Senekos laimės samprata

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Kaip Seneka supranta draugystę 5

3. Yra riba, kurią žmogus peržengęs tampa gobšus 6

4. Mano ir Senekos laimės sampratos neatitikimai 8

4.1. Kodėl jausdamas malonumą žmogus nėra laimingas? 9

4.2. Kas trukdo nepilno proto žmonėms būti laimingiems? 11

5. Išvados 12

6. Literatūros sąrašas 13

Įvadas

Pradėsiu nuo to, kodėl aš pasirinkau būtent šį filosofą, t.y. Seneką. Kadangi buvau mažai susidūręs su filosofais prieš universitetą ir bestudijuodamas šį semestrą negalėjau pakankamai laiko skirti knygų skaitymui, tai natūralu, jog filosofą rinkausi iš mūsų nagrinėtų. Dabar kodėl būtent jį. Man padarė neblogą įspūdį jo “Laiškai Lucilijui”, t.y. ištraukos, kurias mes tturėjome prievarta paskaityti. Man jie paliko gerą įspūdį ir aš galėčiau juos apibūdinti lygiai taip pat, kaip nieko apie tapybą nenusimanantis žmogus parodoje pasako: “O, man šitas darbas patinka, bet negaliu paaiškinti kodėl.” Kažkas panašiai ir man buvo. Galbūt dėlto, jog ten buvo nagrinėjamos temos, būdingos ne tik dabartiniam laikmečiui, bet ir mano amžiui. Prie tokių paminėčiau Senekos sampratą apie draugystę, apie jo turto supratimą (“Skurdžius ne tas, kuris mažai turi, bet tas, kuris trokšta daugiau turėti.”) Kadangi aš pasisakau pprieš nacionalizmą ir ypač prieš rasizmą, tai tuo labiau prieš vergovę, tai man patiko dar to laiko Senekos nusiteikimas prieš vergovę. Jis, kaip ir kiti stoikai, “vergą laikė pilnaverčiu žmogumi” (1,165). Nors, aišku, jis pats jų turėjo pakankamai daug, bet ggerai, kad suprato šį beprasmį išnaudojimą. Labiausiai man įstrigusi vieta buvo apie filosofus. Iš jo parašymo tapo aišku, kad tik sveikas (dvasia) ir doras žmogus gali užsiiminėti filosofija. Be to tik sužinojęs kažką, žmogus supranta, jog jis nieko nežino. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie filosofiją. Aš buvau eilinis beraštis neigiantis filosofiją, nors nieko apie ją nenusimaniau. Aš ir dabar dar nieko nenusimanau šioje srityje, bet galiu teigti, jog tas dalykas vertas dėmesio, bent mano. Aš tada nusprendžiau, jog reikėtų perskaityti likusius “Laiškus Lucilijui”, tačiau ir vėl pritrūko laiko, net ruošiantis referato rašymui jo neužteko. Todėl taip ir nesužinojau kitų jo laiškų, bet tikiuosi, kada nors juos vis tiek perskaitysiu. Jau ruošdamasis referato rašymui, aš perskaičiau Senekos “Apie laimę” iir labai pakeičiau nuomonę apie šį filosofą. Jis jau nebeatrodė toks priimtinas man. Mano laimės samprata iš esmės skyrėsi nuo jo, tačiau aš mačiau, kad kažkuria prasme ir jis yra teisus. Taigi, vietoje to, kad rašyčiau apie Senekos mirties sampratą, aš nusprendžiau išdėstyti savo prieštaravimus Senekai. Jo samprotavimai yra gražūs ir galima būtų jiems pritarti, bet kaip ir visada teorija skiriasi nuo praktikos.

Kaip Seneka supranta draugystę

Aš manau, jog Seneka pilnai išnagrinėjo draugystės problemas. Jo manymu, draugą reikia rinktis atidžiai, reikia įįžvelgti jo sielą ir tik po ilgesnio laiko galima juo pasitikėti. Kas ir bebūtų, jei mes pasitikėtume kiekvienu pasitaikiusiu žmogumi. Mes nežinotume, ar jis gali mus išduoti, taip pat ar gali mums padėti. Tačiau pasirinkus draugą, mes juo turime pilnai pasitikėti, atskleisti jam visas paslaptis. Aišku, yra dalykų, kurių nenorime pasakyti net artimiausiam draugui, bet Seneka sako, jog tada jis nėra tikras draugas, juk “kodėl mes turėtume slėpti nuo draugo kokias nors mintis?” (2,386). Tikrai, kodėl? Jei jis yra tikras draugas, tai su juo galima jaustis ir kalbėti taip kaip būnant vienam. Be to problemos pasakymas kitam, padeda mums atsipalaiduoti, lyg ta problema jau būtų išspręsta. Iš kitos pusės, kitas asmuo ir padeda tą problemą išspręsti, juk dvi galvas kartu sudėjus, gauname geresnį rezultatą. Suradęs tikrą draugą, jau nesiblaškyk ir daugiau neieškok naujų draugų. Nes mes negalime turėti daug tikrų draugų, kuriems galėtume išsipasakoti savo vargus ir džiaugsmus. Seneka mano, kad turėdamas daug draugų, iš tikrųjų tu turėsi tik bičiulius, kuriems tu nenorėsi atskleisti visas mintis. Tuo pačiu tu apgaudinėsi savo bičiulius ir to pačio bijosi iš jų, “mat, apgaulės baimė moko apgaudinėti kitus ir savo įtarinėjimais suteikia teisę nusikalsti” (2,286). Kaip pasirodo tai aktualu buvo ir bus visą laiką, nnes žmogus taip sudarytas, jog jis negali ištverti vienumos, todėl ieško draugų, gyvena šeimoje, dėl to kūrėsi kaimai, vėliau miestai. O, tarp kitko, miestas yra visai neblogas pavyzdys šiam draugystės apibūdinimui. Kažkada visi miesto gyventojai (tada dar kaimo) buvo draugai, bičiuliai. Jie galėjo vienas kitu pasitikėti, išsipasakoti savo vargus. Tačiau, plečiantis kaimams, t.y. didėjant draugų ratui, tas bendravimas pamažu mažėjo ir mes dabar, gyvendami mieste, bendraujame jau su mažiau žmonių. Tai rodo, jog kuo daugiau yra draugų, pažįstamų, tuo pasitikėjimas visais mažėja ir mes galiausiai turime atsirinkti pačius priimtiniausius, ir kuo jų mažiau, tuo yra geriau. Ir svarbiausia, jog rinktumėmės neprabėgomis, o gerai apsvarstę. Šitą taisyklę Seneka taiko ir daugiau gyvenimo atvejų. Pavyzdžiui, knygų yra tiek daug (dabar yra dar daugiau, net neaišku kiek dešimčių ar šimtų kartų), jog visų mes net negalime perskaityti, o juo labiau įsidėti į galvą. Tačiau visų ir nereikia, juk ne visos yra vienodai reikšmingos. Todėl Seneka liepia perskaičius knygą, įsidėti tik tai, kas tavo manymu yra reikšminga. Be to reikia sugebėti atsirinkti, kas yra reikšminga, kad kitą kartą nereikėtų skaityti taip nereikšmingos knygos. Todėl kiekvienas turi padaryti sprendimą, ką priimti ir ką atmesti. Čia jau veikia individo protas. Seneka pataria remtis autoritetais, tačiau negalima ppasikliauti vien autoritetu. Nes ir jie klysta, be to jau reikia proto, kad atsirinktum, kas tau yra autoritetas ir kas nėra. Protas padeda mums analizuoti vieną ar kitą dalyką, jis remiasi atmintimi, t.y. patyrimu, “bet viena yra atsiminti, kita – žinoti. Atsiminti – tai saugoti atminty tai, ką tau kiti pavedė, o žinoti – priešingai – daryti savaip nepaisant pavyzdžio ir nesižvalgant kiekvieną kartą į mokytoją”. Mokytojas mums reikalingas tik pačioje pradžioje, kad užvestų mus ant tiesaus kelio, nes mes sugaištume daug laiko jo beieškodami, tačiau toliau reikia jau pačiam orientuotis, nes kitaip niekada nepraaugtume savo mokytojo. Žmogus, dėl savo prigimties, trokšta visko ir kuo daugiau, bet Seneka pataria atsirinkti tik tai kas mums tikrai būtina ir naudinga, bet juo labiau ne daugiau. Tačiau čia aš jau turėčiau pereiti prie kito skyrelio.

Yra riba, kurią žmogus peržengęs tampa gobšus

“Kas geriau: turėti užtektinai, ar turėti daug?” Be abejo visi vienbalsiai atsakytume, jog geriau turėti užtektinai. Tačiau turėti užtektinai, tai dar nereiškia, jog reikia turėti daug. Dažniausiai tik mažai būna užtektinai. Tačiau užtektinai jau yra riba, galas, už kurio mums daugiau nieko ir nereikia. Tačiau mes dažniausiai net nepastebėję to užtektinai, praeiname ir jau turime daug. Tačiau, “kas daug turi, dar

daugiau trokšta”. Su tuo galime sutikti beveik be išlygų. Kadangi yra tik viena riba, o mes ją jau būname peržengę, tai mūsų troškimai tampa nepasotinami. Kitais žodžiais tariant – mes tampame gobšūs. Tikriausiai daugelis sutiktų, jog gobšumas yra yda, tačiau šią ydą turime ko gero visi. Tačiau vien dėl to, kad pasakome, jog mes esame gobšūs, mums nieko geriau neatsitinka. Reikia galvoti, kaip tokiais netapti, ar kaip jais tapus, išsigydyti šią ydą. Šiuo atveju mums labai padės ta riba apie kkurią pradėjau kalbėti (greičiau rašyti). Reikia sugebėti laiku ją pastebėti, kad neužvaldytų gobšumas. Tačiau, kaip tą ribą aptikti. Čia Seneka randa gan neblogą, gal greičiau net labai gerą, pasiūlymą. Savo poreikius filosofas siūlo matuoti prigimties saiku. Vartoti daiktus tik tokius ir tiek, kiek reikalinga gyvybei palaikyti. Tačiau pats pripažįsta, jog “sunku savo poreikius matuoti prigimties saiku”. Nes žmogus taip sutvertas, jog jis siektų kažko daugiau, neapsiribotų esama padėtimi, dauguma nori būti viršesni už kitus bent tam tikroje srityje. Vadinasi tau nneužtenka vien tik tai palaikyti savo gyvybę, tu turi pakeisti savo sąmonę, mąstyseną taip, kad tu dar ir netrokštum tobulėti. Iš tikrųjų tai ir pats Seneka prieštarauja pats sau – juk filosofija nereikalingas dalykas, jeigu tu gyveni tik tam, kad ppalaikytum gyvybę. Ji reikalinga tik tam, kuris nori gyventi geriau. Tačiau jos pagalba tu kažko pasieki, o tas pasiekimas skatina dar toliau eiti. Taigi, filosofija, o tuo pačiu ir bet kuris kitas mokslas skatina gobšumą. Gal tas gobšumas nėra toks, kokį mes įpratę įsivaizduoti, bet jis yra žinių gobšumas. Todėl žmogus negali jaustis laimingas, nes jis negali pasiekti savo užsibrėžto tikslo, nes tas tikslas yra tobulybė, o tobulybė nėra pasiekiama. Mes galime pasiekti tik tam tikrą tarpinį finišą, tačiau tuo pačiu metu mes atsiduriame jau naujame starte, mūsų laukia jau naujas dalykas. Čia yra panašiai kaip bėgimas aplink stadioną – apibėgę ratą mes sutinkame finišą, tačiau jį prabėgame ir kitas finišas būna tik už dar vieno rato, o šis finišas jjau tampa tik startu. Skirtumas tik toks, kad mes pasiekiame vis tą patį finišą, o mokydamiesi jau atsiduriame kitoje pakopoje. Gal ir neveltui sakoma, jog pasaulis sukasi ratu, tik apsisukęs vieną ratą, jis peržengia į kitą lygmenį, tačiau viskas vėl prasideda iš naujo.

Taigi, gauname nedidelį paradoksą – nenorint būti gobšu, reikia išmokti ribotai norėti, arba visai nenorėti tobulėjimo. Tačiau, jeigu mes pasiektume tokį lygį arba finišą ties ta riba, tai automatiškai mes vėl atsidurtume naujajame starte ir mums atsirastų naujos pproblemos, kurios dabar neegzistuoja. Tai, va kur visa bėda. Daug kam atrodo, kad ta riba va čia pat, tik reikia įvykdyti vieną ar kitą darbą ir šiame gyvenime būsiu viską pasiekęs, o toliau jau galėsiu ilsėtis, tačiau tai nudirbus, atsiranda nauji poreikiai, siekiai, o finišas tampa tik tramplinas, nuo kurio atšokame. Arba B.Genzelis blogai interpretavo Senekos mintis, arba pats Seneka užkibo ant šito kabliuko, bet jis teigia “yra laisvas tik tas, kuris gyvena jau baigęs gyvenimą” (1,168). Jis negali būti baigęs gyvenimą, nes jam natūraliai turi atsirasti nauji siekiai, nebent tai gali atsitikti išskirtiniam žmogui, pvz. psichiškai nesveikam (plačiau apie tai skaitykite toliau – K.D.).

Mano ir Senekos laimės sampratos neatitikimai

Žmogus gyvena taip, kad būtų laimingas. Tačiau kiekvienas žmogus laimę įsivaizduoja skirtingai. Todėl visai natūralu, jeigu mano ir Senekos laimės samprata nesutampa. Tačiau, kaip anksčiau minėjau, žmogus eidamas nuo starto link finišo negali būti laimingas, nes jam atsiranda vis naujų problemų, nebent jis jaučia malonumą jas spręsdamas, tačiau dalinai arba bent akimirką mes pasijuntame laimingi, kai pasiekiame tarpinį finišą. Todėl Daugelis norėtų pasakyti “sustok akimirka žavinga”. Tačiau ši akimirka gali sustoti tik tada, kai mes pasiekiame anksčiau minėtą ribą. Tačiau ir riba, kaip vėliau paaiškėjo, nėra laimė. Tačiau grįžkime prie Senekos. GGalvojau gal B.Genzelis bandys pritarti ar paneigti Senekos laimės sampratą, tačiau jis, savo knygoje, tik paminėjo, jog tokia yra, panagrinėjo, bet nepareiškė jokios savo nuomonės. O aš bandysiu dar ir savo nuomonę išdėstyti. Aš manau, jog laimingi gali būti tik dvejopo tipo žmonės – tie, kurie visiškai save atiduoda malonumams ir kai kurie psichiniai ligoniai. Tačiau Seneka galvoja visiškai priešingai.

Kodėl jausdamas malonumą žmogus nėra laimingas?

“Žmonija dar nesitvarko taip, kad dauguma būtų už gėrį.” (2,368) Pirmiausia aš pastebiu žodelį “dar”, tačiau tuojau pat nusprendžiu, jog ir dabar dar taip nesitvarko. Toliau aš atkreipiu dėmesį į antrąją teiginio dalį – juk dauguma yra už gėrį, beveik visi žmonės nori, jog Žemėje įsiviešpatautų gėris, tada ir gyvenimas būtų geresnis, o tuo pačiu ir žmonės būtų laimingesni. Tačiau, grįžęs į sakinio pradžią, viską suprantu: žmonės yra už gėrį, bet jie taip nesitvarko, kad gėris įsiviešpatautų. Norint, jog gėris nugalėtų blogį (kaip gražiai skamba), reikia taip mums tvarkytis. Iš čia ir išauga Senekos laimės samprata – jis ją pasiekia per gėrį. Tačiau šito vienas žmogus negali pasiekti, tai turi padaryti visa visuomenė ar bent jos didžioji dalis. Kadangi tai padaryti labai labai sunku, tai aš prie laimės einu lengvesniu būdu –- laimę bandau pasiekti vienas. OO norint laimę pasiekti vienam, jau tenka atmesti gėrio sampratą. Man atrodo, jog laimę, bent jau dalinę, žmogus gali pasiekti per malonumą. Tikriausiai ne vienas sutiktų, jog malonumas ir laimė yra vos ne sinonimai, tiksliau jausdamas malonumą tuo pačiu tu ir esi laimingas, bent jau tą akimirką. Tačiau Seneka, kaip ir katalikų kunigai tuoj bando tą paneigti. Jie išaukština dorybę, o siekdamas malonumo, dorybės nepasieksi: “dorybė – tai didystė, aukštuma, karalienė, pergalė, stiprybė, o malonumas – purvas, vergovė, silpnybė, nepastovumas”. Aišku, čia yra teisybės, bet tai daugiau skambūs žodžiai. Koks skirtumas, kad tu esi purve ar kur kitur, bet jeigu tu esi laimingas, tai gal jau pasiekęs gyvenimo tikslą, tau tada nieko nereikia ir tau yra visai tas pats, ką apie tave mano kiti. Ir atvirkščiai, kas iš to, jog tu esi doras, tave visi giria ir aukština, bet tu nejauti jokios laimės, nebent tas aukštinimas tau taip labai patinka. Jeigu tu per dienas ir naktis svaigsti nuo aistrų ir gėrimų, tu esi pamiršęs visą likusį pasaulį ir tau yra malonu, bei tu esi laimingas, tai ar gali būti geriau. Aišku, tos gražios akimirkos pasibaigs, bet tu tada gali stoti į savižudžių gretas ir dar labiau garsinti Lietuvą, o kas

iš to jeigu tu esi doras, gyveni 36-iais metais ilgiau už prieš tai minėtą asmenį, nejauti iš to jokio malonumo, bet tu gali pasigirti, jog esi doras, bet širdyje gal vis tiek pavydi tam “blogiečiui” – kas, kad jo gyvenimas trumpas, bet jis jį pragyvena laimingai ir tikriausiai laimės gauna daugiau negu tas doras pilietis per visą gyvenimą. Tačiau Seneka tuoj pateikia absurdišką ir neargumentuotą teiginį: “Jie skęsta malonumuose, bet jiems nebus gera, nes jie ne gėriu džiaugiasi”. Tai kaip jjiems nebus gera, jeigu jie jau skęsta malonumuose, o tai ir yra jiems gera ir visai nesvarbu kuo jie džiaugiasi. Man tai labai panašu į katalikų neargumentuotus pamokymus.

“Be sveiko proto niekas nebūna laimingas, o žmogus, siekęs blogio vietoj gėrio, yra sutrikusio proto.” Mano išdėstytą laimę galima vadinti blogio laime ir todėl iš Senekos posakio sektų, jog aš esu sutrikusio proto, bet juk taip gyventi patogiau. Be to, pas mus priimta manyti apie žmogų, netaip mąstantį kaip dauguma, kad jis yyra sutrikusio proto, jis netinka gyventi kartu su mumis, jo reikia vengti ir pan. Bet niekas nepagalvoja, jog galbūt dauguma mano netaip. Tai labai ryšku požiūryje į homoseksualistus, lyg jie būtų ne žmonės. Tai kažin ar ne daugumos protas yra ssutrikęs, jeigu jie negali įsiklausyti į mažumas, bet taip negalima kalbėti, nes daugumoje ir yra valdžia, ir visai nesvarbus ji gera ar bloga. Aš suprantu, jog mano laimės samprata vadovaujantis žmogus, taip pat neįsiklauso į kitų nuomonę ir pan., nors turėtų, nes norint visą laiką skęsti malonumuose, turi prieš tai kažką dirbti, t.y. sutvarkyti savo buitį taip, kad galėtum skęsti tuose malonumuose, be to kai kada tai gali kenkti ir kitiems žmonėms.

Kas trukdo nepilno proto žmonėms būti laimingiems?

Aš nesu pabuvojęs jų kailyje, bet manau, jog psichiniai ligoniai yra laimingesnis už nesergančiuosius. Aišku, ne visi. Kodėl aš taip manau? Šitame mūsų pasaulyje yra labai daug problemų, kurios trukdo laimingai gyventi. Mes tas problemas bandome spręsti ir ne viskas pasiseka, o nnepilno proto žmogus gyvena kitokį gyvenimą, jam neegzistuoja šios problemos ir tuo pačiu jis yra laimingesnis, aišku, jam gali egzistuoti kitos problemos, bet juk ne visiems taip yra. Mes jų gailime, o gal visai be reikalo, ypač jei jie nesupranta, jog yra nepilno proto ir jiems tai atrodo natūralu. Aišku, mes negalime jaustis laimingi, jeigu prieš tai nebuvome nelaimingi, nes taip nesugebėtume paaiškinti laimės. Gal dėl to ir psichiniai ligoniai nesijaučia laimingi, nes jie nesuvokia kas yra laimė, nes nematė nnelaimės. Va dabar ir pats susipainiojau ir neatsimenu, ką galvojau prieš tai. Bet skaitau, ką rašė Seneka ir beveik jam pritariu. Jis teigė, jog gyvuliai (taip pat jiems prilygino psichinius ligonius, nes jų protas tėra taip išsivystęs, kaip ir gyvulių) nėra laimingi, nes jie nesuvokia laimės, nors nejaučia baimės ir liūdesio.

Šitą problemą tenka palikti neišspręstą. Nes aš pats joje susimaišiau ir nenoriu dar labiau susipainioti. O mane paveikė teiginys, kad žmogus negali jausti laimės, jeigu jis nesupranta, kas yra nelaimė.

Išvados

Baigiau nagrinėti Senekos laimės sampratą, bet liko neišspręstos kai kurios problemos. Dar reikėtų daugiau pagalvoti ir panagrinėti psichinių ligonių laimingumą, bet, aišku, neatsidūrus jų kailyje, tai sunku padaryti. Nors ir kai kurioms Senekos mintimis nepritariau, bet vis tiek aš nusprendžiau, jog iš jo galima kažko pasisemti. Galbūt jo gyvenamuoju laikmečiu egzistavo panašios problemos ir jos nebuvo išspręstos ligi šiol, kad mes su jomis vėl susiduriame. Tai akivaizdu ir kalbant apie rinkimus. Kas yra labai svarbu šiomis dienomis, kai mes turime išsirinkti savo prezidentą. Pasirodo ir tada žmonės rinkdavo pretorius net neapgalvoję ir po to nuo jų nusigręždavo – argi ne tas pats yra dabartinėje Lietuvoje, tai atsitinka todėl, kad dauguma lygiuojasi į minią ir patys nemąsto, bet tai jau kita pproblema, kuri irgi beje susijusi su laime, nes išsirinkus gerą valdžią, galima ir geriau, o tuo pačiu ir laimingiau gyventi.

Daugeliui kyla klausimas, kodėl Seneka rašo vienaip, gyvenime darė kitaip – turėjo vergų, turėjo daug turtų ir pan. Aš nusprendžiau, jog jam gal tas gyvenimas nebuvo prie širdies ir jis galvojo kaip galima būtų gyventi kitaip ir laimingiau. Tai gal tas pats ir su mano laimės samprata, jeigu aš taip gyvenčiau, tai gal kitaip ir mąstyčiau, be to artėjant gyvenimo saulėlydžiui dauguma žmonių pakeičia savo nuomonę į vieną ar kitą dalyką. Kad aš pakeisiu savo nuomonę, esu beveik įsitikinęs.

Literatūros sąrašas

1. Bronius Genzelis. Senovės filosofija. Mintis 1995, Vilnius, psl.161-170

2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Mintis 1977, Vilnius, psl.337-354; 366-404

3. Б. Рассел. История заподной философии. стр.277-278