Estetika ir erotika

Erotika ir estetika

OTAS VEININGERIS

Klaidinga manyti, kad seksualumas ir erotika, lytinis potraukis ir meilė – tai iš esmės tapatūs dalykai. Reikėtų pasakyti: kuo erotiškesnis žmogus, tuo mažiau jis kenčia nuo savo seksualumo, ir priešingai. Tad trumparegiui, kuris dėl savo cinizmo vis dar teigia šių dviejų reiškinių identiškumą, nurodysime bent tai, kad lytinis potraukis auga suartėjant kūnams, o meilė skaisčiai liepsnoja, kai mylima būtybė toli; meilės gyvastingumui būtinas ilgesys.

Aš net pasakyčiau, kad egzistuoja tiktai platoniška meilė, visa kita, ką vadiname meile, tėra ppaprasta kiaulystė. Yra tiktai viena meilė: meilė Beatričei, Madonos garbinimas. O lytiniam aktui – tiktai Babilono ištvirkėlė.

Žinome, kad moteris gražiausia ne savo nuogybe. Apsinuoginusi moteris gali būti graži tik meno kūriniuose, kaip skulptūros ar dailės objektas, bet gyva nuoga moteris jau vien todėl neatrodo graži, kad lytinis potraukis atima galimybę bešališkai stebėti. O juk tai būtina tikro grožio pripažinimo sąlyga. Be to, atskiros moters kūno dalys gražesnės, negu kūno visuma. Aišku, ištvirkėlis neprotestuoja prieš nuogybę, nes ji nesulaiko jo dėmesio: jjis jau negali mylėti, jis tiktai trokšta turėti (valdyti). Tikra meilė drovi, kaip ir tikra atjauta. Aiškinti, kad myli, nors tuo nuoširdžiai tikime, būtų didžiai begėdiška; tai būtų tas pats, kaip pasakyti moteriai: aš jūsų aistringai geidžiu; pirmiausia – tai bbegėdiško poelgio idėja, antra – tai begėdiškos kalbos idėja. Įsikūnyti nei pirma, nei antra idėja niekada negali, nes kiekviena tiesa drovi, kiekvienas meilės prisipažinimas melagingas. Ir tiktai moterų kvailumas paaiškina tą faktą, kad jos dažnai tiki meilės priesaikomis.

Drovioje vyro meilėje visada slypi vertinimo kriterijus, pasakantis, ką moteryje laikyti gražiu, o ką – bjauriu dalyku.

Estetikoje yra kiek kitaip (negu logikoje ir etikoje): grožį sukuria meilė, čia nėra vidinės normatyvinės būtinybės mylėti visa, kas nuostabu. Ir priešingai, tai, kas nuostabu, nepretenduoja būti meilės jausmo įtaiga sau (todėl ir neegzistuoja antiindividualus, išimtinai teisingas skonis). Kiekvienas grožis savaime pirmiausia yra projekcija, meilės poreikio emanacija; todėl moters grožis neatskiriamas nuo vyro meilės – ir tas, ir anas yra vienas faktas. Grožis – tai meilės išraiška, kkaip kad bjaurumas – neapykantos išraiška. Grožis ir meilė yra vienodai svetimi jausminei aistrai, jie neturi nieko bendra su lytiniu potraukiu. Grožis – tai kažkas nepasiekiama, nepalytėjama, nesumaišoma su niekuo; tiktai iš toli jį galima išvysti kaip iš arti, o artėjant jis tolsta. Taip ir moteris, patyrusi vyro glamones, negali tik& uml;tis, kad bus meldžiamasi jos grožiui.

Taip priartėjome prie klausimo: kas yra moters nekaltumas, moralumas?

Vyro moralumo ir teisingumo požymis – jo kūno skaistumas; abejotina, kad fiziškai nešvarūs žmonės pasižymėtų sielos sskaistumu.

Yra pastebėta, kad moralinio pakilimo momentais neskaistūs žmonės staiga pradeda kruopščiai praustis ir rūpintis fizine švara. O kai kam meilės periodai būna vieninteliai, kai būna ypač rūpinamasi kūno švara. Tą patį matome ir moralinių išgyvenimų srityje: dauguma žmonių, pradėję mylėti, ima ypač kaltinti ir kritikuoti save. Prasideda moralinio lūžio metas: nuo mylimos moters, sakytume, tarsi sklinda vidinė šviesa net ir tuo atveju, jei mylintysis nė karto su ja nešnekėjo, o tik matė ją iš tolo. Šio reiškinio priežastis negali slypėti tik mylimoje būtybėje.

Labai dažnai niekas kitas joje neranda tų savybių, kuriomis ją apdovanoja mylintis vyras, nes ji yra arba paprasta mergaitė, arba kvaila kaip karvutė, arba gašli koketė.

Vyras myli tiktai save, – ne savo subjektyvumą su visomis silpnybėmis, niekingumu, smulkmeniškumu, – o savo giliausią, intymiausią esmę, laisvą nuo engiančios būtinybės ir žemės dulkių. Kiek žmogus besigilintų į save, jis mato save išpurvintą ir niekur neranda to, ko ieško be dėmelės skaistoje. Ir pats karščiausias, pats nuoširdžiausias jo troškimas – išlikti tuo, kas jis yra. Savo absoliučiai vertingos būtybės idealą jis projektuoja į kitą žmogišką būtybę, nes neturi galimybės jį izoliuoti savyje: tai ir įrodo, kad jis myli šią būtybę, t.y. save. Tačiau tą sugeba tiktai kuo nors prasikaltęs ir savo kkaltę jaučiantis žmogus; todėl nekaltas kūdikis mylėti dar negali.

Kartu su meile prabunda siekis dvasiškai išsivalyti. Tai būdinga aukščiausiai dvasinei žmogaus prigimčiai, kuri neleidžia jokio erdvinio priartėjimo prie mylimosios. Tai įmanoma tiktai todėl, kad meilė sukuria kilniausią ir nepasiekiamą kiekvienos aistros tikslą. Ir jau ne atsietą idėją, o įsikūnijusią artimo pavidalu.

Štai kodėl meilė yra kilniausia ir stipriausia valios, siekiančios vertybių, išraiška. Štai kodėl ji atskleidžia tikrą žmogaus esmę, svyruojančią tarp dvasios ir kūno, tarp moralumo ir jausmingumo. Tiktai mylintis žmogus visais atžvilgiais būna savimi. Šitai paaiškina, kodėl dauguma žmonių tik įsimylėję pradeda skirti savo “aš“ nuo svetimo “tu“. Juk tai ne tik gramatinės, bet ir etinės sampratos.

Taip ir paaiškėja, kodėl dauguma žmonių anksčiau niekaip negalėjo įtikėti turį sielą. Ir tiktai meilėje jie pradeda suvokti savo egzistenciją.

Meilė, panašiai kaip ir neapykanta, yra projekcijos reiškinys, o ne lygybės, kaip kad yra draugystė.

Draugystę lemia dviejų individų lygiavertiškumas; o meilę – nelygybės, nelygiavertiškumo teigimas.

Priskirti kokiam nors žmogui viską, ką pats norėtumei turėti, pagražinti jį visais privalumais – reiškia jį mylėti. O grožis yra jausminis kilniausio tobulumo atspindys.

Todėl mylintis žmogus stebisi, net pasibaisėja, jei sužino, kad kuri nors graži moteris nėra itin morali, jis kaltina niekingumu prigimtį, “į tokį gražų kūną“ įkvėpusią tokią nedorą. Jis negali ssuprasti, kad moterį regi gražią tik todėl, nes dar myli ją, kitaip jis nesiribotų tokiu išorinės formos ir vidinio turinio neatitikimu. Gatvinė prostitutė niekada neatrodo graži, nes iš pat pradžių čia negalima vertybės projekcija; ji gali patenkinti tik paties niekingiausio žmogaus skonį, būti mylima tik amoralaus sutenerio.

Moters grožis – tai veido suteikimas moralumui, kuris priklauso vyrui, ir aukšta dvasine įtampa yra perkeltas į moterį.

Grožis yra tobulumo simbolis reiškinyje, todėl jis statiškas, o ne dinamiškas. Bet koks pakeitimas sunaikina ir jį, ir jo sampratą. Materialiame pasaulyje grožis sukuriamas vertybės meile, tobulumo siekiu. Taip gimsta prigimties grožis, kurio niekada nejaučia nusikaltėlis, nes tik etika lemia tokią prigimtį. Ir todėl prigimties dėsnis – tai moralumo dėsnio jausminis simbolis, taip, kaip grožis – jausminio sielos kilnumo, o logika – įkūnytos etikos atspindys.

Menas, erotika iš pasaulinio chaoso kuria realių formų pilnatvę. Taip, kaip vyro meilė iš realiai egzistuojančios sukuria visiškai naują moterį; nėra meno be formų, nėra meno grožio, kuris nepaklustų jo dėsniams.

Regėti begalybę ribotume ir konkretume gali tiktai iliuzija; tik suklydimas – mylimoje moteryje rasti tobulybę. Meilė grožiui neturėtų pradingti moteryje, norint naujai pagrįsti lytinį potraukį. Jei meilė būtų pagrįsta tiktai minėtu sumaišymu, negalėtų būti kitokios meilės, tik nelaiminga.

Transcendentinė meilės idėja, jei tokia apskritai

egzistuoja, yra pagrįsta begalybės meile, tai yra absoliuto, arba Dievo, meile. O meilė moteriai, kaip atskiram objektui, jau būtų pasitraukimas nuo idėjos, tai būtų kaltė.

Anksčiau nurodėme priežastis, dėl kurių žmogus prisiima šią kaltę. Meilė siekia vieno tikslo: palengvinti žmogaus kovą dėl gėrio, kurio jis dar neaprėpia savyje kaip idėjos.

Todėl ir meilė, ir neapykanta – tiktai bailumas. Neapkenčiantis žmogus nenori prisipažinti, kad blogis susisuko lizdą jame, jis įsivaizduoja, kad jo nekaltybei graso kitas žmogus. Mes sukūrėme velnią, kad turėtume malonumą sviesti jjam galvon rašalinę; ir todėl, kad tikėjimas velniu tarsi palengvina kovą, suverčia kaltę kitam, jis yra nemoralus.

Neapykanta perkeliame į kitą būtybę savo niekingumą, meile – savo vertingumo idėją; šėtonas tampa bjaurus, mylimoji – nuostabi. Tačiau jei meilė atskirai būtybei yra morali silpnybė, tai ji turėtų pasireikšti visuose mylinčiojo jausmuose.

* * *

Kai vyras myli moterį, jis negali jos suprasti, nes tada nepaisoma realios moters psichologijos. Mylėti žmogų, kurį puikiai pažįsti, neįmanoma, nes būtų aiškūs visi jo, kaip žmogaus, trūkumai, o mylėti ggalima tik tobulumą. Tiktai todėl ir galima mylėti moterį, kad ji nesirūpina tikromis savo savybėmis, tikrais savo troškimais ir interesais. Bandymas rasti moteryje save, užuot mačius joje tik moterį, reikalauja visiškai nepaisyti empirinės asmenybės; šiame bandyme slypi daug žiaurumo moteriai, eegoizmo ir pavydo pradžia. Čia slypi ir egoizmas, laikantis moterį nuosavybe ir nekreipiantis jokio dėmesio į jos vidinį pasaulį.

Štai čia erotikos ir seksualinio žiaurumo paralelė nutrūksta. Meilė yra žiauri. Lytinis potraukis neigia tiek kūną, tiek ir sielą, erotika taip pat neigia sielą.

Erotikai moters reikia tam, kad kova truktų trumpiau, iš jos reikalaujama tos šakos, kuria vyras lengviau įsliuogtų į kaltės atpirkimo viršūnę.

Kiekvienas didingas erotikas – genijus ir kiekvienas genijus iš esmės erotiškas, net jei jo meilė vertybei, tai yra amžinybei, o ir pasaulio visumai susikoncentruoja ties moters kūno pavidalu.

Meilė mylinčiam – parabolė, ji susilieja su begalybe.

Kas pažįsta panašią meilę: ar vien vyrai seksualūs, ar ir moteris sugeba kilniausiai mylėti?

Patirtis nedviprasmiškai rodo, kad moteris, nepaisant vienos tariamos išimties, tiktai seksuali. Moterys ttrokšta arba lytinio akto, arba kūdikio (bet kokiu atveju – ištekėti). Tikros moters “meilės lyrika“ be jokios erotikos, nors ir didžiai jausminga.

Tiktai meilė sukuria grožį. O moterys dažnai sako: “Kam vyrui reikia būti gražiam?“ – ir tai ne tuščia frazė. Ne paprastas kerštas vyrui, jo puikybei. Juk moteris klausia vyrą patarti, kokios spalvos suknelė jai labiau tiktų. Moteris negali apsieiti be vyro pagalbos ten, kur, be skonio, yra būtinas dar ir grožio jausmas.

Jei pačioje moteryje slypėtų grožis, jei ji savo vvidinio pasaulio gelmėje būtų ir grožio matuoklė, tai ji neverstų vyro nuolat įtikinėti, kad ji nuostabi.

Meilės sąlyga turėtų būti individualybė, jei ir ne tobulai skaisti, tai bent sklidina valios išsilaisvinti iš purvo ir žemės dulkių. Nes tiktai meilė sukuria grožį.