Filosofija ir specialieji mokslai
Filosofija ir specialieji mokslai
Skyrius parengtas pagal šią literatūrą:
1. Anzenbacher Arno. Filosofijos įvadas. – V.: Katalikų pasaulis, 1992. – 343 p.
2. Girnius Juozas. Filosofijos pagrindai // Raštai, t.1. – V.: Mintis, 1991. – 616 p.
3. Nekrašas Evaldas. Filosofijos įvadas. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – 191 p.
4. Pieper Jozef. Kas yra filosofija. – V.: Katalikų pasaulis, 1991. – 71 p.
5. Šalkauskis Stasys. Propedeutiniai filosofijos mokslo klausimai // Raštai, t.1. – V.: Mintis, 1990. – 607 p.
Kokia disciplina yra filosofija? Ką ji nagrinėja? Kuo ji sskiriasi nuo kitų mokslų? Ar ji yra mokslas? Kokią vietą ji užima žmogiškame pažinime?
2.1. Filosofijos ir mokslo santykis kilmės požiūriu
Paprastai laikoma, kad filosofija atsirado maždaug VII a. pr. Kr., Graikijoje. Ji buvo tiesiog teorinis pasaulio aiškinimas.
Iš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų, taigi ji buvo universalus mokslas. Tačiau daugėjant žinių, filosofijoje gan anksti prasidėjo jos skaidymosi, diferenciacijos procesas. Tiesa, šis procesas ilgai buvo vidinis – tyrimų sritys, iš kurių, laikui bėgant, atsirado savarankiškos disciplinos, iiš pradžių paprastai buvo traktuojamos kaip filosofijos dalys ar skyriai. Bene pirmasis nuodugniau filosofijos struktūrą bandė aptarti vienas žymiausių Antikos filosofų Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.).
Atskyręs nuo filosofijos logiką kaip paruošiamąją discipliną, pačioje filosofijoje jis išskyrė dvi svarbiausias dalis: tteorinę filosofiją, tyrinėjančią būties principus, ir praktinę, tyrinėjančią žmogaus veiklos principus. Pagrindinėmis teorinės filosofijos dalimis jis laikė fiziką, matematiką ir pirmąją filosofiją. Jos skiriasi abstraktumo laipsniu. Pirmoji filosofija, nagrinėjanti visuotines būties savybes, yra abstrakčiausia.
Svarbiausiomis praktinės filosofijos dalimis Aristotelis laikė etiką ir politiką. Jis skyrė dar ir trečiąją, vadinamąją poietinę filosofiją, tyrinėjančią kūrybos principus ir apimančią poetiką ir retoriką.
Vėliau, filosofijai skaidantis, ėmė atsirasti atskirieji, arba specialūs, mokslai.
Vadinasi, filosofiją galima laikyti visų mokslų šaltiniu.
Dar ir Naujaisiais laikais garsus prancūzų filosofas Rene Dekartas (1596-1650) į mokslą žiūri kaip į medį, kurio šaknys – pirmoji filosofija – maitina ne tik kamieną (fiziką), bet ir visas medžio šakas (mechaniką, mediciną ir kt.; terminas “mokslo šaka” kilo iš šio įvaizdžio).
Fizika iš filosofijos galutinai išsilaisvino tik NNaujųjų amžių pradžioje, biologiniai mokslai – dar vėliau, o psichologija dar ir šiandien nėra galutinai nutraukusi savo ryšių su filosofine praeitimi. Filosofijos specialaus mokslo tarpsnis nėra vaisingas moksline patirtimi. Ir paprastai atskiro mokslo vadavimasis iš filosofijos paprastai vyksta revoliucine nuotaika.
2.2. Mokslų klasifikacija.
Filosofija yra ne tik visų mokslų šaltinis. Ji mėgina aprėpti visus mokslus į vieną visumą, kad padėtų sudaryti vieną bendrą mokslinės pasaulėžiūros sistemą.
Tokių sistemų gali būti labai įvairių. Nė viena nėra geresnė už kitą. Ir visos jos atlieka ttą pačią funkciją. Pateiksime keletą pavyzdžių.
Žymaus lietuvių filosofo Juozo Girniaus (1915 -1994) skirstymas:
fizika
chemija
gamtos geologija
botanika
zoologija
Teoriniai psichologija
kalbotyra
dvasios literatūros ir meno mokslas
istorija
sociologija
ekonomika
technika
medicina
Taikomieji pedagogika
komerciniai mokslai
žurnalistika
Profesorius Arno Anzenbacher knygoje “Filosofijos įvadas” pateikia kiek kitokią schemą:
gamtos mokslai (fizika, chemija, astronomija,
teorinė medicina, biologija, etc.)
realieji mokslai dvasios mokslai (istorija, religijotyra, kalbotyra, menotyra, etc.)
kultūros mokslai socialiniai mokslai
ūkio veiklos mokslai
formalieji mokslai (formalioji logika, matematika, struktūrų teorija, etc.)
2.3. Skirtumas tarp filosofijos ir mokslų objekto požiūriu
1. Specialieji mokslai savo objektu turi vieną ar kitą atskirą tikrovės sritį.
Pavyzdžiui, pagal J. Girniaus klasifikaciją:
Teoriniai mokslai. Gamtos mokslai turi atskiras gamtinės tikrovės sritis (fizika – fizinius reiškinius, chemija – medžiagos struktūrą, geologija – žemės sudėtį, astronomija – dangaus kūnus etc). Dvasios mokslai savo objektu turi žmogiškosios tikrovės atskiras sritis (kalbotyra – kalbą, literatūros bei meno mokslas – grožinę žmogaus kūrybą, istorija – žmonijos kultūrinę praeitį, sociologija – visuomeninį, ekonomika – ūkinį gyvenimą etc).
Taikomieji mokslai savo objektu turi atskiras žmogaus veiklos sritis (technika – fizinių bei techninių žinių pritaikymą gamtos apvaldymui, medicina – biologinių žinių pritaikymą gyvybės saugojimui, pedagogika – psichologinių žinių pritaikymą jaunimo lavinimui ir auklėjimui, komerciniai mokslai – ekonominių žinių pritaikymą ūkinei veiklai, žurnalistika – dvasinių mokslų žinių panaudojimą formuojančiajam jų perteikimui, laikraštinei veiklai etc.).
Visi šie mokslai yra atskirieji arba daliniai, nes kkiekvienas savo objektu turi vieną ar kitą atskirą tikrovės sritį, tiktai dalį tikrovės (fizikiniai mokslai – medžiagą, biologiniai mokslai – gyvybę, psichologiniai mokslai – vidinį, arba psichinį, gyvenimą, dvasios mokslai – dvasinę žmogaus tikrovę).
Be to šie mokslai visada lieka specialieji, nes savo objektus svarsto specialiais požiūriais (ex causis proximis): tą pačią neorganinę tikrovę svarsto ir fizika, ir chemija, tačiau skirtingais požiūriais. Fizika – judėjimo, chemija – struktūros požiūriu; biologiniai mokslai – anatomija ir fiziologija – kreipiasi į gyvąsias būtybes, tačiau skirtingais požiūriais: pirmoji – struktūriniu, antroji – funkcionaliu, arba veikimo, požiūriu.
fizika
chemija materija
gamtos geologija
botanika
zoologija gyvybė
Teoriniai psichologija
kalbotyra
dvasios literatūros ir meno mokslas dvasinė
istorija žmogaus
sociologija tikrovė
ekonomika
technika
medicina
Taikomieji pedagogika žmogiška nauda ir patogumas
komerciniai mokslai
žurnalistika
2. Filosofija neturi aiškiai apriboto objekto. Ji gali kreiptis į bet kurį tikrovės fragmentą arba analizuoti tikrovę kaip visumą. Lyginant su specialiaisiais mokslais, ji yra visuotinis, bendriausias mokslas.
Tačiau filosofija nėra paprastas mokslo pakartojimas ta prasme, kad tai, ką svarstė mokslai, dar kartą persvarsto filosofija. Filosofija visu kuo domisi, bendruoju būties visumos požiūriu (ex causis ultimis). Štai kaip šį “bendrąjį būties visumos požiūrį” aiškina Josef Pieper: “Platonas sako: svarbu ne tai, ar aš su tavimi neteisingai pasielgiau, ar tu su manimi – filosofas trokšta sužinoti ne tai, o tai, kas apskritai yra teisingumas ir neteisingumas; svarbu nne tai, ar karalius, turintis daug aukso, yra laimingas ar nelaimingas, o kas apskritai yra valdžia, laimė, skurdas” (4,36-37).
2.4. Santykis tarp filosofijos ir specialiųjų mokslų
A. Kaip minėta, filosofija gali būti laikoma visuotiniu mokslu. Mat ji uždeda specialiesiems mokslams viršūnę, sutraukdama juos visus į visuotinę mokslinės pasaulėžiūros sistemą. Ji užbaigia specialiųjų mokslų darbą, kurdama vieningą mokslinę pasaulėžiūrą.
Juo mokslinis žinojimas auga, tuo labiau jis specializuojasi, skaidosi atskiromis šakomis, praranda tarpusavio ryšį ir tuo pačiu savo pačių prasmę, nes prasmė yra tiktai visumos sąmonės išlaikyme. Tokią vienybę išlaikyti ir padeda filosofija. Šia prasme ji tarnauja specialiesiems mokslams, kaip juos išbaigianti ir susintetinanti į vieningą žiniją.
Reikia pripažinti, kad šis uždavinys be galo sunkus.
B. Pagrindines savo srities sąvokas ir dažnai prielaidas specialieji mokslai priima kaip savaime suprantamas, kritiškai nesvarstydami jų prasmės (pvz., fizikoje – energijos, judėjimo, jėgos ir kitos pirminės sąvokos). Kita vertus, kaip teigia labai senas metodologinis principas, joks mokslas nepateikia sau pačiam nei objekto, nei metodo. Pavyzdžiui, klausimas, kaip istorikas nustato savo objektą arba apibrėžia savo metodą, nėra istorijos klausimas. Taškas, iš kurio yra nustatomi tam tikro mokslo objektas ir metodas, visuomet yra už šio mokslo ribų.
Tokio uždavinio imasi filosofija. Ji persvarsto mokslo prielaidas, pamatines sąvokas. Ji turi tam tikrą “žinojimą apie
visumą”, ir todėl gali iš visumos išskirti tam tikrą objektą ir tam tikrą metodą. Turėdama tokį vaidmenį, filosofija specialiesiems mokslams yra tarsi motiniškoji versmė.
C. Specialieji mokslai siejasi su tuo žmogiškos būtybės lygmeniu, kuriame žmogui rūpi faktai ir dėsniai. Rūpestis dėl faktų ir dėsnių leidžia spręsti praktines problemas. Kai specialiųjų mokslų terpėje keliami filosofiniai klausimai, išskyrus kai kuriuos atvejus, tai atsiliepia tik neigiamai. Ten jiems ne vieta. “Filosofijos santykis su vadinamaisiais pozityviaisiais mokslais gali būti išreiškiamas formule: filosofija kelia tokius klausimus, kkurių nekėlimas sąlygoja mokslinio tyrimo sėkmę. Taigi tuo norima pasakyti, jog mokslo sėkmė, be kita ko, priklauso ir nuo to, kad atsisakoma kelti tam tikrus klausimus” (1, 23).
Naujųjų laikų pradžios gamtos mokslų suklestėjimas tapo įmanomas dėl naujo metodinio požiūrio – dėl reiškinių matematizavimo (visiškai priešingo filosofinio interpretavimo veiksenai). Imta mėginti kokybines aptartis vis labiau redukuoti į kiekybines, t.y. padaryti jas matuojamas (pvz., šilumą, kokybę, matuoti termometru ir tokiu būdu išreikšti skaičiais). Šūkis skelbė: “Matuoti tai, kas yra matuojama, ir mėginti ppadaryti matuojama tai, kas dar nėra matuojama” (G. Galilejus, 1564-1642). Ši tendencija vedė į naują stebėjimo ir tikrinimo eksperimentu būdą. Tapęs “tiksliu” gamtos mokslas pažįsta gamtą tik matuojamumo aspektu. Jo metodinis požiūris atvaizduoja gamtą tik tematiškai redukuoto ir metodiškai abstraktaus mmatematinio modelio forma.
Nors pati gamta iš tiesų nėra joks matematinis modelis.
1. Kas yra filosofija
Skyrius parengtas, remiantis šia literatūra:
1. Anzenbacher Arno. Filosofijos įvadas. V.: Katalikų pasaulis, 1992.- 343 p.
2. Nekrašas Evaldas. Filosofijos įvadas. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – 191p.
3. Pieper Josef. Kas yra filosofija. V.: Katalikų pasaulis, 1991. – 71 p.
Pradėsiu nuo to, kas nėra filosofija.
Dažnai tenka išgirsti filosofiją gretinant su tuščiakalbyste. Tuomet manoma, kad filosofavimui pakanka turėti plepėjimo įgūdį ar mokėti ginčytis. Arba pripažįstama, kad kitiems mokslams suprasti reikalingos studijos, o filosofijoje tikimasi jaustis kaip namie be niekur nieko.
Manoma, kad filosofavimui pakanka to, kad esi žmogus su savo likimu ir tam tikra patirtimi. Ta nuomonė iš dalies teisinga. Juk filosofija pirmiausia ir siejasi žmogumi. Taigi, atrodytų, ji turėtų būti pprieinama ir sava kiekvienam žmogui. Tačiau filosofijoje netiktų paviršutinis santykis su pačiu filosofavimu, čia netinka tas “be niekur nieko”. Nes ji taiko į pačią žmogiškos būties esmę, į giliausius jo esybės klodus.
Dažnai epitetas “filosofas” taikomas žmonėms, kurių elgesys, kalba ar išvaizda nusistovėjusių “normų” atžvilgiu atrodo gana keisti. Iki šių dienų žinomas pasakojimas apie pirmuoju Vakarų Europos kultūrinėje tradicijoje laikomą senovės graikų filosofą Talį (apie 624-545 m.pr.Kr.). Pasakojama, jog jis, vaikščiodamas ir mąstydamas savo sode, tarnaitės akivaizdoje įkrito į šulinį ir bbuvo jos išjuoktas. Matyt, jos požiūriu, kvaila mąstyti apie žvaigždes danguje, jei nematai žemės po kojomis. Tas juokas, tas žemiškas juokas iš filosofų ataidi iki šių dienų. Ir ne tik iš filosofų – bet ir iš poetų, ir iš mokslininkų, kurių tyrinėjimų rezultatai negali duoti apčiuopiamos naudos, ir iš šventųjų. Visi jie pasauliui sukelia juoką. Kodėl?
XX amžiaus filosofas Josef Pieper, atsakydamas į šį klausimą, įveda “darbo pasaulio” sąvoką. Pasak jo, darbo pasaulis – tai vartojimo, tikslingumo, naudos ir rezultatų pasaulis. Tai – poreikių ir pelno, alkio ir jo malšinimo pasaulis. Tai – darbo, kaip naudingos veiklos, erdvė.
Toks pasaulis, žinoma, nėra joks blogis. Žmogus “varge ir prakaite” dirba ir iš to darbo “valgo savo duoną”. Darbo pasaulis reikalauja dirbti, ir tai, rodos, visiškai teisinga. Tačiau keblu tai, kad darbo pasaulis tas pareigas suveda į tik praktine nauda matuojamų užsiėmimų aibę. O tokiam reikalavimui nepaklūstantį išstumia, ignoruoja arba palieka pajuokos objektu.
Ar visa žmogaus veikla privalo būti matuojama praktine nauda, ar visa ji turi įgyti prekinę vertę? Taip manydami, greičiausiai, žmogų suvokiame kaip mechanizmą didžiulėje prekinių-piniginių santykių sistemoje. Kaip į tą klausimą atsako filosofai? Dauguma, žinoma, neigiamai. Štai vienas žymiausių viduramžių filosofų šv. Tomas Akvinietis (1224/5-1274) mano, kad bendrajai visuomenės gerovei tarnauja nne tik tie, kurie gamina vartojimo produktus, bet ir tie, kurie pasirenka išoriškai, regis, nenaudingą gyvenimą, būtent – kontempliatyvų (maldos) gyvenimą arba filosofiją.
Tokią poziciją ginti ir tuo labiau praktikuoti visais laikais buvo labai sunku. Manau, ypač tai sunku šiandieniniame pasaulyje, kuris globaliai tampa ne tiek darbo, kiek pinigų ir prekių pasauliu. Pavojus slypi tame, kad žmogus toje besisukančioje pinigų ir prekių masėje ima nykti. Jo “vertė” redukuojama į jo turimų pinigų ar jo pagaminamų prekių vertę. Tai, kas turėtų jam tarnauti, pamažu jį išstumia iš prioritetinių pozicijų (pelnytai jam priklausančių) ir užima jo vietą.
Tiek apie filosofijos neigimą.
Egzistuoja, žinoma, kitas kraštutinumas – pernelyg didelis filosofijos išaukštinimas. Kartais manoma, kad ji skirta tik elitui, t.y. prieinama tik turintiems ypatingų sugebėjimų žmonėms. Tai, žinoma, klaidinga nuomonė. Filosofija netūno dramblio kaulo bokšte. Kartais, žinoma, filosofinių veikalų studijos reikalauja didelių pastangų. Bet dėl to neturėtų būti nuvertinamos savo paties galimybės dalyvauti tam tikrame viršlaikiniame dialoge su visų laikų mąstytojais, siekusiais suprasti, pasiaiškinti ir paaiškinti tikrovę, savo paties esmę ir taip atrasti principus, kuriais remdamasis žinotum, kaip turi nugyventi savo gyvenimą.
2. Kas yra filosofija? Apibrėžti sudėtinga. Štai keletas variantų. Pats elementariausias jos apibrėžimas: ji yra procesas, kuriame žmogus mąsto pats.
Arba kitas: filosofija –– tai žmogiškos prigimties veržimasis begalybės link. Šis veržimasis pasireiškia klausimais. Filosofijoje jie svarbesni negu atsakymai. Mat jokie atsakymai vis dėlto nepatenkina žmoguje esančio begalybės poreikio.
Taigi filosofija siejasi su klausimu. Koks klausimas yra filosofinis? Pamėginsiu atsakyti lygindama klausimus, kuriuos kelia žmogus. Pateiksiu tris klausimų grupes:
I.
1. Kada lydosi varis?
2. Kas atrado Australiją?
3. Kiek naftos suvartojama Lietuvoje?
4. Kokių nuodų esama musmirėje?
5. Kuo pavojingos atominės elektrinės?
6. Kiek kainuoja karšto vandens kubas?
7. Koks troleibusas gali nuvežti iki autobusu stoties?
8. Koks jūsų vardas?
Tai – labai konkretūs klausimai, liečiantys aiškius, informatyvius dalykus. Nesunku gauti atsakymą į tokį klausimą. Reikia arba paklausti žinančio, arba pačiam jo paieškoti. Toks klausimas yra negilus, o klausìmo veiksmas – gana paviršutiniškas ir nepaliečiantis gilesnių žmogaus sielos klodų. Labai nemalonu, jei visi žmogui kylantys kausimai priklauso pirmajai grupei. Nors darbo pasaulyje tokio pobūdžio klausimai populiariausi. Todėl jis vertina ir gerbia enciklopedinius žiniukus.
II.
1. Kokiu greičiu krenta kūnai?
2. Kam lygus stačiojo trikampio įžambinės kvadratas?
3. Kokie yra istorinių perversmų dėsningumai?
4. Kokį psichologinį poveikį daro žmogui kritinės situacijos (pvz., karas, maras, badas ir pan.)?
5. Koks jaunimas stoja į aukštąsias mokyklas?
Koks šių klausimų savitumas, lyginant su pirmosios grupės klausimais?
Jie – bendresni. Jie orientuoti ne į kokį vieną faktą, jie kalba apie faktų grupę, dėsnį, kuris galioja faktų grupei arba visada (matematiniai ir gamtamokslio klausimai), arba daugumoje
atvejų.
Žmogaus proto orientacija į dėsnį rodo jo gebėjimą pakilti virš kintančių faktų ir faktelių aibės, virš skirtingos informacijos srauto ir suvokti kažką pastovaus, nekintančio, tai, kas galioja visuomet arba daugumoje atvejų. Šią orientaciją galima pavadinti žmogiškos būtybės polinkiu judėti link nekintančių, amžinų dalykų .
Darbo pasauliui šie klausimai svarbūs tiek, kiek atsakymai į juos gali būti pritaikyti praktiškai.
Labiausiai iš visų žmogui kylančių klausimų į nekintamus ir amžinus dalykus orientuojasi trečiosios grupės, arba filosofiniai, klausimai.
III.
1.Kas yra pažinti?
2.Kas yra tiesa?
3.Kas yra žžmogus?
4.Kokia žmogaus būties prasmė?
5.Kas yra gėris?
6.Kas yra blogis?
7.Ar yra laisvas savęs paties veiksmų apsprendimas, ar žmogus viską daro būtinumo verčiamas?
8.Kodėl yra būtis, o ne greičiau niekas?
9.Ar Dievas yra?
Bet kurio klausimo esmė yra kokio nors siekimo, polinkio išraiška. Jis kyla iš subjekto ir krypsta į kokį nors objektą. Pirmo lygmens klausimuose tokie objektai – regimojo pasaulio daiktai, vardai arba faktai. Antrojo lygmens klausimuose objektai nėra nei regimojo pasaulio daiktai, nei faktai. Tokio daikto kaip dėsnis niekur pasaulyje nėra. Dėsnis gali eegzistuoti tik žmogaus prote – kaip išvada iš daugybės faktų, kurie tomis pačiomis sąlygomis vyksta tuo pačiu būdu. Dėsnį įžvelgti, atrasti, suvokti ir suformuluoti sugeba tik mūsų proto galia.
Trečiojo lygmens klausimuose objektai dar labiau atitraukti nuo regimojo pasaulio tikrovės. AApie filosofinius dalykus klausiant, mintis niekaip iki galo negali jų apimti. Apie juos klausdamas žmogaus protas priverstas nuolat judėti begalybės link.
Visų grupių klausimų kėlimas yra judėjimas iš nežinojimo būklės į žinojimą. Tačiau kylant klausimų grupių pakopomis, mes orientuojamės į vis pastovesnę tikrovę, kintančių dalykų joje – vis mažiau. Trečioji klausimų grupė tiesiogiai orientuojasi į amžiną, nekintančią, dievišką tikrovę.
Ir nors šie klausimai atrodo beprasmiai darbo pasauliui, tačiau vargu ar žmogui, kaip būtybei kartą atėjusiai į šį pasaulį ir nuolat judančiai į savo žemiško buvimo baigtį, t.y. žmogui, kuris apmąsto savo paties esmę, yra labai svarbūs pirmosios ir net antrosios rūšies klausimai. Vargu ar jam, kaip tokiam, svarbu, kiek naftos suvartojama Lietuvoje arba koks troleibusas veža į autobusų stotį? Tai, be aabejonės, gali būti svarbu arba žingeidu. Bet tik ne žmogui, “atėjusiam kartą į pasaulį ir nuolat judančiam savo žemiškos baigties link”. Nes nuo to, ar jis žino atsakymus į šiuos klausimus, ar ne, esmingas jo buvimas nepriklauso. Mano, kaip žmogaus, santykis su klausimu “kada lydosi varis?” visai kitoks negu santykis su klausimu “kokia žmogaus būties prasmė?”. Pastarasis liečia mano būtybės gelmę. Klausimas – “ar egzistuoja Dievas?” nurodo ne į vienos ar kitos informacijos gavimą, bet į labai gilų mano būties mmomentą – į klausimą apie mano mirtingumą arba nemirtingumą.
Taigi atrodo, kad žmoguje galima išskirti bent du lygmenis. Vieną, kuriame jis yra juslinė ir psichinė būtybė, socialinis individas. Kaip toks jis gali klausti ir apie vario lydymosi temperatūrą, ir apie karšto vandens kubo kainą, ir psichologinius bei istorinius dėsningumus. Kitas lygmuo yra žmogaus gelmės ir esmės lygmuo. Jo dėka žmogus yra unikali ir neišsemiamai gili būtybė (nors kartais ta gelmė užmiega). Kaip toks jis gali klausti: “kokia mano gyvenimo prasmė, kas yra gėris, grožis ir tiesa?”.
Kodėl darbo pasaulis filosofiją laiko menkaverte? Nes jis yra pirmojo ir antrojo lygmens klausimų pasaulis. Nes jam nėra svarbi žmogaus esmė. Žmogus jam rūpi tik tiek, kiek jis dirba ir neša naudą. Taigi darbo pasaulis ir negali laikyti prasmingais klausimų, kurie ieško žmogaus esmės ir gelmės.
3. Žodis filosofija kilęs iš dviejų graikiškų žodžių: – myliu ir – išmintis. Filosofija () – tai išminties meilė. Kitaip tariant, ji yra išminties siekimas, troškimas, bet ne pati išmintis. Kokio nors dalyko siekimas negarantuoja to dalyko turėjimo. Filosofija negarantuoja išminties turėjimo. Filosofai nėra išminčiai (bent jie patys taip mãno). Filosofija yra nuolatinis išminties ieškojimas.
Filosofijos įvado kurse Jus siekiama supažindinti su įvairiais išminties siekimo būdais. Pasimokyti yra kko: vien klasikinei vakarų filosofijai – du su puse tūkstančio metų. Sukaupta nemenka patirtis.
Amžių bėgyje filosofijos problemos išsiskaidė keliomis pagrindinėmis kryptimis. Pirmiausia, svarbiausias filosofines problemas sklaidant, atskiriama praktinė ir teorinė filosofija.
Teorinės filosofijos erdvėje yra trys svarbiausios filosofinės kryptys:
• Būties filosofija – filosofijos kryptis, kuri kalba apie pačią būtį, apie tai, kas yra; apie visko, kas egzistuoja, pagrindą, apie bendruosius viso to, kas egzistuoja, principus, apie egzistuojančių dalykų esmę. Čia būtybė mėginama suvokti jos pamatinio principo požiūriu. Ši filosofijos kryptis turi ontologijos (ontologija – mokymas apie būtį arba būtybę) arba metafizikos (gr. meta ta fysica – mūsų regimybės peržengimas) vardus.
• Pažinimo filosofija – filosofijos kryptis, kuri kalba apie žmogaus pažinimo galią, apie jos galimybes ir ribas. Ar žmogui įmanoma suvokti pačios būties esmę, įminti jos paslaptį? Ar tam žmogų įgalina priemonės, kurias jis turi tikrovei pažinti, t.y. juslės ir protas? Privalu apmąstyti juslių ir proto specifiką, galimybes. Kokios šių galių ribos? Tik atsakius į šiuos klausimus, galima būti tikram dėl savo pažinimo turinio tikrumo. Taigi pažinimo filosofija kalba apie galimybę ir būdus tiesai ir tikrumui pažinime pasiekti. Ji vadinama gnoseologija arba epistemologija.
• Žmogaus filosofija – filosofinė kryptis, kurios objektas yra pats žmogus: jo pradžia ir pabaiga, jo esmė, gyvenimo prasmė ir t.t. JJi vadinama filosofine antropologija.
• Yra ir kitų filosofinių kryčių ir disciplinų, tačiau visas jas vienaip ar kitaip galima priskirti šioms trims:
• gamtos filosofija arba kosmologija (filosofinis mokymas apie gamtą, apie fizinių kūnų sandarą, jų prigimtį ir savybes; šios disciplinos negalima painioti su empiriniais gamtos mokslais);
• religijos filosofija (filosofinis mokymas apie Dievą, čia keliamas klausimas apie Dievo buvimą, prigimtį, veikimą ir tobulybes ir klausimas apie žmogaus santykį su Dievu; šios disciplinos negalima painioti su Apreiškimu besiremiančia teologija);
• logika (mokymas apie taisyklingo mąstymo principus).
Praktinė filosofija yra mokymas apie žmogaus elgesį ir kūrybinę veiklą. Ją sudaro:
• etika (arba moralės filosofija: mokymas apie žmogaus būklės moralumą, apie tiesą ir klaidą veiksmuose, apie žmogaus pareigą ir apsisprendimą);
• poietika, kuri yra:
• mokymas apie kūrybą arba gamybą;
• estetika;
• technikos filosofija.
Prie šių pagrindinių disciplinų telkiasi vadinamosios “kilmininko” filosofijos, pvz., kalbos filosofija, matematikos filosofija, biznio filosofija ir pan.
Mūsų kursas rutuliosis, nuosekliai aptariant pamatines filosofines problemas. Prieš imdamiesi būties problemos, apžvelgsime filosofijos santykį su specialiaisiais mokslais.
Būties problema:
Daiktų pradai;
Daiktai ir idėjos;
Būties hierarchija, Dievas ir pasaulis;
Kas egzistuoja savaime?
Žr.: E. Nekrašas. Filosofijos įvadas.
4. Pažinimo problema filosofijoje
4.1. Pažinimo kilmės problema
Kuo žmogus remiasi pažinimo procese? Pirmiausia, matyt, juslėmis – regėjimu, lytėjimu, klausa, uosle ir skonio jusle.
Žmogus mato jį supančius daiktus: augalus, gyvūnus, kitus
žmones, upes ir kalnus, Saulę ir žvaigždes. Stebėdamas juos, išmoksta skirti vieną nuo kito, nustato jų savybes. Daugiausia informacijos apie pasaulį žmogus gauna regėjimo dėka. Stebėdamas daiktus ir reiškinius, žmogus naudojasi, aišku, ir kitomis juslėmis: lytėjimu nustato, ar kūnas, kurį jis mato, yra kietas ar minkštas, šiurkštus ar glotnus, karštas ar šaltas. Turėdamas klausą, jis girdi įvairiausius garsus, iš kurių sprendžia apie juos skleidžiančius gyvius ir gamtos reiškinius, suvokia kitų žmonių šneką. Uoslė ir skonis leidžia jam skirti gerą, tinkamą mmaistą nuo prasto, sugedusio.
Pripažinus, kad pasaulio pažinime juslės vaidina didžiausią vaidmenį, galima būtų tarti, kad pažinimo šaltinis yra per jusles mus pasiekiantis patyrimas. O jeigu mes norime pažinti daiktų pradus, pasaulio tvarką ar dorovės dėsnius? Vargu ar dėsnių, pradų ir pagrindų pažinimo šaltiniu gali būti juslinė patirtis.
Negalima pamatyti, palytėti ar išgirsti Platono idėjų – jos nėra juslėmis suvokiami daiktai. To, kad visi reiškiniai turi priežastis, taip pat negalima pamatyti. Aiškindamas, kokios yra idėjos, Platonas nesirėmė juslių liudijimais. Jis buvo įįsitikinęs, kad filosofinio pažinimo šaltinis yra ne juslinė patirtis, o intelektas, protas. Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akis. Remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties.
Jau Antikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis iir protas. Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai filosofijoje vadinami racionalistais. Priešingo požiūrio, t.y požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra juslinė patirtis, šalininkai vadinami empiristais arba sensualistais.
Antikoje ir viduramžiais vyravo racionalizmas. Tačiau jau Renesanso epochoje labiau imamas vertinti patyrimas. XVII amžiuje gamtotyroje sistemingai pradedamas taikyti eksperimentinis metodas, imama manyti, kad eksperimentiniu būdu, t.y. patyrime, įgytos žinios turi kur kas didesnę praktinę (techninę ir technologinę) reikšmę negu abstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai. Tačiau, matyt, ne vien dėl gamtotyros įtakos šiame laikmetyje filosofai lyg pasiskirsto į dvi – racionalistų ir empiristų – stovyklas. Įdomu tai, kad empirizmas ypatingai ryškus anglų filosofijoje (Frensis Beikonas, Tomas Hobsas (Hobbes, 1588 – 1679), Džonas Lokas (Locke, 1632 – 1704), Džordžas Berklis (Berkley, 1685 – 1753), DDeividas Hjūmas (Hume, 1711 – 1772) – visi žymiausi tos epochos anglų filosofai atstovauja empirizmą ar sensualizmą), tuo tarpu kontinentinėje filosofijoje (čia minėtini šios epochos klasikai – Rene Dekartas, Nikolas Malbranšas (Nicolas de Malebranche, 1638 – 1715), Baruchas Spinoza (Benedictus (Baruch) de Spinoza, 1632 – 1677), Gotfridas Vilhelmas Leibni-cas (Leibniz, 1646 – 1716), Georgas Hegelis (1770 – 1831)) lieka įsišaknijęs racionalizmas.
Filosofijos istorikas Johanas Štrauchas mano, kad tokia dalykų padėtis yra susijusi su utilitariniu anglų filosofų pažinimo supratimu. Anot jo, ttuo tarpu kai kontinento racionalistams tiesos pažinimas buvo aukščiausias ir galutinis visų mokslų tikslas, tiek Frensis Beikonas, tiek kiti anglų filosofijos atstovai tiesos sąvoką subordinuoja naudingumo sąvokai. Beikonas savo nuostatą formuluoja taip: “Žinojimas yra galia”, žinojimo tikslas – “gamtos valdymas”; kiekvienas tikras mokslas turi būti žmogaus valdymo ribų praplėtimas gamtoje.
Pasak Beikono, racionalistai, bandydami išvesti savo teorijas vien iš savo proto, elgiasi kaip voras, verpiantis iš savęs voratinklį. Todėl racionalisto sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu ir plevena vėjuje.
Naujųjų laikų filosofijos pradininkas Rene Dekartas – ne empirizmo, o racionalizmo šalininkas. Jo požiūriu, juslinė patirtis negali būti tikru žinių šaltiniu.
Kai įrodome, sakykime, Pitagoro teoremą, esame tikri, kad ši teorema teisinga visiems statiesiems trikampiams ir kad kiekvienas statusis trikampis būtinai turi nurodytą savybę – jo įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai. Tuo tarpu matydami lyjant lietų, negalime būti tikri, kad jis lyja visur, juolab manyti, kad jis yra būtinas panašia prasme, kaip būtina Pitagoro teorema. Lietus gali lyti, gali ir nelyti, jis, bent jau Dekarto požiūriu, yra ne būtinas, o atsitiktinis. O juk tikro žinojimo savybės yra būtinumas ir visuotinumas.
Juslinė patirtis įgalina nustatyti tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada. Remdamiesi juslėmis, negalime nustatyti ir įvykio būtinumo – jjuslinė patirtis leidžia nustatyti tai, kas yra, bet ne tai, kas turi būti. Žinių visuotinumą ir būtinumą nustato tik protas. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis, kuris būtent matematikoje aiškiausiai demonstruoja savo pažintinę galią.
“Filosofijos praduose” Dekartas rašo: “Mums užteks pažymėti, kad visa, ką suvokiame pojūčiais, yra susiję su glaudžia dvasios ir kūno sąjunga ir kad jie paprastai parodo mums, kuo išoriniai daiktai gali būti mums naudingi ir kenksmingi, bet ne tai, kokia jų prigimtis, nebent tik retkarčiais ir atsitiktinai. Šitaip galvodami, be vargo atsikratysime visų įsitikinimų, pagrįstų tiktai mūsų pojūčiais, ir vadovausimės tiktai savo protu, kadangi tik jame viename natūraliai glūdi pirminės sąvokos arba idėjos, kurios yra tarsi kokių mums suprantamų tiesų branduoliai” .
Kokios yra tos įgimtos idėjos? Svarbiausiomis jų Dekartas laikė Dievo, sielos, substancijos idėjas.
Taigi Dekarto atsakymas Beikonui – vien tik protu (o ne jusline patirtimi) besivadovaująs žmogus iš tikrųjų kaip voras gali verpti iš savęs tikro pažinimo giją – juk jo prote glūdi įgimtos idėjos.
Klasikinį (dekartišką) racionalizmą itin kritiškai vertino anglų filosofas Džonas Lokas. Jo požiūriu, nei vaikų, nei laukinių žmonių prote nėra tų idėjų, kurias Dekartas laikė įgimtomis. Kalbėdamas apie Dievo sąvoką, Lokas nurodo, kad yra ištisų tautų, neturinčių nei Dievo sąvokos, nei religijos. Be tto, net jei, pavyzdžiui, skirtingi žmonės turi Dievo idėją, jie ne visada sutaria dėl jos pobūdžio.
Pasak Loko, visos mūsų idėjos yra ne įgimtos, o įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patyrimo. Gimimo momentu siela iš viso neturi jokio turinio, ji prilygsta tuščiam popieriaus lapui – ji esanti tabula rasa , kurią rašmenimis užpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o jų tiesioginis šaltinis yra patyrimas. Kitaip tariant, nihil est in intellectu quod prius non fuerit in sensu, kur patyrimas yra visiškai identifikuojamas su pojūtiniu patyrimu. Ši koncepcija yra empiristinės pažinimo teorijos pamatas.
Žymiausias empirizmo atstovas – Deividas Hjūmas. Savo pažinimo teorijoje visus proto suvokimus Hjūmas skiria į dvi grupes:
“Visus proto suvokimus galima suskirstyti į dvi klases arba rūšis, kurioms būdingas skirtingas jėgos ir gyvumo laipsnis. Ne tokie stiprūs ir gyvi paprastai vadinami “mintimis”, arba “idėjomis”. Antrą suvokimų kategoriją [.] galima vadinti įspūdžiais, vartodami šį žodį šiek tiek kitokia reikšme nei įprastoji. Taigi terminu “įspūdis” aš vadinu visus mūsų gyvesnius suvokimus, kai mes girdime, matome, lytime, mylime, neapkenčiame, trokštame, norime. Įspūdžiai skiriasi nuo idėjų – jos yra ne tokie gyvi suvokimai, kuriuos mes įsisąmoniname, kai mąstome apie kurį nors iš šių minėtų pojūčių arba jaudulių.
Iš pirmo žvilgsnio niekas
neatrodo taip neribota kaip žmogaus mintis, kuri ne tik nepaklūsta visai žmonių valdžiai ir autoritetui – jos netgi nesulaiko gamtos ir tikrovės ribos. [.]
Bet nors atrodytų, kad mūsų mintis turi šią neribotą laisvę, geriau ištyrę pamatysime, kad iš tikrųjų ji yra įkalinta labai ankštose ribose ir kad visa ši kūrybinė proto galia tėra vien sugebėjimas sudėti, pergrupuoti, pagausinti arba sumažinti jutimų ir patyrimo mums teikiamą medžiagą. Kai mes mąstome apie aukso kalną, mes tik sujungiame dvi tarpusavyje suderinamas “aukso” ir ““kalno” idėjas, kurios mums ir anksčiau buvo žinomos. Galime įsivaizduoti dorą arklį, nes, remdamiesi savo pačių jausmais, galime įsivaizduoti dorybę ir šį vaizdinį galime sujungti su arklio, mums gerai pažįstamo gyvulio, figūra ir pavidalu. Žodžiu, visą mąstymo medžiagą mums pateikia išoriniai arba vidiniai jutimai, ir tik jos sumaišymas ir sujungimas priklauso nuo proto ir valios. Arba, kalbant filosofiškai, visos mūsų idėjos, arba silpnesni suvokimai, yra mūsų įspūdžių, arba gyvesnių suvokimų, kopijos” .
* * *
Tiesa, pažinimo turinio teisingumas yra pagrindinė pažinimo tteorijos problema.
Tiesą galima analizuoti dviem požiūriais.
Pirmiausia, mums gali rūpėti mąstymo taisyklingumas. Nes tam, kad adekvačiai aprašytų tikrovę, mąstymas privalo būti taisyklingas. Mąstymo taisyklingumą tiria logika. Ji nagrinėja mąstymo metodus ir nurodo mums taisykles, dėsnius bei normas, kurių privalome laikytis, kkad nesuklystume.
Tačiau tiesos problemą išspręsti vien logikos studijų nepakanka. Logiškai nepriekaištinga teorija gali būti klaidinga ir dėl to, kad principai, kurie būtini kiekvienoje teorijoje, bus klaidingi. Koks yra pažinimo turinio santykis su tikrove? Ar iš viso įmanoma pažinti tikrovę? Šiuos ir daugelį kitų klausimų tyrinėja gnoseologija ( – gr. žinojimas, pažinimas) – mokslas apie pažinimo galimumą ir tikrumą. Šis mokslas kai kurių autorių dar vadinamas epistemologija ( – gr. mokslas, pažinimas).
Taigi pažinimo teorija natūraliai skyla į dvi dalis: 1) logiką, taisyklingo mąstymo teoriją, ir 2) gnoseologiją, pažinimo galimumo ir tikrumo tyrimą.
4.2. Mąstymo taisyklingumo problema
Samprotavimuose klaidos įsivelia dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti mąstymo kultūros stoka, mąstymo dėsnių nepaisymas. Pavyzdžiui, kai žmogus vienu metu gina teiginį ir jam prieštaraujančią mintį ppats to nepastebėdamas. Arba mąsto taip, kad iš prielaidų plaukia bet kokia išvada. Vargu, ar daug kas priima tokią mąstymo metodiką.
Naujųjų laikų filosofijos atstovas Rene Descartes (1596-1650) (Rene Dekartas) idėjų istorijoje turbūt ryškiausiai iškėlė proto ugdymo ir taisyklingo mąstymo svarbą.
A. Rene Dekarto netaisyklingo galvojimo kritika
Peržvelgęs visas sritis, į kurias linksta žmogiškojo proto pastangos, Dekartas įžvelgia jas esant nelygiavertes. Žmonės tyrinėja papročius, augalų savybes, žvaigždžių judėjimą, metalų kitimą etc. Visi tie dalykai tam tikra prasme priklauso vienos vertės sričiai. Bet yyra ir kita sritis, apie kurią visus tuos dalykus tyrinėjantys dažniausiai nesusimąsto, tačiau ji turi didesnę vertę nei pirmoji, nes yra tyrinėjimų efektyvumo pirmojoje srityje pagrindas. Tai – mąstymo taisyklingumo sritis. Į šią, anot Dekarto, vertingesnę sritį jis ir orientuojasi.
Juk nuo galvojimo taisyklingumo priklauso tyrinėjimų nurodytose srityse teisingumas, bet kokio mūsų pažinimo tikrumas. Galvojimo taisyklingumo nebuvimas iššaukia įvairiausio pobūdžio mokslines ir ne tik mokslines klaidas ir nesąmones.
Dėl mūsų nesugebėjimo taisyklingai mąstyti:
• blogai suprantame faktus ir po to taip suprastais faktais manipuliuojame;
• darome skubotus, nepagrįstus sprendimus;
• arba – esame panašūs į tokius žmones, kurie apimti troškimo rasti kokią brangenybę, klaidžioja gatvėmis, ieškodami, ar kartais nepametė jos koks praeivis,- ir tai yra mūsų pažinimo kelias. “Aš neneigiu, jog, taip klaidžiojant, jiems kartais pasiseka rasti kokių nors tiesų, tačiau, man rodos, tai ne išmanymo, bet laimės dovis” .
Tačiau – ar tai blogai? Kodėl toks tiesos paieškų kelias nėra geras?
Pasak Dekarto, jis nėra geras. Mat žmogaus prote iš prigimties įskiepyti tam tikri “tiesos daigai” – jam įgimta natūrali proto šviesa, leidžianti keliauti tiesos link. Labai svarbu tausoti tą šviesą ir saugoti šiuos daigus, kitaip galima lengvai prarasti tas prigimties dovanas. Nes bet koks netvarkingas ir netaisyklingas savo proto panaudojimas jį temdo, slopina jame esančią tiesos ppažinimo galią.
Slopiname savo prote esančią tiesos skleidimosi galią ir tada, kai kasdien skaitome ir girdime daugybę mąstymo klaidų, kurios yra taisyklingo mąstymo nebuvimo pasekmė. Todėl nėra jokios būtinybės teirautis, klausyti ir skaityti svetimas pažiūras, nuomones ar dėstymus, ieškoti tiesos kitų žmonių kalbėjime. Nes ta gausybė informacijos, kurią priimsime, pažindami svetimas pažiūras, plūs drauge su aibe mąstymo klaidų. Kita vertus, sužinoję svetimas nuomones ar pažiūras, mes dar netapsime sugebantys patys formuoti ir turėti savas. Puikiai mokėdami visus matematinius įrodymus, dar netapsime matematikais, jei nesugebėsime spręsti tam tikrų, reikalingų šiam mokslui įvaldyti, uždavinių. Netapsime filosofais, arba tiesos mylėtojais, net ir perskaitę visus Platono ir Aristotelio samprotavimus, jei nesugebėsime formuoti ir išdėstyti savą požiūrį į tuos dalykus, apie kuriuos jie kalba. Tik priimdami informaciją, mes gausiname žinias, bet ne žinojimą.
Galvojimo taisyklingumo ugdymas yra būtinas parengiamasis etapas einančiam tiesos keliu. Mąstymo taisyklingumas, mąstymo metodas yra dviejų pirmųjų Dekarto veikalų “Proto vadovavimo taisyklės” ir “Samprotavimas apie metodą” tema. Kokie, pasak Dekarto, yra taisyklingo mąstymo pricipai?
B. Taisyklingo mąstymo principai
Visą Dekarto pateikiamų taisyklingo mąstymo principų aibę galima suvesti į keturias taisykles (beje jis ir pats tai padaro “Samprotavimo apie metodą” II dalyje).
“Pirmoji taisyklė: niekuomet nepriimti jokio dalyko kaip tikro, kol akivaizdžiai nesužinosi, kad jis tikrai ttoks yra,
kitaip sakant, rūpestingai vengti skubotumo bei išankstinio nusistatymo,
o į savo sprendimus jungti tik tai, kas mano protui yra taip aišku ir ryšku, jog nebekelia jokios abejonės”.
Peržvelgęs visus mokslus, su kuriais teko susidurti, Dekartas ieško tokių, kurių tiesomis negalima suabejoti. Tokius randa du: matematiką ir geometriją, kurių tiek principai, tiek veiksmai, tiek rezultatai (išvestinės tiesos) yra iš tiesų neabejotini, aiškūs ir akivaizdūs. Jų tikrumo netemdo nei “svetimų nuomonių” žymė, nei kokie nors išankstiniai nusistatymai. Abu šie mokslai visuose punktuose neturi neaiškumo ir miglos.
“Iš to, kas pasakyta, išplaukia ne tai, kad dera užsiimti tik aritmetika ir geometrija, o tik tai, kad ieškantys tikrojo tiesos kelio neturi imtis dalykų, apie kuriuos negali gauti žinių, savo tikrumu lygių aritmetiniams ir geometriniams įrodymams” .
Taigi matematiniai mokslai – aritmetika ir geometrija – savo metodiniais principais gali būti puikiu proto įrankiu ir pavyzdžiu tikram, teisingam žinojimui pasiekti.
”Antroji taisyklė: kiekvieną sunkiai analizuojamą dalyką skaidyti į tiek dalių, kiek įmanoma ir būtina jam įveikti”.
”Trečioji taisyklė: laikytis tam tikros mąstymo tvarkos,
pradedant nuo pačių paprasčiausių ir lengviausiai suprantamų dalykų ir palaipsniui pereinant prie sudėtingiausių pažinimo,
įvedant tvarką ir ten, kur mąstymo objektai neina vienas po kito natūraliai”.
Remdamasi “Proto vadovavimo taisyklėmis” ir “Samprotavimu apie
metodą”, šią taisyklę aptarsiu plačiau.
Pasak filosofo, prieš formuojant tikrąjį žinojimą, mąstymo taisyklingumo galiai ugdyti pravartu be jokios atrankos sukaupti visas savaime besiperšančias žinias, problemas, klausimus – tai, ką galima bus panaudoti kaip tvarkymui skirtą medžiagą.
Nereikia iš karto imtis sunkių ir neprieinamų klausimų, bet pradėti nuo paprasčiausių, labai lengvų dalykų (trečia taisyklė).
Dekartui atrodo, jog visi mirtingieji dėl vienokių ar kitokių priežasčių turi ydą, dėl kurios tai, kas sunkiausia, atrodo gražiausia, mįslingiausia ir patraukliausia. Žmonės, deja, nelinkę kreipti proto pastangas į ppaprastus dalykus, manydami, jog šių pastangų yra verti tik pakankamai sudėtingi dalykai.
Sprendžiant sudėtingesnius klausimus, kad pažinimas būtų efektyvus, problemoje, kurią nori spręsti, taip pat pirmiausia reikia pradėti nuo pačių paprasčiausių dalykų. Reikalinga atrasti paprasčiausius elementus, gerai apsvarstyti juos ir jų tarpusavio santykius. Po to galima mėginti pamažu plėsti savo žvilgsnį, apimant vis platesnę dalykų aibę, kol aiškiai suvoksime visą problemą. Tuomet ir sprendimas taps akivaizdus, mat aiškus, išskleistas problemos matymas, kai aiškios visos jos dalys, savaime veda į problemos sprendimo mmatymą.
Juk jeigu kas nors nori “vienu metu pamatyti daug objektų, nė vieno iš jų nemato aiškiai; taip ir prote žmogaus, pratusio vienu pažinimo veiksmu apglėbti daug dalykų, viešpatauja maišatis. Tuo tarpu amatininkai, dirbą su smulkiais daiktais ir pratę atidžiai aapžiūrinėti kiekvieną tašką, ilgainiui įgyja sugebėjimą skirti menkiausius ir subtiliausius dalykus; lygiai tokie pat įžvalgūs tampa ir tie, kurie niekada neblaško minčių iš karto įvairiems objektams, o visada imasi nagrinėti tai, kas paprasta ir lengva” . Tokia gali būti taisyklingo mąstymo ugdymo praktika.
Tačiau svarbiausias dalykas, apie kurį kalba III taisyklė yra tvarka. Dekartas kelia protui reikalavimą – virsti tvarkančiuoju pradu ir tobulėti šia linkme. Tvarkymas – esminis proto veiksmas, atliekamas susidūrus su bet kokia medžiaga, kuri patenka į proto pagavos lauką.
Kaip suformuoti tokią mąstymo galią? Kaip ugdyti savo protą jo, kaip tvarkančiojo prado, linkme? Apie tai iš esmės ir kalba visos Dekarto taisyklės. Tai ir yra Dekarto metodo esmė.
Pavyzdžiai ir patarimai:
• “Pavyzdžiui, norėdami perskaityti nežinomus rašmenis, mes, netgi nematydami jjuose jokios tvarkos, vis dėlto turime įsivaizduoti kažkokią tvarką. Ypač reikia stengtis neeikvoti laiko atsitiktiniams ir nemetodiškiems sutapimams, nesgi, nors jų dažnai galima rasti ir be metodo, laimingais atvejais netgi greičiau, negu tiriant metodiškai, protas tuo būdu taip atbuktų, kad, pripratęs prie tų vaikiškų ir bergždžių užsiėmimų, vėliau mindžikuotų prie paviršutiniškų dalykų, nemokėdamas į juos įsiskverbti giliau” . Vadinasi, kai tik mums tenka ko nors ieškoti didelėje objektų aibėje, reikėtų šią progą išnaudoti protui ugdyti, o ne slopinti jo galias,. RReikėtų sugalvoti paieškų metodą, pagrįstą ne atsitiktinumu, o tam tikra tvarka ir nuolat jo laikytis.
• Protą, kaip tvarkantįjį pradą, lavina kai kurie menai, būtent “apmušalus gaminančių amatininkų menas ar moterų sugebėjimas supinti siūlus į be galo įvairius mezginių ir nėrinių raštus” , bei tam tikri veiksmai su skaičiais aritmetikoje.
• Ypatingai jie lavina tada, kai nemėgdžiojame, nesiskoliname iš kitų tvarkymo būdų pavyzdžių, bet patys juos kuriame, patys formuojame tvarkingą sistemą. Tokių sistemų gali būti nesuskaičiuojama daugybė. Jas kurdamas, protas pats priverstas laikytis tam tikros tvarkos, nes bet koks netvarkingas (netaisyklingas) elementas gali sugriauti sistemą (tvarkingą rezultatą), paversti ją chaotiška.
Tvarkingo rezultato kūrimas disciplinuoja kūrimo eigą, paversdamas ją tvarkinga eiga:
Tikslas – Tvarkinga Proto, kaip
sukurti tvarkingą mąstymo eiga tvarkančiojo prado,
rezultatą ugdymas
Taip ugdomas tvarkingas mąstymas.
”Ir paskutinioji taisyklė: visada daryti tokius nuodugnius išskaičiavimus ir tokias išsamias apžvalgas,
kad būtų galima būti tikram, jog nieko nepraleista” .
išskaičiavimas (lot. enumeratio) – čia jis reiškia reikalavimą apgalvoti visas reikšmingas aplinkybes, detales, apmąstyti visas elementarias tiesas, suformuoti mąstymo medžiagos sankaupą – kiek galima pilnesnę duotai problemai.
Išanalizavę paprastus tyrinėjamo klausimo elementus, jų pagrindu konstruojame logines sekas ir gauname tam tikras išvadas. Nors kelias nuo prielaidų iki išvadų buvo nueitas kruopščiai ir atsargiai, ggriežtai laikantis logikos reikalavimų, tačiau kartais samprotavimų grandinė būna labai ilga, tokia, kad priėję išvadą, sunkiai prisimename visą į ją atvedusį kelią, sunkiai suvokiame ryšį, kuris jungia prielaidą (pirmąjį samprotavimų tašką) ir išvadą (galutinį).
Kodėl turėtume kreipti į tai dėmesį? Juk žinome – išvada teisinga, nes samprotavimas buvo teisingas. Dekartas mano, kad tik tuo apsiriboti nedera. Nedera pamiršti samprotavimo kelio, nedera galvoti ar sakyti: tikrai žinau, kad taip yra, bet kodėl – neprisimenu. Jis rašo: “kiek esu pats patyręs, nėra nieko geresnio, kaip priprasti ligi smulkmenų apgalvoti net menkiausius anksčiau suvoktus dalykus” .
Atminties silpnumą reikia sustiprinti, vėl ir vėl nukreipiant proto pastangą į jau pereitus mąstymo kelius, pereinant juos minties eiga nuo pradžios iki pabaigos. Tuomet mums atsiveria problemos visuma, tuomet išmokstame aiškiai ir akivaizdžiai matyti sudėtingus dalykus taip, kaip pradžioje matėme paprasčiausius ir elementarius. “Pavyzdžiui, įvairiais veiksmais pirmiausia sužinojęs, koks santykis yra tarp dydžių A ir B, paskui tarp B ir C, po to tarp C ir D ir pagaliau tarp D ir E, aš nebematau, koks santykis tarp A ir E, ir negaliu jo tiksliai suvokti iš jau žinomų santykių, kol neatsiminsiu jų visų. Todėl aš turiu juos įsivaizduoti taip, kad mintis suvoktų atskirą narį ir tuo ppat metu pereitų prie kito, kol pereiti nuo pirmo santykio prie paskutinio išmoksiu taip greitai, jog beveik be atminties pagalbos galėsiu juos visus aprėpti iš karto. Toks metodas, padėdamas atminčiai, lavina protą ir savotiškai jį plėtoja” .
Beje mokėjimas aiškiai matyti visą išskleistą problemą labai praverčia mokytojui, dėstytojui ir apskritai kiekvienam žmogui, mėginančiam argumentuoti kokią nors pažiūrą.
5. Apie žmogaus esmę
– Kokia yra žmogaus esmė?
– Nežinau. Kartais atrodo, kad ji kiekvienam skirtinga.
– O jei ilgiau pagalvotumėte?
– Na, gerai. Žmogus – tai tokia būtybė.
Tokį dialogą nesunku įsivaizduoti. Tam, kurio klausiama, išties nelengva.
Kas pirmiausia ateina į galvą, kai bandome atsakyti, kas yra žmogus? Galbūt štai toks samprotavimas:
“Žmogus – tai gyva būtybė. Jam būdinga tam tikra psichofizinė sistema, tam tikras refleksijos aparatas, tam tikri poreikiai. Jis labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvena: išgyventi gali ne žemesnėje ir ne aukštesnėje negu tam tikros ribos temperatūroje, jam būtina maitintis, būtinas vanduo. Jo gyvybiniams poreikiams Žemės planeta nėra tobulai pritaikyta. Todėl jis priverstas pats susikurti sąlygas išgyventi. Jis priverstas statytis būstą, kuris apsaugotų kūną nuo pernelyg žemos temperatūros, lietaus, sniego, vėjo. Jis priverstas pasirūpinti įsikurti netoli vandens telkinio, kad turėtų vandens. Jam reikia maisto – augalinės ir gyvulinės kilmės, kurio ne taip lengva rasti. Taigi norėdamas
išsaugoti savo gyvybę, žmogus turi dirbti. Žmogus – tai dirbanti būtybė.
Žmogaus organizmui būdinga nuvargti, ir jis reikalingas poilsio, kurį realizuoja fizinėje rimtyje – miegodamas. Tačiau žmogus ne visada užsiima tikslinga darbine veikla ir miega. Kartais jis žaidžia.
Žmogus negyvena vienas. Dažniausiai jis buriasi į būrį tokių pat kaip ir jis. Tarp jų nusistovi tam tikri santykiai. Jie dirba kartu, dalijasi darbo vaisiais. Tai palengvina jiems užduotį susikurti saugią jų gyvybei aplinką. Kartu jie ilsisi, žaidžia. Kartu praktikuoja tam tikrą ritualizuotą veikseną, kkuri nėra nei darbas, nei poilsis, nei žaidimas. Tai – šventės. Žmonės kuria šeimas, gimdo palikuonis. Jais rūpinasi labai ilgai – kartais daugiau negu pusę savo gyvenimo”.
Nesunku pastebėti, kad taip samprotaujantis tarsi stebi žmogų “iš išorės”. Čia kalbama apie žmogų, prieinamą per mūsų jusles. Tradiciškai toks žmogaus aptarimas vadinamas žmogaus kaip fizinės būtybės aptarimu.
Ar toks priėjimas prie žmogaus pats geriausias, jei klausiame apie žmogaus esmę? Ar klausiant apie žmogaus esmę tinka žvelgti į žmogų kaip į fizinę būtybę, patiriamą per ppojūčius? Išorinė elgsena atskleidžia žmogaus fiziologiją ir psichologiją (vartojant šią sąvoką šiuolaikine prasme). Ar jos abi esmingos žmogaus prigimčiai? Jei taip, kelias, kuriuo ką tik ėjome, žmogaus kaip fizinės ir psichinės būtybės analizės kelias, yra tikrai patikimas ir teisingas. Toliau jjuo eidami ir studijuodami šiuolaikinius mokslus, kurie yra sukaupę milžiniškus eksperimentinės ir ja pagrįstos teorinės medžiagos klodus, galėsime vis tiksliau nustatyti svarbiausius žmogiškos prigimties bruožus ir taip pasieksime žmogaus esmės suvokimą.
Taip iš tiesų būtų, jei žmogus, koks jis iš esmės yra, būtų pagavus išoriniam žvilgsniui, arba jei terpė, kurioje jis buvoja – gamta, kultūra ir visuomenė, – reprezentuotų jo esminius dalykus.
Palikime nuošaly viską, ką žinome apie sielą, kurios niekas negali “pamatyti”. Tiesiog iš kasdieninio buvimo pozicijų paklauskime savęs, ar kas nors kitas, kuris pažįsta taip kaip aš, t.y. žmogiškai, “mato” (girdi, suvokia, supranta) viską, ką aš matau esant savyje? – Žinoma, ne. – Tuomet ar tai, ko kitas “nemato”, yra esmingi mano prigimties dalykai? – Taip.
Tai, ką dabar pripažinome, llabai àrtima labai senãi ir ilgai vyravusiai (o ir dabar kai kurių mąstytojų postuluojamai) teorijai, pagal kurią žmogus esąs psichofizinė būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos. Kūnas esąs išorinė, nykstanti, todėl, žinoma, menkesnė jo prigimties dalis. Tuo tarpu siela (arba protas) – aukštesnioji. Tai – klasikinė, bemaž du su puse tūkstančio metų gyvuojanti žmogaus teorija. Ji netgi turi neverčiamą, lotynišką, todėl tarsi formulei prilygstantį pavidalą:
Homo est animal rationale.
Žmogus yra protingas gyvūnas, gyvūnas tarp kitų gyvūnų Žemės planetoje, besiskiriantis tuo, kad yyra apdovanotas proto (arba sielos) galia.
Tačiau ir dabar, pristačius tokį, regis, autoritetingą, amžių išbandymus išlaikiusį požiūrį į žmogų, vis dėlto knieti paklausti, ar jis nepraleidžia pro akis kažko labai esmingo žmogui, ar nėra taip, kad pati žmogaus esmė išslysta pro dailiai nukaltą apibrėžt. Ar pradėję kalbėti apie žmogų, koks jis yra “išorinėms akims”, t.y. koks jis yra kaip fizinė būtybė, jau iš pat pradžių nepasukome klaidingu keliu? Ar pasikliovę perskyra vidus-išorė, o kiek vėliau – kūnas-siela (protas) -, nesuklydome? Ar šis įprastas skirstymas vidus-išorė, kūnas-siela atitinka tikrovę? Ar žmogus yra kūno ir sielos (dvasios, proto) vienybė? Ar žmogus yra gyvūnas, apdovanotas protu, tarsi šis jam būtų pridėtas lyg kokia skiriamoji žymė, kaip paukščiui – snapas, rykliui – pelekas arba šuniui – gera uoslė?
Paklauskime savęs: ar mane sudaro kūnas ir siela? Neskubėkime atsakyti. Atsakymą subrandinkime, peržvelgdami filosofijos klasikų pozicijas žmogaus esmės klausimu.
Toliau parengta remiantis:
1. Kunzmann Peter. Filosofijos atlasas. – Vilnius: Alma littera, 1999. – 253 p.
2. Stöcklis Albertas. Filosofijos istorijos bruožai. – Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1926. – 408 p.
3. Štrauchas Johanas. Naujųjų amžių filosofijos istorija. – V.: Amžius, 1996. – 385 p.
A. Platonas (427 – 347 m.pr. Kr.)
Platono antropologija dualistinė. Žmogų, pasak jo, sudaro kūnas ir siela. Abu jie griežtai atidalyti. Kūnas esąs materialus ddalykas, todėl jis pats savęs judinti negalįs. Žmogus juda tik dėl to, kad turi sielą, kuri yra jo kūno judėjimo principas. Kūnas giminingas visiems kitiems materialiems pasaulio daiktams, siela – gimininga pasauliui, kuris egzistuoja virš juslinio – idėjų pasauliui.
Siela kūne “gyvena” tartum vadeliotojas (vežėjas) žirgų kinkinyje. Kūnas tėra vienas iš dalykų, kuriais ji naudojasi. Tikrąją žmogaus esmę sudaranti tik siela. Žmogaus sąvokoje kūnas nesąs lygiateisis narys šalia sielos.
Sielą Platonas dalija į tris dalis: pirmoji, dieviškoji dalis yra protas; dvi kitos dalys priklauso juslių pasauliui: tai – įniršis arba nirštas (aukštesnioji) ir geismas (žemesnioji, nes ji priešinasi protui). Sielos padalijimą į tris dalis – protą, įniršį ir geismą – Platonas iliustruoja kinkinio pavyzdžiu: protas atitinka vadeliotoją, įniršis paklusnų žirgą, geismas – užsispyrusį.
Kiekvienai iš trijų sielos dalių Platonas skiria po dorybę. Proto uždavinys – tapti išmintingu, o jo dorybė – išmintis. Įniršio uždavinys – savąją energiją pajungti protui, o jo dorybė – narsumas. Geismas taip pat turi paklusti proto įsakymams, o jo dorybė yra nuosaikumas. Virš šių trijų kiekvieną sielos dalį atitinkančių dorybių Platonas iškelia ketvirtą: teisingumo dorybę. Jai esant žmoguje, kiekviena jo sielos dalis deramai atlieka savo uždavinius ir ugdo minėtas dorybes.
Protingoji sielos dalis, pasak Platono, egzistavo dar prieš kkūno atsiradimą ir tik vėliau buvo su juo sujungta. Būdama dieviškame pasaulyje, siela yra regėjusi tiesą ir grožį tokius, kokie jie yra patys iš savęs. Tačiau dėl kažkokių priežasčių (Platonas jų nenurodo) siela buvo nubausta (!) ir sujungta su kūnu. Sielos sąjunga su kūnu, Platono požiūriu, yra bausmė, blogis. Kūną jis vadina sielos kalėjimu, grandinėmis, kurios laiko ją sukaustę.
B. Aristotelis (384 – 324 m.pr. Kr.)
Aristotelis kiekvieną būtybę, ir žmogų taip pat, laiko hilomorfiniu vieniu, t.y. materijos ir formos vienybe. Siela esanti forma, kūnas – materija. Panašiai kaip Platonui, Aristoteliui siela yra kūno judėjimo ir jo veiksmų principas. Tačiau Aristotelis papildo, kad siela yra ir kūno tikslas. Tai esą rodo visa žmogaus kūno organizacija, pritaikyta sielos gyvenimui.
Žmoguje Aristotelis skiria tris sielos dalis. Jos siejasi su analogiška trejybine gamtos sandara. Žmogus turįs a) vegetatyvinę, arba augalinę, sielą, dėl kurios jis turi kiekvienam augalui būdingų savybių, b) juslinę, arba gyvulinę, sielą, dėl kurios jis yra juslinė būtybė su penkiomis juslėmis ir bendrąja jusle, dėl kurios jis gali judėti, c) galiausiai – protingąją sielą, arba protą, būdingą tik žmogui. Taigi augalinei sielai tenka mityba, gyvulinei sielai – pojūčiai bei judėjimas erdvėje, o protui – dvasinė veikla.
Protas, arba intelektas, užima ypatingą vietą. Žmogus
galįs pasiekti savo gėrį, savo laimę, t.y. galutinį savo siekių tikslą, tik proto veikla.
C. Stoikai
Stoikų požiūriu, žmogaus siela sudaryta iš aštuonių dalių: protingosios dalies, kuri yra širdyje, ir neprotingosios dalies, kurią sudaro penkios juslės, kalbėjimo ir gimdymo galia. Pastarosios tarsi polipai išsišakojusios po visą kūną. Siela esanti taip pat kūnas, tačiau kitokios rūšies negu materialusis kūnas.
Aukščiausias žmogaus tikslas yra gyventi dorybėje. Tai yra tas pats, kas gyventi sutariant su prigimtimi. O tai yra tas pats, kas gyventi netrikdomam afektų, aarba aistrų. Afektas – tai pernelyg suvešėjęs geismas. Stoikai skiria keturias afektų rūšis: malonumą, nemalonumą, troškimą ir baimę. Žmogui, pasak jų, reikėtų siekti tokios būsenos, kurioje nėra afektų. Ji yra apatijos, arba ramybės, būsena. Joje žmogus pasiekia harmoniją su savo paties esme, su gamta kaip visuma, joje žmogus patiria laimę (eudaimonia). Ji pasiekiama, kai jame viešpatauja vadinamasis teisingas protas (orthos logos). Protas nebėra teisingas, kai išorinės gėrybės tampa žmogaus geismo objektu, o jo protas pripažįsta šio objekto vertingumą.
D. Šv. GGrigalius Nysietis (~335 – 394)
Grigalius Nysietis žmogų suvokia kaip juslinio ir dvasinio pasaulio jungiamąją grandį. Siela esanti sukurta protinga substancija, organiškam ir jusliam kūnui suteikianti gyvybinę ir suvokimo galią. Siela ir kūnas sudaro vienovę. Todėl ir juslinė bei protinė veikla ppriklausančios viena nuo kitos. Tačiau protas esąs viršesnis: juslėmis jis naudojasi kaip įrankiu.
Siela, arba protas, reprezentuojanti tikrąją žmogaus prigimtį, o kūnas esąs tarsi tai, kas žmogui papildomai duota (superadditum). Kūnui priklausą iracionalūs, materialūs ir jusliniai žmogaus dalykai.
Žmogus esąs Dievo atvaizdas tik savo tikrosios prigimties atžvilgiu. Per ją jis esąs laisvas ir turintis galią formuoti (“gimdyti”) save: “Visi daiktai yra kitimo ir tapsmo subjektai, niekada nepasiliekantys nekintami ir nuolat pereinantys iš vienos būsenos į kitą, geresnę ar blogesnę. [.] Žmogaus gyvenimas yra visuomet kitimo subjektas; jis reikalauja būti gimdomas vis iš naujo. [.] Bet čia gimdymas nevyksta, svetimam kam nors tarpininkaujant – kaip kūniškų būtybių atveju [.]; tai laisvo pasirinkimo rezultatas. Taip mes tam tikru atžvilgiu esame savo pačių ttėvais, kuriančiais save taip, kaip norime, savo sprendimais.” Ugdydamas dorybes, žmogus galįs tapti panašus į Dievą. Kita vertus, jis galįs pasiduoti geiduliams ir progresuoti blogyje. Pirmuoju keliu eiti žmogui padedanti išganymo malonė.
E. Šv. Aurelijus Augustinas (354 – 430)
Pasak Augustino, žmogus yra iš kūno ir sielos sudaryta, protu apdovanota substancija. Jo siela funkcionuojanti dviem kryptim. Pirmiausia, ji atsigręžusi į kūną ir kaip tokia yra vegetatyvinio ir sensityvinio gyvenimo principas. Kita vertus, ji “iškyla” virš kūno ir vykdo tris su juo nnesusijusias funkcijas: atsimena (memoria), mąsto (intelligentia) ir siekia, arba valioja, (voluntas). Trejybine struktūra siela yra panaši į dieviškąją Trejybę.
Garsusis Augustino raginimas: “Neklaidžiok lauke, nugrimzk savyje; žmogaus viduje gyvena tiesa” (noli foras ire, in te ipsum redi; in interiore homine habitat veritas). Tiesos ieškodamas žmogus turėtų vis gilyn leistis į patį save. Savo “viduje” jis randa būtinas ir amžinas tiesas.
Galutinis žmogaus siekimų tikslas yra laimė. Tačiau laimę žmogus randa ne tenkindamasis įvairiomis šio pasaulio gėrybėmis, o Dieve. Dievas sukūrė žmogų tokį, kad tik Dieve šis galįs rasti savo troškimų išsipildymą.
F. Šv. Tomas Akvinietis (1224/5 – 1274)
Tomo Akviniečio požiūriu (kuris labai panašus į aristotelinį) žmogus yra sielos (substancinė forma) ir kūno (pirminė materija) junginys. Siela ir kūnas neatskiriami. Jie sudaro žmogaus substancijos vienybę, jie yra du vienos substancijos pradai. Todėl nors siela kaip anima separata po mirties gali gyvuoti atsieta nuo kūno (juk ji nemirtinga), tačiau, būdama žmogaus siela, ji reikalinga kūno (tai įrodo žmogaus iš numirusiųjų prisikėlimo tiesą).
Žmogus yra kūrinijos vidurys. Savo protu jis dalyvauja grynosios dvasios pasaulyje, kūnu – materijos pasaulyje. Žmogus turi įvairias galias: vegetatyvią (gyvybės jėga), sensityvią (juslinis suvokimas), apetityvią juslinio lygmens galią (geisminis troškimas), motyvią (judėjimas erdvėje), racionalią (protas) ir apetityvią racionalaus lygmens galią ((valia).
Žmogaus esmę reprezentuoja proto ir valios sąveika. Ji Tomo sistemoje yra labai sudėtinga. Žmogaus valia iš esmės yra gėrio siekimo galia, o protas – tiesos pažinimo galia. Tačiau valia yra laisva, todėl ji pasirenka, kurio gėrio jai siekti. Nors turėdamas pasirinkimo laisvę, žmogus niekada neištrūksta iš dieviškos kūrinijos viseto ir jo tvarkos. Jis visada, net ir sąmoningai pasirinkdamas blogus veiksmus, iš esmės siekia gėrio (kurį taip supranta) ir taip manifestuoja dievišką tvarką.
G. Renesansas
Renesanso epochoje taip pat gyvuoja kūno ir sielos dualizmas. Tai, kad dauguma mąstytojų laikosi tokio dualizmo, dar nereiškia, kad jie formuoja vienarūšes žmogaus teorijas. Kūno ir sielos dualizmo idėja atvira įvairioms variacijoms. Tiesa, Renesanso laikais šių variacijų nėra daug. Mąstytojų pozicijos išsiskiria priklausomai nuo to, kokią minties kryptį – a) platoniškąją ir neoplatoniškąją ar b) aristotelinę – jie pasirenka.
Italų filosofas Marsilio Ficino (1433 – 1499), Platono Akademijos Florencijoje vadovas, nemirtingą žmogaus sielą laiko pasaulio viduriu ir saitu, nes ji esanti grynojo kūniškumo ir grynojo dvasingumo sferas jungiantis tarpininkas. Kai siela proto galios dėka išsilaisvina iš kūniškumo, ji vėl gali sugrįžti į savo dieviškąjį pagrindą.
Ficino mokinys Giovani Pico della Mirandola (1463 – 1494) taip pat laiko žmogų pasaulio centru ir akcentuoja žmogaus laisvę. Veikale “Kalba apie žžmogaus orumą” savo poziciją žmogaus klausimu jis išdėsto metafora. Štai ji:
“Aukščiausias Tėvas Kūrėjas pagal paslaptingus išminties dėsnius sukūrė šiuos pasaulio namus, kurie mums atrodo kaip nuostabiausia dievybės šventovė. Viršdangišką sritį papuošė protu, eterio gelmes atgaivino amžinomis sielomis, o apterštas ir dvokiančias žemutinio pasaulio dalis užpildė gausybe visokių rūšių gyvūnų. Tačiau, užbaigęs darbą, Kūrėjas panoro, kad būtų kas nors, kas pajėgtų įvertinti tokį didelį darbą, pamiltų jo grožį ir stebėtųsi jo užmoju. Taigi, sukūręs visus daiktus (.), ėmė pagaliau galvoti apie žmogaus sukūrimą. Tačiau nebuvo nei jokio pavyzdžio, pagal kurį būtų galėjęs sukurti naują palikuonį, nei lobyne nebuvo nieko, ką būtų galėjęs dovanoti naujajam sūnui kaip palikimą, nebuvo nei vietos dangaus skliaute, kur sėdėjo visatos stebėtojas. Jau viskas buvo užbaigta, viskas išskirstyta po aukščiausias, viduriniąsias ir žemutines sritis.
Pagaliau Aukščiausias kūrėjas nusprendė, kad tas, kuriam jis negali duoti nieko savita, turėtų bendra su kitais visa tai, kas buvo būdinga atskiriems jo kūriniams. Taigi jis sutiko, kad žmogus – neaiškaus veido būtybė, įkurdino jį pasaulio centre ir taip jam tarė: ‘Neduodame tau, o Adomai, nei nustatytos vietos, nei būdingos išvaizdos, nei kokių nors ypatingų pareigų, kad vietą, veidą ir pareigas turėtum pagal savo norą, savo valia ir savo sprendimu. Visų kitų būtybių
prigimtis yra apibrėžta ir apribota pagal mūsų nurodytus dėsnius. Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Įkurdinau tave pasaulio centre, kad iš čia galėtum patogiau stebėti visa, kas dedasi pasaulyje. Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių dieviškų būtybių’”. <
Kitas renesanso mąstytojas Pietro Pompanazzi (1462 – 1524), žymiausias aristotelizmo atstovas, pabrėžia sielos ir kūno susietumą. Juk tam, kad galėtų pažinti, žmogaus siela reikalinga juslinių duomenų. Be kūno ji negalėtų pažinti. Visa žinija pagrįsta patyrimu. Todėl mes galime įgyti žinių tik apie galimas patirti sąsajas gamtoje, ir nieko negalime žinoti apie būties pagrindus, esančius už jos. Be kūno siela negalėtų mąstyti, nes jos mąstymo pagrindą sudaro intelektiniai vaizdiniai, o šių pagrindą – jusliniai vaizdiniai. Vadinasi, siela negalėtų ir veikti. Taigi ssielai kūnas yra tiesiog būtinas. Be to, žmogaus siela esanti materiali ir mirtinga. Ji nėra laisva. Žmogui nėra būdinga laisvė, jo veikseną lemia jam paskirta lemtis.
H. Rene Dekartas (1596 – 1650)
Rene Dekarto antropologija taip pat pripažįsta fizinės ir dvasinės substancijos ddualizmą. Pasaulyje, pasak jo, susiduriame su dviejų rūšių substancijomis: fizinėmis, arba materialiomis, ir dvasinėmis. Dvasinių substancijų esminis atributas yra mąstymas. Kūniškų substancijų esmę sudaro jų tįsumas. Juk tyrinėdami daiktą ir ieškodami, kas jam esminga, o kas ne, matome, kad nuo daikto atskirti mes negalime tik kelių ypatybių – būtent, ilgio, pločio ir gylio, t.y. to, kas gali būti pavadinta daikto tįsumu. Pašalinkime jį iš daikto – ir daikto nebeliks.
Dekartas dualizmas laikomas kraštutiniu. Jo manymu, tikrovę sudaro du, bemaž autonomiški, beveik nepriklausomi vienas nuo kito pasauliai. Žmogus yra būtybė, esanti abiejuose šiuose pasauliuose. Jis yra res cogitans, mąstantis daiktas. Mąstymo sąvoką Dekartas suvokia labai plačiai. Mąstymu jis laiko abejonę, suvokimą, supratimą, teigimą, neigimą, norą, nenorą, įsivaizdavimą ir netgi jausmus.
Tačiau tuo ppat metu žmogus yra res extensa, tįsus daiktas, ir kaip toks jis priklauso išoriniam fiziniam pasauliui. Tokiam jam būdingas tįsumas, t.y. forma, dydis, įvairūs kiekybiniai matai, vieta bei laikas, taip pat judėjimas. Žmogų kaip tįsų daiktą, arba kaip kūną, valdo gamtos dėsniai. Žmogaus kūnas, kaip ir gyvulio, tėra mašina, automatas. Tuo tarpu jo dvasia (jis kaip res cogitans) yra laisva.
I. Imanuelis Kantas (1724 – 1804)
Žmogus, Kanto požiūriu, stovi tarp dviejų polių: jusliškumo ir proto. Jis abiejose srityse dalyvauja, nes yyra tiek juslinė, tiek proto esybė. Žmogaus valią lemia du faktoriai: jusliniai polinkiai ir dorovės įstatymas. Jei žmogus neturėtų jusliškumo, o tik protą, jis būtų dieviška inteligencija, kuriai natūrali dorovinė elgsena. Jei jis neturėtų proto, o tik juslinius polinkius, būtų lygus gyvuliui, kurį valdo gamtinės būtybės geismai. Kadangi žmogus priklauso tiems dviems pasauliams, jam labai reali prieštaravimo tarp geismų ir proto, tarp polinkių ir pareigos galimybė.
Jei žmogaus prigimtis nebūtų dvilypė, neegzistuotų ir joks privalomumas, arba pareiga. Kadangi žmogus yra ir juslinė būtybė, jis nuolat gali nukrypti nuo proto reikalavimų. Todėl protas, įveikdamas juslinius įnorius, įgauna privalomumo, arba imperatyvo, pobūdį.
Kitaip nei beveik visi jo pirmtakai, Kantas nesutinka, kad žmogui esminga siekti laimės, kad visą jo veikseną apibrėžia noras būti laimingam. Pirmą kartą idėjų istorijoje eudemonizmas pakeičiamas pareigos, imperatyvo teorija. Žmogus elgiasi dorovingai dėl to, kad jo protas besąlygiškai jam tai įsako. Eudemonizmas, pasak Kanto, klaidingai supranta moralumą. Moralumas neturi nieko bendra su palaima, arba polinkiu į ją.
Pirklys, sąžiningai aptarnaująs savo neprityrusį klientą, gali tai daryti iš gudraus apskaičiavimo ar iš savanaudiškumo. Toks jo poelgis nenusipelno būti vadinamas geru. Jis yra morališkai indiferentiškas. Taip pat ir darbas, kilęs iš jautrios širdies, gailesčio ar kokio vidinio entuziazmo, vis dėlto dar neturi ttikros moralinės vertės. Moralumas neturi nieko bendra su polinkiu. Moralumo esmei ištikima tik imperatyvinė etika. Tik tada, kai poelgis įvykdytas iš pareigos, be jokio polinkio, jis turi moralinę vertę.
Ugdant, auklėjant konkretų jauną žmogų, būtina neleisti jam atkristi į jo juslinę, laukinę būklę. Žmogus auklėjamas, vis labiau apribojant jo gyvuliškąjį pradą (disciplina), ugdant nuovokumą ir kultūringumą.
6. Žmogaus kaip animal rationale sampratos kritika
“Įprastinė, todėl visada pernelyg skubota
žmogaus, kaip animal rationale, samprata.”
(M. Heidegeris. Apie humanizmą //
Gėrio kontūrai. – V.: Mintis, 1989. – P. 233)
Kokia žmogaus esmė? Kai klausiu, kokia mano esmė. O gal apskritai taip neklausiu? Neklausiu, bet tarsi esu taip, kad šią būseną galima pavadinti “klausinėjimu apie savo esmę”.
Ar būnant taip, filosofijos klasikų samprotavimai “man krenta į širdį”? Ar neskaitau jų taip, lyg jie manęs neliestų?
Tarkim, jūs klausotės paskaitos arba žiūrite per TV “Sveikatos ABC” laidą apie ligą, kuria nei jūs, nei jūsų artimieji neserga. Koks jūsų santykis su pateikiama informacija? – Jūs esate abejingi. O jei, tarkim, jus kamuoja galvos skausmai. Jūs įsijungiat televizorių, o ten kalbama, kaip jų išvengti. Svarbus kiekvienas žodis. Jūs dėmesingas ir atidus. Kai problema mums svarbi, ekrano tikrovė priartėja visai prie pat mūsų.
Kaip mes skaitome klasikų mintis? Ar ssuvokiame, kad kalbama apie mus, tarsi apie mums rūpimą ligą? Daugelis filosofijos klasikų pristato žmogų kaip struktūrą. Apie žmogų kalbama kaip apie dalyką, sudarytą iš kažko. Kodėl žmogus, visų pirma, iš kažko sudarytas? Kodėl jis pirmiausia yra struktūra? Juk kai klausiame “kas yra obuolys”, negi klausiame, iš ko jis sudarytas? O jei atsakoma: “jis sudarytas iš vaisiaus audinio, žievės ir šerdies, kurioje kaupiasi sėklos”, ar suvokiame, kad mums atsakyta? Arba kai klausiame: “Kas yra lėktuvas”, o atsakoma: “Jis sudarytas iš korpuso, variklio, piloto kabinos, sparnų, katapultavimo sistemos ir t.t.”, ar suvokiame, kas yra lėktuvas?
O čia panaši procedūra vyksta klausiant “kas yra žmogus”. Atsakoma: “Jis sudarytas iš kūno ir sielos”; “Jis yra hilomorfinė vienybė” (Aristotelis); “Jo siela sudaryta iš dviejų galių – intelekto ir valios” arba “iš trijų dalių: atminties, intelekto ir valios” (Augustinas), arba iš kitokių “trijų dalių: proto, niršto ir geismo” (Platonas), arba “iš trijų sielų, vegetatyvinės, sensityvinės ir racionalios” (Aristotelis), arba “iš aštuonių dalių” (stoikai) ir t.t. Žmogus esąs Dievo atvaizdas. Kaip toks, jis vėl gi yra sudarytas: “Jo siela turi dvi galias: intelektą ir laisvą valią” arba “tris galias: protą, valią ir laisvą apsisprendimą”. Po struktūrinių aprašymų seka svarbiausių sudedamųjų dalių funkcijų aprašymas.
Kartoju klausimą:
ar suvokiame, kad kalbama apie mus? Ar teisinga į klausimą “kas yra žmogus” atsakyti struktūriniu aprašymu? Ar mums rūpi, iš ko mes sudaryti? Ir jei taip, ar toks rūpestis ir yra ta būsena, kuri aprašoma klausimo apie žmogaus esmę kėlimu?
Apgalvokime tai.
Kartais į klausimą “kas yra žmogus” atsakoma ne struktūriniu aprašymu (iš ko žmogus sudarytas), o pateikiamas apibrėžimas. Pavyzdžiui:
Žmogus yra protingas gyvūnas.
Žmogus yra laimės siekianti būtybė.
Jis yra įpareigota moralumui būtybė (Kantas).
Žmogus yra kalbantis gyvūnas.
Jis yra juslinio ir dvasinio pasaulio jjungiamoji grandis.
Žmogus yra laisvas savęs kūrėjas savo paties sprendimu (šv. Grigalius Nysietis).
Jis yra tiesos buveinė (Augustinas).
Žmogus yra kūrinijos centras.
Žmogus yra mąstantis daiktas (Dekartas).
Ar išgirdus, sužinojus šią ar kurią kitą apibrėžtį, klausimas apie žmogaus esmę nebekyla? Ar nebekyla taip, kaip ir tada, kai klausiame, “kiek dabar valandų” ir mums atsako? Pagalvokime.
Maksas Šėleris teigia, kad žmogaus esmė negali būti paprasčiausiai pateikta vienu bendru apibrėžimu: “Žmogus yra toks platus, daugialypis ir įvairus dalykas, kad visi apibrėžimai yra pernelyg riboti. Jis turi per daug pperspektyvų”.
Ar nėra taip, kad žmogaus apibrėžimas yra tarsi jaukas, ant kurio netrunka užkibti aforizmų ar vaizdingų posakių mėgėjas? Ar apibrėžimas nėra akligatvis, į kurį patenka norintis judėti savo esmės link? Ar apibrėžimas nesunaikina tos labai trapios, tačiau labai vertingos žmogaus bbūsenos, kurioje jis klausia? Galbūt klausdamas apie savo esmę žmogus laukia ne apibrėžimo, ne struktūrinio sudalinimo į dalis, o kažko kito?
Mano galva, jis laukia tiesos atsivėrimo. Skaitant klasikų mintis apie žmogų, gali pakakti frazės, žodžio ar netgi jų sukeltos asociacijos, kad būtų kažkas “užkabinta” mūsų gelmėje, kai “pataikoma į dešimtuką” ir tuomet būtent ta linkme norisi kalbėti daugiau ir giliau. Kuria linkme? Kiekvienam ji gali būti skirtinga. Be to, visa informacija gali “praeiti pro šalį” ir nieko nepaliesti mūsų viduje. Kiekvienam iš mūsų tiesos atvertis spindi skirtingomis sąlygomis. Tiesos atsivėrimo aktas yra nesumodeliuojamas ir neprognozuojamas. Todėl sąskambis, dermė tarp rašančiojo “tiesą apie ką nors” ir skaitančiojo kyla ne iš teisingo apibrėžimo ir ne iš teisingo mąstymo.
Tiesos atsivėrimo paslapties vienas žžymiausių XX šimtmečio filosofų Martynas Heideggeris siūlo ieškoti BŪTYJE.
J. Martynas Heideggeris (1889 – 1976)
Šiandien “imantis filosofuoti žmogus negali apeiti Heideggerio filosofijos, net jei jis paskui ją paliktų. Šis mąstymas yra didis mūsų šimtmečio įvykis”. (Emmanuel Lévinas. Etika ir begalybė. – baltos lankos, 1994. – P. 35)
“Heideggeris šiuo metu yra bene pagrindinis visų filosofinių debatų dalyvis: Derrida pastebėjimu, visi rimtesni filosofai vienaip ar kitaip aiškinasi su juo savo santykius”. (Vytautas Rubavičius. Postmodernusis racionalumo dekonstravimas // Filosofija. Sociologija. 1999, Nr. 1)
Parengta rremiantis: Martynas Heidegeris. Apie humanizmą // Gėrio kontūrai. – V.: Mintis, 1989.
Pažvelkime kaip Martynas Heideggeris kelia ir gvildena žmogaus esmės problemą. Pirmiausia jis gana įtariai žvelgia į klasikinį “žmogaus kaip protingo gyvūno” apibrėžimą: “Žmogaus kūnas yra kažkas iš esmės skirtinga nuo gyvulio organizmo. Biologizmo painiava neįveikiama, jei ant žmogaus kūno uždedama siela, o ant sielos – dvasia, o ant dvasios – egzistencija ir aiškiau negu anksčiau reklamuojama pagarba dvasiai”.
Heideggeris laiko ydingu dalyku pradėti žmogaus esmės paieškas nuo kūno tarsi nuo kokio pamatinio žmogaus prado: “Tai, kad fiziologija ir fiziologinė chemija gali gamtamoksliškai tyrinėti žmogų kaip organizmą, nėra joks įrodymas, jog šitame “organiniame”, t.y. moksliškai paaiškintame, kūne glūdi žmogaus esmė. Tokia nuomonė taip pat nepagrįsta kaip ir ta, kad atominė energija yra gamtos esmė. [.] Kaip neteisinga manyti, kad žmogaus esmė – būti gyvulišku organizmu, taip neteisinga šitokią nepakankamą žmogaus esmės apibrėžtį kompensuoti pridedant žmogui nemirtingą sielą arba sugebėjimą protauti, arba asmeninį charakterį. Kiekvienu atveju esmė – ir kaip tik to paties metafizinio projekto pagrindu – yra išleidžiama iš akių”.
Heideggeris siūlo kitus žmogaus esmės tyrimo išeities taškus. Kokie jie?
“Žmogaus esmė yra tai, kad jis yra daugiau negu nuogas žmogus, suvoktas kaip protingas gyvūnas. Šito “daugiau” nedera suprasti aritmetiškai, tt.y. taip, kad tradicinė žmogaus definicija paliekama kaip pamatinė apibrėžtis, o vėliau ji išplečiama pridėjus egzistencialumą. Šitas “daugiau” reiškia: pirmapradiškiau, todėl ir esmingiau. [.] Žmogus nėra esinijos viešpats. Žmogus yra būties piemuo. Šitame “mažiau” žmogus ne tik kad nieko nepraranda, bet laimi, nes jis patenka į būties tiesą. Jis laimi didįjį skurdą piemens, kurio orumas yra būti pašauktam pačios būties ir puoselėti jos tiesą. [.] Savo būtiškai istoriškąja prigimtimi žmogus yra esinys, kurio būtis, kaip ek-sistencija, reiškiasi tuo, kad jis gyvena artume būčiai. Žmogus yra būties kaimynas”.
Žmogus yra daugiau negu animal rationale dėl savo sąryšio su būtimi. Jis yra mažiau negu esinijos viešpats, tačiau dėl to tik laimi: laimi būties piemens ir būties kaimyno statusą. Ką reiškia šie keisti atributai? Kodėl kalbama tokia keista kalba?
Išties Heideggerio tekste nėra jokių apibrėžimų, jokio įprasto teiginių diskurso. Jo kalba – metaforų kalba, labiau panaši į poeziją negu į įprastą filosofinį tekstą. Ar tai atsitiktinis dalykas? Galbūt tai tiesiog Heideggerio filosofavimo savybė?
Kalbėdamas apie žmogaus esmę, Heideggeris nurodo į kitą, anapus žmogaus esantį dalyką – pačią būtį: ne tikrovę, kokia ji mums reiškiasi, ne visą būtybių universumą, o BŪTĮ, dėl kurios universumas ir reiškinių tikrovė yra. Būtis suvokiama tada, kai galvojama ne apie ttai, kas yra, o apie tai, kad tai yra. Apie patį buvimo faktą.
“Kas yra būtis? Ji yra ji pati. Ją patirti ir išsakyti privalo išmokti būsimasis mąstymas. “Būtis”. Ji nėra nei Dievas, nei pasaulio pagrindas. Būtis yra toliau negu visi esiniai ir kartu yra arčiau žmogaus negu bet koks esinys, ar tai būtų uola, ar gyvulys, meno kūrinys ar mašina, angelas ar Dievas. Būtis yra tai, kas arčiausia. Tačiau artumas žmogui lieka labiausiai nutolęs. Pirmiausia žmogus laikosi esinių. [.].[M]ąstymas iš tikrųjų visada mąsto tik patį esinį ir niekada nemąsto pačios būties”.
Apie taip suprantamą būtį kalbėti sunku, nes visos mūsų vartojamos sąvokos pritaikytos būtybių (to, kas yra) žymėjimui. Būties srityje (to, kad yra) jos yra labai varganos. Matyt dėl to kalbėdamas apie būtį, Heideggeris pasitelkia metaforas, o ne teiginių diskursą.
Pasak Heideggerio, būtis žmogui esanti pati svarbiausia. Tada, kai jis geba būti arti jos, būties tiesos akivaizdoje, kai jis geba išgyventi, patirti, aktualizuoti, vadinamąją čia-būtį, būtis dovanojanti jam jo esmę. Ir atvirkščiai, būti savo esmėje, panirti ir nurimti joje reiškia “leistis užkalbinamam būties”.
Kaip žmogui “surasti” būtį, kaip atsidurti būties tiesos švytėjime?
Būtis yra labai paprasta ir labai arti žmogaus. Dėl savo paprastumo ji yra tokia paslaptinga. “Ji yra į akis
nekrintančio buvimo paprasta artuma”. Jos patyrimas kyla iš paties savo buvimo fakto mąstymo: esu. Žmogus “iš pat pradžių nepastebi to, kas arčiausia, bet laikosi to, kas labiau nutolę. Tačiau arčiau negu tai, kas arčiausia, o įprastiniam mąstymui – toliau negu tai, kas toliausia, yra pats artumas – būties tiesa”.
– Ko laikosi įprastas mąstymas, kas įprastai mąstančiam žmogui arčiausia?
– Esiniai.
– Kas jam toliausia?
– Jų buvimo faktas, jų buvimo tiesa.
– Vadinasi, norint atskleisti savo paties esmę, reikia atsidurti būties tiesos akivaizdoje, reikia imti mmąstyti būties tiesą, o tam reikia imti mąstyti kitaip: mąstyti ne esinius, o tai, kas nuolat yra šalia jų, net juose pačiuose – būtį.
– Kaip mąstyti?
Įvaldyti naująjį mąstymą labai sunku, galbūt dėl to, kad jis mums neįprastas. “Kadangi šitoks mąstymas mąsto kažką labai paprasta, jis sunkiai išreiškiamas tradicinės filosofijos vaizdiniais. Tačiau sunkiausia yra ne nugrimzti į ypatingą giliamintiškumą ir konstruoti painias sąvokas, sunkiausia žengti žingsnį atgal, įtraukti mąstymą į klausiančią patirtį ir atsisakyti įprastinių filosofijos nuomonių”.
Prie šio mąstymo einama pamažu: ttam, kad nušvistų pati būtis, pradžioje ji turi būti ilgai ruošiama. Žmogaus buvimas turi tapti “rūpesčiu dėl būties”.
Heideggeris teigia, kad žmogaus kelionė būties link neišvengiama. Mat įprastai mąstydamas ir įprastai būdamas žmogus išgyveną alinantį “benamiškumą”. Benamiškumas – tai būsena, kkurioje žmogus pamiršta būtį ir sugalvoja jai įvairių pakaitalų. Benamis jis tuomet, kai visur ir visada susiduria tik su esiniais: juos stebi, perdirba, apie juos mąsto. Jis tuomet benamis, nes yra ištremtas iš būties. Benamiškumo išraiška, pasak Heideggerio, esąs ir savęs kaip animal rationale suvokimas: “Žmogus, ištremtas iš būties tiesos, visur ir visada sukasi apie save, kaip apie animal rationale”. Tokie ir panašūs “žmogaus esmės apibrėžimai neišreiškia tikrojo žmogaus orumo patirties”. Tik stovėdamas būties tiesoje, rūpestyje dėl jos atradęs savo esmę, žmogus įveikia savo benamiškumą.
Taigi kalbėdami apie žmogų, mes, pasak Heideggerio, privalome turėti galvoje, kad jo esmei svarbiausia ne jis pats, o jo santykis su būtimi. “Net tai, kas sakoma šiandien, galbūt taps paskata nukreipti žmogaus esmę taip, kkad jis mąstydamas atkreiptų dėmesį į jį persmelkiančią būties tiesos dimensiją. Tačiau net ir tai turėtų įvykti būties garbei ir čia-būties naudai; tik dėl jų žmogus ek-sistuodamas stovi būtyje, o ne dėl paties žmogaus, kuriančio civilizaciją bei kultūrą ir besistengiančio šitaip save įtvirtinti”.
Išties tai – labai keistas humanizmas.
