Aurelijus Augustinas (354-430)

AURELIJUS AUGUSTINAS

(354-430)

Aurelijus Augustinas (Augustinus) gimė Tagastėje (Šiaurės Afrika). Tėvas buvo pagonis, motina — krikščionė. Mokėsi Ta-gastėįe, Kartaginoje, Romoje ir Milane. Gilinosi į Cicerono, Platono bei neoplatonikų filosofiją. Suartėjo su manichėįų religiniu sąjūdžiu. Vėliau Romoje ir Milane dėstė retoriką. Paveiktas Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslų, 387 m. apsikrikštijo ir, grįžęs į Afriką, ėmė skelbti krikščionybės idėjas, kovojo prieš įvairias erezijas. Nuo 395 m. iki mirties buvo Hi-pono (Afrika) vyskupas.

Iš Augustino raštų, sukurtų iki jo apsikrikštijimo, paminėtini dialogai „Prieš akademikus“ („Contra Akademicos“), traktatai „„Apie laimingą gyvenimą“ („De beata vita“), „Apie tvarką“ („De ordine“), „Monologai“ („Soliloguia“) ir kt. Apsikrikštijęs parašė traktatus „Apie sielos nemirtingumą“ („De immor-talitate animae“), „Apie teisingą religiją“ (,,De vera religione“) ir kt. Reikšmingiausius darbus Augustinas parašė vyskupaudamas. Tai 22 knygų traktatas „Apie dievo valstybę“ („De

102

civitate Dei“, 413—426 m.), autobiografinio pobūdžio 13 knygų darbas „Išpažinimai“ („Confessiones“, 397—400 m.), traktatas „Apie trejybę“ („De Trinitate“, 400—410 m.) ir kt.

Chrestomatijoje spausdinami „Išpažinimų“ vienuoliktosios knygos paskutinieji skyriai, kuriuose pateikiama filosofinių apmąstymų apie laiką, ir fragmentai iš įįvairių traktato „Apie dievo valstybę“ knygų.

IŠPAŽINIMAI

VIENUOLIKTOJI KNYGA

X skyrius’ Dievo va7ia neturi pradžios

12. Argi nėra pasenę tie, kurie mums sako: ,,Ką veikė dievas, prieš sukurdamas dangų ir žemę? Juk, jei niekuo nebuvo užsiėmęs ir nieko neveikė, tai kodėl jis nepasiliko ir ttoliau toks pat, nieko neveikdamas? O jeigu dievuje atsirado koks nors naujas judėjimas ir naujas noras kurti dalykus, kurių anksčiau nebuvo kūręs, tai kaip pasireiškia tikrasis jo amžinumas, kai atsiranda valia, kurios anksčiau neturėjo. Juk dievo valia nėra kūrinys; ji yra ankstesnė už kūrinį, ir niekas nebūtų sukurta, jei anksčiau nebūtų buvę kūrėjo valios. Taigi dievo valia priklauso pačiai dieviškajai substancijai. O jei dieviškojoje esmėje atsirado kažkas, ko anksčiau nebuvo, tai ta substancija be pagrindo vadinama amžina. Jei dievo valia kurti buvo amžina, tai kodėl ir pati jo kūryba nėra amžina?“

XI skyrius Dievo amžinumas nežino laiko

13. Kas šitaip kalba, tas tavęs dar nesupranta, o dieviškoji išmintie, proto šviesybe! Tas dar nesupranta, kaip atsiranda tai, kas per tave ir tavyje atsiranda, oo mėgina suvokti amžinus dalykus. Tačiau jų širdys blaškosi tarp buvusių ir būsimų daiktų keitimosi ir nieko nepasiekia. Kas širdį sulaikys, kas ją sustabdys, kad ji nors šiek tiek įgautų visada pastovios

103

amžinybės spindesio, kad palygintų amžinybę su visados nepastoviais laikais ir įžvelgtų, kad ji su niekuo nėra palyginama? Ji įžvelgtų, jog laikas sudarytas iš daugybės praeinančių judėjimo momentų, kurie tuo pačiu metu trukti negali; o amžinybėje niekas nepraeina, bet viskas sudaro dabartį, o laikas nėra vien dabartis: kiekviena praeitis, ateities ppožiūriu, atrodo, yra stumiama, o kiekviena ateitis, praeities požiūriu,— ateina, o praeitis ir ateitis visada kuriamos kaip dabartis, kuri praeina. Kas sulaikys žmogaus širdį, kad ji sustotų ir pamatytų, kaip stabili amžinybė, neturėdama nei ateities, nei praeities, skelbia būsimus ir buvusius laikus? Ar sugeba tai padaryti mano plunksna, ar pajėgia mano lūpos savo menkais žodžiais išjudinti tokį didingą dalyką?

XII skyrius Ką veikė dievas iki pasaulio sukūrimo?

14. Štai aš atsakau klausiančiam, ką veikė dievas, prieš sukurdamas dangų ir žemę. Aš atsakau ne taip, kaip kažkas, pasak pasakojimo, atsakęs juokais, pasityčiodamas iš drąsaus klausimo. Jis, sakė anas, rengęs pragarą tiems, kurie įsigeidė tyrinėti tokias gilias paslaptis. Tačiau vienas dalykas — aiškiai matyti, kitas — šaipytis. Aš šitaip neatsakau. Aš greičiau atsakyčiau taip: „Ko nežinau, tai nežinau“, o ne šaipyčiausi iš to, kuris paklausė rimtų dalykų, ar girčiau tą, kuris atsakė neteisingai. Tačiau aš tvirtinu, kad tu, mūsų dieve, esi visų kūrinių kūrėjas. O jei dangaus ir žemės vardu vadinama visa, kas sukurta, tai aš drąsiai tvirtinu: dievas nieko neveikė, prieš kurdamas dangų ir žemę. Jei dievas ką nors veikė, tai ką kita jis veikė, jei ne kūrė? O kad aš visa, ką labai trokštu žinoti, žinočiau taip, kaip žinau, jog, iki atsirado kkoks nors kūrinys, nebuvo jokio kūrinio.

XIII skyrius Iki dievo sukurto laiko nebuvo jokio laiko

15. Tačiau, jeigu kieno nors mintis blaško praeities vaizdiniai ir stebina, kad tu, visagali dieve, visa ko kūrėjau ir valdove, dangaus ir žemės kūrėjau, prieš sukurdamas visa

104

tai, nesuskaičiuojamus amžius nieko nedarei, tegul tas susimąsto ir įsitikina, jog jis stebisi be pagrindo. Kaipgi galėjo praeiti nesuskaičiuojami amžiai, kurių tu nesukūrei, jei esi visų laikų pradininkas ir kūrėjas? Arba koks tai būtų buvęs laikas, kurio tu nebūtum sukūręs? Arba kaip jis būtų praėjęs, jei jo niekada nebūtų buvę? Taigi, kadangi tu esi visų laikų kūrėjas ir jei buvo koks nors laikas, iki tau sukuriant dangų ir žemę, tai kodėl sakoma, kad tu po darbo ilsėjais. Juk tą patį laiką tu sukūrei, todėl negalėjo praeiti laikai anksčiau, negu tu juos sukūrei. O jeigu iki dangaus ir žemės sukūrimo nebuvo jokio laiko, tai kodėl klausiama, ką tu tada darei? Juk,

..kai nebuvo laiko, nebuvo jokio „tada“.

16. Laike tu pats neini prieš laiką, nes tokiu atveju nebūtum •ankstesnis už bet kurį laiką, o tu juk bet kurį praėjusį laiką pranoksti visada dabartyje trunkančia amžinybe ir iškyli virš visos ateities, nes ir ji yra ateinanti, bet vos tik ateis — bus praėjusi. Ir nnors „viskas praeis, bet tu pasiliksi“ (Ps 101, 27). Tavo metai nei eina, nei ateina, o mūsiškiai ir eina, ir ateina iam, kad ateitų visi. Tavo metai nesikeičia; jie trunka visi kartu, ir ateinantys jų nepašalina, nes jie nepraeina. O tie mūsiškiai bus „visi“, kai jų visų jau nebebus. Tavo metai — viena diena, o tavo diena — ne „kasdiena“ (dies tuus non ąuotidie), bet „šiandiena“, nes tavoji šiandiena nesitraukia iš kelio rytdienai ir neina po vakarykštės dienos. Tavoji šiandiena — amžinybė. Dėl to tu ir pagimdei amžiną sūnų, kuriam pasakei: „Pagimdęs esu tave šiandien“ (Ps 2, 7). Tu sukūrei visus laikus ir esi ankstesnis už bet kurį laiką; nebuvo tokio laiko, kada nebūtų buvę laiko.

XIV skyrius Trys laiko rūšys

17. Taigi nebuvo tokio laiko, kai tu nieko neveikei, nes patį laiką tu sukūrei. Nėra ir tokio laiko, kuris prilygtų tau amžinumu, nes tu visada esi. O jei laikas nesikeistų, jis nebūtų laikas. Tai kas gi yra laikas? Kas sugebėtų tai lengvai ir trumpai paaiškinti? Kas sugebėtų tai suprasti arba žodžiais tiksliai išreikšti? Kas gali būti paprasčiau ir kasdieniškiau, kaip kalbant minėti laiką? Jį suprantame ir patys kalbėdami, ir kito kalbančio klausydami. Taigi kas yra laikas? Kol apie jį manęs

105

niekas neklausia

— žinau, o kai noriu klausiančiam paaiškinti — nežinau. Tačiau įsitikinęs sakau, jog žinau, kad, jei niekas nepraeitų, nebūtų būtojo laiko, o jei niekas neateitų, nebūtų būsimojo, ir jei niekas neegzistuotų, nebūtų esamojo laiko. Kaip galimi abu pirmieji laikai — būtasis ir būsimasis, jei būtojo jau nebėra, o būsimojo dar nėra; jei esamasis visada liktų esamuoju ir nepereitų į būtąjį, tai jis jau būtų ne laikas, o amžinybė. O jei esamasis laikas tampa laiku dėl to, kad jis pereina į bbūtąjį, tai kodėl mes sakome, kad jis yra, jei jo buvimas yra priežastis to, kad jo nebebus. Egzistuojančiu laiką būtų teisinga laikyti nebent tik ta prasme, kad jis traukia į nebūtį.

XV skyrius Kuo grindžiamas laiko matavimas?

18. Mes sakome „ilgas laikas“ ir „trumpas laikas“. Bet šitaip sakome tik apie būtąjį ir būsimąjį laiką. Būtąjį laiką vadiname ilgu, pavyzdžiui, prieš šimtą metų, o būsimąjį — ilgu, pavyzdžiui, po šimto metų. Ir trumpu vadiname būtąjį laiką, pavyzdžiui, prieš dešimt dienų, o būsimąjį — ppo dešimties dienų. Tačiau kaip darosi ilgas ar trumpas tas, kurio nėra? Mat praėjusio jau nėra, o būsimojo — dar nėra. Taigi apie juos nesakome — ilgas yra, bet apie būtąjį sakome „ilgas buvo“, o apie būsimąjį—„ilgas bus“. Viešpatie, mano ddieve, mano šviesa, nejaugi ir čia tavoji tiesa pasityčios iš žmogaus? Kada būtasis laikas „ilgas“? Ar tada, kai jis jau praėjęs, ar tada, kai jis dar buvo esamasis? Mat jis tik tada galėjo būti ilgas, kai buvo tas, kuris galėjo būti ilgas. Praėjusio laiko jau nebuvo, todėl ir ilgas negalėjo būti tas, kurio iš viso nebuvo. Taigi nesakykime „ilgas buvo būtasis laikas“, nes nerasime to, kuris buvo ilgas, kadangi, kas praėjo, to jau nebėra. Tad sakykime „ilgas buvo anas esamasis laikas“, nes buvo ilgas, būdamas esamasis: jis dar nebuvo tiek praėjęs, kad jo visai nebūtų, o buvo toks, kad galėjo būti ilgas. O kai jau praėjo, jis liovėsi buvęs ilgas, nes iš viso liovėsi buvęs.

19. Betgi pažiūrėkime, žmogau, ar ir eesamasis laikas gali būti ilgas. Juk tau duota galimybė jausti ir matuoti laiko trukmę. Ką tu man atsakysi? Ar šimtas metų dabarties yra ilgas, laikas? Pažiūrėk pirmiau, ar gali šimtas metų tęstis dabartyje.

106

Mat jei eina pirmieji metai, tai devyniasdešimt devyneri yra būsimieji ir dėl to jų dar nėra. Jei eina antrieji — tai pirmieji jau praėję, antrieji sudaro dabartį, o kiti — ateitį. Ir jei mes bet kuriuos iš šių metų laikysime dabartimi, tai prieš juos buvę bus praėję, o ppo jų — būsimieji. Dėl to „šimtas metų“ dabartimi būti negalėjo. Pažiūrėk, ar bent patys einantieji metai sudaro dabartį. Juk jei pirmasis mėnuo tęsiasi, tai visi kiti yra būsimieji. Jei eina antras mėnuo — pirmasis yra praėjęs, •o kitų dar nėra. Taigi einantieji metai ne visi ištisai sudaro dabartį, o jei ištisi metai nėra dabartis, tai ir vieneri metai nėra dabartis. Juk metus sudaro dvylika mėnesių, kurių kiekvienas, tas, kuris eina, yra dabartis, o kiti — praėję arba būsimieji. Ir einantis mėnuo nėra dabartis, o tik viena jo diena: jeigu pirmoji — tai visos kitos yra būsimos, o jei kuri nors iš viduriniųjų, tai ji yra tarp buvusiųjų ir būsimųjų.

20. Štai esamasis laikas, kurį vieną tik ir nutarėme laikyti turinčiu trukmę, gali būti apribojamas vos viena diena. Todėl panagrinėkime ir dieną nuo aušros iki sutemos. Juk ir viena diena ne visa priklauso dabarčiai. Mat dieną sudaro ištisos dvidešimt keturios nakties ir dienos valandos, iš kurių pirmajai visos kitos bus būsimosios, o paskutiniajai — praėjusios. Bet kuriai viduriniajai — prieš ją buvusios bus praėjusios, o po jos — būsimos. O pačią valandą sudaro bėglios dalelytės. Kas joje pralėkė, yra praeitis, o kas dar pasilieka — ateitis. Esamuoju gali būti vadinamas tik ttrumpiausias laiko momentas, kurio negalima dalyti į jokias dalis. Tačiau jis taip greitai pralekia iš ateities į praeitį, kad neužtrunka nė akimirkos. Jei užtrunka, tai dalijamas į praeitį ir ateitį. Dabartis neturi jokios trukmės (spatium). Taigi, kur tas laikas, kuris galėtų turėti trukmę? Gal ateityje? Bet apie būsimąjį laiką mes nesakome, kad jis trunka, nes dar nėra to, kas galėtų turėti trukmę, o sakome „turės trukmę“ (longum erit). O kada gi turės? Juk kol jis dar yra būsimasis, tol jis neturės trukmės, nes tas, kuris dar neturi būties, negali turėti jokios trukmės. Jeigu tada, kai iš būsimojo, kurio dar nėra, jis pradeda atsirasti ir virsti esamuoju, kad taptų tuo, kas gali turėti trukmę, tai jau anksčiau pasakyti žodžiai apie esamąjį laiką byloja, kad ir jis negali turėti jokios trukmės.

107

XVI skyrius Kokį laiką galima matuoti, o kokio ne?

21. Vis dėlto, viešpatie, mes suvokiame laiko trukmes (in-tervalla), lyginame jas ir sakome, kad viena iš jų yra ilgesnė, kita — trumpesnė. Net ir matuojame, kiek tas laikas ilgesnis ar trumpesnis už aną. Ir sakome, jog vienas yra du ar tris kartus ilgesnis, o kito nelyginame. Arba, kad vienas-trunka tiek pat, kiek ir kitas. Bet praeinantį laiką matuojame, suvokdami jį pojūčiais. O kas gi ggali išmatuoti praėjusį laiką, kurio jau nebėra, arba būsimąjį, kurio dar nėra? Nebent kartais kas nors išdrįs tvirtinti galįs išmatuoti tai, ko nėra. Taigi, kai laikas eina, jis gali būti suvokiamas ir matuojamas, o kai praeina, negali būti nei suvokiamas, nei matuojamas, nes jo nebėra.

XVII skyrius Kur yra būtasis ii būsimasis laikas?

22. Aš klausiu, tėve, o ne tvirtinu. Mano dieve, vesk mane ir rodyk man kelią. Ar sugebės man kas nors įrodyti, kad nėra (kaip vaikystėje mus mokė ir mes vaikus mokėme) trijų laikų — būtojo, esamojo ir būsimojo, o yra tik esamasis, kadangi anų dviejų nėra? Arba kad ir jie yra, bet tik ta prasme, kad esamasis laikas atsiranda iš kažkokios nežinomybės, kai iš. būsimojo laiko jis tampa esamuoju, ir kad jis pasitraukia į ne- . žinomybę, kai iš esamojo tampa būtuoju. Bet kurgi regėjo-tuos laikus tie, kurie pranašavo ateitį, kurios dar nebuvo? Juk negalima matyti to, ko nėra. O ir tie, kurie pasakoja apie’ buvusius laikus, negalėtų pasakoti apie juos kaip apie tikrus dalykus, jei savo sieloje jų neregėtų. O jei tokių laikų iš viso-nebūtų, tai negalima būtų jų ir regėti. Vadinasi, ir būsimasis, ir būtasis laikai egzistuoja.

XVIII skyrius Kaip būtasis ir būsimasis laikas yra dabartyje?

23. Leisk man,

viešpatie, mano viltie, toliau aiškintis. Tegul mano siekimui nebus sukliudyta. Jei būsimasis ir būtasis.

108

laikai egzistuoja, tai aš noriu žinoti, kur jie egzistuoja. O jei to žinoti aš dar neįstengiu, tai žinau; kad ir kažin kur būdami, jie yra ne kaip būsimasis ar būtasis, o kaip esamasis laikas. Juk, jei ir ten yra būsimasis, tai jo dar nėra, o jei ir ten yra būtasis, tai jo jau nėra. Taigi, kad ir kažin kur, kad ir kokie būdami, jie visada yra kaip ddabartis. Juk ir praėję laikai, kai apie juos pasakojama kaip apie tikrus dalykus, pateikiami ne kaip patys praėję įvykiai, o kaip žodžiai, gaunami iš atvaizdų daiktų, kurie, pereidami per pojūčius, įspaudžia sieloje kažką panašaus į pėdsakus. Pavyzdžiui, mano vaikystė, kurios jau nėra, yra praėjęs laikas, kurio jau nėra. O jos vaizdą, kai ją atgaminu ir pasakoju apie ją, matau dabar, kadangi iki šiol ji yra mano atmintyje. Prisipažįstu, mano dieve, aš nežinau, ar taip yra nusakomi ir būsimieji laikai, būtent, kkad daiktai, kurių dar nėra, suvokiami kaip prote esantys vaizdai? Aš žinau tik tai, kad mes labai dažnai iš anksto apmąstome savo būsimuosius veiksmus. Ir tie apmąstymai vyksta dabar, o veiksmo, apie kurį mąstome, dar nėra, nes tai — ateities ddalykas. Kai jo imsimės ir pradėsime daryti tai, ką mąstome, tada turėsime veiksmą, kuris bus ne ateities, o esamas dalykas.

24. Kad ir kaip slėpiningai būtų numatoma ateitis, dalykas negali būti matomas anksčiau, negu jis yra. O kas yra, tai — ne būsimas, o esamas dalykas. Ir kai sakoma, kad matomi būsimieji dalykai, tai matomi ne jie patys, kurių dar nėra, nes jie yra būsimieji, bet galbūt matomos jų priežastys ir ženklai, kurie jau yra. Taigi žmonės mato ne būsimus, o esamus dalykus, apie kuriuos, suvokę juos siela, kalba kaip apie būsimus. O tai savo ruožtu jau yra sąvokos, ir jas egzistuojančias mato •savyje tie, kurie apie tuos dalykus kalba. Tepaliudija mums tai koks nors pavyzdys iš gausybės mus supančių daiktų. MMatau aušrą ir numatau patekėsiant saulę. Tai, ką matau, yra dabar, o tai, ką numatau, dar tik bus. Ateities dalykas yra ne saulė, kuri jau yra, bet jos patekėjimas, kurio dar nėra. Tačiau net ir paties patekėjimo, jei aš jo neįsivaizduočiau bent tuo metu, kai apie jį kalbu, negalėčiau iš anksto skelbti. Bet nei toji aušra, kurią matau danguje, nors ji būna prieš saulės patekėjimą, nei tas įsivaizdavimas mano sieloje nėra saulės patekėjimas. Abu šie esamieji dalykai yra matomi, kad ggalėtų būti numatomas anas būsimasis. Juk būsimųjų dalykų dar nėra, o jeigu jų dar nėra, tai jų nėra, o jeigu jų nėra, tai

109

jie iš viso negali būti matomi; bet jie gali būti numatomi, remiantis esamais dalykais, kurie egzistuoja ir yra matomi.

XIX skyrius Kaip būsimieji dalykai yra pažįstami iš anksto?

25. O kaip tu, savo kūrinio valdove, mokai sielas pažinti tai, kas bus; nes tu juk išmokei savo pranašus? Taigi kokiu būdu tu atskleidi mums būsimuosius dalykus; tu, kuriam iš viso nieko nėra būsimo arba, tiksliau sakant, kuris iš būsimųjų dalykų mokai pažinti dabartį? Juk, ko nėra, to ir išmokyti negalima. Tas būdas yra man visai neprieinamas. Jis pranoksta mano jėgas, aš negalėsiu juo naudotis. Tačiau aš galėsiu, kai tu mano vidinėms akims suteiksi maloningą šviesą.

XX skyrius Kaip reikėtų pavadinti laikų skirtumus?

26. Tai, kas dabar aišku ir suprantama, nėra nei būsimi, nei buvę dalykai, ir netikslu sakyti, jog yra trys laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis. Bet galbūt būtų tikslu sakyti, kad yra tokie trys laikai: esamasis apie būtąjį, esamasis apie esamąjį ir esamasis apie būsimąjį. Mat visi šie trys yra mano sieloje kaip kažkas neapibrėžta, ir niekur kitur aš jų nematau. Esamasis apie būtąjį yra atsiminimas (memoria), esamasis apie esamąjį — stebėjimas ((contuitus), o esamasis apie būsimąjį — laukimas (exspectatio). Jei šitoks pasakymas leistinas, tai aš matau tris laikus ir pripažįstu, kad jų yra trys. Taigi tarkime, kaip yra įprasta kiek netiksliai sakyti, jog yra trys laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis. Aš neprieštarauju, nesipriešinu ir nepeikiu, kad tik būtų suprantama, kas sakoma, o ne taip, kad esamuoju laiku būtų suvokiama tai, kas dar bus, arba tai, kas jau buvo. Ir iš viso nedaug tėra dalykų, apie kuriuos kalbama tiksliai, o daugiau tokių, apie kuriuos — netiksliai, tačiau žinoma, ko norima.

110

XXI skyrius Kaip galima matuoti laiką?

27. Taigi aš truputį anksčiau pasakiau, jog praeinančius laikus matuojame taip, kad galime sakyti, jog vienas iš jų yra dvigubai ilgesnis už kitą arba vienas yra toks pat, kaip ir kitas, arba dar ką nors kita galime pasakyti apie laiko dalis. Todėl, kaip minėjau, matuojame praeinantį laiką. O jei kas nors manęs paklaustų, iš kur aš tai žinau, atsakyčiau: „Žinau, nes matuojame, o matuoti negalime nei to, ko nėra, nei to, kas buvo ar bus“. O kaip matuojame einantį laiką, jeigu jis neturi trukmės? Matuojame, kol jis eina, o kai praeina, jau nebematuojame, nes nebėra to, kas matuojama. Bet iš kur, per kur ir į kur eina laikas, kkai jis yra matuojamas? Iš kurgi, jei ne iš ateities, kuriuo kitu keliu, jei ne per dabartį, ir kuria gi kryptimi, jei ne į praeitį? Vadinasi, iš to, ko dar nėra, per tai, kas neturi trukmės, į tai, ko jau nebėra. O ką gi mes matuojame, jei ne tam tikros trukmės laiką? Juk, kai, kalbėdami apie laiką, sakome: „dvigubai ilgesnis“, „trigubai ilgesnis“, „lygus“,— apie ką gi kita mes kalbame, jei ne apie jo trukmes? Tad kokia trukme mes matuojame praeinantį laiką? Ar būsima, iš kurios jis ateina? Bet to, ko dar nėra, mes nematuojame. Ar dabartimi, pro kurią praeina? Bet nesamos trukmės nematuojame. Ar buvusia trukme, į kurią jis nueina? Bet to, ko jau nebėra, nematuojame.

XXII skyrius Prašo dievą padėti išspręsti mįslę

28. Mano siela užsidegė noru įminti labai painią mįslę. Viešpatie dieve, gerasis tėve, vardan Kristaus maldauju tave: neužsklęsk prieš mano troškimą tokių paprastų, o kartu tokių paslaptingų dalykų, neleisdamas įsiskverbti į juos, kad per tavo gailestingumo šviesą, viešpatie, pasidarytų jie aiškūs. Į ką aš kreipsiuos, klausdamas apie juos? Ir kam geriau galėčiau patikėti savo nepatyrimą, jei ne tau, kuriam negali pabosti mano pastangos gilintis į tavo raštus. Suteik tai, ką myliu; juk aš myliu, ir tą meilę davei tu.

Duok, tėve, nes tik tu tikrai moki „savo vaikams duoti gerų daiktų“ (Mt 7, 11). Duok, nėšy

111

aš ryžausi tai pažinti. „Suprasti norėjau, bet sunku man buvo> įžvelgti!“ (Ps 72, 16). Vardan Kristaus, maldauju jo šventų, švenčiausiu vardu, tegul man niekas netrukdo. Ir aš „pasiklioviau, betgi kalbėjau“ (Ps 115, 1). Tai mano viltis, ir ja aš gyvenu, kad galėčiau stebėti viešpaties džiaugsmus. „Tikrai, man dienų tu paskyrei nedaug, ir josios praeina“ (Ps 38, 6)r o kaip — nežinau. Sakome: „laikas ir llaikas, laikai ir laikai“. Arba: „kiek laiko anas šitai sakė, kiek laiko anas šitai darė?“ Arba: „kaip ilgai aš šito nepamačiau“; arba: „šis skiemuo yra dvigubai ilgesnis už aną, paprastą ir trumpą“. Sakome šitaip ir girdime šitai; ir mus supranta, ir mes suprantame. Tai labai aišku ir įprasta. Kita vertus, tie patys posakiai yra labai neaiškūs, ir juos vėl reikia tyrinėti.

XXIII skyrius Kas yra laikas?

29. Iš vieno mokyto žmogaus girdėjau, kad Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių judėjimas sudaro ne metus, o ppatį laiką. Bet jeigu taip, tai kodėl ne visų kūnų judėjimas sudaro laiką?“ Jei dangaus šviesuliai sustotų, o suktųsi puodžiaus ratas, tai ar nebūtų laiko, kuriuo matuotume tuos apsisukimus ir ša“-‘ kytume, kad jis sukasi vienodai arba — jei jis ssuktųsi kartais“ lėčiau, kartais greičiau — kad ilgesnį ar trumpesnį laiką? Argi taip sakydami mes kalbėtume ne laike? Be to, ar nebūtų mūsų žodžiuose vieni skiemenys ilgi, o kiti — trumpi kaip tik dėl to, kad pirmieji būtų skambėję ilgesnį laiką, o antrieji — trumpesnį. Dieve, leisk žmonėms mažame pavyzdyje įžvelgti tair kas bendra mažuose ir dideliuose dalykuose. Yra žiburių, kurie žvaigždėtame danguje pažymi laikus, metus ir dienas (Pi l, 14). Iš tikrųjų yra, bet nei aš galėčiau sakyti, jog šito puodžiaus medinio rato sukimasis sudaro dieną, nei kitas galėtų paneigti, jog tas sukimasis sudaro laiką.

30. Aš noriu pažinti jėgą ir prigimtį laiko, kuriuo matuojame kūnų judėjimą ir sakome, pavyzdžiui, kad anas judėjimas trunka du kartus ilgiau už šitą. Taigi aaš klausiu. O atsižvelgdami į tai, kad diena vadiname ne tik saulės užtrukimą viršum, žemės, dėl kurio vienas dalykas yra diena, kitas — naktis, bet ir visą jos apsisukimą nuo patekėjimo iki patekėjimo, ir sakome, jog tiek ir tiek dienų praėjo; juk sakome „tiek dienų“.

112

turėdami galvoje ir joms priklausančias naktis, šiuo atveju ne-atskirdami dienų nuo naktų. Kadangi dieną sudaro saulės judėjimas ir apsisukimas nuo patekėjimo iki patekėjimo, tai aš ir klausiu, ar pats judėjimas sudaro dieną, ar tik judėjimo trukmė, oo gal ir viena, ir kita? Pirmuoju atveju turėtume dieną, jei saulė būtų apsisukusi per vieną valandą. Antruoju atveju — saulės judėjimas nuo patekėjimo iki patekėjimo per vieną valandą nereikštų dienos; bet jei saulė per valandą apsisuktų dvidešimt keturis kartus — tai sudarytų dieną. O jei abu — ir judėjimas, ir trukmė — turėtų sudaryti dieną, tai dienos nebūtų nei tada, jei saulė visą savo ratą apeitų per valandą, nei tada, jei, saulei sustojus, praeitų tiek laiko, kiek ji paprastai užtrunka, apeidama visą ratą nuo ryto iki ryto. Aš dar nesiryžtu klausti, ką vadiname diena, bet klausiu, kas yra laikas, kad, juo matuodami saulės apsisukimą, galėtume sakyti, jog tas apsisukimas truko du kartus trumpiau, negu paprastai, jei saulė būtų apsisukusi per dvylika valandų. O lygindami dvylikos valandų laiką su dvidešimt keturių valandų laiku, kurio saulei paprastai reikia apeiti savo ratui, sakytume, jog pirmasis yra du kartus trumpesnis už antrąjį, nors saulė abiem atvejais būtų apėjusi savo ratą nuo patekėjimo iki patekėjimo. Todėl niekas tenetvirtina man, kad laiką sudaro dangaus kūnų judėjimas, nes, kai, kažkam maldaujant’, saulė sustojo, kad būtų užbaigtas pergalingas mūšis (Joz 10, 13), ji stovėjo, o laikas ėjo. Toji kova vyko ir buvo užbaigta per tokį laiką, kokio jjai reikėjo. Todėl matau, jog laikas yra tam tikra trukmė. Bet ar taip matau, ar tik tariuosi matąs, tu man paaiškinsi, mano šviesa ir tiesa.

XXIV skyrius Laikas yra tai, kuo matuojame kūnų judėjimą

31. Ar tu įsakai man pritarti, jei kas nors tvirtintų, kad laikas — tai kūnų judėjimas? Ne, tu neįsakai. Juk aš girdžiu tave sakant, kad kūnai tik juda laike. Tačiau aš negirdžiu tavęs sakant, jog pats kūnų judėjimas yra laikas. Tu šitaip nesakai. Juk, kai kūnas juda, aš matuoju laiku jo judėjimo trukmę nuo jo judėjimo pradžios iki sustojimo. O jei nepastebiu, kada jis pradeda judėti ir juda be perstojo taip, kad aš nematau, kada nustoja judėjęs, tai aš neįstengiu matuoti.

113

nebent tik nuo to momento, kai pradedu jį matyti, iki to, kai nustoju matęs. Jei aš jį matau ilgai, tai ir sakau, kad juda ilgai, bet nesakau, koks jis yra iš tikrųjų, nes, kai sakome, kaip ilgai jis truko, tai sakome, lygindami jį. Pavyzdžiui, sakome, jog šitas truko tiek pat, kiek ir anas, arba jog šitas dvigubai ilgiau už aną, arba ką nors panašaus. O jei galime stebėti vietą, iš kur ateina judantis kūnas ir kur jis arba jo dalis nueina,— jei jis juda tartum ratu,— galime pasakyti, ~~kiek laiko užtruko kūno arba jo dalies judėjimas iš vienos vietos į kitą. Kadangi kūnų judėjimas yra vienas dalykas, o tai, kuo matuojame tą judėjimą,— visai kas kita, tai kas gi nesuprastų, ką iš tų dviejų geriau tiktų pavadinti laiku. Netgi jei kūnas kartais juda, o kartais stovi, tai ne tik jo judėjimą, bet ir stovėjimą matuojame laiku. Mes sakome, kad jis tiek pat laiko stovėjo, kiek judėjo, arba kad dvigubai ar j trigubai ilgiau stovėjo negu judėjo. O jei matuodami ką nors kita surasime arba apskaičiuosime, sakysime, kaip įprasta: daugiau, mažiau. Vadinasi, kūnų judėjimas nėra laikas.

XXV skyrius Vėl meldžia dievą

t

32. Prisipažįstu tau, viešpatie, kad aš iki šiol nežinau, kas yra laikas. Kartu prisipažįstu, viešpatie, jog žinau, kad šitai sakau laike ir kad aš jau seniai kalbu apie jį; o ir pats žodis „seniai“ reiškia ne ką kita, kaip laiko trukmę. Taigi, kaip aš šitai žinau, nežinodamas, kas yra laikas? O gal kartais aš nežinau, kaip reikėtų pasakyti tai, ką žinau. Bėda man, kad nežinau net to, ko nežinau. Štai, mano dieve, kadangi tavo akivaizdoje aš nemeluoju, tad, kaip aš sakau, taip ir yra mano širdyje. Bet ,,tu, Viešpatie, esi žiburys man, tu, Dieve, švieti, kai man tamsu būna“ (Ps

17, 29).

XXVI skyrius Pėdų ir skiemenų matavimas •

ma-

33 Argi mano siela tau neteisingai prisipažįsta, kad u, iiia-tuoju laiką? Argi, mano dieve, aš matuoju, nežinodamas, ką matuoju? Ar laiku matuoju kūnų judėjimą, o paties laiko ne-

114

matuoju? Bet ar aš galėčiau matuoti kūno judėjimą, kiek jis užtrunka ir per kiek laiko jis pereina iš vienos vietos į kitą, jei nematuočiau laiko, kuriame kūnas juda? O kaip aš matuoju patį laiką? Ar trumpesniu laiku matuojame ilgesnį, kaip uolektimi — denio ilgį? Juk taip ppat, atrodo, matuojame ilgą skiemenį trumpo skiemens trukme ir sakome, kad jis yra du kartus ilgesnis. Taip ir dainos ilgį matuojame eilutėmis, eilutes — pėdomis, pėdas — skiemenimis, ilguosius skiemenis — trumpaisiais. Ir matuojame visa tai ne popieriuje — taip būtų matuojama vieta, o ne laikas,— bet atsižvelgdami į laiko trukmę, kurios reikia jų ištarimui. Mes sakome, kad daina ilga, nes ją sudaro daugybė eilučių, eilutės ilgos, nes jas sudaro tiek ir tiek pėdų, pėdos ilgos, nes turi tiek ir ttiek skiemenų, o skiemuo ilgas, nes jis dvigubai ilgesnis už trumpą. Tačiau ir tai nebus tikras laiko matavimo supratimas. Juk gali būti, kad trumpesnė eilutė, jei ji skaitoma tęsiamai, skambės ilgesnį laiką, negu ilgesnė, jei ji skaitoma greitesniu tempu. Lygiai ttaip pat bus su visa daina, su pėda, su skiemeniu. Todėl man ir atrodo, kad laikas yra ne kas kita, kaip trukmė, bet kokio dalyko — tai jau nežinau; ar tik nebus pačios sielos? Taigi kreipiuosi į tave, mano viešpatie: ką aš matuoju, kai sakau arba neapibrėžtai, kad šitas laikas yra ilgesnis už aną, arba net ir apibrėžtai, kad anas yra dvigubai ilgesnis už šitą? Laiką matuoju — tai aš žinau. Bet aš nematuoju būsimojo laiko, nes jo dar nėra; nematuoju būtojo, nes jo jau nebėra. Tai ką aš. matuoju? Ar tik praeinantį laiką, o ne praėjusį? Juk taip buvau sakęs2.

XXVII skyrius Kaip matuojame laiką?

34. Mano siela, nesustok ir drąsiai stebėk. Dievas mūsų pagalbininkas, nes „jis mus sukūrė“ (Ps 99, 33), o ne mes patys save. Stebėk, kaip atsiskleidžia tiesa. Pavyzdžiui, kokio nors kūno garsas: jis pradeda skambėti, skamba, skamba ir liaunasi; pasidaro tylu. Tas garsas jau tik buvęs; jo jau nėra. Prieš skambėjimą jis buvo būsimas ir negalėjo būti matuojamas, nes jo dar nebuvo. Ir dabar negali būti matuojamas, nes jo jau nėra. Taigi galėjo būti matuojamas tada, kai skambėjo, nes tada jis buvo tai, ką galima buvo matuoti. Bet ir

115

tada jis nestovėjo vietoje: jis ėjo ir praėjo. Ar nne dėl to jį buvo galima matuoti? Praeidamas jis tęsėsi, ir ta trukmė galėjo būti matuojama, o esamasis momentas jokios laiko trukmės neturi. Taigi jeigu tada jį buvo galima matuoti, tai, sakykime, pradėjus skambėti kitam garsui, kuris vis skamba ištisai, be jokios pertraukos, jį reikia matuoti, kol skamba. Mat, kai liausis skambėjęs, bus jau praėjęs, ir nebebus to, ką galima būtų matuoti. Matuokime jį tiksliai ir pasakykime, kiek jis trunka. Bet jis dar skamba, o matuoti jį reikia nuo to momento, kai pradėjo skambėti, iki tol, kol nustoja. Vadinasi, matuojame pačią trukmę nuo tam tikros pradžios iki pabaigos. Todėl garsas, kuris dar nepasibaigė, negali būti išmatuojamas, ir negalima pasakyti, ar jis ilgas, ar trumpas. Taip pat negalima pasakyti, kad jis toks pat, kaip ir kitas, dvigubai ilgesnis už jį, ar panašiai. O kai jis pasibaigs, jo jau nebus. Tad kaip jį bus galima matuoti? Juk nematuojame nei to laiko, kurio dar nėra, nei to, kurio jau nėra, nei to, kuris neturi trukmės, nei to, kuris neturi ribų. Vadinasi, nei būsimojo, nei būtojo, nei esamojo, nei praeinančio; bet laiką vis dėlto matuojame.

35. Pavyzdžiui, lotynišką eilutę „Deus creator omnium“3 sudaro aštuoni trumpi ir ilgi skiemenys. Keturi iš jų — pirmas, trečias, penktas, sseptintas — trumpi ir paprasti, šalia jų keturi — antras, ketvirtas, šeštas, aštuntas — ilgi. Pastarųjų ištarimas, palyginti su trumpaisiais, užtrunka dvigubai ilgiau. Aš juos ištariu dar kartą ir įsitikinu, kad taip yra. Aš aiškiai suvokiu, jog trumpuoju skiemeniu matuoju ilgą, ir matau, kad jis dvigubai ilgesnis už aną. Tačiau, kai skiemenys skamba vienas po kito ir kai pirmas yra trumpas, o po jo — ilgas, kaip aš suvoksiu trumpąjį ir kaip susiesiu su ilguoju, kurį matuodamas galėčiau nustatyti, kad jis dvigubai ilgesnis? Juk ilgasis nepradeda skambėti, kol nesiliauja skambėjęs trumpasis. O ir patį ilgąjį matuoju kaip esamą, kadangi jo nematuoju, kol nepasibaigia, o pabaiga yra jo praėjimo momentas. Taigi kas yra tai, ką matuosiu? Kurgi tas trumpasis, kuris turėtų būti mano matavimo matas? Kur ilgasis, kurį matuoju? Abu nuskambėjo, nutilo, praėjo ir jau nebėra. O aš juos matuoju ir įsitikinęs — kiek galima pasitikėti patyrimu — sakau, kad anas skiemuo yra paprastas, o kitas, atsižvelgiant į jo trukmę, dvigubai ilgesnis, ir aš galiu taip tvirtinti tik dėl to, kad tie garsai praėjo ir nutilo. Taigi aš matuoju ne pačius garsus, ku-

116

rių jau nėra, bet kažką, kas lieka mano atmintyje. Taigi tavyje, mano siela, aš matuoju laiką. Neprieštarauk man, nes ttaip yra. Neprieštarauk pati sau dėl savo įspūdžių gausybės. Tavyje, kartoju aš, matuoju laiką. Suvokimas, kurį sukelia praeinantys daiktai, tavyje pasilieka, nors daiktai ir praeina. Suvokimą matuoju kaip esantį, o ne tuos daiktus, kurie praėjo, kad susidarytų suvokimas. Jį matuoju, kai matuoju laiką. Taigi, arba tai ir yra laikas, arba aš matuoju ne laiką. O kas atsitinka, kai matuojame tylą ir sakome, kad ji užtruko tiek pat laiko, kiek ir anas garsas? Argi tokiu būdu mintimis nesikreipiame į kokį nors garso matavimą tam, kad jis padėtų ką nors pasakyti apie tylos trukmę? Juk ir be garso, nepraverdami lūpų, mintimis atkartojame dainas, eilėraščius bei kokią nors kalbą arba kurio nors judėjimo matavimus ir apie jų trukmę, palyginę ją sn kitų objektų trukme, sprendžiame, sakydami „užtrunka tiek ir tiek“, taip, lyg jie būtų skaitomi garsiai. Ir jei kas nors panorėtų ištarti šiek tiek ilgesnį žodį ir iš anksto nustatyti, kiek tas žodis turės trukti, tai jis tą laiko trukmę galėtų nustatyti mintimis ir, pasitikėdamas atmintimi, imtų tarti tą žodį, kuris skamba iki numatytos ribos. Tiksliau sakant, skambėjo ir dar skambės, nes garsui priklauso tik praeitis ir ateitis: tų garsų, kurie nuskambėjo, jau nėra, o tų, kurie turi skambėti, dar nėra. O dabarties

įtampa būsimąjį laiką perkelia į būtąjį; būsimajam laikui trumpėjant, ilgėja būtasis, ir ilgės tol, kol būsimasis laikas pasibaigs ir taps gryna praeitimi.

XXVIII skyrius Laiką matuojame siela

37. Tačiau kaip sutrumpėja arba sunyksta būsimasis laikas, kurio dar nėra? Arba kaip ilgėja būtasis laikas, kurio jau nebėra? Nebent dėl to, kad sieloje vyksta trys veiksmai: ji ir laukia, ir stebi, ir atsimena taip, kad tai, ko laukia, per tai, ką stebi, pereina į tai, ką atsimena. Kas nesutinka, kad būsimojo laiko dar nėra, ttačiau sieloje būsimųjų dalykų jau laukia? O kas nesutinka, kad būtojo laiko jau nėra? Tačiau sieloje tebėra praėjusių dalykų atminimas. Ir kas nesutinka, kad esamasis laikas neturi trukmės, nes jis praeina vienu momentu? Tačiau tęsiasi stebėjimas, per kurį skuba praeiti tai,

117

„ko nėra, į tai, kas dar pasirodys. Taigi ilgas yra ne busimasis laikas, kurio dar nėra, bet jo laukimas. Ilgas yra ne būtasis laikas, kurio jau nėra, bet praeities prisiminimas.

38. Padainuosiu man žinomą dainelę. Kol ją pradedu, aš nukreipiu“} ją vvisą savo laukimą. O kai pradedu, tai tiek, kiek jos padainavau, perkeliu į praeitį, ir tai tęsiasi mano atmintyje, o tai, ką dar padainuosiu, nusidriekia į laukimą, o dabartis yra mano stebėjimas, per kurį praeina tai, kas buvo ateityje, kad ttaptų praeitimi. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tai, kiek sutrumpėja laukimas, tiek pailgėja prisiminimas, kol pagaliau laukimas išsenka ir visas veiksmas tampa prisiminimu. Ir tai, ką pastebėjome, dainuodami visą dainelę, atsitinka ir su atskiromis jos dalimis, ir tariant atskirus skiemenis. Tas pat yra ir su ilgesniu veiksmu, kurio dalis kartais galėtų būti ta dainelė. Taip yra ir su visu žmogaus gyvenimu, kurio dalis sudaro -atskiri žmogaus veiksmai. Taip yra ir su visu žmonijos am-ržiumi, kurio dalis yra kiekvieno individo gyvenimas.

XXIX skyrius

Tegu laiko išblaškytas j trokšta susilieti su dievu

39. Bet „už gyvastį tavo malonė brangesnė“ (Ps 62, 4), ir „tavo dešinė mane laiko“ (Ps 62, 9) mano viešpatyje, žmogaus -sūnuje, tarpininke tarp tavęs vieno ir mūsų visų, kurių gyvenimas išsisklaidęs didelėje įįvairovėje, kad per jį pagaučiau tą, kuriame „jau pats esu pagautas“ (Fil 3, 12). Aš ne išsiblaškęs, bet susikaupęs, užmiršęs senąsias dienas, „veržiuosi pirmyn“ (Fil 3, 13) ir susitelkęs siekiu to aukšto pašaukimo laurų, kad galėčiau girdėti tavo šlovės balsą ir stebėti tavo džiaugsmą, kuris nei ateina, nei praeina. O dabar „mane baisus sielvartas graužia, trumpina amžių dejonės“ (Ps 30, 11); tu, viešpatie, mano tėve, mano paguoda, esi amžinas, o aš išsiblaškiau, analizuodamas laikus, kurių net eilės nežinau, ir mano mmintys vargs pačiose sielos gelmėse, draskomos sąmyšį keliančių abejonių, kol, apvalęs savo sielos gelmes, sutirpęs tavo meilės ugnyje, susiliesiu su tavimi.

XXX skyrius

Prieš tuos, kurie klausia, ką dievas veikė iki pasaulio sukūrimo

40. Tada įsitvirtinsiu ir būsiu tavyje savo pavidalu, nedvejodamas tavo tiesa, ir nepakęsiu klausimų žmonių, kurie, už bausmę susilaukę ligos, trokšta daugiau negu pajėgia aprėpti ir klausia, ką veikė dievas, prieš pradėdamas kurti dangų ir žemę? Arba: kodėl jam atėjo į galvą ką nors kurti, nors iki tol niekada nieko nekūrė. Leisk jiems, viešpatie, gerai pagalvoti, ką sako, ir suprasti; juk nesakoma „niekada“ ten, kur nėra laiko. O kai sako „anksčiau niekada nieko nekūrė“, tai ar patys tuo nepasako, kad nekūrė jokiu laiku. Taigi tegul jie pamato, kad iki tavo kūrimo negalėjo būti jokio laiko, ir tegul liaujasi kalbėję tokias tuštybes. Tebūna jų dėmesys nukreiptas į tai, kas yra anksčiau už juos, ir tegul supranta, kad tu, būdamas amžinas visų laikų kūrėjas, esi anksčiau už visus laikus, ir kad nėra tokių laikų, kurie būtų tokie pat amžini, kaip tu; nėra ir tokio kūrinio, kuris pranoktų laiką.

XXXI skyrius Kaip pažįsta dievas ir kaip — kūrinys?

41. Viešpatie dieve mano, kokia gili yra tavo didžioji paslaptis ir kaip toli mane nuo jos atstūmė mmano nuodėmės! Pagydyk mano akis, kad aš galėčiau džiaugtis tavąja šviesa! Iš tikrųjų, jei dėl didelio žinojimo ir numatymo siela būtų tokia galinga, kad jai būtų žinoma viskas, kas buvo ir kas bus, kaip man žinomoje dainelėje, tai tokia siela būtų nuostabi ir stulbinanti iki siaubo, jai nebūtų paslaptis, kas praėjo ir kas dar bus ateityje, panašiai kaip man, kai aš dainuoju aną dainelę, ne paslaptis, kas ir kiek nuo pradžios jau padainuota ir kas bei kiek lieka iki galo. Bet nereiktų ir minėti, jog tu, pasaulio, visų sielų ir kūnų kūrėjau, kitaip žinai visa, kas buvo ir bus. Tu žinai visa daug nuostabiau ir daug slaptingiau. Juk ne taip, kaip dainuojantis žinomą dainelę arba jos klausantis, kuris patiria kintantį poveikį ir kurio dėmesys blaškomas, laukiant tų garsų, kurie dar turės skambėti, ir prisimenant tuos, kurie jau nuskambėjo. Tau yra ne taip, nes tu esi pastovus ir amžinas, t. y. tikrai amžinas minčių kūrėjas.

119

Kaip tu be jokio žinių pasikeitimo iš pat pradžių pažinai dangų ir žemę, taip iš pradžių ir sukūrei juos, neskaidydamas savo veiksmo. Kas tai supranta, tegul tau išpažįsta; kas nesupranta, tegul tau išpažįsta. O koks esi didis! O nusižeminę širdimi yra tavo namai. Juk tu padedi klumpantiems vvėl atsistoti

(Ps 145, 8), ir nesuklumpa tie, kurių stiprybė tu esi. ;,

?!

Versta iš: Migne J. P. Patrologiae cursus comp-letus: Series latina.— Paris, 1877, t. 32, p. 814—826. Vertė Jadvyga Simkauskienė ir Leonas Valkūnas

APIE DIEVO VALSTYBĘ

AŠTUNTOJI KNYGA

I skyrius

Natūralinės teologijos klausimas, kurį aptarsime, remdamiesi žymiausiais filosofais

Dabar dar labiau turime įtempti protą, negu spręsdami ankstesnius klausimus ir aiškindami ankstesnius veikalus. Juk apie vadinamąją natūralinę teologiją reikės kalbėtis ne su bet kokiais žmonėmis, o su filosofais. Ji — tai ne pramanyta (fabulosa), pilietinė (civilis) arba teatrališka, miestietiška (ur-Taana), teologija, iš kurių viena viešai kalba apie dievų nusikaltimus, o kita taip šmeižikiškai garsina dievų troškimus, kad jie atrodo labiau panašūs į piktųjų dvasių, o ne į dievų. Pats filosofo vardas, išvertus jį į lotynų kalbą, reiškia „išminties meilę“. O jeigu išmintis — pats dievas, kuris visa yra padaręs, kaip įrodė jo autoritetas ir jo tiesa, tai tikras filosofas myli dievą (Išm 7, 24). Bet kadangi ne visiems, kurie didžiuojasi tuo vardu, būdinga tai, iš ko kilęs šis vardas (juk ne kiekvienas, kuris vadinasi filosofu, yra tikros išminties mylėtojas), todėl iš visų, kurių nuomonę žinome iš jų knygų, reikia pasirinkti tuos, su kuriais verta šį klausimą svarstyti. Šiame veikale mėginau paneigti ne visus tuščius filosofų samprotavimus,

bet tiktai tuos, kurie susiję su teologija. O šis graikiškas žodis reiškia samprotavimą arba aiškinimą apie dievybę (de divinitate). Be to, samprotavimus ne visų, o tik tų, kurie nors ir sutinka, kad egzistuoja dievas, kuris rūpinasi

120

žmonių reikalais, bet nepasitenkina vienintelio pastovaus dievo garbinimu ir, norėdami net ir po mirties turėti laimingą gyvenimą, mano, jog dėl to reikia garbinti daug dievų, iš tikrųjų sukurtų to vienintelio dievo. Šie jau pralenkia net ir Va-roną4 ir priartėja prie tiesos. Varonas sugebėjo visą natūralinę tteologiją pritaikyti šiam pasauliui bei jo sielai, o šitie filosofai pripažįsta, kad dievas yra virš bet kokios sielos prigimties ir kad jis sukūrė ne tik šį matomą pasaulį, dažniausiai vadinamą dangaus ir žemės vardu, bet ir apskritai bet kokią egzistuojančią sielą. Protingą ir išmintingą sielą — kaip tik tokia ir yra žmogaus siela — jis padarė laimingą, apšviesdamas ją savo pastovia ir nekūniška šviesa. Kas nežino filosofų, gavusių vardą nuo mokytojo Platono ir vadinamų platonikais, jeigu nors šiek tiek girdėjo aapie tuos dalykus? Taigi trumpai pakalbėsiu apie Platoną, kiek tai, mano manymu, liečia šį klausimą, prieš tai paminėjęs tuos, kurie jį toje pačioje mokslo srityje kadaise pralenkė.

VIENUOLIKTOJI KNYGA

XXV skyrius Apie visos filosofijos skirstymą į tris dalis

Taigi dėl tos priežasties filosofai, kkiek mums yra žinoma, visą filosofijos mokslą padalijo į tris dalis arba, tiksliau, pastebėjo, kad ją sudaro trys dalys (mat jie patys neįvedė tokio skirstymo, b tik pastebėjo, kad jis yra). Pirmoji dalis vadinama fizika, antroji — logika, trečioji — etika [daugelis savo veikaluose jau vartoja lotyniškus jų pavadinimus, pavyzdžiui, gamtos (naturalis), mąstymo (rationalis), moralės (moralis), apie kuriuos trumpai užsiminėme aštuntojoje knygoje5]. £aL Hejeįškia, jog tos trys dalys buvo sukurtos pagal dievo trejybę, rįors pasakojama, kad pirmasis tą skirstymą sugalvojęs ir pasiūlęs Platonas, kuris dievą laikė visokių prigimčių kūrėju (naturarum omnium auctor), suteikiančiu protą ir įkvepiančiu meilę, kuri įgalina mus gyventi gerai ir laimingai. Nors iš tikrųjų skirtingi žmonės yra nevienodos nuomonės apie daiktų prigimtį, apie tiesos suradimo būdus ir aapie pabaigą gėrio, kuriam turime skirti viską, ką darome, vis dėlto visų filosofų mintys nuolatos sukasi apie tuos tris pagrindinius klausimus.

121

Taigi nors kiekvienu iš tų klausimų esama skirtingų nuomonių (vieni mano vienaip, kiti—kitaip), bet niekas neabejoja,, kad yra kažkokia gamtos egzistavimo priežastis, kažkokia pažinimo forma ir gyvenimo pilnatvė. Yra dar trys dalykai, ku-• rių privalo paisyti kiekvienas menininkas, norintis ką nors, sukurti: prigimtis (natūra), mokslas (doctrina), nauda (ūsus). Prigimtį vertiname pagal protą (ingenio),- mokslą — pagal žinojimą (scientia), naudą — ppagal rezultatus (fructu). Žinau, jog iš tikrųjų rezultatas, arba vaisius, priklauso tam, kuris juo-naudojasi, o nauda tam, kuris nori ją turėti. Čia, atrodo, reikia priminti, jog „turi naudos iš kokio nors dalyko“ sakoma tada, kai tas dalykas mums betarpiškai priklauso ir pats savaime mus, o ne ką nors kitą, džiugina. Naudojamės tokiu dalyku, kurį norime turėti, siekdami ko nors kito. Todėl, norėdami užsitarnauti amžinus dalykus ir naudotis jais, laikinų dalykų labiau turime siekti, o ne jais naudotis; ne taip, kaip blogi žmonės, kurie nori turėti naudos iš pinigų, o dievu nori naudotis: juk ne pinigus dievui skiria, bet dievą dėl pinigų garbina. Tačiau šnekamojoje kalboje, kurioje daugiau lemia įprotis, sakome, kad vaisiais naudojamės ir naudos siekiame. Juk ir laukų derlių paprastai vadiname vaisiumi, kuriuo laikinai visi naudojamės. Laikydamasis įprasto kalbėjimo būdo, „nauda“ pavadinau ir tris žmogui būtinus dalykus: prigimtį, mokslą, naudą. Remdamiesi tais trimis dalykais, kurie reikalingi, siekiant laimingo gyvenimo, filosofai, kaip sakiau, mokslūs suskirstė į tris dalis: gamtos.— aiškinančius gamtą, racionaliuosius — skirtus mokslui, ir moralinius — susijusius su nauda (naturalis propter naturam, rationalis propter doctrinam, moralis propter usum). Jeigu mūsų prigimtis būtų kilusi iš. mūsų pačių, tai tikriausiai ir savo išmintį būtume patys sukūrę ir nesistengtume jos įgyti mmokslu, t. y. mokydamiesi iš ko nors kito. Ir mūsų meilės, atsiradusios iš mūsų ir mums skirtos, pakaktų laimingam gyvenimui, ir nereikėtų jokio kito gėrio, kuriuo naudojamės. Bet kadangi mūsų prigimties kūrėjas yra dievas, tai nėra abejonės, jog, norėdami suprasti tiesą ir būti laimingi, kaip tik jį turime laikyti mokytoju ir didžiausios palaimos teikėju.’,

122

DEVYNIOLIKTOJI KNYGA IV skyrius

Ką krikščionys mano apie aukščiausią gėrį ir didžiausią blogį, priešingai filosofams,

kurie tvirtina, jog aukščiausias gėris yra juose pačiuose ir tik jiems patiems

Jeigu norėtume sužinoti, ką dievo valstybė pasakytų kiekvienu minėtu klausimu, pirmiausia, ką ji mano apie gėrio ir blogio ribas, tai atsakymas būtų toks: amžinasis gyvenimas yra aukščiausias gėris, o amžinoji mirtis — didžiausias blogis. Kad įgytume pirmąjį ir išvengtume antrojo, reikia gyventi teisingai. Juk yra parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Hab 2, 4; Rom l, 17). Taigi dar nepatyrėme savo gėrio, nes jo reikia ieškoti per tikėjimą. Be to, ir pats teisingas gyvenimas nepriklausys vien tik nuo mūsų, jeigu mūsų, tikinčių ir besimeldžiančių, neparems tas, kuris davė ir patį tikėjimą, kuris įgalina tikėti, kad jis mums padės. O tie, kurie mano, kad gėrio ir blogio ribos egzistuoja šiame gyvenime, įžiūrėdami aukš-‘ čiausią gėrį kūne ar sieloje arba viename ir kitame, kitaip sakant, arba malonumuose, aarba dorybėje, arba viename ir kitame; taip pat ramybėje arba dorybėje, arba vienoje ir kitoje; dar kitaip: arba malonumuose ir ramybėje, arba dorybėje, arba vienuose ir kituose; pagaliau arba pirminėse prigimties apraiškose (in primis naturae), arba dorybėje, arba viename ir kitame,— visi jie, stebėtinos tuštybės vedami, norėjo tapti laimingi čia ir patys savaime. Išjuokė juos pranašo pasakyta tiesa: „Viešpats mintis žmonių mato“ (Ps 93, 11) arba, kaip liudija apaštalas Paulius, „Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos“ (l Kor 3, 20).

Kas gi pajėgtų, net jeigu žodžiai iš jo lūpų plaukte plauktų, šio pasaulio vargus apsakyti? Kaip dejavo Ciceronas, mirus dukrai,— kiek tik galėjo, bet kiek mažai tepajėgė pasakyti. Arba kada, kur ir kokiu būdu gali šiame gyvenime egzistuoti vadinamosios pirminės prigimties gėrybės taip tvirtai, kad jų nenuplukdytų nepalankūs atsitiktinumai? Argi negali skausmas, priešingas malonumui, neramumas, priešingas ramybei, užvaldyti išminčiaus? Kokios nors kūno dalies praradimas arba luošumas pažeidžia jo sveikumą, bjaurumas sudar-

123

ko grožį, liga atima sveikatą, nuovargis išsekina jėgas, judrumą pakeičia nusilpimas ir išglebimas. Argi bet kuris tų dalykų negali užgriūti išminčiaus kūno? Kūno būklė ir judrumas, kol yra malonūs ir tinkami, taip pat priskiriami pirminėms prigimties gėrybėms; tačiau kas iš jų liks, jeigu kokia nors negalia sukrės žmogų sąnarių drebėjimu?

Kas atsitiks, jeigu nugaros stuburas taip sulinks, jog rankos sieks žemę, ir padarys žmogų panašų į keturkojį? Argi tai nesugriaus visos stovinčio kūno išvaizdos ir grožio? O ką galėtume pasakyti apie vadinamąsias pačios sielos pirmines gėrybes (primigenia bona), iš kurių labiausiai vertinamos tos, kurios padeda su-vokti ir pažinti tiesą, būtent — pojūčiai ir protas (sensus et intellectus). Tačiau kokie ir ko verti bus pojūčiai, jeigu, nekalbant apie kitką, žmogus taps kurčias ir aklas? O kur pasidės žmogaus protas ir intelektas, kkai jie tarsi užmigs, jei dėl kokios nors ligos žmogus neteks proto? Juk pamišėliai sako arba daro daug absurdiškų dalykų, visiškai nesutampančių su tuo, ką jie laikė gėriu ir moralumu, dar daugiau — visai priešingų savo buvusiam gėrio ir moralumo supratimui. Taigi, kai galvojame apie tai, matome arba gerai apmąstome, vos galime arba net ir negalime sulaikyti ašarų. O ką galėčiau f pasakyti apie tuos, kurie kenčia piktųjų dvasių užpuldinėjimus? Kur paslėptas ar užkastas jų protas, kai piktoji dvasia pagal ssavo norą naudojasi jų siela ir kūnu? Ir kas užtikrins, kad tokia nelaimė negali užklupti šiame gyvenime išminčiaus? Be to, koks ir kokio dydžio šiame kūne tiesos pažinimas, jeigu teisingoje Išminties knygoje skaitome: „Nes gendąs kūnas apsunkina sielą, ir žemiška bbuveinė slegia daug manančią dvasią“ (Išm 9, 15). O veržimasis, arba veiklos troškimas (impe-tus), jeigu teisingai lotyniškai vadiname tai, ką graikai vadina f (OQJITI 6 ir kas taip pat priklauso prie pirminių prigimties gėrybių, argi tai nėra tas pats troškimas, sukeliantis apgailėtinus judesius bei veiksmus pamišėlių, kurie kelia baimę, kadangi jų jausmai sukyla, o protas miega.

Pagaliau pati dorybė, kuri nepriklauso pirminėms prigimties gėrybėms, kadangi, įvesta mokslo, prisidėjo prie jų vėliau ir yra laikoma žmogiškojo gėrio viršūne,— ką gi ji veikia, jeigu ne kovoja nuolatos su ydomis,— ir ne su išorinėmis, o su vidinėmis, ir ne su svetimomis, o su mūsų pačių, nuosavomis? O ypač ta dorybė, kuri graikiškai vadinama r o lotyniškai — susilaikymu (temperantia) ir kuri įgalina pažaboti

124

kūniškus geidulius, kkad jiems paklūstantis protas nesumanytų kokio nors begėdiško dalyko. Yda yra tada, kaip sako apaštalas 7, kai „kūno geismai priešingi dvasiai“, o tai ydai priešinga yra dorybė, jei, kaip sako tas pats apaštalas, dvasios geismai priešingi kūnui. „Jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte“ (Gal 5, 17). O ką gi mes norime daryti, trokšdami pasiekti aukščiausiąjį gėrį, jeigu ne tai, kad kūno geismai nebūtų priešingi dvasiai ir kad neturėtume ydos, kuri yra priešinga dvasios troškimams? O kadangi šito, nnors ir labai trokštume, šiame gyvenime pasiekti negalėsime, tai, padedant dievui, darykime nors taip, kad kūnui, kurio geismai yra priešingi dvasiai, nenusileistume, kai ši jau ima pasiduoti, ir kad savo noru nebūtume įtraukti į nuodėmę. Taigi, kol vyks toji vidinė kova, apsaugok mus, viešpatie, kad patikėtume, jog jau pasiekėme laimę, kurios siekiame kovodami. Ir kas yra toks išmintingas, kad neišgyventų jokios kovos prieš geidulius?

O kas yra ta dorybė, kuri vadinama išmintimi (prudentia)? ‘ Ar tai ne ji nuolat apdairiai skiria gėrį nuo blogio, kad netyčia nepadarytume klaidos, siekdami pirmojo ir vengdami antrojo. Vadinasi, ji liudija, jog mes gyvename blogyje arba blogis yra mumyse. Mat ji pati moko, jog blogis yra daryti nuodėmę, pasiduoti geismams, o gėris — nepadaryti nuodėmės, kovoti su geismais. Tačiau, nors blogis yra tai, ko išmintis liepia vengti, o susilaikymas padeda išvengti,— vis dėlto nei išmintis, nei susilaikymas nepanaikina jo šiame gyvenime. O teisingumas, kuris privalo duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso (dėl to ir pačiame žmoguje yra tam tikra įgimta teisingumo tvarka, pagal kurią siela paklūsta dievui, kūnas — sielai, o kūnas ir siela kartu — dievui),— argi jis neįrodo, kad ši dorybė vis dar tebedirba tą darbą, o ne ilsisi, jį užbaigusi? Juk siela tuo mmažiau paklūsta dievui, kuo mažiau savo apmąstymais jį išpažįsta; ir tuo mažiau kūnas paklūsta sielai, kuo daugiau jame geismų, priešingų dvasiai. Taigi ar galime laikyti save išgelbėtais, kol mumyse slypės tas silpnumas, ta karštligė, tas išglebimas? O jeigu dar nesame išgelbėti, tai kaip išdrįsime laikyti save laimingais ta galutine laime? Juk iš tikrųjų ta dorybė, kuri vadinama ištverme (fortitudo), yra geriausia liudininkė, jog ir tarp nepaprastos išminties žmonių yra blogio, kurį ištvermė verčia kantriai kęsti. Stebiuosi, su kokiu apsimetimu stoikai mėgina įrodyti, jog tas blogis nėra

125

blogis, o jei butų toks, kad išminčius negalėtų arba neprivalėtų jo pakęsti, liepia jam pačiam paruošti sau mirtį ir iš šio gyvenimo pasitraukti. Toks kvailas išdidumas žmonių, manančių, kad čia yra blogio pabaiga ir kad jie patys gali padaryti save laimingus. Jų išminčius — tai tas, kurį jie su stebinančia tuštybe laiko esant išminčiumi, net jeigu šis apaktų ar apkurstų, prarastų kalbą, jeigu į jo sąnarius įsimestų liga, jeigu kentėtų skausmus ir jeigu jį užgriūtų visos nelaimės, kokias tik galima apsakyti ar įsivaizduoti ir kurios verstų jį atimti sau gyvybę. Taigi tas išminčius nesigėdija tokių nelaimių kupino gyvenimo vadinti laimingu. Tai bent laimingas gyvenimas, kurį norint užbaigti reikia šauktis mirties! Jeigu yra laimingas, tepasilieka jame. KKaipgi šitos nelaimės nėra blogis, jeigu įveikia ištvermę, kuri yra gėris, ir priverčia ištvermingąjį ne tik pasiduoti joms, bet ir kalbėti nesąmones,^ tvirtinti, jog šis gyvenimas yra laimingas, ir įtikinėti pasitraukti iš jo. Kas yra toks aklas, jog nematytų, kad jeigu tas gyvenimas būtų laimingas, tai nereikėtų iš jo bėgti. Tačiau jie atvirai sako, jog dėl silpnumo reikia bėgti iš jo. Taigi kodėl nepasako, palaužę savo išdidumą, kad tas gyvenimas yra nelaimingas. Prašom, pasakykite, ar kantrybė, ar greičiau nekantrumas privertė Katoną8 nusižudyti? Nebūtų to padaręs, jeigu būtų galėjęs kantriai iškęsti Cezario 9 pergalę. Taigi kur dėjosi ištvermė? Pasitraukė, pasidavė, buvo taip nugalėta, kad. paliko laimingą gyvenimą, pabėgo iš jo. Argi jau nebebuvo jo gyvenimas laimingas? Tokiu atveju buvo nelaimingas. Kaipgi tada nėra blogis tai, kas padaro gyvenimą nelaimingą ir priverčia bėgti iš jo?

Net ir tie, kurie pripažįsta blogį, pavyzdžiui peripatetikai arba senieji akademikai10, kurių mokymą gina Varonas, nors ir santūriau kalba, tačiau ir jie daro tą pačią stebinančią klaidą. Jie sako, jog, nepaisant netgi tokių sunkių nelaimių, kurios jas kenčiantį ir norintį iš jų išsivaduoti verčia šauktis mirties, gyvenimas vis dėlto yra laimingas. „Blogi yra,— sako Varonas,— kūno skausmai ir kančios, ir kuo jie didesni, tuo blogesni. Norint išvengti jų,

reikia pabėgti iš šio gyvenimo“. Prašom, pasakykite, iš kokio gyvenimo? ,,Iš to,— sako,— kuris yra prislėgtas tokių nelaimių“. Taigi ar iš tikrųjų laimingas gyvenimas, pilnas tokių nelaimių, dėl kurių, sakai, reikia bėgti iš jo? Ar dėl to vadini jį laimingu, kad leista tau mirštant pasitraukti nuo jo nelaimių. O kas būtų, jei dėl kokios nors

126

dieviškos lemties turėtum pasilikti tarp jų ir negalėtum nei numirti, nei kokiu nors kitu būdu kada nors iš jų išsivaduoti? Tik tada tikriausiai pasakytum, kad toks ggyvenimas yra nelaimingas. Taigi ne todėl nėra nelaimingas, kad galima jį greitai palikti, nes, jei būtų amžinas, pats jį pavadintum nelaimingu; dėl to, kad nelaimė yra trumpa, negalima nevadinti jos nelaime, arba dar absurdiškiau: dėl to, kad nelaimė yra trumpa, galima pavadinti ją laime. Didelė yra to blogio jėga, kuri verčia žmogų, jų manymu, išmintingą, atsisakyti savo žmogiškos būties. Juk sako, ir teisingai sako, jog tai yra tarsi prigimties balsas, pradinis ir stipriausias, kad žmogus jam paklustų ir natūraliai vengtų mmirties, ir būtų pats sau toks palankus, jog aistringai norėtų ir trokštų likti gyvas ir gyventi, susijungus kūnui ir sielai. Didelė yra to blogio jėga, jeigu ji įveikia tą įgimtą prigimties polinkį visais būdais ir visomis jėgomis vengti mirties, ir ttaip įveikia, kad trokštama ir siekiama to, ko buvo vengiama, ir jeigu negalima to kaip nors kitaip pasiekti, pats žmogus sau galą pasidaro. Didelė yra to blogio jėga, kuri ištvermingąjį paverčia žmogžudžiu, jeigu iš viso galima ištverme vadinti tai, kas tam blogiui pasiduoda tiek, kad žmogaus, kurį ta dorybė valdė ir globojo, ne tik nepajėgia kantrumu apsaugoti, bet ir pati yra priversta jį nužudyti.

Iš tikrųjų išmintingas žmogus privalo net ir mirtį pakelti kantriai, tačiau tokią, kuri iš kur nors kitur užklumpa. Bet jeigu, anot tų filosofų, kas nors yra priverčiamas pats sau ją sukelti, tai jie turėtų pripažinti, jog tai yra ne tik blogis, bet ir nepakeliamas blogis, kuris priverčia žmogų tai padaryti. Taigi gyvenimas, slegiamas tokių didelių ir sunkių nnelaimių ir pasiduodantis įvairiems netikėtumams, jokiu būdu negali būti vadinamas laimingu, jeigu žmonės, kurie taip sako arba kurie yra įveikti nepakeliamų nelaimių, atima sau gyvybę ir pasiduoda nelaimingam likimui arba, įtikinti neabejotinų laimingo gyvenimo įrodymų, vertesniu dalyku laiko nusileisti tiesai ir nemano, kad šiame mirtingame ir turinčiame pabaigą gyvenime reikia džiaugtis aukščiausiu gėriu. O pačios dorybės, už kurias iš tikrųjų nieko geresnio ir naudingesnio nėra žmoguje, tuo įtikinamiau parodo blogį, kuo didesnę pagalbą jos suteikia, įveikiant pavojus, sunkumus ir skausmus. JJuk jeigu tai yra tikros dorybės, būdingos tik tikrai pamaldiems žmonėms, tai jos negali byloti, kad jas turintieji nekenčia jokių

127

nelaimių (juk tikros dorybės nemeluos ir taip negalės pasakyti). Bet jos byloja, jog gali padaryti, kad žmogaus gyvenimas, kuris, prislėgtas tiek daug ir tokių didelių nelaimių, yra nelaimingas, taptų laimingas būsimo gyvenimo viltimi, tarsi išganytas. Tačiau kaip jis gali būti laimingas, jeigu dar nėra išganytas? Į tai atsako apaštalas Paulius, kalbėdamas ne apie neprotingus, nekantrius, nesusivaldančius ir neteisingus žmones, bet apie tuos, kurie gyvena tikrai pamaldžiai ir todėl jų dorybės yra tikros: „Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai“ (Rom 8, 24—25). Taigi kaip viltimi esame išgelbėti, taip viltimi esame laimingi, kaip išganymo, taip ir laimės dar neturime dabar rankose, tačiau laukiame ateityje, ir tai įgysime ,,per kantrybę“. Juk esame apsupti visokių blogybių, kurias privalome kantriai pakelti, kol neįgysime gėrybių, kuriose bus visa, kas teiks mums neapsakomą džiaugsmą, ir nebus nieko, kas priverstų mus kentėti. Toks atpirkimas, kuris laukia mūsų būsimame gyvenime, bus ir galutinė laimė. Šios laimės nematydami, minėti filosofai nenori ja tikėti ir mėgina sukurti melagingą laimę, remdamiesi dorybe, kuri, kkuo daugiau turi puikybės, tuo yra melagingesnė.

V skyrius

Apie visuomenišką gyvenimą, kuris, nois

ir labai būtų geistinas, tačiau dažnai Įvairių nepalankių jėgų yra sugriaunamas

Jeigu filosofai iš išminčiaus reikalauja visuomeniško gyvenimo, tai mes jį dar labiau pripažįstame. Kaip šita dievo karalystė, apie kurią štai jau devynioliktą šio veikalo knygą turime rankose, galėtų atsirasti, vystytis ir pasiekti tam tikras ribas, jeigu nebūtų visuomeniško šventųjų gyvenimo? Tačiau kas pajėgtų šio mirtingo gyvenimo varguose išvardyti, kiek ir kokių nelaimių yra kupina žmonių visuomenė? Kas sugebėtų jas įvertinti? Tegu paklauso, ką sako vienas iš poetų komikų, išreikšdamas atitinkamus visų žmonių jausmus ir mintis:

Vedžiau ir tada pamačiau, koks tai vargasl Gimė vaikai — vėl kiti rūpesčiai „.

128

Arba štai blogybės, neatskiriamos nuo meilės, kurias mini tas pats Terencijus:

<.. .> neteisybės, Įtarinėjimai, nedraugiškos rietenos, Pagaliau vėl taika I2.

Argi ne apstu jų visuose žmonių santykiuose? Argi neatsitinka tokių dalykų net ir garbingoje draugų meilėje? Argi nepilna jų visur ir visokiuose žmogiškuose reikaluose, kur jaučiame kaip tikrą blogį neteisybes, įtarinėjimus, nedraugiškumą, priešiškumą, tuo tarpu taiką — tik kaip netikrą gėrį, kadangi nepažįstame širdies tų, su kuriais norime joje būti, pagaliau nežinome, kokie jie bus rytoj. Kam gi labiau derėtų arba privalėtų būti tarpusavyje draugiškiems, jeigu ne tiems, kurie gyvena po vienu stogu? TTačiau kas gali būti ramus, kai tiek kartų tenka patirti iš tų kaimynų klastingai paslėptą blogį, tuo skaudesnį, kuo mielesnė buvo su jais taika, priimta už tikrą, o iš tikrųjų gudriai pavaizduota? Todėl tai suteikia kiekvienam žmogui tokį skausmą, kad priverčia jį dejuoti, kaip sako Tulijus: „Nėra labiau paslėptos klastos, kaip ta, kurią slepia apsimestinė pagarba arba tam tikri draugiški santykiai. Mat to, kuris yra atvirai priešiškas, saugodamasis gali lengvai išvengti. O paslėptasis blogis, savas, naminis, ne tik egzistuoja, bet ir prislegia tave pirmiau, negu spėsi jį pastebėti ir sužinoti“ 13. Todėl ir dievo žodžių „Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ (Mt 10, 36) klausomės su dideliu širdies skausmu. Netgi jei kas nors būtų toks stiprus, kad abejingai tą blogį pakeltų, arba toks budrus, kad apdairiu poelgiu apsisaugotų nuo to, ką prieš jį rengia apsimestinė draugystė, tų klastingų žmonių blogis, kurį patiria ant savęs tas, kuris pats yra geras, turi jį itin sunkiai prislėgti, nesvarbu, ar tie klastingieji visada buvo blogi ir tik vaizdavo gerus, ar iš gerų tapo blogi. Taigi jei namas, tas bendras žmonių giminės prieglobstis šiose nelaimėse, nėra saugus, tai ką sakyti apie miestą, kur, kuo jis yra didesnis, tuo daugiau civilinių ir baudžiamųjų bylų vyksta jo aikštėse?

Be to, miestai kartais gali išvengti kruvinų susirėmimų bei pilietinių karų padarinių, tačiau nuo jų kilimo jie niekada nebus apsaugoti.