Naujųjų amžių filosofija
Naujųjų Amžių Filosofija
Džonas Lokas (1632 – 1704). Tai pirmas rimtas Dekarto oponentas iš empirikų. Jo pažiūros artimesnės 18 amžiui nei 17 amžiui. Jis Oksfordo universiteto auklėtinis, dėstytojas (tutorius). Užsiiminėjo diplomatinėmis misijomis. Domėjosi teologija, bažnyčios ir valstybės santykiu. Studijavo mediciną. Buvo vyriausybės narys. Visada rasdavo laiko intelektualiniams ieškojimams ir filosofijos tekstams. Savo darbus išleido būdamas vyresnis nei 50 metų. Lokas rašė labai aiškiai ir paprastai.
Raštai. 1689 metais “Laiškas apie toleranciją”- pirmas jo publikuotas darbas. Iš viso buvo keturi laiškai. 1690 metais ““Esė apie žmogaus intelektą”: pagrindinis jo veikalas. „Du traktatai apie valdžią“- išleido tais pačias metais. Yra ekonomikos, medicinos, meno traktatų. 1693 metais “Kai kurios mintys apie švietimą”. 1695 metais “Krikščionybės pagrįstumas”.
Pažiūros. Tikslas- ištirti žmogiškojo pažinimo kilmę, tikrumą ir apimtį. Kaip intelektas įgyja mūsų turimas daiktų sąvokas? Koks pažinimas yra tikras? Uždavinys- ištirti intelekto prigimtį. Kur jo ribos? Kokiais sugebėjimais mūsų intelektas pasižymi? Ką mes galim suvokti ir kone? Pakeičia idėjos sąvokos prasmę. Intelektas visada turi ryšį su idėjomis (sąvokos, vaizdiniai). KKaip idėjos atsiranda intelekte? Intelekte nėra įgimtų principų, į jį nieko neįmanoma įsprausti. Intelekte nėra nieko, kol jis pats ko nors nesuvokia. Kol nėra įsisąmoninimo, nėra suvokimo. Būti intelekte reiškia būti suprastam. Neįmanoma, kad mūsų intelekte būtų idėjos, tačiau jų nnesuvoktume. Nėra tiesų, duotų pirmiau suvokimo. Intelektas yra tuščias popieriaus lapas, nes idėjos įgyjamos iš patyrimo. Visas pažinimas grindžiamas patyrimu. Yra du pagrindiniai pažinimo šaltiniai, iš kurių kyla idėjos:
1) išoriniai, juslėmis suvokiami šaltiniai; 2) vidiniai mūsų intelekto veiksmai.
Intelektas prasideda nuo to, kad mes suvokiam tam tikras juslines kokybes. Jei nebūtų išorinių daiktų, nebūtų intelekto. Visa intelekto veikla prasideda nuo pojūčio, bet juo nesibaigia. Jis suvokia idėjas tam tikrų veiksmų pagalba. Mes galim suvokti savo intelekto veiksmus. Yra išorinis jutimas (daiktų, kurie už mūsų) ir vidinis jutimas (intelekto veikla). Vidinį jutimą jis dar vadina refleksija. Išoriniai objektai aprūpina intelektą juslėmis. Mąstymas leidžia intelektui įgyti savo idėjas. Pirmasis žmogaus sugebėjimas- priimti įspūdžius, o tada juos apmąstyti. Kai intelektas priima įspūdžius, jis yra pasyvus, ppažinimo medžiaga jam yra primetama.
Lokas daro paprastų ir sudėtinių idėjų distinkciją. Mūsų jusles veikiantys daiktai yra sudaryti iš daugybės skirtingų kokybių. Pradėjus analizuoti galima išskirti skirtingas idėjas, nors jas ir suvokiam skirtingu metu. Paprasta idėja- vaizdinys, kurio toliau neįmanoma skaidyti. Jos nėra mūsų intelekto kūriniai (šviesa, garsas), jų negalima sukurti pačiam. Žmogaus vienintelis kelias į daiktus- per garsus, skonį, kvapus, regėjimą ir lytėjimą. Nors kiekvieno jų yra daug, bet patekusią į intelektą galima traktuoti kaip atskirą idėją.
Mūsų siela sugeba nukreipti žžvilgsnį į save, atlikti veiksmus su idėjomis ir juos stebėti. Siela sugeba sukurti naujas idėjas. Pagrindinė paprastų idėjų savybė- aiškumas. Lokas abejoja, kad idėjos gali ką nors tiksliai atspindėti. Idėjos kažką pasiekia, tačiau tai kas pasiekiama, nėra tai, kas pasiekta. Tai, kas vidiniai būdinga objektui, yra tik atvaizdai ir atspindžiai. Lokas įveda dar vieną- subjektyvių ir objektyvių idėjų- distinkciją (tarp pirminių ir antrinių kokybių). Pirminės kokybės visiškai neatskiriamos nuo kūno (tankis, tįsumas, judrumas, forma); nors jas ir dalysi, skaidysi, jas kūnai išlaiko visada. Antrinės kokybės- galios, kurios pirminių kokybių pagalba, mums sukelia įvairius pojūčius. Antrinių kokybių atveju turime idėjas, kurių neįmanoma rasti pačiuose kūnuose. Skausmo idėja neglūdi pačiuose daiktuose, jos yra poveikio mums, rezultatas. Kūnų kokybės skiriasi nuo jų intelekte suvokiamų idėjų. Intelektas nėra tikslus daiktų veidrodis. Jis sugeba ne tik suvokti, bet ir išsaugoti pojūčio ar refleksijos idėjas. Refleksija prasideda nuo suvokimo. Kol pojūčiai nepasiekia intelekto, nėra jokio suvokimo. Suvokimas- pirmasis visų protinių sugebėjimų veiksmas.
Intelektas sugeba išsaugoti pojūčio ar refleksijos idėjas. Atmintis- tam tikra idėjų saugykla. Ji reikalinga, nes žmogus negali iš karto matyti ir kontempliuoti visų idėjų. Intelektas sugeba atgaivinti įgytus suvokinius. Kai sakom, kad turim atminty, jų neturim iš tikrųjų- yra tik intelekto sugebėjimas atgaivinti. Intelektas sugeba sskirti aiškias ir neaiškias idėjas. Pasikartojantys pojūčiai įtvirtina idėjas atminty, po to pasirodo kalba. Žodžiai yra mūsų vidinių idėjų išoriniai ženklai ir garsai, kurie padeda perteikti idėjas kitiems. Intelektas sugeba apibendrinti. Atskiros idėjos tampa rūšies atstovais. Bendrų idėjų turėjimas- pagrindinis mūsų skirtumas nuo gyvūnų. Paprastos idėjos yra aiškesnės ir tikslesnės už sudėtinės idėjas. Intelektas trim būdais formuoja sudėtines idėjas: 1)iš kelių idėjų paprastų sujungti sudėtinę,2)susieti ir sugretinti kelias skirtingas idėjas, 3) sudaryti bendras idėjas abstrahavimo pagalba.
Substancija, anot Loko, labai miglota sąvoka, kalbos apie ją yra perdėtos. Tai paprasčiausias matymas, kad tam tikras idėjų skaičius būna kartu. Kartu esančias idėjas tik dėl neapdairumo pradedame traktuoti kaip bendrą. Žmogus- iš išorės gautų idėjų substratas. Idėja, kurią vadiname substancija, yra tik nežinomas įvairių kokybių pagrindas. Lygiai taip pat ir su dvasine substancija. Tai visada tik prielaida apie skirtingas juslines kokybes vienijantį pagrindą. Iš dvasios sąvokos nėra substancijos supratimo. Tačiau negalime neigti dvasios ir kūno egzistavimo, nors ir negalim pilnai jų suprasti. Idėja yra aiški, kai per jutimą yra pateiktas tam tikras objektas. Sudėtinės idėjos turi būti išskaidytos į paprastas, norint jas padaryti aiškiomis. Realios idėjos atitinka realią būtį, daiktų egzistavimą, o fantastinės tokio atitikimo neturi. Taigi realios yra visos paprastos idėjos. Sudėtinių idėjų aatžvilgiu intelektas nėra pasyvus. Fantastinės idėjos nebuvo aptiktos drauge kokioje nors egzistuojančioje substancijoje (kentauras). Intelektas yra idėjų kūrėjas.
Pačios idėjos nėra nei teisingos, nei klaidingos. Tokios jos tampa po to, kai intelektas susieja jas su kuo nors išorišku ir žiūri, ar yra atitikimas. Paprastos idėjos mažiau klaidinančios, nes kiekvienas pats gali įsitikinti jų egzistavimu. Yra daugybė idėjų, kurios neturi juslinio atitikmens. Tai žmogaus kūriniai, bet jiems svarbūs. Teisingumas sietinas su pavadinimo vartojimu. Idėjos yra teisingos arba klaidingos kitų žmonių idėjų požiūriu.
Lokas pasiūlo idėjų asociacijų koncepciją. Kai kurios mūsų idėjos natūraliai atitinka viena kitą ir yra tarpusavyje susijusios. Iš įpratimo kartą paleistos jos eina tais pačiais keliais, prie kurių yra įpratusios. Žmonės yra pripratę prie tam tikrų idėjų ryšių, dėl to žmonių intelekte dėl įpročio susidaro idėjų asociacijos. Būdamos mūsų intelekte idėjos veikia pagal savo prigimtį. Jos valdo intelektą ir kiekvieną iš mūsų. Visos didžiausios klaidos daromos, nes priprantama prie asociatyvių ryšių.
Reikšmė. Beikono empirizmas metodologinis, o Loko- epistemologinis ir psichologinis. Beikonui pažinimas pagrįstas patyrimu, o Lokas nori parodyti, kaip pažinimas atsiranda iš patyrimo. Jis neskiria metodologinio ir psichologinio patyrimo aspektų. Lokas pasiūlė naują filosofijos programą: tirti ne būtį, o idėjos apie idėjas, mūsų intelekto sprendimus, sugebėjimus. Pagrindiniu pažinimo objektu tampa pats pažinimas.
Išplečia patyrimo sąvoką (vidinis ir išorinis), pakeičia idėjos sąvokos reikšmę. Idėjos nėra pačioj tikrovėj, jos intelekte. Hobsas pradeda nuo daiktų, o Lokas nuo žmogaus idėjų apie daiktus. Lokas nesako, kad pažinimas iš juslių, bet kalba apie intelekto ribas.
1685 – 1753- Džordžas Berklis. Jis yra žinomas kaip anglikonų vyskupas. Iš Airijos, didesnę gyvenimo dalį praleidęs Dubline. Kaip misionierius buvo JAV. Kovojo su liberalizmu, ateizmu. Berklis nevengė kraštutinumų, sugeba derinti minties originalumą. Šalia filosofijos jis žinomas kaip didelės erudicijos mokslininkas. Jį domino ooptikos, psichologijos klausimai, tikslieji mokslai. Nemanė, kad matematika labai svarbus mokslas.
“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus” (1710 metai), “Siris” (1744 metai), “Naujoji regėjimo teorija”, “Trys dialogai tarp Chilo ir Filono” (1713 metai). Polemizuoja su Loku anglų empirinės filosofijos rėmuose. Jis išskirtinis tarp anglų empirikų, nes labai stipriai paveiktas platonizmo. Empiriką sugeba derinti su metafizinėmis doktrinomis. Du pažiūrų etapai: 1) ankstyvasis kūrybos laikotarpis 1709 – 1713 metai- nusipelno vietą filosofijos istorijoje; 2) kai pradeda rašyti po 20 metų laikotarpio pertraukos, matosi, kad jjis labai paveiktas platonizmo: nuo subjektyvaus idealizmo pasistumia iki platoniško.
Berklio tikslas- ištirti pirmuosius žmogiško pažinimo principus. Jį domina, iš kur atsiranda abstrakčios idėjos. Jis bando viską paaiškinti kraštutinio nominalizmo normomis. Jis neneigia, kad egzistuoja bendros idėjos, bet abstrakčių nėra. Idėja ttampa bendrąja, kai reprezentuoja atskiras tos pačios rūšies idėjas. Bendrosios idėjos atsiranda iš santykio. Visi vardai, sąvokos iš prigimties yra daliniai, o reprezentacijos pagalba tampa visuotiniais. Lokas: mūsų intelektas sukuria abstrakčias sąvokas. Berklis: prote nėra nieko abstraktaus, lygiai kaip ir už proto. Spalva visada yra konkreti (geltona, žalia). Jei nebūtų kalbos, nebūtų atsiradusi abstrakcija. Ji- universalijų atsiradimo pagrindas. Kalbos ženklų pagalba pradedame galvoti, kad kiekvienas vardas, terminas, ženklas teturi vieną teigiamą apibrėžtą reikšmę. Dėl to mes manom, kad yra abstrakčios idėjos: sumaišome ženklą su abstrakčia idėja, nors iš tikrųjų yra tik ženklai. Tai klaida, nes idėja vis kitokia. Kalbos tikslas nėra idėjos perdavimas. Tai tik vienas iš jos tikslų. Ji paskatina veikti, bendrauti. Abstrakčiosios idėjos atsiranda dėl kalbos. Abstrakčios idėjos yyra žodžiai, o ne idėjos. Žodžio paskirtis nėra vien idėjų žymėjimas. Idėjos visada yra konkrečios. Bendrybėmis yra tik išraiškos. Berklis susiaurino idėjos terminą, tai ne visi suvokiniai, o tik vaizdiniai. Abstrakčios idėjos yra tik vardai. Tai, kas už jų, iš esmės skiriasi.
Kraštutinis sensualizmas. Trys pažinimo objektai:
1. Juslėse įspaustos idėjos. 2. Mūsų proto sukurti daiktai. 3. Mūsų atminties ir vaizduotės sukurti daiktai.
Žmogaus intelektas išskirtinai nukreiptas išimtinai į dvasinius dalykus. Kūnų atžvilgiu žinoti ir suvokti yra tapatūs dalykai. Jei kūno nesuvokiame, jo nepažįstame, aapie jį nieko nežinome. Egzistuoja tik tai, ką mes patiriame. Tik dėl kalbos skirtingos idėjos pradedamos laikyti vienu daiktu. Kas yra pažįstantysis subjektas? Pažįsta dvasia, siela, mano “aš”. Tas, kas pažįsta, pasižymi aktyvumu, o idėjos esmė- visada būti suvokiamai.
Būti ir suvokti yra tapatūs dalykai. Neegzistuoja daiktų, kurių niekas nesuvokia. Visa, kas egzistuoja, yra suvokiama. Idėjos arba nemąstomi daiktai- jų esmė yra būti suvokiamiems. Neįmanoma, kad nemąstantys daiktai egzistuotų atskirai nuo mąstančiųjų, nuo proto. Juntamų daiktų būties neįmanoma atskirti nuo jų suvokimo. Jokio juntamo daikto, objekto neįmanoma mąstyti atskirai nuo suvokinio arba pojūčio. Objektas abstrahuojamas nuo pojūčio. Daiktai, kurių dabar nesuvokiame, arba neegzistuoja, arba egzistuoja kažkokios amžinosios dvasios prote. Nėra kitos substancijos kaip dvasia. Dvasia- substancialiausias dalykas. Lokas sakė, kad kai kurios jutiminės kokybės yra antrinės. Berklis manė, kad net pirminės kokybės yra subjektyvios, nes jos egzistuoja intelekte, suvokime, nuo jų priklauso. Tai reikia pripažinti, nes 1) pirminių kokybių neįmanoma atskirti nuo antrinių, neįmanoma suvokti nesusietų su antrinėmis kokybėmis (pvz., spalva susieta su forma); 2) pirminės kokybės yra santykinės, daikto dydis, judėjimo greitis susieti su mūsų intelektu; 3) pirminių kokybių nėra jutiminiame patyrime, erdvės ir formos mes nematom, mes matom šviesą ir spalvas. Dėl to antrinės kokybės gal net svarbesnės už ppirmines, nors jos taip pat mūsų intelekto kūriniai.
Visos idėjos yra suvokiamos juslėmis. Nesuvokiantis daiktas idėjos neturi. Nebūna į idėjas panašių daiktų. Idėja negali būti panaši į nieką kitą, tik į kitą idėją.
Viena prieštaringiausių sąvokų, anot Berklio, materija. Lokas- substancija nėra patyrimo objektas, ji nepažini. Jeigu substancijų negalim aptarti, jų tiesiog nėra. Jeigu iš kūnų atimti jutimines kokybes, iš jų nieko nelieka. Išorinis pasaulis sudarytas tik iš jutimais suvokiamų savybių. Visos savybės (ir pirminės, ir antrinės) yra priklausomos nuo suvokiančiojo subjekto. Išorinio pasaulio daiktai egzistuoja tiek, kiek jie yra suvokiami. Nėra jokių objektų, kurie skirtųsi nuo mūsų suvokimo. Bendroji būties idėja yra nesuprantamiausia iš visų. Juslėmis mes nepažįstame tikrosios objekto spalvos ar tįsumo. Jei mes nors kiek pažįstame išorinius daiktus, mes juos pažįstame tik protu. Protas sprendžia pagal jusles. Jeigu egzistuotų išoriniai kūnai, mes negalėtume to žinoti, o jei neegzistuotų- mes tai žinotume. Protas- suvokimas- mintis apie išorinių daiktų egzistavimą. Visos idėjos ir pojūčiai yra neaktyvūs. Viena idėja negali sukelti ar sukurti kitos idėjos. Ji negali būti kieno nors priežastimi.
Idėjų priežastis visada yra nekūniška substancija arba dvasia. Berklis sukuria naują idealizmo arba imaterializmo variantą- egzistuoja tik idėjos. Materialistinė hipotezė yra nesuderinama su patyrimu. Šis pasaulis pirmiausia mums pasirodo kaip suvokinys. Dvasia yyra suvokianti ir kurianti idėjas, ji pasižymi valia; yra paprasta ir aktyvi.
Kaip mes galime turėti dvasios idėją? Ar tai nėra abstrakcija? Dvasia gali būti suvokta tik iš jos veiklos. Turime dvasios sąvoką (notion), nes žinom ir suprantam šio žodžio reikšmę. Yra dvasia, kuri yra idėjų šaltinis. Žmonių sukurtos idėjos atsiranda atsitiktinai. Juslinės idėjos yra tvarkingesnės ir darnesnės negu proto kūriniai. Idėjos mūsų juslėse yra įspaustos pagal tam tikras taisykles. Juslės neįrodo, jog kažkas egzistuoja už juslių, bet jos rodo, kad veikia protas galingesnis už žmogaus. Idėjos negali egzistuoti nesuvokiamos. Idėjos yra sukuriamos dvasios, bet tai nėra atsitiktinis dalykas. Jų ryšys nustatytas gamtos kūrėjo.
Didžiausias nesusipratimas yra pripažinti materiją. Materija prilygsta nebūčiai, ji yra nieko sinonimas. Žmogaus pažinimas: idėjų ir dvasių. Kol žmonės galvoja, kad realūs daiktai egzistuoja atskirai nuo proto, skepticizmas neišvengiamas. Mes pradedam matyti tik regimybes, o ne realias daiktų savybes. Daiktai nesuvokiami- pradedame galvoti. Išorinių daiktų egzistavimo prielaida yra klaida. Skepticizmas atsiranda, kai padaromas skirtumas tarp daiktų ir idėjų.
Jeigu daiktų egzistavimas priklauso nuo suvokimo, kyla klausimas, ar įmanoma skirtingomis juslėmis suvokti tą patį daiktą? Berkliui negalima matyti ir liesti to paties daikto. Problema siejasi su kalba. Kaip su kiekvienu atskiru pojūčiu? Kai mes stebim daiktą iš arti ar toli,
matom skirtingus daiktus. Daiktai yra ne tik žmonių, bet ir Dievo suvokiniai. Kaip pastarieji jie yra vienodi, vieningi ir pastovūs, nes Dievas garantuoja daikto egzistavimo nepertraukiamumą. Išoriniai daiktai yra išoriniai tik todėl, kad už jų yra dvasinė substancija. Laikas yra suvokiamas tik todėl, kad yra idėjų seka. Žmogus nepažįsta dvasių prigimties ir negali suvokti jos idėjos. Mes galim tik nusakyti dvasią: kas mąsto, trokšta, suvokia. Siela ir dvasia nėra idėja, jos yra tai, kas suvokia idėjas. Kitas dvasias mes pažįstame nne tiesiogiai, bet per idėjų tarpininkavimą. Dievo egzistavimas akivaizdesnis, suvokiamas aiškiau nei žmonių, nes Dievas priklauso nuo dvasių bendravimo. Pasaulis susideda iš idėjas turinčių dvasinių substancijų. Dvasinės substancijos egzistuoja savarankiškai. Idėjos negali egzistuoti pačios iš savęs. Savo prigimtimi dvasios skiriasi nuo idėjų. Idėjų būtį apsprendžia tai, kad jos yra suvokiamos. Mes neįsivaizduojam, bet suprantam, tiesiogiai patiriam dvasią. Apie dvasių egzistavimą žinom iš asmeninio patyrimo. Jas pažįstam intelektu, nes mūsų intelektas ir yra ta dvasia. Dvasių pasaulis- metafizikos objektas. Gamta yra ttai, ką Dievas įspaudžia mumyse. Dievo pripažinimas yra būtinas dalykas.
Hjumas (David Hume) niekada nesusidūrė su universitetine karjera. “Traktatas apie žmogaus prigimtį”- pagrindinis ir vienas populiaresnių jo kūrinių. Jo filosofiniai darbai, jam esant gyvam, buvo nepopuliarūs. Hiumas užsiėmė diplomatine veikla. Parašė vvieną geriausių Anglijos istorijų (6 tomų)- tai jo paskutinė publikacija. “Moralės principų tyrinėjimas”, “Moralinė ir politinė esė”.
Hiumas- britų empirinės tradicijos pasekėjas. Visi proto suvokimai skirstomi į dvi klases: idėjos ir įspūdžiai. Įspūdžiai skiriasi nuo idėjų, nes idėjos yra ne tokie gyvi ir stiprūs suvokimai. Jos mąstyme yra atskirtos nuo pojūčių ir jaudulių. Įspūdžiai gyvesni (juslumas, jausmai). Mūsų mintis yra įkalinta labai aukštose ribose. Proto galia yra gana ribota. Kūrybinio proto galia- viso labo sudėlioti, pergrupuoti ar sumažinti jutimų teikiamą medžiagą. Visos mūsų idėjos yra mūsų įspūdžių kopijos. Hiumas dar labiau susiaurina idėjos sampratą. Suvokimas leidžia patikrinti idėjos pagrįstumą, jis yra tikroji tikrovės pažinimo priemonė. Jei kyla abejonių, kad filosofinis terminas be idėjos, reikia klausti, iš kokio įspūdžio jinai yra kilusi.
Kaip iidėjos atsiranda? Kas sąlygoja jų teisingumą? Idėjos atsiranda tam tikra nustatyta tvarka. Ryšys tarp jų asociatyvinis. Atsirasdamos atminty ar vaizduotėj, idėjos yra viena su kita susietos, galima surasti tam tikrus idėjų asociacijų principus: panašumas, priežastingumas ir gretimumas laike ir erdvėje. Iš idėjų grandinės negalima pašalinti nei vienos grandies- tai sąlygoja asociatyviniai ryšiai. Žinodamas apie priežastį, mūsų protas tikisi pasekmės. Hiumas mažai domėjosi įgimtų idėjų problema, labiau rūpėjo pažinimo teorija. Hiumas sako, kad visi žmogaus proto objektai pagal savo prigimtį yra: iidėjų santykiai ir faktai. Pirma rūšis- geometrija, algebra, aritmetika. Idėjų santykius galima įrodyti demonstratyviai, jie atrandami vien mąstymo veikla. Nors gamtoj niekada nebūtų apskritimų, trikampių, Euklido tiesos visada bus tikros. Faktai patvirtinami visai kitu būdu. Kiekvieno fakto priešingybė yra galima, nes ji niekada nesuponuoja prieštaravimo. Fakto teiginių klaidingumas negali būti įrodomas demonstratyviai. Matematinių teiginių teisingumą protas suranda nepriklausomai nuo patyrimo. Koks yra tas akivaizdumas, įtikinantis mus realiu egzistavimu?
Matematikos tiesos yra būtinos ir akivaizdžios, bet jos neliečia faktų egzistavimo. Patyrimas nėra vien tik faktų konstatavimas. Mūsų patyrime yra kažkas be fakto konstatavimo. Kada patyrimas peržengiamas? Nuolatos, kai remdamiesi esamu faktu, žmonės svarsto apie būsimą faktą. Žmogus kalba apie faktus taip, tarsi tarp jų yra būtinas ryšys. Ieškodami priežasčių ir pasekmių, mes nuolatos išeiname už fakto. Yra du keliai pažinti priežastinio ryšio būtinumą: apriorinis ir aposteriorinis. Apriorinio mes pažint negalim. Iš patrankos sąvokos negalima išvesti sprogimo. Grynai analitiniu požiūriu priežastis ir pasekmė yra skirtingi dalykai. Priežastinis ryšys nėra būtinas, tai tikrovės ryšys. Priežastinį ryšį lieka aiškinti empiriškai, bet ir taip neįmanoma jo pažinti. Patyrimas mums rodo tik faktų sekas, bet neįrodo, kad vienas faktas sąlygoja kitą faktą. Jei nuspausi šautuvo gaiduką, pasigirs šūvis. Reikia sakyti: šūvis pasigirdo, nuspaudus šautuvo gaiduką. Jei nuosekliai llaikomės patyrimo, turime kalbėti apie pastovias faktų sekas. Patyrimas nepaaiškina, kodėl po vieno fakto seka kitas. Kiekvienas padarinys yra įvykis, kuris skiriasi nuo priežasties.
Mūsų protas niekada negali surasti pagrindo menamoj priežasty. Tai reiškia, kad priežastinis ryšys nėra nei racionalus, nei jį įmanoma paaiškinti empiriškai, bet mes juo nuolatos remiamės. Kodėl mes be jokio teorinio pagrindo pripažįstame priežastingumą? Todėl, kad nuolat nesilaikom grynojo patyrimo ir išeinam už jo ribų. Samprotavimų grandine neįmanoma įrodyti, kad vienas teiginys yra pagrįstai išvestas iš kito. Priežastiniame ryšyje yra tarpininkas, kuris įgalina kalbėti apie priežastinį ryšį. Jei žmogus pastebi, kad kūnams susidūrus jie juda, mes negalim to išprotauti. Visos patyrimu grindžiamos išvados yra paremtos įpročiu. Mūsų samprotavimai apie priežastį ir padarinį remiasi prielaida, kad dabartis atitiks ateitį.
Prigimtis pranoksta abstrakčius samprotavimus. Priežastinis ryšys yra konstruojamas dėl įpročio. Tai mūsų patyrimo pagrindas. Įprotis- didysis žmogaus vadovas ir mūsų patyrimo pagrindas. Be įpročio poveikio, mes visiškai nežinotume jokių faktų. Kai faktų sekos pasikartoja, mes prie jų priprantame.
Priežastinių ryšių ieškojimas- gamtos duotas instinktas. Gamta išmokė žmones naudotis jų kūno organais, o taip pat, kad mūsų mąstyme turi būti tam tikra seka. Priežastinis ryšys atsiranda todėl, kad tam tikros faktų sekos pasikartoja, mes prie jų priprantam.
Instinktas nėra pažinimas ir negali būti jjo pagrindas. Tikėjimo pagrindas pagrįstas tuo, kad kažkas jau yra duota mūsų atminčiai.
Priežastingumo ryšys negali būti pažinimo pagrindas. Mūsų tikėjimas, kad kažkas realiai egzistuoja, pagrįstas tuo, kad kažkas jau mums duota į atmintį.
Hiumas kritikuoja jėgos sąvoką. Tiek išorinis, tiek vidinis patyrimas nepatvirtina jėgos buvimo. Mes suvokiam tik objektų judėjimą, bet nesuvokiam jėgos, kuri judina. Valios aktuose mes patiriam tik pastangą, o ne veikiančią jėgą. Pergyvendami valios aktą, mes negalim numatyt jų priežasčių (pasekmių?). Mes negalim paaiškinti, koks yra ryšys tarp valios ir minties. Jos kyla iš to paties šaltinio, dėl to atrodo, kad tarp jų yra ryšys.
Hiumas ryžtasi galutinai atsisakyti substancijos sąvokos. Ji, kaip ir priežastingumas, reikalinga tam, kad susieti, paaiškinti faktus. Nors pojūčiai keičiasi, manome, kad išlieka ta pati substancija. Bet jei kalbėti remiantis faktais, nėra jokios substancijos. Hiumas pagyvina Loko ir Berklio substancijos kritiką. Tie žmonės, kurie kalba apie substanciją, nesiremia faktais. Substancija gali būti paremta tik įpročiu ar instinktu. Jos neįmanoma įrodyti nei a priori, nei remiantis patyrimu. Jos konstatavimas nėra savavališkas. Tai tik psichologinis, o ne epistemologinis būtinumas. Mūsų pažinimas- mūsų kaip rūšies išlikimo tęsinys.
Lokas manė, kad už pojūčių yra jų priežastis- išoriniai daiktai. Hiumas: priežasčių mes nepatiriame! Pojūčiai neturi priežasties. Yra pojūčiai ir yra įprotis-
jie sukuria substanciją.
Berklis substancijos sąvoką pašalino iš fizikos. Hiumas: apie dvasinę substanciją kalbėti taip pat nėra jokio rimto pagrindo. Mums tik atrodo, kad mūsų asmenybė- substancija. Tai iliuzija. Nėra jokio tikrojo “aš”. Tai vien atskiri pojūčiai, suvokiniai ir įspūdžiai. Aš niekaip negaliu suvokti savo “aš”, atskirto nuo įspūdžių, nes nėra jokio pastovaus įspūdžio, kuris garantuotų “aš” tapatumą. Žmonės yra tam tikri atskirų įspūdžių ryšuliai. Jei sieloj yra kažkoks tapatumas, jis yra psichologinio pobūdžio. Nėra jokios dvasinės substancijos pastovumo. Pasaulis- tam ttikras pojūčių kompleksas. Nėra nei materijos, nei sielos.
Hiumo darbas- destrukcija atžvilgiu to, kas buvo anksčiau daryta. Kantas- reakcija į Hiumą. Atmeta substancijos idėją, kvestionuoja metafizikos pagrindus. Metafizika ir filosofija nėra mokslai. Atmesdamas priežastingumo sąvoką, jis klausia: o kas yra gamtos mokslas? Kuo jis pagrįstas? Ar Hiumas yra skeptikas?
Jis neatmeta empirinio ir racionalaus pažinimo, matematikos. Mūsų pažinimas nuolatos išeina už faktų- Hiumas sumuša empirikų tikėjimą patyrimu. Jei patyrimas yra faktų laikymasis, mes pastoviai išeinam už faktų. Neįmanoma pasiekti visuotinio ir būtino ppažinimo. Būtinumas būdingas tik racionaliam pažinimui.
Kritikuodamas protą, Hiumas iškelia instinktą, įprotį. Instinktas geriau nei protas atspindi tikrovę. Jokios substancijos negali būti pažinimo objektu.
Visas Hiumo darbas epistemologijoje perkeliamas į moralės filosofiją. Moralės filosofijoje klausimas: ar gėris ir blogis gali būti išvesti ppatyrimo ir proto pagalba? Proto- ne, nes žmonių moralė yra susieta su aistromis. Protas aistrų pasaulyje bejėgis. Moralinių imperatyvų neįmanoma išvesti dedukciškai. Protas negali nustatyti skirtumo tarp gėrio ir blogio. Jis negali surasti moralės savo pastangomis. Dedukciškai moralė yra neatrandama. Ir neišvedama. Iš proto moralės neįmanoma išvesti.
Gėris ir blogis nėra ir fakto sritis. Jų neįmano rasti kaip faktų. Blogis ir gėris priklauso nuo mūsų požiūrio į veiksmus. Tai pritarimo ir nepritarimo dalykai. Jei ne protas ir jei ne viską lemia patyrimas, tai svarbiausias dalykas moralėje yra jausmas. Gėris ir blogis yra ne objektų, bet mūsų suvokimo savybės. Moralė neįsivaizduojama be sentimentų. Moralė turi reikalą ne su egzistavimo (“yra”), o su privalėjimo teiginiais.
Nei santykiai tarp objektų, nei santykiai tarp idėjų, nesąlygoja ggėrio ir blogio. Moralė visada yra daugiau jausmo, o ne intelektinio sprendinio dalis (sritis?). Žmonės vengia kančios ir ieško malonumo. Gėrio ir blogio suvokimas priklauso nuo aplinkybių. Gerais ar blogais daiktai tampa priklausomai nuo jų sukuriamo malonumo ar kančios. Kai kurie dalykai yra būtini žmonių moralinei savivokai, nes tokia yra žmogaus prigimtis. Tai, kas yra pareiga, skiriasi nuo motyvo. Motyvas, skatinantis žmogų būti geru, skiriasi nuo moralės. Nėra tokios aistros, kaip žmonijos meilė. Mes jaučiam simpatiją kenčiančiam, nes tai yra pprigimtyje.
Teisingumas- natūrali žmogaus prigimties savybė, bet jo taisyklės yra dirbtinės. Teisingumo motyvas yra pirmiau mąstymo. Žmonių simpatija vieni kitiems yra natūralus dalykas. Visas moralinis auklėjimas turi būti pagrįstas moralinių sentimentų išplėtimu. Mūsų protas savęs neapibrėžia jokia bendra ir visuotine taisykle. Pirmiau moralinio sprendimo yra motyvas. Moralę reikia redukuoti į nemoralinį dalyką.
Apšvietos filosofija Prancūzijoje. 17 amžiuje filosofija kitokia nei 18 amžiuje. Apšvietos filosofija yra vis kitokia skirtingose šalyse. Prancūzijoje ji- unikalus dalykas. Filosofija turi būti orientuota praktiškai: nuo matematikos prie gamtos ir socialinių mokslų. Apšvietos filosofija turi apšviesti žmones, kad jie įsisąmonintų tam tikras idėjas. 18 amžius- ideologijų epocha. Idėjos turi veikti praktiškai. Racionalizmas paremtas gamtos mokslais. Visa, kas remiasi protu, yra teisinga. Visa Apšvietos filosofija- kovos su prietaru filosofija. Filosofas- laisvamanio įsikūnijimas, nes filosofija tampa nukreipta prieš religiją. Filosofija tampa mados reikalu. Knygos rašomos lengvu stiliumi, turinčios patraukti žmogų. Filosofas turi valdyti žmonių protus. Filosofija turi būti ekstravagantiška. Pagrindinis mokslų idealas- gamtos mokslai. Filosofija kuriama salonuose, draugijose, tai tarsi visuomeninis sąjūdis. Laisvės padaugėja. Filosofai turėjo problemų su valdžia, jų knygos buvo draudžiamos, nes jie skelbė idėjas, kurios šokiruoja visuomenę. Dekartas tampa labai nemėgiamu. Švietimas pakeitė jo filosofiją. Tikrasis britų Apšvietimo pradininkas- Džonas Lokas, nors Britanijos Švietimas prasideda nuo Viduramžių. Į PPrancūziją Apšvietos idėjos atėjo iš Anglijos. Į kontinentą jį perkėlė Volteras. Prancūzų Apšvieta klestėjo labai trumpai (1744 – 1755). Vokietijoje Švietimą pakeitė Romantizmas ir Kantizmas. Biologija, fizika, medicina pakeitė matematiką. 18 amžiaus pabaigoje filosofijai ateina sunkūs laikai. Niekas nebenorėjo kurti filosofinių sistemų, labiau rūpinamasi kritika. Pažinimas tampa fragmentinis. Dominuoja natūralizmas. Materializmas žymiai populiaresnis už idealizmą. Atėjo sensualizmas, hedonizmas. Smunka intelektualizmo reikšmė. Natūralizmas: žmogus- gamtinė būtybė, o žmogaus intelektas- gamtinės prigimties. Žmogus gali pažinti gamtą ir dėl to save kaip jos dalį. Sustiprėja reliatyvizmas.
Volteras sujungė anglų ir prancūzų Švietimą. Jis- prancūzų švietimo idėjų pradininkas. Du jo kūrybos laikotarpiai: a) materializmas (iki 30 metų); b) polemikos su ateistais (60 – 70 metai). Puikiai valdė plunksną. Volteras nenori būti filosofu. Jis daugiau publicistas, įsivėlęs į kultūrinę diskusiją. Jis nuolat kalba apie gamtos mokslų reikšmę. Skelbė visuomenines idėjas, nes nori būti naudingas visuomenei. Jo santykis su metafizika: iš pradžių tikėjosi išspręsiąs jos problemas, bet vėliau jis darosi problemiškas. Volteras buvo pilnas tuštybės, kerštingas. “Filosofiniai laikai” (1734 metai), “Metafizinis traktatas”, “Niutono filosofijos pagrindai”, “Filosofinis žodynas” (1764 metai). Filosofinių minčių yra ir jo grožiniuose kūriniuose. Volteras labai kritiškai žiūri į matematiką. Ir be geometrinių įrodinėjimų galima įrodyti gamtos kūnų egzistavimą. Siela yra materijos savybė. Dievas, jei iir yra materijos kūrėjas, tai ji vis tiek gali egzistuoti savaime. Protas- vienintelis tiesos kriterijus, suformuotas patyrimo keliu. Visi tikrovės reiškiniai turi būti aiškinami empiriškai. Mokslai negali remtis autoritetais, tuo labiau Apreiškimu. Už protą nėra jokios aukštesnės instancijos. Visi žmonės pasižymi tuo pačiu protu ir yra universalūs racionalumo (visuotinumo?) standartai. Visuotinė gamta, kurią galima pažinti. Protas- pagrindinis pažangos šaltinis. Visa kultūra pažengė į priekį tiek, kiek ji vadovaujasi protu. Jis gali viską pakeisti ir viską pasiekti. Kritikuoja bet kokius teiginius apie viršgamtinius dalykus. Nėra ir Apreiškimo. Teologija turi aiškinti Dievą tiek, kiek jis reiškiasi gamtoje. Pagrindinis pažangos priešas- Bažnyčios. Jam nepriimtina dualistinė pasaulio koncepcija. Žmogui reikia susitvarkyti savo gyvenimą šiame laikiname pasaulyje, o ne kelti kokius amžinus tikslus. Reikia kuo mažiau teologijos ir kuo daugiau moralės. Natūrali religija visų pirma tam tikri moralės principai. Volteras nemėgo Paskalio. Žmogaus protas nuolat maitinamas įvairiomis metafizinėmis fikcijomis. Reikia viską tvarkyti pagal gamtą, pagal prigimtį. Nėra įgimtų idėjų, viskas yra iš gamtos. Filosofija turi reikalą tik su patyrimu. Ateizmas- baisiausias dalykas, nes kaip ir religinis tikėjimas, yra fanatizmas, bet jei religija nors vieną žmogų padarė moraliai geresnį, jos nereikia atmesti. Jei Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti. Jis kovoja prieš teizmą, bet nenori būti ateistu.
Volteras kovojo prieš dualizmą, bet nebenorėjo vėliau būti materialistas. Volteras iš Niutono perėmė kosmologinį Dievo buvimo įrodymą, tik jį antropologizuoja (antropomorfizuoja?). Jei pasaulis turi prasmę, tai Dievas gali būti pripažintas kaip jos šaltinis. Dievas yra, bet apie jį sunku kalbėti. Mes nieko negalim pasakyti apie Dievo prigimtį. Protas sugeba tik konstatuoti Dievo buvimą. Protingas žmogus negali padaryti žalos religijai. Žmonės turi laikinajame gyvenime surasti savo veiklos tikslus. Reikia pašalinti blogį, skurdą, neteisingumą. Etikos problemos išsprendžiamos lengviau nei metafizinės. Žmogus yra ggamtinė, laikina būtybė, todėl nori gyventi taip, kad jis būtų kuo geresnis. Jis žino, kaip elgtis, 10 Dievo Įsakymų- visiems bendra taisyklė. Filosofija turi padėti sumažinti blogį. Voltero įtakoj darbą pratęsė enciklopedistai (visi pagrindiniai švietėjai). Enciklopedijos leidėjas ir jos siela- D. Didro. Visi enciklopedistai priešinasi krikščioniškosios metafizikos tradicijai. Norėjo suskirstyti mokslus ir sudaryti jų sistemą. Pagrindinis orientyras- gamta. Visa gamta gali būti paaiškinta mechanistiškai.
Lametri materializmas. Prancūzų Švietimo filosofijoje materializmas smarkiai išpopuliarėjo. Lametri buvo gydytojas. “Žmogus mašina”, “Natūralioji sielos istorija”, “Žmogus aaugalas”. Didžiausia Dekarto klaida yra tai, kad jis tarė žmoguje esant dvi substancijas, kai yra tik viena- materiali. Mąstymas yra viena iš organizuotos materijos savybių. Žmogaus kūnas yra mašina, kuri pati save užsuka. Gamtai turime būti dėkingi už tai, kas eesame. Žmogus pranašesnis už kitus gyvūnus, nes gali įgyti simbolinį pažinimą ir kaupti žinias. Žmogus neturi gėdytis dėl to, kad yra gyvūnas. Visas jo mąstymas susijęs su smegenų audinių modifikacijomis. Žvėrys yra tokie pat kaip žmonės. Kai kurias atžvilgiais žmonės yra žemiau kai kurių gyvūnų. Žmonės yra auklėjami, todėl turi prietarų. Siela yra tuščias žodis, kuris neturi jokios prasmės. Gamta yra vienalytė. Siela turi būti nagrinėjama kaip gamtinės istorijos dalis. Beždžionei, bebrui, drambliui irgi galima priskirti protą. Kūną galima palyginti su laikrodžiu, kuris yra užvedamas nauju maistu. Kaip ir kiti gyvūnai, mes turim dorovinį instinktą. Visi daiktai yra materialūs. Siela priklauso nuo kūno, todėl ji irgi materiali. Vos tik užmiega kūnas, užmiega ir siela. Sielos priklausomybė nuo kūno matoma plika aakimi. Visos sielos būsenos yra priklausomos nuo kūno. Materializmas neatskiriamas nuo sensualizmo. Mes kaip kūnai patiriam kitus kūnus.
“Žmogus- augalas” remiasi analogijomis, pvz., augalas turi šaknis- žmogus irgi, abu turi plaučius. Visa gamta yra vienalytė. Gyvūnai ir augalai skiriasi tik kokybiškai. Visoj visatoj tik viena gamtinė substancija. Siela yra tiesiog gamtos dalis. Jei yra prigimtinis dėsnis, tai jis gyvūnų prisitaikymas prie aplinkos. Prigimtis yra gyvūniškos prigimties darinys. Smegenys turi raumenis, kurie skirti mąstyti. Žmonės išsiskiria tuo, kad geba kalbėti. Mažas pakitimas oorganizme gali asmenybę padaryti beviltiška (dvasiniu požiūriu). Viskas yra organiškos kilmės. Siela tuščias žodis, jos turinys kyla iš pojūčių (priklauso nuo kūno). Siela- materiali substancija. Kiekvieno organizmo dalis yra mechanizmo dalis, o kartu pati yra mechanizmas. Ji gali judėti savarankiškai. Lametri materializmas- mechanistinis. Žmogus yra panašus į laikrodį, jis yra mechanizmas. Problema: kodėl jis surinktas taip, o ne anaip. Užveda kūną maistas. Siela yra juslinė, kuri sugeba suvokti.
Žmogus turi dorovinį instinktą. Pratęsiama Dekarto mintis, kad gyvuliai- mašinos. Iš pasipūtimo žmogus nori iškilti virš visos gamtos, bet tam nėra jokio pagrindo. Žmogus irgi mašina, tik pagrindinis jo privalumas- kalba. Lametri materializmas nukreiptas prieš religiją, prieš metafiziką, jis pakankamai destruktyvus. Neigiamas Dievas, siela, laisva valia. Žmonija nebus laiminga, jei neišsižadės religijos.
Adrianas Helvecijus- įdomi persona. Filosofija domėjosi taip pat rimtai kaip baliais, šokiais. Jį traukė visuomeninė veikla. Užgyveno didelį turtą. Popiežius uždraudė jo knygą “Apie sielą”. “Apie žmogų”- dar skandalingesnė knyga, išleista jau po Helvecijaus mirties. Mokėjo bendrauti su žmonėmis.
Helvecijaus tikslas- moksliškai pagrįsti etiką. Reikia sukurti teoriją, kaip žmogus turi gyventi remdamasis protu ir patyrimu). Žmogus yra tai, kas sukurta auklėjimo dėka. Kol kas visas žmogaus auklėjimas paliktas atsitiktinumui. Neįvertinta aistrų reikšmė: jos ir žmogaus, ir visuomeninio gyvenimo pagrindas. Visi žmonės gimsta lygūs, oo jei yra kokia prigimtinė religija, tai tik dorovinė. Žmogus yra fizinė būtybė, kuri patiria pojūčius, o siela- sugebėjimas justi. Moralei įmanomas redukcionizmas. Interesas valdo bet kokį moralinį mąstymą. Jei nėra intereso, nėra apie ką kalbėti. Interesas yra dėl to, kad žmogus nori būti laimingas. Noras būti laimingu susietas su fiziniu juslumu. Interesas- visų poelgių pagrindas (žmogus ieško malonumo ir vengia kančios). Fizinis juslingumas- pagrindinis žmonių variklis. Visa etika turi būti pagrįsta žmogaus juslinės prigimties pažinimu. Etika turi būti empirinis mokslas. Nelygybė egzistuoja, nes nors protas vienodas, bet jiems nevienodai prieinamas švietimas ir nevienoda socialinė padėtis. Potencialiai žmonės pasižymi tuo pačiu protu, bet visuomenė neleidžia visiems vystytis vienodai. Žmonės gimsta be idėjų, be aistrų, nes jie įgyjami. Egoizmas valdo žmogų. Kiekvienas yra pats patiriantis savo malonumus ir kančias. Įstatymų netobulumas yra daugybės amoralių poelgių priežastis. Visi nori vienodai būti laimingi, bet ne visi gali dėl visuomeninių priežasčių. Bet visi turi būti laimingi- tokia prigimtis. Žmogus turi būti aktyvus. Vienas iš būdų pasiekti laimę- tobulesni įstatymai ir turtų paskirstymas. Valstybė neturi leisti netolygaus turtų paskirstymo. Interesas- pagrindinis variklis. Visuomeninis šveitimas geriau nei mokyklinis (asmeninis) švietimas. Reikia pažinti gamtos istoriją. Neleistinas joks dualistinis žmogaus pažinimas. Žmogaus negalima iškelti virš gamtos, jį reikia ppažinti natūralistiškai. Visi vaizdiniai paprasti, kyla iš juslių ir vertinami egoistiškai. Intelektą lemia kūno sąranga, intelekto klaidos- afektų ir nežinojimo klaidos. Kiekvienas žmogus yra egoistas, nes linkęs į malonius dalykus. Gamta paklūsta judėjimo dėsniui. Tai radikalus egalitarizmas ir hedonizmas. Moralės pasaulis paklūsta malonumo ir intereso dėsniams. Teisingumo žmonės siekia todėl, kad bijo kančios, kurią suteikia neteisingumas. Visos žmogaus savybės priklauso nuo aplinkos. Nėra jokios prigimtinės etikos, jokio prigimtinio dėsnio. Kuo skiriasi geras žmogus nuo blogo? Apie tai sunku kalbėti, nes viskas priklauso nuo aplinkybių.
Helvecijus mano, kad valdžia turėtų padėti žmogui būti laimingu. Nėra jokio gėrio ir blogio savaime. Bet kokios hierarchijos priklauso nuo individo pasirinkimo. Atsiranda didžiulis noras perkainoti bet kokias tradicines vertybes. Yra daugybė nusižengimų, kurie niekam nekenkia, todėl tai prietarai. Nėra blogo žmogaus, yra tik bloga santvarka. Dauguma tariamų nusižengimų siejami su religija. Geroje, apsišvietusioje visuomenėje žmogus įgys geras savybes. Auklėjimo pagrindinis įrankis- įstatymas. Visa aplinka auklėja žmogų. Etika neišvengiamai susieta su politika. Teisė turi skaitytis su tuo, kad žmonės siekia naudos. Nereikia laukti, kol žmonės patys pasidarys geri. Reikia skatinti gerus žmogaus poelgius- sukurti mokslinę etiką. Ji turi keisti pasaulį. Idealizmas tarp prancūzų švietėjų tapo nemėgiamu dalyku. Reikalinga etika, kuri praktiškai leistų padaryti žmones geresnius. Žmonės yra
lygūs ir laisvi. Jų atžvilgiu neleistinas joks despotizmas. Utilitarizmas Helvecijui turi didelių moralinių pasekmių.
Ryškiausias Apšvietos sensualistas- Kondijakas. Tai radikalus sensualizmas. Jis buvo dvasiškis. “Apie pojūčius” (1754 metai)- pagrindinis traktatas (čia yra skyrius “Apie vieną žmogų, rastą Lietuvos miškuose”)- vienas įspūdingiausių sensualistinių traktatų. Visa, kas yra žmogus, jo intelektas, yra iš išorinio patyrimo. Nėra įgimtų idėjų. Protas kyla iš pojūčių. Vienas pojūtis sukelia kitų pojūčių modifikacijas. Jei yra pojūtis, gali formuotis atmintis. Kai yra pojūtis ir galimybė juos suvokti, tai tas, kkuris juos suvokia, gali būti aktyvus arba pasyvus. Aiškina, kaip siejasi spalvos, kvapo ir kiti pojūčiai. Sugebėjimas patirti pojūčius ugdo mūsų vaizduotę. Iš sugebėjimo patirti pojūčius susiformuoja įpročiai. Valia- tam tikrų pojūčių siekimas. Pojūčių pagalba išsivysto sugebėjimai abstrahuoti.
Subjektas yra pojūčių visuma. Visų mūsų idėjų pagrindas- malonumas ir kančia. Iš pojūčių galima išvesti visas intelekto funkcijas. Kalba- sugebėjimas naudotis ženklais. Kalba įveda tam tikrą sutartinumą į žmonių elgseną. Ženklai sukurią iliuziją, kad protas nepriklauso nuo pojūčių. Sąvokos yra tik ženklai, o ssuvokiniai- subjektyvios būsenos. Žmonės visada priklauso nuo daiktų, kurie yra už jų, bet ženklų pagalba ši priklausomybė sumažėja, mes nedaug ką galime pasakyti apie daiktus. Mokslas turi būti tikslus ir labai atsargus. Filosofija turi tirti mūsų sugebėjimus justi išorinius daiktus. FFilosofija turi apsiriboti psichologija. Kondijako sensualizmas susietas su nominalizmu.
Lamberas- mokslininkas. Demonstruoja, kaip Švietimas neša atsargų požiūrį į mokslą ir pozityvistines nuostatas. “Įvadas į enciklopediją”- garsiausias veikalas. Rašė grakščiai, nuosekliai, bando surikiuoti visus mokslus. Garsus kaip matematikas, tiksliųjų mokslų atstovas. Vienas iš “Didžiosios prancūzų enciklopedijos” įkvėpėjų. Švietėjai manė, kad mokslas turi tam tikrą visuomeninę misiją. Lamberas artėja prie pozityvizmo. Mokslai turi būti surikiuoti nauju pagrindu. Iš mokslo turi būti pašalinti bet kokie dalykai, kurie negali būti verifikuojami (spekuliatyvūs). Kai kurie tiksliųjų ir gamtos mokslų pasiekimai gali būti pritaikyti ir filosofijai.
Mokslą reikia apriboti, kad jis teigtų tik faktiškai. Lamberas mano, kad mokslas turi vengti psichologizacijos, turėti išorinius faktus ir būti objektyvus. Žmogaus intelekto teorija neturi būti tokia kaip Loko. Mokslas turi apsiriboti ffaktų konstatavimu.
Mokslininkams labai trukdo įvairios filosofinės fikcijos. Metafizika- ne mokslas. Už mokslo ribų turi būti išstumta tiek idealistinė, tiek materialistinė metafizika. Mokslininkai turi spręsti tas problemas, kurias galima išspręsti empiriškai. Filosofija atsidūrusi keblioje padėtyje, nes jei ji nori būti mokslu, ji turi remtis faktais. Specializuoti mokslai išstumia tyrimo objektą. Specializuoti mokslai turi faktus, o filosofija turi sintetinti, jei nenori pulti į spekuliacijas. Filosofija pakeičia savo objektą (iš mokslo apie būtį- mokslas apie mokslą). Jos tikslas- tirti mokslų pagrindus, ji turi bbūti enciklopedinis mokslas. Filosofija padeda surikiuoti mokslų rezultatus, rūpinasi jų mokslų klasifikacija.
Visas pažinimas yra fragmentiškas, nesukursi sistemų. Filosofijai ir mokslui būtinas labai didelis atsargumas. Dekartas klydo, manydamas, kad mokslas turi būti grindžiamas subjekto sąmonės analize. Mokslas yra kolektyvinis kūrinys, jis- visuomeninės prigimties dalykas. Filosofai per mažai kreipė dėmesio į visuomeninius mokslus. Mūsų mokslas yra sąlygotas biologiškai. Jis yra žmogaus prisitaikymo prie gamtos įrankis. Filosofijai lieka du keliai: mokslų rezultatus sintetinanti disciplina arba tyrinėti mokslų pagrindus.
Fichtė- jo filosofija visai kitokia nei Apšvietos, nes jis- vokietis. Fichtė pirmasis nuo Kanto kritinės filosofijos priėjo prie idealizmo. Įsitikinęs, kad jo filosofija yra kantizmo išvystymas. O Kantas jo filosofiją laikė visiškai netikusia sistema. Fichtė svarbus kaip vokiečių nacionalizmo teoretinių pagrindų kūrėjas (Raselas). Skaitydamas Kantą, Fichtė surado savo kelią. Sakė kalbas vokiečių tautai, kurios apibūdinamos kaip šiuolaikinio nacionalizmo pradžia. “Dorovės mokslo sistema”, “Žmogaus paskirtis”, “Uždara prekybinė valstybė” ir kiti kūriniai. Fichtė buvo įsitikinęs, kad plėtojo Kanto sistemą.
Sunku apibrėžti filosofijos objektą. Filosofija savo tyrimo objekto negali apriboti vieninteliu dalyku ir negali būti vien tik konkrečių mokslų suma. Mokslas turi tam tikras aksiomas, tam tikras prielaidas, kurių nemato konkretus mokslas. Filosofija tas aksiomas turi atrasti, pagrįsti mokslą. Ji- metamokslas, mokslo teorija.
Subjektyvi sąmonė- vienintelis mokslų pagrindas, pagrindinis subjekto ir oobjekto tapatumo pagrindas. Nėra nerefleksyvaus “aš” pirmiau refleksijos. Sąmonė yra pirmoji duotybė ir visi objektai duoti sąmonei. Objektas ir subjektas yra vieningi. Dekartas kalbėjo apie res cognitas, o Fichtė sakė, kad ir res extensa turi būti suvesta į “aš”. Visi sąmonės duomenys turi ir gali būti dedukciškai išvedami iš “aš”- subjekto. Visos sąmonės struktūros glūdi joje pačioje.
Fichtė užbaigė tai, kas glūdėjo Dekarto filosofijoje. Jei negalim išeit už savo sąmonės, tai fizinio pasaulio, išorinių objektų pažinimas nėra reikalingas. Neužtenka vien tik pojūčių konstatacijos. Prie subjektyviojo idealizmo Fichtę stumia Kanto daikto savaime idėja. Jo nuomone, tai silpniausia Kanto filosofijos vieta. Negalima pripažinti dalyko, kuris lieka svetimas mūsų sąmonei, intelektui. Reikia tirti, kaip objektai atsiranda mūsų sąmonėje. Sąmonė- bet kokio mūsų pažinimo sąlyga, sąmonei nieko nėra noumeniška. Galima abejoti viskuo, išskyrus sąmonės ir savimonės buvimą. Fichtė pradeda aiškintis, kaip galimas daiktų suvokimas. Jis klausia, kokias struktūras turi mūsų sąmonė ir savimonė. Pagrindinė aksioma- sąmonės sintetinio vienumo pripažinimas. Sąmonė pradžioje visada sau tapati- tai taip pat aksioma. Fichtė sąmonėje pripažįsta ir neįsisąmonintus dalykus (skirtingai nuo Dekarto). Jis pirmasis Vokietijoje pradeda formuoti dialektikos užuomazgas. Jei sąmonė yra “aš”, tai mūsų pažinimo turinys (tai, ką suvokiame)- “ne aš”. Sąmonė teigia tai, kas yra “ne aš”. Ji ssuvokia objektus, kurie nuo jos skiriasi, bet kartu ir nuo jos priklauso. Mūsų sąmonėje atsiranda neigimas- objektai yra sąmonės neigimas. Save kaip sąmonę suvokiame intelektualinės įžvalgos dėka. Vėlyvasis Fichtė daugiau kalba apie absoliutų “aš”, o ne baigtinį ir konkretų kaip ankstyvasis Fichtė. Tarp sąmonės ir objekto santykiai visada yra nesimetriški. “Ne aš” yra nepakankamas palyginus su absoliučiu “aš”. “Aš” sau priešpastato “ne aš”. Absoliuti sąmonė diferencijuojasi į “aš” ir “ne aš”. Egzistuoja daugybė “aš” ir “ne aš” sąveikos formų: teorinė- suvokimas, praktinė- moralės pasaulis. Gamta- tam tikra pojūčių visuma, kuri vystosi iš dvasios. Pripažįsta praktinio proto prioritetą prieš grynąjį protą. Filosofas turi pradėti nuo transcendentalinio subjekto, kuris yra pirmiau patyrimo. Mes turime to subjekto intelektualinę įžvalgą, nes mes suvokiame, kad mūsų sąmonė aktyvi. Įžvalga atsiranda iš sąmonės aktyvumo įsisąmoninimo. Sąmonė- veikla ir niekas daugiau, subjektas nėra daiktas, jis yra veiklumas. Empiristai subjektą suveda į fizinius fenomenus. Bet, anot Fichtės, fizinius fenomenus pirmiausiai turi pakeisti objektyvuojanti subjekto veikla kad jie taptų fiziniais fenomenais. Sąmonė arba absoliutus “aš”- begalinis veiklumas. Fichtė bando jungti fenomenologiją ir idealumą. Filosofo uždavinys- rekonstruoti grynojo “aš” veiklumą. Sąmonė atsiranda tada, kai pirminis veiklumas skyla į baigtinius “aš” ir “ne aš”. Pirminė būties forma- ne realus pasaulis, o
jį sukūręs veiksmas, kuris nėra dieviškas. Fichtės doktrina nutolusi nuo įprastinio mąstymo. Veiksmas pirmiau substancijos, jis pirmasis būties pagrindas.
Fichtė pasiūlo aktyvistinę būties koncepciją. Tai, kas substancialu,- tam tikro veiklumo pasekmė. Veiksmas neįsivaizduojamas be tikslo ir be idealo. Pasaulio esmė glūdi tiksle (ideale). Realaus pasaulio esmė- ne tame, kas yra, o tame, kas privalo būti. Kai kas yra nepaaiškinama realaus pasaulio. Veiksmas visada numato tikslą. Tikrovė išauga iš idealo, o ne idealai iš tikrovės. Čia Kanto transcendentalinė filosofija verčiama idealizmu. Vien iiš patyrimo tikrovės pažinti neįmanoma. Subjektas visų pirma yra tam tikrų tikslų troškimas. Subjektui reikalingas “ne aš”. Gamta taip pat yra būtina moralinių tikslų realizacijos priemonė. Be kliūčių troškimas taptų beprasmis. Susidurdamas su “ne aš”, subjektas susiduria su savo laisvės suvaržymu. Subjektas nuo pat pradžių yra į moralę orientuotas objektyvumas, jis save suvokia kaip laisvą valią. Praktinė sąmonės dalis sąlygoja teorinę sąmonės dalį. Kategorinio imperatyvo užuomazgos gali būti atsektos gamtiniame pasaulyje. Moralinių tikslų siekimas- pirminio sąmonės aktyvumo pasireiškimas. Tarp moralės iir gamtos yra nuoseklus perėjimas. Mes esame tai, kas mus formuoja (tikslai, idealai). Mumyse nėra būties, kuri nežinotų apie save. Moralėje galime patys determinuoti savo tikslus. Moralės sritis yra išskirtinė. Visas žinojimas- žinojimas apie mus pačius. Daiktai patenka į mūsų ssąmonę, nes “aš” pirmapradiškai yra subjekto ir objekto vienumas. Nėra jokio išorinio jutimo, nes nėra jokio išorinio suvokimo. Moralėje suprantame, kad galime patys kelti tam tikrus tikslus, kad esame ne tik gamta. Praktinis protas- kiekvieno proto pagrindas. Mes pažįstam todėl, kad sugebam veikti. Moralė suteikia galimybę iškilti virš gamtos. Be praktinių dėsnių pasaulis taptų niekas. Virš nieko iškylam ir išsilaikom tik dėl savo moralės. Moralė įrodo, kad egzistuoja laisvės viešpatija, atsiveria geresnio pasaulio perspektyva. Kiekvienas iš mūsų atliekam tam tikrus įsisąmonintus veiksmus, žmogus nėra vien jutiminio pasaulio produktas. Pasaulis egzistuoja tik dėl sugebėjimo suvokti moralinę pareigą. Fichtės praktinis protas nėra vien tik uždaras moralės dėsnis.
Kultūros pagalba žmonės pradeda trokšti to, kas yra jų savastis. Per kultūrą gamtos ir laisvės pasauliai ppasirodo susieti. Tai laisvės tikslų sfera. Pats savyje protas yra grynai praktinis. Fichtė sunaikina kantiškąjį teorinio ir praktinio proto skyrimą. Praktinė filosofija yra pirmesnė už teorinę. Mąstymas visada pasirodo kartu su būtimi, jie neatskiriami. Laisvė neįsivaizduojama ir neatskiriama nuo moralės.
Fichtė pasisako už uždarą valstybę, kuri būtų subalansuota. Jis manė, kad valstybė- kaip gamtinis organizmas. Pasiekusi tam tikrą tobulumo lygį, valstybė nunyks.
Šelingo filosofija- romantizmo manifestacija. Jis su kiekviena knyga yra vis kitoks. 17 metų jau buvo filosofijos magistras, o 20 metų- pprofesorius. Darbavosi su Hėgeliu. Greitai keitėsi interesai. Priduria daugybę naujų motyvų. Menas- didžiausias žmonijos kūrinys. 1800 metais “Transcendentalinio idealizmo sistema”, “Žmogaus laisvės filosofija”. Neaišku, ar Spinoza, ar Fichtė jam padarė didesnę įtaką. Šelingui viskuo yra subjektas. Filosofija turi tirti tai, kas besąlygiška. Iš Spinozos perėmė susidomėjimą absoliutu. Šelingas ieško absoliuto, bet netiria sąmonės sąlygų. Absoliutas pats teikia savo egzistavimo sąlygas. Apie absoliutą galima kalbėti tik negatyviai: ne daiktas, ne sąvoka, ne grynoji būtis. Absoliutas- tapatumas to, kas absoliučiai realu ir idealu. Gamta ir subjektai- išvestinės absoliuto formos. Absoliutas- niekas, bet kartu ir visa ko pagrindas. Jį galima suvokti intelektualinės įžvalgos pagalba. Absoliučiai laisva dvasia intelektualinės įžvalgos pagalba suvokia save pačią- tai intuicija. Teorinis protas mums negali suteikti absoliuto pažinimo. Absoliutas- laisvės aktyvumas, gamtos ir dvasios tapatumas. Pagrindinė gamtos ir dvasios savybė- laisvė. Gamtoje absoliutas yra realus, o dvasioje- idealus. Gamta yra matoma dvasia, o dvasia- nematoma gamta.
Gamta yra dvasios simbolis. Šelingas nesutinka su jokiu mechanistiniu gamtos aiškinimu. Negyvi daiktai- gamtos anomalijos. Dvasios istoriją galima pažinti iš gamtos istorijos. Sąmonės dėka subjektai sugeba save priešpastatyti pasauliui, o tada atsiranda tas, kas pajėgia jį atskirti nuo stebėjimo būdo. Tam, kad galėtume klausti, kas yra gamta, reikia turėti savimonę, sąmonę. Per refleksiją gamta vvirsta objektu. Mes suvokiam pasaulio vieningumą, nes gamta ir sąmonė turi tą pačią istoriją. Žmogiškoji sąmonė neįsivaizduojama be subjekto valios, sugebėjimo determinuoti savo veiksmus. Sąmonė ir gamta pagrįsta priešingų jėgų susidūrimu. Mūsų sąmonė suvokia tai, kas jai svetima ir varžo pirminį aktyvumą. Absoliutų laisvės būtinumą galima objektyvuoti per tai, kas nėra absoliutu. Subjekto ir objekto perskyra atsiranda tada, kai suvokiamas skirtumas tarp daikto savaime ir “aš” savaime. “Aš” reflektuoja patį patyrimo veiksmą. Išorinis pasaulis yra absoliuto veikimas. Vidinis pasaulis svarbesnis už išorinį pasaulį. Šiame pasaulyje turime nuolatinį laisvės ir būtinumo susidūrimą. Subjektas yra vienintelė vieta, kur laisvė yra įsisąmoninama. Tačiau jis nėra laisvės priežastis. Laisvės priežastis yra už subjekto, ji kyla iš absoliuto. Individuali valia visada keičia išorinius objektus. Mūsų sąmonė ne tiek atspindi pasaulį, kiek jį kuria. Mūsų laisvė visada pasiruošusi peržengti laiką. Tai, ką mes vadiname tiesa,- yra sukuriama. Mes kaip veikiantys subjektai esam nukreipti į tai, ko dar nėra, bet kas pasaulyje privalo būti. Realusis ir idealusis aspektai žmonių veikloje yra stipriai persipynę.
Visuomeninė laisvė neatspindi tikrosios laisvės prigimties. Visuomenei laisvė visuomet susieta su tam tikru būtinumu. Tik mene galime suvokti subjekto ir objekto vieningumą, tik jis sieja laisvę ir būtinumą. Pasaulis nėra vien tik objektas, jame yra llaisvės elementas. Kai žmogus į daiktiškumo sferą įneša laisvę, tai prie to jis prideda ir savo esmę. Mene jau ne pasaulis apibrėžia veikimo sąlygas, subjektas tampa tuo, kuris apibrėžia pasaulį. Gamtos kaip visumos neįmanoma pažinti teorinės refleksijos pagalba, tam reikalingas menas. Menas, o ne teorija, geriausiai demonstruoja žmogaus kūrybinius sugebėjimus. Grožio akivaizdoje prisimenamas pirminis sutarimas su absoliutu. Filosofas turi prilygti menininkui. Mitologija- pasaulio sužmoginimo būdas. Per mitologiją objektai mums neatrodo vien tik išoriški: atsiranda objekto ir subjekto tapatumo suvokimas.
Subjekto savimonė pereina kelias pakopas. Veikiantis ir pažįstantis subjektai- du skirtingi dalykai. Visa mūsų kultūra taip pat yra laipsniškas absoliuto pasireiškimas. Visa istorija iš anksto yra determinuota. Egzistuoja gamtoj ir kultūroj laisvės ir būtinumo vienybė. Filosofija negali kalbėti apie absoliutą teorinėm priemonėm. Kiekvienas menininkas įneša į šį pasaulį tai, ko jame nėra, todėl jis lyg ir dievas. Mene gamta pasiekia savo ribą.
Hėgelis- postrenesansinių laikų Aristotelis. Pradžioje rašė politinius ir teologinius traktatus (studijavo teologiją). Hėgelio kūryba skirstoma į tris laikotarpius: 1881 – 1886 metai, vėliau 10 metų nedirbo akademinio darbo, tada- Berlyno laikotarpis. “Dvasios fenomenologija” (1807 metai), “Logikos mokslas” (1812 – 1816 metai), “Filosofinių mokslų enciklopedijos metmenys” (1817 metai).
Filosofija neturi turėti jokių išankstinių prielaidų. Jos principai atsiskleidžia sistemoje. Svarbiausia Hėgelio filosofijos sąvoka- dvasia.
Hėgelis galvojo, kad užbaigė moderniąją Vakarų filosofijos epochą. Jis mano, kad filosofijoje nuolatos viešpatavo dualizmai ir nori juos įveikti: kantišką, gamtos ir laisvės, baigtinės ir begalinės dvasios priešstatą. Pasaulis per daug sudėtingas, kad jį būtų galima paaiškinti dualizmais.
Tarp skirtingų opozicijos narių, dviejų priešstatos elementų visada galima rasti bendrą tapatumo pagrindą. Tapatumas turi būti suvokiamas dialektiškai. Yra A, ~A ir jų sintezė. Hėgelis atsikrato dekartiško dualizmo tarp dviejų substancijų. Subjektas ir objektas yra tam tikroje dialektinėje vienybėje. Pakeičia racionalumo sampratą: racionalizmas HHėgeliui yra tuo, ką pasiekiame, kas vystosi istoriškai. Tai naujas dalykas. Nėra gryno racionalumo, žmogus pradeda ne nuo jo. Racionalumo standartai kinta istoriškai, bet šiame kitime yra tam tikra logika.
Pasiūlo antidualistinę subjekto sampratą. Hėgelis sako, kad subjektas nėra grynasis racionalumas. Nėra grynojo subjekto, apie kurį kalba Dekartas. Visos subjekto funkcijos, įskaitant ir dvasines, yra įkūnytos. Subjekto nėra, jei jis neįkūnytas objektuose. Žmogus mąsto ir savo mąstymą jis turi įkūnyti tam tikru būdu. Pasaulyje egzistuoja tęstinumas.
Žmogus yra biologiškumo ir dvasiškumo visuma. ŽŽmogus sugeba kitaip save objektyvuoti nei gyvūnai. Jis gali keisti savo biologinę prigimtį, bet kartu nuo jos priklauso. Dvasia- neigimas to, kas yra biologiška. Tai, ką mes sukuriam taip pat galima suskirstyti hierarchiškai. Už gyvybės formų hierarchijos galima rasti mąstymo fformų hierarchiją. Racionalumas visada yra pasirinkimas. Mąstantis subjektas egzistuoja tik įkūnytas. Mąstymas reikalauja tarpininkavimo. Visa žmogiškoji kultūra yra tarsi lipimas laiptais. Žmogus visada gali peržengti savo įsikūnijimus. Subjektas yra prieštarų susidūrimo vieta. Tiek gamtoj, tiek ir kultūroj egzistuoja tam tikras tikslas- kylama prie aukštesnių formų.
Tai, kas dvasia, pagal Hėgelį, suvienija. Visas pasaulis gali būti kartojamas kaip dvasios emanacija. Žmogus- būtina dvasios emanacijos sąlyga. Jeigu vystymesi yra kažkokia logika (dvasia auščiau už materija ir jos susietos), tai yra ir kažkoks tikslas (tvarka?). Žmogus turi vystytis kaip kultūros kūrėjas, kurios būna skirtingų epochų. Hėgelis vedė link skirstymo į epochas.
Subjektas yra įtarpintas kultūroje ir istorijoje (to nematė Dekartas, kai manė, kad subjektas gali vienas vystytis). Gamta irgi yra tam tikra vystymosi forma, ji yyra sustingusi dvasia. Gamta su žmogaus atsiradimu pereina į kokybiškai naują pakopą. Sąmonė yra įmanoma todėl, kad mes sugebame iškilti virš objekto. Ji vystosi subjekto- objekto distinkcijos rėmuose. Egzistuoja didesnė dvasia.
Visas pasaulis yra dvasios įsikūnijimas ir jos raiška. Per gamtą žmogus žengia link vis didesnio savo egzistencijos sukultūrinimo. Mes, kaip baigtinės dvasios, tam tikrame istoriniame taške pradedame pažinti dvasią, kurios įrankiais esame, dėl to sistema uždara. Dvasia yra absoliučiai laisva (tuo ji skiriasi nuo žmogaus dvasios), ji skleidžiasi kaip racionalumas. VVisa, kas tikra, yra protinga, viskas, kas protinga, yra tikra.
Žmogus turi prigimtį, kurioje įtvirtinta laisvė, bet laisvė priklauso nuo jos įtarpinimo formų. Visa pasaulio istorija yra tam tikro būtinumo pasireiškimas. Net tai, kas atrodo atsitiktinumas, gali būti išvesta iš dvasios prigimties. Jei pasaulis turi būtiną struktūrą, ji yra prieinama mūsų protui. Dvasia neturi absoliučios pradžios, bet ją įmanoma surasti. Pasaulis- dvasios emanacija, todėl dialektikos pagalba galime įrodyti emanacijos formas.
Daiktus reikia suprasti kaip platesnės visumos, sistemos dalis, nes jie yra prieštaringi, kai į juos žvelgi atskirai. Pasauly egzistuoja tam tikra racionali ir būtina tvarka. Dialektika turi leisti pažinti būtinumą. Jei kažkokie baigtiniai daiktai yra sau nepakankami, tai reiškia, kad už jų turi būti kažkas, kas sąlygoja jų egzistavimą. Kiekvienas daiktas yra sau nepakankamas, tai jis nurodo į visumą, o ji- racionali. Pradėję nuo atskiro daikto, turime įrodyti jo ontologinį būtinumą.
Tai, kas yra dvasia, tuo pačiu metu yra sau tapati ir netapati. Dvasia negali egzistuoti be pasaulio, be prieštaravimų. Dvasia gali egzistuoti tik per priešybių įveikimą, o ją pažinti galima tik per tapatumus. Vienos formos yra kitų neigiamos ir peržengiamos. Visi daiktai nurodo į už jų esančią visumą. Visa, kas duota šiame pasaulyje, yra duota tarpiškai. Pagrindinis pasaulio bruožas yra dialektika. Visi ddaiktai nurodo į už jų esančią visumą, kurios nesuprasi be priešybių įveikimo.
Dvasia yra vidiniai prieštaringa, prieštaravimas- neatskiriama būties savybė. Tai visa ko kitimo, atsiradimo šaltinis. Dvasia kažką teigia, o tai paskui yra įveikiama. Prieštaravimas leidžia pereiti iš vieno lygio į kitą lygį. Dvasia vienintelė sugeba vienyti prieštaringus elementus. Dvasia yra kovoje su savimi. Negalima į daiktus žiūrėti vien tik iš tapatumo pozicijų. Prieštaravimas- tam tikras ontologinis konfliktas, kuris skatina raidą, vystymąsi.
Neigimas nėra vien tik klaidos pašalinimas. Tai, kas mirtis atskiram individui, visumai yra egzistavimo sąlyga. Kiekvienas atskiras individas turi mirti, nes taip išlieka visuma. Atskiri daiktai negali įveikti neigimo. Dvasia sugeba suderinti tai, ko nesugebame mes suderinti.
Hėgelio filosofija apibūdinama kaip absoliutus idealizmas. Jis mano, kad tikrovė gali būti paaiškinta idealių sąvokų pagalba. Idėjos pagalba galima parodyti racionalų būtinumą, už kurio nieko nėra. Racionali dvasios tvarka yra pirmesnė už istorinę, gamtinę tvarką. Gamta yra idėjos kitabūtis. Per kultūrą dvasia pradeda sugrįžti į save; visa, kas egzistuoja, galima aprašyti sąvokų pagalba. Logikos kalba galima aprašyti ontinio pasaulio struktūrą.
Visas pasaulis yra idėjos manifestacija. Būtis ir mąstymas yra tas pats. Dvasia tuo pačiu metu yra ir baigtinė, ir begalinė. Didžiausia filosofų klaida- neįmanoma šio pasaulio paaiškinti vieno principo pagalba. Šiam pasauly teisingas ir teiginys, iir jo neigimas. Jie gali būti paaiškinti visumos požiūriu, kaip susieti dalykai. Filosofija turi parodyti, kaip per prieštaravimus vystosi visuma. Tai, kas yra pasaulio pažinimas, yra dvasios savęs pažinimas. Mūsų mąstymas visada yra platesnės dvasinės visumos dalis. Dvasios vieningumas pagrįstas skirtybėmis. Mes esam baigtinės būtybės ir kartu platesnės nebaigtinės visumos dalys.
Hėgelio dialektika prieštaravimą supranta kitaip nei įprastinė logika. Dialektika- judėjimas tarp tam tikrų sąvokų, tarp kurių reikia rasti ryšį. Visa sistema pasižymi matematiniu griežtumu. Dialektikoje yra viena įrodymo galimybė, kaip seka vystosi. Dialektinės formos seka būtinai.
Kiekvieno individo sąmonė veda prie dvasios. Nėra jokio netarpiško pažinimo. Pažinimui būtinai turi tarpininkauti sąvoka. Tai, kas atskira, galima pažinti tik bendrybių, bendrų sąvokų pagalba. Atskirybė nesiduoda pagaunama be bendrybės, bet bendra svarbiau už atskira. Juslėmis turime reikalą su atskirais daiktais, bet kai turime suvokti atskirus daiktus, einama prie jų sąvokos. Sąvoka daiktus įtalpina į tam tikras bendrybes. Taip vystosi visas pažinimas.
Visa, kas yra betarpiška, mes galime pagauti per neigimą. Kiekvienoj sąmonėj galima rasti du elementus: sąmonę ir jos turinį. Žmogaus būtis priklauso nuo išorinės tikrovės, jis gali kurti aukštesnes sąvokas. Jis negali būti sau visiškai tapatus, nes jam reikia išorinių daiktų. Sąmonės formos yra kuriamos ir įkūnija vis aukštesnes hierarchijos formas. Tam tikrame sąmonės
etape žmogus pradeda suvokti savo laisvę.
Pasaulis taip sukultūrinamas, kad mes jį pradedame traktuoti kaip dvasinės prigimties. Kultūroje yra žengiama prie vis universalesnių dalykų, žmogus įsisąmonina, kad realizuoja universalesnę esmę. Per universalijas dvasia objektyvuojasi. Žmogaus veiksmai sąlygoti aplinkos. Individas yra priklausomas nuo aplinkos, kultūrinės visumos. Individo autonomija nėra iš pačių individų. Individai už visuomenės neranda moralinio tapatumo. Jų autonomija nėra iš jų pačių, ją kuria visumą. Žmogaus neapibrėžia grynasis mąstymas. Žmonių sąmonė nuolatos yra susvetimėjusi.
Pasaulis gali būti pakeistas pagal universalų protą. JJis vis labiau sudvasinamas. Žmogus yra absoliučios dvasios savivokos įrankis, o jos realizacija numato žmogaus išsivystymą. Dvasia gali sugrįžti į save per žmogaus kultūrinio gyvenimo transformaciją. Kantas klydo, sureikšmindamas autonomiją, nors ji ir yra svarbi. Individas yra autonomiškas, nes priklausomas nuo aukštesnės visumos. Per daug Kantas autonomiją sieja su atskiro individo valia, o tai sąlygota būtinumo. Iš Kanto laisvės sąvokos neįmanoma išvesti nei visuomenės, nei politikos, nei kultūros. Autonomija priklauso nuo dvasios.
Hėgelis pripažįsta individualios autonomijos reikšmę, bet reikia skirti moralę kkaip autonomiją ir moralę kaip doroviškumą. Kantas blogai suprato autonomijos prigimtį. Moralumas- individo autonomijos suvokimas, jis priklauso vien tik nuo individo apsisprendimo. Jis nenurodo, kad moralė realizuojama tam tikroj aplinkoj. Doroviškumas nurodo į tam tikrus papročius, įpročius, nuostatas, bendruomenę, kultūrinę vvisumą.
Individai yra tuo, kuo jie tampa tam tikroje bendruomenėje. Už atskirų individų yra tam tikra platesnė dvasinė visuma, iš kurios įgyjamos vertybės. Individo pareigos ir laisvės suvokimas susieti su platesne visuma.
Tautos dvasia leidžia paaiškinti istorijos vystymąsi, nes jo neįmanoma paaiškinti vien iš individo pozicijų. Žmogus yra įkūnytas tam tikruose visuomeniniuose santykiuose. Už atskirų individų yra tautos dvasia. Tai tam tikros bendros institucijos: valstybė, religija ir taip toliau. Istorijoje yra uždari ratai. Lokalines civilizacijas galima paaiškinti tik tautos dvasios pagalba. Svorio centrą Hėgelis perkelia nuo individo į bendruomenę.
Istorija vystosi tam tikrų tikslų link, ji teleologiška. Istorijos protas yra gudrusis protas, nes skiriasi individualaus istorijos suvokimas ir tai, kas yra istorijos kaip proceso esmė. Istorija mus pergudrauja.
Absoliutas grįžta į save per kultūrines fformas: menas, religija, filosofija. Objektyvuota dvasia vystosi per tam tikras formas. Mene dvasia yra reprezentuota jusliškai, todėl menas dar adekvačiai neatspindi absoliuto. Menas dar turi jusliškumo elementą. Religija yra simboliškesnė, abstraktesnė. Ji reprezentatyvus pažinimo modusas, naudoja jusliškai suvokiamus įvaizdžius, bet labiau abstrahuoja absoliutą.
Filosofija yra aukščiausia absoliuto pažinimo forma. Joje dvasią pažįstame kaip tokią. Ji absoliutą suvokia grynai sąvokų pagalba. Filosofija visų pirma yra filosofijos istorija, ji skleidžiasi per savo istoriją. Filosofija kaip sistema yra pasiekusi užbaigtumą. Dvasia tampa pati sau aaiški. Istorija atrodo pasiekusi savo tikslą.
Karlo Markso filosofija. Marksas pakeičia teorijos ir praktikos suvokimą. Filosofija negali būti vien tik spekuliacija, ji yra sudaiktinta socialiniuose santykiuose ir privalo sugebėti keisti praktiką. Teorija turi ne tik aiškinti, bet ir kritikuoti, keisti pasaulį. Filosofija turi formuoti praktinio veiksmo programą. Neaišku, ar marksizmas yra teorija, ar ideologija.
Marksizmas yra aiškinamųjų ir normatyvinių dalykų mišinys. Marksas aiškina tai, kas yra, o kartu formuluoja ir tai, kas turi būti. Marksizmas visada nori atrodyti labai moksliškas. Jei teorija paaiškina, bet nenori nieko pakeisti, tai pagal Marksą- ji bevertė. Socializmas gali būti įrodytas kaip objektyvi visuomenės vystymosi galimybė (būtinybė?).
Markso filosofija- pozityvizmo ir romantizmo mišinys. Pozityvizmas stengiasi rasti visuomenės gyvenimo dėsnius. Romantizmas stengiasi sukurti kokybiškai naują visuomenę. Marksas kritikuoja utopinį socializmą. Anot jo, socializmas turi pažinti visuomenės gyvenimo procesus. Neaišku, ar Marksas materialistas.
Marksas atmeta idealistines Hėgelio prielaidas apie dvasią ir idėjos primatą. Jo nuomone, materialinio gyvenimo sąlygos daro įtaką žmogaus idėjiniam gyvenimui. Marksas taip pat atmeta Hėgelio valstybės ir pilietinės valstybės skyrimą. Valstybė visuomet išauga ant tam tikro ekonominio pagrindo. Politinės institucijos tik atrodo įkūnijančios bendrybę.
Žmonių lygybė formali. Politinė buržuazinė lygybė tik maskuoja dalinius ekonominius (egoistinius?) interesus. Nauja vergovės forma- esi laisvas politiškai, bet pavergtas socialiniame lygmenyje. Hėgelio valstybė neišmatuoja žžmogaus iki galo: žmogus susvetimėjęs, jis nerealizuoja savęs. Buržuazinė visuomenė tik paslepia socialinius konfliktus, bet nekreipia dėmesio į žmogaus socialinę padėtį.
Liberalizmas yra labai silpnas. Šiuolaikinė buržuazinė valstybė pagrįsta žmogaus teise. Žmogų paveikė privačios nuosavybės egzistavimas. Susvetimėjusios visuomenės padėtį galima įveikti pašalinus klasinius santykius tarp žmonių. Tačiau valstybė atsiranda tik su klasėmis. Privati nuosavybė, klasės ir valstybė- trys surišti dalykai. Pasikeitus vienam, pasikeičia ir kiti.
Formali politinė lygybė yra tik maža žmogaus išvadavimo dalis. Būtinas socialinis žmogaus išvadavimas. Tikra demokratija yra aukščiau pilietinės visuomenės. Valstybė reikalinga tada, kai visuomenė suskaldyta į klases, ji yra žmonių socialinio susvetimėjimo atspindys. Visuomenė individams neturi atrodyti svetima. Turi išnykti konfliktas tarp privataus ir asmeninio intereso.
Marksas siekė didesnio pilietinės visuomenės ir valstybės suvienijimo. Ekonomikoje ir politikoje slypi visuomenės susvetimėjimo pagrindai. Politika visada pasižymi tam tikra autonomija. Ant to paties ekonominio gyvenimo pagrindo gali išsivystyti kelios skirtingos socialinės institucijos. Privati nuosavybė sukuria klasinės visuomenės struktūrą. Proletariatas- vienintelė klasė, kuri suinteresuota sunaikinti privačią nuosavybę. Išvaduodamas save, jis tuo pačiu išvaduoja visą žmoniją.
Socializmas nėra vien tik politinis veiksmas, kuris lemia socialinio gyvenimo pertvarkymą: vienos santvarkos pakeitimą kita. Tai radikali visos visuomenės gyvenimo transformacija. Viską lemia revoliucinės transformacijos turinys. Marksas niekada sistemiškai nesirūpino materializmu, nors jis ir apibūdinamas kaip materialistas. Žmogaus ssąmonė atspindi materialias visuomenės ir žmogaus egzistavimo sąlygas. Socialiniai santykiai priklauso nuo žmogaus santykio su gamta. Socialinė būtis apsprendžia sąmonę. Žmogus turi būti paaiškintas per darbą, jo darbo rezultatai jam daro grįžtamąjį poveikį. Darbas sukuria žmogų kaip socialinę būtybę. Dvasia- materiali ekonominė veikla. Istorija gali būti paaiškinta moksliškai, nes ekonomika gali būti paaiškinta moksliškai.
Ar Marksas kalbėjo apie istorijos dėsnius? Daugiau šneka apie istorinio vystymosi tendencijas. Istorijos dėsniai skiriasi nuo gamtos dėsnių. Gamybinės jėgos- bazė, gamybiniai santykiai- antstatas- tai, kas išaugo iš gamybinių jėgų. Gamybinės jėgos ir tai, kas nematerialu- žmogaus sugebėjimai gaminti, jų žinios ir panašiai. Analizuodami gamybinę veiklą, galime suprasti visą žmonijos istoriją.
Visuomenės gyvenimas (menas, filosofija, politika) irgi priklausomas nuo gamybinių jėgų išsivystymo lygio. Ne dvasiniai procesai sąlygoja materialinius (Hėgelis), o atvirkščiai. Jei gamybinės jėgos neatitinka gamybinių santykių, įvyksta revoliucija. Revoliucija sąlygoja perėjimą prie kitokių socialinių santykių.
Politika priklauso nuo ekonominių santykių, ji realizuoja tai, kas socialiai galima. Politika, teisė, menas, filosofija- antstatiniai reiškiniai. Klasės- žmonių grupės, kurios skiriasi pagal savo santykius su gamybinėmis jėgomis. Kaip atskiri individai žmonės gali nejausti priešiškumo kitos klasės atstovams. Bet kuri klasinė visuomenė yra antagonistinė. Klasės kovoja tarpusavyje. Istoriškai viena viešpataujanti klasė keičia kitą, o proletariatas- išskirtinė. Proletariato pergalė reiškia, kad klasių nereikia.
Darbas sudaro
žmogaus esmę. Klasinėje visuomenėje darbas ir žmonės yra susvetimėję. Asmenybė tampa antriniu dalyku. Tai griauna žmogų ir visuomenę. Klasinio skirtumo neįmanoma panaikinti. Žmogiškosios veiklos rezultatai nukreipti prieš patį žmogų. Žmonės nebeturi socialinių procesų kontrolės. Proletariato padėtis- valstybės kaip dorovinės substancijos paneigimas. Ideologija- neišvengiamas dalykas klasinėje visuomenėje. Šis procesas žmogui nepalankias idėjas apverčia aukštyn kojomis.
Klasinį interesą kiekviena valstybė pateikia kaip universalų. Valstybė (ir feodalinė, ir vergovinė) yra reikalinga visai visuomenei, bet kai kuriai jos daliai- labiau. Valstybė nevienodai atstovauja atskirų klasių iinteresus. Kai kada jie gali sutapti, bet paprastai valstybė yra gamybinių priemonių savininkų pusėje. Valstybė yra klasė, bet ne absoliutinė.
Proletarinė revoliucija turi būti pasaulinė. Ideologijos iškreiptai atspindi socialinius konfliktus, bet jos yra būtinos, nes be jų klasinė visuomenė neišgyventų. Žmonės paklūsta idėjoms, kurios netarnauja jų interesams. Prie socializmo galima pereiti tik subrendus materialinėms, ekonominėms sąlygoms. Marksas yra bet kokio teroro priešininkas.
Pagrindinis dalykas socializmo sukūrimui- privačios nuosavybės panaikinimas. Socialistinė revoliucija gali įvykti tik kapitalistiškai išsivysčiusiose visuomenėse. Kiekvieno individo laisvas vystymasis bus ssuderintas su kitų individų vystymusi. Socializmas nėra tapatus kolektyvizmui. Marksas vengė kalbėti apie komunizmą, nes norėjo būti nuoseklus. Nurodo dvi komunizmo pakopas: a) išlieka kapitalistinės visuomenės elementų; b) įveikiamas susvetimėjimas. Tiki, kad galima radikaliai kitokia visuomenė negu mūsų. Neneigė socialinių rreformų reikšmės, bet sakė, kad jos negali pakeisti visko. Revoliucija neįvyks, kol mes visi nemanysim, kad ji yra prasminga ir kad kapitalizmas eina ta kryptimi. Marksas negailestingas kaip kritikas.
