Demokrito ir Aristotelio Filosofija

Turinys:

Įvadas………………….2

Demokrito sąmprotavimai……………3

Atomai………………….3

Išmintis………………….4

Materija ir forma………………5

Išvada…………………..6Įvadas

Buvo tai gal beveik prieš du su puse tūkstančio metų. Į Abderą

keliavo žmogus, ėjo ramus ir pasitikintis. Buvo kuo džiaugtis: ilgi

klajonių metai, daugybė kraštų – Egiptas, Etiopija, Babilonas – jau

praeityje, o prieš akis – gimtoji Abdera, broliai ir . tiesą sakant,

viskas.

Keistasis abderinietis tapo Demokritu (460 – 370 m. pr. Kr.) iš

Abderos.

Kuo Demokritas patraukė savo tevynainius? Demokritas pasaulį ir

žmogų aiškino taip, kad graikai vėl pajuto po kojomis žemę, virš galvos

dangų, o savyje protą, galintį pažinti erdves nnuo žemės gelmių iki dangaus

bedugnių. Demokrito sąmprotavimai

Kas yra nepaneigiama protui? Nepaneigiama yra tai, kad pasulis

yra. Tai, kas yra. Šiatas buvimas, yra kažkas konkretu, daiktiška –

apčiuopiama, suvokiama. O jeigu yra kažkas, ką neabejotinai galme

laikyti esančiu, būvančiu ne tik čia ir dabar, bet ir visur, ir visada,

arba būtinai, tai, savaime aišku, turi būti ir tai, kas nėra tuo, kas

yra būtis. Kitaip sakant, jeigu yra būtis, turi būti ir nebūtis. Jeigu

būtis yra daiktiškumas, medžiagiškumas, arba tiesiog medžiaga, iš

kurios sudaryti visi daiktai, tai nebūtis turi būti bedaiktiškumas,

nebuvimas tos medžiagos, iš kurios susidaro daiktai, arba tuštuma.

Tai, kas yra, arba būtis, reiškiasi įvairiais daiktais: daiktas yra

ir medis, ir vanduo, ir žemė, ir pasaulis. Daiktai nuolat kinta: siela

tampa medžiu, medis – ugnimi ir pelenais, pelenai žole ir kt.

Būtis ir nebūtis eina greta, ir visi pasaulio daiktai, netgi miletiečių

“elementai”, klauso būties alsavimo. O pasaulis vis tiek išlieka, mes

vistiek sakome, kad jis yra! Kas yra galingiau, visuotingiau net už

tuos “elementus”, ir kas galėtų būti laikoma viso, kas yra pamatu?

Matyt, niekas kita tik medžiaga iš kurios susidaro visi daiktai.Atomai

Visi mūsų stebimi daiktai gali kisti tik tam tikrose ribose, kurias

peržengus daiktas tampa jau nebe tuo , kuo buvo. Matyt, daiktų pamatą

sudaranti medžiaga taip pat gali kisti tik iki tam tikro laipsnio, kurį

peržengus, medžiaga taptų nemedžiaga, niekuo, nebūtimi. Kadangi esantis

negali būti nesantis, gali būti tik nematomas, negirdimas ir panašiai, tai,

matyt, daiktus sudaranti medžiaga gali virsti tik kitais daiktais, bet ne

niekuo. Daiktą galima dalyti į daugybę smulkesnių dalelių. Matyt, ir

daiktus sudarančią medžiagą galima iišdalyti į nebesudedamas smulkias, bet

tam tikras ribas vis dėlto turinčias daleles. Nuo tos ribos dalelės, matyt,

toliau nebegali būti dalomos, kitaip prieitume ribą, nuo kurios jos turėtų

tapti kažkuo. O tai paneigtų mūsų akivaizdžiai stebimą faktą, kad medžiaga

yra. O daiktus sudaro dar mažesni, jutimui nesuvokiami, tik protu nustatomi

daikteliai[1].

Atomai neatsiranda ir neišnyksta – jie buvo, yra ir bus per amžius. Jie

nepavaldūs laikui. Todėl, nors mūsų pasaulis ir nėra amžinas, būtis

yra amžina: ją tęsia erdvių begalybės, gimsta nauji pasauliai. Atomai

neturi jokių savybių – nėra nnei drėgni, nei šilti, nei saldūs, nei

spalvoti, jie skiriasi tik forma ( a ir b), tvarka ( ab ir ba ), bei

padėtimi ( b ir p ), be to atomai sudaro visą begalinę mūsų pasaulio daiktų

įvairovę, visą būties turtingumą.

Daugybė atomų juda visatos begalybėje, susidurdami vienas su kitu ir pagal

panašumą jungdamiesi. Tuose susibūrimuose keičiasi atomų judėjimo greičiai,

susidaro sūkuriai. Sūkuriuose atomų koncentracija tęsiasi: sunkesni atomai

tampa sambūrių centrais, lengvesni – išorinėmis sritimis. Taip formuojasi

“didžiosios erdvių vienybės” – žemė, vanduo, oras ir ugnis[2].

Mūsų pasaulis, musų Žemė irgi taip atsirado. Iš tų “didžiųjų vienybių”

atomų judėjmo išaugo visi dabar mums matomi Žemės daiktai, kurie ir dabar

yra nuolatinio judėjimo būsenoje.

Visatos erdvės panašios į niekada nesibaigiantį fejerverką: antai įsižiebia

naujos šviesos, štai čia gęsta. Čia atomai jau yra nurimę, susitelkę į

apvalias sankaupas ir juda naujais pavidalais – kaip žemės, oro, vandens

stichijos. Jū atomai juda jau kitaip, jie susitelkia į neregėtus žalius

stiebelius – žoles, kiti – miškai. Pasaulis prisipildo gyvybės ir augina

žmogų, tokią atomų sankaupą, kurioje telkiasi tobuliausios formos – apvalūs

ir patys judriausi atomai, kurie sudaro sielą, suteikiančią žmogui ypatingų

sugebėjimų – justi ir protauti. Šitų sugebėjimų dėka gautas pradėtą

pasaulio buvimą žmogus tęsia nauja forma – savarankiškosios kūrybos

forma[3]. Žmogus sukuria gamtoj nebūtų daiktų, kurie pasaulį papildo taip,

kad jie dar labiau tiktų ggyventi aukščiausiam gamtos kūriniui. Šitaip gamta

jau žmogaus rankomis siekia savo naujojo būvio tobulumo[4].Išmintis

Teisingu, išmintingu gyvenimu gali būti laikomas tik gyvenimas pagal gamtos

tvarką, štai kodėl aukščiausia išmintis yra gamtos tvarkos pažinimas.

Iš kur mes galime tos išminties pasisemti? Išminties mums gali suteikti

priežasčių pažinimas ir žinojimas.

Ką reiškia “priežasčių žinojimas”?

Jis reiška štai ką. Tarkime – mes žiūrime pro langą ir matome: medžiai

linguoja. Taigi, nusprendžiame, pučia vėjas. Kai pučia vėjas, jūra

banguoja. Štai kas yra išmintis.

Šitaip galima išsiaiškinti viską. Nes viskas yra, tai tam tikrų priežasčių

pasėkmė. Ieškodami priežasčių, mes galime įsiskverbti taip giliai, kad

pasineriame į daiktų vidų, arba pakilti taip aukštai, kad prieš mus

atsivers visatos beribės[5].Materija ir forma

Aristotelio “Fizikos” pirmoji knyga nagrinėja tradicinį senovės graikų

filosofinį klausimą kas yra – arche, t. y. pasaulio daiktų ir reiškinių

pradas. Sekdama Aristoteliu, scholastika aiškino, kad vidiniai daiktų

pradai yra tai, iš ko visi daiktai atsiranda, ir, kad jie negali būti

išvedami iš kokių nors kitokių pradų.

Tie vidiniai pradai esą galutiniai – atomai. “ Gamtos kūno vidiniai pradai

yra tai, kas neišvedama nei iš jų pačių, nei iš kitų pradų, bet viskas

atsirado iš jų. Taip teigia Aristotelis”[6]. Kokie tie pradai?

Scholastika teigė, kad gamtos kūnus galima nagrinėti dviem požiūriais.

Pirma, statistiškai – tai gamtos kūnų traktavimas pastovume, tokių, kokie

jie tuo metu yra. Šiuo požiūriu gamtos kūnus ssudaro du pradai – materija ir

forma. Antra, dinamiškai – tai gamtos objektų nagrinėjimas, jiems kintant,

įgyjant substancialią formą, pakeičiant vieną formą kita. Šiuo požiūriu

nagrinėjant, atsiranda trys pradai – materija, forma, jos neturėjimas

(privatio)[7].

Šiuos tris pradus nurodo ir Aristotelis. “Taigi vienas pradas yra ji –

materija ( ne ta prasme vienas ir vieninga kaip apibrėžtas objektas), kitas

pradas – tai ką atitinka sąvoka (forma), be to priešinga jai –

“neturėjimas”[8].

Dėl Aristotelio materijos ir formos koncepcijos viduranžių filosofijoje

vyko dideli ginčai. Tomistai, skotistai, averoistai akcentavo ir aiškino

šią koncepciją kitaip. Tomistai akcentavo idealistinę šios koncepcijos

pusę, o pastarųjų trijų srovių atstovai iš matrijos ir formos koncepcijos

darydavo artimas materializmui išvadas.

Materija buvo skirstoma į pirminę ir antrinę. Tokį skirstymą pateikė jau

Aristotelis, kuriuo sekant, pirmine materija buvo laikoma toji, kuri esanti

visų formų pagrindas, kuri bendra visiems kūnams, o antrine – toji, kuri

atskiros konkrečios formos, apibrėžta, apiforminta. Egzistuojanti pirminė

materija, kuri yra visuose daiktų atsiradimuose ir išnykimuose išlaikančio

substancialių formų subjekto pavadinimas[9].

Sudėtingiausias buvo materijos ir formos santykio klausimas, dėl kurio būta

didelių nesutarimų tarp žymiausių viduramžių filosofijos autoritetų. Tomas

Akvinietis teigė, kad materija tėra galimybė, gryna potencija, kad

savarankiškai ji negali egzistuoti. “Pirminė materija gamtoje savaime

neegzistuoja, nes ji yra ne aktuali būtis, o tik galimybė”[10].Išvada

Gyvenimo džiaugsmas dvelkia iš visos Demokrito filosofijos. Demokritui

viskas svarbu, visur skverbiasi mąslus jo žvilgsnis. Viskas

prieš mus –

nuostabus kūrinys. Gražiausias iš jų – žmogus, pažinimo dėka sugebantis

įžvelgti gamtos nuostabumą. Žmogus sugebėjęs pajusti būties amžinumą,

pergyvena amžinybės jausmą. Argi maža būties dovana žmogui, argi vien ji

nėra verta pasigėrėjimo ir džiaugsmo?[11]

———————–

[1] R. Ozolas., “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”.,

Vilnius.”Vyturys”., 1988, 39 psl.

[2] R. Ozolas., “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”,

Vilnius.”Vyturys”., 1988, 39 – 40 psl.

[3] Ten pat, 40 – 41 psl.

[4] Ten pat, 41 psl.

[5] Ten pat, 41 psl.

[6] F3 1019p. 145r.

[7] Aristotelis, “Fizika”, 7 skyrius, 24 psl.

[8] Ten pat, 77 skyrius, 24 psl.

[9] Ten pat, 7 skyrius, 25 psl.

[10] Tomas Akvinietis “Summa totilus theologiae” I dr. 7, art 2, Lugdunė

1608, 12 psl.

[11] R. Ozolas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”, Vilnius,

“Vyturys”, 1988. 44 – 45 psl.