Filosofijos koliokviumas
Filosofijos koliokviumas
Klausimai:
1. Filosofijos kilmė.
2. Filosofijos samprata (galimi apibrėžimai) ir struktūra.
3. Filosofijos santykis su mokslu, menu, religija.
4. Metafizika (Aristotelio prasme, sąvokos atsiradimas). Pasaulio genezės problema.
5. Platono idėjų teorija.
6. Būties hierarchijos koncepcija (Platonas, Aristotelis, Eriugena, Tomas Akvienietis).
7. Substancijos problema: dualizmas ir nonizmas (materialistinis ir spiritualistinis).
8. Būties problema šiuolaikinėje (XX amž.) filosofijoje.
9. Finalizmas ir kaulizmas.
10. Determinizmas ir indeterminizmas.
11. „Pažinimo šaltinių“ problema: racionalistų ir empiristų ginčas.
12. Apriorizmas (I. Kanto sintetiniai aprioriniai teiginiai; vėlesnė jų kritika)
13. Pagrindinės filosofijos tiesos, sampratos: klasikinė, akivaizdumo koherencijos ir pragmatinė.
14. Tiesos ir tikimybės santykis.
15. Mokslo filosofija: mokslo ir metafizikos demarkacijos problema (verifikacija, konfirmacija ir falsifikacija).
16. Mokslo mmetodo problema: dedukcionizmas ir indukcionizmas.
17. Moklso raidos samprata.
Atsakymai:
1. Filosofijos kilmė
Žodis filosofika yra graikškos kilmės: “philien“ – mylėti; “sophien“ – iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą, tačiau vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą ir, vių pirma, aukštesnįjį žinojimą, aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną. Taigi “sophos“ iš pradžių reiškė žmogų, kuris nusimano apie profesiją ir apie gyvenimą.. o vėliau – pirmiausia „isminčių“. Todėl filosofija dažniausiai verčiama kaip „išminties meilė“.Jau Pitagoras ( apie 590-500), atrodo, vartojo šį žodį. Heraklitas Efezietis (apie 540-480) šnekėjo aapie filosofus. Bet tik Sokratas (470-399) suteikė šiam pavadinimui istoriškai patvarią reikšmę. Sokrato ir išmintingiosios Diotomos pokalbyje Platonas nusako filosofiją kaip išminties meilę, personifikuodamas tiesos, gėrio ir grožio meilę demono Eroto įvaizdžiu.( „Puota“).
2. Filosofijos samprata
Filosfija aiškina būtie pagrindus, žmogaus santykį su ppasauliu ir pačiu savimi; nagrinėdama, pavyzdžiui, pažinimo pagrindus ar principus filosofija tyrinėja, ką ir kaip žmogus pažįsta, ar gali pažinti, taigi aiškina žmogaus pažinitnį antykį su pasauliu. Kadangi žmogų domina ne tik išorinis pasaulis, bet ir jis pats (jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai), tai aišku,kad filosofui rūpi ne tik žmogaus santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi. Filosfija yra bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus konceptinius klausimus. Filosofija yra mąstymo kritninė analizė. Yra fiksuojami du svarbūs filosofijai dalykai. Pirma, filosofija glaudžiai siejasi su refleksija (mąstymu, nukreiptu ne į išorinius dalykus, o į patį mąstymo procesą, prielaidas, kuriomis remaimės, sąvokas, kurias vartojame,būdus, kuriais samprotaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos darome. Antras svarbus dalykas yra filosofoijos kritinė orientacija. Filosofas ssiekia kritiškia įvertinti mąstymo priemones, būdus ir rezultatus. Filosofų teiginiuose gan dažnai slypi vertinimai ir normos.
Filosofijos struktūrizavimas
Kadangi filosfija gvildena daug įvairiį problemų, jas galima priskirti vienai iš trijų gan glaudžiai tarpusavy susijusių problemų grupių.
Pirmajai grupei yra priskirtinos problemos, susijusios su pasaulio (būties) prigimtimi ir jo daiktų ar reiškinių tvarka. Svarbiausi klausimai yra „kas yra visuotinis daiktų pradas ar pagrindas?“ ir „kas yra tikroji būtis?“. Platonas įrodinėjo, kad laikinas ir netobulas žemiškasis pasaulis nėra vertas didesnio dėmesio. Svrabiausias išminties siekiančio žmogaus ttiklas yra pažinti mažinų ir tobulų esybių – idėjų – pasaulį, nes juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis tėra netobulų idėjų pasaulio atspindys.Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos kalusimus buvo vadinama Aristotelio pirmąja filosofija. Laikui bėgant jį buvo pradėta vadinti metafizika. Dra vėliau greta žodžio metafizika panašia, bet kiek siauresne reikšme buco pradėtas vartoti ontologijos (būties teorijos) terminas. Ontologija nagrinėja bendriausias, visuotines būties problemas.
Antrosios grupės šerdis yra klausimas,kaip reikia gyventi arba, anot I. Kanto, „Ką aš privalau daryti?“, kaip žmogui dera elgtis. Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos ir panašius dalykus yra vadinama etika.
Trečiąją didelę filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Filosofijo dalis, nagrinėjanti šiuos klausimus yra vadinama epistomologija, gnoseologija arba tiesiog pažinimo teorija.
Egzistuoja dar estetika, meno, religijos ie teisės filosofija.
3. Filsofijos ir mokslo santykis
Paprastai filosofija ir teologija yra atskiriami nuo kitų mokslų; pasatrieji yra vadinami specialiaisiais mokslais. Juos galima klasisfikuoti įvairiai:
o Realieji mokslai: Gamots mokslai ( pvz., fizika, chemija, astronomija, teorinė medicina, biologija), Kultūros mokslai (Dvasios mokslai (pvz., istorija, religijotyra, kalbotyra ir menotyra) ir Socialiniai ir ūkio veiklos mokslai))
o Formalieji mokslai ( pvz., formalioji logika, matematika, struktūrų teorija)
Realiųjų mokslų objektas yra tam tikra patirtinės tikrovės dalis, kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. Ta dalis gali būti gamta (gamtos mokslai) arba tai, kas yra aatsiradę dėl žmonių veiklos ir gamybos (kultūros mokslai); čia galima skirti istoriją, kalbą ir meną, kaip žmogiškosios dvasios kultūrinius ir socialinės bei ūkinės veiklos dėsningumas. Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės kokios nors atskiros dalies; jiems rūpi gryna forma, abstrakti ryšių struktūra, taip pat jų ryšių išraiškų apskaičiuojamumas, t.y. padarydamas, kad jas būtų galima „skaičiuoti“.
Realieji mokslai tyrinėja savo sritis, aptikdami aprašuomuosius ir grindžiamuosius ryšius. Apskritai galima nurodyti 3 būdingus realiųjų moklsų požymius, kurie, beje, įvairiuose moksluose reiškiasi labai įvairiai. Relieji mokslai visuomet yra:
Empiriniai, t.y. jų objektas yra aptirtinio pasaulio sritis. Aprašomieji ir grindžiamieji ryšiai, kuriuos tie mokslai aptinka, tyrinėjamoje srityje visuomet gali būti patvirtinti ir neperžnegia srities ribų.
Tematiškai redukuoti, t.y. jų tema (objektas) yra apribuota (redukuota) tam tikru požiūriu (aspektu), tuo tarpu į kitus požiūrius neatsižvelgiama
Metodiškai abstraktūs, t.y. jų tena yra tik tiek sugriebiama, kiek tai leidžia padaryti metodas; tai, ko tam tikras metodas negali sugriebti, nėra tematizuota; į tai neatsižvelgiama.
Labai senas metodologinis principas teigia, kad joks mokslas nepateikia sau pačiam nei objekto, nei metodo. Pvz., klausimas, kaip istorikasnustato savo objektą arba apibrėžia savo metodą, nėra istorijos klausimas. Taškas, iš kurio yra nustatomi tam tikro mokslo objektas ir metodas, visuomet yra už mokslo ribų. Tas taškas yra ikimokslinio išankstinio žinojimo srityje. ŠŠis išankstinis žinojimas tan tikra prasme yra žinojimas apie visumą, todėl jis leidžia iš visumos išskirti tan tikrą obejktą ir tam tikrą metodą. Filosofija ir realieji mokslai suponuoja tą patį pradinį tašką:ikimokslinį,kasdienį patyrimą.
Realieji mokslai yra empiriniai, nes jų objektas yra prtirtinio pasaulio sritis, jie neperžengia šios sritie ribų. Filosofija klausia apie patyrimo ar, atitinkamai, patirtinio pasaulio arba jo sričių galtuines sąlygas ir pamatus. Ji pradeda nuo patyrimo ir klausia, kas sudaro patyrimo pamatą. Kanto formuluotė:filosofija klausia apie patyrimo galimybės sąlygas.
Realieji mokslai yra tematiškai redukuoti , nes jų tema yra apribota tam tikru aspektu. Filosofija nėra tematiškai redukuota. Ji klausia apie to, kas empirška, neempirine sąlygas, kaip apie visumą.
Realieji mokslai yra metodiškai abstraktūs, nes jų tiriama sritis yra sugriebiama tik tiek, kiek leidžia jų apibrėžtas metodas. Filosofija nėra metodiškai abstrakti, nes ji nesiremia jokiu iš anksto nustatytu metodu, kurį taikytų, tirdama savo objektą. Filosofojos metodas greičiau yra pats filosofoijos turinio,jos objekto gyvenimas, kuris ir nustato filosofijos metodo pobūdį.
Galima nurodyti keletą svrabių išvadų: realieji mokslai tyrinėja savo sritis tam tikraisdaliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus. Tad jie visumos kaip ir nepripažįsta, nes ji niekada nebūna šių mokslų tema.
Realieji mokslai nežino savo teiginų visumos apimties.
Yra bent trys požiūriai į filosofojos santykį su
realiais mokslais.
Filosofija yra realiųjų moklsų tarnaitė
Filosofija ima realiųjų moklsų rezultatus kaip prielaidas ir juos apibendrina
Filosfija egzistuoja autonomiškai šalia realiųjų mokslų bei jų metodų. Filosofinis tyrinėjimas iš esmės skiriasi nuo realiųjų moklsų tyrinėjimo.
Filosofijos ir religijos santykis
Žodžiu „religija“žymime daugialypę reiškinių įvairovę. Religijos mokslai skiria įvairius religijos aspektus. Religija yra būdas, kuriuo „žmogus egzistuoja santykiaudamas su prasmės pagribdu, kuris, kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teikiantis, aprėpia ir būtį apskritai, ir atskiras būties sritis.
Čia esama 2 aspektų:
• Religija visuomet apibrėžtas, t.y. konkretus ir realus santykis ttarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo, absoliuto.šventybės ir t.t), „tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo“;taigi religija yra „viso žmogaus egzistencinis saitas“ su šiuo prasmės pagrindu.
• Antra vertus, šis saitas visuomet priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. Plačiąja prasme galime šią sampratą traktuoti kaip pagrindą.
Tai koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos?
Kiekviena religija iš esmės atlieka tas pačias pagrindines funkcijas.Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto ppastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius , kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozičijų. Tiesa, egzistuoja visų pirma išvystytose religijose tam tikra mokslinė-sisteminė religinio tekėjimo refleksija. Šią refleksiją vadiname teologija. Tačiau teologijos kaip moksloyura kitoks pobūdis negu ffilosofijos; ji panašesnė į specialius mokslus. Teologijai svrbūs „pagalbiniai“ ir specialieji mokslai.Todėl jei tenka teiginiai, kurie negali būti įrodyti grynojo proto.
Taigi skirtumas tarp filosofijos yra aiškus. Kaip protu besiremiantis mokslas, filosofija žino judesį iš prasmės pagrindo pusėsgeriausiu atveju tik kaip ribinę sąvoką. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus protas. Tačiau koks yra santykis tarp filosofijos ir religijos? Abiejų pagrindinė funkcija yra ta pati. Religija atlieka šią funkciją, įtraukdama ir prasmės pagrindo judesį, filosofija, kaip protu besiremiantis mokslas, to nedaro. Dažnai religijo ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis.
Religija ir filosofija neturi nieko bendra (kiekviena sritis turi savo tiesą ir savas problemas. Jos yra visiškai atskirtos viena nuo kitos).
Religija ir filosofija prištarauja viena kitai (tikėjimas įsitvirtina, kaip proto priešybė ir aatmeta filosofiją. Filosofija bando demaskuoti religiją kaip prieštaraujančią protui dalyką).
Religija ir filosofija sudaro vienovę (iš religijos pusės: tik tikėjimas įgalina tikrą filosofiją. Iš filosofijos pusės: filosofija bando redukuoti religiją į filosofiją ir pagrįsti ją protu grindžiamu mokslu.
Filosofija ir menas
Menas yra laisvas. Jo tikslas yra jis pats.
Menas kai ką pateikia. Jis kai ką išreiškia.
Meno kaip ir religijos bei filosofijos funkcijos yra egzistencijos nuskaidrinimas, orientavismasis pasaulyje ir transcendavimas. Todėl jie (menas, religija ir filosofija) yra susiję tarusavy. Dabar lengva nurodyti skirtumą tarp mmeno ir filosofijos: filosofija pradeda nuo juslumo, tačiau tas pagrindines funkcijas atlieka proto, sąvokos, mokslinės refleksijos terpėje. Tuo tarpu menas šias dvasios pagrindines funkcijas atleika juslumo terpėje. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas, meno tiesą – visuotinai reikšmingas grožis kūrinio atskirume. Todėl filosofija nėra suinteresuota būti graži.
4. Metafizika (Aristotelio prasme, sąvokos atsiradimas). Pasaulio genezės problema.
Svarbiausias išminties siekiančio žmogaus tikslas yra pažinti amžinų ir tobulų esybių pasaulį, nes juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis tėra netobulas idėjų pasaulio atspindys.
Filosofijos dalį, nagrinėjančią šiuos ir panašius klausimus aristotelis vadina pirmaja filosofija laikui bėgant nuo I a.pr.Kr ji buvo pradėta vadinti metafizika, siekant pabrėžti kad nagrinėja pamatinius ir abstrakčius, juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai išaiškintos ne tokios brandžios ir abstrakčios fizikos problemos.
Metafizika – filosofinė sąvoka – tai, kas eina po fizikos – konkretaus faktinio žinojimo. Metafizika reiškia apibendrintą sąvokų mintį. metafizika remiasi ne tradicijomis, o logine argumentacija, sąvokų pagalba.
Metafizika, kurią Aristotelis vadino pirmąja filosofija ir kuri nagrinėjo bendriausius, visuotinius, būties pradus, buvo pirmoji logine prasme. Tačiau istoriškai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijos filosofijos forma, — filosofija Heladoje atsirado ne Aristotelio laikais, o gerokai anksčiau — VII—VI a. pr. Kr. Tuo metu Aristotelio vėliau atribotos metafizikos ir fizikos problemos dar nnebuvo griežtai skiriamos.
Pirmieji graikų filosofai (ikisokratikai) labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties temą perėmė iš mitologijos, ją suproblemino ir, aišku, gvildeno remdamiesi ne tiek mitologiniais įvaizdžiais, kiek teorinėmis priemonėmis. Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus, atrado, daugiausia domino pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių lyg ir nekėlė — juk mes jį matome, jame gyvename ir veikiame. Problemiška atrodė ne tiek jo sandara, kiek kilmė. Todėl buvo klausiama, iš ko pasaulis atsirado, koks jis buvo iš pradžių. O pastarasis klausimas, jį teoriškai įprasminus, gan greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daiktų) pradą. Tiesa, šį terminą įvairūs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme, — pradu jie vadino ir pirmapradę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.
Jau minėtame pasaulio ir dievų atsiradimo mite pasaulis, kuriam būdinga tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas iš chaoso. Kosmoso atsiradimą iš chaoso mitas aiškina kaip dievų ir dieviškų jėgų veiklos padarinį. Filosofijai, arba teoriniam mąstymui, toks aiškinimas buvo nepriimtinas. Filosofai nenorėjo lemtis ir mitologiniu, poetiniu chaoso įvaizdžiu.
Į klausimą, iš ko viskas atsirado, pirmasis mums žinomas graikų filosofas Talis Miletietis (apie 625—547 m. pr. Kr.), senovėje laikytas vienu iš septynių išminčių, atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra gyvybės ššaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todėl Talio atsakymą nesunku suprasti ir pateisinti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis rėmėsi. Mat pirmųjų graikų filosofų, vadinamųjų ikisokratikų — gyvenusių prieš Sokratą (469—399 m. pr. Kr.), pilnų veikalų neišliko. Mus pasiekė tik jų fragmentai ir tai daugiausia todėl, kad juos citavo vėlesni filosofai.
5.Platono idėjų teorija
Platonas suformulavo problema, kuri tapo leimtinga visai filosofijai. Pažinimas negali būti paaiškinats remiantis tik juslumu. Juslumas rodo, kad mūsų kūnas ir juslėmis suvokiami daiktai yra tarpusavy susiję. Kaip galimas tšikras pažinimas?
Klausimą galima paaiškinti Platono įvaizdžiais. Mūsų dvasia yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne ir tuo būdu atskirta nnuo tikrosios būties. Dvasią ir tikrąją būtį skiria juslumo iliuzijų pasaulis.bet juslumas negali būti tiltas tarp dvasios ir tikros būties. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame, bet dar pažįstame pasaulį. Kaip tai įmanoma?
Paltonas sprendžia šią problemą taip: žmogaus dvasiai, iš vienos pusės, ir tikrajai daiktų būčiai,kuri sudaro reiškinių pagrindą, iš kitos, jis preišstato trečią momentą – idėjas.Idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos bei fizinų daiktų anapus jų. Taigi idėjos yra daiktų esmių amžini povaizdžiai. Tikrasisa pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susieja idėjoje.
Platono trikampis
6.Būties hierarchijos koncepcija
Platonas
Platonas atsiasko griežto idėjų ir daiktų supriešinimo. Jo
filosofijoje svarbų vaidmenį pradeda vaidinti Dievo ir materijos sąvoka. Žemiausią vietą būties hierarchijoe užima beformė materija, neapibrėžtumo ir blogio šaltinis. Aukštesnę padėtį užima juslinio pasaulio daiktai. Išskirtinę padėtį empiriniame pasaulyje užima žmogus, o sielą sudaro 3 dalys: protingoji, impulsyvioji ir juslinė. Nemateriali, nemirtinga ir tiesiogiai pažįstanti idėjas siela būties hierarchijoje iškyla virš virš empirinio daiktų pasaulio.Dar aukštesnę vietą užima idėjos. Siela nėra nei tobula, nei sbsoliučiai gera. Virš visų idėjų kyla Gėrio idėja. Ji yra „pasaulio, kurį galima pažinti, riba“. GGėris yra suartinamas su protu. Dievas yra Gėris.
Aristotelis
Aristotelis labai kritkavo Platono idėjų teoriją už tai, kad šis abstrakcijas paverčia savarankiškomis esybėmis. Todėl Aristotelio filosfijoje nerasime idėjų hierarchinių laiptų. Tačiau visą būtį Platono mokinys, kaip ir jo mokytojas, taip pat traktuoja hierarchiškai.
Pasak Aristotelio, žemiausią padėtį būties struktūroje užima beformė materija. Po jos eina negyvosios gamtos daikai, aukštesnę už juos padėtį užima organizmai, o dar aukštesnę – siela. Pačią aukščiausią padėtį užima tokia forma,kurios realizacijaai materija nereikalinga. Ja yra grynasis pprotas, arba, kitaip tariant, Dievas.
Nors Aristotelio vaizduojamoje būties hierarchijoje nėra idėjų hierarchijos, tačiau labiau nei Platono filosofijoje yra išplėtota daiktiškojo pasaulio hierarchinė sistema. Daiktiškasis pasaulis,pasak Aristotelio nėra sukurtas, jis yra amžinas. Tčiau Dievas yra jo pirmoji priežastis ir galutinis tikslas.Visa ddangaus sritis yra dieviškojo veiksmo vieta.
Šios idėjos yra visos viduramžių filosofijos pagrindas.
Eriugena
Jis vaizduoja būties hierarchiją taip: „Man atrodo, jog, atsižvelgiantį 4 skirtumus, gamtą galima suskirstyti į 4 rūšis:1 – ta, kuri kuria ir nėra kuriama;2 – ta, kuri yra kuriama ir kuria;3 – ta, kuri yra kuriam ir nekuria;4 – ta, kuri nei kuria, nei yra kuriama.Jo požiūriu, Dievas yra visuose daiktuose. Dievo būtis – tai nuolatitnis pasaulio kūimas. Dievas yra visko pradžia., vidurys ir pabaiga (taip pat kaip ir Platonas). Pirmajai gamtai būdinga absoliuti vienovė, antrajai – giminių ir rūšių įvairovė. Terčioji – tai konkrečių juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis. Ketvirtoji – grįžimas į dieviškajį pagrindą.
Tomas Akvinietis
Jo nuomone, sukurtame pasaulyje tik daiktai yra savarankiškos esybės, nors jų savarankiškumas ,, aišku, pirmesnės už daiktus, todėl tokią jo poziciją galima pabadinti nuosaiklioju realizmu. Jis nėra Platono bei Aristotelio pasekėjas. Būties hierarchiją jis nusako kitaip negu Eriugena, bet ir jis pateikia ją vaizduodamas pasaulio kūrimo procesą. Jų požiūriu skrtumas žymia dalimi lemia tai, kad eriugena laikėsi panteizmo, t.y. požiūrio, jog Dievas sutampa su gamta, o Tomas Akvinietis buvo šalininkas teizmo, t.y. požiūrio, kad Dievas yra protinga asmeninė ir antgamtinė esybė, sukūrusi pasaulį, bet su juo nesutampanti. Jis teigė, kad Dievas yra nne tik tobuliausia, bet ir vienintelė amžina esybė. Tarp Dievo ir sukurto pasaulio būties hierarchijoje nėra tokios tarpniės grandies kaip Paltono idėjų pasaulis. Dievas kūrė pasauliį pagal savo idėjas. Paskui jis įgyvendino savo dieviškajį planą. Dievas yra ne tik pasaulipo kūrėjas, bet ir jo tikslas.
7.Substancijos problema: dualizmas ir monizmas (materialistinis ir spiritualistinis)
Substancija yra savistovi būtybė, kuri tam tikra prasme „stovi šalyje“, išlieka ir nesikeičia, kintant apibrėžtims.
(Substancijos probl.Naujųjų.l filosofijoj.)Substancija-tai,kas egzistuoja savaime,savęs dėka,o ne kito dėka,ji yra nekintanti ir turi tam tikrų savybių.Dekartas- nuo jo filosof. pakrypsta subjektyvesne kryptimi.Filosofija atsiriboja nuo specialiųjų mokslų,kur reikalingas objektyvus požiūris ir remiasi ankstesniais pasiekimais.Siela pirmąkart griežtai atskiriama nuo kūno.Egzistuoja 3 substancijos:Dievas,siela,kūnas.Siela ir kūnas įtakoja viens kitą,veikia paraleliai ir atskirai.Hobsas-Materialinė ar natūralistinė filosofija.Yra dvi kūnų rūšys:gamtiniai ir sukurti gamtos.La Mettrie (veikalas-„Žmogus-mašina“)Žmogus-labai sudetinga mašina.Mąstymas yra smegenų savybė ar funkcija.Berklis („Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus“)Substancijos prigimtis-dvasinė.
DUALIZMAS IR MONIZMAS. Filonas buvo vienas iš tų, kuriems tikrai rūpėjo vienintelis objektas – Dievas. Tai jis pirmasis aiškiai suformulavo filosofijos uždavinį – pažinti Dievą. Pasaulis jį domino tik kaip Dievo kūrinys ir apsireiškimas. Tačiau to meto protas tarp Dievo ir pasaulio regėjo prarają. Mąstysena buvo ištisai dualistinė. Dievas ir pasaulis – štai pamatinė priešprieša. Dvasia ir materija sudarė antrąją priešpriešą, o gėris iir blogis – trečiąją. Pasaulis atrodė tarsi draskomas priešiškų galių: dvasia jame galynėjosi su materija, gėris – su blogiu.
Tačiau dvejopos būties nuojautoje glūdėjo neįveikiamas vienovės poreikis. Įžvelgti pasaulio vienove, Dievo ir kūrinio, dvasios ir materijos, gėrio ir blogio vienovę – štai užduotis, tekusi būtent filosofijai. Filosofijos išeities taškasbuvo griežtai dualistinis, o jos tikslas-griežtai monistinis.
Ši filosofija negalėjo būti monistinė senąja prasme. Graikijos senosios sistemos, būdamos monistinės, sykiu buvo ir materialistinės; jų monizmas radosi iš to, kad aukštesnė būtis buvo aiškinama remiantis žemesniąja; dvasios pamatu laikyta materija; panašiai buvo suprantamas ir Dievas. Dabar atėjo metas priešingos krypties sistemai: šiuo religiniu, sudvasintu laikotarpiu dvasia atrodė realesnė už materiją, Dievas realesnis už kūrinį. Tad kūrinys buvo kildinamas iš Dievo, materi ja – iš dvasios ir apskritai mažiau tobula būtis – iš tobulesnės, o ne atvirkščiai. Naujasis monizmas galėjo būti tik spiritualistinis.
Jeigu ir tokio pobūdžio monizmas susidurdavo su keblumais – nes kaipgi materiją kildinti iš dvasios, juo labiau blogį iš Dievo? – būta dar kitos išeities. Užuot įvairioms būties rūšims ieškojus vieno pamato, galima buvo visas jas traktuoti kaip viena po kitos einančias pakopas. Jeigu būties rūšys išsirikiuoja į vieną eilę, jeigu jos tampa vienų kopėčių pakopomis, vedančiomis nuo viršaus iki apačios, vvadinasi, būtis yra vientisa. Toks gradualizmas (šitaip tiktų pavadinti tokį požiūrį) drauge su spiritualistiniu monizmu sudarė to meto filosofinių sistemų pamatą. Plėtojant šį požiūrį Filonas prisidėjo svariau nei kiti.
DUALISTINIS POŽIŪRIS Į PASAULĮ. Gnostikų teologija, apimanti ištisą skalę įvairaus tobulumo dievybių, siejosi su jų dualistine nuostata, tapusia esminiu jų filosofijos šaltiniu. Pasaulyje, jų požiūriu, galynėjasi du principai: šviesa ir tamsa, gėris ir blogis. Tai buvo gnosticizmo savitumas; graikų religijai toks dualizmas buvo svetimas; nei liaudies religija, nei spekuliatyvi filosofų religija nepripažino pozityvaus blogio kaip antro, gėriui lygiaverčio principo. Maža to, net dualistinės Rytų religijos nematė pasaulyje tiek blogio, kiek gnostikai; nors jos ir skelbė, kad pasaulis – tai gerųjų ir piktųjų dvasių galynėjimosi vieta, tačiau patį pasaulį dažniausiai traktuodavo kaip Dievo, o ne piktos dvasios kūrinį.
Priešiškų jėgų galynėjimosi pasaulyje koncepciją gnostikai perėmė iš Rytų; tačiau šią koncepciją jie sujungė su iš Graikijos atėjusiu įsitikinimu, kad materialusis pasaulis palyginti su idealiuoju yra niekingas. Sujungus šias dvi mintis ir atsirado prielaida, jog materialusis pasaulis esąs piktos galios darinys. Iš čia kilo kraštutinis gnostikų pesimizmas, jų įsitikinimas, kad pasaulyje vyrauja blogis ir kad gėrio niekada nepavyks jame įgyvendinti. Toks pasaulis negali kilti iš Dievo, jis yra an tidieviškas dalykas, puolusio eono kūrinys. Šis
požiūris vertė gnostikus pripažinti plačią dievų skalę ir pasaulio kūrėją atskirti nuo tobulojo Dievo.
Blogio veiksniu gnostikai laikė materiją. Būdama blogis, ji negali būti priklausoma nuo Dievo. Ir piktoji dievybė egzistuoja dėl to, kad ji susijungė su materija: vienas iš eonų, nugalėtas priešiškų jėgų, nupuolė į materiją ir tada, nepaisant prigimties, prasidėjo dviejų veiksnių – dieviškojo ir materialiojo – maišymasis, ir buvo sukurtas gėrį ir blogį jungiantis pasaulis. Tokio pobūdžio koncepcijomis, kuriose Rytų mitologija buvo sumišusi su graikų filosofija, gnostikai mmėgino atsakyti į klausimą, kylantį iš jų pesimistinio požiūrio į pasaulį: iš kur atsiranda blogis?
8.Būties problema šiuolaikinėje filsofijoje
Daugelis šiuolaikinių filosofų į tradicinę metafiziką žiūri kritiškai. Visi jie dedasi priėję prie savo išvadų remdamesi šalta, gryna, dieviškai netrikdoma dialektika. Iš metafizikos filsosofija virto gyvenimo filosofija, kurioje glaudžiai susipina ir religinės pranašystės, ir koncepcijos, kurias savo knygoje plėtojo vokiečių filosofas Šopenhaueris, ir soacialdarvinizmo idėjos. Žymus filosofas Edmundas Huserlis siekė atskleisti mokslų pradus, užuot kalbėjęs apie būties pradus. Jis mano, kad tokius pradus ggali nustatyti tik filosofija, paversta tiksliu mokslu apie sąmonės fenomenus – fenomenologija.
Iš gyvenimo filososfijos ir fenomenologijos išaugo viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių – egzistencijos filososfija. Žymiausi XX a.egzistencijos filosofai – taqi vokiečių mąstytaojai Martinas Heidegeris, Karlas Jaspersas, Žanas PPolas Sartras. Tarp jų pažiūrų yra ženklių skirtumų.
Egzistencijos filosofija modifikavo tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu – jie jį išgyvena. Žmogiškoji egzistencija šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniniame gyvenime besikepurėjančio nuasmeninto žmogaus pasauliu. Galima būtų skirti 2 žmogaus egzisatvimo būdus:tikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis būdas reiškia žmogaus nuskendimą daiktų pasaulyje. Tikrasis eęgzistavimo būdas – atai bandymas atgauti kasdienybėje prarastą žmogiškąją esmę, savo vidinę laisvę, pakitli virš daiktų pasaulio.
Taigi viena tradicinės problemos transformacijos XX a.filosofijoje linija yra aiški – užuot nagrinėjus daiktų pradus, gvildenanti ppačios žmogiškosios būties prasmę , žmogaus santykį su būtimi. Antra linija kyla iš tradicinės metafizikos: kaip loginę ontologiją , siekiančią XIX a.antrojoje pusėje ir XXa.ištobulintomis priemonėmis nustatyti loginę daiktiškosios būties struktūrą.
.(Būties problema šiuolaik.filosf.Nyčė,Heidegeris)
Nyčės požiūriu,būtis-tai ne atomų atomai,idėjos ar pasaulinis protas,o stichiškas tapsmas,tiek žmogui,tiek visai gyvajai gamtai būdingas siekimas įtvirtinti save,“galios valia“,netramdomas noras valdyti ir viešpatauti. Nyčė remia perspektyvizmo sampratą,kuri neigia vienintelį požiūrį į pasaulį-įvairūs požiūriai tarpusavyje kovoja ne dėl tiesos,o dėl galios.Nyčė kalba apie geneologiškumą,tipologiškumą,simptologiškumą.Simeologija-mokslas apie ženklus.
Husserliui labiau rrūpi mokslo žinių pagrindimo problema.Jis siekia atskleisti mokslo pradus.Jis mano,kad tokius pradus gali nustatyti tik filosofija,-fenomenologija-tai tam tikras teorinis patyrimas,kuriam rūpi atskleisti reiškiniuose glūdinčias esmes.Fenomenol.tikslas- grynosios samonės srautą strukturuojančių ir artikuliuojančių „esmių“ atskleidimas.Husserlis iškelia „gyvenimo pasaulio“ideją ir suartėja su gyvenimo filosofija.
Heidegger sako,kad siekdamas įveikti netikrąją egzistavimo būdą,žmogus turi grįžti prie istorijoje nerealizuotų galimybių,prie ikisokratinės Graikijos kulturos.
Wittgensteinas.“Traktatas“-kūrinys.Pasaulis yra faktų,o ne daiktų visuma,pasaulis yra viskas,pasaulį apibrėžiz faktai ir tai,kad tai yra visi faktai.
9.Finalizmas ir kaulizmas
Tikslingos pasaulio tvarkos samprata tiesiogiai siejasi su požiūriu, kad ta tvarka yra teisinga, harmoninga ir protinga. Toks prožiūris reiškia, kad pasaulis yra sutvarkytas iš esmės tobulai. Jis tarbauja tam tikram tikslui, nes priešingu atveju jo tobulumo būtų neįmanoma paaiškinti. Ypač glaudžiai siejasi tikslingumas ir protingumas. Betikslei veiklai protas nereikalingas.
Reiškinių aiškinimas nurodant jų tiklsus yra visškai natūralus. Toks aiškinimas vadinamas finalistiniu arba teleologiniu. O požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai ir jis pats yra tikslingi, – finalizmu arba teleologizmu.
Pirmą kartą finalizmui priešingą požiūrį formuluoja Demokritas. Tokį požiūrį galima vadinti kaulizmu. Kaulizmo šalininkų požiūriu visi reiškiniai turi savo priežastis; paaiškinti pasaulį – tai nurodyti reiškinių priežastį.
Demokritas yra įsitikinęs, kad iš atomų sudarytame pasaulyje visi reiškinai yra būtini.
Pri[ažinęs, jog visų pasaulio reiškinių pagrindas yra dėsningas atomų judėjimas, Demokritas įįeina į istoriją kaip mechanicizmo padininkas.Pagribdiniai mechanicizmo principai yra tokie:
1.Pasaulis yra mechaninių dalelių visuma.
2.Vis pakitimai pasaulyje paaiškinami mechaninių dalelių judėjimu.
3.Mechaninės dalelės juda dėl tam tikrų priežasčių, ir jų judėjimas yra dėsningas ir būtinas.
Mechanistiniu požiūriu, pasaulyje viešpatauja būtinumas. Egzistuoja glaudus maechanicizmo ir kaulizmo ryšys. Finalizmas, priešingai siejasi su organicizmu, t.y.požiūriu, kad pasaulis panašus į organizmą. Pripažinus, kad organai, organizmai ir visuomenė veikia tikslingai, nesunku padaryti išvadą, kad ir visas pasaulis yra tikslingas. Antikoje ryškiausi finalizmo šalininkai buvo Platonas ir Aristotelis. Pastorojo koncepcija labiau išplėtota. Aristotelis išskyrė 4 pradus:materiją – būtį, dar neįgavusią pavidalo;formą – daikto esmę, kurią nusako bendra daikto sąvoka; judėjimo priežastį; tikslą, kurio yra siekiama. Aristotelio nuomone, visis pasaulyje vykstantys procesai yra tikslingi. Finalizmas remiasi pasaulio darnos idėja.
10.Determinizmas ir indeterminizmas
Intekektas,kuris tam tikru laiko momentu žinotų visas jėgas, veikiančias gamtoje, ir visų jos sudėtinų dalių padėtį, kuris, be to, būtų toks galingas,kad išanalizuotų šiuos duomenis, aprėptų viena formule tiek didžiausių Visatos kūnų, tiek lengviausių atomų judėjimą – neliktų nieko, kas būtų neaišku ir netikra, jis numatytų ir ateitį, ir praeitį. Šis požiūris į filosofiją įėjo kaip Laplace‘o dterminizmo pavadinimu. Pačiaplačiausia prasme reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai , yra dėsningi. Gamtos sistemą Laplace‘as aiškina grynai kauzališkai, remdamasis vien natūraliomis priežastimis., o nne už jos ribų esnačiu tikslu.
Determinizmo, ypač kauzalinio, šalininkai buvo įsitikinę, kad pasaulyje , kuriame egzistuoja griežta reiškinių tvarka, t.y viešpatauja būtinumas, negali būti atsitiktinumų. „Atsistiktinumas – tai beprasmis žodis, rodantis tik neišmanymą tų, kurie jį vartoja“
Tačiau ne visi mąstytojai buvo linkę sutikti su tuo, kad pasaulyje viskas paklūsta griežtai tvarkai. Tokiu atveju stebuklai būtų neįmanomi, o jais daug kas tikėjo. Determinizmo priešininkų, vadinamų indeterministais, savrnbiausias argumentas priš dterminizmą buvo žmogaus valios laisvė. Žmogus be valios laisvės tai ne žmogus.
Deterministų nuomone, žmogus jokios valios laisvėsneturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, tai būtini yra ir kiekvieno žmogaus poelgiai bei sprendimai. Jeigu žmogus neturėtų valios laisvės , tai jis negalėtų būti nei moraliai, nei teisiškai atsakingas už savo veiksmus.
Vis dėlto determinzmo principo taikymas socialinėje sferoje turi savo ribas. Reikalas tas, kad žmonių elgesį veikia ne vien biologiniai instinktai, materialiniai ineteresai ar gyvenimo sąlygos, bet taip pat ir jų įisitikinimai , vertybės ir idelai –tai, ką, nors ir su tam tikromis sąlygomis , galima priskirti prie jų tikslų. Žinoma, elgsenos priežasčių ir tikslų skyrimas yra gan sąlygiškas. Visuomenei negalima taip paprastai taikyti kauzalinio determinizmo principo. Ekonominis determinizmas kaip konkreti forma, kuria kauzalizmo principas buvo taikomas socialiniams procesams aiškinti. Determinizmas –
tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi (lot. determinate – apibrėžti, nuspręsti). Mechanikos laimėjimai privertė Volfą sutikti su tuo, kad pasaulis yra mašina. Tačiau, jo nuomone, tos mašinos tobulumas gali būti paaiškintas tik Dievo galia ir gerumu. Nors gamta ir gali būti aikinama mechaniškai, bet koks paaiškinimas bus nepilnas, turime apeliuoti į Dievą, kaip pasaulio Kūrėją ir galutinį tikslą. Anot Volfo pasaulio mašinos veikla yra tikslinga. Laplaso požiūris skiriasi. Jis manė žinąs ne tik kaip juda SSaulės sistemos planetos, bet ir kaip natūraliai iš kosminių dulkių jos atsirado. Gamtos sistemą Laplasas aiškina grynai kauzalistiškai, remdamasis vien natūraliomis priežastimis, o ne už jos ribų esančiu tikslu. Jo sistemoje hipotezė apie Dievą iš vis buvo nereikalinga. Deterministai buvo įsitikinę, kad pasaulyje viskas paklūsta griežtai tvarkai. Tokiu būdu stebuklai būtų neįmanomi, o jais daug kas tikėjo. Tačiau deterministų priešininkų, indeterministų, pagrindinis argumentas buvo žmogaus valios laisvė. Deterministai manė, kad žmogus jokios laisvės neturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, ttai būtini yra ir kiekvieno žmogaus poelgiai ir sprendimai. Kontas ir Fichtė pripažino, kad gamtoje iš tikro vyrauja būtinumas. Tačiau jie pabrėžia, kad žmogus yra ne vien gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Žmogus kaip gamtinė būtybė nėra laisvas, o kaip ddorvinė nepaklūsta jokiems gamtos dėsniams. Niutono mechanikos dėsniai buvo svarbiausia deterministų atrama. Su Niutono dėsniais galima apibrėžti kiekvieno kūno padėtį bet kuriuo laiko momentu. Tačiau mikro dalelių judėjimas aprašomas tik tikimybiškai. Todėl 19 a. pripažinus, kad pasaulis nėra mechaninė sistema ir, kad visų gamtos procesų neįmanoma nei aprayti mechanikos terminais, nei paaiškinti dėsniais. Laplaso determinizmas prarado mokslinį pagrindą. Kadangi tikimybė, kaip mūsų įsitikinimo matas, turi subjektyvų, o ne objektyvų pobūdį, tai ir tikimybinis įvykių apraymas tėra tikro t.y. objektyvaus ir tikslaus, mokslinio gamtos apraymo surogatas. I to kas pasakyta nereikia daryti išvados, kad reikia atsisakyti bendrojo kauzalizmo determinizmo principo. “Visi įvykiai turi savo priežastis”. Šį principą galima išsaugoti, bet nebūtina jo vienareikšmiškai taikyti.
11. „Pažinimo šaltinių“ problema: racionalistų ir empiristų ginčas
Nagrinėdami kklausimus filosofsi formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas. Filosofas turi paaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti iš kur atsiranda jo ir kitų žmonių žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsųs žinios, ir yra vadinamas pasaulio pažinimo problema. Pažinimo šaltinio filosofai ieškojo ne slėpininguos kalmuose ar rojaus soduose, o pačiame žmoguje. Kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese? Pirmiausia juslėmis – regėjimu, lytėjimu, klausa. Pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimu vadinams daiktų ir rreiškinų savybių atspindėjimas. Suvokimu – daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutinas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vaidinami pojūčiais ir suvokiniais.
Pojūčiai ir suvokiniai yra svarbiausia patyrimo ar patirties dalis. Bet ar ji yra pažinmno šaltinis? Atsakymas į šį klausimą pirmiausiai priklauso nuo to ką vadiname pažinimu. Filosofijoje pažinimu paprastai laikomas ne atskiro, individualaus objekto, vadinamo atskirybe, o visos objektų klasės, to, kas jiems yra bendra, t.y. bendrybės bruožų atskleidimas. Demokrito ir Platono atsakymas į klausimą apie pažinimo šaltinį buvo toks: juo yra intelektas, protas. Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akis. Remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties.
Taigi jau Antikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai:juslinė patirtis ir protas. Demokritas ir Platonas teigė, jog tikrasis pažinimo šaltinis yra protas. Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai filosofijoje yra vadinami racionalistais, o prešingo požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra yra juslinė patirtis – empiristais. Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas.
Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tir renesanso epochoje. Veiklios renesanso asmenybės norėjo išbendyti save visose srityse. Filosofijoje augo ir vis labiau stiprėjo racionalizmo konkurentas – empirizmas. Tačiau didesnę įtaką jis įgijo tik XVII a.mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje ssistemingai pradedamas taikyti eksperimentinis metodas ir daugelis tyrinėtojų, siekdami G.Galelei. pripažįsta, kad ginčai fundamentaliais klausimais yra bevaisiai. Todėl racionalsito sukrta teorija neturi ryšio su gyvenimu ir plevena vėjuje. Grynai teorinis gamtos mokslas yra visiškai bevaisis ir todėl turi būti pakeistas nauju – empiriniu, pagrįstu stebėjimais ir ekspeimentais. Racionalizmo šalininkai buvo Benediktas Spinza, Leibnizas, hegelis. Visi jie buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.
Empristinės pažinmo teorijos pamatas:visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų , o jų tiesioginis šaltinis yra patyrimas. Žymiausias empirizmo atstovas _ Davidas Hiūmas.
.(Racionalizmo ir empyrizmo ginčas N.l filosof.)Dekartas-buvo racionalizmo šalinikas.Pasak jo,yra aiškūs teiginiai,nes tiktai,kas aišku ir ryšku yra proto gerai apžvelgiama.Patyrimo faktai-nepasižymi visuotinumu ir būtinumu.Protas ir yra pažinimo šaltinis.Tik prote naturaliai gludi pirminės sąvokos ar idėjos-Dievo,sielos,substancijos idėjos.Sugebėjimą kurti-tokias idėjas Dekartas laiko įgymtu.Lokas- plėtojo empyristinę teoriją.Iškyla teisingo pažinimo metodo klausimas-indukcija(kur pažinimas remiasi patirtimi).Patirtis-tai kas duota sąmonei empyriškai,Patyrimas rodo,kad mes neturime jokių įgymtų sąvokų.Lokas teigė,kad nieko negali būti prote,ko nebūtų buvę pojūčiuose.Humas-suskirstė suvokimus į mintis ar idėjas ir įspūdžius.Visos mūsų idėjos ar silpnesni suvokimai yra įspūdžių ar gyvesnių suvokimų kopijos.Humas suskirstė žmogiškojo tyrimo dalykus į 2 dalis:idėjų santykį ir faktus.
12.Apriorizmas (I. Kanto sintetiniai aprioriniai teiginiai; vėlesnė jų kritika)
.(Kanto apriorizmo samprata) Kantas ssako-absoliučiai tikros žinios ir pirmiausia fundamentalūs,pamatiniai matematikos ir teorinės gamtotyros teiginiai turi būti neprikausomi nuo patyrimo faktų.Nepriklausomi nuo patyrimo faktų teiginiai vadinami- aprioriniais. Aposterioniniai teiginiai- nuo patyrimo priklausomi teiginiai.jų teisingumas nustatomas atlikus stebėjimą ar eksperimentą.Yra dar analitiniai teiginiai ir neanalitiniai teiginiai.Neanalitiniai teiginiai-vadinami sintetiniais.Analitiniai sprendiniai tie,kuriais prediktao ir subjekto ryšys mąstomas per tapatybęo sintetinių šis ryšys mastomas be tapatybės.Pirmuosius K vadina aiškinamaisiais sprendiniais,antrus- išplečiančiaisiais.K teigia,kad pamatiniai,aproprioriniai mokslo sprendiniai yra neanalitiniai.K skiria 2 apropriorinių pažinimo formų rūšis: apriorines juslumo ir apropriorines intelekto formas.aprioriniai erdvės ir laiko vaizdiniai yra grynijuose nėra jokios patyriminės medžiagos.K požiūris į pažinimą: subjektas tarsi meta ant daiktų savo pažinimo formų tinklą ir tai,ką jis tuo tinklu sugauna,yra jo0 laimikis.K pripažįsta 2 pažinimo šaltinius: juslumą ir intelektą.Protas turi nepriklausomą nuo pojūčių pasaulio pažinimo galią.
Apriorizmo probl.ar negandos pokantinėj filosofijoj.) K pažinimo teorija vėliau susidurė su problemom.K aiškino,kad matematinės žinios yra sintetinės apriorinės.Jis rėmėsi geometrinio pažinimo kritine analize.Iki 19a. Euklido geometr.buvo laikoma tobula.Bet 19a. Matematikai Ločevskis,Bojajus,Rymanas sukūrė neeuklidines geometrijas.Euklidinė ir neeuklidinės geometrijos teiginiai buvo vienas kitam prieštaraujantys.Tapo aišku,kuri viena kitai prieštaraujančių geometrijų yra teisinga erdvės teorija. Lobačevskis pasiūlė atsisakyti K požiūrio,kad geometr. Yra apriorinė teorija,ir laikyti geometr. Fizinės erdvės optinių savybių teorija,kurios teisingumas nustatomas stebėjimais ir matavimais.Tai ir buvo padaryta.20a. buvo
pakirsti ir K gamtotyros filosofijos pagrindai.Jis tvirtai tikėjo Newtono mechanikos dėsniu būtinumu.Išvada,kurią padarė daug mąstytojų: matematikos teiginiai yra aprioriniai,bet ne sintetiniai,o gamtotyros teiginiai yra sisntetiniai bet ne aprioriniai.
13. Pagrindinės filosofijos tiesos, sampratos: klasikinė, akivaizdumo koherencijos ir pragmatinė.
.(Klasikinė tiesos samprata ir akivaizdumo teorija) KTS.Pagal KTS,kuria rėmėsi Platonas ir Aristotelis,Teisinga mintis yra ta,kuri atitinka mąstomus daiktus,t.y nurodo jų tikrai turimas savybes ar tikruosius jų tarpusavio santykius.Iškylanti problama yra,kas yra atitikimas,kaip jį nustatyti.Atitikimas yra tarsi panašumas,bet mintys tiek skiriasi savo prigimtimi nuo dauktų,kad nnegalima kalbėt apie panašumą.KTS buvo kritikuojama dėl to,kad neaišku kokiu būdu nustatyti,kad teiginys atitinka tikrovę.Nėra tiesos kriterijaus,suformuluotos taisyklės. Akivaizdumo teorija.Naujos tiesos teorijos vadinamos neklasikinėmis.Taigi,pažinimui reikšmingas dalykas yra ne pojūčiai,o juslinio suvokimo rezultatus išreiškiantys teiginiai.Buvo pripažinta,kad tiesa yra pačių žinių savybė ir tiesą reikia tapatinti su galutiniu tiesos kriterijumi..Dekarto nuomone teisingos yra žinios,kurios yra ar tiek elementarios,aiškios,ryškios,kad yra akivaizdžios,ar žinios,kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių,akivaizdžių tiesų.
Viduramžiais tiesos supratimas iš esmės nepasikeitė, Tomas Akvinietis teigė: ,,Tiesa yra daikto iir minties atitikimas”. Remiantis klasikine tiesos samprata, tiesa suprantama kaip atitikimas tarp būties ir mąstymo, tikrovės ir kalbos, faktų ir teiginių.
Akivaizdumo teorija. Žymiausias šio požiūrio šalininkas buvo Dekartas. Jo nuomone, teisingos žinios, kurios yra tiek elementarios, aiškios, ryškios, kad yra aakivaizdžios. Suprantama, kad teisingos yra ir tos žinios, kurios loginės dedukcijos būdu gali būti išvestos iš akivaizdžių žinių. Akivaizdžiais dažnai yra laikomi kai kurie pamatiniai matematikos teiginiai, pvz. Euklido geometrijos aksiomos. Tai, kad lygūs vienam ir tam pačiam yra lygūs ir tarpusavyje, arba, kad tarp dviejų taškų galima nubrėžti tik vieną tiesę – tai, atrodo, akivaizdu. Euklido aksiomas akivaizdžiais teiginiais laikė visi senovės, o ir vėlesnių laikų matematikai (iki XIX a.). Dekartas, aiškindamas, kodėl galima spręsti apie tokių teiginių teisingumą, teigia, kad jie yra apšviesti ,,natūralios proto šviesos”, todėl yra intuityviai aiškūs arba, kitaip tariant, akivaizdūs. Matematikos aksiomų ir postulatų teisingumą garantuoja jų aiškumas ir ryškumas, nes pagal Dekartą, viskas, kas aišku ir ryšku, yra teisinga. Kadangi matematikos teoremos yra ddedukciškai išvedamos iš akivaizdžių pirminių tiesų (aksiomų ir postulatų), tai jų akivaizdumas garantuoja ir išvestinių teiginių teisingumą. Dekarto požiūriu akivaizdžios yra ir pagrindinės teorinės gamtotyros tiesos, nes jos formuluojamos matematikos kalba ir yra aiškios ir ryškios. Pagrindinis Dekarto principas ,,aš mąstau, vadinasi, egzistuoju” jo nuomone, taip pat yra akivaizdi tiesa, kuri sudaro visos filosofijos pagrindą.
Pragmatinė tiesos samprata. (gr. pragma – veiksmas). Pragmatinė tiesos samprata buvo išplėtota XX a. pradžioje, tačiau jos ištakos slypi dar XVII a., kai Bekonas suformulavo principą ,,,žinojimas – jėga”. Žinios čia buvo traktuojamos nekaip tikslas dėl tikslo, o kaip kitų technologinių, praktinių tikslų siekimo būdas. XIX a. pozityvizmo pradininkas O. Kontas (Comte, 1798-1857) teigė, kad vertingos tik pozityvios – tikslios, realius objektus apibūdinančios žinios, o kaip vienas svarbiausių pozityvių žinių bruožas akcentuojamas jų praktinis naudingumas. Tiesa, Kontas praktinio naudingumo dar nelaiko jų teisingumo kriterijumi. Bene pirmasis žinių praktinį naudingumą, efektyvumą su tiesos problema pirmasis susiejo K. Marksas. Jo nuomone, pats klausimas ar žmogaus mąstymui yra pasiekiama daiktinį tiesa yra ne teorijos, o praktikos klausimas.
14.Tiesa ir tikimybė
Per visą istoriją buvo nagrinėjama,ar žinių ir nuomnių priešprieša yra pagrįsta.Platonas griežtai atskyrė šiuos dalykus.nuomonės pagrindas yra patirtis,o žinojimo pagrindas-tiesioginė eidų žiūra.Todėl žinojimas ir nuomonė yra skirtingi dalykai.Žinojimo objektas yra grynoji,tikroji būtis,o nuomonės objektas- juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis.Aristotelis taip pat išlaikė žinojimo ir nuomonės priešpriešą.“Teisingi yra tik tie teiginiai,kurie tikri ne dėl kitų,o patys savaime.“Požiūris,kad mūsų žinios turi būti absoliučiai teisingos- epistemologinis absoliutizmas.Jam priešingas-epistemologinis probabilizmas.Skepticizmas neigė žinojimo ir nuomonės griežtą atskirymą.(atstovas-petras Ispanas) 17a. Dekartas vėl gražina žinojimo ir nuomonės priešpriešą.Žinojimas yra natūralios proto šviesos nušviestas ir gerai logiškai sutvarkytas,o nuomonė neaiški ir miglota.Humanas ėmė pirmas neigti mokslo dėsnių tikrumą.Jis dalija žmogiškojo pažinimo objektų sritį į 2 dalis: santykius tarp idėjų iir faktus.Galu gale,mokslinė revoliucija įrodė,kad fundamentalūs gamtos dėsniai turi tikimybinį,statistinį pobūdį.Pasaulį ėmė vertinti kaip iš ėsmės tikimybinį.
15. Mokslo filosofija: mokslo ir metafizikos demarkacijos problema (verifikacija, konfirmacija ir falsifikacija)
Naujaisiais laikais metafizikai pripažino, kad ir specialieji mokslai teikia tam tikrų žinių. Tačiau jie buvo linkę nuolat pabrėžti, kad metafizinės žinios yra daug svarbesnės ir nuodugnesnės negu empirinio mokslo žinios.
Tiek Hume, tiek Comte, tiek Carnapas su tuo kategoriškai nesutiko. Jie buvo įsitikinę, kad mokslinis tyrimas gali būti sėgmingas tik tuo atveju, jei jame griežtai atsiribojama nuo metafizikos, kuri mokslą gali nuvesti tik klystkeliais. Jeigu mokslo filosofija siekia nuodugniai tyrinėti mokslą, ji turi pirmiausia nubrėžti ribą tarp mokslo ir metafizikos. Ją turi aiškiai matyti patys mokslininkai – tik tada moksliniame tyrime jie sugebės išvengti metafizinių problemų ir metafizinių idėjų. Kita vertus, ši riba labai reikšminga ir mokslo filossofijai: ji išryškina tikrąjį mokslo filosofijos tyrimo objektą – mokslą. Metafiziką vargu ar apskritai verta tyrinėti, bet jei kas ir turi tuo užsiimti, tai ne mokslo filosofija. Jų nuomone, mokslą nuo metafizikos skiria tai, kad mokslo teiginiai prasmingi, o metafizikos – ne.
Taigi vargu ar mokslą nuo metafizikos skiria tokia griežta riba, kurią norėjo nubrėžti Carnapas ir kt. šiaip ar taip, nėra abejonių, kkad metafizika ir mokslas veikia vienas kitą. Kai kurios metafizikos idėjos, pavyzdžiui, pitagorininkų tezė “Viskas yra skaičius” suvaidino netgi labai didelį vaidmenį mokslo raidos procese. Be pitagorininkų metafizikos nebūtų, matyt, nei G.Galilei, nei I.Nežtono, nei visos matematizuotos gamtotyros. Vadinasi, turime padaryti išvadą, kad mokslui metafizinės idėjos yra reikmingos.
Tai, kad tarp mokslo ir metafizikos nėra neperžiangiamos ribos, nereiškia, aišku, jog metafizinių teorijų išvis neįmanoma atskirti nuo mokslinių. Metafizikos irmokslo skirtumą lemia turbūt jų tikslų ir uždavinių skirtumas. Mokslas (empirinis mokslas), kaip konstatavo jau Comte, siekia pažinti, kad galėtų numatyti, siekia žinių, kurias būtų galima pritaikyti technikai ir technologijai, o metafizikai tokia orientacija nebūdinga. Ji siekia ne numatyti, o suprasti – suprasti, kas yra būtis.
Mokslą nuo metafizikos skiria, aišku, ne vien tikslai ir uždaviniai, bet (bent iš dalies) taikomas metodas. Su teze, kad mokslui nėra nieko svarbesnio už metodą, sutiktų, matyt, absoliuti dauguma mokslininkų. Tai garai suprato ir filosofai, kuriems mokslo metodo klausimas taip pat tapo aktualus. Naujųjų laikų mąstytojai, ėmę daugiau pasikliauti savo pačių pažintinėmis galiomis, kritiškai vertino tiek autoritetus, tiek mokslą, dėstytą tuometinėse mokyklose, kurį jie traktavo kaip scholastinį. Jie buvo įsitikinę, kad scholastinis mokslas yra bevertis būtent todėl, jog remiamasi netinkamu metodu.
Racionalistų požiūriu, mokslo
metodas yra dedukcija, empiristų – indukcija. XIXa. logikos vadovėliuose dedukcija ir indukcija dažnai buvo apibrėžiamos gan paprastai: dedukcija – tai samprotavimas, vedantis nuo bendrų tiesų prie atskirų, o indukcija – nuo atskirų prie bendrų.
Taip indukciją ir dedukciją savo vadovėlyje aiškino Millis:
Indukcija – yra toks samprotavimas, kurio dėka padarome išvadą, kad tai, kas (kaip mums žinoma) teisinga vienu atskiru atveju arba keliais atvejais, bus teisinga ir visais atvejais, tam tikru atžvilgiu panašiais į pirmąjį.
Dedukcija yra toks samprotavimas, kkai iš bendro teiginio ir kitų teiginių išvedamas tiek pat ar mažiau bendras teiginys.
Indukcijos pavyzdys: “Pirmoji gulbė balta”, “Antrojii gulbė balta”, “Trečioji gulbė balta”, vadinasi – “Visos gulbės yra baltos”. (bendro teiginio išvedimas iš vieninių teiginių)
Dedukcijos pavyzdys: “Visi žmonės mirtingi”, “Sokratas irgi žmogus” vadinasi irgi mirtingas. (išvieninio teiginio išvedamas vieninis teiginys).
XX a. pradžioje loginiai empiristai taip pat manė, kad metafizikos beprasmiškumą galima pagrįsti apeliuojant į jos sąvokų, tokių kaip absoliuti idėja ar pasaulinė dvasia, visišką atsietumą nuo patyrimo. JJie pasitelkė naują ir , kaip jiems atrodė, labai veiksmingą filosofinės analizės priemonę – matematinę logiką, kurios pagalba jie analizavo teiginius, ir siekė empirinį prasmės kriterijų formuluoti kaip principą, leidžiantį prasmingus teiginius atskirti nuo beprasmių. Remdamiesi L. Vitgenšteino (Wittgenstein, 1889-1951) ppateikta prasmės samprata, jie pateikia tokį empirinio prasmės kriterijaus apibūdinimą: teiginys yra prasmingas ir turi pažintinę vertę, jei jį galima verifikuoti, t.y. nustatyti jo teisingumo reikšmę (lot. veritas – tiesa). Tačiau, griežtai taikant šį kriterijų, tektų pripažinti kad mokslo dėsniai irgi yra beprasmiai, nes realus tyrinėtojas, būdamas ribotų fizinių galimybių, negali aprėpti visų kokio nors dėsnio pasireiškimo atvejų, kurių yra begalinė aibė.
Todėl R. Karnapas modifikuoja šį prasmės kriterijų, teigdamas, kad reikia kalbėti ne apie verifikaciją, o laipsniškai augantį dėsnio patvirtinimą. Jo nuomone, mes negalime verifikuoti dėsnių, bet galime juos patikrinti, tikrindami atskirus jų atvejus išvestus iš dėsnio ir anksčiau patikrintų teiginių. Jei tikrindami nesusiduriame su negatyviai atvejais, o patikrintų konkrečių atvejų kiekis didėja, tai pamažu tvirtėja ir mūsų įsitikinimas, kkad tikrinamas dėsnis yra tinkamas ir tikslus. Taip verifikacinį prasmės kriterijų Karnapas pakeičia konfirmaciniu (lot. confirmatio – patvirtinimas): prasmingais laikomi tik tokie teiginiai, kuriuos galime empiriškai patvirtinti. Atrodė, kad konfirmacinis prasmės kriterijus įgalina nustatyti svarbiausią pozityvaus mokslo teiginių savybę ir atskirti juos nuo metafizikos teiginių. Jis neabejojo, kad metafizikos teiginiai šio kriterijaus nepatenkina, nes iš jų negalima išvesti jokių stebėjimo teiginių, apibūdinančių konkrečius empirinius faktus. Taigi metafizikos teiginių negalima patvirtinti, todėl jie yra beprasmiai, ir Karnapas metafizikai paskelbia mirties nuosprendį. TTačiau loginio empirizmo atstovai nesugebėjo tinkamai atsakyti į klausimus: ar galima įrodyti empirinio prasmės kriterijaus teisingumą, kodėl būtina juo naudotis? Ilgainiui ir pats Karnapas rekomendavo apskritai atsisakyti žodžių ,,beprasmis”, ,,prasmingas”, kaip keliančių neaiškias filosofines asociacijas. Ši rekomendacija liudija apie karingiausio loginio empirizmo etapo pabaigą, o minties laimėti karą su metafizika, įrodžius jos beprasmiškumą, apskritai teko atsisakyti.
Tačiau empirinio prasmės kriterijaus nebuvo atsisakyta, jis buvo traktuojamas kaip mokslo ir metafizikos atribojimo, demarkacijos principas. Kritinio racionalizmo pradininkas K. R. Poperis (Popper, 1902-1994) pasiūlė falsifikacijos principą, falsifikaciją suprasdamas ne kaip iškreipimą, o kaip paneigimą. Pagal šį principą empirinio mokslo teiginiais dera laikyti tik tokius teiginius, kuriuos galima empiriškai paneigti, falsifikuoti. Moksliniais čia laikomi tik tokie teiginiai, kurie gali pasirodyti esą nesuderinami su mokslo faktais, su stebėjimų ir eksperimentų rezultatais, taigi tik tokie teiginiai, kurie draudžia kažką, kas logikos požiūriu iš principo gali būti ar įvykti ir ką tokiu atveju galima empiriškai stebėti. Teiginius, kuriuos galima empiriškai paneigti reikia laikyti turinčiais empirinį turinį. Pasak Poperio, tokio turinio neturi ne tik metafizikos, bet ir logikos bei matematikos teiginiai. Kalbant tiksliai, falsifikacijos kriterijus, kaip beje ir verifikacijos ar konfirmacijos, atskiria nuo metafizikos ne mokslą apskritai, o tik empirinį, faktais besiremiantį mokslą (chemiją, ekonomiką, sociologiją ir pan.). Matematikos tteiginiai, neturėdami tiesioginio ryšio su empiriniais faktais, nė vieno iš šių kriterijų neatitinka. Tačiau nei loginis empirizmas, nei kritinis racionalizmas dėl to nesirūpino, kadangi matematikos, kaip ir logikos moksliškumas abejonių nekėlė.
16. Mokslo metodo problema: dedukcionizmas ir indukcionizmas
Mokslą nuo metafizikos skiria, aišku, ne vien tikslai ir uždaviniai, bet ir taikomas metodas. Su teze, kad mokslui nėra nieko svarbesnio už metodą, sutiktų, matyt, absoliuti dauguma mokslininkų. Mokslo metodo klausimas ypač aktualus tapo XVII a.
Viduramžių filosofijoje gan plačiai paplitęs buvo dogmatinis teoretizavimas. “Taip sakė Mokytojas” – toks buvo mokslinio ginčo lemiamas argumentas. Naujųjų laikų mąstytojai kritiškai vertino tiek autoritetus, tiek mokslą, kuriam autoritetas buvo galutinis tiesos kriterijus. Tokį mokslą jie traktavo kaip scholastiką. Žodis scholastika siaurąja prasme reiškia viduramžių krikščioniškos filosofijos kryptį, tačiau naujųjų laikų mąstytojai buvo linkę teikti jam prasmę, niekinamą mokyklinės išminties, abstraktaus teoretizavimo, bergždžių ieškojimų prasmę.
Prie šios išvados priėjo tiek F. Baconas, tiek R. Descartes’as.
Tačiau jų nuomonė dėl naujo, vaisingo mokslo metodo išsiskyrė. Nuomonių skirtumą pirmiausia lėmė tai, kad 1-asis buvo empiristas, o 2-asis – racionalistas.
Nagrinėjant pažinimo šaltinio klausimą, kyla kitas: kaip mes įgyjame žinių. Racionalistas turi įrodyti, kad visos mūsų žinios vienokia ar kitokia prasme yra išvedamos iš pirminių proto tiesų, o empiristas, – kad jos yra išvedamos iiš patyrimo (fakto) tiesų.
Tiek racionalistai, tiek empiristai pripažino, kad pažinimo, ypač mokslinio pažinimo, procese svarbus vaidmuo tenka loginiams samprotavimams, įgalinantiems iš vienų teiginių išvesti kitus. Į klausimą, koks yra mokslo metodas, racionalistai ir empiristai atsakė skirtingai, nes skyrėsi jų nuomonė dėl pirminių mokslo teiginių pobūdžio. Racionalistų požiūriu, mokslo metodas yra dedukcija, o empiristų – indukcija.
Dedukcija yra toks samprotavimas, kai iš bendro teiginio ir kitų teiginių išvedamas tiek pat ar mažiau bendras teiginys.
Indukcija – toks samprotavimo būdas, kai ištyrus atskirus klasės objektus ir nustačius, kad jie turi tam tikrą savybę, daroma išvada, kad tą savybę turi visi tos klasės objektai.
Racionalistai teigia, kad mokslo metodas – tai dedukcija. Pasak jų, proto tiesos – loginių samprotavimų prielaidos – yra bendri teiginiai. Individualūs objektai racionalistų beveik nedomino. Filosofinis pažinimas buvo suprantamas kaip bendrybių dėsnių pažinimas.
Būdamas tikras, kad matematikos sėkmę visų pirma nepriekaištingas jos metodas, Descartes’as siekė pritaikyti jį ir kitoms disciplinoms. Visur reikia pradėti nuo akivaizdžių tiesų, dedukuojant iš jų visas kitas. Tokį požiūrį į mokslo metodą galima pavadinti redukcionizmu. Jam pritarė iš esmės visi XVII ir XVIII a. racionalistai.
XVII a. mokslo revoliucijos laimėjimai gamtotyroje, pirmiausia fizikoje, buvo pasiekti remiantis ne tiek dedukciniu, kiek indukciniu metodu. Gamta yra darni sistema, bet jos tvarka
nėra akivaizdi ir negali būti dedukuota iš akivaizdžių pirminių principų. Ši tvarka gali būti nustatyta tik remiantis faktais. Faktai yra stebėjimų ir eksperimentų rezultatai. Indukcija vienintelė mūsų pagalbininkė nenutolti nuo faktų (Baconas).
Kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis, siekiant atskirti tikrąsias tiriamo reiškinio priežastis nuo tariamųjų. J. Millis jas formulavo taip: jeigu kokia nors aplinkybė nuolat būna, kai vyksta tiriamas reiškinys, o kitos aplinkybės kinta, tai ta aplinkybė yra tiriamojo reiškinio priežastis arba padarinys. Šią taisyklę galima pavadinti vienintelio sutapimo kanonu. Antra ttaisyklė, vadinama vienintelio skirtumo kanonu, yra tokia: jeigu tų atvejų, kai tiriamas reiškinys vyksta ir tų, kai jis nevyksta, visos aplinkybės sutampa, išskyrus vieną, esančią pirmuoju atveju, o antruoju ne, tai ši aplinkybė yra tiriamojo reiškinio priežastis arba padarinys. Jeigu kokia nors aplinkybė kinta visada, kai keičiasi tiriamasis reiškinys, o kitos aplinkybės nekinta, tai ši aplinkybė yra tiriamojo reiškinio priežastis iš galimų priežasčių sąrašo ir nustatyti vienintelę tikrąją.
Požiūris, kad pagrindinis mokslo metodas yra indukcija, vadinamas indukcionizmu. Indukcija atrodė vienintelis tinkamas mmokslo žinių susiejimo su empiriniais faktais būdas.
Nors eleminacinės indukcijos įrodymo galia remiasi dedukciniais elementais, į jos sudėtį įeina ir enumeracinės indukcijos elementų.
Empiristinių pažiūrų laikęsi tyrinėtojai pripažino, kad, norint pateisinti indukciją, būtina nurodyti argumentus, pagrįsta tikėti, kad indukcinio samprotavimo išvados bus tteisingos.
17. Moklso raidos samprata
Aiškinant mokslo raidą ilga laiką vyravo požiūris, vadinamas kumuliatyvizmu (lot. cumulare – kaupti) Dauguma mokslo tyrinėtojų pripažįsta, kad moksliniam pažinimui yra būdinga lėtesnė ar greitesnė pažanga. Mokslo žinios yra nuolat plečiamos, kaupiamos, jų gausėjimas ir rodo nuolatinę mokslo pažangą. Geriausia šią pažangą demonstravo matematika, kurioje iš akivaizdžių aksiomų išvedamos teoremos, iš kurių vėl išvedamos naujos matematikos tiesos. Po to, kai Galilėjus, Niutonas ir kiti mokslininkai sukūrė klasikinės gamtotyros pagrindus, kuriais rėmėsi kelios gamtotyrininkų kartos, šis požiūris dar labiau įsitvirtino. Tiesa, filosofijoje tokio nuoseklaus augimo ir plėtojimo proceso neįmanoma įžvelgti, čia nuolat susiduria skirtingos nuomonės, filosofijos istorijoje sunku aptikti neabejotinas tiesas, kuriomis būtų remiamas vėlesniuose tyrinėjimuose. Todėl filosofija paprastai buvo suprantama kaip išimtis.
Kumuliatyvizmo atstovai mokslo raidą suprato kaip nnatūralų procesą, kurį galima palyginti su augalo ar gyvūno augimu. Todėl prasmingu buvo pripažįstamas tik šios raidos pabaigos klausimas: ar šis augimas kada nors baigsis? Dauguma tyrinėtojų buvo linkę manyti, kad ateityje visos mokslo problemos bus išspręstos, bus nustatyti visi gamtos ir visuomenės dėsniai, bus aprašyta visa augmenija ir gyvūnija ir t. t. XIX–XX amžių sandūroje buvo manoma, kad fizikoje visi svarbiausi atradimai jau padaryti, liko tik juos tikslinti ir detalizuoti. Tiesa, laikantis kumuliatyvizmo požiūrio, būtų sunkoka paaiškinti esminius naujųjų llaikų mokslo skirtumus nuo antikos ar viduramžių teorinių žinių. Šiuos skirtumus nulėmė skirtinga pažinimo tikslų ir metodų samprata, galų gale skirtingas žinių supratimas. Tačiau šio požiūrio šalininkai šiuos skirtumus tiesiog ignoravo, kadangi tikrasis mokslas, jų nuomone, prasidėjo tik XVII a.
