Sokratas, Kinikai, Kirieniečiai…

Tuo pačiu metu ir tuose pačiuose Atėnuose, kur klestėjo sofistika, atsirado mąstytojas, kuris, priešingai sofistų reliatyvizmui, stengėsi surasti visuotinius gyvenimo ir veiklos principus.

GYVENIMAS. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai – mmokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, – kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus – gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rrasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai AAlkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse“, laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. GGal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis llengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone“ aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties“, – rašė Sokrato mokinys Ksenofontas.

Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį – tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių“, – rašė Ksenofontas.

RAŠTŲ jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“. Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.

SOKRATO PAŽIŪROS. Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, – teigia Aristotelis, – vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai“, sakė, kad medžiai negali jo nieko iišmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai.

1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes:

l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą.

Moralės normos yra „nerašytos“, kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas.

Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio vviršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais – sveikata, turtas, garbė, – ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?“

Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku“); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, – iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas.

2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda.

Panašiai jis

suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora.

3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mmėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam“. Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas.

Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žžinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu.

Tokia pažiūra vadinama etiniu iintelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti.

Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios – įgyjamos. Ši tezė buvo labai ssvarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime.

Kita išvada – kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas – kaip žinojimas apie dievus, drąsa – kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą.

Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. UUžtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu – demono balsu, kaip pats sakydavo, – kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms.

Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo – naudą ir laimę. Išvada – paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą.

2. SOKRATO LOGIKA. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kkad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos“ ir „majeutikos“; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji – kaip įgyti teisingus.

l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų“, esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija“) ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas – demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą.

Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu“. Tai buvo ppsichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų.

O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas“ reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui – tik pradžia.

2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius

ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, – pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas.

Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas – blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu SSokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris.

a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus – amatininko, menininko, politiko, vado – veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel-

giams apibudinti naudojosi aanalogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų ppranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose.

b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T“, kitoje „„N“ ir po raide „T“ stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N“ – neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį.

c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų ttikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas“; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa“.

„Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija“, – rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas – tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai.

Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jjų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui – pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas – dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo – žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas – moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą.

SOKRATIZMAS – tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios – svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sokratizmo išvada – laimės, proto ir doros vvienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką.

Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija.

MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis – netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai.

Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu.

Kai nustembame, pasirodo, kad kasdienis patyrimu pagrįstas žinojimas yra nežinojimas. Artimas, įprastas buvimas-pasaulyje pasirodo esąs paviršutiniškas ir neautentiškas. SOKRATUI filosofavimas prasidėjo žinojimu, kad nieko nežino. Bet nežinojimas siekia žinojimo, kuris yra kitokio pobūdžio, negu patyrimu pagrįstas žinojimas.

Trumpai Sokratas bent jau vėlyvuoju savo gyvenimo periodu, visiškai nenagrinėjo klausimų, kuriuos gvildeno miletiečiai, elėjiečiai ir

pitagorininkai, — apie daiktų pradus, jų prigimtį, pasaulio sąrangą ir kilmę. Pasak Sokrato, išmintis, kurios turi ieškoti filosofai, tai žinojimas, kaip reikia gyventi. Todėl Sokratui labiau rūpėjo ne metafizikos, o etikos klausimai. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad, norint sužinoti, kaip reikia gyventi, iš pradžių reikia išsiaiškinti žinių esmę. Jo nuomone, žinojimas išreiškiamas sąvokomis ir įgyjamas apibrėžiant sąvokas.

Filosofiniuose dialoguose su mokiniais bei oponentais Sokratas kritiškai analizavo ir vertino tiek Atėnų politinę santvarką, tiek moralę bei religiją, ir už tai buvo nuteistas mmyriop (oficialus kaltinimas toks: bedievystė ir jaunimo demoralizavimas). Sokratas pademonstravo, kad moka ne tik gyventi, bet ir mirti. Jo mokiniai (tarp jų ir Platonas) buvo parengę Sokrato pabėgimą iš kalėjimo, bet jis šio sumanymo atsisakė kaip negarbingo ir drąsiai išgėrė teismo skirtą nuodų taurę. Sokratui mirus Platonas paliko Atėnus.

Pirmieji šitos protų permainos reiškėjai buvo mokytojai bei auklėtojai sofistai ir Sokratas; tik po to atsirado profesionalūs filosofai: Platonas, Aristotelis ir kiti. Sofistai buvo iš tiesų gryni humanistai, Sokratas – tuo llabiau. Užtat Platonas į gyvenimo pabaigą ir ypač Aristotelis, jungdami naująją žmogaus filosofiją su senąja gamtos filosofija, aprėpė ankstesnių filosofijos problemų visumą; jų darbai jau sudaro užbaigtas filosofines sistemas.

Dėl to filosofijos istorikai skiria du šios filosofijos laikotarpius: humanistinio švietimo llaikotarpį, kuriam priklauso sofistai ir Sokratas, bei sistemų laikotarpį, kurio svarbiausi atstovai buvo Platonas ir Aristotelis. Tačiau tempas, kokiu tie lai¬kotarpiai ėjo vienas po kito, bei filosofijos raidos sąlygų vienodumas skatina traktuoti juos kaip vieną laikotarpį. Jis nuo seno yra vadinamas klasikiniu graikų filosofijos laikotarpiu.

Sofistai ir Sokratas, ypač Platonas ir Aristotelis, ir amžininkų, ir vėlesnių kartų požiūriu buvo savo epochos pažibos. Tačiau neužmirština, kad greta jų buvo dar ir kitų filosofų stovyklų. Tai buvo nepaprastos intelektualinės pilnatvės ir įvairo¬vės laikas. Senoji gamtos filosofija tebeturėjo savo atstovų; Demokritas buvo sofistų amžininkas, o jo mokykla dar gyvavo po jo mirties; pitagorininkų mokslo darbams tik dabar atėjo žydėjimo metas. Iš Platono raštų net matyti, kad jis jautėsi vienišas, kad nėjo idealizmas, o mmaterializmas buvo doktrina, tuomet užvaldžiusi graikų inteligentus. Vis dėlto šitie mąstytojai buvo praeities liekana; naujosios to laikotarpio filosofijos dvasios reiškėjai buvo: 1) sofistai, tarp kurių žymiausias Protagoras, 2) Sokratas, 3) sofistų ir Sokrato auklėtiniai kinikai ir kirėniečiai, 4) Platonas, 5) Aristotelis.

Iš šio graikų filosofijos laikotarpio išliko autentiškų raštų, tačiau tik dviejų klasikų: Platono ir Aristotelio; sofistų ir sokratikų net fragmentų nedaug teišliko; o Sokratas išvis nėra rašęs.

Nors sofistai su Protagoru priešakyje ir Sokratas buvo priešingose filosofinėse pozicijose, vis ddėlto atsirado žmonių, kurie sujungė jų pažiūras. Sėkmingiausiai tai padaryti pavyko Antistenui ir Aristipui. Pirmasis įkūrė kinikų mokyklą, antrasis -kirėniečių. Abu laikomi sokratikais, nors iš tikrųjų jų pažiūrose žymi Protagoro persvara. Teorinėje filosofijoje jie buvo visiškai ištikimi Protagoro reliatyvizmui. Veikiami Sokrato, daugiausia dėmesio jie skyrė etikai ir sukūrė dvi kraštutiniau-sias teorijas: kinikai – moralizmo, o kirėniečiai – hedonizmo teorijas

KINIKAI.

1. ANTISTENAS iš Atėnų buvo pradininkas mokyklos, kurios pavadinimas kilęs nuo Kinosargo gimnazijos, kurioje jis mokė. Jis pirmiausia buvo Gorgijo mokinys, o tik paskui -Sokrato. Išoriškai jis labai priminė mokytoją. Priklausė jis Atėnų proletariatui, ir jo doktrina buvo proletariato ideologija. Buvo produktyvus rašytojas, senovėje vertintas už gerą stilių, bet jo raštų neišliko. Jo santykiai su Platonu buvo priešiški: jie abu aiškiai žinojo esą gabiausi mokiniai, tarp kurių kils neišvengiama kova dėl Sokrato palikimo, ir kartu žinojo, kad jie reprezentuoja kraštutiniausias ir nesutaikomas to palikimo sampratas.

Pažiūros. 1) Iš Sokrato jis perėmė įsitikinimą, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra dora. Palyginti su svarbiausiuoju dalyku, visa kita yra nesvarbu, be kita ko, nesvarbus yra ir žinojimas. Antistenas šią pažiūrą kildino iš Sokrato mokslo, bet iš tikrųjų Sokratui ji buvo svetima. Būtent ji ir skyrė kinikus nuo Sokrato.

Antistenas kartu su sofistais neigė, kad sąvokos gali būti ssavarankiškas pažinimo šaltinis, ir pažinimą apribojo suvokiniais. Kiti sokratikai su Platonu priešakyje pažinimą skyrė nuo suvokiniais grindžiamų nuomonių, tuo tarpu jis pažinimą apibrėžė būtent kaip taiklią nuomonę, susietą su išaiškinimu. Remdamasis sensualistine pažinimo koncepcija, jis buvo linkęs ir gamtą suprasti materialistiškai ir griežtai pasisakydavo prieš Platono įkvėptas antimateria-listines teorijas. Sokratas kalbėdavo tik tam tikrais filosofijos klausimais ir tik formaliai, todėl sekėjai galėjo jo pažiūras papildyti sensualizmo ir materializmo dvasia, taip pat racionalizmo ir idealizmo dvasia.

Kinikams buvo būdinga nesilaikyti tradicijų, papročių, mandagumo taisyklių. Tai pasakytina tiek apie jų filosofines, tiek apie moralines bei politines pažiūras. Ignoruodami naujas filosofų idėjas, jie grįžo prie įprastų pažiūrų. Aiškino, jog egzistuoja tik konkretūs daiktai, o jei kalbame apie ką nors daugiau, tai tik apie žodžius, o ne apie tikrovę. Yra tik konkretus žmonės, o nėra „žmonijos“, yra tik stalai ir kėdės, o nėra „baldu apskritai“. Beprasmiška stengtis apibrėžti daiktus, juos galima tik aprašyti. Praėjo daug amžių, kol XX a. filosofai pradėjo skelbti panašias į kinikų pažiūras, tokias paprastas iš pirmo žvilgsnio.

2) Etika buvo Antisteno filosofijos pamatas. Remdamasis Sokrato pažiūra, jis priėjo iki visiško kraštutinumo: vienintelis gėris ir gyvenimo tikslas yra dora, visa kita palyginti su ja yra nesvarbu. Naudodamasis žinomomis, ypač sofistams, sąvokomis, jis sakydavo, kkad tik dora yra gėris „iš prigimties“, visa kita laikoma gėriu tik „dėl susitarimo“. Pagaliau visa kita, išskyrus dorą, yra nereikalinga, nes jos vienos pakanka laimei.

Tokią kinikų nuostatą gana lengva paaiškinti. Kinizmo kūrėjai priklausė proletariatui, neturinčiam nieko – turto, padėties. Antistenas buvo vergės sūnus, neturintis piliečio teisių, o garsiausias jo mokinys Diogenas buvo subankrutavusio žmogaus sūnus, neturintis pragyvenimo šaltinio. Kadangi nieko neturėjo, jiems ir beliko tik prigimtis. Liko tai, ką turėjo patys savyje, taigi – dora. Kinikai šlovino dorą visai ne todėl, kad jiems nerūpėjo malonumas. Priešingai, šlovindami dorą ir niekindami išorines gėrybes, jie vadovavosi hedonistine intencija. Tos gėrybės jiems neteikė malonumo, nes jie jų neturėjo; guodėsi, kad neteiktu net ir tuo atveju, jei turėtų. Ko jie neturėjo, to ir nevertino. Jų filosofija atsirado ne iš teorinių samprotavimų, o dėl gyvenimo sąlygų.

Reikėjo pasidaryti abejingam viskam, išskyrus dorą, – tada tikrai būsi laisvas ir nepriklausomas. Abejingumas ir per jį pasiekta nepriklausomybė – tai svarbiausi šitos filosofijos principai. Pozityvūs Antisteno doros apibrėžimai -jei išvis tokių būta – nugrimzdo į užmarštį, išliko tik negatyvūs: esą dora yra abejingumas tariamoms gėrybėms ir nepriklausomybė nuo likimo. Žmones, kurie iš tikrųjų tapo nepriklausomi, kinikai vadino išminčiais. Išminčiaus pavyzdžiu laikė Sokratą: jis buvo tarsi gyvas jų teorijos

modelis.

Vertindami tik gyvenimą „pagal prigimtį“, kinikai peikė visas socialines ir valstybines institucijas, laikydami jas susitarimo dalyku. Kartu su Sokratu teigė, kad dorybė yra viena, vienoda visiems: laikydami svarbiu dalyku tik dorą, o ne kilmę ir turtą, visus žmones jie manė esant lygius, pasisakydavo prieš bet kokią nelygybę, už lygias moterų ir vergų teises, nepripažino valstybių sienų, save laikė pasaulio gyventojais, „kosmopolitais“.

2. KINIKŲ MOKYKLA. Antisteno mokinys buvo Diogenas iš Sinopės (miręs 323 ?), o žymiausias Diogeno mokinys buvo Kratetas iš Tėbų, kkuris su žmona Hiparchija ir kitais šeimos nariais priklausė kinikų mokyklai. Jis buvo pirmasis iš kinikų, turėjęs turtą ir visuomeninę padėtį, bet savo valia visko išsižadėjo, nes taip jį įtikino kinikų teorija. Kinizmas prasidėjo nuo teorijos ir tik vėliau perėjo prie praktikos. Tą žingsnį žengė Diogenas, vienas iš populiariausių filosofų, nors filosofijai jis nėra pelnęs jokių teoriniu laimėjimų. Jis priekaištavo Antistenui, esą šis skelbęs teoriją, kurios nelabai paisė savo gyvenime; o pats Diogenas pradėjo gyventi pagal kinikų teoriją. Si teorija, jjo manymu, reikalavo išsižadėti ne tik neigiamų, bet ir apskritai bet kokių kultūros produktų. Tradicija padarė Diogeną tipišku kinikų. Iš tikrųjų nuo tada atsirado daug kinikų, gyvenusių kaip jis, daug savanorių proletarų ir skurdžių, be namų ir nuosavybės; tai buvo kkeistuoliai, kurie sąmoningai užgauliojo visuomenės nuomonę ir tyčiojosi iš jos. O savo raštuose prieš civilizaciją jie paprastai nevengė drastiškumo ir šiurkštumo. Dar imperatorių laikais jų buvo gana daug. Nuo tol toks gyvenimo būdas, kai šaipomasi iš viešosios nuomonės, kultūros ir visuotinai pripažintų vertybių, vadinamas „cinizmu“. (Pradinei, anaiptol ne „ciniškai“, kinikų filosofijai pavadinti vartojamas kitas žodis: „kinizmas“. ) Tie kinikai jau neturėjo nieko bendra su filosofija.

Senovėje kinikų idėjos buvo labai paplitusios. Daugelį iš jų perėmė stoikai. Kai kurie stoikai, daugiausia vėlyvieji, pvz., Epiktetas, savo pažiūromis jau niekuo nesiskyrė nuo kinikų. Vėlyvoje senovėje filosofo samprata buvo kuriama pirmiausia veikiant kinikų idėjoms. „Tikras filosofas“ turėjo jų bruožų: buvo neturtingas, bet laimingas. Net skirtingų krypčių mąstytojai, taip skyręsi vienas nuo kito, kaip Julianas Apostatą iir Grigalius Nazianzietis, krikščionybės priešas ir jos gynėjas, rašydami panegiriką filosofui, apibūdindavo jį kaip kiniką. Kinikų idėjos ypač buvo artimos ankstyvajai krikščionybei. Tų idėjų įtaka toli peržengė kinikų mokyklos ribas. Beje, ir pati mokykla gyvavo iki VI amžiaus.

KIRĖNIEČIAI,

l. ARISTIPAS iš KIRĖNĖS buvo mokyklos, pavadintos jo gimtinės vardu, pradininkas. Gyvenimo datomis buvo artimas Platonui. Pirmiausia jis susipažino su Protagoro, o tik vėliau – su Sokrato pažiūromis. Buvo Sokrato mokinys, bet daugeliu atžvilgių jis liko ištikimas sofistų doktrinai. Aristotelis jį vadina ssofistu: motyvų tam teikė ne tik jo pažiūros, bet ir klajokliškas gyvenimo būdas; jis buvo pirmasis iš Sokrato mokinių, grįžęs prie sofistų papročio imti atlyginimą už mokymą. Buvo visiška Antisteno priešingybė: anas nusprendė gyventi kaip proletaras, o Aristipas buvo dvarininkas ir aukštuomenės žmogus. Anekdotuose, kurie senovėje buvo pasakojami apie jį, jis buvo vaizduojamas kaip oportunistas ir pataikūnas, o jo elgesys buvo specialiai priešinamas Platono, su kuriuo buvo susitikęs Sicilijos dvare, elgesiui. Savo doktriną jis sukūrė gana anksti, dar esant gyvam Sokratui. Ir gyveno pagal ją, praktikuodamas hedonizmą.

Pažiūros. Iš Sokrato ir sofistų Aristipas išmoko to paties, ko ir Antistenas: esą praktiniai dalykai yra svarbesni už teorinius. Niekinti žinojimą ir netikėti juo buvo vienodai budinga ir kirėniečiams, ir kinikams. Pažinimą jie suprato visai kaip Protagoras: žinojimą teikia tik juslės, ir jis yra visiškai santykinis. Be to, tą santykinį žinojimą jie interpretavo dar ir subjektyvistiškai: pažįstame tik savo būsenas, o ne daiktus, sukeliančius tas būsenas.

Nuo šios minties natūraliai pereinama prie Aristipo etikos. Žinome tik savo būsenas, o jos būna arba malonios, arba nemalonios, ir tik šios mūsų būsenų savybės skatina mus rinktis vieną iš jų. Ir iš tikrųjų mes visada siekiame tik malonumo, o vengiame nemalonumo. Juk malonumas yra vienintelis gėris, o nemalonumas &– vienintelis blogis. Šitą nuostatą įprasta vadinti hedonizmu – nuo graikiško žodžio ?, reiškiančio malonumą. Aristipas buvo galbūt pats ryžtingiausias ir nuosekliausias hedonistas, kokį žino etikos istorija. Ir jei jis vis dėlto galėjo vadintis sokratiku, tai tik todėl, kad, kaip ir Sokratas, gėrį siejo su malonumu, bet darė tai priešingai: Sokratas skelbė, kad tik gėris (būtent moralinis) teikia malonumą, o Aristipas – kad tik malonumas yra gėris.

Kraštutinį Aristipo hedonizmą galima apibūdinti penkiomis tezėmis: 1) Malonumas yra vienintelis gėris. Tai svarbiausia tezė. Ją papildo kita: nemalonumas yra vienintelis blogis.

2) Malonumas kaip vienintelis gėris yra praeinanti būsena, laikina, trunkanti tol, kol veikia jos šaltinis. Toks „dalinis malonumas“ yra gyvenimo tikslas, o laimė yra tik tokių dalinių malonumų visuma. „Dalinis malonumas yra geistinas pats savaime, o laimė – ne pati savaime, bet tik dėl tų ją sudarančių dalinių malonumų“. Neteisinga būtų atsisakyti dabartinio malonumo dėl būsimos laimės, reikia griebti malonumą, koks tik pasitaiko; šūkis „Carpe diem“ atitiko Aristipo doktriną.

3) Malonumas yra kūniškos prigimties. „Kūniškas malonumas, – rašė Aristipas, – yra gyvenimo tikslas“.

4) Malonumas yra pozityvi būsena. Ši mintis priešinga kai kuriems vėlesniems hedonistams, tokiems kaip Epikūras, kurie ją suprato negatyviai ir teigė, kad ji yra kančios nebuvimas; Aristipas nesutiko, kad vien kentėjimo ir nnemalonumo nebuvimas jau yra malonumas, nes, jo nuomone, malonumas ir nemalonumas yra tam tikri mumyse vykstantys judesiai, o malonumo ar nemalonumo nebuvimas yra būtent tokių judesių stoka.

5) Malonumai skiriasi tik intensyvumu, tačiau nesiskiria kokybe, kitaip tariant, nėra malonumų, kurie savaime būtų aukštesni ar žemesni už kitus. Viskas yra vienodai gera, jei vienodai teikia malonumą, net dora yra vertinga tik dėl jos teikiamo malonumo. „Malonumas skiriasi nuo malonumo tik tuo, kad yra vienas už kitą malonesnis“.

2. KIRĖNIEČIŲ MOKYKLA. Aristipo filosofija turėjo gausų būrį šalininkų. Be jo dukters bei vaikaitės ir Aristipo Jaunesniojo, jiems priklausė Teodoras, vadinamas Ateistu, Hegesijas, vadinamas Mirties šaukliu, Anikeris ir kiti.

Šie kirėniečiai savo hedonistinę etiką buvo išdėstę penkiuose veikaluose: a) apie gėrį ir blogį arba, kaip jie patys sakė, apie tai, ko verta siekti ir ko vengti, b) apie gėrio ir blogio sukeliamas būsenas, c) apie tų būsenų paskatintus veiksmus, d) apie tų būsenų vidines priežastis ir e) apie sprendimo pamatus.

Pradinė Aristipo nuostata, aiškiai ir atkakliai hedonistinė, pasirodė esanti per daug vienašališka ir sunkiai apginama, todėl jo mokiniai netrukus pradėjo daryti nuolaidų, ieškoti kompromisų ir išsižadėti viena po kitos jo tezių.

1) Teodoras pripažino, kad tikrasis gėris ir gyvenimo tikslas yra ne trumpalaikė malonumo būsena, bet pastovus džiaugsmas, o

blogis – ne laikinas nemalonumas, bet pastovus liūdesys. Laikinas malonumas nebuvo jam aukščiausiasis gėris, o laikinas nemalonumas – didžiausias blogis.

2) Dvasiniai malonumai buvo pripažinti kaip atskira malonumų rūšis greta kūniškų, nes „ne visi dvasiniai malonumai ir nemalonumai atsiranda iš kūniškų malonumų ir nemalonumų“.

3) Hegesijas atsižadėjo pozityvaus malonumo sampratos; šis pesimistas manė, kad pozityvaus malonumo gyvenime neįmanoma pasiekti, todėl gyvenimo tikslu reikia laikyti rūpesčių ir liūdesio nebuvimą. Hedonistų tikslas tapo negatyvus, apsiribojantis nemalonumo nebuvimu. Norint šį tikslą pasiekti, reikia atsisakyti gėrybių, tturtų, šlovės, pasidaryti abejingu viskam, gyvenimui ir mirčiai: šitaip vartojimo ideologija virto atsižadėjimo ideologija, ir toks hedonistas savo pažiūromis pasidarė artimas kinikams, o apniktas pesimizmo šaukėsi mirties, kuri lengviau negu gyvenimas gali išvaduoti iš kančių.

4) Pagaliau Anikeris pripažino, kad malonumai skiriasi kokybiškai, ir skatino hedonistus tarnauti draugystei, meilei, tėvynei, nes tai teikia aukščiausiąjį malonumą.

5) Tos nuolaidos, ypač paskutinės, paneigė net pirmąją hedonistų tezę, nes malonumas liovėsi buvęs vieninteliu gėriu.

Toji kirėniečių mokyklos evoliucija padėjo pamatus naujai hedonizmo mokyklai. Ta mokykla buvo įįkurta Epikūro, praėjus maždaug šimtui metų po kirėniečių. Ji perėmė kirėniečių doktriną, panašiai kaip stoikų mokykla perėmė kinikų pažiūras.