Būties problema Kamiu „Sizifo mite“

ABSURDAS ALBERTO KAMIU ESĖJE „SIZIFO MITAS“

PROBLEMA

Filosofinis esė — „Sizifo mitas“—vienas iš svarbiausių A. Kamiu kūrinių. Jis parašytas 1940—1941 metais ir atspindi nepatenkintos esama padėtimi, smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies nuotaikas bei ieškojimus labai sunkiu antrojo pasaulinio karo pradžios metu. A. Kamiu šį kūrinį parašė būdamas 27 metų, o tuo metu jis sirgo džiova, todėl problemos, kurias A. Kamiu gvildena „Sizifo mite“, pagrįstos kasdieninės patirties faktais.

Svarbiausios A. Kamiu filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite“ yra absurdas, maištas, laisvė, aistra, savižudybė ir kt. AA. Kamiu pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema.

„Sizifo mite“ dažnai vartojami tokie posakiai ir terminai: „absurdo žmogus“, „absurdo pasaulis“, „absurdo filosofija“ ir kt. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas“ reikštų veiksmą ar žodį, kurie neturi prasmės. A. Kamiu kūryboje žodis „absurdas“ turi kitą prasmę. Pagal jį, absurdas — tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus — tai ne beprotis, priešingai — tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. PPagaliau, paties A. Kamiu žodžiais tariant, absurdas — tai „susidūrimas tarp to, kas iracionalu, ir begalinio šviesos troškimo, kurio šauksmas girdėti pačioje žmogaus sielos gilumoje“.

DĖSTYMAS

Niekas žmogaus neklausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito buvimo ar ne. Ir aplinka, ssu kuria jis susiduria sąmonei bundant, anaiptol ne draugiška. Žmogus nuo mažumės derinasi prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsauginio elgesio, suvienodėdamas su kitais. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus. Bet netgi tiems kartais ateina toks metas, ypač tada, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas gyvenimas pasirodo kybąs virš svetimumo bedugnių. Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Jis baisus, nes gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Dar baisiau: kiekvieną akimirką jis turi rinktis, kaip privalo pasielgti, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu į beprasmišką buvimą. Žmogus pasijunta tarsi kažkieno apgautas ir sako: mano gyvenimas beprasmiškas.

Dar blogiau jei jis to nesako, nes sunkiausia pakelti ne tą mintį apie bbeprasmybę, o patį beprasmybės jausmą, kuris tave graužia. Dažnai beprasmybės jausmą patiria jei ne visi, tai daugelis iš mūsų. Tik jis užklumpa retai , o po to vėl sugrįžta į rutiną. Kamiu absurdą apibrėžia labai paprastai: absurdas atsiranda žmogaus ir pasaulio sandūroje; savaime žmogaus egzistencija nėra absurdiška, bet kai žmogus susiduria su pasauliu, toje sandūroje atsiranda absurdas – dėl to, kad, kaip sako Kamiu, žmogus viską nori įprasminti. Prasmės klausimas iškyla tada, kai žmogus jaučiasi patekęs į konfliktą su pasauliu. BBūtent šita nedarna su pasauliu ir sukelia absurdo jausmą, o savižudybė tampa išeitimi iš absurdo.

Albertas Kamiu savo „Sizifo mite“ kaip tik ir bando apmąstyti tokį gyvenimą be taisyklių ir tokį pasaulį be prasmės, kuriame, bent jau akimirkomis, tenka atsidurti beveik ir kiekvienam.. tokias akimirkas Kamiu vadina absurdo akimirkomis. Jos nebūna labai dažnos, bet gali būti lemtingos .

Bet ar verta žudytis? Nusižudyti, tai tam tikra prasme reiškia prisipažinti, kad gyvenimas tave pranoko arba, kad tu jo nesupranti. Jeigu gyvenimas nėra vertas pastangų gyventi, tai belieka tik nusižudyti, o žmonės vis tiktai gyvena. Kodėl gi taip yra? Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, reiškia, pasak jo, atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Kamiu domino ne savižudybė kaip socialinis reiškinys, o tos mintys apie savižudybę, kurios „bręsta tylomis širdyje, kaip reikšmingas meno kūrinys“. Ir pats žmogus gali nieko apie tai net nežinoti. Retai žudomasi viską gerai apsvarsčius. Retai žudomasi dėl kokios nors vienos priežasties. Susekti savižudybės priežastį paprastai net neįmanoma. Pagaliau tai net nesvarbu. „Nes tikroji savižudybės priežastis – pati egzistencijos įtampa. Kamiu nemano, kad savižudybė – tai sutrikusios psichikos, ar socialinių santykių padarinys.

Galų gale jis suformuoja tokią paprastą mintį, kad pasaulis savaime neturi prasmės ir žmogaus gyvenimas galų gale – jei iimame jį kaip visumą – jokios prasmės neturi. Situacija turi prasmę, o žmogaus gyvenimas neturi prasmės dėl to, kad jis galų gale baigiasi mirtimi, viskas tuo ir užsibaigia. Šitą sandūrą tarp protingumo ir prasmės ilgesio ir tarp pačios pasaulio beprasmybės Kamiu ir vadina absurdu.

Pačio Kamiu žodžiais sakant, kas gali būti paprastesnio už mirtį? Kas gali būti natūralesnio? Mes būname tik akimirką, o nebūname visą amžinybę.Gyvenimas yra tik nykstamai siauras šviesos ruoželis tarp dviejų neišmatuojamų tamsų – tarp begalybės iki gimimo ir begalybės po mirties. Tačiau mes gyvename ir elgemės taip, tarsi mirtis būtų kažkas nepaprasta ir nenatūralu.Lygiai tas pats su gyvenimu ir mus supančiu pasauliu. Mes nenorime matyti to pasaulio paprastumo, ir visai natūraliai siekiame jį pagrąžinti, sukilninti, pridengti kaukėmis blizgučiais. Savo pasaulį mes susikuriame patys, o tai reiškia, kad pasaulio paprastumą uždengiame savo sukurtomis iliuzijomis, vaizdais, pasakomis. Tik iliuzija ir įprasmina žmogaus gyvenimą . Pasaulis ir žmogaus gyvenimas savaime neturi jokios prasmės – štai viena svarbiaussių ir paprasčiausių Kamiu minčių.Taigi net pasauliui be žmogaus nešvankybių ir niekšybių, netgi gamtai, „iliuzinę prasmę‘ suteikiame mes patys – sako Albertas Kamiu.

Greta absurdo temos A. Kamiu kūrinyje yra maišto tema. Iš situacijos, kurioje atsiduria žmogus, pajutęs absurdą, jį gali išvesti tik maištas —— maištas prieš absurdą. A. Kamiu manymu, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali pasibelsti į mūsų sąmonę — tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Tik sąmonės dėka žmogus gali išeiti iš beviltiškos aklavietės: sąmonė daro žmogų didingu, sukelia jam mintis apie maištą. Tai reikštų, jog absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti, o po to paniekinti jį,— absurdas bus atmetamas, nors nesunaikinamas, ir — kaip priešpastatymas jam — bus kuriamos žmogiškos moralinės vertybės. Kamiu nurodo svarbiausius maišto bruožus: jis vykdomas drąsiai ir išdidžiai, yra įsisąmonintas, vienišas, nes žmogui vienam reikia susigrumti su galingesne už jį realybe. Šis maištas negali suteikti vilties, nes žmogus gyvena absoliučios mirties perspektyvoje,— mirties niekas neišvengs, o tai reiškia, kad maištas nenuves prie jokios pergalės; vienintelis dalykas, ką jis gali duoti,— parodyti žmogų, teigiantį savo pasiryžimą būti savarankišku, būti pačiu savimi.

Būtina maišto sąlyga — laisvė. Ji — lyg savotiškas sąmonės ginklas. Kol žmogus automatiškai vykdo savo mechaninį darbą, jis yra kasdieninės rutinos vergas. Prieš suvokdamas absurdą , paprastas žmogus gyvena su savo tikslais ir ateities rūpesčiaisir rūpesčiais, kaip save pateisinti (nesvarbu prieš ką). Iš esmės jis elgiasi taip, tarsi būtų laisvas, net jei visi faktai stengiasi paneigti šitą laisvę. Susidūrus su absurdu, viskas išsiklibina. Įsivaisduodamas turįs gyvenimo tikslą, jis taikėsi

prie reikalavimų, būtinų tam tikslui pasiekti, ir tapdavo savo laisvės vergu. Taip absurdo žmogus supranta, kad ištikrųjų jis nebuvo laisvas. Čia absurdas paaiškina jam: rytojaus nėra. Ir tai tampa didžiulės jo laisvės priežastim. Jie jaučiasi laisvi prieš save pačius. Ne tiek laisvi, kiek išlaisvinti. Absurdo žmogus, visas atsigręžęs į mirtį ( kuri čia laikoma pačiu akivaizdžiausiu absurdu), pasijunta išsilaisvinęs nuo visko.

Pagaliau laisvė yra savaiminis dalykas žmogui — niekas negali priversti žudytis ar nesižudyti. Vadinasi, ji taip pat panaudojama kovai pprieš absurdą. Visa , kas nepalenkiama ir aistringa žmogaus širdyje, įkvepia jiems gyvybės. Justi savo gyvenimą, savo maištą, savo laisvę, justi visomis išgalėmis – reiškia gyventi, gyventi visomis išgalėmis. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina.

Ar galima susitaikyti su absurdu? Susitaikymo būdų be galo daug. Pats paprasčiausias ir populiariausias – griebtis kokios nors iliuzijos. Bet, kaip sako A.Kamiu, visa tai tik iliuziniai būdai pabėgti nuo absurdo. Negana to: iš tikrųjų tai taikstymasis ir susitaikymas su aabsurdu, dažniausiai tik pagilinantis beprasmybės jausmą, nes „absurdas tyko ties kiekvienu kampu, ir per sekundę sunaikina visas iliuzijas.“ Taip galima nepriimti, nesusitaikyti su absurdu. Paprastą absurdo įveikimą Kamiu vadina – maištu prieš absurdą. Tačiau tai tik absurdo įsisąmoninimas. Nuo jo ppabėgti neįmanoma. Užtat pasaulio ir gyvenimo beprasmybės įsisąmoninimas reikalauja drąsos, vyriškumo ir ryžto. Tačiau, kaip sako Kamiu, tik atviromis akimis išdrįsus pažvelgti į pasaulio beprasmybę “kūnas, švelnumas, kūryba, veikla vėl užims savo vietą šitame beprasmiškame pasaulyje.

„Absurdo žmogus“— kas jis? Kuo pagrįsta jo moralė? Kaip sako pats Kamiu „Viskas yra leista“. Šio posakio nereikia suprasti paraidžiui — kad nieko nėra draudžiamo. Absurdas tik padaro lygiaverčius tų veiksmų padarinius. Jis nesiūlo daryti nusikaltimą, – tai būtų vaikiška, – jis tik atskleidžia sąžinės graužaties beprasmybę. Absurdo protas pasirengęs už viską mokėti. Kitaip tariant, jei atsakingieji jam ir egzistuoja, tai kaltų nėra. Absurdo protas ieško ne etikos taisyklių, o pavyzdžių bei žmogiško gyvenimo dvelksmo. Filosofas tik nori pasakyti, kad žmogaus poelgiai yra reliatyvūs, o aabsurdo masteliu — beprasmiški, dirbtini, beverčiai, nors pats žmogus įsivaizduoja priešingai. Rašytojas suskirsto žmones į tris grupes pagal jų veiklą: į donžuanus, komedijų aktorius ir avantiūristus-užkariautojus. Visi jie turi vieną bendrą bruožą — jie vaidina. Tačiau visi šie įvaizdžiai nesiūlo moralų ir neskatina daryti sprendimų, tai tik eskizai. Jie tik įkūnija tam tikrua gyvenimo stilius. Meilužis, aktorius arba avantiūristas įkūnija absurdą, tačiau tą patį gali padaryti ir kiti personažai. Taigi šį pasaulį užpildo aiškiai mąstantys ir neturintys vilties žmonės.

Trečias sskyrius — „Absurdo kūryba“— skirtas pačiam kūrėjui. Absurdo kūryba — pasaulio absurdiško pajautimo išraiška. Kūryba leidžia menininkui išreikšti savo sąmonę. Absurdo menas – tai tas menas, kuris išreiškia absurdo patirtį, kartu tai ir tie meniniai vaizdai, kurie atsiranda, prabudus sąmonei. Meno kūrinio paskirtis — fiksuoti mechanistinį, prasmės neturintį pasaulį, kad sąmonė išliktų laisva. Rašytojas, kaip ir kiekvienas kitas menininkas, kurdamas turi nuolat prisiminti, kad jo kūryba — be ateities. Dirbti ir kurti “niekam”, žinoti, kad tavo kūryba neturi ateities, matyti, kaip tavo kūrinys sunaikinamas per vieną dieną ir suvokti, kad iš esmės tai taip pat nesvarbu, kaip ir statyti amžiams, – sunki išmintis, kurią aprobuoja absurdo mąstymas. Pats A.Kamiu sako, kad iš absurdo kūrybos aš reikalauju to paties, kaip ir iš absurdo mąstymo, – maišto, laisvės ir įvairovės. Kurti, reiškia suteikti formą savo likimui. Menininkas yra žmogus, kuris labiausiai įsisąmonina savo absurdo būtį.

Paskutiniame knygos skyriuje, kuriuo pavadinta pati knyga, rašytojas simboliniu ir meniniu paveikslu — mitu apie Sizifą — parodo, kaip jis įsivaizduoja žmonijos egzistenciją. Tik absurdo žmogus iškelia sau gyvenimo ir mirties klausimą. Ir daugiau nebeplaukia pasroviui. Jis renkasi. Savižudybė reikštų kapituliaciją. Prasminga tampa ir pati egzistencija, buvimas pasaulyje. Tačiau Kamiu atsisako šios idėjos įveikdamas tą absurda, baimę, kkad nėra anapusinės tiesos, nėra anapusinio gyvenimo, jis pripažįsta šio gyvenimo prasmę ir kartu – savižudybės neprasmingumą. Patyręs absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus ypatingai vertina kiekvieną būties akimirką. Jis siekia gyventi kuo ilgiau, kuo giliau pajusti gyvenimo aistrą: kiekvieną akimirką jausti egzistavimo momento džiaugsmą. Taigi peršasi tokia išvada: absurdo patirtis neišstumia žmogaus iš gyvenimo ir nepasmerkia jo laisvai pasirinktai mirčiai, bet, priešingai,— grąžina žmogų gyvenimui.

Net jeigu nieko šiame pasaulyje nėra aiškaus ir tikro, gal galima gyventi ir be šio aiškumo? Ar pats pasiryžimas nepasiduoti ir surasti prasmę beprasmybėje nėra didžiausias egzistencinis tikrumas, kurį teigia pats žmogus? Vilties ir ateities neturėjimas – tai aukščiausias galimas sąmoningumas. Jis sugrąžina prasmę. Sizifo prasmę. Beprasmiškai tempiančio akmenį į kalną ir žinančio, kad, vos pasieks viršūnę, akmuo ir vėl nuriedės atgal. Kai pats klausimas apie prasmę tampa nebesvarbus, prasmė staiga atsiveria. Ir Sizifas nusiramina. Tylus Sizifo džiaugsmas – pats jo akmuo. Ir šis pasaulis jam nebeatrodo nei bergždžias, nei beprasmis. „Kiekviena šio akmens kruopelytė, kiekvienas mineralo žybtelėjimas šitam nakties apgaubtame kalne jau pats savaime ištisas pasaulis.“

IŠVADOS

Pasaulis ir žmogaus gyvenimas savaime neturi jokios prasmės – štai viena svarbiaussių ir paprasčiausių Kamiu minčių.Taigi net pasauliui be žmogaus nešvankybių ir niekšybių, netgi gamtai, „iliuzinę pprasmę‘ suteikiame mes patys – sako Albertas Kamiu.

Įsisąmoninti absurdą, reiškia būti laisvam, sako Albertas Kamiu, o būti laisvam, reiškia įsisąmoninti savo ribas ir jų neperžengti taip, kad būtų pažeistos kito žmogaus būties ribos.

Absurdo žmogaus laisvė visų pirma yra įsistatymas į ribas, buvimas saike, atidumas kito buvimui, pastanga Kitam neprimesti to, kas atrodo teisinga Tau, Pagarba Kito laisvei.

Maištas prieš absurdą kartu yra maištas prieš terorą, kad ir koks jis būtų – valstybinis, ideologinis, religinis, politinis ar ekonominis. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina. Laisvė yra drąsa pačiam prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir už šalia savęs esantį pasaulį.

Absurdo žmogus pasižymi auksčiausiu sąmoningumu; jo prisirišimas prie dabarties nėra tamsuoliškas atsidavimas jusliniams geiduliams. Absurdo žmogus nėra malonumų bet kokia kaina medžiotojas. Švelnumas ir globa – toks šio žmogaus santykis su šiuo pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, prieinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą. Toks šio traktato sizifas, ritinantis į kalną akmenį, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir viskas vėl prasidės iš naujo.

Pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip tarsi ta prasmė egzistuotų. Pastangos prievarta įprasminti gyvenimą – sunaikina patį gyvenimą, o pastangos

įprasminti pasaulį, sunaikina patį pasaulį. Įprasminti – reiškia prievarta primesti savo tironiją kitam. Absurdo patirtis neišstumia žmogaus iš gyvenimo ir nepasmerkia jo laisvai pasirinktai mirčiai, bet, priešingai,— grąžina žmogų gyvenimui.

Absurdo žmogus pripažįsta paprasčiausią kito teisę būti kitokiam, negu norėtūsi „man“. Ir galbūt tai svarbiausia Alberto Kamiu mintis.

Vis tik pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, savo filosofinį esė A. Kamiu baigia gyvenimo teigimu, taip pat stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis atsirandančiu noru džiaugtis dabartimi.

NAUDOTA LITERATŪRA

Albertas Kamiu. Sizifo mitas. – BBaltos lankos, 1997.

Arvydas Šliogeris. Skurdo ir saulės mąstytojas.-Nuo Kierkegoro iki Kamiu.- Vilnius,1997

G. Bartkus. Kamiu ir absurdo filosofija. – Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX a. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.

Egzistencialistai: Gyvenimą lemia buvimas. – W. Tatarkiewicz „Filosofijos istorija“

Jurgita Žukauskaite. Egzistencialistinė ir absurdo dramos.- XXI Amžius Nr.4