Laisv?s ir atsakomyb?s sampratos kitimas

Laisvės ir atsakomybės sampratos kitimas

Laisvė ir būtinumas

Laisvė ir būtinumas-filosofinės kategorijos, reiškiančios santyki tarp

žmonių veiklos ir objektyvių gamtos bei visuomenės dėsnių.

Dauguma idealistų, traktuodami laisvę ir būtinumą kaip viena kitą

šalinančias sąvokas, supranta laisvę kaip dvasios apsisprendimą, kaip

valios laisvę, kaip galimybę elgtis pagal valios norą, kurio

nedeterminuojančios išorinės sąlygos. Jie mano, kad determinizmo idėja,

teigianti žmonių elgesio būtinumą, visiškai išlaisvina žmogų nuo

atsakomybės ir padaro negalimą moralinį jo veiksmų vertinimą. Jų požiūriu,

tik visiškai neribota besąlygiška laisvė yra vienintelis žmonių

atsakomybės, vadinasi, ir etikos ppagrindas.

Iki kraštutinio subjektyvizmo, aiškindami laisvę, nueina, pvz.,

egzistencializmo šalininkai (Jaspersas ir kt.).

Diametrialiai priešingos ir taip pat neteisingos pažiūros laikosi

mechanistinio determinizmo šalininkai. Jie neigia valios laisvę,

motyvuodami tuo, kad žmogaus veiksmai ir poelgiai visais atvejais yra

nulemti išorinių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Ši aiškiai

antidialektiška koncepcija reiškia objektyvaus būtinumo absoliutinimą ir

veda į fatalizmą.

Mokslinis laisvės ir būtinumo aiškinimas grindžiamas organiško jų

ryšio pripažinimu. Pagrįsti šį požiūrį pirmasis bandė Spinoza, kuris laisvę

apibrėžė kaip suvokta būtinumą. Iš idealistinių pozicijų išvystytą

dialektines laisvės ir būtinumo vienybės koncepciją pateikė HHegelis. Tikrai

moksliškai, dialektiškai materiališkai laisvės ir būtinumo problema

sprendžiama, pripažįstant objektyvų būtinumą kaip pirminį gnoseologine

prasme, o žmogaus valią ir sąmonę laikant antriniu, išvestiniu dalyku.

Būtinumas gamtoje ir visuomenėje egzistuoja objektyvių dėsnių forma.

Nepažinti dėsniai reiškiasi kaip “aklas” būtinumas. Savo istorijos

pradžioje žmogus, negalėdamas įsiskverbti į gamtos paslaptis, buvo

nepažinto būtinumo vergas, tai yra, nelaisvas. Kuo giliau žmogus suvokdavo

objektyvius dėsnius, tuo sąmoningesnė ir laisvesnė darėsi jo veikla.

Žmogaus laisvę riboja ne tik gamta, bet ir žmonių priklausymas nuo

visuomeninių jėgų, kurios tam tikromis istorinėmis sąlygomis jiems

viešpatauja.

Visuomenėje, susiskaldžiusioje į antagonistines klases, visuomeniniai

santykiai yra priešiški žmonėms ir viešpatauja jiems.

Socialistinė revoliucija panaikina klasių antagonizmą ir išvaduoja

žmones iš socialinės priespaudos. Suvisuomeninus gamybos priemones,

kapitalizmui būdinga visuomenės gamybos anarchija pakeičiama planiniu,

sąmoningu organizavimu, o žmonių gyvenimo sąlygos, iki šiol viešpatavusios

jiems kaip svetimos, pasidaro žmonių kontroliuojamos. Įvyksta šuolis iš

būtinumo viešpatijos į laisvės viešpatiją (Engelsas).

Istorinis socializmo kūrimo patyrimas rodo, kad socialistinė visuomenė

sudaro žmonėms galimybę sąmoningai naudoti objektyvius dėsnius savo

praktinėje veikloje, tikslingai ir planingai vairuoti visuomenės vystymąsi,

sukurti visas reikalingas materialines ir dvasines prielaidas visa pusiškam

visos visuomenės ir kiekvieno atskiro asmens vystymuisi, tai yra, tikrosios

laisvės įgyvendinimui.

Atsakomybė

Atsakomybė-etikos ir teisės kategorija, atspindi specifinį socialinį

ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriam

budingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas.

Atsakomybės kategorija apima filosofinę sociologinę problemą, kokiu

mastu žmogus sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas (autorius), ir

konkretesnius klausimus: žmogaus sugebėjimą sąmoningai (apgalvotai, savo

noru) vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius;

teisingai pasirinkti; pasiekti tam tikrą rezultatą; taip pat apima su tuo

susijusius žmogaus teisumo aar kaltumo, galimybės pritarti jo poelgiams ar

juos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nubaudimo klausimus.

Visose etinėse ir teisinėse doktrinos atsakomybės problema nagrinėjama

ryšium su filosofine laisvės problema. Tačiau nemarksistinėse teorijose

paprastai ji sprendžiama abstrakčiai ir laikoma priklausoma nuo atsakymo į

klausimą: ar išviso galima laikyti žmogų laisvai veikiančiu (Laisvė ir

būtinumas).

Marksizme atsakomybės problema įgauna istoriškai konkretų pobūdį ir

sprendžiama, analizuojant, kiek tam tikromis istorinėmis sąlygomis žmogus

yra realiai laisvas.

Sukūrus visuomenę,kurioje nėra išnaudojimo priešiškų klasių, įdiegus

socialiniame gyvenime planingą sąmoningą pradą, įtraukus liaudies mases į

savaveiksmį visuomenės valdymą ir istorinę, kuriamąją veiklą, labai

padidėja kiekvieno asmeninė laisvė ir kartu socialinė bei moralinė

atsakomybė.

Socialistinėje teisėje civilinė, administracinė ir baudžiamoji teisės

pažeidėjo atsakomybė nustatoma, ne vien formaliai išaiškinant nusikaltimo

sudėtį, bet ir atsižvelgiant į pažeidėjo auklėjimo, gyvenimo bei veiklos

aplinkybes, į tai, kiek jis suprato savo kaltę ir gali ateityje

pasitaisyti. Tai suartina teisinę atsakomybę su moraline atsakomybe.

Komunistinėje moralėje asmens atsakomybė apima ne tik jo įvykdytus

veiksmus, bet ir tai, kaip individas suvokia visos visuomenės interesus,tai

yra kaip jis galų gale supranta pažangaus istorijos vystymosi dėsnius.

Laisvės esmė

Būdamas protinga būtybė, asmuo pats nusprendžia kaip jam būti ir

valios galia tą apsisprendimą įgyvendina: kelia tikslus, renkasi savo

veiklos būdus, tai yra būna atvira būtybė ir su šia savo atvirybe elgiasi

kaip tinkamas – yra savo paties žinioje bei galioje. Pats nuspręsdamas,

kaip jam būti, asmuo yra laisvas ir sugeba tą laisvę įgyvendinti. Taigi

protinga būtybė turi būti laisva, nes tik taip gali realizuoti savo

žmogiškumą.

Sunku atsakyti, kai yra laisvė, ypač kada siekiama atskleisti laisvės

esmę. Laisvės apibrėžtis paprastai esti arba vien neigiamos, arba vien tik

aprašomosios, kurios nurodo tik sąlygas laisvei įgyvendinti. Dažnai, minint

prievartos nebuvimą, galimybė rinktis laisvę apibūdinama kaip

neapibrėžtumas, priešingybė būtinumui. Gana tiksliai laisvę nusako Tomas

Akvinietis, vadinęs laisvu tą, kuris yra savo paties priežastis. Panašiai

laisvę, sekdamas K. Raneriu, aptarė ir lietuvių filosofas A.Maceina. Pasak

jo, “laisvės esmė sudaro absoliučiai laisvą asmens galią apspręsti save”.

Ši laisvės apibrėžtis išplaukia iš protingos būtybės – žmogaus –

ypatingumo. Iš tikrųjų protas, kaip savųjų principų kūrėjas, nepriklausomas

nuo pašalinės įtakos, būtinai save nulemia, tai yra išlieka laisvas.

Laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis naudoja kaip savo

sugebėjimą – o ne kito duotą įgaliojimą ar įpareigojimą – savo vardu, savo

atsakingumu, pats savaime. Laisvė, pasak A.Maceinos, yra mano paties

savastis, iš niekieno negauta ir niekam neperleidžiama. Kiekviena laisvas

veiksmas yra pati pradžia – už laisvo veikimo nėra jokio šaltinio ar

pagrindo. Laisvas veikimas yra savo paties priežastis ir todėl visada

pradinis. Motyvas, kuris dažnai siejamas su laisvu veiksmu, yra ne laisvės

šaltinis, o tik jos raiškos pateisinimas protu. Motyvas laisvę ne įgalina,

o tik ją pateisina arba nepateisina.

Asmuo yra vienkartinis, logiškai neaptariamas, nedalijamas, tapatus

sau, save lemiantis, tampantis ir laisvas. Į ką nukreipta laisvė kaip

asmens galia, aiškina laisvės aptartis. Ji nukreipta į patį asmenį. Asmuo

save nulemia, dėl savęs įgyvendindamas savąją laisvę ir tuo būdu tapdamas.

Apsisprendimas yra ne tik galia, bet ir vyksmas. Asmuo būna laisvas

apsispręsdamas, tapdamas. Todėl laisvė, kaip galia, pati mus veda į laisvę,

kaip veiksmą – būname laisvę įgyvendindami. Laisvės neįgyvendinti asmuo

negali. Netgi atsisakydamas ką nors daryti ar atsiduodamas kitam asmeniui,

net paklusdamas prievartai, asmuo elgiasi laisvai, nes jis nusprendžia,

kaip jam veikti. Asmuo yra laisvas (turi galią) ir tada, kai yra uždarytas

kalėjime ar prikaustomas prie lovos. Sakydami, kad asmuo, sėdintis

kalėjime, yra laisvas, teigiame jo vidinę galią apsispręsti; sakydami, kad

jis yra nelaisvas, liudijame laisvės įgyvendinimą, tai yra jau kalbame apie

santykį ir sakome, kad kalinio laisvė yra apribota.

Reikėtų skirti šias dvi laisvės sąvokos reikšmes. Kasdieninėje kalboje

laisvę, kaip galią, tapatiname su laisve, kaip įgyvendinimu. Šią sąvoką

reikėtų apibrėžti kaip galią ir kaip laisvės įgyvendinimą. Prievarta,

pavyzdžiui, įkalinimas, gali ne tik suvaržyti laisvės įgyvendinimą, bet ir

griauti laisvę – mažinti kalinio galią apsispręsti. Tada sakome, kad žmogus

kalėjime palūžo, neteko žmogiškumo. Laisvę, kaip galią, galima ir visai

sunaikinti. Tokiu tapo Č.Aitmatovo knygoje “ilga kaip šimtmečiai diena”

aprašytas mankurtas – žmogus, kurio apsisprendimo galia sunaikinta tam

skirta

fizine prievarta.

Jei laisvė yra paties asmens galia, tai laisvės įgyvendinimas visada

yra santykis. Jis turi subjektą, kuris veikia, ir objektą, į kurį tas

veiksmas nukreiptas, net ir tada, kai vykdomoji galia atsigręžia į save

patį. Kaip santykis, laisvės įgyvendinimas yra apribotas, o pati asmens

laisvė yra beribė. Ontologiškai laisvės priešybė yra ne prievarta, o

būtinumas. Būtinai esanti būtinybė santykio požiūriu negali būti laisva –

būti sąlygojama ir sąlygoti. Antra vertus, laisvė nėra susijusi su

atsitiktinumu. Ji iš esmės skiriasi nuo atsitiktinumo. Atsitiktinumas žymi

priežasčių nebuvimą, o laisvė ssusijusi ne su priežasčių nebuvimu, bet su

asmens galia būti savo paties buvimo priežastimi.

Tai nereiškia, kad žmogui būtinumas yra nepriskirtinas. Žmonės yra

apriboti būtinumo.Pavyzdžiui, negalima sustabdyti senėjimo, augimo procesų,

reguliuoti daugelio organizmo funkcijų. Antra vertus, žmonės, kaip asmenys,

yra laisvi, ir ta laisvė nėra apibrėžta, neturi ribų. Įgyvendindamas

laisvę, aš negaliu, arba galiu tik iš dalies, savęs nulemti fiziškai,

tačiau apsisprendžiu kaip dvasinga būtybė, kaip asmuo.

Įgyvendindamas savąją laisvę, asmuo sužmogina tikrovę, tikslingai ją

pertvarko. Laisvės įgyvendinimas neatskiriamas nuo tikslo. Tik pajėgus

apibrėžti savo veiklos tikslą asmuo yyra laisvas, o laisvę jis įgyvendina to

tikslo siekdamas.

Neįmanoma atsakyti į klausimą, kas sąlygoja laisvo asmens tikslus,

remiantis vieno asmens individualybe. Taip, asmuo yra save lemiantis, tai

yra savo paties priežastis, tačiau save jis galės nulemti tik keldamas

tikslus, o tikslai gali būti aptariami tik atsižvelgus į asmens

bendruomeniškumą.

Atsakomybės esmė

Asmens veiksnumo ir jo atsakomybės santykis teikia pagrindą nustatyti

tuos elementarius faktus, kuriais remiasi visa moralinė ir teisinė tvarka,

savo bendražmogiškuoju ir visuomeniniu matmeniu. Vis dėlto šis santykis,

panašiai kaip privalėjimas, pirmiausiai yra tam tikra tikrovė žmoguje,

asmens viduje. Tik šios tikrovės asmens viduje dėka galima vėliau kalbėti

apie atsakomybės socialinę reikšmę ir visuomeniniame gyvenime nustatyti tam

tikrus jos principus. Jau pirmas žvilgsnis į atsakomybės sąvoką rodo, kad

žmogus, jo asmeninė struktūra, jo savita transcendencija veikiame čia yra

tai, ką pirmiausia reikia analizuoti, kad išaiškėtų socialinė ir

bendražmogiškoji atsakomybės reikšmė.

Faktas, kad atsakomybę tiesiogiai siejame su veiksmu ir teigiame

“žmogus yra atsakingas už x, nes yra x atlikėjai”, rodo tų elementų, kurie

sudaro paprastą visumą “žmogus atlieka veiksmą”, didelį sudėtingumą.

Analizės rodo, kokie gausūs yra elementai, sudaryti veiksmo atlikimo

tikrovę apsisprendimo ir jam lygiagretaus atlikimo atžvilgiu, kad atlikimas

daugiau pasako apie atliekantįjį asmenį, negu apie atliekamą veiksmą. Taip

ir atsakomybė pirmiausia kalba apie veiksmą atliekantį asmenį ir drauge

realizuojantį save šiuo veiksmu. Nors atsakomybę tiesiogiai siejame su

veiksmu, vis dėlto jos šaltinis yra ne tik pats asmens veiksnumas, kiek

privalėjimas. Žmogus tik tada atsakingas už x, kai privalėjo daryti x, arba

kai privalėjo x nedaryti. Viena gali glūdėti kitame, atsižvelgiant į tai,

kad nuo vertės prie privalėjimo pereinama ne tik pozityviu, bet ir

negatyviu kkeliu. Pavyzdžiui, žmogus, kuris meluoja, yra atsakingas už kitų

klaidinimą, už tai, ko “privalėjo nedaryti”, nes tuo pačiu “privalėjo”

laikytis tiesos sakymo. Atsakomybės ryšys su veiksmu nusako privalėjimą.

Kita vertus, šis ryšys rodo, kad privalėjime visada glūdi koks nors

asmens atvirumas vertėms. Atsakomybė kaip asmens vidinis aktas, žmogaus

išgyvenimas glaudžiai susietas su sąžine, atrodo numato specifinę valios

dinamiką. Valia – tai ne tiek sugebėjimas siekti objekto, atsižvelgiant į

kokią nors jo vertę, kiek sugebėjimas savarankiškai atsiliepti į šią vertę.

Šis sugebėjimas ypatingu būdu integruoja žmogaus veikimą, šiam veikimui

suteikdamas transcendencijos bruožą. Įkandin jos eina ir atsakomybė, kuri

glaudžiausiai siejasi su veiksmu, atsižvelgiant į tai, kad veiksme glūdi

tas valiai būdingas atsiliepimas į vertes. Tad išryškėja derinys

“atsiliepimas – atsakomybė”. Žmogus turi būti atsakingas už savo veiksmus

ir dėl to išgyvena atsakomybę, kad turi sugebėjimą, valią atsiliepti į

vertes.

Šis sugebėjimas numato teisingumą – ryšį su tiesa, kurioje įsišakniję

privalėjimas kaip tiesos normalinė galia. O privalėjimas yra toji

atsiliepimo į vertes brandi forma, su kuria glaudžiausiai siejasi

atsakomybė. Atsakomybėje glūdi privalomos sąsajos, su verte elementas.

Išryškėja derinys “privalau – atsakau” : privalėjimas – atsakomybė. Dėl

privalėjimo valiai būdingas atsiliepimas į vertę asmenyje ir jo veikimas

įgyja atsakomybės už vertes formą. Dėl valios būdingo intencionalumo,

žmogaus veiksmai nukreipti į įvairius objektus, atsižvelgiant į tai, kad

jie yra tas ar kitas gėris, kitaip tariant, atsižvelgiant į vertes. Rūpi

tai, kad šis krypsmas būtų teisingas, kad atitiktų savo objekto adekvačią

vertę. Pavyzdžiui, kai asmens veiksmo objektas yra kitas asmuo, reikia, kad

šis objektiškas krypsmas atitiktų asmens vertę. Susidaro sąsajos su objektu

pagal jo teisinga vertę. Privalėjimas ir lygiagrečiai jam susikuria

atsakomybė už objektą, jo vertės požiūriu – trumpai sakant, atsakomybė už

vertę. Ši atsakomybė kaip nors jau glūdi pačiame privalėjimo formavimesi ir

drauge iš jo kyla. Atsakomybė sąlygojama privalėjimo ir kartu jam kaip nors

dalyvauja privalėjimo susidaryme.

Atsakomybė už veikimo objektui būdingą vertę glaudžiausiai siejasi su

atsakomybe už patį subjektą, būtent už tą vertę, kuri susikuria jame

pačiame, konkrečiame “aš” kartu su veikimu. Valiai būdingos ne tik

intencionalumas, tai yra sąsaja su objektais, išoriškais savo “aš” bet

pirmiausia sąsaja su šiuo “aš” su jo objektiniu veikime. Apsisprendimo ir

asmeninio “aš” savipriklausomybės pagrindu veikime – kartu su atsakomybe už

intencionalių objektų vertę – gimsta pagrindinė ir svarbiausia atsakomybė

už objekto vertę, už savo “aš”, kuris yra veiksmo atlikėjas, moraline

verte. Taip integruota atsakomybė “už” yra visuma, vadinama moraline

atsakomybe. Atsakomybė už intencionalų veikimo objektą, o pirmiausia

atsakomybė už jos subjektą ir atlikėją rodo jos glaudų ryšį su savęs

realizacija, su asmeninio “aš” autorealizacija kiekviename veiksme.

Tos tikrovės, kurios sudaro atsakomybė ,visumai priklauso dar vienas

esminis aspektas, vadinamas “atsakomybe kam”. Atsakomybė “kam” numato

atsakomybę “už” šis naujas atsakomybės aaspektas labai daug pasako žmogaus

kaip asmens sąryšio su viso pasaulio asmenimis tema. Šio atsakomybės

aspekto esmė ta, kad tai visada atsakomybė “ kam” – taigi asmeniui. Asmenų

pasaulis turi savą bendražmogišką struktūrą ir socialinę struktūrą. Šios

struktūros Rėmuose atsakomybės “kam” poreikis yra vienas iš valdžios

šaltinių, ypač vadinamosios teisinės valdžios. Asmenų pasaulis turi savo ir

religinę struktūrą, labai ryškią, ypač senojo ir naujojo testamento

religijoje. Šioje struktūroje atsakomybė “kam” įgyja religinės atsakomybės

Dievui reikšmę. Tai atsakomybė, eschatologine, bet drauge ir laikina

prasme. Pastarąja prasme žmogaus sąžinė įgyja specialų autoritetą. Tas

autoritetas leidžia mastyti, kalbėti apie sąžinę kaip apie paties Dievo

balsą. Religinės filosofijos, taip pat moralinės teologijos požiūriu ši

aplinkybė yra pagrindinis faktas.

Būtent šiuose apmastymuose antruoju atsakomybės aspektu – kaip

atsakomybės “kam” -faktas naujai nušviečia paties asmens struktūrą jos

ryšio su veiksmu aspektu. Šiuo aspektu dar kartą pasitvirtina veiksmo

išlikimas, tai yra savitas perėjimas į asmenį kaip subjektą veiksnumo ir

privalėjimo pagrindu. Teisingumas – asmeniui būdingas ryšys su tiesa –

stovi ne tik ties veiksmo kilimo iš asmens riba, bet ir ties veiksmo kilimo

asmenyje riba. Sąžinės pavidalu jis sergsti veiksmo neišlikimo ir drauge

išlikimo kelius. Teisingume gimsta ir privalėjimas, ir atsakomybė.

Atsakomybė “kam”, nepaisant kitų savitų sąsajų, formuojasi ir reiškiasi

sąsajoje su savo subjektu. “Tas”, kuriam esu ir jaučiuosi atsakingas, yra

taip pat mano aš. Asmenų pasaulis savo patyrimišką

pradžios tašką ir

reikšminį pagrindą randa savo “aš” kaip asmens patyrime.

Išvada.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žmogus yra laisvas. Netgi

demokratinėje visuomenėje kiekvieną jos individą bei jo veiklą apriboja

įstatymai, tradicijos, atsakomybė sau pačiam ir aplinkiniams.

Literatūra

1. A.Plėšnys. “Filosofijos įvadas”. Vilnius.1996

2. K.Wojtyla. “Asmuo ir veiksmas”. Vilnius.1997

Turinys

1. Laisvė ir

būtinumas………………….

………1

2.

Atsakomybė…………………

…………..2

3. Laisvės

esmė…………………..

………..2

4. Atsakomybės

esmė…………………..

……..4

5.

Išvada…………………..

…………….6