Platono dialogai (grupių Seka) pagrindiniai teiginiai

ĮVADAS

Atėnietis Platonas gyveno aštuoniasdešimt metų, nuo 427 iki 347 m. pr. Kr. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kodrų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinami ir siela, ir kūnas. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino ,,Platonu’’ dėl jo pplačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino savo jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas.

Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo aštuonius metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, pplatonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti.

Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo “įšventintas” – supažindintas su slaptaisiais mmokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir “filosofus padaryti valdovais”.

Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmonės, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas – ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas. ““Manau, – rašė Platonas “Gorgijuje”, – kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos”.

Platonas sukūrė savo filosofija – objektyvųjį idealizmą. Nuo tada filosofijoje ir atsirado vadinamosios Demokrito ir Platono linijos.

Platono veikalai, laimingai susiklosčius aplinkybėms, išliko visi. Mėgstama jo veikalų forma – dialogas. Dialoguose dalyvauja konkretūs, dažniausiai istoriniai asmenys. Kiekvienas iš jų gina savo pažiūras, priešpriešindamas jas oponento teiginiams. Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu: jis žvelgia į praeitį, kritikuoja viską, ko pats nepripažįsta, ir ggina visa tai, kur įžvelgia savo pažiūrų šaltinį. Be to, remdamasis susintetintais analizuojamų problemų duomenimis, Platonas žvelgia į ateitį: jis prognozuoja, kuria idealius modelius, kuriuos taiko pasauliui ir žmogui.

Dialoguose Platonas dažniausiai naudojasi Sokrato klausimų ir atsakymų metodu, kurį jis mėgino suderinti su plačiu savo filosofijos užmoju. Sokrato metodas visų pirma reikalavo tiksliai formuluoti klausimą, o atsakydamas į jį turėjo iš dalies paaiškinti tiriamąjį objektą ir suponuoti tolesnę jo analizę. Platonas nė vienos problemos nesprendžia iki galo iš karto. Jis formuluoja ją ir susieja su daugeliu kitų problemų. Toks tyrimo būdas reikalauja nuolatos sugrįžti prie to, kas jau buvo nagrinėta, kad į tą patį dalyką būtų galima pažvelgti kitame kontekste, kitu aspektu. Todėl terminai ir sąvokos čia ne visada vienareikšmiai. Jų turinys priklausomai nuo konteksto keičiasi, darosi skirtingas, o kartais prieštaringas ar net priešingas. Platono filosofija – nuolatinis ieškojimas, nuolatine kuryba, kurią lemia priesybių įžvelgimas, jų vienijimas, visumos skaidymas ir dalių jungimas, sintetinimas. Platonas tiesos ieško mąstydamas. Jis derina, skaido, analizuoja ir sintetina grynąsias sąvokas. Juslėmis gauti duomenys, Platono nuomone, tam tik kliudytų. Siela “geriausiai mąsto tada, kada jai nekliudo ne vienas iš pojūčių ar jausmų – nei girdėjimas, nei regėjimas, nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia ssavyje”.

Platonas gali būti dėkingas istorijai: išliko beveik visas gausus jo kūrybinis palikimas. Ji sudaro trisdešimt keturi dialogo forma parašyti kūriniai: “Sokrato apologija (vienintelis Platono veikalas parašytas ne dialogo forma), trylika laiškų ir dvidešimt penkios poetinės miniatiūros (epigramos). Filosofinius Platono veikalus susistemino antikos retorius Trasilas (1 m. po Kr.), suskirstęs juos į tetralogijas.

Platono kūrybos tyrinėtojų nuomone, iš 34 Platonui priklausomų dialogų tik 23 nekelia abejonių, kad autorius tikrai yra Platonas. Tai “Kritonas”, “Eutifronas”, “Lochetas”, “Lisijas”, “Charmidas”, “Protagoras”, “Gordijas”, “Menonas”, “Eulidemas”, “Kratilas”, “Hipijas Mažasis”, “Fedonas”, “Puota”, “Fedras”, “Valstybė”, “Teaitetas”, “Parmenidas”, “Sofistas”, “Politikas”, “Filebas”, “Timajas”, “Kritijas” ir “Įstatymai”.

Prie daugiau ar mažiau abejotino auteritiškumo dialogų grupės priskiriama 11 (iš 34) dialogų: “Ionas”, “Hipijas Didysis”, “Meneksenas”, “Tai, kas eina po Įstatymų”, “Alkibijadas I”, “Hiparchas”, “Kleitofontas”, “Minas”, “Alkibiadas II”, “Varžovai” ir “Feapas”. Paprastai abejonių kelia tie dialogai, kurie nepaminėti Aristotelio raštuose. Abejonių kelia ir daugelio Platono laiškų autorystė. Tik aštuoni iš jų (VI, VII ir VIII) be didesnių abejonių priskiriami Platonui.

Filosofijos istorijoje įsigalėjusi nuomonė, kad Platono filosofijos pagrindą sudaro idėjų teorija. Platonas teigia, kad priešingai negu materialinius daiktus, kuriuos galima matyti ir liesti, idėjas galima suvokti tik protu.

Idėjų reikšmė, jų prioritetas reiškinių atžvilgiu labai ryškus Platono pažinimo teorijoje. Pavyzdžiui jis sakė, kad žinojimas yra ne kkas kita, kaip prisiminimas: ką dabar prisimename, tai kitados žinojome.

Sielą graikų mąstytojai iki Platono suprato labai plačiai: ji buvo judėjimo, gyvybės ir visų dvasinių galių priežastis ir šaltinis. Platonas sielą supranta analogiškai, tik, priešingai materialistams, jis ginčija jos materialumą. Pasak Platono, siela esanti artima idėjoms, ji kilusi iš idėjų ir lemianti judėjimą ir gyvybę. Visa, kas gyva ir kas juda, turi sielą.

Tačiau paaiškinti, kaip Platonas suprato idėją, nėra paprasta, ir filosofijos istorikai ją interpretuoja nevienodai. Platono idėjas galima aiškinti įvairiais aspektais: loginiu gnoseologiniu, ontologiniu, etiniu, estetiniu ir kitais. Visi šie aspektai susipynę, vienas kitą lemia ir papildo, sudarydami neišardomą vienumą.

Platonas teigia, kad idėjas galima suvokti tik protu. Vadinasi, loginiu gnoseologiniu aspektu idėja – tai gryna mintis, loginė abstrakcija, apimanti vienarūšių objektų aibę. Kiekviena loginė giminė, loginė rūšis ir kiekviena sąvoka sudaro loginę sferą, idėjų pasaulį, kuriuo Platonas remiasi aiškindamas bet kurį reiškinį. Platonui ne mažiau svarbus ir ontologinis idėjos aspektas, kuriam tarsi pajungiami visi kiti.

Platono idėja – tai savarankiška, nuo daiktų nepriklausoma būtis. Idėja – tai tarsi daikto modelis, jo siekiamas tikslas, jo vertinimo kriterijus. Štai, pavyzdžiui, kaip Platonas aiškina grožio idėją, kurią jis nagrinėja “Puotoje”, “Faidone”, “Timajuje” ir kituose dialoguose: pasaulyje yra daug gražių dalykų, tačiau kas

yra grožis pats savaime? Konkretus grožis reliatyvus ir laikinas. O Platonui rūpi amžinas ir nepriklausomas grožis, tas, kurio dėka tampa gražu visa, su kuo tik jis susyja, – “akmuo ir medis, žmogus ir dievas, kiekvienas veiksmas ir kiekvienas žinojimas”. Tą amžiną savarankišką grožį Platonas ir vadina grožio idėja. Ji apima visa, kas gražu. Ji yra konkretaus grožio priežastis ir tikslas, jo vertinimo kriterijus. Idėjų, pasak Platono, yra daug. Jų hierarchijos viršūnėje yra absoliutaus gėrio idėja. Gėrį Platonas lygino su saule iir šviesa. Filosofas teigia, kad šviesa ir šiluma yra visos esaties pagrindas.

Būtent apie gėrį yra Platono kūrinys “Puota”.

Senovės Graikijoje buvo paprotys mokytų vyrų puotose disputuoti įvairiomis rimtomis temomis. Šiame dialoge išdėstomos pažiūros į grožį, gėrį ir meilę. Dialoge dalyvauja daug filosofų, bet svarbiausi buvo Sokratas ir Alkibiadas.

Štai koks yra Sokrato požiūris į išmintį: “Juk mano išmintis menkutė ir abejotina, kaip koks sapnas, o tavo – šviesi ir puikią sėkmę lemianti:jaunas esi”. O štai ką jis mano apie mmeilę: “Juk to, kuo turi vaduotis žmonės, besirengią gražiai praleisti gyvenimą, nei giminystė, nei garbė, nei turtai, nei kitaip kas taip puikiai neišmokys, kaip meilė.” Toliau jis filosofuoja apie tai , ko turėtų mokyti meilė: “Iš vienos pusės – bjaurėtis ttuo, kas gėdinga, iš kitos – trokšti to, kas gražu: be šitų dalykų nei valstybė, nei atskiras žmogus nepadaro didžių bei gražių darbų”. Apie grožį kalbama taip: “Eroto prigimtis yra lanksti ir glaudi, gerai įrodo jo išvaizda, kurią Erotui visi pripažįsta. Juk meilė ir bjauri išvaizda – amžini priešai”. Vienas filosofas apibendrina: “Juk išmintis – vienas iš gražiausių dalykų, o Erotas – meilė to, kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį, arba – jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių.Tu laikai Erotą meilės objektu, bet ne meilės padaru. Todėl jis ir atrodė gražu. Juk meilės objektas iš tiesų yra gražus, švelnus, tobulas, palaimingas. Apskritai, kiekvienas gėrio ir laimės geismas yra labai didelė ir vylinga meilė. Iš tikrųjų žžmogus myli tik tai, kas gera. Tuo tarpu grožis yra reikalingoji darna. Todėl kai kiekviena būtybė prisiartina prie grožio, ją apima linksmybė ir džiaugsmas; o prisiartinusi prie to, kas bjauru, paniūra, liūsta, susitraukia, nusisuka.” nemažai dialoge kalbama ir apie motinystę “Gimdymas yra ta amžinybės ir nemirtingumo dalis, kuri teko mirtingiesiems. šito samprotavimo išvada – meilė trokšta ir nemirtingumo”. “Tik grožis, – pasak filosofo, – toks, savyje vienalytis ir amžinas.”

Platono dialoge “Puota” filosofai aptaria daug idėjų, minčių, susijusiu su meile, ggrožiu, gerumu. Nors kūrinys parašytas prieš Kristų, jis yra gana aktualus ir šiandieną, jį įdomu skaityti.

Kitas Platono dialogas – daug didesnis už “Puotą” – tai “Valstybė”. Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Platonas ieškojo panašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybę jis suprato kaip organizmą, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti siedamas jas su trimis sielos pradais ir keturių dorybių teorija.numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam pridera. Toks valdymo principas įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus. Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, vieniems paskirtų auginti gyvūnus, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius, apavą, įvairus reikmenis, tretiems – ginti kraštą arba jį valdyti. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus jis suskirstė į tris luomus: valdovų filosofų, sargybinių ir gamintojų. Žmonių suskirstymą Platonas mėgino pagrįsti jų prigimties ypatybėmis. Žmonių suskirstymą į privilegijuotuosius ir jjiems pavaldžius Platono teorijoje sušvelnina bent tai, jog priklausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės bei moralinės savybės.

Platonas reikalavo, kad mokant ir auklėjant jaunuolius būtų įžvelgiami ir įvertinami jų gabumai. Iš dvidešimtmečių turėtų būti atrenkami sargybiniai, tie, kuriems toliau būtų leidžiama mokytis matematikos, astronomijos, muzikos ir karo dalykų. O iš trisdešimtmečių sargybinių reikėtų atrinkti tuos, kurie, dar trejus metus pasimokę dialektikos (girdėjimo, regėjimo, nuliūdimo, džiaugsmo derinimo ir analizės būdas, kuris parodo, kad sąvokos yra viena su kita susijusios, viena kitą lemia, papildo ir viena į kitą pereina), pradėtų dirbti valstybinį darbą. Tik tokiems žmonėms ir derėtų būti idealios valstybės valdovais – išsimokslinusiems, mokantiems įžvelgti absoliutų gėrį ir sugebantiems juo vadovautis.

Platonas taikliai įžvelgė, kad valstybė yra istoriškai susiformavusi institucija. Jo manymu, žmonių gyvenime yra buvę du laikotarpiai. Pirmuoju žmonės valstybės neturėję. Gyvenę jie pagal prigimtį, ir gamta jiems teikusi viską. Nebuvę tada karų, nesantaikos, vaidų. Tačiau turtai ir nuosavybė suskaldė žmonės į priešiškas klases. Godieji pasiskirstė žemę ir namus, pasiskelbė juos savo nuosavybe, o tuos žmones, kurie dirbo ir juos maitino, pavertę savo tarnais ir vergais. Pastariesiems tramdyti ir atsiradusi valstybė (tai antras laikotarpis), kuri jau iš pat pradžių buvusi dvilypė. Ją sudariusios tarsi “dvi valstybės – turtingųjų iir vargšų”. Dėl priešiškų klasių susidūrimų keitęsi valstybės valdymo formos, bet klasės išlikdavusios.

Platono valstybės teorija, kaip ir visa jo filosofija, – sudėtinga; ne visos jos dalys gali būti vienodai vertinamos. Jo filosofija žavi mus gėrio ir harmonijos ieškojimu pasaulyje, visuomenėje, žmoguje.

“Valstybė” – vienas iš stambiausių ir reikšmingiausių Platono kūrinių. Jis susideda iš 10 knygų. Pagrindinė dialogo tema – teisingumas, tačiau analizuodamas šią sąvoką Platonas paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas. Tai daiktų būties tikrųjų priežasčių – idėjų ir aukščiausiosios iš jų – gėrio idėjos problema, žmogaus prigimties (sielos, jos pažintinių galių, sielos ir kūno santykio, sielos likimo po žmogaus mirties), valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausymai, pagaliau – kokia turi būti ideali valstybė, kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių mokymo ir auklėjimo sistema ir t.t. dėl savo užmojo, nagrinėjamų problemų daugiaplaniškumo “Valstybė” tyrinėtojų laikoma visos brandaus laikotarpio Platono filosofinės sistemos išdėstymu.

“Valstybė” parašyta apie 370 – 360 m. pr. Kr. Dialogo veiksmas vyksta maždaug 421 arba 411 – 410 m. pr. Kr. birželio mėn., atėniečių garbintos deivės Bendidės Šventės metu. Sokratas atpasakoja filosofinį pokalbį, vykusi Pirėjuje garbingo sirakūziečio Kefalo, Lisanijo sūnaus ir garsaus oratoriaus Lisijo tėvo, atvykusio į Atienus Periklio kvietimu, namuose.

Šiame veikale Platonas

sako, kad “kūnui lavinti reikia gimnastikos, o sielai – muzikos”. Pagrindinė kūrinio tema apibendrinama taip: “įdiegti sielai teisingumą – tai nustatyti, kas pagal prigimtį valdys ir kas paklus, o įdiegti neteisingumą – tai nustatyti, kas valdys ir kas bus valdomas priešingai prigimčiai.” Apie valdymo teisę filosofuojama taip: “su valstybės tvarkymu susijusiu užsiemimų nėra nė vieno, tinkamo moteriai kaip moteriai arba vyrui kaip vyrui. Gabumai yra paskirstyti lygiai abiem lytims, ir moteris iš prigimties tinka visoms pareigoms kaip ir vyras, tik vvisuose užsiėmimuose vyras būna pranašesnis už moterį.”.

Dar vienas Platono užrašytas dialogas “Kritonas”. Čia Platonas išdėsto savo pažiūra, kad pilietis privalo laikytis savo valstybės įstatymų, nesvarbu, kokie žmonės juos vykdo – teisingi ar neteisingi. Tokiu būdu jis diskutuoja su sofistais.

Kalbasi Platonas, Sokratas ir Kritonas. Čia Kritonas ir Platonas, atėję pas Sokratą į kalėjimą, praneša jam liūdną žinią: “Laivas atplauks šiandien, o rytoj, Sokratai, reikės baigti gyvenimą.” Apie tai ir rutuliuojasi jų pokalbis.

Įdomi mintis yra, jog: “atsimokėti neteisybe už neteisybę, kaip mmano minia, negalima, nes iš viso nevalia elgtis neteisingai. Todėl nevalia nei piktuoju atsiteisti, nei pikta daryti nė vienam žmogui, nors ir kažin ką tektų iš jų patirti. Tad niekada nedera nei neteisingai elgtis, nei už piktą atsimokėti piktu”. Įdomu ppastebėti, jog taip yra iki šiandien: jei į pikta atsakai piktu, tai susilauki dar didesnio blogio. Netgi Biblijoje parašyta: “Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems”(Luko 6:31). Sokratas dar išsako savo nuomonę dėl paklusnumo: “Smurtu priešintis nedera nei motinai, nei tėvui, nei tuo labiau tėvynei”.

Dialogas baigiamas Platono mintimi, kad: “Jeigu dabar atsiskirsi su gyvenimu, tai skirsiesi nuskriaustas ne mūsų, įstatymų, bet žmonių”. Sokratas pasirenka tą kelią, kuriuo jį “veda dievas”. Sokratas nusižudė išgėręs nuodų.

Kūrinys yra labai įdomus, jame aptariama daug tiesų, dogmų.

Platonas parašė dar vieną kūrinį, kurį jis pavadino “Fedonas”. Šiame dialoge Platonas atkuria Sokrato priešmirtinius pokalbius su savo mokiniais apie sielą, būtį, papasakoja apie Sokrato mirtį.

Kiek tos paskutinės Sokrato gyvenimo dienos istoriškai teisingai ppavaizduotos, sunku spręsti, kitų šaltinių nėra, tačiau Platono amžininkai neiškėlė jokio faktų iškraipymo, autoriui priekaištų dėl to nedarė.

Pokalbis vyksta tarp Echekrato ir Fedono. Pagrindinė jų tema: ką kalbėjo Sokratas kalbėjo prieš mirtį; kaip jis mirė.Dialogas – tai pagrinde pasakojimas apie Sokrato nuosprendžio išvakares ir jo mirtį.

Sokratą domina tiesa apie mirtį: “Ar mirtis – tai sielos atsiskyrimas nuo kūno? Ir ar mirties esmė ne ta, kad kūnas, persiskyręs su siela, egzistuoja pats savaime, kaip ir siela, atsiskyrusi nuo kūno?” Filosofai padaro ttokią išvadą: “Tikras filosofas turėtų niekinti kūno rūpesčius. Jis nepaiso savo kūno, bet, kiek galima nutolęs nuo jo, ir rūpinasi siela. Filosofas visuose tuose dalykuose kaip tik ir išvaduoja sielą nuo bendravimo su kūnu daug labiau, negu kiti žmonės. Žmonės rūpinasi savo kūno poreikiais.” Sokratas pasako, kad: “Siela geriausiai mąsto tada, kada jai nekliudo nė vienas iš pojūčių ar jausmų – nei girdėjimas, nei regėjimas, nei liūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia savyje, visiškai atsiskyrusi nuo kūno ir, kiek įmanoma, nebendraudama su juo, ieško tikrosios būties.” Dar viena įdomi mintis yra ta, kad: “Vienintelis tikras pinigas, į kurį visa tai reikia pakeisti, yra išmintis. Už šitą pinigą viskas perkama ir parduodama: ir narsumas, ir susilaikymas, ir teisingumas: trumpai tariant, tikroji dorybė neatskiriama nuo išminties, vis tiek, ar ji lydima malonumo, baimės ir kitko tokio, ar nelydima. Ir susivaldymas, ir teisingumas, ir narsumas yra apsivalymas nuo visų aistrų, o protas – to apsivalymo įrankis. O žinojimas yra ne kas kita, kaip prisiminimas: ką dabar prisimename, tai kitados žinojome., tad jei žmogus ką atsimena, reikia, kad jis anksčiau būtų tai žinojęs. Užmirštumu vadiname žinojimo netekimą.” Toliau filosofai kalba apie tai, “iš ko gi mes patys sudaryti? Ar ne iš kkūno ir sielos? Todėl siela labiau už kūną panaši į neregimąją rūšį, o kūnas – į regimąją. Kadangi siela ir kūnas būva drauge, gamta įsako kūnui vergauti ir klausyti, sielai – valdyti ir viešpatauti. Tad siela labiausiai panaši į dieviškąja, nemirtinga, tik mintimi suvokiama, tolygu, nesuardoma, visada vieninga ir pastovu, o kūnas irgi labiausiai atitinka visa žmogiška, mirtinga, daugeriopa, protu nesuvokiama, suardoma, visuomet nevieninga ir nepastovu.”

Platonas – idealistinės filosofijos Europoje pradininkas, pirmas nuosekliai ir plačiai išdėstęs visą sistemą, savo pažiūras į pasaulį, žmogų, valstybę. Platonas skiria du pasaulius: realių daiktų pasaulį ir idėjų pasaulį. Realusis pasaulis jam yra tik idėjų pasaulio atspindys. Jo pagrindiniais teiginiais rėmėsi visa vėlesnioji idealistinė filosofija.

Dialogas “Kritonas” Priskiriamas ankstyvajam parašymo periodui. Jis parašytas “sokratiška” klausymų ir atsakymų forma, juose daugiausia nagrinėjami moraliniai-etiniai klausymai.

Dialogai “Fedonas”, “Puota” priskiriami antrajam laikotarpiui tiek turiniu, tiek forma yra patys brandžiausi ir reikšmingiausi. Juose autorius gvildena būties problemas, išdėsto “mokymą apie idėjas”. Pašnekesiai čia daug kur išplečiami, perpinami ilgesniais pasakojimais is pasakojimais yvajam kūrybos laikotarpiui priskiriamas dialogas “Valstybė”. Čia Platonas bando savo “idėjų teoriją” plačiau taikyti gamtos filosofijai ir visuomenės reiškiniams. Šito meto kūriniuose daug turinio prieštaringumų, susilpnėja ir nublanksta formos meniniai elementai.

Platonas išliko iki mūsų dienų ne vien kaip įįžymus mąstytojas, bet ir kaip talentingas antikinės prozos kūrėjas, menininkas. Geriausiose jo kūriniuose matome ne vien filosofinius ginčus, bet ir dramatines scenas, karštus gyvų charakterių konfliktus, emocionalius susiskirstymus. Ypač ryškus, spalvingas drąsaus, tiesaus, išmintingo Sokrato paveikslas, einąs per daugumą dialogų. Talentingiausi Platono dialogai perpinti fantazija, pilni kandžios ironijos, vietomis taiklios parodijos.

Platonas genialiai įžvelgė ir iškėlė ne vieną problemą, kurios vėliau ilgai vargino, o kai kurios ir iki šiol tebevargina žmonių protus. Jis suprato darbo pasidalijimo reikšmę visuomenėje, iškėlė ir mėgino pagrįsti moters vaidmenį ir vietą valstybėje, pripažindamas moteriai lygiai teises su vyrais. Nepaseno ir Platono reikalavimas rūpintis jaunimo auklėjimu, jo kelta meno, poezijos, muzikos ir panašių veiksnių įtakos dorovei ir žmogaus charakteriui problema. Platonas geriau už visus ankstesnius mąstytojus atskleidė teorinio mąstymo galimybes ir reikšmę. Suabsoliutinti ir hipostazuoti pagrindai tapo iliuziniai, todėl ir išvados dažnai nutolusios nuo gyvenimo, utopiškos.

Platoną žavėjo senojo graikų polio gyvenimas, ir jis norėjo jį atstatyti, restauruoti. Tačiau graikų miesto-valstybės laikai jau buvo praėję. Atėjo imperijų laikotarpis su savo kosmopolitine pasaulėžiūra. Ir vergovinei Graikijai buvo dar labai toli iki to, kad jos gyvenimą būtų galima tvarkyti moksliškai. Platonas apeliavo į valdovo filosofo protą, bet nenurodė jo kriterijaus. Palikus jį paties valdovo dispozicijai, liktų atviras kelias prievartai,

despotizmui. Suabsoliutinęs bendrybę, Platonas tarsi užmiršo individą, jo teises, jo nepakartojamumą ir tai, kad atskirybių raida lemia bendrybę.

Valstybės reikalams graikai nebuvo abejingi ir iki Platono. Jie siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera. Tačiau Platonas reformomis nepasitenkino. Išnagrinėjęs visus jam žinomus valstybės tipus – timokratiją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją, – jis atmetė juos kaip netinkamus ir sukūrė visiškai naują valstybės tipą, idealios valstybės modelį. Tai buvo pirmoji vientisa valstybės teorija, turėjusi didžiulę reikšmę tolesnei filosofijos raidai.

Mirė PPlatonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje.Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai – tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino “dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną”.

Naudota literatūra:

1. „Platonas. Dialogai“. Vertimas į lietuvių kkalbą – M. Račkauskas

„Vaga“, Vilnius, 1963

2. “Platonas. Valstybė”. Vilnius: Pradai, 2000

Baigiamasis straipsnis – K. Rickevičiūtės, 2002

“Pradai”, Vilnius, 2002

3. „Platonas. Valstybė. Platono vieta antikos filosofijoje“ (medžiaga seminarui Nr 2).

4. Ozolas R. „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“

Vilnius: Vyturys, 1988

Šiaulių kolegija

IST-1b kurso studentas

REFERATAS

Platono ddialogai (grupių Seka) pagrindiniai teiginiai

Darbą pristatė: Laurynas Balinskas

Darba priėmė:Nijolė Borusevičenė