PLATONO “VALSTYBĖS” IDĖJOS IR “OLOS ALEGORIJA”

ĮŽANGA

Graikų filosofas Platonas buvo vienas svarbiausių ir iškiliausių Antikos mąstytojų.Jis suformulavo svarbiausias Vakarų filosofijos, psichologijos, logikos ir politikos problemas bei idėjas.

Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.) – dviejų garsiausių Atėnų giminių palikuonis. Paveldėtas aristokratiškumas lydėjo Platoną visą gyvenimą: jis su panieka žiūrėjo į prekybą, besaikį turtų vaikymąsi, į karus, kuriuose buvo siekiama prisigrobti vergų. Platonas buvo idealistinės filosofijos Europoje pradininkas. Iš stichinių ir panteistinių religijų ir filosofinių apmąstymų jis dialektinio mąstymo jėga sukūrė visa apimančią būties sistemą, “mokymą apie iidėjas”. Platonas siekė išaiškinti iš kur ir kaip atsiranda pagrindinių žmogiškų vertybių: dorovingumo, teisingumo, išminties, grožio ir kitų supratimas. Į šiuos klausimus mąstytojas mėgino atsakyti dialogų forma parašytuose kūriniuose. Savo filosofinėje kūryboje jis akcentavo grožį ir gėrį, vartojo palyginimus, analogija, o pritrūkęs argumentų, nesivaržydamas pasitelkdavo fantaziją. Platono kūryba visais laikais susilaukdavo aukščiausių įvertinimų.

PLATONO “VALSTYBĖS” IDĖJOS IR “OLOS ALEGORIJA”

Valstybė – tai Platono veikalas nepasiduodantis jokiai klasifikacijai. Jos nepriskirsi nei moderniųjų visuomenės studijų, nei moderniojo mokslo nė vienai iš kategorijų. Joje ppaliesti ar išplėtoti bemaž visi Platono filosofijos aspektai, o jos temos tokios, jog galima teigti , kad ji aprėpia visą žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui, be kita ko reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie bbūdus jiems pažinti ir sukurti.

Platono veikalas “Valstybė” parašyta dialogų forma kaip ir daugelis jo veikalų. “Valstybę” sudaro X atskirų knygų kuriose Platonas pateikia savo valstybės idėją. Pamatinę valstybė idėją Platonas perėmė iš savo mokytojo Sokrato doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Platonui dorybė taip pat yra žinojimas ir reiškia, kad yra objektyvus gėris kurį reikia pažinti, ir kad jį galima pažinti racionaliu ar loginiu nagrinėjimu, o ne intuicija, spėlionėmis, ar tiesiog pasikliaujant sėkme. Gėris yra objektyviai realus, kad ir ką apie jį manytume, ir jį reikia įgyvendinti ne todėl ,kad to nori žmogus, o dėl to , kad jis yra gėris. Valios vaidmuo čia tik antrinis; ko žmonės nori priklauso nuo to, kiek jie įžvelgia gėrio, tačiau niekas nėra gėris vvien dėl to, kad jie to nori. Vadinasi, žmogus, kuris žino – filosofas ar mokslininkas, – turėtų turėti sprendžiamąją galią valdžioje, ir tik jo žinojimas suteikia jam tokią teisę. Šis įsitikinimas sudaro visą ko pagrindą “Valstybėje”.

Platonas savo veikale “Valstybė” 7 –oje knygoje išdėsto savo idėjų, sielos, pažinimo teoriją.Tam jis pateikia savo garsųjį palyginimą, kuris vadinamas olos arba saulės alegorija. Platonas vaizduoja žmones, kurie gyvena požeminiame urve. Jie sėdi surištomis rankomis ir kojomis, matydami vien urvo sienas. Už jų stovi aukšta mūrinė siena, už jos vėl gi gyvena į žmones panašios būtybės, kurios virš mūro laiko iškėlusios įvairias figūras. Kadangi už šių figūrų dega laužas, nuo jų ant sienų krenta virpantys šešėliai. Taigi vienintelis dalykas, kurį mato olos gyventojai yra “šešėlių teatras”. Nuo gimimo jie sėdi toje pačioje padėtyje,taigi mano, kad be šešėlių daugiau nieko nėra. Tuo Platonas šešėlius lygina su savo idėjomis. Žmonėms esą lemta matyti ant sienos priešais save tik idėjų šešėlius. Tai yra daiktai, su kuriais žmogų sieja vien jutimai. Idėjų jutimai nepasiekia. Kai stebimi gražūs arkliai, gražūs apsiaustai ir kita, nė vienas iš tų objektų neatskleidžia grožio idėjos. Praktinėje veikloje manymo dažniausiai pakanka. Tačiau tai dar netikras žinojimas. Jis Platono žodžiais “tamsesnis už žinojimą, bet aiškesnis už nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos, o jos pažįstamos protu.

Todėl Platonas išleidžia žmogų iš olos. Vienam urvo gyventojui pavyksta ištrūkti iš kalėjimo. Jį apakina ryški šviesa. Apakina ir ryškių figūrų vaizdas – nes ligi šiol jis tematė tik neryškius tų figūrų šešėlius. Jeigu jam pavyktų perlipti mūrą ir palikus už nugaros laužą, iškopti iš urvo laukan, jis būtų dar labiau apakintas. Tačiau prasitrynęs akis apstulbsta kaip viskas gražu.

Visų pirma užduotų sau klausimą: iš kur viskas atsirado? Pirmą kartą išvystų spalvas iir ryškius kontūrus, pamatytų tikrus gyvūnus ir gėles – figūros urve tai tik prasta jų kopija. Bet ir tada jis klaustų iš kur atsirado visi gyvūnai ir gėlės Danguje pamatęs saulę suprastų, kad saulė suteikia gyvybę visoms gėlėms ir gyvybėms, kaip kad laužas urve jam leido matyti šešėlius.

“Ir tada jau jis padarys išvadą, kad nuo saulės priklauso ir metų laikai, ir metų keitimasis, ir kad ji vadovauja viskam, kas matoma erdvėje, kad ji kažkokiu būdu yra priežastis viso, ką šis žmogus ir kiti kaliniai matė anksčiau oloje”. [1]

Šiuo palyginimu Platonas vaizduoja filosofijos kelią nuo neaiškių vaizdinių prie tikrų idėjų, kurios slypi už gamtos esybių. Jisai parodo, kad urvo tamsybė ir gamta skiriasi taip, kaip gamtos formos skiriasi nuo idėjų pasaulio. Jis nesako, kad gamta ir daiktai tamsūs ir nykūs. Tačiau jie tamsūs ir nykūs palyginti su idėjų ryškumu. Idėjos apakina savo spinduliavimu ir užgožia savo kopijas ir pavidalus. Daiktai nėra tamsūs ar niūrūs, greičiau priešingai. Bet tai tėra daiktai.

Olos gyventojas nesidžiaugia gautąja laisve. Jis galvoja apie tuos, kurie liko urve. Todėl jis sugrįžta į olą. Vos tik nusileidęs į urvą bando įtikinti kitus urvo gyventojus, kad šešėliai ant urvo sienų tėra virpanti tikrovės kopija. Tačiau niekas juo netiki. Galiausiai jis užmušamas. Šio palyginimo prasmę labai gerai nusako pats Platonas:

“Šį palyginimą reikia taikyti viskam, kas buvo pasakyta anksčiau: sritis, kurią apima regėjimas, panaši į kalėjimo būstą, o šviesa, sklindanti nuo ugnies, panaši į Saulės jėgą. Kopimas aukštyn ir stebėjimas daiktų, esančių aukštyje, – tai sielos pakilimas į protu pasiekiama sritį. <.> Štai kas man atrodo: visame tame, kas regima gėrio idėja – tai sunkiai atskiriama riba, bet reikia ją ten tik atskirti, ir iš čia peršasi išvada, kad kaip tik ji – visa to, kas teisinga ir gražu, priežastis. Regėjimo šviesoje ji gimdo šviesą ir jo valdovą, o proto srityje ji pati – valdovė, nuo kurios priklauso tiesa ir išmanymas. Į ją turi žiūrėti tas, kas nori sąmoningai veikti tiek privačiame, tiek ir visuomeniniame gyvenime”. [2]

Idėjų pasaulis yra gėrio ir groži pasaulis, gėrio idėja yra aukščiausia sąvokų piramidės, idėjų karalystės viršūnė. Gėris – tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Tik gėris suteikia idėjoms, o drauge ir visam pasauliui būtį bei vertę. Jis sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Platonas teigia, kad tik gėrio šviesoje žmogus įstengia pažinti būtį:

“Tad tai, kas pažįstamiems

daiktam suteikia teisingumą, o žmogui sugebėjimą pažinti ir laikyk gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinio priežastimi. Pažiniems daiktams gėris suteikia pažinimą, būvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis: reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją”. [3]

________________________________________________________________________________

1. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika.- V.; Mintis, 1977, psl. 199.

2. Ten pat. Psl. 200.

3. Ten pat. Psl. 212.

Šioje savo knygoje Platonas stengėsi surasti tą ribą, kur pereinama iš tamsos į šviesą. Tam jis pasitelkia sielos sampratą. Siela tą palyginimą perkelia į žmogų. Žmogų Platonas suprato kaip sudarytą iiš kūno ir sielos. Sieloje jis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios ir protingosios pradus. Platonui kiekviena siela nemirtinga. Prieš įsikūnydama žmoguje, ji esą, gyvenusi idėjų pasaulyje; už nuodėmes nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgi prarasto idėjų pasaulio ir stengiasi vėl jį atgauti. Tai ji daro per pažinimą. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo. Sieloje, savaime, jau yra pažinimo, supratimo idėjos. Todėl žmogaus kūnas per ją pažįsta aplinkinį pasaulį.

“Kai kurios aiškios sielos savybės labai aartimos toms pačioms kūno savybėms: iš esmės žmoguje iš pradžių jų gali ir nebūti, jos vystosi vėliau lavinimo būdu ir tampa įpročiu. Bet sugebėjimas suprasti, kaip matyti daugiau yra dieviškos kilmės: jis niekada nepraranda savo jėgos, bet, priklausomai nuo kryptingumo, būna tai naudingos ir tinkamos, tai netinkamos ir dargi kenksmingos”. [4]

Platonas sako, kad siela pažysta idėjas iš ankstesnio anapusinio gyvenimo. Idėjos nesukuriamos, o įžvelgiamos, suprantamos – siela jas supranta. Visas pažinimas ir mokymas yra prisiminimas arba anamnesis.

Siela idėjas regi ankstesniame gyvenime, tačiau apsigyvenusi kūne jas pamiršta. Tai tarsi toks vyksmas, kai kuris nors iš tų nelaimėlių, išvestas į dienos šviesą, pamato saulę bei natūralius daiktus ir suvokia kas jie iš tikrųjų tokie yra. Šešėliai ir oloje esantys daiktai – tai juslėmis suvokiamų daiktų atitikmenys, o pasaulis atitinka protu atpažįstamų dalykų sritį. Kaip žmogus protu supranta pasaulį, taip ir siela turi sugebėjimą pažinti idėjas.

“O šis mūsų svarstymas parodo, kad kiekvienoje sieloje yra toks sugebėjimas: sieloje yra ir priemonė padedanti kiekvienam iišmokti. Bet kaip akiai negalima krypti nuo tamsos į šviesą, kitaip kaip su visu kūnu, taip visa siela reikia nusigręžti nuo to, kas tamsu: tada žmogaus sugebėjimas pažinti aprėptų būties stebėjimą ir tai, kas jame ryškiausia, o tai kaip mes teigiame, ir yra gerovė”. [5]

PAŽINIMO PROBLEMA “OLOS ALEGORIJOJE”

Platonas šioje savo knygoje reiškinių ir idėjų pasaulio ryšį apmąsto ir kitaip. Tam jis iškelia matematikos svarbą. Platonas pabrėžė, jog pasaulis yra tiek pažinus, kiek matematiškas. Idėjas Platonas susieja su skaičiais.

“Tai niekis, rreikia skirti, kas yra vienas, du ir trys. Apskritai aš tai vadinu skaičiumi ir skaičiavimu. Ar ne taip yra, kad bet kuris menas ir žinojimas privalo turėti reikalą su tuo?”. [6]

________________________________________________________________________________

4. Ten pat. Psl. 201.

5. Ten pat. Psl. 201.

6. Ten pat. Psl. 205.

Visuotinybė siejama su vienetu. Tačiau visuotinume jau glūdi kita, vadinasi vienetas yra apsunkintas dvejetas. Skaičiai taip pat yra ir atskiros idėjos, nes empiriniame pasaulyje jų nėra, jų negalima jausti, tačiau skaičiuose yra kažkokia priešybė, o tada jau reikalingas sprendimas, kad išspręsti priešybę.

“Jeigu jame nuolat yra ir kažkokia priešybė ir ji atrodo skirtinga ne daugiau, kaip jo priešybė, tada reikia jau kokio nors sprendimo; Šiuo atveju siela priversta abejoti, ieškoti, nerimti ir kelti sau klausimą, kas yra vienetas?” [7]

Platonas teigia, kad per matematiką ir skaičių pažinimą siela nukreipiama į teisingą būtį. Žmogus išėjęs iš urvo pamato realius, natūralius daiktus. Skaičių idėjos jam padeda suvokti, kad jie yra. Matematika ir skaičiavimas domina Platoną tiek, kiek jie artina sielą prie tiesos ir padeda ją pažinti. Skaičiais galima pažinti dėsnius, tačiau skaičiai neperkeliami į idėjų pasaulį. Visi, kas rengėsi užimti aukštas pareigas valstybėje, turi užsiimti dėsnių pažinimu. Tam, kad vėliau galėtų juos atskleisti savo pavaldiniams. Platonas gėrio idėjai pažinti vartoja ne vien matematiką. JJis dar pasitelkia geometriją ir astronomiją.

“Vadinasi, jeigu geometrija priverčia prasiskverbti į būtį, ji mums reikalinga, jeigu į tapimą – tada ne”. [8]

Geometrija yra tarpe tarp idėjų suvokiamų matematiškai ir realybės. Platonas kuria geometrinės erdvės sampratą. Tai reikalinga tam, kad būtų galima logiškai pagrįsti skaičiaus tapimą kūnu.

“Iš tikrųjų, geometrija – tai amžinosios būties pažinimas”.[9]

Platonas matematiką, geometriją, astronomiją nagrinėja per valstybės ir visuomenės prizmę. Ar padeda šie mokslai žmonėms suprasti gėrį ir idėjas? Šis klausimas jam rūpėjo labiausiai. Karo vadui būtinas mokslas, kad jis mokėtų skaičiuoti ir apskaičiuoti. Astronomija būtina kaip:

“<. atidūs mėnesių ir metų pasikeitimų stebėjimai liečia ne tik žemdirbystę, jūreivystę, bet ne mažiau ir vadovavimą karo veiksmams”. [10]

Faktai ir stebėjimas Platonui yra tik iliustracija. Tokią poziciją apsprendė idealistinis teorijos pagrindas. Platonas labiausiai domėjosi dialektika. Dialektiką Platonas vadina ontologiją. Tai “tikrosios būties” idėjų teorija, kuriai mąstytojas suteikia loginę, gnoseologinę ir metodo aspektą. Jis dialektikoje ieško tiesos, operuodamas grynuoju mąstymu, derindamas, analizuodamas ir sintetindamas grynąsias sąvokas.

“Tai štai, tai yra ta pati melodija, kuria išvingiuoja dialektika. Ji suvokiama protu, tuo tarpu regėjimas norėtų ją pagauti; bet juk jo mėginimai ką nors pamatyti, kaip mes kalbėjome, nukreipti

________________________________________________________________________________

7. Ten pat. Psl. 206.

8. Ten pat. Psl. 210.

9. Ten pat. Psl. 210

10. Ten pat. Psl. 211

tik į pačius ggyvulius, į pačiais žvaigždes, pagaliau į pačią Saulę. Kai kas nors mėgina svarstyti, jis, aplenkdamas pojūčius, vieno tik proto dėka kreipiasi į bet kurio objekto esmę ir neatsitraukia, kol pačiu mąstymu nepasiekia tikslo esmės. Taip jis atrodo pačioje protu pasiekiamoje viršūnėje, panašiai, kaip kitas įkopė į regėjimo viršūnę”. [11]

Kaip ir visa Platono filosofija, mokymas apie valstybę, pasižymi racionalizmu. Norint sukurti gerą valstybę, svarbiausia, kad ji būtų valdoma protingai. Kaip galva valdo kūną, taip filosofai privalo valdyti visuomenę. Pagal Platoną, valstybingumas kildinamas ne iš žmogaus poreikio kurti valstybę, o iš individo silpnumo. Pats individas geba atlikti tik tam tikrą veiklą. Todėl jis priverstas jungtis su kitais. Ypatinga reikšmė tenka lavinimui. Platonas dialektiką laiko aukščiausiuoju mokslu, Ji visų mokslų viršūnė. Todėl tas žinias suteikia tik patiems aukščiausiems ir išmintingiausiems.

“Apskritai manyk, kad reikia išrinkti prigimties nurodytus, tai yra duoti pirmenybę patiems tinkamiausiems, vyriškiems ir kiek galima patiems garbingiausiems”. [12]

Platonas mąsto ir apie filosofijos reikšmę valstybės valdyme. Jam ji pagrindas per kurį valdovas gali iškęsti visus vargus. Tam taip pat reikalingi stiprūs ir valingi žmonės. Jų sielos turi būti laisvos, nes prievarta įskiepytas mokslas – nemielas.

Valdovų valdžios anot Platono nevaržo jokie konstituciniai apribojimai, todėl valstybės gerovės laidas – lavinime įgytas pačių valdovų

minėtos gerovės supratimas. Jis atrenka “valdovus – filosofus”, kurie pasižymi ypatingais gabumais, jie penkiasdešimt metų visapusiškai lavinami. Jų asmenybėje išmintis susijungia su valdžia. Per visą mokymo laiką saujelė tų, kurie pasirodo tinką būti valdovais – filosofais laukia sunkūs egzaminai ir atranka. Tik stipriausi po penkiasdešimties metų vėl nusileis į olą ir ten perduos tai, ką išmoko ir pamatė.

“ Po to tu juos priversi vėl nusileisti į tą olą: juos reikės priversti užimti mėgstamas jaunų žmonių valstybines pareigas – tiek karines, tiek ir kitas; te nenusileidžia jie niekam”.[13]

IŠVADOS

“Valstybės” septintoje knygoje Platonas pasitelkęs olos alegorijos palyginimą išdėsto sielos kilimą į gėrį. Tai jis pritaiko valstybei. Žmonės išvesti iš olos į dienos šviesą pamato saulę ir kitus daiktus, suvokia kas jie tokie yra. Platonas tai pritaiko valstybės valdovams – filosofams, kurie yra išrinktieji ir privalo pažinti per idėjas tikrąją būtį. Tam jis pasitelkia ir matematinius objektus, kurių pagalba padeda suprasti būties dėsnius, natūralius daiktus. Valdovai –

________________________________________________________________________________________________

11. Ten pat. Psl. 214.

12. Ten pat. PPsl. 219.

13. Ten pat. Psl. 225.

filosofai per penkiasdešimt metų pažįsta natūralius daiktus ir jų idėjas ir pasiekia Saulę – tai yra gėrį, o tada tampa valstybės valdovais. Pagal Platoną jie grįžta į olą tam, kad padėtų ten likusiems suprasti, kad tai, kką jie mato nėra tikrovė, o tik blankūs idėjų šešėliai.

P L A N A S

I. Įžanga.

II. Platono “Valstybės” idėjos ir “Olos alegorija”.

a.) Sielos kilimas iš urvo.

b.) Sielos santykis su idėjų pasauliu.

III. Pažinimo problema “Olos alegorijoje”.

a.) Matematinis pažinimas.

b.) Pažinimas per geometriją ir astronomiją.

c.) Dialektinis metodas.

IV. Išvados.

Š I A U L I Ų U N I V E R S I T E T A S

H U M A N I T A R I N I S F A K U L T E T A S

F I L O S O F I J O S K A T E D R A

PLATONO “OLOS ALEGORIJOS” IDĖJOS

Atliko: VALDAS DAMBRAUSKAS NFVM – 1gr.

Vadovas: dėstytojas TRIMAILOVAS

Šiauliai, 2001

V. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika.-V.; Mintis, 1977.

2. Ernst von Aster. Filosofijos istorija.- V.; Alma littera, 1995.

3. J. GGaarder. Sofijos pasaulis. – V.; Tyto Alba, 1998.

4. G. H. Sabine. Politinių teorijų istorija.- V.; Pradai, 1995.

5. P. Kuncmann. Filosofijos atlasas.- V.; Pradai, 1998.

6. V. Rubavičius. Platono pažinimo teorija. – V.; “Mokslas ir gyvenimas”, 1984 Nr. 1.

7. A. Beinorius. Platonas apie sielų persikūnijimą. – V.; “Mokslas ir gyvenimas”, 1991, Nr.6.