Antikinės filosofinės mokyklos
TURINYS
ĮVADAS
I. FILOSOFIJOS IŠTAKOS
II. IKISOKRATIKAI
1. Mileto gamtos mokykla
2. Pitagoriečiai
3. Atomistai
4. Sofistai ir žmogaus studijos, 4 a. pr. Kr.
III. HELENISTINĖ FILOSOFIJA
1. Stoikai
2. Epikūriečiai
3. Skeptikai
4. Neoplatonikai
5. Vėlyvasis neoplatonizmas
6. Sirijos mokykla
7. Atėnų mokykla
IŠVADOS
LITERATŪROS SĄRAŠAS
ĮVADAS
Manoma, kad mokslas gimė Senovės Graikijoje, nors kinai gerokai ankščiau padarė svarbių atradimų, ypač astronomijos srityje. 200 m. pr. Kr. Graikai jau mokėjo tiksliai išmatuoti žemės perimetrą. Valdant romėnams, mokslo lygis Europoje nusmuko, tačiau Šiaurės Afrikos arabai išsaugojo protėvių sukauptas žinias. Renesansas vėl atgaivino tyrimų dvasią. Spaudos išradimas ir Amerikos atradimas praplėtė tyrimų galimybes.
Mokslas suklestėjo 17 a. – atrastas magnetizmas (Viljamas Gilbertas), kraujo apytaka ((Viljamas Harvis), mikroskopu aptiktos ląstelės. Mokslo vystymosi tempai labai išaugo 19 a. Buvo atrastas magnetizmo ir elektros ryšys (Džeimsas Maksvelis). Industrinės revoliucijos epochoje paaiškėjo termodinamikos dėsniai, kurie lemia vienos energijos formos virtimą kita. 19 a. Pabaigoje faktiškai jau buvo įrodyta atominė medžiagos sandara, atrastas elektronas (Džozefas Tomsonas). Biologijoje Lui Pasteras įrodė, kad mikroorganizmai sukelia ligas, Gregoras Mendelis nustatė genetinio paveldimumo prigimtį. Fizikoje Maksas Plankas sukūrė kvantinę teoriją, kuri įrodė, kad šviesa išspinduliuojama ir sugeriama porcijomis – kvantais. A.Einšteino sukurta reliatyvumo tteorija teigia, kad gravitacija iškreipia erdvę ir laiką. Kiti mokslai, pirmiausiai biologija ir geologija, suklestėjo 20 a.
Tačiau visi mokslai rėmėsi filosofija, todėl ir visi mokslininkai buvo vadinami filosofais. Pirmieji filosofijos fragmentai siejami su Rytų civilizacijomis. Seniausias tekstas, kuriame ryškėja filosofinė pproblematika – „Upanišados“ (Indija), kuriame pateikiama ne vienalytė filosofinė teorija, o įvairios pažiūros. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio-religinio mąstymo gelmėse, kaip senovės indų Vedų himnų religiniai filosofiniai komentarai. Tad galima teigti, jog filosofija atsirado Senovės Graikijoje, ten jai pirmą kartą pavyko atsiriboti nuo mitologijos, tačiau ne absoliučiai.
Todėl savo darbe plačiau ir aptarsiu filosofijos tėvynės, Senovės Graikijos filosofines mokyklas, jų steigėjus bei narius, tačiau nereikia pamiršti kad filosofijos mokyklų buvo tikrai nemažai, jų galima aptikti kiekviename laikotarpyje ir beveik visose civilizacijose.
Rašydamas šį darbą naudojau aprašomąją-analitinį metodą, mano manymų tai optimaliausias pasirinkimas,siekiant parašyti gerą darbą..
Literatūra, kurią naudojau yra ganėtinai įvairi, tačiau daugumoje knygų, nors ir skirtingų autorių, rašoma praktiškai tas pats, tik vienur paprasteniais terminais, o kitose labiau moksliškai, tad teko savo ddarbą papildyti ir straipsniais iš interneto, kad sutverčiau išsamesnį darbą.
I. FILOSOFIJOS IŠTAKOS
Vakarų filosofijos lopšys – graikų kolonijos Viduržemio jūros pakrantėse, Mažojoje Azijoje, kolonizuotoje joniečių, bei žemutinėje Italijoje. Gyvai prekiaudami su anuomet žinomais kraštais, graikų miestai kolonijos ne tik suklestėjo, bet ir pasisavino žinių, kurias buvo sukaupusios kitos tautos: matematiką, astronomiją, geografiją, kalendorių, monetų kalybą, popierių ir kt. Susidūrimas su svetimomis kultūromis ugdė ir plėtė dvasinį akiratį.
Šio laikotarpio požymiai – prasidedantis perėjimas nuo aristokratijos prie kitų politinių formų (tironijos, demokratijos) bei jį llydintys vidaus politikos krizės reiškiniai. Tą dvasinio persiorientavimo laiką ženklina posūkis, kuriam prigijo apibūdinimas „ nuo mito prie logo“ . Užuot aiškinus pasaulį antropomorfiniais dievais, nuo šiol ieškoma gamtinių, racionalių principų, kuriais būtų galima paaiškinti pasaulio tvarką ir žmogaus vietą.
Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII-VI a. Pr. Kr. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Tuometinė Graikija buvo ištisa valdymo organų susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Iš jų vėliau išsikristalizavo dvi politinės sistemos – aristokratinė (Spartoje) ir demokratinė (Atėnuose) .
Būtų galima išskirti tokius pagrindinius antikos filosofijos bruožus :
• Klausiama apie pasaulio pirminį pradą (archē) bei pirminį dėsnį (lógos); su šiuo klausimu siejasi vienovės pagrindo ieškojimas.
• Gvildenamos su alētheia (nepaslėptis) sąvoka susijusios temos: būtis, tiesa, tikrasis pažinimas.
• Domimasi žmogaus prigimtimi ir jo dorovine paskirtimi : siela, gėriu (agathón) ir dorybe (aretē). Individualioje etikoje sprendžiama problema, kaip pasiekti eudaimoniją (palaimą).
II. IKISOKRATIKAI
1. Mileto gamtos mokykla
Ši mokykla stebėjo gamtą, todėl jos atstovai buvo vadinami phusikoi („phusis“ – „gamta“, iš čia kilo mūsų fizika).
Pirmuoju filosofu laikomas Talis Miletietis. Maždaug 6 a.pr.m.e. Egėjaus jūros Mileto saloje Talis paklausė: „Iš ko sudarytas pasaulis?“ Jis apsižvalgė ir išvydo nuolat kintančius daiktus. Potvynio bangos ateina ir atslūgsta. Kur krito sėkla, išauga medis. Tačiau juk tturi būti kažkas pastovaus ir nekintamo šiame pasaulyje? Už gimimų ir mirties pasaulio turi būti kažkokia pirmapradė substancija iš kurios galima kildinti viską. Ir Talis nusprendė, kad tai vanduo.
Be to, Talis buvo matematikas (Talio teorema) ir astronomas (apskaičiavo Saulės užtemimą 585 m. pr. Kr.)
Jo mokinys Anaksimandras nusprendė, kad pirmapradė materija neturėjo formos, pavidalo ar kokių kitų išskirtinių savybių. Jis ją vadino Beribe. Ji teturėjo vieną savybę – visada buvo judesyje. Bet kaip iš šios beformės masės atsirado mūsų pasaulis?
Pasaulyje nuolat vyksta priešybių kova. Ir pirmapradei materijai sūkuriuojant erdvėje išsiskyrė 4-ios pagrindinės priešybės: karštis-šaltis, drėgmė-sausra. Šaltis ir drėgmė nusileido į sūkurio vidurį ir virto žeme. Karštis ir sausra pakilo į pakraštį ir sutvėrė ugnies žiedą. Iš žemės kylantis rūkas trukdo visąlaik regėti tą ugnies jūrą. Mes matome tik jos liepsnas pro rūko plyšius: Saulę, mėnulį ir žvaigždes. Drėgmę veikiant karščiui atsirado gyvybė – pirmiausia vandenyje. Žmogus išsivystė iš žuvies, kuri išlipo į sausumą .
Kitas Talio mokinys Anaksimenas laikėsi nuomonės, kad pasaulis sudarytas iš oro. Stebėdamas, kaip iš oro susidaro vandens lašai ir lietus, jis nusprendė, kad taip susidarė ir pasaulis. Drėgmė sukrito į centrą, o oras liko danguje. Jis atkreipė dėmesį į žmogaus gyvenimo ypatybę, priežastį, nes žmogaus ssiela sudaryta iš labai švaraus oro, dar užsilikusio tolimiausiame Visatos pakraštyje sausumą.
Visiems šiems pirmiesiems filosofams kilo klausimas: o kodėl iš pirmapradės substancijos susitvėrė pasaulis? Kas privertė ją judėti? Kadangi jie visą materiją laikė gyva., tai jie sakė, kad toji substancija pati savaime buvo judanti (kaip kad savaime juda gyvas organizmas). Tad ji sukūrė gyvybę ir pati buvo gyva tuo pačiu metu. Kadangi ji savaime judėjo, todėl buvo dieviška.
Heraklitas iš Efeso (Mažoji Azija), 5 a. pr.m.e. Vėlesni filosofai tęsė miletiečių tradiciją. Heraklitas irgi priėmė priešybių kovos principą. Tačiau jis nemanė, kad ta kova yra netvarkinga: „kova yra pasaulio teisingumas“. Kova būtina tam, kad egzistuotų Vienintelis. O visų daiktų pagrindas yra ugnis, nes ji pati tąsiausia. „Visi daiktai maišosi“. Pasaulis kinta dėl aukštyn kylančių ir žemyn besileidžiančių ugnies srautų. Reliatyvus pasaulio stabilumas yra dėl antykinai panašių jų proporcijų. Tačiau realybė viena – tai ugnis („visi daiktai yra viena“).
Visa tvarkanti priežastis yra Vienintelis. Žmogus gyvena dėl priežasties. Tačiau jis negali pasikliauti juslėmis, kurios dažnai apgauna. Tik iš Universaliosios priežasties požiūrio kampo jis regi, kad „visa yra viena“ bei „kova yra visa ko tėvas ir valdovas“ .
2. Pitagoriečiai
Pitagoras iš Samos salos į Krotoną (graikų koloniją Italijoje) išvyko maždaug apie 500
m. pr. Kr. Pasakojama, kad jis darė stebuklus ir domėjosi matematika. Krotone jis įkūrė religinę mokyklą.
Jis tikėjo sielų persikėlimu. Anot jo, kiekviena siela yra iš Dievo pagal kurio atvaizdą yra sukurta ir į kurį ji sugrįš apsivaliusi iš nuodėmės. Iki tol ji įeina į augalo ar gyvūno kūno iki pat šio mirties, o vėliau keliasi į kitą kūną, vėliau – dar į kitą ir t.t.
Kadangi žmogaus siela ir Dievas yra tos pačios prigimties, tai ir žmogus bei Visata tturi būti tos pačios struktūros. Siela valdo žmogų, Dievas valdo Visatą. Žmogaus siela yra baigtinis dalykas, tad ir Vienintelis turi būti baigtinis (ribotas), nes kitaip jo formos nebūtų galima atkurti sumažintu pavidalu žmogaus sieloje.
Tad Pitagorui tvarka, gėris ir grožis buvo tai, kas Apribota ir turi Formą. O blogis susijęs su Beribiu ir Beformiu. Pitagoriečiai visatą vadino „kosmos“ (tvarka), Visumos ir dalies panašumas buvo išreiškiamas proporcijomis. Juos ypač domino muzikinių intervalų proporcijos: oktava (2:1), penktinė (3:2) ir ketvirtinė (4:3). Kadangi vvisi daiktai gali būti suskaičiuoti ir tarpusavyje išreikšti proporcijomis, tai pasaulio pirminė substancija buvo skaičius (kaip muzikos harmonija paremta skaičiais, taip ir pasaulio).
Bet kas buvo skaičius pitagoriečiams? Jis turėjo erdvinę išraišką. Vienas buvo taškas. Du – linija. Trys – ppaviršius. O keturi – tvirtas kūnas. Tad sakyti, kad visa yra skaičius yra tapatu, kad visa susideda iš taškų kaip erdvės vienetų, kurie visi kartu sudaro skaičių. Tad taškai, linijos ir paviršiai yra objektai, iš kurių sudaryti visi daiktai pasaulyje. Ir visi daiktai yra kieti (skaičius 4).
Visumos (vieno) ir jos dalių (daug) sąryšis buvo visa ko pagrindas. Pvz., medicina – mokslas apie žmogaus dalių arba gyvybinių fluidų sutvarkymą. Tad pagrindinis skirtumas nuo joniečių buv, kad buvo klausiama „kokia pasaulio struktūra?“ (o ne „iš ko sudarytas pasaulis?“). Pitagoriečiams esmė buvo skaičius arba forma.
Reikia priminti, kad graikams forma nebuvo vien tik išvaizda (pavidalas). Jis jiems reiškė „visa, kas matoma ir žinoma“. Norėdami išsakyti žinias apie ką nors, duodate jo pavadinimą iir apibrėžimą. Tačiau objektas nėra tas pats, kas jo apibrėžimas. Graikai bandė sukurti kalbos sistemą atitinkančią mąstymo struktūrą, kurios teisingai atspindėtų realybės prigimtį. Joniečiai dalijo pasaulį į elementus. Heraklitas jau nepasikliovė jausmais. Tik mąstymo būdas gali suteikti informaciją apie daiktų prigimtį. O pitagoriečiai manė, kad daiktų prigimtį galima sužinoti per jų struktūrą (t.y. kalbant skaičiais).
Parmenidas iš Elėjos, 540-470 Jis buvo susirūpinęs skirtumu tarp Būties ir Nebūties. Ji [Būtis] yra, Nebūties nėra ir ji negali būti apmąstoma. T.y. žmogus negali mmąstyti apie tai, ko nėra. Visa, apie ką jis kalba ar mąsto, egzistuoja. Realybė nėra ta, kuri patiriama jutimais. Ji yra tokia, kokią apmąstome. Jutiminis pasaulis nėra realus. Po Parmenido filosofai daugiau netvirtino, kad jutimų ir mintijamas pasaulis yra tas pats.
Parmenidas nemanė, kad pasaulis yra vien tik minties vaizdiniai. Jam Būtis buvo erdvę užpildžiusi masė. Būtis yra pilna, Nebūtis yra tuščia erdvė. Iš šių nuostatų jis išvedė kitus teiginius: 1) Būtis yra visada. Ji neturi nei pradžios nei pabaigos, nes niekas negali atsirasti iš Nebūties. 2) Būtis yra tolydi ir nedalijama. Ji visur tokia pati. Negali būti nieko, kas ją atskirtų. 3) Būtis nekinta ir nejuda. Pasikeitimas reikštų, kad atsirado kažkas, ko nebuvo (o tai negali būti), o „judėti“ reiškia, kad persikelia į kitą vietą, kurioje nieko nėra (nes negalima persikelti į užimtą vietą) .
Būtis visa užpildyta ir joje nėra tuščios vietos (t.y. Nebūtis neegzistuoja).
Parmenidas atskyrė tiesą ir pavidalą. Tokia būtis, kokią jis aprašė, yra svetima mūsų jausmams. Jis sakė, kad tik tokie pojūčiai yra tikri, kurie išreiškia nejudrią Būtį. Kadangi mūsų jutimai liudija apie pasaulio kitimus (t.y. Nebūtį), tai jie yra klaidingi. Jie nusako tik tai, kas gali egzistuoti. Realybę galima pažinti tik mintimi.
Empedoklis iš AAkrago (Sicilija), 5 a. pr. Kr. Jis materiją išskaidė sakydamas, kad ji susideda iš 4-ių tipų dalelių, kurios yra nekintančios ir amžinos. Jis jas vadino „visa ko pagrindu“, o vėliau jos pavadintos elementais.
Tai žemė, oras, ugnis ir vanduo. Daiktai sudaryti iš jų mišinio. Nuo jų derinio priklauso daikto savybės. Elementus susijungti ir išsiskirti skatina savaime judanti substancija. Judesio negali sukelti pati materija, todėl jos išorėje turi būti dvi priešingos jėgos. Tai Meilė ir Neapykanta, kurios yra potraukis ir atstūmimas. Jų pusiausvyra leidžia pasauliui išlikti stabiliam.
Viešpataujant vien meilei, elementai susilieja į homogenišką vienį, tačiau neapykanta juos išskiria. Jei abi jėgos veikia tarpusavyje rungtyniaudamos, tai, sumišus elementams, randasi konkretūs daiktai. Suvokimo teorijoje Empedoklis laikėsi požiūrio, kad iš daiktų sklindančios išskyros įsismelkia į jutimo organų angas, jei tik jas tiksliai atitinka, todėl tik panašūs dalykai atpažįsta vienas kitą.
Anaksagoras iš Klazomenės (M.Azija) gimęs apie 500 m. pr. Kr.. Jam kitimo ir tapsmo priežastis buvo Mintis. Jutimų ir mąstymo pasauliai skiriasi. Bet nė vienas iš jų nėra „tikresnis“. Juk kas nėra materija, tas yra Mintis. Pasaulio tvėrimas buvo Minties veikla Materijos chaose.
3. Atomistai
Leukipas iš Mileto, apie 435 m. pr. Kr.. ir Demokritas iš Abderos (Šiaurės Graikija) Jie pasaulį suskaidė į mažiausias akimi nneregimas dalelytes, kurioms priskyrė Parmenido aprašytąsias materijos savybes („atom“ reiškia „tai, kas negali būti padalinta“). Vien vandenį sudaro daug skirtingų atomų. Tačiau kaip tie atomai juda (Parmenidas sakė, kad visa erdvė yra užpildyta)?
Tad Demokritas įvedė begalinę tuščią erdvę, kurioje ir juda atomai (kaip dulkelės Saulės spinduliuose). Atomai judėdami atsitrenkia vienas į kitą ir keičia vietą Atomai yra savaime judantys (be išorinės jėgos poveikio).
Atomistai palaikė Parmenido tiesos ir pavidalo skirtumo koncepciją. Pirminės savybės priklauso fiziniams objektams (dydis, forma). Antrinės yra suvokimo dalykas: spalva, skonis, temperatūra i kt. (kas man skanu, kitam gali būti neskanu). Ir tik atrodo, kad rožė kvepia maloniai.
4. Sofistai ir žmogaus studijos, 4 a. pr. Kr.
Jie, Atėnams susikirtus su Sparta (431-404), klajojo po Graikiją ir mokė [praktinės] išminties (Sophia – išmintis). Neramumas tiesiog tvyrojo ore. Ilgai tvertos vertybės buvo ginčijamos. Į pirmą vietą iškilo moralės ir etikos klausimai. Ir sofistai mokė, kaip tapti geru oratoriumi, geru valdytoju, geru kuo nors . Jie klausinėjo: „Kas yra teisingumas? Kas yra tiesa? Kas yra žmogus? Kodėl kenčiame?“ Pasaulis aplink mus kinta. Mūsų jutimai negali mums pasakyti, koks yra pasaulis. Nėra objektyvių pasaulio matų (kiekvienas pasaulį suvokia savaip). „Žmogus yra visų daiktų matas“, paskelbė jie.
Atėnai buvo graikų imperijos
centras, Herodotas paskelbė savo keliones. Sofistai priėmė, kad kiekviena kultūra turi savo teisingumą. Atėnų teisė buvo jų tradicijų įsikūnijimas. Kitos tautos turėjo kitokias tradicijas.. Skirtingiose tautose skyrėsi ir moralinės normos. Bet jei įstatymai kilo iš žmonių tradicijų, tai koks yra ryšys tarp įstatymo ir žmogaus prigimties? Jie atskyrė gamtą (phusis) ir nomos (susitarimą, tradicijas). Kai kurie jų teigė, kad civilizacija pažeidė žmogaus prigimtį. Visi žmonės iš prigimties yra lygūs, tačiau visuomenėje užima skirtingas vietas (vieni vergai, o kiti turčiai). Kiti ssofistai gamtą laikė išbandymu stipriausiems. Įstatymai sušvelnina gamtos ir žmogaus priešpriešą suteikdami galimybę išgyventi silpnesniems.
Sofistams nebuvo geriausios valstybės – jos visos buvo geros. Jų skirtumus lėmė kitokios vertybės. Tad Atėnų valdžia kaltino sofistus neskatinant jaunuomenės dorybių, žlugdant moralę ir negerbiant dievų. Daugelis jų buvo išvyti iš Atėnų (tad istorijoje jie užsidirbo ‘blogą“ vardą).
Bet į jų žodžius įsiklausė Sokratas, kuris, neparašęs nė vieno žodžio, paliko neišdildomą poveikį pasekėjams. Apie jį rašė graikų istorikas Ksenofonas ir, aišku, jo mokinys Platonas. SSokratas vaikščiojo ir klausinėjo: „Kas yra išmintis? Kas dora? Kas teisingumas?“ Tačiau skirtingai nuo sofistų, turėjusių paruoštus atsakymus, jis tikrai norėjo sužinoti. Ir laikas nuo laiko jis įrodinėjo sofistams, kad šie nežino tai, ko moko.
Jis pirmasis atkreipė dėmesį į aapibrėžimo svarbą. Daiktų reikšmė nėra vien tik mūsų galvose – ji iš tikro egzistuoja. Teisingumas išliktų teisingumas net ir tuomet, kai nebeliktų žmonių. Pažinimas yra gebėjimas „išvysti“ šią reikšmę. O tai galima tik pažinus save.
Sokratas turi būti nagrinėjamas sofizmo fone; jis laikomas autonomiškos etikos kūrėju – jo mąstymas buvo sutelktas į pagrindinius šio mokslo klausimus.
Platonas iš naujo iškėlė Sokrato bei ikisokratikų keltus klausimus, kad juos išspręstų remdamasis savo sukurto idėjų ir sielų mokslo metafizine koncepcija.
Bandant išreikšti tai, kas sunkiai apibrėžiama, Platonas aptiko, kad kažkas panašaus yra matematikoje. Regimame pasaulyje nėra dviejų lygių daiktų, kaip nėra tobulo gėrio ir grožio. Bet lygybė naudojama ne tik matematikoje, bet ir gyvenime. Tai vis matų pagrindas .
Aristotelis laikomas sisteminės bei mokslinės filosofijos kkūrėju. Ši filosofija mėgina aprėpti visas žmogaus patyrimo sritis.
Aristotelis buvo aistringas empirinių faktų rinkėjas. Jis skatino savo mokinius rinkti visų miestų ir tautų įstatymus bei politines institucijų rūšis. Vėlesniais laikotarpiais Aristotelis buvo laikomas dogmatišku mąstytoju, nes jo nuorodos buvo priimamos be svarstymų. Iš tikro, jis buvo didžiausias visų laikų empirikas.
III. HELENISTINĖ FILOSOFIJA
1. Stoikai
Stoikų sistemą sukūrė siras Zenonas iš Sito (maždaug 3 a. pr. Kr. pabaiga), kurs vyko į Atėnus kaip pirklys, tačiau jūroje prarado visą krovinį. Jį mokė cinkas Kratas, aaiškinęs, kad materialūs turtai nėra svarbūs žmogaus laimei. Išklausęs daugelio kitų filosofų, Zenonas pradėjo pats mokyti ant Stoa Poikile kalvos (iš čia ir kilo stoikų pavadinimas).
Zenono mokymas yra iš esmės dogmatizuota Sokrato filosofija su papildymais iš Heraklito. Žmogaus laimės pagrindas yra gyventi „sutariant“ (su savimi). Vėliau šis principas buvo pakeistas į „sutariant su prigimtimi“. Vienintelis tikras gėris yra doros siekimas, o visa kita (turtai ar skurdas, sveikata ar ligos, gyvenimas ar mirtis) neturi reikšmės. Visų dorybių pagrindas yra teisingos žinios. Savęs kontroliavimas (sophrosyne) yra teisingas žmogaus pasirinkimas. Troškimai yra viso blogio priežastis ir yra klaidingo sprendimo apie tai, kas gera, ir tai, kas bloga, pasekmė. Tiesa, sunku įžvelgti, kodėl žudymas, apgavystės ir vagystės yra laikoma blogiu, jei gyvenimas ir turtai neturi jokios vertės. Vėliau „neturintys vertės“ dalykai buvo išskirstyti į „priimtinus“, kurie būtini gyvenimui ir sveikatai palaikyti“, „bereikšmius“ ir „priešingus priimtiniems“.
Pradžioje Zenonas žmones skirstė į išminčius ir kvailius, tačiau vėliau nutarė, kad yra dar ne visai protingų žmonių (t.y. tebesiekiančių išminties). O pasaulį tvarko dieviškasis Logos (žodis), kuris (pagal Heraklitą) yra kalba, kuria išreiškiami Visatos dėsniai, ir „priežastis“. Logos pasaulyje išlaiko tvarką, prieš kurią žmogus gali sukilti, tačiau jos pakeisti nepajėgus – gali tik pakenkti sau.
Vėliau Zenono mmokymą vystė Kleantras ir Chrisipas. Šis išvystė naują logikos rūšį, kuri tik neseniai patraukė dėmesį. 2 a. pr. Kr. viduryje Panaetijus iš Rodo pritaikė stoikų filosofiją Romos aristokratijos reikmėms. Kitame amžiuje yrant Romos imperijai (civiliniai karai, vergų sukilimai ir t.t.), Poseidonijus iš Apamėjos (garsus istorikas) mokė, kad stoikai iškėlė save virš pasaulio ir žvelgė žemyn į žmoniją kaip į kokį vaidinimą. Kylant monarchijai, stoikų mokymas tapo respublikonų opozicijos religija. Garsiausias iš stoikų buvo jaunasis Kato, nusižudęs laimėjus Juliui Cezariui. Šiuo mokymu rėmėsi ir Seneka jaunesnysis, Nerono mokytojas ilgą laiką buvęs jo patarėju, bandžiusiu atvesti Neroną į doros kelią. Tai jam nepavyko, ir jis imperatoriaus įsakymu nusižudė.
Stoikai filosofiją skirsto į logiką, fiziką ir etiką. Įvairių disciplinų reikšmę jie iliustruoja savo pavyzdžiu: logika atitinka saugančią mūrinę tvorą, fizika yra aukštyn besistiepiantis medis, o etika – tai sodo vaisiai.
2. Epikūriečiai
Zenono amžininko Epikūro mokymą irgi galima laikyti gynybine filosofija sunkiais laikais. Jis yra stoikų priešingybė. Zenonas mokė, kad išminčius turi mokytis iš visų ir abejoti kitų filosofų pasisakymais. Epikūras tikino, kad visa tėra jo paties apmąstymai, nors Visatos samprata yra paimta iš Demokrito (supaprastinta atomistinė pasaulėžiūra).
Epikūras malonumą padarė laimingo gyvenimo pagrindu. Skyrėsi ir jų požiūris į socialinę veiklą: stoikai visad buvo kkaralių patarėjais, o Epikūras gyveno uždarą gyvenimą savo Sode bendraudamas su pasekėjais, bet įspėdamas juos vengti viešojo gyvenimo. Stoikai tikėjo dieviškuoju įžvalgumu, o Epikūras aiškino, kad dievai neturi jokio poveikio žmonių gyvenimui.
Tačiau nepaisant akivaizdžių skirtumų, abi kryptys sutampa esminiais dalykais. Nors Epikūras ir šlovino malonumą, tačiau neragino gyventi palaidą gyvenimą lėbaujant. Jis buvo už paprastus malonumus. Romos poetas Lukrecijus Karus (95-55 m. pr. Kr.) savo poemoje „De rerum natura“ (Apie daiktų prigimtį) šlovino Epikūrą išlaisvinus žmoniją iš visų religijų baimių. Ir pats Epikūras tvirtino, kad tai yra vienas iš jo filosofijos tikslų. Tačiau jis sakė, kad priimtina turėti dievus kaip tobulų būtybių pavyzdžius. Tik Romos laikais žmonės pradėjo jo nesuprasti ir laikyti ateistu.
3. Skeptikai
Skeptikų mokyklą įkūrė Zenono bendraamžis Pyronas Elietis ir ji suvaidino nemažą vaidmenį išsaugant heleniškąją filosofiją. Pyronas teigė, kad joks žmogus negali būti tikras, kad daiktai perteikti per jutimus yra tikri. Sakoma, kad jis buvo taip įtikėjęs į praktinę šios idėjos pusę, kad gatvėje nekreipdavo dėmesio į vežėčias ir kitas kliūtis – tad jo mokiniai nuolat prižiūrėjo jį, kad neatsitiktų nelaimė.
Jo vėlyvasis pasekėjas Sekstas Empirikas (2-3 a.) parašė didelės apimties veikalą „Pros dogmatikoas“ (Prieš dogmatikus), kuriame pabandė paneigti visus „pozityvios“ pakraipos filosofus darydamas plačias ištraukas
iš jų veikalų. Tad nenuostabu, kad 18 a. anglų sensityvistai (tarp jų ir Deividas Hiumas) ir net Imanuelis Kantas dauguma žinių apie senųjų laikų filosofiją pasisėmė iš Seksto.
4. Neoplatonikai
Visos 4 a. pr. Kr. Atėnuose kilusios mokyklos įtakojo daugelį vėlyvųjų mokymų – kol Justinianas I 529-ais įsakė uždaryti filosofijos mokyklas dėl jų „pagoniško“ pobūdžio. Per šį beveik 1000 m. trukmės laikotarpį atsirado tik dvi naujos – neopitagoriečių ir neoplatoniečių – mokyklos (antroji turėjo didesnę svarbą filosofijos istorijai).
Neoplatonizmas prasidėjo nuo AAmonijaus Sako (3 a.) veiklos. Bet jis nepaliko jokių raštų, tad apie jo mokymą žinome tik iš garsiausiojo mokinio, Plotino, mokymų, kuris irgi nieko nerašė ir apie jo filosofines pažiūras žinome iš „Eneidžių“, Plotino mokinio Porfirijaus raštų.
Plotinas (bei Amonijus) savo idėjas sėmė iš Platono, Aristotelio ir stoikų filosofijų jas pritaikydamas savo laikmečiui. Jis laikėsi kelių lygių būties ir Aukščiausiosios Būtybės kaip Vienatinio (ar Gėrio) neapsakomos žmonių kalba koncepcijų. Žemiau jos yra „nous“ arba grynasis protas (arba priežastis); tada siela aarba sielos. Toliau yra juslių pasaulis ir tik pačioje apačioje – materijos pasaulis ir blogio priežastis.
Aukščiausiasis žmogaus siekimas – susilieti su Vienatiniu (arba Gėriu), kuris pasiekiamas per kontempliaciją iš išsivalymą. Tai nėra ilgalaikė būsena, kuri būtų įgyjama ir išlaikoma. PPorfirijus savo „Vita Plotini“ (Plotino gyvenimas) mini, kad Plotinas tik 7-is kartus buvo ją pasiekęs, o pats Porfirijus – tik vieną vienintelį kartą.
5. Vėlyvasis neoplatonizmas
Tolimesnė neoplatonizmo istorija buvo nepaprastai sudėtinga. Ir jei Porfirijus išryškino etinį Plotino filosofijos aspektą, tai kitas jo mokinys, Džamblichas iš Sirijos Chalcio, suliejo neoplatonizmą su neopitagoriečių mokymais palikdamas raštų apie Pitagoro gyvenimo būdą ir skaičių teoriją. Jis padidino būties lygių (ar Vienatinio emanacijų) kiekį įliedamas į savo sistemą graikų dievus.
Kita šaka kilo Pergame (mažojoje Azijoje). Ją įkūrė Plotino mokinys Aedesius kartu su savo mokiniu Maximus, kurie pabandė atgaivinti senąsias graikų mistines religijas, pvz., Orfikus. Jie buvo svarbūs imperatoriui Julianui, pabandžiusiam 4 a. atgaivinti pagonybę.
Kitame amžiuje Atėnų mokykla dar kartą pasiekė savo viršūnę Proklui ssuderinus pirmtakų mokymus. Kai 529-ais Justinianas uždarė visas Atėnų filosofijos mokyklas, atskiros mokyklos dar tebegyvavo Aleksandrijoje. Atėnų neoplatonikai rado prieglobstį persų karaliaus Khosro dvare. Į Atėnus jiems leido sugrįžti 535-ais. Tačiau pagoniškoji filosofija jau buvo nunykusi – tačiau savo laiku padariusi įtaką krikščionybės teologijai.
6. Sirijos mokykla
Jamblichus, gimė 283 m.e.m. Coelle, Sirijoje ir mirė 330 m. Aleksandrijoje. Jis tikėjo magija, stebuklais ir teurgija (demonų panaudojimu savais tikslais). Jo pasekėjai tikėjo jį esant aukštesniąja būtybe ir vadino „Dieviškuoju“. Be pagrindinio „Synagoge ton PPythagoreion dogmaton“ jis parašė dar 5 veikalus, iš kurių svarbiausieji yra „Vita Pythagorica“ bei „Adhortatiq ad philosophiam“ .
Džamblichas pabandė suderinti visą politeistinę sistemą įvesdamas dar labiau pirmapradį Vienatinį virš Plotino Vienintelio. Žemesniosios galios buvo suskirstytos į hierarchines struktūras aprašytas su Pitagoro meile tiksliesiems skaičiams. Visa sistema perteikta tikėjimu, kad dievų vaizdai (iš dangaus ar sukurti žmogaus) gali daryti stebuklus. Tikriausias būdas gauti dieviškąją pagalbą yra per maldą.
Džamblichas pritaikė keturgubą Porfirijaus (apie Porfirijų skaitykite šiame puslapyje) dorybių klasifikaciją papildė penktąja grupe: maldos (kreipiantis tiesiogiai į dievybę). Per dorybes žmogaus siela tiesiogiai susilieja su Aukščiausiuoju.
Tarp Džamblicho mokinių buvo visiškai nepriklausomas mąstytojas Theodoras iš Asino bei Deksipas, Edesijus iš Kapadokijos (ilgą laiką vadovavęs Pergamo mokyklai), Chryzantijus iš Sardžio ir Enapijus (žinomas filosofų biografijomis). Žinių ir patrauklumo derinys paskatino Hypatijos atsinaujinimą. Jos atstovo admirolo Synezijaus raštuose ryšti neoplatonizmo įtaka.
7. Atėnų mokykla
Ji vėlesnė už Sirijos ir pasižymėjo didesniu moksliškumu. Pirmasis jos vadovas buvo Plutarchas iš Atėnų (iki 433 m.) Po jo buvo Syranijus (iki 450 m.), dar vėliau Proklustas iš Lycijos (iki 485 m.) rašęs Platono komentarus (ypač „Timėjui“ ir „Respublikai“): „Stoicheiosis theologike“ bei „Peri tes kata Platona theologias“. Jis pabandė (kaip ir vėlesni scholastai) suvesti visą filosofiją į vieną sistemą. BBe Platono jis nemažai dėmesio skyrė Homerui bei Džamblichui, kurie, kartu su Plotinu, sudarė jo filosofinės sistemos pagrindą. Jo pasekėjai jau nebuvo tokie svarbūs: Marinas, Zenodotas, Izidoras iš Aleksandrijos, Hegijas ir Damaskijus.
529-ais imperatorius Justinianas uždarė Atėnų mokyklą ir konfiskavo jos turtą. Po dviejų metų Damaskijus su Simplicijumi (žinomu Aristotelio komentatoriumi) ir dar 5-iais neoplatoniečiais išvyko į Persiją tikėdami, kad karalius Krosras parems filosofiją. Tačiau nusivylę 533-iais jie grįžo į Graikiją.
Vėliau neoplatonizmas ištirpo krikščionybėje. Jis dar padarė tam tikrą poveikį Dionisijui Aeropagiečiui ir Škotui Erigenai bei Viduramžių mistiniams ir panteistiniams tikėjimams. Jo idėjos atgimė Renesanso metu ypač Marselio Fičino bei Piko dela Mirandola dėka, o per Džiordaną Bruno (kaip atskirą atvejį) įsiliejo į šiuolaikinius mąstymus rasdamas atgarsį Fichtės, Hegelio ir kitų filosofų raštuose.
IŠVADOS
Senovės filosofija labiausiai suklestėjo klasikiniu laikotarpiu, kuris sutapo su IV a. pr. Kr. Iki šio klestėjimo laikotarpio buvo dar du, kada filosofija vystėsi ir plėtojo savo problemas. Pirmasis apsiribojo gamtos filosofija, antrasis atkreipė dėmesį į humanistines problemas. Jais remdamasis, klasikinis laikotarpis jau galėjo sintetinti.
Po klasikinio laikotarpio, pradedant III a. pr. Kr., svarbiausios graikų filosofinės nuostatos jau buvo suformuluotos. Veikiai susikūrė mokyklos ir prasidėjo naujas poklasikinis laikotarpis, kai filosofai telkėsi mokyklose, o mokyklos kovojo tarpusavyje dėl filosofinių tteorijų. Dabar daugiausia buvo kovojama etikos teorijos srityje. Šis laikotarpis sutapo su helenizmo laikais, kai graikai įveikė savo uždarumą ir prasidėjo gyvi jų kultūros mainai su kitų tautų kultūra. I a. pr. Kr. graikų filosofijoje dar labiau sustiprėjo jai svetimas veiksnys, ji pasistengė savąjį graikišką požiūrį į pasaulį sulydyti su svetimu ir dėl to iš vientisos tapo „sinkretiška“. Šiuo paskutiniu laikotarpiu senovės religijos problemomis domėjosi labiau nei etikos.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Pagrindinė literatūra
Kunzmann P., Burkard F-P., Wiedmann F., Filosofijos atlasas, V. 1998.
Tatarkiewicz W., Filosofijos istorija I, V. 2001.
Genzelis B., Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika, V,1977.
Ernst von Aster, Filosofijos istorija, V, 1995.
2. Papildoma literatūra
http://www.spauda.lt/plato/plato.htm
http://www.spauda.lt/plato/world.htm
http://www.spauda.lt/plato/proclus.htm
http://www.spauda.lt/plato/greeks.htm#Amonius
http://filo.web1000.com/istorija/wt/tomas1/straipsniai/parmenidas.htm
