Sokratas – pasaulio filosofas

Sokratas-vienas iš žymiausių pasaulio filosofų. Tai buvo vienas iš nedaugelio filosofų, kuris sugebėjo gyventi taip, kaip jis kitus mokė gyventi. Tikriausiai tai yra pagrindinis kriterijus, padaręs Sokratą tokiu žymiu žmogumi. Sokrato gyvenimas laikomas išminčiaus idealu, o jo mokslas-filosofijos istorijos atskaitos tašku.

Apie Sokratą ir jo filosofiją prirašyta daugybė knygų, tačiau pats Sokratas nėra užrašęs nei vieno savo pokalbio ar pamokymo. Jis savo mokslą skelbė tik žodžiu, tačiau jis(mokslas) pasiekė mūsų laikus. Sokrato vardą ir asmenybę filosofijos istorijoje savo atsiminimais išgarsino jjo mokiniai ir pasekėjai. Sokratas pats nemokė atskirų žmonių, tačiau niekada nenuvydavo tą, kuris norėdavo pasiklausyti Sokrato pokalbių. “Mokytoju, tiesą pasakius, niekieno ir niekada nesu buvęs. Bet jei kas-jaunesnis ar vyresnis-norėdavo paklausyti mane kalbant ir pažiūrėti manęs savo darbą dirbant, – niekuomet ir niekad to negindavau. Ir aš ne toks , kurs paėmęs pinigus kalbasi, o nepaėmęs nesikalba”. O tokių žmonių, nuolat vaikščiojančių su filosofu , buvo daug. Tai buvo įvairūs žmonės iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių. Skirtingi žmonės turi sskirtingą nuomonę apie vieną ar kitą dalyką , tad ir liudijimai apie Sokratą yra gana prieštaringi ir nevienodai įvertinantys Sokrato gyvenimą ir jo filosofiją. Pagrindiniai ir išsamiausi šaltiniai yra , turbūt geriausių jo mokinių-Ksenofonto ir Platono-raštai. Jais dažniausiai ir remiamasi rrestauruojant Sokrato filosofiją. Vėlesni antikos autoriai apie Sokratą užsimena fragmentiškai. Tačiau truputį skiriasi ir šių Sokrato mokinių liudijimai. Ksenofontas savo liudijimuose stengiasi objektyviai vaizduoti Sokrato gyvenimą ir filosofiją. Jis daugiau liudija kaip istorikas, kuriam svarbūs konkretūs įvykiai. Tuo tarpu Platono požiūris truputį subjektyvus, nes jo Sokratas-truputį idealizuota asmenybė. Jis rašo apie Sokratą kaip apie patį išmintingiausią pašnekovą. Platonas visus nuopelnus, idėjas ir samprotavimus, apie kuriuos jis užsimena savo veikaluose, priskiria Sokratui. Dėl to, kai kada yra sunku nustatyti, kur yra Sokrato nuomonė, o kur paties Platono požiūris.

Sokratas gimė 469 metais prieš mūsų erą Alopekėje, netoli Atėnų. Jo tėvas buvo akmenskaldys, o motina-pribuvėja. Šeimoje jis buvo antras sūnus. Sokratui gimus, jo tėvas, pagal tuometinius graikų papročius, kreipėsi į orakulą, kaip jjam sūnų auklėti . Orakulas tėvui pasakė, kad jo sūnus turi savyje vidinį valdovą, kuris yra geresnis už visus mokytojus ir auklėtojus. Tėvams buvo patarta, kad jie leistų Sokratui daryti tai, kas tik jam šauna į galvą, netrukdyti skleitis sūnaus polinkiams ir potraukiams. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o būdamas aštuoniolikos metų tapo Atėnų piliečiu.

Sokrato jaunystės laikais Atėnuose garsių filosofų nebuvo. Atėnai tada garsėjo kaip politikų, karvedžių, jūreivių, prekijų ir menininkų miestas. Tačiau tuo metu Atėnuose lankydavosi daug garsenybių:Elėjos mmokyklos įkūrėjas Parmenidas, taip pat Anaksogoras, Pitagoras ir kiti. Sokratas buvo labai smalsus ir niekada nepraleisdavo progos pabendrauti su tais žmonėmis. Jis domėjosi jų pasisakymais, leisdavosi į įvairius disputus. Taip Sokratas susipažino su pagrindinėmis to meto graikų filosofijos mokyklomis, kurios lėmė jo paties filosofinių pažiūrų formavimąsi.

Tuo metu graikų filosofai gvildeno gamtos problemas. Tuo tarpu jaunasis Sokratas iškėlė naują problematiką graikų filosofijoje. Sokratas savo gyvenimo šūkiu iškėlė posakį:”Pažink pats save”. Šis posakis paskatino Sokratą gilintis į žmogaus esmę, aiškintis jo gyvenimo paskirties ir prasmės klausimus, žmogiškojo pažinimo galimybes ir ribas. Šiuo savo posakiu Sokratas graikų filosofiją nukreipė nauja moraline, humanistine linkme.

Sokrato gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su betkuo. Tai buvo pagrindinis jo užsiėmimas:”Agi aš nieko daugiau neveikiu, kaip tik vaikščioju ir kalbu su jumis, jauniems ir vyresniems, ragindamas pirma ir daug labiau rūpintis ne kūno reikalais ir ne turtais, bet savo siela, kad kuo geriausiu būtų”. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvolabai platus ir įvairus-filosofai, politikai, karvedžiai, poetai, amatininkai ir net vergai. Tai rodo, kad Sokratas buvo žmogus, sugebantis bendrauti su visais:ir mokytais ir net pradinio išsilavinimo neturinčiais. Jis sudomindavo žmones savo išmintimi ir protu. Sokratą, apsuptą mokinių, galėjai kiekvieną dieną matyti gatvėse ir aikštėse, aamatininkų dirbtuvėse ankstų rytą ir vėlų vakarą. Suprantama, kad dėl tokio plataus pašnekovų srauto, temos buvo aptarinėjamos pačios įvairiausios:apie kūną ir sielą, dievus ir žmones, žinojimą ir nežinojimą, turtą ir skurdą ir t.t . Tačiau kad ir su kuo kalbėdavosi Sokratas, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus pagrindai -žinojimas, tiesa, dorybė. Antroje savo gyvenimo pusėje Sokratui teko trejetą kartų dalyvauti karo žygiuose kaip sunkiai ginkluotam pėstininkui. Yra žinomas liudijimas apie nepaprastą Sokrato drąsą mūšio lauke, iš kurio jis išnešė sužeistą Atėnų karo vadą Alkibiadą.

Pasiekęs penktąją dešimtį, Sokratas vedė ir susilaukė trejeto sūnų – Lamproklio, Sofromsko ir Menekseno. Tačiau tvirtinimai apie jo šeimą yra prieštaringi. Platonas ir Ksenofontas mini, kad Sokratas turėjo vieną žmoną Ksantipę, o Aristotelis teigia, kad jis turėjęs dvi: Ksantipę ir Mirtą. Iš turimų šaltinių tiksliai nėra aišku, kuri iš minimų moterų buvo tikroji Sokrato žmona, tačiau dažniau yra minima Ksantipė. Ji vaizduojama, kaip nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimyninius vaidus. Tikriausiai pagrindinė šių vaidų priežastis buvo tai, kad Sokratas visai nesirūpino šeimos išlaikymu. Ksantipė jį vadino plepiu ir dykinėtoju. Dažnai Sokratas klausiamas, kodėl jis gyvena su tokiu charakterio moterim, atsakydavo, kad jeigu įstengs sugyventi su tokiu žmogumi, tai jam būsią lengviau sutarti ir su visais kkitais.

Sokratas buvo labai protingas, turėjo visus bruožus, reikalingus valdžios vurui, tačiau jis vengė politinės veiklos. Sokratas buvo įsitikinęs, kad” jei būčiau dirbęs visuomenės darbą ir, jį dirbdamas, būčiau kaip dera tauriam vyrui, stojęs už teisią ir kaip reikiant sielojęsis ta pareiga, ar manote, kad aš būčiau išgyvenęs tiek daug metų? “. Sokratas nenorėjo kištis į politiką, tačiau paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį burtais buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu. Jis čia pagarsėjo tuo, kad nepaisė, jo manymu, neteisėtų įsakymų ir nepakluso aukštesnių valdininkų nurodymams. Taip jis pasipriešino mėginimui kolektyviai nuteisti Atėnų karo vadus už religinių tradicijų pažeidimą. Sokratas teigė, kad visi karvedžiai negali atsakyti už kelių karvedžių aplaidumą ir siūlė bausti kiekvieną atskirai, tik išnagrinėjus bylą.

Sokratas, būdamas ištikimas teisėtumui, atvirai priešinosi po Pelopeneso karo Graikijoje įsigalėjusiai oligarchijai ir vadinamąjai trisdešimties metų tironijai. Tuo metu prasidėjo masiniai susidorojimai su valdžiai nepaklusniais žmonėmis. Sokratui, kaip teisėtam ir teisingui Atėnų piliečiui, tai labai nepatiko ir jis aštriai kritikavo tuometinę vadovybę. Todėl Sokratui buvo uždrausta mokyti jaunuolius.

Žlugus tironijai, įsigalėjo demokratija, tačiau ji nebuvo panaši į demokratiją Periklio valdymo metais, kurią Sokratas laikė demokratijos idealu. Tad savaime suprantama, kad Sokratui naujoji demokratija nepatiko, o šis žmogus niekada nesitaikstė su tuo kas jam nepriimtina. Pirmiausia

Sokratas reikalavo, kad žmonės, kurie nori siekti valdžios, turi būti kompetentingi šioje srityje. Sokratas visiškai sukritikavo valdžios paskyrimą burtų keliu:”Rinkti valstybės veikėjus pupomis-kvailysčių kvailystė:ar esąs bent vienas norįs turėti pupomis išrinktą vairininką., dailidę, fleitininką ar panašų žmogų, nors jų riktai pridarą mažiau žalos negu valstybės veikėjų klaidos”. Sokratas neteikė pirmenybės kuriai nors valdymo formai, nes, anot jo, svarbiausia, kad politinis veikėjas išmanytų savo amatą ir dirbtų pagal įstatymus. Tai buvo tuometinės demokratijos pagrindų kritika,kuri labai nepatiko politikams. Taip pat daugeliui nnepatiko tai, kad Sokratas sugebėdavo paprastais, tačiau labai taikliais klausimais ne vieną priversti pasijusti menku, nieko neišmanančiu ir atskleisti tikruosius savo sugebėjimus.

“Tiesa akis bado”-teigia lietuvių liaudies patarlė, kuri čia labai tinka. Tai, kad Sokratas atvirai kritikavo viską, kas jam atrodė neteisėta ir nedora, jo tiesumas ir principingumas, savitas nepriklausomas gyvenimo būdas darė jį daugeliui labai neparankiu žmogumi. Dažnai nepageidaujama asmenybe stengiamasi atsikratyti. Taip atsitiko ir Sokratui. Jo priešininkai visais teisėtais ir neteisėtais būdais pradėjo ieškoti preteksto juo atsikratyti. Naujausios ddemokratijos šalininkai nedrįso jam pateikti politinių kaltinimų. Jiems reikėjo surasti religinių ir moralinių nusižengimų, kurių Sokratas niekada nebuvo padaręs. Tačiau 399 metais pr. Kristų nevykėlis poetas Meletas pateikė visiškai absurdišką ir nepagrįstą skundą, kuriame Sokratas buvo kaltinamas:

a)bedievyste,

b)naujų dievybių pripažinimu, <

c)jaunimo tvirkinimu.

Man , perskaičius Ksenofonto “Atsiminimai apie Sokratą”, taip pat dvi Platono “Valstybės” knygas, visiškai nesuprantama, kokiam nevykėliui ir apsišaukėliui galėjo kilti mintis apkaltinti tokį žmogų, kokiu buvo Sokratas. Kad ir kokie neteisingi kaltinimai būtų, juos reikia paneigti.

Pirmiausia Sokratas buvo kaltinamas “bedievyste”. Šio kaltinimo pagrindas buvo tai, kad “Sokratas nusikalsta ir niekus daro, norėdamas susekti, kas darosi po žeme ir danguje, netaurą daiktą versdamas tauru ir kitus mokydamas tų pačių dalykų”. Taip pat jis buvo kaltinamas dangaus šviesulių dieviškumo nepripažinmu, laisvu religinių tradicijų ir papročių traktavimu, o viena iš pagrindinių priežasčių esąs Sokrato DAIMONION. Tai buvo savotiškas vidinis, individualus jo paties dievas, visuomet patardavęs jam, kaip pasielgti vienu ar kitu gyvenimo atveju. Ne vienam savo draugui Sokratas patardavo, ką ddaryti , o ko ne. Tuos nurodymus jam duodavo DAIMONION. Kas jo paklausydavo, laimėdavo, o kas numodavo ranka, vėliau gailėdavosi. DAIMONION-tai Sokrato sąžinės balsas, kuriam jis visada paklusdavo. Todėl daugelis Sokrato amžininkų, jo DAIMONION laikė pavojingu bandymu pakeisti tradicinius graikų dievus ir nuo seno nusistovėjusią jų sampratą, kiekvieno žmogaus vidiniu dievu, kuris už senus dievus išspręstų žmogiškojo teisingumo klausimus. Tačiau iš tikrųjų šie kaltinimai yra nepagrįsti. Sokratas išpažino graikų dievus ir laikėsi jų garbinimo tradicijų. Jis buvo neturtingas pilietis, tačiau vvisada aukodavo dievams pagal savo išgales. Kiek galėdavo Sokratas,pats draugams patardavo kaip tvarkyti kasdieninius reikalus, o, kai nežinodavo, ką patarti siųsdavo pas orakulą. Jis manė, kad žmonėms užtenka proto išmokti kokio nors amato ar tvarkyti paprastus reikalus, tačiau spręsti pačius svarbiausius dalykus dievai pasilieka sau. Tai akivaizdus įrodymas, kad Sokratas garbino dievus.

Jaunimo tvirkinimas – kitas labai rimtas kaltinimas, pateiktas Sokratui teisme. Kaltintojai teigė, kad Sokratas savo kalbomis skatinęs jaunuomenę nesilaikyti priimtų įstatymų ir nustatytos tvarkos, tuo griaudamas valstybės pamatus. Teisme Meletas rėmėsi keliais buvusiais Sokrato mokiniais, kurie nusižengė teisėtumui. Tie jaunuoliai iš Sokrato gavę daug žinių ir pamatę, kad yra mintresni už daugelį valstybės veikėjų, nebetęsė mokymosi. Jie, atsiskyrę nuo Sokrato, pradėjo bendrauti su žmonėmis, kurie daugiau vadovavosi neteisėtumu nei teisumu. Dėl įtakingumo jie buvo gerbiami žymių valstybės vyrų, liaupsinami liaudies ir dėl to pradėjo nebesirūpinti savimi ir visiškai išpuiko. Tačiau, ar būtų teisinga tuo kaltinti Sokartą. Juk jis visai nekaltas, kad, atsiskyrę nuo jo, tie jaunuoliai pasirinko blogą draugiją ir apsileido. Mano manymu, Sokratas kaip tik buvo tas žmogus, kuris “paklydusį” jaunuolį galėjo atvesti į doros kelią. Kiekvienas jaunuolis, ir ne tik jis, pabendravęs su Sokratu, tapdavo geresnis. Sokratas daugelį jaunuolių privertė ne iš aukšto, o realiai žiūrėti į ppasaulį ir jo problemas.

Sokratas visus jam pateiktus kaltinimus apsvarstė teisme ir, remdamasis savo filosofija, įrodė, kad jie nepagrįsti. Tačiau jo gyvenimo filosofija tuo metu neatitiko Atėnų įstatymų, kas labai nepatiko teisėjams. Sokratas teisme galėjo prašyti malonės, prašyti, kad jo pasigailėtų. Tačiau Sokratas nesižemino, nes taip jam būtų reikėję pasielgti neteisėtai. Taip jam patarė vidinis balsas DAIMONION. Sokratas pasirinko garbingą mirtį. Draugai įkalbinėjo jį gelbėtis, bėgti iš kalėjimo, bet Sokratas liko ištikimas sau ir išdidžiai pasitiko mirtį.

Sokratas, kalbėdamas teisme, išpranašavo, kad po jo mirties žmonės gailėsis, kad taip žiauriai jį nubaudė: “Tad skelbiu, vyrai, jums, kurie gyvatą man pakirtote, kad tuoj po mano mirties ateis jums daug sunkesnė, negu ta,- tai Dzeusas žino,- kuria mane nužudote”. Po Sokrato mirties, šie žodžiai labai greitai pasitvirtino. Atėniečiai suprato, ko neteko ir puolė atgailauti. Rašoma, kad buvo paskelbtas gedulas, uždrausti teatro vaidinimai, o Sokrato kaltintojai nubausti mirties bausme.

Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip kitus mokė gyventi. Tai buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Jam buvo visiškai svetima prabanga, puikavimasis drabužiais, apavu, kitokiais kasdieniniais dalykais. Kaip valstybės pilietis, jis ištikimai tarnavo savo tėvynei: karo metais narsiai ją ggynė, taikos metu rodė ištikimybės pareigai pavyzdį, nebijodamas drąsiai ginti tiesą ir įsiaudrinusios minios ir pareigūnų akivaizdoje. Savo gyvenimo būdu Sokratas išsiskyrė iš kitų atėniečių. Jis ištisas dienas klajodavo po miestą ir šnekėdavo su kiekvienu kelyje sutiktu žmogumi. “Jeigu aš vėl sakysiu, kad yra didžiausia laimė žmogui kasdien šnekėti apie dorybę ir apie kitus dalykus, apie kuriuos girdite mane kalbant, dėl jų save ir kitus kvočiant, ir, kad gyvenimas be tokio tyrinėjimo ir nevertas gyventi žmogui, -tai tokia mano kalba jūs dar mažiau patikėsite”. Visiems imponuodavo ne tik jo samprotavimai, bet ir išorė.Sokratas dėvėdavo prastą apsiaustą, daugiausia vaikščiodavo basas. Daugelis į jį žiūrėjo, kaip į keistuolį, kuris savo plepalais kvaršina žmonėms galvas.

Kai kada Sokrato elgesys gali priminti sofistų veiklą, tačiau nuo jis labai skyrėsi savo mokymo turiniu. Sokratas ragino žmogų pažinti patį save. Tik tai save pažinęs žmogus gali nukreipti savo gyvenimą teisingu keliu. Priešingai, negu sofistai, kurie sakėsi viską žiną, Sokratas visuomet naudojos posakiu: “Aš žinau, kad nieko nežinau”.

Vieši filosofiniai pokalbiai buvo didžiausia Sokrato aistra, kuri jį buvo taip užvaldžiusi, kad jis visiiškai nesirūpino savo šeima. Pokalbių tyrimų objektas-žmogus. Savo gyvenimo prasme jis laikė mokyti žmones pažinti gyvenimo vertybes. Sokratas ir jo šeima gyveno skurde ir nepritekliuje,

tačiau jis visada atsisakydavo, jei kas pasiūlydavo gersnį būstą, žemės plotelį ar maisto produktų. Giliu Sokrato įsitikinimu, siekimas praturtėti iškreipia žmogų iš doros kelio.

Sokrato išvaizda buvo kontrastas jo moraliniam ir dvasiniam grožiui. Jis buvo labai negražus: “nedidelio ūgio, pilvotas, trumpu kaklu, didelia nuplikusia galva, išsišovusia kakta, plačia suplota nosimi, storomis lūpomis ir paburkusiu veidu”. Būdamas neišvaizdus išoriškai, Sokratas patraukdavo žmones savo vidinio pasaulio gėrybėmis. Jis visuomet būdavo ramus, švelnus, geraširdis, gerai nusiteikęs. Tačiau labiausiai žmones pakerėdavo Sokrato išmintis. Kaip rrašo Platonas, Delfų orakulo žynė buvo paklausta ar yra kas nors pasaulyje išmintingesnis už Sokratą. Atsakymas buvo-nėra išmintingesnio. Šitą pripažinimą Sokratas gavo dėl to, kad žinojo, jog nieko nežino, tačiau jis nelaikė savęs visažiniu išminčumi. Jo manymu,” išmintis-tik dievų prerogatyva,o žmogus geriausiu atveju gali būti išminties mylėtoju-filosofu”. “Žinau, kad nieko nežinau”-svarbiausias Sokrato filosofijos teiginys. Tikruoju filosofu Sokratas laiko tą, kuris pripažįsta žinojimo ir dorovės vienovę ir įgyvendina ją savo pavyzdžiu. Jam pirmiausia rūpėjo ne teorija, o žmogus, jo dvasinės vertybės, vvalstybės sąrangos klausimai.

Pagrindinis Sokrato etikos postulatas-žinojimas yra svarbiausia dorybė. Dorybė yra besąlygiškas gėris. Visas blogis kyla iš nežinojimo. Kad žmogus žinotų, kas yra gera ir, kas bloga, jis privalo atkakliai ir nuolat mokytis tai atpažinti. Sokratas manė, kad tiesos kkaip kokios nors žinomos formulės perduoti kitam neįmanoma. Galima tik padėti kitam žmogui ją atrasti savo viduje. Kiekvienas susivokti turi pats. Jei žmogui pavyksta aiškiai susivokti, tai šis žinojimas yra amžinas, bet, suvokęs tiesą, žmogus negali elgtis neteisingai. Tai Sokrato žinojimo savitumas. Žinojimas ir dora jam sutampa. Blogą darantis žmogus nežino, ką darąs,nes jis nėra iki galo susivokęs. Sokratas manė, kad “vienintelis iš tiesų svarbus dalykas yra ne gyvenimas, o doras gyvenimas”.

Dorybės nėra įgimtos, jos įgyjamos mokantis pažinti. Pažinti dorybes yra naudinga. Elgtis dorai ir teisingai žmogui naudinga, nes tik tuomet jis patiria aukščiausiąją laimę. Aukščiausioji laimė-tai ne didžiausias malonumas, o tik kuo mažesni poreikiai: “Kuo mažiau trokšti, tuo arčiau dievų esi, o nieko netrokšti-jau dieviškasis tobulumas”.

Sokrato mokiniai PPlatonas ir Ksenofontas savo veikaluose nemažai rašo, kaip jų mokytojas suprato įvairias dorybes-teisingumą, drąsą, savitvardą, darbštumą, dosnumą.

Teisingumą Sokratas aiškino,kaip teisėtumą, paklusimą rašytam ir nerašytam įstatymui. Tai privaloma kiekvienam piliečiui nepriklausomai nuo jo visuomeninės padėties. Jeigu įstatymai ir nėra pastovūs vistiek reikia jiems paklusti. Tai Sokratas įrodė teisme. Jis galėjo, nusižeminus meilikauti teisėjams ir būtų išteisintas, bet jis nė nemanė imtis priemonių, pažeidžiančių įstatymą. Žmogus, kuris laikosi įstatymų, nusipelno pagarbos, pasitikėjimo ir draugiškumo.

Narsiu Sokratas vadino tą, kuris sugeba ramiai ssutikti pavojų ir žino, kaip jį galima protingai įveikti. Sokrato manymu, narsumas-įgimta savybė.

Sokratas labai vertino nuoaikumą. Savitvardara – dorybės pamatas, todėl pirmiausia ir reikėtų ją ugdyti savo sieloje. Žmogus, nesugebantis susivaldyti, nėra laisvas. Jis priklauso nuo aistrų. Tada jis labai mažai skiriasi nuo laukinio gyvulio, negalima juo pasitikėti. Malonumai žmogui tik tada gali teikti džiagsmą, kai jie suderinti su nuosaikumu. Anot Sokrato, “žmogus yra kartu ir išmintingas, ir nuosaikus, jei žino, kas yra grožis bei gėris, ir gyvena pagal šitą žinojimą;ir atvirkščiai: žinodamas, kas yra bjauru vengia šito”. Tik toks žmogus sugeba teisingai pasirinkti dorybę, turi daugiau laiko galvoti apie valstybės bei draugų reikalus, lengvai pakelia jį ištikusius pavojus. Todėl, Sokrato manymu, labai svarbu nuosaikumo mokyti jaunuolius, kad jie galėtų tinkamai valdyti valstybę.

Daug dėmesio Sokratas skyrė ir kūno sveikatai bei grūdinimui. Pasak Sokrato, silpnas, neužgrūdintas kūnas sukelia prastą nuotaiką, dvasios nuopolį. Naudingiems darbams dirbti reikalingas stiprus ir užgrūdintas kūnas: “Nepakanka žinoti, kokia veikla yra naudinga, reikia nedelsiant tą žinojimą realizuoti ir veikti. Dykinėjimas-tai ne tik nieko neveikimas, bet ir nenaudinga veikla. Joks darbas, jokia veikla nėra gėdinga”. Sokrato manymu, dievai žmogui gali padėti tik tada, kai jis daug ir iš visos širdies triūsia.

Įvairių dorybių pažinimo ir jų nnaudingumo aiškinimas-buvo pagrindinės temos, sudarančios Sokrato filosofinius pokalbius. Kartu Sokratas pabrėžia, kad visos dorybės yra žinojimas. Vadinasi, dora yra viena: “teisingumas-žinojimas, kas jam pridera, drąsa-žinojimas, ko reikia bijoti, dievobaimingumas-žinojimas, kad yra dievai ir ko jie nori iš žmogaus”.

Plačiau susipažinęs su Sokrato gyvenimu ir filosofija, galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad tai buvo tikrai neeilinis žmogus. Tikriausiai pasaulyje nedaug yra žmonių, sugebėjusių gyventi taip kaip Sokratas gyveno ir mokė kitus. Gal Sokratas ir yra truputį idealizuota asmenybė, bet jis-tai visų dorybių įsikūnijimas: teisingumo galėtų pavydėti kiekvienas teisėjas, narsumo – kiekvienas karys, nuosaikumo- kiekvienas doras pilietis, iškalbingumo- kiekvienas politikas ir, svarbiausia, išminties-kiekvienas mokslininkas. Savo mąstymu ir poreikiais jis buvo artimas dievybei. Sokratas buvo tarsi dievų pasiuntinys atėniečiams. Atėnų piliečiai turėjo gerą progą pabendrauti su tokiu žmogumi. Daug kas išnaudojo šią galimybę ir tapo geresniais bei išmintingesniais. Bet atsirado ir tokių, kuriems nepatiko, kad Sokratas skleidė gėrį ir jie nuteisė jį mirtimi. Tačiau teisingumas vistiek nugalėjo. Tik mirus Sokratui, žmonės suprato, ko neteko ir nubaudė jo skriaudėjus. Jie pradėjo jį labiau garbinti ir išgarsino jo vardą visame pasaulyje.Visi žmonės ir dabar gali iš Sokrato pasimokyti, kaip gyenti, nes garbingas jo vardas išliko iki mūsų laikų.

Naudota Literatūra

Ksenofontas

“Atsiminimai apie Sokratą”

Vilnius “Priedai”

1993

Platonas

“Sokrato apologija”

Vilnius “Aidai”

1995