V.Ma?ernis
Biografija :
Vytautas Mačernis – poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti.
Gimė 1921 m. Šarnelės kaime Plungės rajone, senojoje žemaičių troboje,
kurioje gyveno daug giminės kartų. Nelinkęs prie žemės darbų, mėgo
skaityti. Jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės. Iš paprastų
kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs, užsisklendęs
savyje, įsikniaubęs į knygas – tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji.
Poetas labai vertino mokslą. Jis ne tik baigė Telšių gimnaziją, bet ir
studijavo Kaune, vėliau Vilniuje, tikėjosi išvykti baigti mokslų į Sorboną.
Išvaikius universitetą, karo metais, Mačernis grįžo į tėviškę, kur dar
intensyviau mokėsi, skaitė filosofiją, kūrė eiles. Vos antrą dešimtmetį
perkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas – vokiečių, anglų,
prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų. Poetas
vertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavo
draugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. Vytautas
Mačernis, kaip ir Kazys Bradūnas, A. Nyka -Nyliūnas ir kiti priskiriamas
žemininkų grupei. Tačiau skirtingai nei kiti guli savojoje žemėje,
Žemaitijos vidury. Jis didžiavosi savo sena žemdirbių gimine, savo
protėviais , kurie jam atrodė „tylūs ir rrimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaip
ir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli“. Viename laiške rašė:
„Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visą tai, kas
sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui
kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje
bažnyčios bokštas. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano
aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai“. V. Mačernis unikaliai juto
kaimo žmogaus pasaulėjautos kultūrinį aspektą.
V.Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjų
literatų kartai, kuri be jokių iliuzijų sutiko prasidėjusią Lietuvos
okupaciją, nepriėmė nė vieno jos ideologinio postulato (per K.Korsako
skaitomas marksistinės estetikos paskaitas netgi trypdavo kojomis). „Laisvė
būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirs
nesuklestėjusi“, – kalbėjo Mačernis 1941 m. Vilniaus studentų
literatūrinėje popietėje. 1944 m. vasarą jis parašė „Maldą į Šv.
Kazimierą“, kurioje buvo tokie protesto ir vilties žodžiai: „Ar tu leisi,
kad baltoji / Mūsų žemės Lelija / Po raudono žirgo kojom / Būtų amžiams
sutrypta?“
Perėmęs Maironišką poeto misijos sampratą („tautos dvasios įkūnytojas
ir jos dvasinis vadas“), Mačernis nekūrė eilėraščių, programuojančių
konkrečius tautos veiksmus. Jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių ir
socialinių kategorijų, kurios tribūnišku tonu būtų bloškiamos kaip
komandos. Jis nesvarstė tragiškų dienos įvykių (masinės deportacijos ir
masiniai sušaudymai), kaip V.Mykolaitis-Putinas.
Okupuoto krašto ir trempiamo žmogaus situaciją Mačernis įstatė į
„gyvybės ir mirties lygtis“, kaip ir A. Camus. Gyvenimo arenoje viešpatauja
„garsus Toreodor – Mirtis baisioji“. Ir žmogus iš anksti jai pasmerktas.
Nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją kaip didysis Niekas. Dangus –
nebylus ir negyvas, kaip ir pati nebūtis, ir žmogus tejaučia „Visatos šaltį
dygų“. Atsidūręs prieš „tuštumos beribį okeaną“, poetas neberanda
garantuotų atsparos taškų nei religijoje, nei istorijos vyksme („progreso
lengvoji mašina“ neša į bedugnę).
Skeptiškas, viskuo abejojantis ir nusivylęs žmogus ieško pats savyje
vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį ir metafizinį būties absurdiškumą.
Ne rezignuoti „likimo kovoje“, kur niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti
išdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė, kurią
nusikalė Mačernis egzistencializmo filosofijos paraštėse. „Praeinančiam
pasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus“. „Vizijos“ ir
„Metų“ sonetų ciklas – tai nepasidavusio žmogaus balsas, kur „sunkios
nežinios“ gaida, „kaskart krintanti žemyn“, maišosi su stoiška tvirtybe
neišvengiamybės akivaizdoje („Nes tu sakei: Per žemę mes pereinam / Tik
vienąsyk, tai būkime tvirti“), o teisingumo viltis su gyvybės grožio
spindesiu. Lietuva išliks, – skelbė poetas 1941 m. – pasiturinčių ūkininkų
sodybose; kiekviena kalva, upeliukas, takas „yra mano sudedamosios dalys“.
Pirmą kartą lietuvių poezijoje „senolių namas – didelis ir tvirtas“ iškilo
kaip esminė žmogiškos būties erdvė, o šiaurės žemdirbių gentis, kalbanti
„išdidžia tėvų tarme“, tapo likiminiu vertybių centru, kuriam suteiktas
aristokratiškas iškilumas ir spindesys („Aš pažinau karalių tavyje.)“.
Gimtoji žemė ir gimtieji namai – vienintelis būties skritulys, kuriame
Mačernis įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę“.
Jaunoji poetų karta, staiga perėjusi iš nusistovėjusios gyvensenos į
okupacijos netikrumą, privalėjo kitaip kalbėti į atsivėrusią katastrofų
bedugnę ir nebūties tuštumą. Jai reikėjo išsiugdyti naują poetinę
intonaciją – be deklamacinių gestų, gražios retorikos, deminutyvinio
gležnumo, kuri atitiktų savo nuogu paprastumu ir giluminiu slėgimu
dramatiškos įtampos laiką ir atskirtų vieną poetų kartą nuo kitos.
Nauja intonacija labai plastiškai buvo suformuota ir įtvirtinta
Mačernio „Vizijų“ cikle. „Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo
bundančios vaikystės metų, / Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus,
– / Kai ašen ir senolė – dviese – / Palikę buvom saugot ir dabot namus“.
Ilgos eilutės, nebeišsitenkančios grakščiuose ketureiliuose. Tanki
daiktavardžių eisena, neįprasta emocingai veiksmažodinei lietuvių poetinei
mąstysenai. Išsišakojęs periodas – absoliuti svetimybė J.Aisčio ir S.Nėries
lyrikai – gulasi pusdalyvių, papildinių, įterptinių žodžių konstrukcijomis,
kurios apibrėžia erdvės ir laiko aplinkybes, kaip įprasta kiekviename
pasakojime. Šitose apsunkusiose slinktyse nėra statikos nuosėdų. „Vizijų“
frazė ne aprašinėja, o kyla iš gilumos kaip vientisas deginantis judesys.
Daiktavardžiai laužiasi per atsiminimų prizmę kaip stebuklingo buvimo
ženklai („Ir švietė sutemoj senolės šypsena“). „Aukštųjų akimirkų“ ilgesys
brėžia tirštam žodžių judėjimui aukštyn šaunančią idealumo trajektoriją,
kuri peršviečia visas žodžių skaidulas („Bet visa tai šiandien jau
praeitis, / Tai knygon sukloti iš vieno žydinčio pavasario žiedai“).
Stovėdamas po „nežinios dangum“, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis
ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti
užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim
užkariaut naujus poezijai plotus“, – rašė jis „Žiemos sonetuose“. Tvirtas
žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas,
argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa
per abstrakčias kategorijas (viltis, bbegalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai
akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne
emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu,
žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi“). Mačernio netraukė
pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis
rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas
kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų
turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į
intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo
pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai
nelygūs“), maištaujančios nevilties ir nerimąstingo išdidumo balsą. Šitaip
susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių
literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių
formų“, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir
žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.
Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną, jau
sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus
poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą
be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.
Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai.
Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas. Deja,
likimas lėmė šiam nepaprastam poetui užgesti pačioje jaunystėje. Vytautas
Mačernis tragiškai žuvo kliudytas atsitiktines sviedinio skeveldros 1944-
aisiais, spalio 7-ąją, eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, Žemaičių
Kalvarijoje, netoli savo tėviškės, taip ir nesulaukęs išsvajotos karo
pabaigos, palikęs neužbaigtą
paskutinį kūrinį.
Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai
asmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu „eilėraščiais aprašyti visą
žmogaus gyvenimą” verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti.
Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai
nušlifuotu rimu ir – pagaliau – nuoširdumu. Mačernis rašė, jog „gyvenimas –
tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos
pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano
didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.” Savo
nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais Mačernis pasiekė
išsvajotą tikslą – juk nnerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų
jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio
talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti
žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones
pajusti tas „aukštąsias akimirkas”.
Neseniai Pilies knygyne atsirado naujas Vytauto Mačernio eilėraščių
rinkinys „Vėl žemės ilgesy”. Tai tarsi ženklas, jog šis poetas, nors ir
palikęs mūsų pasaulį pačioje jaunystėje, visuomet atgims vėl ir vėl
baltuose popieriaus lapuose, žmonių širdyse. Poetas, ne vieną kartą
žavintis savo nemirtingomis eilėmis, negali neatgimti. Liūdesiu alsuojantys
sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys – tai
neįkainojamas Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent
kiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir
kaip įsimintina asmenybė. Apie Mačernį rašė neseniai žuvęs literatūrologas
Vytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtų
sukakę aštuoniasdešimt treji.
Atsigręžkime. Pamatykime tai, kas pamiršta. Ir leiskimės didingos
istorijos vedami į dar didingesnę ateitį.
„Vizijos“
„ Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu
ateitim, tikėjimu regėjimais. <.> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai
mano dabartis, praeitis ir ateitis“.
Tai – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė
labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų. Atkakliai
ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į
šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos.
„Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos.
Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kuris
vėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinio
įžanga.
Įžanga
Į žemę piktas vakaras atėjo,
Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
Ir lyg keleivis bbeldžias į duris.
Bet aš vidun jo niekad neįleisiu ,
Duris užversiu dar tampriau –
Aš pilnas nerimo, kažko pasiilgęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty mąstau
Apie šią žemę ir kalvas suartas,
Ir iš senų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą –
Tuos žmones jaunus, panašius.
Menu jų vasaros auksinį derlių,
Gegužės mėnesio naktis brandžias,
Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų
Ir kuriančių žmonių kančias.
Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,
Ryškėja mostai ir galia
Ir pamažu aatgimsta vėliai,
Atgimsta vėliai per mane.
„Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės ir
laiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis.
Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir
namai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą,
priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras
piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis
blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę.
Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga.
Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namų
erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo
reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys.
Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas.
Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia
nusakoma e eilėraščio subjelkto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir
konkretėja: pasaulis→kalvos→namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių
pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos.
Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu
laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutinioji
strofos eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiau
gyvenusias.
Ketvirtojoje strofoje atskleidžiama darbo reikšmė. Išskirtos dvi
žmonių grupės: žemę dirbantys žmonės ir kūrėjai. Sėjantieji, dirbantys žemę
žmonės laimingi: jie sulaukia savo gyvenimo derliaus, o kūrėjų pagrindinis
apibūdinimas kančia, kaip svarbiausias jų būties principas.
Paskutinioji strofa atveria vizijos erdvę. Subjekto atminty atgimsta
praeitis, kuri gyvena dabarty – vakaro regėjimuose – o joje projektuojama
ateitis. Protėvių šešėliai „Atgimsta vėliai per mane.“ Taigi „Vizijos“
tai jauno žmogaus programa savajai ateičiai ir savosios kartos ateičiai.
Jau įžangoje atskleidžiama gestų prasmė. Apie protėvių šešėlius
pasakyta : „Ryškėja mostai ir galia“. „Galia“ įprasmina tiek fizines, tiek
dvasines ypatybes. „Įžangos“ pabaigoje paliekame eilėraščio subjektą namų
erdvėje, mąstantį ir prisimenantį.
Jau pirmoji „Pirmosios“ vizijos eilutė verčia suklusti. „Kai išbundu
vidurnaktį ir širdį ima plakti, / O smilkiniais tiksent kančia.“ ji
suteikia daug informacijos apie poetinio vyksmo dabartį. Dabarties laikas –
vidurnaktis. Tai situacija, kai ima šėlti piktosios jėgos, nešančios
skausmą ir kančią. Prie neigiamų emocijų autorius grįžta ir vizijos
pabaigoje.
Trečioji pirmojo posmo eilutė skaitytoją informuoja apie regėtą
viziją. Akivaizdu, kad vizija – ne sapnas, nes ji matoma išbudus „vidunaktį
klaikiam“. Vizija kyla namuose.
Pats vizijos žmogaus regėjimas labai šviesus ir gražus. Tai namai ir
artimoji erdvė, apšviesta vidurdienio salės. Frazė „Į saule degančius
namus.“ parodo ypatingą šviesos ir šilumos intensyvumą. Salė dar kartą
minima: „O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / ir lyg medus nutyška ant
šakų“. Saulės spindulių ir medaus paralelė labai netikėta ir vaizdinga.
„Pirmosios“ vizijos erdvė – namai. Tai paprasta ūkininko sodyba,
kalbama apie kasdieninį jos gyvenimą. „O vakarienės dūmai iš raudono kamino
jau driekiasi pažemiais, / Linguoja vėjas obelų viršūnėm.“ jaukų namų
aplinkos vaizdą kuria įvairūs pojūčiai: garsų, skonio, kvapų.
Namus lydi saldumo asociacija: „Mergaitė skambina pietums varpeliais,
/ O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus“.
Tekste aptinkame ir garsų: varpelio skambėjimas, lakštutės suokimas,
strazdų daina.
Ypatingo gaivumo įspūdį teikia audros epizodas. Tamsa apgaubia
subjekto namus ir artimąją erdvę, tačiau ji nekelia baimės, nes audra
atneša atgaivą laukams. Niekas nejaučia nerimo: „Po orą vaikosi perkūnijos
oželiai“, „ima medžiai bust“. Ypatingas yra šeštasis posmas, kuriame labai
taikliai panaudotos aliteracijos. Garsų „š“, „l“, „s“ pasikartojimuose
girdi lietaus ošimą.
Naktis namų erdvėje taip pat „graži ir dieviškai skaisti“.
Apibendrina viziją trumpas teiginys „ Ramu jau tėviškėj“, kuris sudaro
ryškų kontrastą paskutiniajai eilutei.
„Antroji“ vizija viena iš šviesiausių visame cikle. Pirmoji eilutė –
kategoriškas lyrinio subjekto teiginys – pabrėžia namų išskirtinumą, jų
svarbą. Šioje vizijoje namai – tai pat ūkininko sodyba, tačiau paslaptinga
ir mistiška: ilgesingai gieda gaidžiai, aidi ūkininko žingsniai.
Lyrinį subjektą jaudina ne tik vaizdai, bet ir kvapai, skonis,
garsai. Pasikartoja su namais susijusi saldumo asociacija: „Saldus
traliavimas atklysta į mane“. Ypač svarbūs kvapai. Jie tokie intensyvus,
kad apsvaigina subjektą ir jis pereina iš realybės į viziją: „Pasilenkiu
prie žemės ir stebiu, /Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime /
Apsvaigsta man galva“. Taigi lyrinio subjekto būsena euforinė, ir ją
sukelia kvapai. Pati vizija realistinė, paremta prisiminimais.
Labai plačiai „Antroje“ vizijoje pristatomas pasaulis.
Jis dvejopas.
Svetimą, baisųjį primena „šikšnosparniai juodi“. Tačiau jie nekelia
grėsmės, nes pasitraukia išsigandę rytmečio šviesos – gėris, dieviškoji
galia laimi. Trumpai užsimenama dar apie vieną svetimojo pasaulio įvaizdį –
miestą, purviną ir triukšmingą. Tačiau paskutinysis posmo žodis „nėra“
parašytas atskiroje eilutėje ir todėl ypatingai pabrėžiamas, nerimą
visiškai išblaško.
Lyrinis subjektas regi šviesą, harmoningą žemę, nutviekstą skaisčios
rytmečio šviesos. Pabrėžiami valstietiškojo pasaulio vaizdai: laukai,
šviesių spalvų rugiai, vaiskios tolumos, mėlynos girios. Prieš akis kyla
platus panoramiškas vaizdas, kurį persmelkia piemenėlio raliavimas, kodėl
jis toks svarbus lyriniam subjektui?.. Matyt, todėl, kad negudri melodija
išgaunama meldo vamzdeliu, – tai protėvių, praeities kartų palikimas. O
piemuo eina upe aukštyn: prie ištakų, tradicijų, pastoviųjų vertybių,
būdingų namams ir artimai erdvei.
„Trečioji“ vizija labai svarbi, nes čia pirmą kartą pasirodo Senolė,
kurią galėtume laikyti pagrindine ciklo veikėja. Ji pasirodo išskirtine
savo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais“. Ji atlieka vaidmenį,
susijusį su vandens prasmėmis – atgaivinimo, apvalymo, sakralizavimo.
Senolė laimina laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartų
veiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai, yra viena iš „praeities
šešėlių“. Taigi ppraeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad senolė palieka
uždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra, reikšminga. Ji susilieja su
dangumi, tapdama dangiškąja namų globėja, jau iš aukštybių sakralizuojančia
subjektą, guodžiančia jį apimtą depresijos.
Tekstas kupinas mistikos: mirusios senelės sugrįžimas, gestų kalba,
ekstazinė lyrinio ssubjekto būsena.
Labai reikšmingas šioje vizijoje sodas – senas ir apleistas. Senumas
jį susieja su namais. Tai paslaptinga protėvių buvimo viena.
Paukščių pašautais sparnais figūra teikia liūdesio ir tragiškumo.
Sodas – senolės veiklos vieta. Ji pirmąkart pasirodo „Iš seno sodo
vienumos“. Tai sakralinė uždara erdvė, kuri turi būti saugoma. „Trečioje“
vizijoje sodas yra „statiniais“ aptvertas, o sargo vaidmenį atlieka senolė.
Auga obelis – rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis. Ant obels
plevena jos padžiauta skara. Lietuvių tautosakoje, ypač dainose, obelis yra
vyresnė, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis išminties
asociaciją. Sodas – ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. Juk ir
senolė, sodo sergėtoja, priklauso praeičiai. O praeitis guodžia ir ramina.
Sode susitinka gyvieji ir mirusieji, o laukas priklauso gyviesiems.
Tai darbo vieta. Tačiau šioje vizijoje laukai, apgaubti mistikos. Apie tai
kalba metafora: laukai“ prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai“.
Saulės garbinimas primena senuosius tikėjimus, o šį aktą atlieka laukai –
sužmoginta figūra. Jie prašo palaiminimo ir gauna iš senolės rankų.
Apšlakstymas šaltinio vandeniu nubaido piktąsias jėgas ir lemia gausų
derlių. Šaltinio vaidmenį atlieka upelis.
„Ketvirtoji“ vizija labai svarbi, nes čia įvyksta persilaužimas
šviesos ir tamsos kovoje. Pirmosios trys vizijos šviesios ir skaidrios. Ir
„Ketvirtosios“ pirmojoje dalyje dar dominuoja šviesa (namų vaizdas), kurią
perkerta juodojo paukščio šešėlis. Tačiau antrojoje dalyje ši kova
intensyvėja ir šviesa pralaimi, palikdama pasaulį ir lyrinį subjektą
juodojo paukščio valdžioje. Šviesos ir tamsos dvikova persimeta i subjekto
sielą, paukštis „meta šešėli“.
Čia pasirodo dvi veikėjos: senolė ir motina. Senolė atlieka
žemiškosios namų sergėtojos ir lyrinio subjekto globėjos vaidmenį tai
vienintelis kartas, kai ji pasirodo namų erdvėje. Ji meldžiasi iš senu
maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Ypač senolės – globėjos
vaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuo
pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolė
tvirtai užtikrina lyrinį subjektą. Taigi senelės paveikslas šviesus ir
giedras.
„Vizijoje“ minima ir kita ne mažiau svarbi vaikui moteris – motina.
Tik jos paveikslas visai netikėtas. Kai kurie mokslininkai mano, jog ši
metafora susijusi su asmeniniais Vytauto Mačernio išgyvenimais.ne vienas,
geriau pažinojęs Mačernių šeimą, teigė, jog mama nemėgusi Vytauto ir šis
tai skaudžiai išgyvenęs.
„Ketvirtosios“ vizijos erdvė – namai. Piešiamas tik jų vidus.
Akcentuojama žydinčių gėlių gausa ir svaigus aromatas. Tai viena
priežastis, padedanti kilti vizijai, antroji – mistiškas sekmadienio
vidudienis, kai viskas skęsta šventoje ramybėje. Iš pradžių lyrinis
subjektas prisimena. Prisiminimas pereina į sapną – prisiminimas pereina į
sapną – pasirodo vasaros vidurdienis ir „.lyg sapne matytos karalaitės
pirštai / lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis“. Vėliau lyrinis subjektas
regi haliucinaciją.
Labai svarbu paminėti gestu, lydinčius regėjimų atsiradimą. Lietimo
gestas – tai slopinimas, bet lengvas ir švelnus, lyg „karalaitės pirštais“.
Jis provokuoja perėjimą iš realybės į sapną, kai „išjungiama: kakta
(protas), lūpos (kalbėjimas), akys (regėjimas). Akys užmerktos realybei,
bet paliekamos atviros sapnui. Tai panašu į hipnozę, kuri teikia ramybę ir
leidžia pereiti į sapną.
Antrąkart lyrinį subjektą paliečia senolė ramindama jį. Senolė
nušluosto ašaras, palikdama akis švarias, atviras gyvenimui.
Antrojoje dalyje nebėra ryšio su senole, kuri teikia ramybę ir
paguodą. Ir dabar akys atviros, bet skausmo išplėstos. Tai skausmas
išprovokuotas pasaulio.
„Penktojoje“ vizijoje pristatomi du nekontrastiški veikėjai, o
tiksliau – veikėjų grupės. Pirmieji – tai dabar gyvenanti žemdirbių karta.
Žemdirbiai pasirodo teigiamoje erdvėje – atviroje, šviesioje ir šiltoje.
Poetas pateikia šių veikėjų charakteristiką. Ją padeda kurti saulė:
bronziniai veidai, šviesios sielos. Žemdirbių karta rimta, išdidi laisva.
Jų būtis – nenutrūkstantis ciklas, kuriame karta keičia kartą visados
išlikdama, nes žemdirbių šeimos didelės. Dirbančiųjų vaizdas lyriniam
subjektui atskleidžia vieną iš žmogaus gyvenimo vertybių „Žydėjimo ir
subrendimo prasmę gilią“. Lyrinis subjektas raginamas priklausyti žemdirbių
kartai, nes jie yra žmonijos pagrindas ir tęsėjai.
Tačiau lyrinis subjektas palieka „Žemę žydinčią“ ir ateina į miestą,
kuris sudaro ryškų kontrastą saulės nušviestiems laukams, tai visai
svetima, purvina, nejauki erdvė. Joje gyvena darbininkų karta. Darbininkai
niūrūs, išblyškę, nešas „nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdį“. Jų
egzistencija beprasmė. Saulės nėra nei miesto peizaže, nei darbininkų
sielose. Subjektui jie kelia liūdesį, vilčių ir tikėjimo praradimą.
Šioje vizijoje atskleidžiamas lyrinio subjekto išėjimas iš namų
erdvės į pasaulį. ČČia minimas kelias, kaip jungtis tarp šių dviejų erdvių.
Lyriniam subjektui labai svarbi galimybė sugrįžti į namus. Negalėjimas to
padaryti sukelia kančią.
Vizijoje yra ir dar viena erdvės sąvoka – laukai. Tai artima erdvė,
kurioje dirba ir gyvena žemdirbių karta. Vizija taip pat regima laukuose.
Ją sukelia apsvaigimas.
IV-ojoje šios vizijos dalyje lyrinio subjekto regėjimas nukreiptas į
praeitį, erdvė tamsi arba pritemdyta. Vizijos šviesa – pelkių šviesa,
neryškių virpančių kontūrų plazdėjimas, palankus regėjimams kilti.
Tekste galime atsekti ir ekstazės epizodą. Tai ateities regėjimai.
Regėjimas pranašiškas. Lyrinis subjektas „įkvėpimo liepsnose“ regi ateities
vaizdus. Tai senojo pasaulio žlugimo ir naujojo atsiradimo momentas. Didelį
vaidmenį šiame mistiniame pasaulių kaitos epizode vaidina saulė. Jos mirtis
reiškia senojo pasaulio pabaigą: „Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujais
paplūdusi, iš lėto mirė saulė“. Naujojo pasaulio gimimą lydi žodis,
pakeitęs mirusią saulę. Žodis – kūrybos metafora. Taigi kūrėjo žodis gali
pakeisti realųjį pasaulį, padaryti jį amžiną, nemirtingą. Tokia optimistinė
„Penktosios“ vizijos pabaiga. Deja tai ateitis, kuri pasirodo tik vizijoje,
o dabartis paženklinta lyrinio subjekto kančia ir savęs naikinimo nuotaika,
mirties geismu, rezignacija ir beprasmės būties perspektyva. Tai depresija,
kuri yra lyrinio subjekto pralaimėjimo ženklas.
„Šeštojoje“ vizijoje ryškėja šviesos ir tamsos priešprieša.
Praeities, senolė, namų erdvė reprezentuoja šviesą, pasaulis tamsos
karalystę.
Lyrinio subjekto regėjimas kyla iš šviesaus ir gražaus praeities
prisiminimo: „sodybą gaubė vasaros šilta naktis“, žibėjo didelės ir
skaisčios žvaigždės,
virš pievų sklaistėsi migla. Lyrinis subjektas sėdi
kambaryje, grįžęs iš pasaulio. Namai čia jau kitokie nei ankstesnėse
vizijose. Jie primena dvarą, pilį su protėviais, žvelgiančiais iš senų
portretų. Kai kas mano, jog ši ištrauka neatsitiktinė V.Mačernis norėjo
pabrėžti savo aristokratišką kilmę.
Prisiminimuose iškyla senolė. Pirmąsyk lyrinis subjektas ją regi
senolių portretuose, vėliau ji kalbasi su anūku sapno erdvėje ir laike. Tai
vienintelė vieta cikle, kur veikėjai bendrauja verbaline kalba, kitose
vizijose „kalbasi“ gestais.
Sapnas eilėraščio žmogų nuneša į sodą, apibertą baltučiais obelų
žiedlapiais. Jie „sukasi ir šnabžda, ir sstipriu kvepėjimu svaigina“. Taigi
vizija iškyla apsvaigus žiedų kvapu. Regėjime subjektas mato senelę „po
didele purena obelim“. Vėl minima obelis kaip gyvenimiškos išminties medis.
Senolės paveikslas labai gražus. Ji tarsi pasakų fėja, apšviesta auksinių
saulės spindulių, balta ir paslaptinga.
Senolės ir subjekto pokalbis nukelia į dar gilesnę praeitį, į
vaikystės laukus. Čia iškyla keli išėjimo į pasaulį momentai. Vaiko
kėlimasis luotu per ežerą – tarsi būsimųjų išėjimų pradžia. Labai svarbus
ir įdomus antrasis lyrinio subjekto išėjimas: „.kai tik paaugus, tuoj
pasauli išėjau“ jaunuolis palieka namus kartu su bendraamžiais, savąja
karta: „ Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę“. Jaunuoliai
eina „pagal saulėtą laiko upę“, kopia į kalnus, nuo jų žvelgia ir į žemę ir
į žvaigždes. Šis epizodas vienintelis kūrinyje, kur pasaulis šviesus ir
geras. Matyt, tokį matymą nulėmė lyrinio subjekto jaunystė. Juk jaunam
viskas atrodo šviesu ir gera.
Deja, šis laikas labai trumpas: „Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai
pridavė veidams rimtumo“. Eilėraščio žmogus atsidūręs mieste, namuose.
Tačiau šių namų erdvė kitokia nei įprasta, svetima ir šalta. Net vakaras
primena pakaruoklį, o vėjo ūžimas – valkatos dainą. Tačiau priešiška
aplinka paskatina lyrinį subjektą darbui. Į kokius klausimus jis ieško
atsakymų knygose?.. Tai susiję su jaunuolio misija, kurią jau vizijos
pradžioje išpranašauja senolė: „Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę
valdys“. Žodis „tėviškė“ galėtu turėti dvejopą prasmę: tėvų namus ir visą
šalį, tautą. Kad pastaroji prasmė yra teisinga, išryškėja vėliau, kaip pats
lyrinis subjektas ja patvirtina:
Ir kaupias jėgos, rodos, galėtum vargo ir kančios skliautus pečiais
nukelti
Ir visą šalį po nauju dangum išvest.
Labai didinga ir taurus pasiryžimas būti tautos vedliu, tačiau kaip
tai įgyvendinti? Visų pirma tai pasipriešinimas pasaulio skleidžiamai
tamsai, nusiraminimui, kančiai. O pasipriešinti gali tik tas , kurio
gyvenimas pats šviečia: „ tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,
nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta“. Čia atskleista tautos aukos
tema. Subjektas, dovanodamas pasauliui šviesą, sudega pats.
„Septintoji“ vizija pradedama erdvės vaizdavimu. Tai „protėvių
namai“. Tiesa, jie nepaprasti. Tai aristokratų pilis, kurioje vyksta
kilmingųjų puota. Šią mintį patvirtina svečių charakteristikos. Mergaičių
ir moterų grožis, grakštumas, paslaptingumas – tai užuomina, kad svečiai
atvykę iš toli. Tekste minimas ir dar vienas kolektyvinis veikėjas – „
Šiaurės gentys“. Jie išdidūs, kilnūs herojai. Tačiau vizijoje minimi ir
antiherojai, kuriems trūksta išdidumo – tai „vargo ir kančios žmonės“.
Vizija kyla lauke tylią ir ramią naktį. Regėjimo pradžia – apsvaigimo
būsena, kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai „paliejo
srovėmis kvapus svaigius“. Tą pačią būseną kelia ir „pokylio svaigi
liepsna“. Sukelia regėjimą prisiminimai, tačiau jo pagrindas – legenda apie
karalių gėlę, kuri vilioja lyrinį subjektą iš namų š pasaulį. Jis išeina
ieškoti „pasakiškos karalių gėlės“. Šis epizodas nėra originalus. Jo
siužetą galima aptikti pasakose bei vokiškų romantikų kūryboje. Taigi kas
V. Mačerniui yra „pasakiška karalių gėlė“?.. Tai stipriųjų ir išrinktųjų
gėlė. Jos „rožiniai lapeliai“ išduoda ir „karalių gėlės“ spalva (rožinė,
rausva, raudona) ir, atrodo, net jos rūšį – tai rožė. Jos prasmė labai
svarbi: raudona – netik karalių, bet ir dievų spalva, rožė – paslapties
simbolis. Reikšmių suma – dieviška paslaptis. Dieviškumą patvirtina saulės
simbolis, o paslaptį – širdis ir slaptas nerimo troškimas.
Rožės lapeliai užkrinta ant subjekto veido ir širdies. Veidą sudaro
kakta, akys, burna. Taigi taip eilėraščio žmogui suteikiama kūrybos dovana,
o kartu ir nemirtingumas. Tiksliau – nemirtingumas, pasiektas per kūrybą.
Kūryba juk yra nulemta Dievo.
„Karalių gėlė“ labai svarbi lyriniam subjektui. Pirmiausia ji nešama
„vargo ir kančios žmonėms“. Subjektas betarpiškai, iš širdies į širdį,
perduoda jiems slaptą nnerimo troškimą. Su silpnaisiais ir pavergtaisiais
jis pasidalina didžiąją vertybę.
Antrasis epizodas. Karalių gėlė parnešama į namus. Tai subjekto
sugrįžimas į namus ir jo triumfas. Patys namai yra vertybė. Jie seni,
amžini, šviesūs, todėl atrodo, kad iš pasaulio parnešta vertybė nėra
svarbi. Bet ji yra laukiama ir pageidaujama, nes pasitikti išeina
„išdidžios vakarų ir šiaurės gentys“. Kartu su pasaulio parnešta
kareliškąja gėle parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios neturėjo senieji
protėvių namai.
„Septintojoje“ vizijoje subjektas ekstazės būsenoje regi ateitį –
sėkmingą sugrįžimą iš pasaulio namo.
„Vizijų“ „Pabaigos“ pirmosios eilutės parodo laiko tėkmę. Jau ne
vakaras, o naktis. Žinome, jog vakaras ir vėjas – svetimojo pasaulio
reprezentantai, o dabar juos keičia naktis, atrodanti lyg monstras negyvom
akim, ji kelia siaubą visiems, esantiems ne namų erdvėje. Tačiau subjektas
protėvių namuose. Pasaulinio karo tamsa apglėbia ir poeto namus.
Pirmajame posme atskleista ir subjekto dvasinė būsena. Ji taip pat
klaiki: nerami širdis, lyg paukštis plakęsis saulėtan krantan, „ šiąnakt
virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus“.
Be klaikumos, įsiskverbusios į subjekto širdį, jam teks ištverti dar
vieną išbandymą – mirtį. Silpnieji „šios nakties keleiviai“ neatlaikė
nebūties žvilgsnio. Jie metėsi „į nuodėmės gelmes liūdnas“. Tačiau „Vizijų“
žmogus nepriklauso silpnesniems, jo širdis trokšta susikauti su pasaulio
tamsa.
Subjektas regi viziją. Jis pasiekia ekstazės būseną, lydimą liepsnos.
Herojus regi naują milžinų kartą: ištvermingą, susikaupusią „be aimanų, be
skausmo“. Herojai nebijo tamsos ir mirties. „Vizijų“ žmogus taip pat
priklauso herojams. Tačiau čia iškyla ir pasiaukojimo būtinumas, pažinimo
saulei nušvisti. Kova pralaimėta, mirtis ir tamsa nugali, herojai „
sumerkia tamsoje šviesos pasiilgusias akis“.
Regėjimas baigiasi. Išėjimas iš šios būsenos sunkus ir kankinantis.
Žmogus jaučia baimę, jis susigūžęs. Tačiau aidi vidurnaktį „laikrodžio
lediniai dužiai“.
Dabar tampa aišku, kad visos septynios vizijos – tai vienos nakties
regėjimai. Ir štai dabar herojus atsibudo. Jis atidaro namų duris. Dabar
situacija pasikeitė. Herojus pasiruošęs lemiamai kovai. Jis dar apsvaigęs
nuo regėtų vizijų, tačiau pamažu blaivėja. Minimas vieškelis, „vedąs ligi
didžiųjų aukštumų“.
Taigi „Vizijų“ žmogus – svarbiausio V. Mačernio kūrinio herojus –
išeina į Pasaulį susikauti su blogiu ir tamsa. Ar jam pavyks laimėti, mes
nežinome. Toks pat likimas ištiko ir patį poetą. Jis taip pat susikovė su
blogio demonu. Deja, jis šią kovą pralaimėjo.
V. Mačernis norėjo parašyti „Metų sonetų“ ciklą. Didelę dali ir
parašė. Pats galvojo kad geriausi yra „Rudens sonetai“.
Sonetų pagrindinis veikėjas – laikas. Žmogaus padėtis sunki ir dėl to
sunkumo labai žmogiška – niekas jam nepasakys, kodėl kas nors yra. V.
Mačernis čia kalba kaip poetas filosofas, kalba apie gyvybės ir mirties
lygtis, kurias spręsti turi tik žmogus. Lyrikai labai svarbu klausti
žmogaus V. Mačernis mūsų lyrikos istorijoje yra vienas iš labiausiai
klausiančių poetų. Jo kūryba irgi klausianti. Mačernio kūryboje ir
gyvenime
lemtingą vaidmenį suvaidino laikas. Karas jau stovėjo prie Lietuvos
slenksčio, kai jis rašė pirmuosius eilėraščius. Žmogus yra vienas ir
svetimas, gyvenimas nepastovus kaip upė, bet ir upė panaši į gyvenimą
Atsakymų ieškojimas. V. Mačernis turėjo ryškią filosofinio mąstymo
dovaną: stiprų intelektą, gilaus įžvelgimo jėgą, susikaupimo rimtį, jautrią
reakciją į abstrakčius dalykus. Vidiniais regėjimais, vizijomis, dvasinių
galių pajautomis, įtemptomis iki ribos, V. Mačernis tarsi buvo pasiruošęs
savo egzistencijos filosofijai, sąmonės ir pasąmonės ribų sąlyginumui,
dvasios nuovargiui ir ironijai.
Dvasios, sielos gyvenimas poetui atrodė vienintelis tikras gyvenimas,
vienintelė „aukštųjų aakimirkų“ galimybė. Siekdamas jų žmogus turi nuolat
siekti pažinimo, nepasiduoti tingumą ugdančiai prabangai, mylėti namus
vertinti tradicijas. Tai yra autentiški liūdnos, skausmingos ir gilios
sielos siekimai, liudijami biografinių užuominų knygų aistra – didžiausia,
nuolat susimąstęs, užsidaręs, ieškantis vienumos.
V. Mačernis ne kartą yra vadinęs save pesimistu. Jis intuityviai
juto, kad gamta ir vitaliniai pradai žmoguje skatina optimizmą, o mąstymas
ardo pirmapradę harmoniją. Būties problematiškumas atsiveria, nuolat
jaučiama nerimo, nežinios, sopulio būsena. Praeinančiame pasaulyje
praeinantis, dūžtantis žmogus, apimtas praeinamumo svaigulio, išdidžiais
mostais dalijantis gyvenimą į meilę ir neviltį, į šviesą ir tamsą,
teigiantis kad galima gyventi neviltyje, tamsoje, vienišam. Šiuo aspektu V.
Mačernis yra artimas romantizmui, adoruoja vienišumą, naktį. Praeinamumo,
amžino bėgsmo ir tarpsmo pojūtis V. Mačernio lyrikoje – aštrus ir
žeidžiantis. Iš to praeinamumo jausmo kyla arba susitaikymas su pasauliu
kaip nepakeičiamai subendrinta esamybe, aarba jo beprasmybės niekinimas.
Žmogus V. Mačernio lyrikoje supriešintas su trokštama amžinybe:
neamžinas, praeinantis, bet nori amžino. Skeptiškas, viskuo abejojantis ir
nusivylęs žmogus ieško pats savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį
ir metafizinį būties absurdiškumą. Ne rezignuoti „likimo kovoje“, kur
niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti išdidžiam ir laisvam – svarbiausia
vidinio pasipriešinimo formulė, kurią nusikalė Mačernis egzistencializmo
filosofijos paraštėse.
Stovėdamas po „nežinios dangum“, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis
ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti
užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim
užkariaut naujus poezijai plotus“, – rašė jis „Žiemos sonetuose“. Tvirtas
žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas,
argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa
per abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai
akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne
emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas ddėsto bendras tiesas („Tu,
žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi“). Mačernio netraukė
pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis
rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas
kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų
turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į
intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo
pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai
nelygūs“), maištaujančios nevilties ir nerimastingo išdidumo balsą. Šitaip
susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių
literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių
formų“, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir
žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.
Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną,
jau sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus
poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą
be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.
1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje Mačernį užmušė
artilerijos sviedinys, iššautas ties Seda. Jo vyresnysis brolis –
partizanas – žuvo miške, motina su vaikais išsiųsta į lagerį. Iki 1970 m.
Mačernio poezija buvo draudžiama publikuoti Lietuvoje.
