Žmogus ir amžinosios vertybės

Turinys

Turinys…………………………1

1. Įvadas…………………..2

2. Gėrio ir savęs pažinimas…………….3

3. Gėrio idėja………………….3

4. Materialinės ir dvasinės vertybės…………..4

5. Vertybių hierarchija………………..6

6. Sąžinės ir moralinės vertybės………………..7

7. Išvados…………………………8

Literatūra…………………………9

1. Įvadas

Nuo pat žmogaus atsiradimo pasaulyje visuomenės progresą skatino keli veiksniai. Pirmykščio žmogaus negalia gyventi vienam ir bendruomenės poreikis dėl išlikimo peraugo į visuomenės santykius. Noras lengviau ir produktyviau dirbti skatino darbo įrankių raidą. Laikui bėgant žmogus panoro geriau pažinti save ir jį supančią aplinką. “Žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių ištinka ypatingas likimas: jį apgula klausimai, kkurių jis negali išvengti.“ (4.psl.8). Žmogiškųjų vertybių pažinimo poreikis iškilo kai žmogus galėjo sau užduoti ne tik tokius klausimus kaip kur gyventi ir kaip išgyventi, bet kai jis pradėjo kelti tokius klausimus – kaip aš gyvenu, ar patenkina mane mano gyvenimas, ir ko gero patį pagrindinį klausimą – ar aš esu laimingas? Žmogus ieškodamas tikrumo pasaulyje ir savyje taip ugdė galią tvarkyti savo vidų, kad išlavintas protas galėtų sutramdyti juslių chaosą ir jausmų siautulį, taip leisdamas patikimai pažinti žmogui šį ppasaulį ir patį save. Tai kelias į naujas savivokos erdves, kuriose suvokus naujus dalykus savo tikrumo buvo ieškoma iš naujo, naujais būdais, jo tolesniam vertybių pažinimui.

2. Gėrio ir savęs pažinimas

Šiuo metu, kai visos Europos kultūra yra kritiškai pervertinama, reikia iiš naujo apsvarstyti ir pažinimo problemą. Dvasinių krizių metu, kai iš naujo pasveriami ir pervertinami visi kultūros laimėjimai, kai keliamas jos prasmės ir likimo klausimas, kiekvieną kartą ji atgyja iš naujo, reikalaudama visapusiškesnio ir gilesnio sprendimo.

Kaip žinoma, Sokrato filosofijos šerdis yra mokymas apie gėrio ir žinojimo tapatybę, kur svarbesnė sąvoka yra ne gėris, o žinojimas: ne žinojimas išvedamas iš gėrio, o gėris iš žinojimo. Pasaulis yra dieviškosios jėgos kūrinys ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save. Pažiūrėkime į tai kaip mes elgiamės: pjaunamės, keiksnojam vienas kitą, dedamės protingesniais ir išmintingesniais vienas už kitą.

Tiksliai žinoti yra įmanoma nedaug ką, bet stengtis – ir įmanoma, ir reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus mąstytų, viską apgalvotų, klausinėtų jo kkaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi tik taip, kaip protas jam nurodo. “Sokrato mąstymo “grynumas“ yra.tai, kad jame glūdi ypatingas turinys – pats dorumas, apskritai pats žmogus. jam rūpi žmogaus siela, dorovinis jos tobulėjimas“(4.psl.6). Visi žmonės yra skirtingi, siekia įvairiausių tikslų, kiekvienas skirtingai tikslus supranta, skirtingai mąsto, tačiau visi iki vieno trokšta laimės ir gėrio. O kas gi gali tai jiems suteikti? Tiktai patys žmonės gali visa tai suteikti sau ir žinoma kitiems. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jjis daro ką nors bloga, tai tik dėl to, kad yra suklaidintas aistrų ir negali suprasti blogai darąs. Ir jeigu tik žinotų, tai tikrai nedarytų. Sokratas.“rėmėsi žmogaus prigimties dvilypumu: žmoguje esanti dorybė ir nedorybė, gėris ir blogis, teisingumas ir neteisingumas“(5.psl.87).

Gėrio pažinimas kartu yra ir savęs pažinimas. Gėrio pažinimui reikia tiesioginio patirtino gėrio, tikros dorovinės patirties. O ši patirtis yra vidinė, kiekvienam ji atsiveria tik savyje ir tik jam vienam priklauso. Blogio pažinimas, taip pat kaip ir gėrio pažinimas, sąlygoja savęs pažinimą. Tačiau gėrio pažinimas priartina prie gėrio, o tuo tarpu blogio pažinimas kartu yra ir blogio naikinimas, išsilaisvinimas iš jo. Mat kiekvienas siekia gėrio ir sėja blogį tik laikydamas jį gėriu.

3.Gėrio idėja

Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų – kas yra gėris? Tam, kad suprasti gėrio turinį, vertėtų sujungti skirtingas vertybes. Platonas mėgino visa tai sujungti. Jam buvo žinoma daug žmogaus dorybių: darbštumas, išmintis, savitvarda, teisingumas. Aukščiausiai iškeliama virš visų kitų dorybių – gėrio idėja, ji aiškiai yra susijusi su kitomis vertybėmis. “Platonas nuolatos pabrėžia, kad dorybė, teisingumas, gėris – tai vertingi dalykai patys savaime. Platono požiūriu, žmogus laisva valia negali išsižadėti to, kas jam svarbiausia ir reikšmingiausia, jis negali būti nedoras ir neteisingas, nes tai būtų tolygu kenkti sau pačiam“(5.psl.125). Protas kkaip dvasinė sielos dalis užima aukščiausią vietą, nes jis sugeba “dvasios akimis“ regėti tikrąjį gėrį arba gėrio idėją. Todėl protas turi valdyti ir tvarkyti kitas sielos dalis. Tačiau, kad protas visa tai įstengtų, pirmiausia jis turi atlikti savo tikrą ir tiesioginę paskirtį: jis turi įgyti išminties dorybę, kuri jį suartina su tikruoju gėriu. Išminties dorybėje protas pirmiausia pasiremia nirštu. Jį jis susieja su tikruoju gėriu ir moko ją siekti šio gėrio nepaisant jokių sunkumų ir kliūčių. Taip protui paklusnus nirštas įgyja drąsos dorybę. Į drąsą išugdytas nirštas galiausiai nukrypsta į geismą, jis sutramdo įgimtą geismų savivališkumą, nukreipdamas juos į tikrąjį gėrį. Taip geismas įgyja susivaldymo dorybę. Yra tik vienintelė priežastis dėl kurios žmogus būna nedoras ir neteisingas, tai – nežinojimas.

4. Materialinės ir dvasinės vertybės

Būties ir gėrio problemą “T. Akvinietis nagrinėja teologiniu aspektu. Amžinasis įstatymas apibrėžiamas kaip dieviškosios išminties planas, nes jis valdo visus veiksmus ir judėjimus“(1.psl.84). Jis sukūrė teoriją apie būtį ir buvimą, kurioje derama vieta skiriama ir dievui, ir pasauliui, ir žmogui. Dievas, arba absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga, nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų – net mūsų mąstymas apie Dievą, netgi tikėjimas juo, nors ir labiausiai priartina žmogų prie Dievo, neįveda į jį, o tik priveda, ppriartina. Dievas yra virš to, kas yra materealu, ir virš to, kas yra protiška. Dievo esmė yra tobulumas ir egzistuoja kaip absoliutus gėris, kuris mūsų gali būti suprastas kaip galia absoliučiai viską suprasti ir kaip galia absoliučiai viską sugebėti padaryti. Tikėjimas neprieštarauja žinojimui, žinojimas tik atveda iki prieinamos ribos ir palieka žmogui spręsti: tikėti ar ne. Jeigu jis geravalis, jis tikės, šitokiu būdu kildamas ir dar aukštesnes dvasinio tobulėjimo sferas.

Žmogaus aktyvumo šaltinis yra žmogaus dvasia, o kuo mažiau ji priklauso nuo materialybės, tuo daugiau ji gali bandyti aprėpti visą būvimą. Idealybė ir materialybė yra tos dvi didžiosios galios, iš kurių sąveikos gimsta viskas: pasaulis, žmonės, gamta. “Kaip reikšmingiausią mėginimą vienu įstatymų aprėpti vertybės įvairiapusiškumą mes matome Kanto kategoriniame imperatyve..elkis taip, kad tavo valios maksima galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas“(4.psl.213). Vali turi būti apibrėžiama protu, doroviniu įstatymu, gėrio principu. Žmogus turi tris galias: galią justi, galią norėti, galią protauti. Galia justi teikia mums pažintinę medžiagą; galia norėti nukreipia į mūsų vidų, tampa sugebėjimu spręsti; galia protauti – tai pažintinė veikla. Visi šie sugebėjimai yra žmogaus dvasios – idealybės ir materialybės junginio – savybės.

Žmogaus dvasia nori pakilti virš neaiškaus tikrumo, kurį teikia išorės jutimai. Žmonės nori pažvelgti į daiktus iš šalies,

pamatyti juos tokius, kokie jie yra iš tiesu, “dėl to jusliniai duomenys apie daiktus specialiai apdorojami vadinamosiomis intelekto, arba supratimo formomis“(6.psl.120).

Verždamasis į žinojimą, žmogus gyvenimo įvairovę stengiasi suvesti į vieną sąlygotumą, gimdydamas tris idėjas. Tai psichologinė, kai išreiškiama dvasinio gyvenimo įvairovė. Kosmologinė idėja – liečia žmogaus patirtį, jo pasaulio suvokimą. Teologinė – savo buvimo galimumą, Dievo sąvoką.

Grožį galimą justi ir iš gamtos, ir iš žmogaus kūrinių. Tikruosius meno kūrinius kuria genijai. Estetiškai išgyvenant gamtą ar meną, turi viešpatauti visiška laisvė –– kiekvienas gali gėrėtis tuo, kas jam patinka ir tuo, kas jam gražu. Ir jeigu mes norime, kad kitiems būtų gražu tai, kas mums gražu, tai tik dėl to, kad trokštame dvasių bendrumo ir tikimės, kad tai galima bendrai išgyvenant grožį. Vienas kelias į tikrą pažinimą yra tai, kai mes tyrinėjam pačias idėjas. Kai intuicija žmogų sutelkia į save, o ne nukreipia į išorę, kai galima išeiti į pažinimo erdves. Ir D.Hume “nuveda visą.filosofiją į tokį skepticizmą, .jis ir nenori mmėgautis tikro pažinimo negalimumo faktu kaip džiaugsmu“(6.psl.112).

Aksiologinės pakraipos atstovams moralės pirminis dalykas buvo vertybės ir gėris. Pabrėžiamas gėrio pirmumas ir teigiama, kad “intuityvus gėrio suvokimas implikuoja ir atitinkamą pareigos, privalomumo pajautimą, nors pareiga nėra gėris, o tik būdas jį pasiekti. VVieni poelgiai yra savaime geri, kiti – savaime blogi, nepriklausomi nuo to, ar žmonės juos tokiais laiko“(3.psl.10-11).

Didelis vaidmuo filosofijoje skiriamas materializmui. Pagal materiją ir formą aiškinami visi tikrovės daiktai. Materijos santykis su forma yra toks, kad visa tai, kuo ir kokie daiktai yra, jie gauna iš formos (idėjos), todėl materija, atskirai paimta negali būti apibrėžta, nes ji yra niekas, nebūtis. Materija yra visiškai pasyvi. Pagal Aristotelį “.viena po kitos einančios kitimo proceso grandys yra susijusios taip, kad aukštesnioji yra žemesniosios tikslas“ (5.psl.146). Kiekvienas daiktas turi savo formą, kuri yra tobulumo viršūnė todėl, kad daiktas gali realizuotis labai įvairiai. Daikto paskirties, t.y. jo formos, ribose yra galimi dideli skirtumai, o tai ir yra daiktų vertingumo sritis.

Tyrinėjant žmonių emocijas ir jų eigą, iišaiškiname dorovinius pagrindus. Mūsų elgesio akstinu eina visuomet geismai, aistros, jausmai, racionalūs samprotavimai atlieka tik pagalbinę funkciją, nurodydami mums naudingas arba kenksmingas poelgio pasekmes. Doringu mes laikome elgesį, kuriam visi pritaria. Nedoringu – tokį elgesį, kuris sukelia skausmą. Pradžioje tai taikome kitiems žmonėms ir tik vėliau tokiu pat būdu įvertinam ir savo veiksmus. Remdamiesi simpatijos jausmu, kuris yra visiems žmonėms įgimtas ir negali būti išvestas iš egoistiniu polinkių. Dėl žmonių prigimties vienodumo kiekvienas atpažįsta savo arime pats save ir atsiliepia įį jo laimę džiaugsmu, į jo nelaimę – skausmu. Simpatija – tai socialinio gyvenimo pamatas. Nors įvairių tautų laikotarpiu pažiūros į moralę šiek tiek skiriasi, tačiau esminis dorovės kriterijus nekinta: visus ir visuomet žmonės laiko dorybe tai, kas jiems patiems ir kitiems yra malonu bei naudinga.

Gėris yra tai, kas yra gera. Gėris įgauna du elementus: kažką ir savybę “geras“. Gėriui visada ir būtinai priklauso dar kitos savybės, tokios kaip “džiugus“ ar “naudingas“. Todėl gėris yra apibrėžiama sąvoka. O “geras“ yra neapibrėžiamas, tik intuityviai suvokiamas. Manant, kad gėris yra geras ir dar yra naudingas, buvo daroma klaidinga išvada, jog sąvoka “geras“ galima apibrėžti sąvoka “naudingas“. “Ši klaida, Mooreo įsitikinimu yra natūralistinė, nes sąvoka, kuria apibrėžiama “geras“, visada yra empirinė – deskriptyvi, taigi apibūdina “laike egzistuojančių daiktų savybę“(1.psl.252-253). Prieš šią klaidą pateikiamas argumentas ar jis yra geras, apibrėžiama remdamasi sąvoka “naudingas“, tai “ar kas yra naudinga yra gera?“

Pagrindinė dorovinė gėrio vertybė gali įgauti skirtingas formas ir išraišką priklausomai nuo to, kaip apibrėžiamas jos santykis su kitomis pagrindinėmis dorovinėmis vertybėmis, tai laiko taurumą, gausumą ir tyrumą. Taurumo atžvilgiu gėris vertinamas kaip kilniaširdiškas ir dosnus nukreiptumas į aukštį ir idealybę, gausumo atžvilgiu gėris yra kiek galint įvairiapusiškesnis ir visapusiškesnis dalyvavimas kuriant vertybę; tyrumas –– tai paprasta ir tiesi orientacija į gėrį kaip į tą vienį, kuris būtinas. Vertybės nustato bet kokio gėrio struktūrą ir esmę. Vertybių pobūdis pasireiškia tuo, kad jie pavaldūs dėsniams, kurie valdo minties dalykus. Kita vertybių ypatybė, tai tarp jų egzistuojantys hierarchiniai santykiai, nustatyti jų pačių esmės. Vertybės pažįstamos jutimuose, kurie yra emociniai aktai nukreipti į vertybes, kaip pažinimo aktai nukreipti į teorinį dalyką. Tobuliausia jutimų forma atsiveria meilės ir neapykantos priešingybėje. Meilė – kūrybinis pradas žmogaus doroviniame gyvenime, ji praturtina dvasinę asmenybę.

5.Vertybių hierarchija

“Aukščiausią vertybių hierarchijos pakopą užima šventumas. Tai absoliuti vertybė. Paskui eina dvasinės vertybės (estetinės, pažinimo ir kt.); tada – gyvenimiškosios vertybės (vitalinės; pagrindinė jų – “kilnumas“), ir pagaliau – juslinės vertybės (malonumas ir naudingumas). Dorovinės vertybės – gėris ir blogis – tarp visų kitų vertybių užima ypatingą vietą: jos neturi savarankiško turinio ir visuomet neišvengiamai susijusios, gėris – su didžiausios iš šiuo atveju galimų vertybės realizavimu, blogis – su mažiausios iš jų realizavimu. Dorovinių vertybių turėtojai gali būti tik realios asmenybės, jų savybės (dorybės ir ydos) bei aktai( poelgiai)“ (7.psl.225-226).

6. Sąžinės ir moralinės vertybės

Vertybių skalė, kuria matuojame vienų aukštųjų vertybių santykį su kitomis, gali būti paimta tik iš mūsų nuosavo vertybinio jausmo, kuris pasireiškia sąžine. Kaip tik mmūsų sąžinė kelia reikalavimus, ji iš mūsų reikalauja, kad mes būtume kitokie negu buvome lyg šiol.

Moralinis gėris buvo apibrėžtas kaip harmoninga laimė, kai kiekvienas remiasi nesikišimo į kito reikalus bei tarpusavio paramos principais tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Harmoningos laimės sukuriamas gėris susieja visus interesus ir tam tikru mastu padeda kiekvienam interesui, todėl jis įgyja kur kas tvirtesnį pagrindą negu kiekvienas kitas gėris.

Harmoninga visų žmonių laimė tarnaus kiekvieno konkretaus žmogaus labui nevienodai. Kai nėra tarpusavio artumo, ryšio, bendravimo, ji apskritai gali neduoti jokio atlygio. Kai svetimumas mažesnis, jos duodamas atlygis priklauso nuo to, kaip atskiras žmogus supranta savo asmeninę laimę.

Išvados

Kai žmogus susiduria su gyvenimu, jį veikia įvairios ir gilios aistros, kai jis atsiduoda joms beatodairiškai ir be saiko, jos gali jį pražudyti. Kiekvienas žmogus turi išmokti tramdyti savo aistras, taip išugdydamas savyje saikingumo dorybę. Ši saikingumo dorybė, kuri yra pripažinta vertybė, tramdo mūsų aistras ir troškimus, ji subalansuoja malonumą ir nemalonumą; pastarasis dažniausiai ir išsivysto iš nemokėjimo savęs suvaldyti. Žmogus turi išmokti subrandinti savyje vertybes, puoselėti jas, nes tik jomis vadovaudamasis galės kurti savo laimingą gyvenimą, tuo pačiu džiugindamas kitus. Mokykimės kurti sėkmę, būti laimingi iš to, ką iš tiesų turime, tada viltis ir pretenzijos neužgoš paties gyvenimo.

Literatūra

1. Anzenbacher

A. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1995.

2. Eleade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius, 1997.

3. Gėrio kontūrai. Iš XX-ojo amžiaus užsienio etikos. Vilnius, 1989.

4. Hartmann N. Filosofijos įvadas. Vilnius, 2001.

5. Lozuraitis A. Tiesa ir vertybės. Vilnius, 1980.

6. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, 1988.

7. Sezemanas V. Raštai. Vilnius, 1997. ?