Kosmologija iki Sokrato. Pasaulio pažinimo sampratos vystymasis

Kosmologija iki Sokrato.

Pasaulio pažinimo sampratos vystymasis

Jonijos mokykla

Ši mokykla stebėjo gamtą, todėl jos atstovai buvo vadinami phusikoi („phusis“ – „gamta“, iš čia kilo mūsų fizika).

Maždaug 6 a.pr.m.e. Egėjaus jūros Mileto saloje Talis paklausė: „Iš ko sudarytas pasaulis?“ Jis apsižvalgė ir išvydo nuolat kintančius daiktus. Potvynio bangos ateina ir atslūgsta. Kur krito sėkla, išauga medis. Tačiau juk turi būti kažkas pastovaus ir nekintamo šiame pasaulyje? Už gimimų ir mirties pasaulio turi būti kažkokia pirmapradė substancija iš kurios galima kildinti vviską. Ir Talis nusprendė, kad tai vanduo [apie Talį daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Jo mokinys Anaksimandras nusprendė, kad pirmapradė materija neturėjo formos, pavidalo ar kokių kitų išskirtinių savybių. Jis ją vadino Beribe. Ji teturėjo vieną savybę – visada buvo judesyje. Bet kaip iš šios beformės masės atsirado mūsų pasaulis?

Pasaulyje nuolat vyksta priešybių kova. Ir pirmapradei materijai sūkuriuojant erdvėje išsiskyrė 4-ios pagrindinės priešybės: karštis-šaltis, drėgmė sausra. Šaltis ir drėgmė nusileido į sūkurio vidurį ir vieto žeme. Karštis ir sausra ppakilo į pakraštį ir sutvėrė ugnies žiedą. Iš žemės kylantis rūkas trukdo visąlaik regėti tą ugnies jūrą. Mes matome tik jos liepsnas pro rūko plyšius: Saulę, mėnulį ir žvaigždes. Drėgmę veikiant karščiui atsirado gyvybė – pirmiausia vandenyje. Žmogus išsivystė iš žžuvies, kuri išlipo į sausumą [apie Anaksimandrą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Kitas Talio mokinys Anaksimenas laikėsi nuomonės, kad pasaulis sudarytas iš oro. Stebėdamas, kaip iš oro susidaro vandens lašai ir lietus, jis nusprendė, kad taip susidarė ir pasaulis. Drėgmė sukrito į centrą, o oras liko danguje. Jis atkreipė dėmesį į žmogaus gyvenimo ypatybę, priežastį, nes žmogaus siela sudaryta iš labai švaraus oro, dar užsilikusio tolimiausiame Visatos pakraštyje sausumą [apie Anaksimeną daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Visiems šiems pirmiesiems filosofams kilo klausimas: o kodėl iš pirmapradės substancijos susitvėrė pasaulis? Kas privertė ją judėti? Kadangi jie visą materiją laikė gyva (skaitykite apie gyvos Žemės idėją)., tai jie sakė, kad toji substancija pati savaime buvo judanti (kaip kad savaime juda gyvas organizmas). TTad ji sukūrė gyvybę ir pati buvo gyva tuo pačiu metu. Kadangi ji savaime judėjo, todėl buvo dieviška.

Heraklitas iš Efeso (Mažoji Azija), 5 a. pr.m.e.

Vėlesni filosofai tęsė joniečių tradiciją. Heraklitas irgi priėmė priešybių kovos principą. Tačiau jis nemanė, kad ta kova yra netvarkinga: „kova yra pasaulio teisingumas“. Kova būtina tam, kad egzistuotų Vienintelis. O visų daiktų pagrindas yra ugnis, nes ji pati tąsiausia. „Visi daiktai maišosi“. Pasaulis kinta dėl aukštyn kylančių ir žemyn besileidžiančių ugnies srautų. Reliatyvus pasaulio stabilumas yyra dėl antykinai panašių jų proporcijų. Tačiau realybė viena – tai ugnis („visi daiktai yra viena“).

Visa tvarkanti priežastis yra Vienintelis. Žmogus gyvena dėl priežasties. Tačiau jis negali pasikliauti juslėmis, kurios dažnai apgauna. Tik iš Universaliosios priežasties požiūrio kampo jis regi, kad „visa yra viena“ bei „kova. yra visų daiktų . tėvas“.

Pitagoriečiai

Pitagoras iš Samos salos į Krotoną (graikų koloniją Italijoje) išvyko maždaug apie 500 m.pr.m.e. Pasakojama, kad jis darė stebuklus ir domėjosi matematika. Krotone jis įkūrė religinę mokyklą. [apie pitagoriečius daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Jis tikėjo sielų persikėlimu. Kiekviena siela yra iš Dievo pagal kurio atvaizdą yra sukurta ir į kurį ji sugrįš apsivaliusi iš nuodėmės. Iki tol ji įeina į augalo ar gyvūno kūno iki pat šio mirties, o vėliau keliasi į kitą kūną, vėliau – dar į kitą ir t.t. [paskaitykite apie reinkarnacijos idėją tarp ankstyvųjų krikščionių].

Kadangi žmogaus siela ir Dievas yra tos pačios prigimties, tai ir žmogus bei Visata turi būti tos pačios struktūros. Siela valdo žmogų, Dievas valdo Visatą. Žmogaus siela yra baigtinis dalykas, tad ir Vienintelis turi būti baigtinis (ribotas), nes kitaip jo formos nebūtų galima atkurti sumažintu pavidalu žmogaus sieloje.

Tad Pitagorui tvarka, gėris ir grožis buvo tai, kas Apribota ir tturi Formą. O blogis susijęs su Beribiu ir Beformiu. Pitagoriečiai visatą vadino „kosmos“ (tvarka), Visumos ir dalies panašumas buvo išreiškiamas proporcijomis. Juos ypač domino muzikinių intervalų proporcijos: oktava (2:1), penktinė (3:2) ir ketvirtinė (4:3). Kadangi visi daiktai gali būti suskaičiuoti ir tarpusavyje išreikšti proporcijomis, tai pasaulio pirminė substancija buvo skaičius (kaip muzikos harmonija paremta skaičiais, taip ir pasaulio).

Bet kas buvo skaičius pitagoriečiams? Jis turėjo erdvinę išraišką. Vienas buvo taškas. Du – linija. Trys – paviršius. O keturi – tvirtas kūnas. Tad sakyti, kad visa yra skaičius yra tapatu, kad visa susideda iš taškų kaip erdvės vienetų, kurie visi kartu sudaro skaičių. Tad taškai, linijos ir paviršiai yra objektai, iš kurių sudaryti visi daiktai pasaulyje. Ir visi daiktai yra kieti (skaičius 4).

Visumos (vieno) ir jos dalių (daug) sąryšis buvo visa ko pagrindas. Pvz., medicina – mokslas apie žmogaus dalių arba gyvybinių fluidų sutvarkymą. Tad pagrindinis skirtumas nuo joniečių buv, kad buvo klausiama „kokia pasaulio struktūra?“ (o ne „iš ko sudarytas pasaulis?“). Pitagoriečiams esmė buvo skaičius arba forma.

Reikia priminti, kad graikams forma nebuvo vien tik išvaizda (pavidalas). Jis jiems reiškė „visa, kas matoma ir žinoma“. Norėdami išsakyti žinias apie ką nors, duodate jo pavadinimą ir apibrėžimą. Tačiau objektas nėra ttas pats, kas jo apibrėžimas. Graikai bandė sukurti kalbos sistemą atitinkančią mąstymo struktūrą, kurios teisingai atspindėtų realybės prigimtį. Joniečiai dalijo pasaulį į elementus. Heraklitas jau nepasikliovė jausmais. Tik mąstymo būdas gali suteikti informaciją apie daiktų prigimtį. O pitagoriečiai manė, kad daiktų prigimtį galima sužinoti per jų struktūrą (t.y. kalbant skaičiais). [skaitykite Hieroklio komentarai Auksinėms Pitagoro Mintims]

Parmenidas iš Elėjos, 540-470

Jis buvo susirūpinęs skirtumu tarp Būties ir Nebūties. Ji [Būtis] yra Nebūties nėra ir ji negali būti apmąstoma. T.y žmogus negali mąstyti apie tai, ko nėra. Visa, apie ką jis kalba ar mąsto, egzistuoja. Realybė nėra ta, kuri patiriama jutimais. Ji yra tokia, kokią apmąstome. Jutiminis pasaulis nėra realus. Po Parmenido filosofai daugiau netvirtino, kad jutimų ir mintijamas pasaulis yra tas pats.

Parmenidas nemanė, kad pasaulis yra vien tik minties vaizdiniai. Jam Būtis buvo erdvę užpildžiusi masė. Būtis yra pilna, Nebūtis yra tuščia erdvė. Iš šių nuostatų jis išvedė kitus teiginius: 1) Būtis yra visada. Ji neturi nei pradžios nei pabaigos, nes niekas negali atsirasti iš Nebūties. 2) Būtis yra tolydi ir nedalijama. Ji visur tokia pati. Negali būti nieko, kas ją atskirtų. 3) Būtis nekinta ir nejuda. Pasikeitimas reikštų, kad atsirado kažkas, ko nebuvo (o tai negali būti), o „judėti“

reiškia, kad persikelia į kitą vietą, kurioje nieko nėra (nes negalima persikelti į užimtą vietą).

Būtis visa užpildyta ir joje nėra tuščios vietos (t.y. Nebūtis neegzistuoja).

Parmenidas atskyrė tiesą ir pavidalą. Tokia būtis, kokią jis aprašė, yra svetima mūsų jausmams. Jis sakė, kad tik tokie pojūčiai yra tikri, kurie išreiškia nejudrią Būtį. Kadangi mūsų jutimai liudija apie pasaulio kitimus (t.y. Nebūtį), tai jie yra klaidingi. Jie nusako tik tai, kas gali egzistuoti. Realybę galima pažinti tik mintimi [apie Parmenidą daugiau rrasite sekdami šia nuoroda].

Empedoklis iš Akrago (Sicilija), 5 a.pr.m.e.

Jis materiją išskaidė sakydamas, kad ji susideda iš 4-ių tipų dalelių, kurios yra nekintančios ir amžinos. Jis jas vadino „visa ko pagrindu“, o vėliau jos pavadintos elementais.

Tai žemė, oras, ugnis ir vanduo. Daiktai sudaryti iš jų mišinio. Nuo jų derinio priklauso daikto savybės. Elementus susijungti ir išsiskirti skatina savaime judanti substancija. Judesio negali sukelti pati materija, todėl jos išorėje turi būti dvi priešingos jėgos. Tai Meilė ir Neapykanta, kurios yra ppotraukis ir atstūmimas. Jų pusiausvyra leidžia pasauliui išlikti stabiliam. [apie Empedoklį daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Anaksagoras iš Klazomenės (M.Azija) gimęs apie 500 m.pr.m.e.

Jam kitimo ir tapsmo priežastis buvo Mintis. Jutimų ir mąstymo pasauliai skiriasi. Bet nė vienas iš jų nnėra „tikresnis“. Juk kas nėra materija, tas yra Mintis. Pasaulio tvėrimas buvo Minties veikla Materijos chaose. [apie Anaksagorą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Atomistai, Leukipas iš Mileto, apie 435 m.pr.m.e. ir Demokritas iš Abderos (Šiaurės Graikija)

Jie pasaulį suskaidė į mažiausias akimi neregimas dalelytes, kurioms priskyrė Parmenido aprašytąsias materijos savybes („atom“ reiškia „tai, kas negali būti padalinta“). Vien vandenį sudaro daug skirtingų atomų. Tačiau kaip tie atomai juda (Parmenidas sakė, kad visa erdvė yra užpildyta)?

Tad Demokritas įvedė begalinę tuščią erdvę, kurioje ir juda atomai (kaip dulkelės Saulės spinduliuose). Atomai judėdami atsitrenkia vienas į kitą ir keičia vietą Atomai yra savaime judantys (be išorinės jėgos poveikio).

Atomistai palaikė Parmenido tiesos ir pavidalo skirtumo koncepciją. Pirminės savybės priklauso fiziniams objektams (dydis, forma). AAntrinės yra suvokimo dalykas: spalva, skonis, temperatūra i kt. (kas man skanu, kitam gali būti neskanu). Ir tik atrodo, kad rožė kvepia maloniai. [apie atomistus daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Sofistai ir žmogaus studijos, 4 a.pr.m.e.

Jie, Atėnams susikirtus su Sparta (431-404), klajojo po Graikiją ir mokė [praktinės] išminties (Sophia – išmintis). Neramumas tiesiog tvyrojo ore. Ilgai tvertos vertybės buvo ginčijamos. Į pirmą vietą iškilo moralės ir etikos klausimai. Ir sofistai mokė, kaip tapti geru oratoriumi, geru valdytoju, geru kuo nors .. Jie klausinėjo: „Kas yra teisingumas? Kas yra tiesa? Kas yra žmogus? Kodėl kenčiame?“ Pasaulis aplink mus kinta. Mūsų jutimai negali mums pasakyti, koks yra pasaulis. Nėra objektyvių pasaulio matų (kiekvienas pasaulį suvokia savaip). „Žmogus yra visų daiktų matas“, paskelbė jie. [apie sofistus daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Atėnai buvo graikų imperijos centras, Herodotas paskelbė savo keliones. Sofistai priėmė, kad kiekviena kultūra turi savo teisingumą. Atėnų teisė buvo jų tradicijų įsikūnijimas. Kitos tautos turėjo kitokias tradicijas.. Skirtingiose tautose skyrėsi ir moralinės normos. Bet jei įstatymai kilo iš žmonių tradicijų, tai koks yra ryšys tarp įstatymo ir žmogaus prigimties? Jie atskyrė gamtą (phusis) ir nomos (susitarimą, tradicijas). Kai kurie jų teigė, kad civilizacija pažeidė žmogaus prigimtį. Visi žmonės iš prigimties yra lygūs, tačiau visuomenėje užima skirtingas vietas (vieni vergai, o kiti turčiai). Kiti sofistai gamtą laikė išbandymu stipriausiems. Įstatymai sušvelnina gamtos ir žmogaus priešpriešą suteikdami galimybę išgyventi silpnesniems.

Sofistams nebuvo geriausios valstybės – jos visos buvo geros. Jų skirtumus lėmė kitokios vertybės. Tad Atėnų valdžia kaltino sofistus neskatinant jaunuomenės dorybių, žlugdant moralę ir negerbiant dievų. Daugelis jų buvo išvyti iš Atėnų (tad istorijoje jie užsidirbo ‘blogą“ vardą).

Bet į jų žodžius įsiklausė Sokratas, kuris, neparašęs nė vieno žodžio, paliko neišdildomą poveikį ppasekėjams. Apie jį rašė graikų istorikas Ksenofonas ir, aišku, jo mokinys Platonas. Sokratas vaikščiojo ir klausinėjo: „Kas yra išmintis? Kas dora? Kas teisingumas?“ Tačiau skirtingai nuo sofistų, turėjusių paruoštus atsakymus, jis tikrai norėjo sužinoti. Ir laikas nuo laiko jis įrodinėjo sofistams, kad šie nežino tai, ko moko.

Jis pirmasis atkreipė dėmesį į apibrėžimo svarbą. Daiktų reikšmė nėra vien tik mūsų galvose – ji iš tikro egzistuoja. Teisingumas išliktų teisingumas net ir tuomet, kai nebeliktų žmonių. Pažinimas yra gebėjimas „išvysti“ šią reikšmę. O tai galima tik pažinus save. [apie Sokratą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

GRAIKIJA. Europos senovės filosofija buvo graikų filosofija. Jokia kita tauta tuo metu nesukūrė filosofijos; jokia net nebendradarbiavo su graikais, išskyrus romėnus, kurie senosios epochos pabaigoje puoselėjo graikų sukurtą filosofiją, nebepridėdami prie jos nieko esmingo. Filosofijos suklestėjimas Graikijoje ne¬buvo atsitiktinis: tam buvo palankios ypatingos šio krašto sąlygos. Skurdi žemė, be to, jūrų atskirta nuo kitų kraštų, netraukė svetimšalių ir ilgai saugojo nuo karų negandų; tačiau tai skatino kolonizaciją ir vertė graikus bendrauti su kitų kraštų kultūra; Graikijos valstybinė santvarka- daugybė mažų valstybėlių – lėmė kultūros formų įvairovę, o jų tarpusavio bendravimas kurstė ambicijas. Graikų gentis, dosniai prigimties apdovanota, mokslo srityje išugdė ne mažesnius talen¬tus nei poezijoje, plastikoje aar karo mene. Graikų protui būdingas didesnis do¬mėjimasis aplinkiniu pasauliu nei savo asmeniu, drąsus ir palankus požiūris į tikrovę, plastinė kultūra, aiškumo troškimas, meilė konkretiems dalykams, kartu ir sugebėjimas mąstyti abstrakčiai -visa tai padėjo susiformuoti graikų filosofijai. Filosofijoje graikai pradėjo darbuotis VII a. pr. m. e., o po dviejų šimtmečių jie jau sukūrė filosofinės minties šedevrus, padėjusius pamatus visai Europos filosofijai.

LAIKOTARPIAI. Senovės filosofija labiausiai suklestėjo klasikiniu laikotarpiu, kuris sutapo su IV a. pr. m. e. Iki šio klestėjimo laikotarpio buvo dar du, kada filosofija vystėsi ir plėtojo savo problemas. Pirmasis apsiribojo gamtos filosofija; ant¬rasis atkreipė dėmesį į humanistines problemas; jais remdamasis, klasikinis laiko¬tarpis jau galėjo sintetinti.

Po klasikinio laikotarpio, pradedant III a. pr. m. e., svarbiausios graikų filosofinės nuostatos jau buvo suformuluotos. Veikiai susikūrė mokyklos ir prasidėjo naujas poklasikinis laikotarpis, kai filosofai telkėsi mokyklose, o mokyklos kovojo tarpusavyje dėl filosofinių teorijų. Dabar daugiausia buvo kovojama etikos teorijos sr ityje. Sis laikotarpis sutapo su helenizmo laikais, kai graikai įveikė savo uždarumą ir prasidėjo gyvijų kultūros mainai su kitų tautų kultūra. I a. pr. m. e. graikų filosofijoje dar labiau sustiprėjo jai svetimas veiksnys, ji pasistengė savąjį graikišką Požiūrį į pasaulį sulydyti su svetimu ir dėl to iš vientisos tapo „sinkretiška“.

Šiuo paskutiniu laikotarpiu senovės filosofija religijos problemomis domėjosi labiau nei etikos. Tokia senovės filosofijos raida įgalina jos istoriją skirstyti į tokius laikotarpius:

1. Filosofijos atsiradimo laikotarpis, kuriuo ji buvo beveik vien kosmologinio pobūdžio (VI-V a. pr. m. e.).

2. Senovės švietimo laikotarpis (V a. pr. m. e.), kuriuo vyravo humanistinio pobūdžio filosofija.

3. Senovės sistemų laikotarpis (IV a. pr. m. e.), prasidėjęs tuoj po švietimo laikotarpio ir glaudžiai su juo susijęs, pasižymėjo kuo plačiausia problemati¬ka; jis laikomas klasikiniu laikotarpiu, senovės ffilosofijos viršūne.

4. Senovės mokyklų laikotarpis, kuriuo svarbiausią vietą buvo užėmusios etikos problemos (III-I a. pr. m. e.).

5. Religinio pobūdžio sinkretinis laikotarpis (I a. pr. m. e.-V m. e. a.).

ŠALTINIAI. Mūsų žiniose apie graikų filosofiją yra didelių spragų. Daugmaž iš¬likę yra tik dviejų klasikinio laikotarpio filosofų – Platono ir Aristotelio – raštai. Iš vėlesnių filosofų raštų nedaug kas teišliko. O dar mažiau – iš ankstesnių: turi¬me tik jų veikalų fragmentus, cituotus kitų autorių raštuose, o apie jų pažiūrų vvi¬sumą sprendžiame tik iš vėlesnių senovės rašytojų pateiktų pasakojimų. Tų pasa¬kojimų ir citatų yra:

1) filosofų raštuose, būtent: Platono, Aristotelio ir vėlesnės epochos filosofų, ypač tokių eklektikų, kaip Ciceronas ir Plutarchas, kai kurių stoikų, pavyzdžiui, Senekos. Epikūro pažiūros išliko jo ššalininko romėno Lukrecijaus poemoje, o se¬nųjų skeptikų pažiūros – vėlyvojo skeptiko Seksto Empiriko veikale. Svarbus šal¬tinis yra eruditai iš Aristotelio mokyklos – Temistijas ir Aleksandras iš Afrodisi-jos arba iš Platono ir neoplatoniškosios mokyklos -Simplikijas ir Jamblichas. Taip pat kai kurie Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, Justinas, Klemensas, Origenas, Ipolitas, Eusebijas, kovodami su pagoniškąja filosofija, pateikė apie ją gausios informacijos;

2) senųjų filosofijos istorikų raštuose. Profesionalius filosofus istorikus išugdė Aristotelio mokykla. Jų raštai būdavo arba biografiniai, arba doksografiniai, vadinasi, juose būdavo aprašyti arba filosofų gyvenimai, arba jų pažiūros: pirmuosiuose, populiaresniuose, medžiaga buvo komponuojama pagal mokyklas, antruosiuose, specialesniuose, – pagal problemas. Pirmasis filosofų biografas buvo Aristoksenas, pirmasis doksografas – Teofrastas; abu – Aristotelio mokiniai. Aristokseno veikalas dingo, iš Teofrasto veikalo liko tik fragmentai, kuriais nnaudojosi vėlesni rašytojai, ypač aleksandrinio laikotarpio, kai paplito senuosius šaltinius cituojančių eruditų ir kompiliatorių tipas. Vienas iš tokių vėlesnių biografinių veikalų išliko beveik visas: tai Diogeno Laertijo dešimties knygų veikalas „Garsiųjų filosofų gyvenimai ir pažiūros“: šis III m. e. amžiuje parašytas veikalas, teikiąs gausią, bet per daugybę tarpininkų įgytą informaciją, ilgai buvo laikomas vieninteliu graikų filosofijos šaltiniu. Tačiau jis nėra vienintelis: be jo (ir smulkesnių biografinių raš¬tų), yra išlikusių ir doksografų raštų; jie irgi parašyti vėliau, bet verti pasitikėjimo, nes ppagrįsti dar nuo Teofrasto einančia tradicija. Jiems priklauso anoniminis „Placita philosophorum“, kuris anksčiau buvo priskiriamas Plutarchui, taip pat Jono Stobajo, vadinamo Stobiečiu, raštai; jis V m. e. amžiuje surinko 500 graikų rašy¬tojų veikalų ištraukas.

________________________________________

FILOSOFŲ PIRMTAKAI

Kai Graikijoje atsirado filosofija, specialių mokslų dar nebuvo. Tačiau graikai jau turėjo 1) religinių tikėjimų, 2) praktinių žinių, 3) gyvenimo taisyklių. Filosofija iš dalies buvo panaši į šiuos dalykus ir savo pradmenimis su jais susijusi.

RELIGINIAI TIKĖJIMAI. Tam tikri pirminės dar ikifilosofinės graikų religijos bruožai rodo, kad ji atsirado iš bejėgiškumo jausmo ir pagalbos poreikio. Nesu¬prantamuose, o dėl to tariamai paslaptinguose ir grėsminguose aplinkos reiški¬niuose graikai įžvelgė aukštesnes už žmogų galias, prieš kurias žmogus yra silpnas ir bejėgis; ir dangus, ir žemė jiems buvo galybės, dievai: dangus buvo Dzeusas, že¬mė – Tetidė.

Netrukus graikų religiniai poreikiai susiliejo su kitos prigimties – poetinės, do¬rovinės ir pažintinės – poreikiais. Todėl iš ankstesnių grynai religinių pažiūrų formavosi religinės poetinės, religinės moralinės ir religinės pažintinės pažiūros. Jos ir viešpatavo tuo metu, kai radosi filosofija.

Iš poetinės religijos sampratos atsirado dar ir šiandien populiari Olimpo mitologija. Seniausiems graikams Olimpo dievai nebuvo žinomi; juos pirmiausia su¬kūrė epinė ,poezija; joje buvo daug daugiau antropomorfizmo nei ankstesnėje religijoje, religinę reiškinių interpretaciją užtemdė rrūmų ir riterių gyvenimo reminescencijos. Su šia religinės tematikos poetine fantazija, gerai žinoma iš graikų poezijos, graikų filosofija niekada neturėjo nieko bendra.

Užtat religinių tikėjimų ir moralinių normų sąjunga pagimdė filosofijos savastimi tapusias mintis apie sielos nemirtingumą, apie teisingumą, apie pomirtinį atpildą ir bausmę. Ir šita religijos forma pirmiausia įsigalėjo poezijoje, būtent gnominėje poezijoje. Filosofija pasinaudojo ja, tačiau šiek tiek vėliau.

Iš pat pradžių filosofija naudojosi religija besiremiančiomis pažintinėmis koncepcijomis. Ano meto žmogaus poreikį suprasti ir pažinti pasaulį tenkino religija. Ji sukūrė mitus. Mitų forma iš pradžių taip pat buvo poetinė – jie atsirado kaip kosmogoninė poezija. Jie buvo pirmasis bandymas suprasti pasaulį. Atsiradę religiniu pagrindu, jie apie kiekvieną daiktą klausdavo religiniu būdu: kokia aukštesnioji galia, kokia dievybė sukūrė ir paleido į pasaulį šitą daiktą? Paaiškinti daiktą – vadinasi, pasakyti, kaip jis atsirado; o pasakyti, kaip atsirado, to meto žmo¬nėms buvo tolygu pasakyti, koks dievas jį padarė. Kiekvienas juos dominęs ir paaiškinimo reikalavęs dalykas turėjo savo mitą, vadinasi, pasakojimą apie tai, koks dievas jam suteikė buvimą. Mitai jungėsi į visumą sudarydami kosmogoniją, aiškinančią, kaip atsirado visas pasaulis.

Iš kur atsirado pasaulis? Atsirado dievų dėka. O iš kur dievai? Žemesnieji dievai atsirado aukštesniųjų dėka. O aukštesnieji – dar aukštesniųjų dėka. Tokie ppasakojimai aiškino ne tik pasaulio, bet ir dievų atsiradimą: jie buvo ne tik kosmogonija, bet ir teogonija. VIII a. pr. m. e. Hesiodas iš Askros paliko poetine forma parašytą graikų teogoniją; kartu ji buvo kosmogonija, nes kiekvieną dievą atitinka jam pavaldus daiktas, o daiktų atsiradimo tvarka atitinka dievų atsiradimo tvar¬ką. Šios genealogijos principas buvo paprastas:, mažesnis atsiranda iš didesnio, mažesnis daiktas – iš didesnio, mažesnė dievybė – iš didesnės.

Sunkiausia buvo paaiškinti genealogijos pradžią: tarkime, visi daiktai ir esybės atsirado iš dangaus ir jūros, dangus ir jūra – iš žemės, o iš kur žemė? Gal žemė, o greičiau žemės dievybės buvo pirmasis pradas? Į šį klausimą kosmologinės ir teologinės pakraipos poetai atsakydavo dvejopai: vieni pasaulį kildindavo iš cha¬oso, nakties, iš nesuprantamos ir neprotingos prabūties, iš kurios tik vėliau išsi¬skyrė visa, kas aišku, protinga ir tobula; kiti, priešingai, manė, kad pradas buvo protingas ir tobulas, teigė pasaulio pradu esant Dzeusą, kuris duoda protingus įsakymus ir įveda tvarką pasaulyje. Pirmosios pažiūros šalininkai sudarė daugumą; antrosios laikėsi Ferekidas iš Siro, bet jis buvo vėlesnių laikų rašytojas ir savo kos¬mogonines bei teogonines fantazijas kūrė jau naudodamasis filosofų veikalais.

Nors ši pasaulio samprata buvo įpinta į kosmogoniją ir teogoniją, vis dėlto tai buvo mėginimas

paaiškinti pasaulį kuriant sistemišką jo vaizdą; tokių pretenzijų turėjo ir gimstanti graikų filosofija. Ir vėliau ji ilgai negalėjo išsivaduoti iš mitologinių koncepcijų.

PRAKTINĖS ŽINIOS VII amžiaus Graikijoje buvojau labai ištobulėjusios. Jų graikai gavo iš kitų tautų, ypač iš Rytų tautų: chaldėjų, finikiečių, egiptiečių. Pir¬miausia, graikai gerai mokėjo skaičiuoti: šį sugebėjimą išlavino prekyba, o prekiau¬ti graikai tikriausiai išmoko iš chaldėjų. Vėliau jie išmoko matuoti erdvę: šis įgūdis susijęs su žemdirbyste ir į Graikiją atėjo iš Egipto. Mokėjo jie orientuotis sausumoje ir jjūroje, nors jų vaizdiniai apie Žemės formą tikriausiai buvo netikslūs. Mokėjo jie gydyti ligas, nors jų priežasčių dar nežinojo.

Tai buvo grynai praktiniai įgūdžiai, nepagrįsti priežasčių žinojimu. Šiose srityse graikai nebuvo savarankiški, jų originalumas išryškėjo tada, kai šias žinias reikėjo apdoroti moksliškai, kai praktiką reikėjo paversti teorija. Tiesa, iš praktikos atsiradę ir praktiškai naudingi įgūdžiai – dar ne mokslas, o tik medžiaga mokslui, ir gimstantis graikų mokslas pasinaudojo ja kuo puikiausiai.

GYVENIMO TAISYKLĖS Graikijoje atsirado kaip asmeninės ir visuomeninės patirties iišvados. Graikai jas formulavo su meile, ypač baigiantis VII amžiui; tai buvo lūžio laikotarpis, kai senasis, natūralesnis, gyvenimo būdas sunyko, o naujasis dar nebuvo susiformavęs ir reikėjo taisyklių, mokančių, kaip elgtis, kad nebūtų dezorganizuota visuomenės santvarka, kad pats turėtum naudos iir kad kito nenuskriaustum. Tuos, kurie formulavo šias taisykles ir primityvias etines refleksijas, vadindavo „išminčiais“, o visas tas laikotarpis – nuo VII a. pabaigos iki VIa. vidurio — buvo vadinamas „septynių išminčių amžiumi“.

Tai buvo ne filosofai, mokslininkai, o praktikai, veikėjai, daugiausia tokie, kurie ėjo aukštas pareigas ir vykdė svarbias reformas. Išminčių turėjo būti septynetas, bet tradicija perduoda daug daugiau vardų. Tik keturi vardai pasikartoja visuose jų sąrašuose: Biantas iš Priėnės, garsus visoje Graikijoje, pataręs jonėnams emigruoti į Sardiniją ir tokiu būdu išvengti persų priespaudos; Pitakas, Mitilenės diktatorius, tautiečių išrinktas valstybei patobulinti; Salonas, Atėnų įstatymų lei¬dėjas ir gnomas kūręs poetas, pagaliau Talis, garsus tuo, kad patarė jonėnams įkur¬ti sąjunginę valstybę, taip pat tuo, kad įsteigė filosofijos mokyklą.

Graikų šlovinama visų ttų vyrų išmintis paskatino teigiamai vertinti saiką ir sveiką protą. „Geriausias dalykas yra saikas“, „Žinok tinkamą momentą“, „Iš jaunų dienų gyvenimo drauge pasirink išmintį – iš visų dorybių ji tikriausia“, „Turtai yra mirtingi, dorybės nemirtingos“, -tokie tipiški jų patarimai. Kai filosofija pradė¬jo spręsti etikos problemas, ji naudojosi jų išmintimi, panašiai kaip kurdama gam¬tos teorijas naudojosi seniai turimomis praktinėmis žiniomis.

Religinę patirtį, praktines žinias ir gyvenimišką išmintį puoselėję žmonės arba kosmogonijos poetai, technikai ir išminčiai buvo graikų filosofu pirmtakai. Fi¬losofai pasinaudojo jjų darbu ir tuo išlaikė ryšį su religiniu, praktiniu ir doroviniu gyvenimu. Šį ryšį išlaikė ne vien pirmieji filosofai; net klasikinės epochos filoso¬fai naudojosi tradiciniais tikėjimais, žiniomis ir taisyklėmis. Kai kurie filosofai, ypač Platonas ir pitagorininkai, mąstė remdamiesi religine tradicija, iš jos perė¬mė idėją apie dieviškąjį pasaulio pradą, apie dangaus ir žvaigždžių dieviškumą; kiti filosofai, pavyzdžiui, Aristotelis, savo biologiniuose tyrinėjimuose rėmėsi greičiau praktinėmis žiniomis, iš kartos į kartą perduodamomis, pavyzdžiui, gydytojų šeimose; o kai kurios etinės teorijos, pavyzdžiui, Demokrito saiko teorija, – tai susistemintos ir išplėtotos senovės Graikijos išminčių skelbtos gyvenimo taisyklės.

RELIGINIAI TIKĖJIMAI. Tam tikri pirminės dar iki filosofinės graikų religijos bruožai rodo, kad ji atsirado iš bejėgiškumo jausmo ir pagalbos poreikio. Nesu¬prantamuose, o dėl to tariamai paslaptinguose ir grėsminguose aplinkos reiški¬niuose graikai įžvelgė aukštesnes už žmogų galias, prieš kurias žmogus yra silpnas ir bejėgis; ir dangus, ir žemė jiems buvo galybės, dievai: dangus buvo Dzeusas, že¬mė – Tetidė.

Iš poetinės religijos sampratos atsirado dar ir šiandien populiari Olimpo mitologija. Seniausiems ggraikams Olimpo dievai nebuvo žinomi; juos pirmiausia su¬kūrė epinė ,poezija; joje buvo daug daugiau antropomorfizmo nei ankstesnėje religijoje, religinę reiškinių interpretaciją užtemdė rūmų ir riterių gyvenimo reminescencijos. Su šia religinės tematikos poetine fantazija, gerai žinoma iš graikų poezijos, graikų filosofija niekada neturėjo nieko bendra.

Iš kkur atsirado pasaulis? Atsirado dievų dėka. O iš kur dievai? Žemesnieji dievai atsirado aukštesniųjų dėka. O aukštesnieji – dar aukštesniųjų dėka. Tokie pasakojimai aiškino ne tik pasaulio, bet ir dievų atsiradimą: jie buvo ne tik kosmogonija, bet ir teogonija. VIII a. pr. m. e. Hesiodas iš Askros paliko poetine forma parašytą graikų teogoniją; kartu ji buvo kosmogonija, nes kiekvieną dievą atitinka jam pavaldus daiktas, o daiktų atsiradimo tvarka atitinka dievų atsiradimo tvar¬ką. Šios genealogijos principas buvo paprastas:, mažesnis atsiranda iš didesnio, mažesnis daiktas – iš didesnio, mažesnė dievybė – iš didesnės.

fantazijas kūrė jau naudodamasis filosofų veikalais.

Nors ši pasaulio samprata buvo įpinta į kosmogoniją ir teogoniją, vis dėlto tai buvo mėginimas paaiškinti pasaulį kuriant sistemišką jo vaizdą; tokių pretenzijų turėjo ir gimstanti graikų filosofija. Ir vėliau ji ilgai negalėjo išsivaduoti iš mitologinių koncepcijų.

PRAKTINĖS ŽINIOS VII amžiaus Graikijoje buvojau labai ištobulėjusios. Jų graikai gavo iš kitų tautų, ypač iš Rytų tautų: chaldėjų, finikiečių, egiptiečių. Pir¬miausia, graikai gerai mokėjo skaičiuoti: šį sugebėjimą išlavino prekyba, o prekiau¬ti graikai tikriausiai išmoko iš chaldėjų. VVėliau jie išmoko matuoti erdvę: šis įgūdis susijęs su žemdirbyste ir į Graikiją atėjo iš Egipto. Mokėjo jie orientuotis sausumoje ir jūroje, nors jų vaizdiniai apie Žemės formą tikriausiai buvo netikslūs. Mokėjo jie gydyti ligas, nors jų priežasčių dar nežinojo.

Tai buvo grynai praktiniai įgūdžiai, nepagrįsti priežasčių žinojimu. Šiose srityse graikai nebuvo savarankiški, jų originalumas išryškėjo tada, kai šias žinias reikėjo apdoroti moksliškai, kai praktiką reikėjo paversti teorija. Tiesa, iš praktikos atsiradę ir praktiškai naudingi įgūdžiai – dar ne mokslas, oo tik medžiaga mokslui, ir gimstantis graikų mokslas pasinaudojo ja kuo puikiausiai.

GYVENIMO TAISYKLĖS Graikijoje atsirado kaip asmeninės ir visuomeninės patirties išvados. Graikai jas formulavo su meile, ypač baigiantis VII amžiui; tai buvo lūžio laikotarpis, kai senasis, natūralesnis, gyvenimo būdas ssunyko, o naujasis dar nebuvo susiformavęs ir reikėjo taisyklių, mokančių, kaip elgtis, kad nebūtų dezorganizuota visuomenės santvarka, kad pats turėtum naudos ir kad kito nenuskriaustum. Tuos, kurie formulavo šias taisykles ir primityvias etines refleksijas, vadindavo „išminčiais“, o visas tas laikotarpis – nuo VII a. pabaigos iki VIa. vidurio — buvo vadinamas „septynių išminčių amžiumi“.

Tai buvo ne filosofai, mokslininkai, o praktikai, veikėjai, daugiausia tokie, kurie ėjo aukštas pareigas ir vykdė svarbias reformas. Išminčių turėjo būti septynetas, bet tradicija perduoda daug daugiau vardų. Tik keturi vardai pasikartoja visuose jų sąrašuose: Biantas iš Priėnės, garsus visoje Graikijoje, pataręs jonėnams emigruoti į Sardiniją ir tokiu būdu išvengti persų priespaudos; Pitakas, Mitilenės diktatorius, tautiečių išrinktas valstybei patobulinti; Salonas, Atėnų įstatymų lei¬dėjas ir gnomas kūręs ppoetas, pagaliau Talis, garsus tuo, kad patarė jonėnams įkur¬ti sąjunginę valstybę, taip pat tuo, kad įsteigė filosofijos mokyklą.

Graikų šlovinama visų tų vyrų išmintis paskatino teigiamai vertinti saiką ir sveiką protą. „Geriausias dalykas yra saikas“, „Žinok tinkamą momentą“, „Iš jaunų dienų gyvenimo drauge pasirink išmintį – iš visų dorybių ji tikriausia“, „Turtai yra mirtingi, dorybės nemirtingos“, -tokie tipiški jų patarimai. Kai filosofija pradė¬jo spręsti etikos problemas, ji naudojosi jų išmintimi, panašiai kaip kurdama gam¬tos teorijas naudojosi seniai turimomis praktinėmis žiniomis. <

Religinę patirtį, praktines žinias ir gyvenimišką išmintį puoselėję žmonės arba kosmogonijos poetai, technikai ir išminčiai buvo graikų filosofu pirmtakai. Fi¬losofai pasinaudojo jų darbu ir tuo išlaikė ryšį su religiniu, praktiniu ir doroviniu gyvenimu. Šį ryšį išlaikė ne vien pirmieji filosofai; net klasikinės epochos filoso¬fai naudojosi tradiciniais tikėjimais, žiniomis ir taisyklėmis. Kai kurie filosofai, ypač Platonas ir pitagorininkai, mąstė remdamiesi religine tradicija, iš jos perė¬mė idėją apie dieviškąjį pasaulio pradą, apie dangaus ir žvaigždžių dieviškumą; kiti filosofai, pavyzdžiui, Aristotelis, savo biologiniuose tyrinėjimuose rėmėsi greičiau praktinėmis žiniomis, iš kartos į kartą perduodamomis, pavyzdžiui, gydytojų šeimose; o kai kurios etinės teorijos, pavyzdžiui, Demokrito saiko teorija, – tai susistemintos ir išplėtotos senovės Graikijos išminčių skelbtos gyvenimo taisyklės.

FILOSOFIJOS IR RELIGIJOS SUARTĖJIMAS. Baigiantis senovės epochai sąmonėje įvyko perversmas: ji atitolo nuo laikinųjų dalykų ir atsigręžė į amžinuosius. Žmonės, persisotinę ir apvilti šio pasaulio gėrybių, gyvenimo tikslo ir prasmės ėmė ieškoti kitame pasaulyje. Protus užvaldė amžinojo gyvenimo, išsivadavimo iš žemiškųjų negandų ir niekybės geismas. Sykiu prigeso pasitikėjimas savo jėgomis, ir antgamtinės aukštesniųjų, dieviškų esybių paramos lūkesčiai tapo visuotiniai. Šią permainą lėmė įvairios – ir psichinės, ir visuomeninės prigimties – priežastys, taip pat ir tai, kad ligtolinės Graikijos kultūra jau išseko, o iš Rytų ėmė plūsti kitokia, rreliginė, kultūra.

Religijos dvasia užvaldė ir filosofiją. Įsivyravo įsitikinimas, kad prigimtinėmis galiomis jos problemos neišsprendžiamos. Ir pačios problemos nebebuvo tos pačios kaip seniau. Filosofija dabar turėjo atsakyti į religinio pobūdžio klausimus – kitaip ji atrodė nereikalinga. Jeigu filosofija nesugebėjo pavaduoti religijos, šioji pati ją pavadavo: ar tai būtų Rytų religija, ar Senasis Testamentas, naujasis krikščionių tikėjimas ar net pagonybė.

Filosofijos suartėjimo su religija procesas truko visą paskutinį senovės epochos laikotarpį. Persvarą išlaikė religija: ji pajungė sau filosofiją, o ne atvirkščiai. Tiesa, šiuo laikotarpiu radosi ir filosofinė religija, tačiau pirmiausia – religinė filosofija. Filosofija gimė Graikijoje iš grynai teorinių paskatų. Šiuos interesus apribojo jau helenizmo laikotarpis; svarbiausias klausimas čia buvo: kaip gyventi? Dabar šis klausimas perkeliamas į gilesnę plotmę: klausiama ne kaip gyventi, o kaip išsivaduoti nuo gyvenimo ir susilieti su dievybe.

Šalia tradicinių filosofijos sampratų ir apibrėžimų šiais laikais radosi naujų, atitinkančių jos religinę orientaciją. Ir graikiškojoje, ir krikščioniškojoje aplinkoje prigijo net šeši filosofijos apibrėžimai: 1) tai apskritai būties pažinimas ( ), 2) tai dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas (), 3) filosofija yra mokslų mokslas ( ), 4) tai išminties meilė (). Šie apibrėžimai buvo perimti iš senovės graikų: pirmasis siejosi su Aristotelio tradicija, antrasis -su stoi kų. Kiti apibrėžimai: 55) filosofija – tai mirties apmąstymai ( ) ir 6) tai supanašėjimas su Dievu (). Du pastarieji filosofijos apibrėžimai nusakė senovės epochos pabaigos laikotarpiui būdingą filosofijos suartėjimą su religija.

APREIŠKIMO FILOSOFIJA. Dėl šio suartėjimo pasikeitė pati filosofijos samprata: iš pasaulio pažinimo įrankio ji virto susiliejimo su Dievu įrankiu; mokiusi, kaip nugyventi šį laikiną gyvenimą, dabar ji turėjo mokyti, kaip nuo jo išsivaduoti. Kai dabar kalbama apie „pažinimą“ (), turimas galvoje ne supratimas, o už protą aukštesnės tiesos įžvalga. Šios epochos žmonėms pažinimo vertas objektas buvo Dievas. Jis buvo ne tik pažinimo objektas, bet ir pažinimo šaltinis; manyta, kad pažinimui, kaip ir išganymui, reikalinga antgamtinė pagalba. Šitaip pažinimas tapo priklausomas nuo apreiškimo. Apreiškimas žmogų aplanko „mistinėse“ būsenose, kai tiesiogiai bendraujama su dievybe. Klausimas, ar pažinimas yra prigimtinis ar mistinis, išstūmė senąjį graikų klausimą – ar pažinimą lemia juslės ar protas? Juk tiesos, kurios dabar ieškojo filosofija, neatvėrė nei juslinis patyrimas, nei blaivus protavimas; ji buvo prieinama nebent tik mistiniam pažinimui, kuris vyksta ekstazės būsenoje, kai siela išeina iš kūno ir susilieja su dievybe. Todėl ir pažinimo priemonėmis dabar laikoma tai, kas sužadina ekstazę, – malda, sielos tyrumas ir tikėjimas.

Kas nepatyrė apreiškimo pats, galėjo remtis apreiškimu, kurį patyrė kiti, dievybės išrinktieji.

Tie išrinktieji buvo autoritetai, tiesą laidavę savuoju asmeniu. Religijai būdingas autoriteto poreikis prasismelkė ir į filosofiją. Filosofija, iki tol Graikijoje reiškusi pasitikėjimą ateitimi ir paties žmogaus jėgomis, kovojusi už minties autonomiją, dabar tapo heteronomiška, tiesos ieškojo praeityje, tradicijoje, šventuosiuose raštuose, paramos tikėjosi iš apreiškimo, o garantijų – iš autoritetų.

RYTŲ ĮTAKA. Graikijos sienos, ilgai uždarytos svetimų kultūrų įtakai, dabar plačiai atsivėrė, ir Rytų idėjos užvaldė graikų protus. Didžiausią poveikį darė, kaip to reikalavo laiko dvasia, Rytų religijos; palyginti su Graikijos rreligijomis, jos buvo mistiškesnės, dvasingesnės, pranašavo išsivadavimą iš žemiškųjų vargų, epochos žmonėms jos reiškė šį tą daugiau.

Filosofijos centras buvo nebe Atėnai, o Aleksandrija, įsikūrusi ant Vakarų ir Rytų ribos, kur susitikdavo skirtingų rasių ir kultūrų žmonės. Filosofinės sistemos čia radosi vienu metu skirtingose terpėse – ir graikų, ir žydų aplinkoje. Graikų ir Rytų mąstysena veikė viena kitą, sudarydamos įvairaus pobūdžio derinius. Nors buvo suvokiamas šių dviejų kultūrų skirtingumas, tačiau siekta jas sujungti; filosofija, gimusi Aleksandrijoje pradedant nuo I a. ppr. m. e., buvo sinkretinė, t. y. bandanti sujungti tautiniu ir rasiniu atžvilgiu atskiras minties sistemas į vieną nuo tautos ir rasės nepriklausomą koncepciją. Sinkretinė filosofija buvo dvejopa: viena rėmėsi Rytų (žydų), kita – graikų tradicija. Pirmoji gana greitai įgijo iišplėtotą išraišką per iškilų atstovą Piloną, kita formavosi keletą šimtmečių, kol subrandino Plotino sistemą.

SENOSIOS IR NAUJOSIOS MOKYKLOS. Filosofinės mokyklos, įkurtos senovės graikų – platonikų, aristotelininkų, kinikų, stoikų, epikūrininkų, skeptikų, – tebegyvavo; tačiau jų doktrinos, sustiprėjus religiniams elementams, įgijo naujų atspalvių. Ypač pasikeitė stoicizmas (pavyzdžiui, Markas Aurelijus jį pripildė religinio jausmo) ir platonizmas. Tuo tarpu epikūrizmas ir skepticizmas palankios dirvos religinei minčiai nesudarė ir dėl to ryškesnio vaidmens intelektualiniame gyvenime nebevaidino.

Šalia senųjų doktrinų radosi ir naujų. Jų religinis pobūdis buvo dar akivaizdesnis. Tai jau nebuvo pačių graikų kūriniai; graikų bendradarbiai buvo iš Rytų kilę žmonės. Ir šios doktrinos siejosi su senąja graikų filosofija, net ir skepticizmu, kuris akcentavo prigimtinio pažinimo nepakankamumą, tuo labiau – asketiškuoju stoicizmu ar Dievo koncepcija pparemtu aristotelizmu. Šaltiniai nebuvo slepiami, priešingai, kaip ir derėjo autoritetą bei tradiciją vertinusiai epochai, naujosios doktrinos šią savo priklausomybę dargi akcentavo. Naudotasi ne kuria viena senąja sistema, o visomis iš karto. Ribos tarp mokyklų nusitrynė; ginčijami klausimai, taip ilgai jas skyrę ir buvę dažniausiai etinio, loginio, fizikinio pobūdžio, dabar buvo nustumti į antrą vietą, užleisdami savo pozicijas religinėms problemoms. Tai sudarė palankias sąlygas eklektizmui, kuris jau ir į senovės epochos pabaigą buvo tapęs įpročiu, netgi metodu. Stoikas Poseidonijas buvo nebe ppirmasis naujo tipo filosofijos – religinės ir eklektinės – atstovas.

Tačiau iš eklektiško filosofijos doktrinų konglomerato aiškiai išsiskyrė dvi. Viena iš jų – tai platonizmas; būtent jam, pripažinusiam amžinąsias idėjas, nemirtingas sielas ir pranašingą įkvėpimą, buvo lemta tapti teoriniu naujojo, religinio, laikotarpio filosofijos pamatu; priėjo dažniausiai šliejosi naujoji teologija, užgoždama senąją fiziką. Įtakingumu su platonizmu galėjo lygintis tik šiam giminiškas pitagorizmas. Ši kadaise religinėje sektoje sukurta doktrina religingai nusiteikusiais laikais iš naujo atgijo.

Viena iš naujosios – religinės ir eklektinės – filosofijos atšakų, kuri atitrūkusi nuo savojo šaltinio vis dar prie jo šliejosi, vadinama neopitagorizmu. Tai nebuvo vientisa, griežtai apibrėžta doktrina, o srovė, apėmusi gana įvairias versijas ir individualius variantus. Kaip seniausias neopitagorizmo atstovas yra minimas Nigidijus Figulas (I a. pr. m. e.), taip pat siras Numenijas iš Apamėjos (II a.), kuris, persiėmęs Rytų įtakomis, manė, jog Platonas ir Pitagoras skelbė tik seną brahmanų, persų magų, egiptiečių ir žydų išmintį. Jiems priklausė Apolonijus iš Tiono, reiškęsis veikiau kaip pranašas negu filosofas, taip pat poetas Apulėjus. Nuo šių neopitagorininkų nelengva atskirti tuo pačiu metu kūrusius tokius platonikus kaip, pavyzdžiui, žinomas biografas Plutarchas iš Chaironėjos, gyvenęs I ir II a. sandūroje, bei krikščionių priešininkas Celsas (II a.). Neopitagorininkų ir platonikų doktrinos – ttai užuomazgos, iš kurių po poros amžių išsirutuliojo nuostabiausias ir originaliausias visos epochos kūrinys. Tik į epochos pabaigą III m. e. a. jį sukūrė Plotinas. Šiam kūriniui tebetaikomas neoplatonizmo pavadinimas. Ši filosofija ryškiausiai reprezentuoja graikiškojoje aplinkoje subrendusią mąstyseną, o Pilono filosofija – mąstyseną, gimusią rytietiškoje, pirmiausia žydų, aplinkoje.

Šalia graikų ir žydų mąstymo būdo šiuo laikotarpiu brendo ir kitokia – krikščioniškoji – mąstysena. Pirmieji du minties tipai užbaigė senovės epochą, o pastaroji – tai jau ateinančios epochos daigas

Mažosios Azijos pakraščiuose ir nederliame Balkanų pusiasalyje gyveno graikai. VII—V amžiais prieš mūsų. erą iš kitų to meto tautų jie pastebimai išsiskyrė judrumu, smalsumu, darbštumu, išradingumu. Šie žmonės buvo geri jūrininkai, pirkliai, o kai reikėjo — ir narsūs kariai.

Kelionės senovės graikams atvėrė neregėtus horizontus. Pasirodė, kad už kalnų yra dar kiti kalnai, už jūros — žemės, o ten irgi gyvena žmonės — vis kitokiuose miestuose, pagal kitokius papročius, garbindami kitokius dievus.

Smalsiam žmogui tai buvo didis atradimas. Iš tiesų, kodėl tie dievai, kuriuos jis savo tėvynėje buvo mokomas gerbti ir garbinti, yra visiškai bejėgiai kitame žemės kampe, kur gyvena kiti žmonės, garbinantys kitus dievus? Niekas iš šių žmonių tau nepadės tavo dievų vardu, nes nežinos, net kas yra tie tavo dievai, kaip iir tu nežinosi, kokį dievą čia tau pagalbos prašyti. Kodėl tavo dievų gerumas baigiasi su tavo išmanymu, lygiai kaip ir tavo tautos dievų galybė su tavo tautos galia? O jeigu kiekviena tauta turi savo dievus, tai gal kiekviena juos pati ir susikūrė pagal savo supratimą ir išmanymą? Jeigu taip, tuomet dievai priklauso nuo žmonių!

O nuo ko tąsyk priklauso žmonės?

Nė vienas žmogus negali gyventi be maisto, drabužių, namų,— be daiktų, paties pasigamintų arba iš aplinkos pasiimtų. Dievai kiekviename žemės kampe kitokie, o daiktai — vis tokie patys ir visur vienodai svarbūs žmonėms. Egipte ne Poseidonas vandenis valdo, nors vanduo juk ir ten gyvybės ir gerovės šaltinis. Kur ir kaip gyventų visi dievai, jei nebūtų tokių visur esančių, gyvenimo pagrindą teikiančių dalykų kaip vanduo, žemė, ugnis, oras? Ar ne jie ir sukuria pasaulį, kuriame gyvena dievai ir žmonės?

Visoje Graikijoje garsėjo turtingo Mileto miesto išminčiai. Vienas iš jų, Talis (apie 624—545 m. p. m. e.), mąstė taip. Kadangi visur, kur bepažvelgsi, gyvybė yra susijusi su vandeniu ir nuo jo priklauso, tai, matyt, svarbiausia pasaulio sudedamoji dalis yra vanduo. Žemė su visais savo daiktais kadaise, matyt, buvo vandeningas chaosas, iš kurio viskas ir išsirutuliojo.

Ne, sakė kitas miletietis, vardu Anaksimandras (apie

•610—547 m. pr. m. e.), vargu ar būtų įmanomas gyvenimas be kiekvieno iš pasaulio elementų, jie visi yra svarbūs, todėl iš pradžių, matyt, buvo sumišą ir neapibrėžta medžiaga, kuri tik vėliau pagal panašumą jungėsi ir išsidėstė tokia tvarka, kurią mes dabar regime kaip mus supantį pasaulį.

Ne, ne visai taip, samprotavo trečiasis, Anaksimenas {apie 588—521 m. p. m. e.). Kas yra svarbiausia pasaulyje? Gyvybė! Ji yra tarsi koks pasaulio žiedas. O be ko negali egzistuoti jokia gyvybė? Yra gyvybių, kurios ppuikiausiai gali verstis be žemės, pavyzdžiui, žuvys. Be vandens kiekvienai gyvybei jau sunkiau, bet ir tai — troškulį daug dienų galima kęsti. O štai be oro nė viena gyvastis netveria, tuojau miršta. Todėl oras yra pasaulio pagrindų pagrindas. Iš jo atsiranda ir visos pasaulio medžiagos: praretėjęs oras tampa ugnim, sutankėjęs — vėju, dar labiau tankėdamas susitelkia į debesį, į vandenį, šis virsta žeme, akmeniu. Žmogaus siela, dievai yra nematomi, o jei ir matomi, tai yra ne kas kita tik savotiški ooro būviai. Šitaip Anaksimenas netgi dievus paaiškino gana gamtiškai.

Šiandien tie senovės graikų aiškinimai atrodo šiek tiek naivoki. Bet pagalvokim, kiek įžvalgumo ir drąsos reikėjo šitaip aukštyn kojom apversti visą ano meto pasaulio supratimą! Juk iki tol visi galvojo, kad ppasaulis yra žmonėms iš aukštybių dievų duota gerovė. O tie išminčiai ėmė ir labai įtikinamai prabilo, kad dievai patys yra į dangų užkelti, kad dievai priklauso nuo paties pasaulio tvarkos ir žmonių!

Tokiam perversmui padaryti reikėjo didelio proto, ir mums ne taip svarbu, kad, pavyzdžiui, orą jie suprato kitaip negu mes. Juk ir mes ginčijamės, ar yra gyvybė kitose planetose, ar ne, ir juokiamės iš per daug neįprastų jos vaizdinių. O kai planetos bus ištirtos, net mūsų įsivaizdavimai, tokie įtikinami dabar, ko gero, pasirodys buvę naivūs. Bet svarbiausia mintis — apie gyvybės kitose planetose galimumą — nuo to nesumenkės — priešingai, ir mes būsim prisidėję prie būsimojo žinojimo: yra ten gyvybė ar ne ir kodėl. Taip yra ir su senovės ggraikų mintim, kad ne dievai pasaulį, o pasaulis dievus sukūrė. Kiek įvairiausių ginčų, įrodinėjimų tai sukėlė! Vieni Mileto išminčių žodžius gynė, kiti neigė, bet netgi tas, kuris norėjo įrodyti dievus esant, nebegalėjo nepripažinti medžiagiškojo pasaulio kaip galios. Miletiečiai metė iššūkį tūkstantmečius vyravusiam pasaulio supratimui ir pradėjo naujaip — filosofiškai, moksliškai aiškinti pasaulį.

Taip, matematikas Pitagoras (apie 580—500 m. p. m. e.) buvo ir žymus filosofas. Legenda sako, kad jis pirmasis – pasivadinęs ne sofų — išminčiumi, tiesos žinovu ir skelbėju, oo tik jos mėgėju, mylėtoju, ieškotoju — filosofu (filosofija graikiškai reiškia išminties meilę). Tačiau kai romiečiai sumanė pastatyti paminklą išmintingiausiam graikui, iš visų Graikijos išminčių išrinko Pitagorą.

Pitagoras buvo kiek jaunesnis už Talį, Anaksimandrą ir Anaksimeną. Jis taip pat troško įminti pasaulio paslaptį, rasti jo pradžią. Ilgai ieškojęs, Pitagoras nusprendė — pasaulio pagrindas yra skaičius. Pažink skaičių tvarką ir sužinosi pasaulio tvarką.

Kaip Pitagorui gimė tokia mintis?

Pamėginkime išsiaiškinti.

Kiekvieną iš begalės pasaulį sudarančių daiktų galima pavadinti kokiu nors vardu: akmuo, namas, medis, kalnas, upė ir pan. Tie vardai mums taip gerai žinomi, kad, nė nematydami pačių daiktų, mes galim suprasti, apie ką šnekama. Užtat, nuvažiavę pas draugą, mes galim pasakyti: „A, čia tas ežeras, apie kurį pasakojai“. O ką mes darom netoliese pamatę kitą ežerą? Rodos, nieko ypatinga— sakom: „Betgi čia du ežerai!“ Kurgi čia filosofija? Ogi čia pat — juk nesakom „ežeras ir ežeras“ arba „ežeras ir dar vienas ežeras“, sakom „du ežerai“. Taip kur kas paprasčiau, tiksliau ir aiškiau. O kai kurios žmonių gentys dar visai neseniai du medžius skaičiavo, pakarto- damos medžio vardą, o apie tris ar penkis šnekėjo kaip apie „daug medžių“. Vadinti daiktus vardais ir juos skaičiuoti — ne vienas ir tas pats. Ir vvieno, ir kito mes išmokstame dar namuose, o mokykloje jau sprendžiame uždavinius. Šito mes nedarytume, jei žmogus dar giliausioje senovėje nebūtų pajutęs, suvokęs ir žodžiais bei ženklais išreiškęs to skirtumo.

Tuo metu, kai gyveno Pitagoras (VI a. p. m. e.), kai kuriuose kraštuose, ypač Egipte, Babilone, žmogus jau neblogai skaičiavo, išmanė sudėtingus matematikos veiksmus. Grįžęs iš tų kraštų, Pitagoras nerado sau lygių matematikų. Prieš jį vėrėsi begalinė skaičių harmonija. Skaičių galybės centre stovėjo vienetas, visų skaitmenų pagrindas, o nuo jo, dešimtim pumpuruodamos, tiesėsi begalinio didėjimo (dešimtys, šimtai, tūkstančiai ir t. t.) ir mažėjimo tvarkos. Harmoninga Pitagorui rodėsi ne tik skaičių eilė, eilės viena su kita taip pat siejosi harmonijos ryšiais (lyginiai ir nelyginiai skaičiai, proporcijos). Kadangi linija yra atkarpų suma, tai visos linijos, plokštumos, tūriai taip pat paklūsta skaičių harmonijai.

Pitagoras pirmas atkreipė dėmesį, kad nors kalnas nėra lygus upei, bet kaip daiktai jie gali būti sujungti lygybės ženklu, ir veiksmas 1 + 1 = 2 (vienas daiktas — upė, plius dar vienas daiktas — kalnas = du daiktai) visiškai pagrįstas ne tik šitų, bet ir kitų daiktų atžvilgiu. Vadinasi, visi pasaulio daiktai skaičiuojami ir gali būti suskaičiuoti. Už regimosios pasaulio tvarkos yra neregima, kur kas tikresnė ir tobulesnė, tik pprotui atsiskleidžianti skaičių tvarka, ir tos tvarkos žinojimas apie pasaulį gali pasakyti tai, ko nepasakys niekas kitas.

Antai kas yra metai, pagal ką nustatysi, kad pasibaigė vieni ir prasidėjo kiti? Galima, žinoma, sakyti: pražydo žibutės, vadinasi, atėjo naujas pavasaris, nauji metai. Deja, pavasario gėlė gali pražysti ir anksčiau, ir vėliau. Užtat jei žinai, kad metai turi 365 dienas, keturis metų laikus, jau nesunku tiksliau apibrėžti jų ribas, ir nors dar pučia šalti vėjai, žinai, kad jau pavasaris. O kodėl metai yra būtent 365 dienos? Todėl, kad per tą laiką Žemė ir kitos planetos (tarp jų ir Saulė, kaip manė Pitagoras) apsisuka aplink ugninį centrą. Planetų yra 10 (tobulas skaičius), kiekviena jų sukasi rutulinėmis sferomis (apskritimas, rutulys — tobulos figūros), ir šitą tobulą planetų judėjimą, kaip visatos harmoniją, ,,sferų muziką“, gali girdėti tas, kuris matematikos dėka yra išlavinęs savuosius jutimus. Žemiškoji muzika yra ne kas kita, kaip anos, visatos muzikos, liudijimas. Tos muzikos jėga negali prilygti visatos harmonijos didingumui, tačiau jos, kaip ir visatos, harmonija yra paremta skaitmeninių santykių dėsniais. Juk visi pagrindiniai muzikos elementai — ritmas, taktas, tonas ir kt., nuo kurių priklauso, kokią muziką mes girdime, yra skaitmenų santykiais pagrįsti dydžiai! Viskas Žemėje ir visatoje paklūsta skaičių tvarkai. Bet

kas yra skaičius ir skaičių tvarka? Pitagoras nesuvokė vieno, mūsų akimis, labai paprasto dalyko: skaičiaus gamtoje nėra, skaičius yra žmogaus proto sukurtas dalykas, abstrakcija. Iš susižavėjimo apsvaigęs, Pitagoras nebematė, kad tai jis pats kuria skaičių ir skaičiuotės begalybes, ir ėmė laikyti jas galybe, nusileidžiančia iš visatos. Ir ta galybė, protu suvokta, kalba apie tvarką, kuri akimis nematoma, net ir protu neaprėpiama. .. Skaičiuotė atskleidžia harmoniją, kuri yra pasaulio dieviškos prigimties liudijimas, o tas, kuris harmoniją jaučia, yra panašus į dievybę. KKadangi paprasti žmonės pasaulio harmonijos jausti negali (nes kitas nė skaičiuoti nemoka!), tai turi klausyti tų, kurie harmoniją supranta ir kurie gali pasakyti, kaip, ja vadovaujantis, teisingai gyventi. Pats Pitagoras, beje, geriausiai iš visų mirtingųjų jaučiąs pasaulio harmoniją, žinoma, esąs pusdievis. Viešai tų minčių dėstyti jis neišdrįso — bijojo, kad savarankiškumą užvis labiausiai vertinę graikai nesumanytų, ko gero, pasielgti su juo „ne visai išmintingai“.

Mes vertinam Pitagorą už tai, kad jis pirmasis at kreipė dėmesį į skaitmeninius tikrovės santykius, be kkurių žinojimo nebūtų buvusi įmanoma technikos raida, o filosofijai iškėlė vieną iš įdomiausių — matematinio žinojimo prigimties ir pritaikomumo problemą.

Heraklitas (apie 530—470 m. p. m. e.) taip buvo įnikęs į išminties paieškas, kad ilgai gyveno kaip atsiskyrėlis, o ir ggrįžęs bevelijo viską tik iš tolo stebėti.

Ką gi jis laikė protu ir išmintim?

Protingas yra tas, kuris pažįsta gamtos ir pasaulio tvarką, o išmintingas — kuris nori ir moka gyventi, kaip liepia gamta.

Kokia yra gamtos ir pasaulio tvarka?

Rasti ją nelengva. Ir ne todėl, kad žmogus yra vėjavaikis, į pirmą minties skersgatvį suka — gamta savo tvarką ir nuo protingų akių slepia. Antai kas dabar — diena dar ar jau vakaras? Pavakarys? O gal dar tik popietė?

Gerai, dėl vakaro nesiginčysim. Bet upės, rodos, niekaip nesumaišysi su saule. Kuo upė skiriasi nuo saulės, pasakys kiekvienas. Upė yra tekantis vanduo. Daug tekančių vandenų pasauly, ir visi jie, nors ir būdami skirtingo gylio, ir sraunumo, yra upės. Kad nesumaišytume, pavadiname jjuos skirtingais vardais: Nilas, Istras (taip graikai vadino Dunojų), Boristenas (Dnepras) ir pan. Ir vos pamini Nilą, įsivaizduoji net tas vietas, per kurias jis teka, o pasaulis atrodo pažįstamas, tvarkingas, gražus ir tvirtas. Nilo, aišku, nesumaišysi su saule, netgi su Istru, ir daug kami šito gana. Bet ką tai pasako žmogui, kuris nori žinoti, kas yra upė apskritai? Tai štai, žmogau, sako Heraklitas, žinok: tau – niekada nepavyks dukart pamatyti tos pačios upės, nors tu ir šimtą kartų prie jos ssugrįžtum: kiekvieną kartą prieš tavo akis plūs nauji vandenys, kiekvieną akimirką vis kiti vandenys plaus tavo kojas, ir upė kiekvieną akimirką bus kita. Ir saulė rytoj bus ne ta, kuri šviečia šiandien, ir šiandien ji yra vis nauja, nes kiekvieną akimirką vis kiti spinduliai krinta ant tavo veido.

Štai ką mums atskleidžia protas! Ir nėra nė vieno pastovaus daikto, tik vieni jų kinta lėčiau, kiti greičiau, vienų kitimas labiau pastebimas, kitų ne toks ryškus. Štai kodėl svarbu tariamo daiktų pastovumo nepalaikyti tiesa. Tada nereikės graužtis, kad buvai valdomas, o tapai elgeta — viskas pasauly ir visas pasaulis yra nuolatinis kitimas.

Kas yra potvynis? Vandens perteklius. Kas yra sausra? Vandens stoka. O potvynį ir sausrą skiria laikas, kai vandens buvo nei per daug, nei per mažai, kai žaliavo pievos, žydėjo sodai. Štai kaip gražiai susiję daugybė daiktų ir reiškinių!

Sutikim, kad visas mūsų gyvenimas ir pasaulis paklūsta tam tikrai gamtos tvarkai. Kaip ją nustatyti, jei ji viso labo tik nuolatinis kitimas? Kartais jis toks neryškus, kad tiksliai nė pasakysi, pavyzdžiui, ruduo dabar ar jau žiema. Tačiau to žinoti mums nė nereikia. Mums svarbu kitkas: mums svarbu supratimas, kad pasaulis kinta ne chaotiškai, o pagal tam tikrą tvarką: naktį pakeičia diena, žiemą —— vasara, jaunystę — senatvė, džiaugsmą — liūdesys ir pan. Pažinti, vadinasi, suvokti tokią tvarką esant, žinoti, vadinasi, suprasti, kaip ta tvarka gali pasireikšti. Ta tvarka yra logas — pastovus viso kitimo būvis.

Kadangi nei kitimo, nei kitimo tvarkos negali būti be to, kas kinta, kintančiuoju viso pasaulio pagrindu Heraklitas laiko ugnį: ugnis ir daiktiška, ir vis dėlto yra tik nuolatinis kitimas, plevenimas. Visas kosmosas yra amžinai gyva ugnis, tarpais įsiliepsnojanti, tarpais prigęstanti. Mūsų pasaulis, kuriame ugnis yra virtusi oru, oras — vandeniu, vanduo — žeme, kur žemė kartais vėl tampa ugnimi, tėra tik prigesusi ugnis, šalia dangaus beribės liepsnojant amžinojo visatos kitimo šviesoms.

Amžininkai nesuprato Heraklito, vadino jį tamsiuoju, o už nuolatinį moralizavimą ir gyvenimo laikinumo pabrėžimą — verkšlentoju.

Mums Heraklitas — viena šviesiausių Senovės pasaulio asmenybių, drąsiausių jo protų, paskui medžiagiškumo sklaidą nuklydusių į tokias visatos begalybes, kurios seklesnės dvasios nė neaprėpiamos.

Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas.

Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias sstichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą.

Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus neieškojo jo konstravimo principų įvairovės. Svarbiausias jo mąstymo principas buvo analogija. Žmogus gerai žinojo, kad jo paties veiksmai turi tam tikrų padarinių: jis gali pagimdyti ir užmušti, pastatyti ir sugriauti. Visais šiais atvejais už padarinio slypi veikėjas. Todėl ir aiškindamas didžiulį bei paslaptingą pasaulį, žmogus, jį sudvasinęs , ėmė ieškoti žmogų globojančių ir baudžiančių bei gamtos reiškinius sukeliančių veikėjų. Kadangi gamtos reiškinių mastas pranoksta jo paties veiksmų padarinių mastą, tai, aišku, tie veikėjai turėjo būti galingesni už žmogų. Ilgainiui jie buvo pradėti vadinti dievais. Daugelio tautų mituose, taip pat ir graikų mitologijoje, kuri mums ypač svarbi, dievai yra labai žmogiški. Moksliškai kalbant, jie yra antropomorfiški (gr. anthropos — žmogus; morphe — forma). Taigi mitologinis pasaulio aiškinimas paprastai turėjo antropomorfinį pobūdį.

Budingas tokio aiškinimo pavyzdys — graikų mitas „Pasaulio ir dievų atsiradimas“: „Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas — gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso — visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė — Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, .duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. O giliai

po Žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras — siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė — Erotas. Beribis Chaosas pagimdė ir amžinąją Tamsą — Erebą ir tamsiąją Naktį — Niuktę. Iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena — Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.

Atsiriboti nuo mitologijos (ir glaudžiai su ja susijusios politeistinės, t. yy. daugelį dievų pripažįstančios, religijos) filosofijai pirmą kartą pavyko senovės Graikijoje. Žinoma, atsiribojimas nebuvo absoliutus. Tiek graikų, tiek vėlesnėje filosofijoje išliko mitologinio mąstymo elementų, bet ne jie lėmė filosofijos plėtros kryptį. Todėl ir teigiame, kad filosofija gimė Heladoje — taip graikai vadino savo šalį. Būtent Graikijoje filosofija pirmą kartą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame forma.

Tiesa, pirmosios filosofinės idėjos buvo iškeltos gerokai anksčiau senovės Rytų civilizacijose. Seniausias tekstas, kuriame ryškėja filosofinė problematika — „Upanišados“, bbuvo pradėtas kurti jau X a. pr. Kr. Indijoje. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio – religinio mąstymo gelmėse kaip senovės indų Vedų himnų religiniai filosofiniai komentarai. Todėl Indijoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, filosofija ilgą laiką neįgavo savarankiškos, nuo mitologijos iir religijos atskirtos intelektualinės jėgos pobūdžio. Tuo metu, kai graikų filosofai jau drąsiai formulavo pirmąsias teorijas mitams pakeisti, indų mąstytojai tik interpretavo mitus, aiškino juos alegoriškai. Senojoje indų filosofijoje svarbesnė yra metafora, o ne sąvoka, tradicija, o ne griežti įrodymai. Dėl šios priežasties ji poetiškesnė negu graikų filosofija ir dažnai traukia žmones, pavargusius nuo griežto, racionalaus (lot. ratio — protas), argumentuoto, logiško mąstymo.

Tačiau Europos (o dabar jau ir pasaulio) civilizacijos, jos mokslo ir politikos, apskritai visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma graikų filosofija. Todėl jei norime pažinti save, suprasti, kas mes esame ir iš kur mes atėjome, tai savo ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje. Tiesa, kartais minimi ne vienas, o trys Europos kultūros kertiniai akmenys – ggraikų filosofija, romėnų teisė ir Palestinoje gimusi krikščionybė. Tačiau, net ir priėmus tokį požiūrį, reikia pripažinti, jog be seniausio iš jų — graikų filosofijos — mūsų civilizacija negalėtų susiformuoti.

Kodėl teorinis pasaulio aiškinimo būdas atsirado ne seniausiose pasaulio valstybėse, o būtent senovės Graikijoje, kuri VII a. pr. Kr. buvo dar ne taip seniai išžengusi iš barbarystės epochos? Kodėl ši nedarni mažų valstybėlių asociacija tokia reikšminga pasaulio istorijai? Juk graikų valstybėse – poliuose, išsidėsčiusiuose Balkanų pusiasalio pietuose, Egėjo jūros salose ir pakrantėse, ddažniausiai gyveno vos po keliasdešimt (ar net kelis) tūkstančių, gyventojų?

Priežasčių yra nemaža, bet svarbiausios, matyt, dvi. Pirma, nors kai kuriuos astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perėmė iš Babilono ir Egipto žynių, pačioje Graikijoje nebuvo įtakingo žynių luomo, kuris būtų suinteresuotas ir sugebėtų išlaikyti mitologinio religinio mąstymo monopolį. Todėl Graikijoje susiklostė kur kas geresnės sąlygos laisvai, dogmų nevaržomai kritinio mąstymo plėtotei. Tik tokiomis sąlygomis ir galėjo atsirasti naujas požiūris į pasaulį ir žmogų. Antra, pats žmogus (nekalbame apie vergus, kurių VII a. pr. Kr. Graikijoje buvo nedaug) šioje valstybėje buvo kur kas laisvesnis negu Rytų despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė. Tiesa, ne visi graikų poliai buvo demokratiški, bet ne veltui filosofija suklestėjo demokratiškiausiame iš jų — Atėnuose.

Mąstymas Rytuose buvo dogmatiškas ne tik dėl žynių draudimo abejoti jų skelbiamomis tiesomis, bet ir dėl despotiškų valdovų, kurie neleisdavo svarstyti savo įsakymų. Jie turėjo būti tik vykdomi. Todėl nekildavo ir politinių diskusijų. Kadangi viskas buvo aišku, tai nieko nereikėjo ir įrodinėti. Graikijoje, priešingai, tautos susirinkime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galėjo reikšti savo nuomonę. Norėdamas nuginčyti oponentą, jis turėjo argumentuoti, [rodinėti. Todėl visiškai natūralu, kad įrodymų pradėta reikalauti ne tik siūlant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio ir žžmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį. Siekdami įrodyti savo teiginius, žmonės privalėjo vartoti tikslias sąvokas ir samprotauti nuosekliai. O tai ir sudarė prielaidas teoriniam mąstymui, taigi filosofijai atsirasti.

Ką ir kaip filosofija nagrinėja?

Klausimas, ką vienas ar kitas mokslas nagrinėja, paprastai vadinamas klausimu apie to mokslo dalyką. Kai kurių mokslų dalyką apibrėžti palyginti nesunku. Tarkime, botaniką galima apibūdinti kaip mokslą apie augalus, o zoologiją – kaip mokslą apie gyvūnus. Apibrėžti matematikos dalyką jau kebliau, o filosofijos — itin sunku.

Visų pirma reikia pabrėžti, jog yra filosofų, abejojančių, ar filosofija yra mokslas tokia šio žodžio prasme, kuria mokslu vadinama biologija, fizika ar matematika. Jos santykis su šiomis ir kitomis mokslo disciplinomis yra išskirtinis. Aiškindamas filosofijos ypatybes, Antanas Maceina (1908-1987), vienas žymiausių XX a. lietuvių filosofų, sako apie ją štai ką: „Savo turiniu ji yra išnešiojusi bei pagimdžiusi visus mokslus, su jais tačiau nesusi liedama ir jų neatstodama: visų mokslų motina pati nėra mokslas (Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė. Roma, 1978, P. 3.).

Sutikus su šia nuomone, derėtų, matyt, padaryti išvadą, jog filosofija, nebūdama mokslas, neturi ir savo dalyko. Tačiau su Maceinos žodžiais be išlygų vargu ar galima sutikti. Apie filosofiją išvis sunku kalbėti neistoriškai, kadangi, laikui bėgant, kito jos nagrinėjamų problemų apimtis ir ppobūdis, keitėsi ir pačių filosofų požiūris į savo discipliną. Antikoje ji siekė aprėpti visus teoriškai aiškintinus klausimus apie žmogų ir pasaulį ir, kaip jau minėta, to meto filosofija buvo universalus mokslas. Tiesa, ją visada daugiausia domino būties, gyvenimo ir pažinimo pagrindai. Požiūris į tai, kas sudaro Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė. Roma, 1978, P. 3. Galinga, palaimos kupina Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų — Uraną, ir nusidriekė Dangus virš Žemės. Išdidžiai iškilo į j j Žemės pagimdyti aukštieji kalnai, ir plačiai išsiliejo amžinai šniokščianti Jūra.

Uranas — Dangus — įsiviešpatavo pasaulyje. Jis vedė palaimingąją Žemę. Šešeto sūnų ir šešeto dukterų — galingų, rūsčių titanų — susilaukė Uranas ir Gaja. Jų sūnus, titanas Okeanas, ir deivė Tetidė pagimdė upes, kurios gena savo vandenis jūros link, ir jūrų deives — okeanides. O titanas Hiperionas ir Tėja pagimdė Saulę — Heliją, Mėnulį — Selenę ir rausvaskruostę Aušrą — rožiapirštę Eos (Aušrinę). Astrėjas ir Eos pagimdė žvaigždes, kurios žiba tamsiam nakties danguje, ir vėjus: audringąjį šiaurį Borėją, rytį Eurą, drėgnąjį pietį Norta ir švelnųjį vakarį Zefyrą, genantį lietaus debesis.

Galingoji Žemė pagimdė ne tik titanus, bet ir tris milžinus — kiklopus su viena akimi kaktoje — ir tris didžiulius tartum kalnai penkiasdešimtgalvius milžinus

— šimtarankius (hekatonkheirus), kurių kiekvienas turėjo po šimtą rankų. Prieš jų baisią jėgą niekas negalėjo atsilaikyti, jų stichiška galia buvo beribė.

Pradėjo nekęsti Uranas savo vaikų milžinų, nutrenkė juos į gilias ir tamsias deivės Žemės gelmes ir uždraudė grįžti į pasaulį. Kankinosi jų motina Žemė. Ją slėgė baisi našta, glūdėjusi jos gelmėse. Pasišaukė ji savo vaikus titanus ir ėmė kurstyti prieš tėvą Uraną, bet tie neišdrįso pakelti prieš tėvą rankos. Tiktai jauniausias jų, klastingasis Kronas, gudrumu įveikė Uraną ir atėmė iiš jo valdžią.

Deivė Naktis, bausdama Kroną, pagimdė daugybę siaubingų dievų: mirties dievą Tanatą, nesantaikos deivę Eridę, apgaulės deivę Apatę, naikinimo deives — Keres, miego dievą Hipną, lydimą spiečiaus niūrių, sunkių vizijų, negailestingąją keršto deivę Nemesidę ir daugelį kitų. Siaubą, nesantaiką, apgaulę, karus ir nelaimes atnešė tie dievai į pasaulį, kur tėvo soste įsiviešpatavo Kronas“.(Kūnas T. Senovės Graikijos legendos ir mitai. K., 1984. P. 13-14.)

Kas būdinga mitologiniam (antropomorfiniam) pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimui?

1. Mite veikia ir paprasto mirtingojo llikimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai.

2. Mite naudojamasi poetiniais įvaizdžiais.

3. Mitas yra paprastas pasakojimas.

4. Jis remiasi tradicija.

Tūkstančius metų tokio pasaulio aiškinimo žmogui užteko. Nors mitas nekėlė tiesioginių klausimų, faktiškai jis davė atsakymus į labiausiai žmogų dominusius kklausimus apie jo paskirtį ir lemtį, pasaulio prigimtį ir tvarką, laiką ir amžinybę. Mitologinis pasaulio aiškinimas buvo būtinas žmogaus dvasinės raidos etapas.

Tačiau laikui bėgant mito autoritetas ėmė mažėti. Socialinės raidos procesas kėlė žmogui naujų problemų. Prekybai reikėjo aritmetikes, statybai ir žemdirbystei — geometrijos, žemdirbystei ir laivininkystei — astronomijos žinių. Jas žmogus įgydavo sunkiai, ir iš pradžių jos buvo nesusistemintos — atskiros techninės taisyklės ir receptai. Senosios Rytų (Babilono, Egipto) civilizacijos, kuriose ir atsirado aritmetikos, geometrijos ir astronomijos pradmenys, iš esmės nežinojo įrodymo sąvokos. Tos žinios — tai daugiausia stebėjimų rezultatas, dažnai įgydavęs paslaptingą formą (astronomija buvo suplakama su astrologija, o skaičiams teikiama mistinė prasmė). Bet netgi lyginant su šiomis netobulomis ir ne visada patikimomis žiniomis mitologiniai vaizdiniai labiausiai išsilavinusiems ssenovės žmonėms ėmė atrodyti naivūs.

Pasaulio mitologinio aiškinimo autoritetą menkino ir kitas veiksnys. Mitai buvo perduodami iš kartos į kartą vienoje bendruomenėje, giminėje ar gentyje. Jie rėmėsi tradicija. Bet, plėtojantis amatams ir prekybai, augant miestams ir dėl įvairių priežasčių maišantis gyventojams, kraujo giminystės ryšių reikšmė žmonių gyvenim ėmė mažėti Todėl ne tokia svarbi tapo ir tradicija, o be jos mitas netenka savo natūralaus pagrindo. Mito teisingumas, susidūrus su kitokiais svetimtaučių mitais, imamas ginčyti.

Tokiomis sąlygomis greta mitologinio, antropomorfinio pasaulio ir žžmogaus vietos jame aiškinimo būdo atsiranda visiškai kitoks — teorinis aiškinimo būdas. Kas jį skiria nuo mitologinio?

1. Dievus ir herojus, veikiančius mite, keičia beasmenės jėgos, stichijos. Užuot kalbėjus apie Poseidoną, Tetidę, kalbama apie vandenį.

2. Aiškinant teoriškai, vartojami ne poetiniai įvaizdžiai, o tikslios sąvokos (pavyzdžiui, sąvoka atomas — mažiausia nedaloma medžiagos dalelė).

3. Laisvą pasakojimą keičia teorija — loginiais ryšiais siejamų teiginių sistema (gr. f neoria — tyrimas).

4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikėjimu, o proto argumentais, įrodymais.

(Kantas I., Grynojo proto kritika. V., 1982. P. 551.)

Teorinis pasaulio aiškinimas atsirado maždaug VII a. pr. Kr. Senovės graikai jį vadino filosofija. Šį žodį pirmąkart pavartojo, matyt, Pitagoras (apie 580—500 m. pr. Kr.). Jis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių — philein — mylėti ir sophija — išmintis. Taigi filosofija — tai išminties meile (Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė. P. 5.).

Filosofija kaip teorinis pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdas iš pradžių buvo bendras, universalus mokslas. Pirmųjų filosofų veikalai dažnai vadinosi taip: „Apie gamtą“, „Apie Visatą“. Juos buvo siekiama aprėpti visas to meto teorines žinias. Dabar studijuodami filosofiją kaip atskirą discipliną, turime atsiminti, kad dar XVII a. ir net XVIII a. žodis „filosofas“ buvo vartojamas „mokslininko“ prasme.

Iš pat pradžių filosofija siekė aatsiriboti nuo dviejų dalykų. Pirma, nuo grynai praktinių, vien instrumentinę, bet ne aiškinamąją vertę turinčių žinių, liečiančių daiktinę žmonių veiklą. Antra, nuo antropomorfinio, mitologinio pasaulio aiškinimo šiuos pagrindus, keitėsi; kito ir pačių pagrindų sąvokos aiškinimas. Tyrinėjant, sakysime, būties pagrindus, senovės Graikijoje iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama daiktų pradų ar elementų tyrimui.Dabar pasakytume, jog daiktų elementus turi tirti ne filosofija, o fizika ar chemija. Tačiau kadaise jų, kaip atskirų mokslų, nebuvo ir todėl daiktų pradų ar principų aiškinimas buvo laikomas vienu svarbiausių filosofijos uždavinių.

Vėliau daiktų tyrimu iš tikrųjų užsiėmė minėti gamtos mokslai, nors tai ir nereiškė, jog filosofiją visiškai nustojo dominti daiktų pradai. Kai kurie filosofai pripažino, jog greta gamtos mokslų tyrinėjamų daiktų elementų egzistuoja šiems mokslams neprieinami, juslėmis iš principo negalimi suvokti antjutiminiai pradai, atskleidžiami tik filosofo įžvalgos. Ir vis dėlto naujaisiais laikais filosofų žvilgsnis nuo daiktų vis labiau ima krypti žmogaus ir daiktų santykio link, — su šio santykio aiškinimu tiesiogiai siejosi gyvenimo ir pažinimo principų nagrinėjimas. Filosofai, suvokę, kad dabar daiktiškąjį pasaulį jau yra kam tyrinėti, vis labiau ima domėtis ne tiek juo pačiu, kiek žmogaus santykiu su pasauliu, o kartu ir su pačiu savimi. Todėl filosofijos dalyką galima būtų nusakyti taip:

Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus ssantykį su pasauliu ir pačiu savimi.

Žinoma, įsiminti šią (vieną iš daugelio galimų) filosofijos apibrėžčių lengviau, negu ją perprasti. Išsamesnis supratimas ateis, matyt, vėliau, o dabar tik pabrėšime, jog nagrinėdama, pavyzdžiui, pažinimo pagrindus ar principus filosofija tyrinėja, ką ir kaip žmogus pažįsta, ar gali pažinti, taigi aiškina žmogaus pažintinį santykį su pasauliu. Žinoma, pažinimas nėra vienintelis žmogaus santykio su pasauliu būdas, nes jis pasaulį ne tik pažįsta, bet ir keičia, kuria, išgyvena. Kadangi žmogų domina ne tik išorinis pasaulis, bet ir jis pats (jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai), tai aišku, kad filosofui rūpi ne tik žmogaus santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi. Puikiai tai suprasdamas garsusis vokiečių filosofas Immanuel Kant (Kantas, 1724—1804) pabrėžė, jog visų pirma filosofą turi dominti štai kokie klausimai:

„1. Ką aš galiu žinoti?

2. Ką aš privalau daryti?

3. Ko aš galiu tikėtis?“

(Kantas I. Grynojo proto kritika. V., 1982. P. 551. )

Tačiau kokį filosofijos apibrėžimą bepateiktume, jis visada kels bent kai kurių filosofų abejones. „Jau vien tai, kad kiekvienas mąstytojas aptaria filosofiją vis savaip, įspėja mus nepasitikėti iš anksto nė vienu apibrėžimu“(Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė. P. 5. ).

Reikalas tas, kad filosofijos dalykas ar apibrėžtis negali nustatyti filosofui ribų, kurių jis negalėtų peržengti.

Filosofija pati save apibrėžia ir viena iš svarbesnių ir įdomesnių filosofijos problemų kaip tik ir yra klausimas „Kas yra filosofija?“ Kai kurie mąstytojai, padarę išvadą, jog filosofija nagrinėja tiek skirtingas problemas, kad nėra jokios vilties aprėpti jas viena formul ar apibrėžtimi, ieškodami atsakymo į klausimą „Kas yra filosofija?“, eina kitu keliu. Užuot apibrėžę filosofijos dalyką ar problematiką, jie bando apibūdinti filosofijos problemų loginę prigimtį. Pavyzdžiui, taip: Filosofija yra bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus (essentially contestable) konceptinius klausimus (Becker LL. C. A Definition of Philosophy//Metaphilosophy, 1978 Vol. 8. ).

Glaustai paaiškinti šią filosofijos apibrėžtį nėra paprasta. Ben problematiškiausia čia, matyt, yra konceptinio klausimo samprata.Lotyniškai conceptus reiškia sąvoką, taigi žodis „konceptinis“ aiškintinas taip: „liečiantis sąvokas, sąvokinis“. Būdingi konceptiniai filosofijos klausimai yra šie: ,,Kas yra gėris?“, „Kas yra laisvė?“, „Kas yra tiesa?“ Jie liečia mąstančiam žmogui pačias svarbiausias sąvokas. Žinoma, konceptiniai klausimai gali turėti ir kitokį pavidalą.Antai filosofas gali kelti klausimą, ar įmanoma nustatyti, jog mūsų žinios yra besąlygiškai teisingos? Aišku, vvisi atsakymai į filosofijoj keliamus konceptinius klausimus turi būti argumentuoti. Tačiau atsakymus i tokius klausimus galima iš esmės, atkakliai, radikaliai ginčyti, nes juose minimas pagrindines filosofijos sąvokas būtina vienaip ar kitaip apibrėžti, o būtent tie apibrėžimai (pavyzdžiui toks: tiesa yra mmūsų minčių atitikimas daiktams) ir kelia daugiausia abejonių.

Graikų kilmės žodis „filosofija“ reiškia, kaip minėjome, išminties meilę. Tiesą sakant, šį įvardijimą irgi galima laikyti filosofijos apibrėžtimi, kad ir perdėm glausta. Ji nėra pakankamai aiški, nes išmintimi skirtingi filosofai laikė skirtingus dalykus. Bet sakydami, kad jie myli išmintį, filosofai norėjo pabrėžti ką kita — būtent, kad jie yra ne išminčiai, o išminties ieškotojai.

Išminčiai skelbia savo tiesą, kuria reikia tikėti. Kitiems tiesos ieškoti nebereikia — ji jau rasta. Belieka ja nuolat vadovautis.

Tuo tarpu filosofas visada ieško tiesos. Jis, jei tik yra tikras filosofas, niekada nesustoja ir nesako: štai jums tiesa, tikėkite ja ir būsit laimingi. Jis supranta, kad tiesa gimsta ginče ir jame niekas neturi paskutinio žodžio teisės. Todėl žodžiai „„Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet bėk šalin nuo to, kas tvirtina ją radęs“ yra geras patarimas kiekvienam, norinčiam tapti savarankiškai mąstančiu žmogumi.

Tiesos ieškojimas numato kritinį požiūrį į tradicines pažiūras, kasdienes nuomones ir iškiliausias teorijas. Kritiškumas yra labai svarbus filosofijos bruožas. Filosofas privalo kritiškai analizuoti n tik savo pirmtakų bei amžininkų pažiūras ir įsitikinimus, jų vertybes ir siekius, bet ir savo paties pažiūrų pagrindus ir prielaidas, argumentavimo metodus ir būdus.

Pastarąją aplinkybę norėtųsi pabrėžti. Matyt, geriausiai tai padaryti ppateikiant dar vieną filosofijos apibrėžtį:

Filosofija yra mastymo kritinė analizė.

Daug filosofų, ypač šiuolaikinių, šią apibrėžtį pripažintų pernelyg siaura, nes taip jiems rūpinčią žmogiškąją būtį jie nebūtų linkę tapatinti su mąstymu. Bet Kantui, kurio pagrindiniai veikalai vadinosi „Grynojo proto kritika“ ir „Praktinio proto kritika“, arba ne ką mažiau garsiam XX a. austrų filosofui Ludwig Wittgenstein (Vitgenšteinas, 1889—1951), aiškinusiam, kad filosofija yra „mūsų minčių praskaidrinimas“, tokia filosofijos apibrėžtis galėtų būti visiškai priimtina.

Šiaip ar taip, joje fiksuojami du svarbūs filosofijai dalykai.

Pirma, filosofija glaudžiai siejasi su refleksija, t. y. mąstymu, nukreiptu ne į išorinius daiktus, o į patį mąstymo procesą, prielaidas, kuriomis remiamės, sąvokas, kurias vartojame, -būdus, kuriais samprotaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos darom Reflektoriaus — įgaubto veidrodžio šviesai koncentruoti — terminas turbūt visiems žinomas. Norint paaiškinti filosofinės refleksijos sąvoką, irgi galima pasinaudoti veidrodžio įvaizdžiu. Dažniausiai žmogaus mąstymas nukreiptas į daiktus (reiškinius, kitus žmones ir kt.).

Bet įsivaizduokime, kad tarp žmogaus ir jam rūpimų daiktų pastatomas veidrodis, atspindintis į jį krintantį proto žvilgsnį ir nukreipiantis jį atgal — į mąstančiojo protą. Tai nereiškia, žinoma, kad filosofas izoliuojasi nuo daiktų. Jie jam rūpi. Bet jam rūpi ir tai, ką ir kaip mes apie juos mąstome.

Antras dalykas, į kurį atkreipia dėmesį ši ffilosofijos apibrėžtis, tai jos kritinė orientacija. Filosofas siekia kritiškai įvertinti mąstymo priemones (tarkime, sąvokas), būdus ir rezultatus. Mąstydamas api kokį nors dalyką, žmogus, pavyzdžiui, žurnalistas ar fizikas, remiasi aibe prielaidų ir principų, kurių daugumos jis nefiksuoja, neįsisąmonina ir neapmąsto. Filosofas turėtų būti kritiškesnis. Savo apmąstymuos jis turėtų daug dažniau klausti, ar tos prielaidos ir principai pagrįsti, teisėti, neprieštarauja vieni kitiems, galų gale ar jie yra teisingi. Filosofą gali dominti klausimas, kaip skirtingi žmonės vartoja laisvės sąvoką, kokią reikšmę ar prasmę jai teikia. Bet paprastai klausdamas „Kas yra laisvė?“ jis siekia nustatyti, ką reikia laikyti laisve. Todėl filosofų teiginiuose gan dažnai slypi (aiškia ar, priešingai, paslėpta forma) vertinimai ir normos. Į visas, taip pat ir į paplitusias, pažiūras filosofui derėtų žiūrėti kritiškai. Tačiau, žiūrėdamas kritiškai į kitus, jis turėtų kritiškai žvelgti ir į save. Toks kritiškumas yra kriterijus, įgalinantis atskirti filosofiją nuo pranašysčių, kurios tik iš pažiūros panašios į ją. Tiesa, filosofijos istorijoj buvo filosofų, tikėjusių savo absoliučiu neklaidingumu. Tačiau jeigu kokia nors teorija laikoma šventa, kurios negalima nei pakeisti, nei papildyti, jeigu jos teiginių negalima kritiškai analizuoti, o jų autorius leistina tik garbinti, — ta teorija ne filosofija, jau ne filosofija ar dar ne filosofija.

Jau minėjome, kad filosofija gvildena llabai įvairias problemas.

Tačiau, nepaisant visos filosofinių temų ir problemų įvairovės, daugumą jų galima priskirti vienai iš trijų gan glaudžiai tarpusavy susijusių problemų grupių.

Pirmajai grupei priskirtinos problemos, susijusios su pasaulio (tiksliau, būties) prigimtimi ir jo daiktų ar reiškinių tvarka. Ben svarbiausia iš jų pirmieji graikų filosofai laikė tokį klausimą: kas yra visuotinis daiktų pradas ar pagrindas. Su juo glaudžiai siejosi kitas: kas yra tikroji būtis, t. y. realybė, o kas — tik regimybė, neturinti būtinų realybės požymių. Atskyrus tikrąją būtį nuo netikros (ar nevisiškai tikros) būties, neišvengiamai iškyla jų santykio klausimas.

Antai Platonas (427—347 m. pr. Kr.) — žymiausias antikos filosofas — įrodinėjo, kad laikinas ir netobulas žemiškasis pasaulis nėra vertas didesnio dėmesio. Svarbiausias išminties siekiančio žmogaus tikslas yra pažinti amžinų ir tobulų esybių — idėjų — pasaulį, nes juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis tėra netobulas idėjų pasaulio atspindys.

Filosofijos dalį (skyrių), nagrinėjančią šiuos ir panašius klausimus, Aristotelis (384—322 m. pr. Kr.) vadino pirmąja filosofija. Laikui bėgant (nuo I a. pr. Kr.), ji buvo pradėta vadinti metafizika, siekiant pabrėžti, kad ji nagrinėja pamatinius ir abstrakčius, juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai išaiškintos ne tokios bendros ir abstrakčios fizikos problemos (gr. ta meta ta physika —

tai, kas eina po fizikos). Dar vėliau (nuo XVII a.) greta žodžio „metafizika“ panašia, bet kiek siauresne reikšm buvo pradėtas vartoti ontologijos, t. y. būties teorijos, terminas (gr. on, kilm. ontos — esantis; logos — žodis, sąvoka, mintis, kalba, mokslas).

Ontologija nagrinėja bendriausias, visuotines būties problemas. Fizinio, juslėmis suvokiamo pasaulio prigimtį ir tvarką nagrinėjo kosjnologija.

Sis terminas labai senas (šiuolaikinėje fizikoje ir astronomijoj jam teikiama daug siauresnė reikšmė), o nuo I m. e. a. greta jo buvo pradėtas vartoti vėliau jjį pakeitęs terminas gamtos filosofija.

Antrosios filosofijoje nagrinėjamų problemų grupės šerdis yra klausimas, kaip reikia gyventi arba, kaip pasakytų Kantas, „Ką aš

privalau daryti?“ Kai kuriems filosofams atrodė, jog išmintį mylintis žmogus gali nežinoti, kaip juda planetos ar kokie yra atomai, bet

jam privalu bandyti išsiaiškinti, kaip žmogui dera elgtis. Jis turi ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra gėris ir dorybė. Siekdamas nustatyti visuotines dorovės normas, jis turi gebėti atskleisti moralės idėjų šaltinį ir pagrindą.

Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos ir panašius dalykus, vvadinama etika (gr. ethos — paprotys). Prie etikos šliejosi politika, nagrinėjanti valstybės valdymo būdus ir principus. Su šia disciplina, kurią vėliau pradėta vadinti politine filosofija (politika dabai laikomas pats valstybės reikalų tvarkymas), siejasi istorijos filosofija. XIX a. iš istorijos filosofijos iišsiskyrė kultūros filosofija.

Trečiąją didelę filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Filosofija yra teorinis, argumentais paremtas žinojimas. Todėl filosofas, tvirtinantis, jog juslėmis suvokiami fiziniai daiktai nėra tikroji būtis, arba, paimkime kitą pavyzdį, tapatinantis gėrį su malonumu, turi pagrįsti savo požiūrį. Kaip grindžiami filosofiniai teiginiai? Kuo mūsų žinios skiriasi nuo nuomonių?

Kaip žmogus pažįsta pasaulį ir kokį vaidmenį šiame procese vaidina protas ir juslinė patirtis? Kas yra tiesa ir ar ją žmogus gali pasiekti? Filosofijos dalis, aiškinanti šiuos reikšmingus dalykus, dabar vadinama epistemologija, gnoseologija arba tiesiog pažinimo teorija (gr.episteme — žinios, supratimas; gnosis — pažinimas, žinojimas). Artima epistemologijai disciplina yra logika, nagrinėjanti priimtinus, taisyklingus samprotavimo būdus. XIX a., o gal ir anksčiau nuo epistemologijos atsiskyrė savarankiška tyrinėjimų šaka — mmokslo filosofija, gvildenanti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdus-, jų struktūrą ir raidą.

Kaip matome, filosofijos skyrių gan daug. Išvardijome toli gražu ne visus. Paminėsime dar estetiką, meno, religijos, teisės filosofiją.

O filosofijos nagrinėjamų klausimų, aišku, yra dar daugiau. Visų jų šioje knygoje neįmanoma aptarti. Daugiausia dėmesio skirsime svarbiausioms, pamatinėms metafizikos (ontologijos), gamtos filosofijos, pažinimo teorijos ir mokslo filosofijos problemoms.