Determinizmas

DARBO PLANAS

1. Įžanga.

2. Chaosas ir kosmosas.

3. Finalizmas ir kauzalizmas.

4. „Kosmoso sugriovimas“.

5. Determinizmas ir indeterminizmas.

6. Socialinių reiškinių determinacijos problema.

7. Determinizmas ir žmogaus Iaisvė.

8. Išvados.

9. Literatūros sąrašas.

ĮŽANGA

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasaulyje viskas turi savo tikslą. Pirmieji graikų filosofai tikslingos pasaulio tvarkos sampratą tiesiogiai siejo su požiūriu, kad ta tvarka teisinga, harmoninga ir protinga.

Kiekvienas reiškinys su kitais reiškiniais susijęs priežastiniu ryšiu. Determinizmas (apibrėžti nuspręsti) – tai požiūris, kai visi pasaulio reiškiniai paklusta aiškiai tvarkai. Determinizmo šalininkai buvo įsitikinę, kad pasaulyje, kur eegzistuoja griežta reiškinių tvarka, negali birti atsitiktinumil. Deterministų priešininkų -indeterministų svarbiausias argumentas prieš buvo žmogaus valios laisve. Jiems atrodė, kad ˛žmogus gali apsispręsti ką jam daryti vienoje ar kitoje situacijoje. Ir ta vidinė laisvė yra esminė buvimo žmogumi sąlyga. žmogus be valios, tai ne žmogus. Deterministų nuomone ˛žmogus jokios laisvės neturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, tai būtina ir kiekvieno ˛žmogaus poelgiai ir sprendimai.

Determinizmo problemą labai glaustai galima suformuluoti taip: egzistuoja griežta, nekintama ir visuotine pasaulio reiškinių tvarka ir, jjeigu taip, tai koks tos tvarkos pobūdis? Gvildenant šią problemą, kyla daug įdomių klausimų: ar pasaulio tvarka yra protinga, ar ne? Ar ji besąlygiškai būtina, ar ne’?

CHAOSAS IR KOSMOSAS

Graikų mitologijoje pradinė pasaulio būsena apibudinama kaip chaosas – tamsi bedugnė kaip nnesuskaldyta būtis ir įvairių daiktų ir pradų samplaika. Vėliau iš chaoso atsirado jo priešybė kosmosas, kuriam būdinga apibrėžta reiškinių, daiktų darna, tvarka ir grožis.

Kosmoso atsiradimą įvairių tautų mitologija aiškina skirtingai.

Filosofijos istorijoje netruko mąstytojų, tikinusių, kad gamtos tvarka tvirta ir nekintama, ir tuo pačiu metu ginčijusių, kad egzistuoja visuomenės dėsniai. Daugelis pasaulio tvarka traktavo kaip gamtos tvarka ir jiems atrodė, kad gamtos tvarkos idėja yra pirminė, o visuomenės tvarkos antrinė. Tačiau žiūrint istoriškai pradžia buvo socialinė tvarka. Tai, ką mes, lietuviai, vadiname dėsniu – pastoviu, reguliariu sąryšiu tarp reiškinių, – iš pradžių buvo suprantama kaip norma, reguliuojanti žmonių santykius, norma, tapatinama su dorovės principu arba valstybėje galiojančiu įstatymu.

Dabartinėje lietuvių kalboje (gamtos) dėsnis yra aiškiai skiriamas nuo (valstybėje galiojančio) įstatymo. Bet šis sskyrimas mūsų kalboje atsirado tik XX a., kuri į lietuvių kalbą įtraukė prof. Z.Žemaitis. Seniau gamtos ir visuomenės tvarkos priešpriešos nebuvo, nes žmogus turėjo tapti įstatymų vykdytoju, jog suprastų, kad jis ir visas pasaulis turi paklusti įstatymams ir tam tikroms normoms, iš ko ir išplaukia pagrindinė pasaulio tvarkos idėja, kuri buvo siejama ir su teisingumu. Graikiškas žodis kosmos (kosmosas arba kosmas) reiškia ne tik (sutvarkytą) Visatą, bet ir valstybinę santvarką.

Graikų filosofai kalbėdami apie kosmosą, neabejojo tuo, kad pasaulis yra dėsningas, kkad jame yra tam tikra tvarka. Bet jiems tą tvarką reikėjo aiškiau apibrėžti, atskirti kosmoso tvarkos sąvoką nuo paties kosmoso sąvokos.

Mechanistinis naujų laikų pasaulis, šiek tiek pakeitė pasaulio dėsningumo idėją. Gamtą imta traktuoti pagal griežtai nustatytus dėsnius ir formules. Nematoma skirtumo tarp natūralaus ir dirbtinio judėjimo.

,, Žmogaus valdžia materialiam pasauliui yra pagrįsta rankų miklumu ir mokslu, o valdyti gamtą galima tik tuomet, kai paklūstama josios dėsniams „(F.Baconas,1981).

Pitagorininkai sakė, jog tvarka – tai skaičių santykiais išreiškiamos proporcijos, kurios lemia pasaulio harmoniją.Heraklito filosofija – tai protingas pradas, amžinas ir visuotinis būties dėsnis, kuriam paklusta visi.

FINALIZMAS IR KAUZALIZMAS

Lyg tai viskas pasaulyje turi savo tikslą: ir žmogus, ir vanduo, ir maistas. Tai reikštų, jog pasaulis iš esmės sutvarkytas tobulai ir tarnauja tam tikram tikslui, priešingai jo tobulumo nebūtų galima paaiškinti. Betiksliai veiklai proto nereikia.

Požiūris, jog pasaulis ir visi jame vykstantis reiškiniai yra tikslingi – vadinamas finalizmu.

Jam priešingas – kauzalizmas, kur sakoma, jog visi reiškiniai turi savo priežastis.Pirmasis tokį požiūrį suformulavo Demokritas. Jis įsitikinęs, kad iš atomų sudarytame pasaulyje visi reiškiniai yra būtini. Kaip ir Leukipas, Demokritas teigė, kad nei vienas daiktas „neatsiranda be priežasties, o visada atsiranda remiantis kokiu nors pagrindu ir dėl būtinumo“ (ЛЕВКИН-ДЕМОКРИТ // Анталогия мировой философий 4-x T.M.,1969 T.1.C.327]. Pvz. Demokritas yyra konstatavęs, kad visi reiškiniai pasaulyje yra būtini ir jokių atsitiktinumų nebūna, o šių reiškinių pagrindas – dėsningas atomų judėjimas.Taip žiūrint į pasaulį atrodo, jog jis didelis ir sudėtingas mechanizmas ir šiuo požiūriu jame jame viešpatauja būtinumas. Bet ar jis pats būtinas? Neaišku, kas pasaulio priežastis?

Isaacas Newtonas (1642 – 1727) sukūręs fiziką, matematines formules, apibūdinančias gamtos dėsnius, vis tiek Visatos Kūrėju laikė Dievą:

„Si nuostabi Saulės, planetų ir kometų tvarka gali būti tiktai mąstančios ir visagalės Būtybės darbas „(I.Newtonas, 1988).

Demokritas dažnai kalbėjo apie aklą būtinumą, būdinga gamtai, kur reiškiniai vyksta be jokio tikslo. Vystymasis vyksta ne pagal planą, o dažnai esą rezultatas atskirų , atsitiktinių veiksnių dėka, kurių sąveika paaiškinama mechaniškai.

Dabar galim padaryti išvadą, jog kauzalizmas ir machanitizmas yra susieti.

Finalizmas – požiūris, kad pasaulis yra panašus į organizmą. Organizmas vystosi nuo užuomazginės ląstelės iki visiško organizmo išsiskleidimo, o tas procesas yra ne kas kita, kaip glaustas visų formų pakartojimas nuo pačių primityviausių iki dabar egzistuojančių. Organizmą sudaro įvairus organai, kurie atlieka apibrėžtas funkcijas, kad funkcionuotu organizmo visuma.

Akivaizdu, kad visuomenė – kaip organizmas ir jį sudarantis žmonės, siekia tam tikrų tikslų todėl darom išvada, jog visas pasaulis yra tikslingas. Finalizmas remiasi pasaulio darnos idėja ir vaidino svarbų vaidmenį Aristotelio filosofijoje. Aristotelis aiškindamas bbūtį sugrupavo į keturis svarbiausius punktus: 1) materiją- būtį; 2) formą- daikto esmę; 3) judėjimo priežastį; 4) tikslą, kurio siekiant judama. Svarbiausia yra tikslas, jį suvedam į formą, kuri gali būti kaip tikslingai veikianti jėga. Pasak Aristotelio galutinis pasaulio tikslas yra Dievas.

„KOSMOSO SUGRIOVIMAS“

Kosmosas, kurį sukūrė antika ir viduramžiai, sugriuvo jau XVII a. dėka.

Žinomo mokslininko Koperniko, kuris pakeitė geocentrinę Ptolemėjaus sistemą.

Galilei išradus inercijos principą, Newtonui nustačius kūno judėjimo dėsnius, pakito pati pasaulio tvarkos sąvoka. Glaustai ją apibūdinam statine. Viduramžių mąstytojai, aiškindami pasaulio tvarką savo uždaviniu laikė daiktų formų tyrimą ir klasifikavimą.

Graikų filosofas Heraklitas pasaulį suprato kaip kintančią, neapibrėžtą ir tokią lakią visumą, kurioje grumiasi priešingi viens kitam pradai.

Aristoteliškoji pasaulio samprata, – tai pastovaus, stabilaus pasaulio samprata. Baigtinis uždaras kosmosas virto begaline visata, kur kūnai juda jėgų veikiami iš inercijos. Todėl atrodo, kad teoriškai paaiškinti pasaulį, reikia nurodyti ne kūnų vietą, o judėjimo dėsnius. Jei pasaulis yra mechaninė sistema, judanti pagal dėsnius, tai – kokybiškai jis iš esmės vienalytis.

Naujaisiais laikais pasaulio tvarka vis dažniau ima keistis, nes kinta pasaulio būvis.

Šnekant apie judėjimą, Galilei ir kitus fizikus, domino veikiančios priežastys, o ne tikslai ir galvojo, jog to pilnai pakanka.

Christian Woff (1679-1754) žymus finalizmo šalininkas XVIII a. teigė, kad „pagrindinis pasaulio tikslas yra Dievo

didybės apreiškimas, taigi Dievas nusprendė skurti pasaulį tam, kad žmogus iš pasaulio galėtu pažinti Dievo tobulumą“ [ Volfas K. Protingos mintys apie gamtos daiktų tikslus//Filosofijos istorijos chrestomatija: Naujieji amžiai. V., 1987. T.1.P.55.]. Logiškai plėtodamas šią tezę, Wolffas daro išvadą, kad „gamtos įvykiuose nėra jokio neišvengiamo būtinumo, nes visi daiktai yra tarpusavyje susiję laisvu Dievo sprendimu“ [ Ten pat P. 62-63 ].

Kiekvienas tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti, o XVII a. Holbachas, d’ Alembertas sakė kiekviena priežastis turi savo priežastį, toji &– savo ir t.t.

Finalizmo ryšį su religija jo šalininkai laikė privalumu.

Požiūris į pasaulį kaip į natūralių priežastinių ryšių siejamą gamtos sistemą gerokai sutvirtėjo po Newtono atradimų.

Atsirado požiūris, kad norint paaiškinti moksliškai ką nors, reikia sukurti mechaninį modelį, kuris paaiškintų jėgų veikimo priežastį.

DETERMINIZMAS IR INDERTERMINIZMAS

Determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi (lot. determinavę – apibrėžti nuspręsti). Interpretuojant determinizmo sąvoka plačiau, ji apima ir kauzalizma, ir finalizmą. Ne tik Laplace’as, bet ir Wolfas gali būti traktuojami kkaip deterministai.

Wolffo nuomone, pasaulio kaip mašinos tobulumas gali būti paaiškinamas tik Dievo galia ir gerumu. Laplace’o požiūris labai skiriasi nuo Wolffo. Pirmasis gamtos problemą aiškina grynai kauzališkai, remdamasis vien natūraliomis priežastimis, o ne už jos ribų esančiu tikslu.

Determinizmo, ypač kauzalinio, ššalininkai buvo įsitikinę, kad pasaulyje, kuriame egzistuoja griežta reiškinių tvarka, t.y. viešpatauja būtinumas, negali būti atsitiktinumų. Šiuo klausimu pasisakė XVIII a. prancūzų filosofas Paul Henri Holbach (1723-1789): „Atsitiktinumas – tai beprasmis žodis, rodantis tik neišmanymą tų, kurie jį vartoja“ [ Галбах П. Система природы.M. 1940.C. 303.].

Ne visi mąstytojai buvo linkę sutikti, kad pasaulyje viskas paklūsta, kaip teigia deterministai, griežtai tvarkai. Indeterministų svarbiausias argumentas prieš determinizmą buvo žmogaus valios laisvė, ir ta vidinė laisvė sąlygojanti buvimo žmogumi esmę. Deterministų nuomone, žmogus jokios valios laisvės neturi. Valios laisvės šalininkams toks požiūris buvo nepriimtinas. Kai kurie filosofai įrodinėjo, kad jeigu žmogus neturėtu valios laisvės, tai jis negalėtų būti moraliai, nei teisiškai atsakingas už savo veiksmus. Taigi šioje sferoje determinizmo principu remtis negalima. I. KKantas ir Johann Gottlib Fichte (1762-1814) pabrėžė, kad žmogus yra ne vien gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Kaip dorovinio elgesio subjektas žmogus jau nepavaldus gamtos dėsniams ir turi laisvo pasirinkimo galimybę.

Laplace’o determinizmo sampratos atsisakė daugelis gamtotyrininkų, to priežastis buvo XX a. sukurta kvantinė mechanika, o Laplace’o determinizmo atrama buvo Newtono mechanika.

Mūsų gebėjimas, remiantis keliais mechanikos dėsniais ir visuotinės traukos dėsniu, numatyti būsimą ir buvusį Saulės sistemos kūnų išsidėstymą ir leido Laplace’ui suteikti determinizmo principui tokią griežtą formą

Kūnų judėjimo aprašymą remiantis NNewtono mechanika galima vadinti vienareikšmiu, nes tiksliai nustatoma būsima kūnų padėtis. Mikrodalelių judėjimas aprašomas tik tikimybiškai, nes elektronui, kaip nustatė W.Heisenbergas, negalima tuo pačiu metu priskirti tikslių koordinačių ir impulso.

Judantis makrokūnas kiekvienu momentu turi tikslią padėtį ir tikslią impulso reikšmę, jo judėjimo trajektorija – tai linija, taškai – tai kūno padėtys tam tikrais laiko momentais. Elektronas turi ir bangos, ir dalelės savybių, todėl galime tik su tam tikra tikimybe nurodyti jo padėtį tam tikru laiko momentu.

Šia prasme mikropasaulis yra tikimybinis pasaulis, taigi Laplace’o determnizmo principas mikropasaulyje negalioja, jis negalioja ir makropasaulyje. Todėl XIX a. pabaigoje pripažinus, kad pasaulis nėra mechaninė sistema ir kad visų gamtos procesų negalima nei paaiškinti mechanikos dėsniais, nei aprašyti mechanikos terminais, Laplace’o determinizmas sužlugo. Kritiškai vertinama jo samprata, kad objektyviai atsitiktinių įvykių nėra, bet kaip tada paaiškinti, kad tuo pačiu metų jis plėtojo tikimybių teoriją, tyrinėjančia atsitiktinius reiškinius? Laplace’as, kaip tai nebūtų keista, buvo laikomas vienas iš žinomiausių tikimybių teorijos kūrėjų.

Esmė yra ta, kad Laplace’as manė, jog tikimybė yra neobjektyvi mūsų nuomonių ir žinių apie įvykį matas, t.y. įsitikinimo matas. Kadangi tikimybė kaip mūsų įsitikinimo matas turi subjektyvų, o ne objektyvų pobūdį, tai ir tikimybinis aprašymas tėra tikro, t.y. objektyvaus ir tikslaus, mokslinio gamtos aprašymo surogatas.

Kai ttikimybę pradėta traktuoti ne kaip įsitikinimo matą, o kaip įvykio dažnio charakteristiką, požiūris į tikimybės aprašymo nepilnavertiškumą pasikeitė. Tikimybė imta laikyti objektyvia charakteristika. Teko pripažinti, kad tikimybinis įvykių aprašymas yra ne mažiau objektyvus ir moksliškas negu labiau įprastas vienareikšmis aprašymas.

„Visi įvykiai turi savo priežastis“ – šį principą galima išsaugoti. Šiaip mūsų interpretuojamas principas neprieštarauja individo laisvos valios principui. Individas beveik visada gali elgtis vienaip ar kitaip, ir dažniausiai išorinės aplinkybės vienareikšmiškai nenulemia to, kaip jis apsispręs. Tačiau egzistuoja, tiesa, ne vienareikšmė, o tikimybinė, statistinė pasirenkamų sprendimų priklausomybė nuo daugelio veiksnių ir aplinkybių.

SOCIALINIŲ REIŠKINIŲ DETERMINACIJOS PROBLEMA

Žmonių elgiasi veikia ne tik materialiniai interesai, gyvenimo sąlygos, biologiniai instinktai – tai elgesio priežastys, bet ir jų siekiai, idealai, vertybės, įsitikinimai – tai žmogaus tikslai. Neretai sakoma, kad žmogaus įsitikinimai yra vienokio ar kitokio jo poelgio priežastis, nagrinėdami kauzalizmo ir fmalizmo ginčą, priežastis ir tikslus turėtume skirti. Priežastimis reikėtų laikyti materialius – fizinius, biologinius, ekonominius – veiksnius. Tikslai ir įsitikinimai,moralės normos, idealai, vertybės yra ne materialūs, o idealūs, jie egzistuoja sąmonėje, turi ne fizinę, o dvasinę prigimtį.

Dėl šios priežasties kauzalinio determinizmo principo negalima taip paprastai taikyti visuomenei, kaip jis taikomas gamtai. Fiziko pateikiama reiškinių aiškinimą vis dėl to galima vadinti kauzaliniu, – jis nagrinėja įvairių mmaterialių objektų ryšį.

Jeigu jau visuomenės gyvenime galima aptikti dėsningą tvarką, jos šaltinis ir pagrindas gali būti tik tas tikslas, kurio siekia. Todėl pirmieji bandymai sukurti visuomenės raidos teoriją rėmėsi finalizmu. Finalistiniu požiūriu, istorijos vyksmas yra nukreiptas į antempirinį tikslą: aukščiausią gėrį, Dievą, Absoliutą.

Istorijos finalistinės traktuotės priešininkai siekė sukurti kauzalinę istorinio proceso teoriją, kuri atskleistu natūralias įvykių priežastis, neapeliuodama į jokius galutinius istorijos tikslus.

Idėją, kad istorinį procesą galima aiškinti materialiais veiksniais, vienas pirmųjų iškėlė Charle Lui Montesąuieu (1689-1755) . Dar labiau ekonominių veiksnių svarbą visuomenės gyvenimui ir raidai akcentavo XVIII a. pabaigos -XIX a. pradžios anglų politinės ekonomikos atstovai, visų pirma A. Smithas ir D.Ričardo. Daugiausia prie materialinio kauzalinio istorijos aiškinimo prisidėjo vokiečių mąstytojas Kari Marx (1818-1883). Jo šalininkai priėmė vadinamąją ekonominio determinizmo nuostatą, pagal kurią visuomenės raida lemia tik materialūs ekonominiai veiksniai.

Dabar gerai suprantame, kad ekonominio determinizmo teorija yra primityvi. Žmonių tikslams ir idėjoms materialinės jų gyvenimo sąlygos neabejotinai daro įtakos, bet vien tos sąlygos nelemia jų idėjų, tos idėjos pačios daro poveikį minėtoms materialioms sąlygoms.

Taigi ekonominis determinizmas kaip konkreti forma, kuria kauzalizmo principas buvo taikomas socialiniams procesams aiškinti, yra nepriimtina.

Nuodugniai tyrinėjant socialinių reiškinių determinizacijos problemą, skirti du lygmenis: mikrosocialinis ir makrosocialinis.

Nagrinėjant mikrosocialinius reiškinius be finalizmo neišsiversi.

Makrosocialiniame lygmenyje, kauzalizmo pozicijas

ginti lengviau.

DETERMINIZMAS IR ŽMOGAUS LAISVĖ

Baigiant analizuoti determinizmo problemą, neišvengiamai reikia paliesti vieną su ja susijusi klausimą, kokį vaidmenį tame procese vaidina laisvas žmogus?

Šis klausimas nėra paprastas. Aiškinant žmogaus santykį su visuomene ir istorija, reikia palyginti ji su žmogaus santykiu su gamta. Gamtos dėsniai iš esmės nevaržo žmogaus daiktinės veiklos galimybių. Žmogus neturi galimybių tuos dėsnius pakeisti, tačiau tai nereiškia, kad jis negali aktyviai veikti.

Tai kad žmogus gali pritaikyti gamtos dėsnius savo tikslams ir kad tų dėsnių egzistavimas nepaverčia žmogaus bevaliu ggamtos vergu , aišku visiems.

Tačiau kai pradedame kalbėti apie žmogaus laisvės ir visuomenės dėsnių santykį, išsiskiria dvi priešingos viena kitai pozicijos: pirmoji – socialinis procesas traktuojamas kaip individų laisvų sprendimų rezultatas; antroji – remiantis griežto determinizmo principu, manoma, kad individas, nori jis to ar ne, turi paklusti istorijai. Griežto determinizmo šalininkų nuomone, laisvė tėra iliuzija. Tikroji laisvė,- tai įsisąmoninta būtinybė.

XVII a. šią tezę aiškiai suformulavo Benedictus Spinoza (1632-1677). Sutapatinęs Dievą su Gamta, o Gamtą su Mechanizmu, jis priėjo išvadą, kad GGamtoje viskas yra būtina, o žmogus tėra Gamtos dalis, tai būtini ir visi jo poelgiai. Pasak Spinozos, žmogus jokios laisvės neturi. Laisvas jis pasidaro tik tada, kai suvokia pasaulio tvarką ir jai paklūsta.

Tokios laisvės sampratos šalininkų nestigo ne tik mechanistinio ppožiūrio vyravimo metu, bet ir vėliau. Kai kurie mąstytojai istoriją ima suvokti kaip grynai objektyvų nuo žmonių valios nepriklausomą procesą, kurio krypties pakeisti neįmanoma. Istorija be gailesčio atmeta tai, kas sena ir atgyvenę, ir iškelia viską, kas naują ir pažangu. Svarbu vaidmenį plėtojant XIX a. tokia istorijos sampratą suvaidino Georgas Hėgelis.

Šiuo požiūriu individas bejėgis pakeisti istorijos eigą. Tiesa, jis gali jai kliudyti, bet visos jo pastangos bus bevaisės. Tačiau perpratęs istorijos būtinumą ir įgyvendindamas jos tikslus, jis pasidaro laisvas, o jo gyvenimas įgyja prasmę ir tikslą.

Daugelis marksistų iš esmės pritarė tokiai istorijos sampratai. Jie rėmėsi ekonominio determinizmo teorija, pagal kurią gamybinių jėgų tobulėjimas tiesiogiai lemia socialinio gyvenimo formas ir visą visuomenės raidą.

Toks požiūris, matyt, klaidingas. Tiek Spinoza, remdamasis kauzalizmu, tiek HHėgelis -fmalizmu, žmogaus vaidmenį istorijoje traktuoja iš esmės fatališkai (lot. fatum – likimas, lemtis būtinybė). Bet gi lygiai taip pat, kaip gamtos dėsnių egzistavimas nepaverčia žmogaus gamtos vergu, taip ir socialinių dėsnių egzistavimas nepaverčia žmogaus bejėge ir bereikšme būtybe. Egzistuoja objektyvios žmogaus veiklos sąlygos ir aplinkybės. Jei jis tas sąlygas ir aplinkybes ignoruoja, jo veikla bus neefektyvi. Bet kuo geriau jis tas sąlygas pažįsta ir panaudoja, tuo jo veiklos efektyvumas auga. Tikrasis istorijos subjektas, veikiantis ir pertvarkantis visuomenę yra žmogus, oo ne mistinė pasaulio dvasia.

Visuomenės raidos kelias priklauso ne tik nuo daugybės ekonominių, politinių ir kultūrinių veiksnių, bet ir nuo konkrečių istorinių veikėjų intelekto, energijos ir ryžto.

IŠVADOS

Baigiant determinizmo problemos nagrinėjimą, galime padaryti išvadas, kad tikslingo pasaulio dėsningumo samprata, filosofų požiūriu yra protingas, teisingas ir harmoningas pasaulis.

Kaip rašė Aristotelis savo filosofijoje, jog visos būties formos užima joms skirtą vietą bei atlieka nustatytas funkcijas. Iš to ir išplaukia pasaulio tvarkos tikslingumas. Pasaulio tvarką nusakantis dėsniai, tai pastovaus, stabilaus pasaulio samprata.

Remiantis Wolffo žodžiais, jog pasaulis yra Dieviškosios valios veidrodis, keblu paaiškinti kas nustato daiktų ir reiškinių arba viso pasaulio tikslą, nes ir patys filosofai iki galo tos problemos neišgvildeno.

Kiekvienas tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti ir jeigu tam tikslui pasiekti atsirado priežastis, tai kiekviena priežastis turi savo priežastį, šį savo ir t.t.

Kai mes pažiūrime atgal į istorijos eigą iki šios dienos, visa kas bent kiek reikšmingesnio įvyko, pradeda atrodyti būtina. O pamąsčius kiek įvairių ateities galimybių slypi dabartyje, suvokiame, kad ta kuri iš jų bus realizuota, priklauso ne tik nuo mūsų siekių ir pastangų, bet ir nuo įvairių politinių, socialinių jėgų veiksmų.

Literatūros sąrašas

1.Nekrašas E. Filosofijos įvadas. V., 1993

2. Furst M.,Trinksas J. Filosofija. V., 1995

3. Volfas K. Protingos mintys apie gamtos daiktų tikslus//Filosofijos istorijos cchrestomatija: Naujieji amžiai. V., 1987.