Kančia

TURINYS

ĮVADAS 2

IDEALISTINIS POŽIŪRIS 3

Marksizmas kaip kančios filosofija 6

KANČIOS FILOSOFIJA 7

IŠVADOS 9

LITERATŪROS SĄRAŠAS 10

ĮVADAS

Žmogus – kenčianti būtybė. Atrodo, kad ir kiek visko turėtų, vis tiek

negali išsivaduoti nuo skausmo. Žmogus kenčia, nes suvokia savo ribotumą.

Jam visada kažko trūksta, norisi kažko dar. Priklausomai nuo kiekvieno

žmogaus, yra ieškoma skirtingų pasitenkinimo / išsivadavimo iš kančios

būdų. Tai priklauso nuo to, ką kiekvienas turi ir ką nori pasiekti.

Šiame darbe pabandysiu atsakyti į savo iškeltus klausimus apie

kančią. Kas tai yra, kokia yra kentėjimo prasmė.

Darbas, galima sakyti, susideda iš trijų dalių. Aš jas įvardinau kaip

idealistinį ir materialistinį požiūrius. Pirmojoje dalyje pabandysiu

pažvelgti į kančią iš budizmo ir krikščionybės pusės, o antrojoje – iš

kančios filosofijos – marksizmo – pusės. Trečiojoje, paskurinėje, dalyje

pasistengsiu nurodyti svarbiausius kančios filosofijoa bruožus.

IDEALISTINIS POŽIŪRIS

Žmogus vienintelis išgyvena savo ribotumą. Visi kiti (turiu omeny –

gyvūnai) jį aklai pergyvena. Gal taip ir paprasčiau. Kančia yra sąmonės

laipsnį pasiekęs skausmas [3]. Kančia – tai sąmoningas žmogiškojo ribotumo

išgyvenimas. Ji – tarsi kaina, kurią mes turime mokėti už mūsų žmogiškąją

tobulybę, už mūsų pirmąją vietą kitų pasaulio būtybių tarpe.

Maždaug tuo pačiu metu kaip Graikijoje, senovės Indijoje atsirado

filosofija budizmo pavidalu. Mes budizmą suvokiame kaip religiją todėl, kad

jis iki mūsų dienų išliko daugiau kaip filosofinė būsena, o ne tik kaip

filosofinė teorija. Graikai ieškojo atsakymo į klausimą apie daiktų pradus,

o Buda atrėmė savo mokslą į žmogaus kančią. Budizme yra išskiriami keturi

pagrindiniai klausimai:

1. Kančia

2. Kančios kilmė

3. Kančios pašalinimas

4. Kelias kančiai pašalinti

[4]

Kančia yra žmogaus gyvenimo neišvengiamybė. Ji yra tiek pat plati ir

gili, kaip ir pats gyvenimas. Nėra nė vienos srities, kurios neaplenktų

kančia. Kaip moliniai indai puodžiaus nužiesti galop visi sudūžta, taip ir

kiekvieno žmogaus gyvenimas greičiau ar ilgiau pasibaigia. Kuo žmogus

pasiekia aukštesnį žmogiškosios egzistencijos laipsnį, tuo jis turi patirti

gilesnę kančią. Ji gali prasidėti paprasčiausiu fiziniu skausmu ir pasiekti

netgi religinių abejomių aukštumas.

Žmogus – kenčianti būtybė. Skundas niekuo negali padėti žmogui. Nuo

to darosi tik sunkiau išspręsti kylančias problemas. Savo sąmone žmogus yra

išsiskyęs iš gamtos ir susitelkęs savajame Aš, kkuris ir yra visų kentėjimų

priežastis. Kančia yra atskirybė, ir atskirybė yra kančia.. Pašalinti

kančią galima tik perėjus tiltą – nugalėjus atskirybę. Buda teigia, kad

kančią galima nugalėti tik nieko neturint, prie nieko neprisirišus. Jis

tokią būseną įvardina kaip “būti pakeliui”. Benamė būklė yra žmogaus

atsakymas į kančios kilimą iš buvojimo savyje kaip namie.

Šios benamės būklės įvykdymas yra vadinamas nirvana. Nirvana – tai

bet kokio jausmo, savimonės užgniaužimas; tai žmogaus atsiskleidimas

visatai ir buvimas nebūtyje. Nirvana – tai gyvenimo tikslas. Tai jokiu būdu

nėra susinaikinimas. Atvirkščiai, tai yyra transformuota žmogaus pasąmonės

būsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Tai visiška

priešingybė materialiam pasauliui: amžinybės karalija, tai, kas absoliučiai

patikima, tikroji priebėga. [5] Nirvana gali būti pasiekta apmąstymais,

kitaip sakant tokiu žmogaus susikaupimu savyje, kad kartais net prarandama

sąmonė. Kelias nirvanai pasiekti budizme yra labai išvystytas ir tapęs

ištisu asketinių pratybų rinkiniu.

Kalbant apie nirvaną negalima nepaminėti dharmos. Dharma – tai

kelias, kuriuo einama į nirvaną; tai lyg asmens dinamizmas, kuris suteikia

individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują kokybę. Tai būdas

atsiriboti nuo savo kančios.

Kalbant apie kančią budizme reikėtų pasakyti, kad kaip kitose

religijose yra kelias išsivadavimui, reinkarnacijai ar rojui pasiekti, taip

budizme to kelio pagrindas yra kančia. Žmogus turi kankinti savo kūną, kad

galėtų pasiekti žinojimą ir pakilti aukščiau jo.

Krikščionybėje kančia irgi dominuoja. Tačiau čia ji reiškiasi

visiškai kitokiu pavidalu. Šioje religijoje (nėra net užuominos, kad

krikščionybė yra filosofija) yra siekiama ne pažinti, bet mylėti, t.y.

žmogus turi prisiimti aukos vaidmenį, kad galėtų pasiekti išsivadavimą.

Senajame Testamente yra pasakojimas apie Jobą, kuris buvo labai turtingas

ir gerbiamas žmogus, ir staiga neteko visko, ką turėjo. Tie, kurie jį

gerbė, pradeda neapkęsti, tyčiotis. Jobas patiria tikrą kančią (perėjimas

prie visiškai priešingo gyvenimo būdo ir santykių bei pozicijos

visuomenėje). Čia jam kyla klausimas: “Kas atstatys mane?”. Šį klausimą

galima būtų laikyti pamatiniu skundo šaltiniu, kuris, kaip jau minėjau

anksčiau, ttik apsunkina kančią.

Vakarų filosofijoje kančia nėra pagrindas, tačiau prie jos yra

pakankamai stipriai priartėta. Čia yra bandoma ne tik kalbėti apie žmogaus

kankinimasį, bet ir rasti teigiamų kančios aspektų:

1. Kančia gelbsti žmogų nuo dvasinio priešo

2. Kančia saugo žmogų nuo velnio gundymo

3. Valo širdį nuo piktų geismų

4. Trumpina kelią į Dievą

5. Liudija Dievo meilę žmonėms ir pan.

Kaip jau minėjau anksčiau, kančią galima įvardinti kaip žmogiškosios

tobulybės kainą. Tai kaina, kurią žmogus privalo sumokėti norėdamas ką nors

pasiekti. Jeigu remtumėmės religijomis, tai būtų pomirtinis gyvenimas.

Galime teigti, kad mes nesiremiame religijomis dabar, kai viskas yra

įrodyta mokslo, kad nėra pomirtinio pasaulio, kad nėra aukštesnės už mus

substancijos, kad nėra kūrėjo. Bet tai nebus tiesa. Šiandien mes esam

lygiai taip pat priklausomi nuo religijos: mes kasdien skaitome horoskopus,

nusispjauname per kairį petį kelią perbėgus juodam katinui. Tai lygiai tas

pats. Tai toks pat mokslu nesiremiantis dalykas. Iš paprastų paprasčiausių

gyvenimo situacijų kyla kančia. Viskas atsimuša į tą patį.

Siekdami tobulėti turime išgyventi savo ribotumą – priklausomybę nuo

žemiau stovinčių būties dėsnių – ir neperžiangemybę to tarpo, kuris skiria

kūrinius – baigtines būtybes – nuo Kūrėjo – Nebaigtinės Būties. Taigi,

kitaip sakant, būties kilimą lydi ir jos baigtinybės skausmo gilėjimas.

Blezas Paskalis (1623 – 1662) teigė, kad žmogus yra kenčianti

asmenybė todėl, kkad suvokia savo prigimties dvilypumą [2]. Ontologiniu

požiūriu žmogų sudaro dvi skirtingos substancijos (kūnas ir siela), o

moraliniu – gėris ir blogis. Žmogus savo mąstymu yra didis. Tuo jis

išsiskiria iš gamtos (“Cogito, ergo sum[1]” – Dekartas). Tačiau

nepajėgdamas įveikti savo prieštaringos prigimties, jis visuomet yra

tragiškoje situacijoje ir blaškosi tarp dviejų priešingybių – tarp gėrio ir

blogio, tarp dangaus ir žemės. Žmogus palyginti su gamta yra niekas.

Palyginti su niekuo, jis yra viskas. Vidurys tarp nieko ir visko. Žmogus

negali suprasti kraštutinumų – daiktų pradžią ir pabaigą gaubia paslapties

skraistė, kurios jis nesugeba nuplėšti. “Žmogus vienodai nesugeba matyti

nebūties, iš kurios yra ištrauktas, ir begalybės, į kurią yra panardintas.”

[2]

Žmogus tegali suprasti kai kuriuos kasdien jam matomus ir įprastus

daiktų pavidalus. Pabrėžiu – tik kai kuriuos. Jis kankinasi, kad nelemta

pažinti pradžios ir pabaigos.

Viskas prasideda nuo Pradžių Pradžios. Kiekvienas daiktas, dalykas ar

gyva būtybė yra nuo kažko priklausomas. Tiesiog, niekas negali egzistuoti

neturėdamas jokio pagrindo. Augmenija priklauso nuo negyvosios gamtos,

gyvūnija – nuo augalijos ir taip toliau. Galima būtų tęsti šią grandinę ir

toliau. Žmogus pasiekęs tam tikrą pakilimą (tą laiptelį, kurio siekė)

radikaliai išsiskiria iš kitų to neturinčių, nepasiekusių. Tačiau bet

kuriuo atveju jis lieka priklausomas nuo savo kūno, kurio reikmių negalima

ignoruoti. Žmogus negali tapti tiek atitrūkęs nuo paties savęs, kad galėtų

ignoruoti patį buvimą. Kiekvienas

turi nuolat kovoti su žemesniuoju savo

lygiu, kuris visą laiką stengiasi nusitempti žemyn. Tai, tarsi Kristaus

keturiasdešimt dienų dykumoje, kai jis buvo gundomas velnio. Kristui buvo

siūlyta viskas, ko tik jis norėjo ar netgi galėjo panorėti. Tai buvo kova

tarp dviejų substancijų – šviesos ir tamsos. Šviesa (Kristus) buvo pakilęs

virš tamsos (velnio). Jei šviesa būtų nors truputėlį nusileidusi, tamsa ją

būtų paprasčiausiai prarijusi. Taip ir žmogus. Jis nuolat turi kovoti su

savo kūnu, kad nebūtų nutrauktas žemyn.

Lietuvių filosofas Juozas Girnius teigia, kad aukštesnioji būtis

priklauso nuo žemesniosios gamtinės būties dėsnių. Aukštesnysis būties

laipsnis savo kartą laimėta prasiveržimą iš žemesniojo būties laipsnio gali

išlaikyti tik kasdieninėje kovoje su pastarojo grėsme jį vėl nutraukti į

paliktąsias žemumas. Ši kovos netikrybė, kuri plaukia iš aukštesniojo

būties laipsnio priklausomybės nuo žemesniojo būties laipsnio ir kartu nuo

šio grėsmės pirmajam, ir yra ontologinis skausmo pagrindas. [3]

Su būties kilimu didėja ir jos skausmas. Kuo daugiau žmogus yra

atitrūkęs nuo visko, kas žemiška, tuo stipriau jį visa tai traukia, tuo

skaudžiau jis suvokia savo ribotumą – tuo geriau jis ssupranta savo kančią.

Labiausiai nuo kitų būties laipsnių yra nepriklausoma negyvoji gamta. Savo

sustingusiai egzistencijai tęsti jai nereikia kitų būties laipsnių

pagalbos. Todėl ir jos kančia nėra tokia tipri kaip žmogaus. Žmogus –

mąstanti būtybė, todėl jis daug sunkiau išgyvena savo kančią. Jeigu

suskaldysi akmenį, nesuteiksi jam skausmo, tuo tarpu, sužeidęs žmogų

suteiksi kančių ne tik jam pačiam, bet ir jo artimiesiems.

Kančia yra ne kas kita kaip sąmoningas laisvos žmogiškosios būtybės

savosios baigtinybės išgyvenimas.

Juozas Grinius

Keista. Žmogus negali pakęsti kraštutinumų. Jam nuolat yra blogai.

Jeigu šalta, skundžiasi, jei karšta – vėl negerai. Per didelis nuotolis ir

per didelis artumas trukdo matyti. Pernelyg ilgas ar trumpas samprotavimas

nesuprantamas. Kraštutiniai dalykai yra tarsi niekas žmogui, kaip ir jiems

žmogus yra niekas.

Marksizmas kaip kančios filosofija

Marksizmas nesutinka su mintimi, kad abejonė ar nuostaba yra

vieninteliai tikri pasaulio pergyvenimo (supratimo) būdai. Marksistų

teigimu, žmogus abejodamas ar tik stebėdamasis pasauliu lieka kažkur tik

greta jo ir nepuoselėja noro nieko keisti. Tuo tarpu, marksizme yra priimta

tiesa, kad žmogus turi galėti gyventi, kad galėtų kurti istoriją (kultūrą).

Tai esanti ppati pirmoji kiekvieno žmogiškojo būvio, vadinasi, ir kiekvienos

istorijos prielaida. [4]

Šioje filosofijoje teigiama, kad žmogus turi gyventi, kad tenkintų

savo poreikius. Karlas Marksas poreikius apibrėžia kaip labai paprastus

kasdienius dalykus: turėti ką apsirengti, ką pavalgyti, būti sveikam,

turėti buveinę ir panašiai. Bet kaip tik šiame poreikio kasdieniškume ir

atsiskleidžia savotiška žmogaus padėtis pasaulyje. Žmogus tenkina savo

poreikius tik todėl, kad jaučiasi atsidūręs bėdos būklėjė, t.y. jei žmogus

nepatenkins savo poreikių, jis paprasčiausiai žus. Todėl grėsmė yra

nuolatinė. Turėti poreikių reiškia būti rūpinantis ir baiminantis, vadinasi

–kenčiant. Kančia yra sstiglios būtybės būsena.

Marksizmas kalba apie kasdieninius poreikius, tačiau už to slepiasi

ir žmogaus būklės pasaulyje tyrinėjimas. Žmogus, Markso nuomone, yra

kenčianti, lygstama ir aprėžta būtybė. Bėda gali būti nugalėta tik dviem

keliais: kentėjimu ir mąstymu. Nei mąstymas be kentėjimo, nei kentėjimas be

mąstymo nėra pajėgūs nugalėti šią būklę. Žmogus privalo kentėti, kad

pradėtų mąstyti, ir mąstyti, kas suprastų kančią ir stengtųsi iš jos

išsivaduoti.

Marksizme dėmesys yra sutelktas ne į visą visuomenę, tačiau tik į

vieną jos socialinę klasę – varguomenę. Pirmiausia yra stengiamasi įtikinti

varguomenę, kad ji iš tiesų kenčia, kad yra bėdoje. Tai daroma tam, kad ši

visuomenės klasė pradėtų mąstyti ir stengtis išeiti iš esamos padėties. Čia

nėra kalbama apie sielos ir kūno atsiribojimą – čia sutelktas dėmesys į

pačius elementariausius žmogaus poreikius.

Šioje filosofijoje yra bendruomeninis mąstymo pobūdis. Kenčiantis

žmogus ieško bendraminčių ir šią kančią išgyvena kartu. Tiesa yra istorinis

vyksmas ir žmogus joje yra tik dalyvis joje. Bėdos būklė yra ne kiekvieno

atskirai, bet žmogaus apskritai. Taip ir likimas yra ne tavo ar mano, bet

žmogaus apskritai.

Filosofija kilusi iš nuostabos kenčiamčiam žmogui atrodo tarsi

pajuoka, nes ji nepastebi ar bando ignoruoti blogio vaimenį. Ji skelbia

pasaulį darnų, šviesų ir prasmingą. Filosofija kilusi iš abejonės atrodo

blanki ir bereikšmė tikrovėje, kadangi kenčiantysis nė neabejoja tikrove.

Kenčiančiajam atrodo, kad svarbi yra tik jo kančia ir jis ieško būdų ją

išgyvendinti. Kančia atskleidžia pasaulio tikroviškumą akivaizdžiau ir

todėl įtikinamiau negu visa kita.

Kenčiantis žmogus nesistebi pasauliu, neabejoja. Jis eina į gyvenimą

ir ima jo sunkumus ant savo pečių, kenčia su kitais kenčiančiaisiais ir

mėgina rasti kelią, kaip nugalėti kančios sukeltą būseną. Marksizmas

sklinda visur, kur tik kančia yra virtusi žmogiškojo būvio lytimi, būdama

regimiausioje socialinių neteisybių plotmėje. Marksizmą renkasi tokios

masės žmonių todėl, kad ši filosofija yra žmogiškosios nuotaikos, yra

kančios dalininkė. Be to, ji taip pat pateikia būdą, kaip tą kančią

palengvinti.

KANČIOS FILOSOFIJA

Kentėjimas. Čia atsiveria kažkokia tamsi ir maištinga pasaulio pusė.

Tai yra žymiai baisiau negu tariamybė. Kol žmogus kažkuo abejoja, jis gali

turėti viltį, kad viskas yra ne taip blogai, kaip jam atrodo. Kai sužinomas

nuosprendis – nesvarbu kieno pasekmė tai būtų: nusikaltimo ar tiesiog šiaip

kažkokio įvykio – prasideda kančia, skundai.

Žmogus yra keista būtybė. Kuo jis daugiau turi, tuo daugiau nori.

Paprasčiausias pavyzdys – žmogus labai mėgsta tortus. Akys visada nori

daugiau negu pajėgia sutalpinti skrandis. Taip ir kitur. Jeigu benamiui

duosi tūkstantį litų, jis pradžioje bus laimingas, bet paskui suvoks, kad

yra žmonių, kurie turi du tūkstančius. Jei duosi milijoną, visuomet atsiras

turinčių milijardą. Kol benamis neturėjo dėl ko rūpintis, išskyrus, kur

gauti pavalgyti ir išsimiegoti, tol jo kančia buvo visiškai nedidelė.

Augant jo poreikiams, augo ir kančios –– pasistačius namą reikėjo kankintis

dėl to, kad kas nors gali ateiti ir apvogti, padėjus pinigus į banką – kad

bankas bankrutuos ir panašiai. Mano nuomone, kentėjimas dėl pačių

paprasčiausių daiktų yra absurdas. Nors iš kitos pusės žiūrint, jei

pomirtinio pasaulio nėra, jei aš niekuomet nepateksiu į amžinosios

medžioklės plotus, kodėl aš turiu kentėti dabar, nors paskui tai nieko

nereikš.

Budizme yra kitaip. Ten siekiama savęs tobulėjimo, siekiama pažinti

save patį ir išmokti pasiekti nirvaną.

Kančioje apsireiškia pasaulio judėjimas nieko link. Kančioje mūsų

buvimas yra trapus. Mumyse yra chaosas. Aplink yra chaosas. Kančia – tai

chaosas, tai visiška priešingybė kosmo. Užtat kančia nėra tik iš viršaus

mums primestas dalykas. Ji yra mumyse. Ji yra persisunkusi per visą mūsų

buvimą.

Prieš įvairias ligas surandami vaistai. Kad būtų sveikas kūnas,

žmogus geria vitaminus, o nėra nieko, kas mumyse būtų atsparu kančiai. Tik

išgyvendami viską iš naujo ir iš naujo, vėl ir vėl, mes sugebame pradėti

mąstyti, pradėti klausti. Kai žmogus kenčia, pasaulis jam pradeda atrodyti

chaotiškas. Kai labiausiai kenti, atrodo, kad jau nebegalėtų būti blogiau,

užgriūna dar vienas kalnas. Jeigu palūši, pasaulis prispaus visu savo

sunkumu ir sudėtingumu. Atrodo, kad kančia sunaikina visus iki tol

galiojusius principus ir dėsnius. Tada jau nebelieka laiko abejoti ar

stebėtis pasauliu. Tada puolama gelbėtis. Kartais man atrodo, kad kančia –

tai tarsi mūsų augimo kaina. Jei

viskas būtų įmanoma paprasta ir natūralu,

visi žmonės būtų tobuli, be ydų, visiškai vienodi, tada nebūtų poreikio

kažką keisti, noro, kažko siekti. Apnikęs blogis privalo būti kokiu nors

būdu atremtas. Tada pats svarbiausias rūpestis tampa būti, išlikti kuo

ilgiau, išlikti laike. Kartais tai perauga į beveik visišką kvailystę, kai

šalyje nėra įteisinta autanazija, žmogus turi kankintis, nors nėra jokios

vilties, kad jis vėl bus sveikas ir galės stovėti ant savo kojų. Šiuo

atveju pasirodo žmogaus, kaip buvojančio istorijos vyksme.

Kančios filosofijoje yra ne pasaulio šlovinimas kaip nuostaboje, ne

atsargumas jo atžvilgiu kaip abejonėje, bet jo kaltinimas, randąs kaltę,

bet nerandantis kaltininko. Pavyzdžiui, marksizmo filosofijoje prakatiškai

vienintelis matmuo žmogaus būvyje yra socialinės plotmės kritika.

Krikščionybėje, budizme yra aukštesnės pakopos. Čia siekiama ne tik

patenkinti svarbiausius kūno poreikius.

Kančią galima apibūdinti kaip išganymo mokslą [4]. Visose mano

nagrinėtose filosofijose yra siekiama žmogaus išvadavimo. Žinoma, tas

vykdoma skirtingais keliais. Budizme siekiama atsiriboti nuo savo paties

žemiškojo būvio, t.y. kūno, krikščionybėje – mokant mylėti savo kankintojus

ar laukiant dieviškojo įsikišimo, marksizme – iš pagrindų keičiant

visuomeninę santvarką. Tai nėra atsitiktinumas. Kančia skatina mąstymą,

verčia žmogų kurti įvairius būdus, kaip šiam gelbėtis patekus į keblią

padėtį, ieškoti atsakymų į visus kylančius klausimus.

Kančia yra blogio sąmonė ir patyrimas mumyse. Budizme viskas yra

labai gražu iki to laiko, kai žmogus baigia medituoti ir yra priverstas

sugrįžti į rrealų pasaulį. Tačiau po to jam vis tiek reikia kentėti, nes čia

jis pamato tą patį pasaulį, kurį jis nori pamiršti. Marksizmo filosofijoje

pakeitus santvarką, vis tiek išaugs kenčianti visuomenė. Ir kas blogiausia,

ir toliau bus kenčiama dėl tų pačių dalykų, tik jie gal bus kitaip

vadinami.

IŠVADOS

Šiame darbe pabandžiau paaiškinti kančios sampratą įvairiose

filosofijose, paaiškinti jos prasmę žmogaus gyvenime. Budizmo filosofijoje

teigiama, kad reikia stengtis pasiekti nirvaną, kad galėtum atsiriboti nuo

savo materialaus kūno ir tuo pačiu nuo kančios. Kančia šioje filosofijoje

suprantama, kaip žinojimas, kad priklausai nuo žemesnio būties lygio.

Krikščionybėje kančia yra kelias užsitarnauti vietą rojuje. Kaip

pagrindinį postulatą galima būtų iškelti teiginį: “Jei tau sudavė per vieną

skruostą, atsuk ir antrą”. Kitaip sakant, žmogus privalo mylėti savo

skriaudėjus.

Jei budizme ar krikščionybėje yra siekiama nirvanos ar išganymo

(abiem atvejais, tai yra idealistinis siekis), tai marksizmo filosofijoje

yra skatinama siekti tik paprasčiausių poreikių patenkinimo

(materialistinis požiūris). Ši filosofija yra orientuota į varguomenę,

siekiant jai įteigti, kad yra kenčianti ir privalo keisti visuomenę.

Įvairūs kančios apmąstymai. Įvairios jos prasmės žmogaus gyvenime.

Visoms filosofijoms bendra tai, kad reikia ieškoti kelio iš kančios. Gal

kada nors, kai žmonės bus gaminami (klonuojami ar panašisi), kai sukursime

tobulą visuomenę su tobulais jos individais ir nebeliks kančios. Bet dabar

tai, mano nuomone, neįmanoma.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – VV., 1992. – 343p.

2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. – V., 1986. –

495p.

3. Lietuvos filosofinė mintis : chrestomatija. – V., 1996. – 434p.

4. Maceina A. Raštai : T.6 – V., 1994. – 480p.

5. Pasaulio religijos. – V., 1997. – 479p.

———————–

[1] Mąstau – vadinasi, esu.