Filosofija ir mokslas

TURINYS

ĮVADAS 2

Filosofija ir mokslas apskritai 3

Filosofija ir socialiniai mokslai 8

IŠVADOS 11

Literatūros sąrašas 12

ĮVADAS

Kiekvienas mokslas turi savo objektą, vargu ar galima atsakyti į

klausimą, kada žmogus pradėjo filosofuoti, tai yra kada pradėjo savo

samprotavimams ieškoti loginių argumentų.

Žmogus filosofavo, reiškė savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais.

Keitėsi jo mąstysena. Ją veikė įgyta nauja informacija, naujas gyvenimo

būdas. Įvykiai keitė įvykius. Žmogus atkreipė dėmesį į jų seką, jam rūpėjo

ka svyksta ir kodėl. Filosfinių idėjų plėtotė susijusi su literatūros,

meno, realigijos koncepcijų kūrimu bei raida. Filosofija stengiasi suvokti

ir paaiškinti vykstančius procesus.

Ankstyvoje senovėje filosofija pilnai atstojo visus dabartinius

mokslus, ji buvo universalus, visa apimantis mokslas. Tačiau, laikui bėgant

informacijos apie tam tikras pasaulio dalis vis daugėjo. Nuo filosofijos

ėmė atsiskirdinėti specialieji mokslai.

Specialieji mokslai nesiekė paaiškinti viso pasaulio sąrangos, jo

esmės, kitimo. Jie nagrinėjo tik tam tikrą pasaulio dalį.

Tačiau ir filosofija ir specialieji mokslai atsirado dėl tos pačios

priežasties – žmogaus noro pažinti. Todėl labai svarbu suprasti sąryšius

tarp filosofijos ir mokslo. Tai ir bandysiu aptarti šiame referate.

Filosofija ir mokslas aapskritai

Iš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis

apie pasaulį ir žmogų, taigi ji buvo universalus mokslas. Daugėjant žinių

apie pasaulį ir žmogų prasidėjo diferencijacijos procesas. Atskiros tyrimų

sritys ilgą laiką buvo traktuojamos kaip filosofijos dalys ar skyriai.

Aristotelis pirmasis nuo filosofijos atskyrė logiką kaip paruošiamąją

discipliną. Filosofijoje jis išskyrė dvi kryptis: teorinę filosofiją,

nagrinėjančią būtį, ir praktinę filosofiją, nagrinėjančią žmogaus veiklos

principus. Tiek teorinė, tiek praktinė filosofija nekėlė sau tikslo

pagerinti materialines žmogaus gyvenimo sąlygas. Manyta, kad filosofijai

nauda nėra svarbi, filosofiją domino pati išmintis ir jos siekimas.

Filosofijai skaidantis į atskirus mokslus šie siekė panašėti į metafiziką.

Tyrinėjant antjautiminius daiktų pradus ir už regimųjų daiktų pasaulio

ieškant tikrosios būties, metafizika buvo laikoma žmogiškojo pažinimo

viršūne. Matematika buvo mažiau vertinama, nors buvo daug tikslesnė.

XVIIa. mokslo revoliucija pakirto senojo, aristoteliškojo

pasaulėvaizdžio pagrindus, metafizikos reikšmė ėmė menkėti. Ėmė daugėti

žinių apie gamtą, imta taikyti ekspermentavimo metodus, žinios

sisteminamos, reiškiniai aprašomi matematinėmis formulėmis.

Plėtojantis pažinimo metodams, kito mokslinio pažinimo tikslų

samprata. Antikos, viduramžių svarbiausias teorinio pažinimo tikslas buvo

būties pagrindimas, kosmoso darnos, harmonijos, grožio atskleidimas.

Vis daugiau ir daugiau taikant matematinį ekspermentinį modelį,

filosofijos dalys tapo vis mažiau priklausomos nuo metafizikos. Filosofijos

vidinė diferenciacija peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimą. Todėl

ilgainiui specialieji mokslai atsiskyrė nuo filosofijos ir tapo

savarankiški.

Specialiuosius mokslus galima būtų suskirstyti pagal objektą:

1. Realieji mokslai

a) Gamtos mokslai (fizika, chemija, teorinė medicina, biologija ir

kt.)

b) Kultūros mokslai (istorija, religijotyra, menotyra ir kt.)

2. Formalieji mokslai (matematika, struktūrų teorija ir kt.)

Realiųjų mokslų objektas yra tam tikros patirtinės tikrovės dalis.

Jie savo objektą tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. Formalieji mokslai

nenagrinėja patirtinės tikrovės, jiems rūpi forma, abstraktūs klausimai,

ryšių išraiškų apskaičiuojamumas.

Todėl, galima teigti, kad realieji mokslai visados yra empiriniai.

Aprašomieji ryšiai, kuriuos tie mokslai aptinka, visados gali būti

patvirtinti ir neperžiangia savo srities ribų. Be to, šie mokslai

tematiškai redukuoti – jų tema yra apribota tam tikru požiūriu. Realieji

mokslai metodiškai abstraktūs – jų tema tiek išnagrinėjama, kiek tai

leidžia padaryti metodas.

Išvardinus realiųjų mokslų požymius, ima ryškėti jų ir filosofijos

skirtumai. Šiuos skirtumus galima surašyti į lentelę:

|Realieji mokslai yra empiriniai,|Filosofija prasideda nuo |

|jų objektas neperžiangia |patyrimo, tačiau neapsiriboja |

|patirtinio pasaulio ribų. |tik patyrimo sritimi. Ji kelia |

|Nurodydami grindžiamuosius |klausmus apie patirtinio |

|ryšius, jie vieną empirinį |pasaulio pamatus. Šie pamatai |

|dalyką aiškina kitu. Realiesiems|nėra empirinis dalykas. |

|mokslams rūpi empirinių dalykų |Filosofijai rūpi to, kas yra |

|empirinai pamatai. |empiriška neempiriniai |

| |pagrindai. |

|Realieji mokslai yra tematiškai |Filosofija nėra tematiškai |

|redukuoti, t.y. jų objektas yra |redukuota. T.y. ji neapsiriboja |

|apribotas tam tikru aspektu ir |vienu kuriuo nors aspektu, bet |

|tuo pat metu nėra atsižvelgiama |klausia apie visumą. Hėgelis |

|į kitus požiūrius. |teigė, kad tiesa yra visuma. Net|

| |nagrinėjančiai atskiras sritis |

| |filosofijai rūpi atskiros |

| |srities visuma. |

|Realieji mokslai yra metodiškai |Filosofija nėra metodiškai |

|abstraktūs, nes jų tiriama |abstrakti, nes ji nesiriamia |

|sritis yra nagrinėjama tik tiek,|jokia iiš anksto nustatytu |

|kiek leidžia apibrėžta metodas. |metodu. |

Iš aukščiau pateiktos lentelės galime matyti, kad ryškiausias realiųjų

mokslų ir filosofijos skirtumas yra šis: filosofija stengiasi nagrinėti

visumą, o relieji mokslai visos visumos neapima. Pastaruosiuose

stengiamasi nagrinėti atskirus elementus pasitelkiant tiksliai apibrėžtus

metodus.

Formalieji mokslai nagrinėja gryną struktūrą.

Kaip jau minėjau anksčiau, XVII a. pradėjo mažėti metafizikos autoritetas,

tam ypatingai didelės įtakos turėjo mokslo ir technikos revoliucija. Visi

mokslai ėmė daugiau specializuotis. Kiekvienas mokslas remdamasis savo

metodais galėjo nustatyti savo tyrimų objektą. Tačiau problema buvo tame,

kad pats mokslas negalėjo nustatyti savo teiginių visumos apimties,

pavyzdžiui – pedagogika negali pati nustatyti auklėjimo tikslų.

Sparčiai daugėjant įvairių žinių, kito ir mokslinio pažinimo tikslų

samprata, svarbiausiu pažinimo tikslu buvo laikomas būties prigimties,

kosmoso darnos, harmonijos, grožio atskleidimas. Žinoma, negalima teigti,

kad vyravo tik teorinė filosofija. Praktinė filosofija tyrinėjo įvairius

žmogaus veiklos aspektus siegdama išmokyti žmones gyventi protingai.

Po mokslo revoliucijos visuomenėje įvyko didelės permainnos. Žmonėms

jau nebeužteko vien tik svaičiojimų apie abstrakčius dalykus. Jiems reikėjo

žinių tekiančių apčiuopiamą materialią naudą. Čia ir buvo suformuluotas

garsusis Francis Bacon principas: “Žinojimas jėga”. Galima teigti, kad šio

principo suformulavimas buvo vienas iš pirmųjų nedidelių žingsnių į

šiuolaikinę visuomenę, kur žinios yra vienas iš svarbiausių dalykų. Toks

požiūris leido atsiskirti gamtotyrai nuo filosofijos.

F. Beikonas pirmasis pradėjo kurti filosofijos pažinimo metodą. Jo

nuomone, filosofija turi remtis gamtos eksperimentais ir stebėjimais.

Filosofijos uždavinys – sukurti empirinio pažinimo metodą. Pagal metodų

naudojimą galima skirti indukcinius ir dedukcinius mokslus. Prie dedukcinių

mokslų galima priskirti matematiką, logiką, informatiką. Kitaip tariant

dedukciniu reikėtų laikyti tokį mokslą, kuris nuolat remiasi dedukcija,

t.y. kurio teiginiai yra “pamatinių dėsnių” – principų, postulatų, aksiomų

ar bent jau apibrėžimų – dedukcinės išvados.

Fizika, biologija, ekonomika, socologija remiasi faktais ir jų

indukciniais apibendrinimais.

Pagal pateiktus apibrėžimus išskyrus indukcinius ir dedukcinius

mokslus galima teigti, kad labai skiriasi šių mokslų tiesų įrodymo

procedūra. Dedukcinuose moksluose pradedama nuo neginčytinų bendrų

teiginių. Paprasčiausias indukcinis įrodymas būtų mokslo dėsnio išvedimas

iš empirinių faktų remiantis indukcijos metodu.

Garsusis prancūzų filosofas Rene Descartes pabrėždamas glaudų

filosofijos ir mokslo ryšį, į mokslą žiūri kaip į medį, kurio šaknys

metafizika maitina kamieną – fiziką bei visas šakas – mechaniką, mediciną

ir t.t.

Taip palaipsniui nuo antikos laikų didėjęs filosofijos

diferenciacijos procesas peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimą nuo

filosofijos. Atsiskyrė matematika, astronomija, fizika, chemija. Taip XVIII

a. buvo prieita išvados (Auguste Comte), kad filosofijai vienintelis likęs

kelias yra tapti mokslo filosofija. A. Comte teigė, kad žmogaus protas turi

pereiti tris pakopas. Tai:

a) teologinė arba fiktyvioji. Šioje stadijoje žmogaus protas nesugeba

išspręsti paprasčiausių problemų. Jis remiasi beveik tik vaizduote,

sprendžia beveik tik daiktų kilmės klausimą;

b) metafizinė arba abstrakčioji. Šioje stadijooje žmogaus protas toliau

siekia absoliučios tiesos. Gryna vaizduotė praranda savo

valdžią,

smaprotavimo sfera išsiplečia;

c) mokslinė arba pozityvioji. Čia visas dėmesys skiriamas nuodugniam

stebėjimui. Šios krypties filosofijos uždaviniai:

• tirti tai, kas realu;

• užsiimti tuo, kas naudinga;

• siekti tikrumo;

• garantuoti tikrumą;

• organizuoti.

Taigi, XVIII – XIX a. ginčas vyko dėl noro sužinoti, kaip gaunamos

naujos žinios. XX a. šis požiūris pakito. Svarbiausiu dalyku tapo pati

tinkamai sutvarkytų mokslo žinių struktūra. Čia svarbiausiu mokslo

filosofijos uždaviniu imta laikyti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdų

tyrimą, mokslo žinių struktūros ir raidos mechanizmų aaiškinimų, pagrindinių

mokslo vartojamų sąvokų turinio analizę ir gautų rezultatų interpretaciją.

Sekant filosofijos raidą galima pastebėti, kad kol filosofija buvo

laikoma universaliu mokslu, ją buvo galima vadinti mokslų karaliene. Jai

tapus mokslo filosofija, vaidmuo pasikeitė – ji tapo mokslo tarnaite.

Tarkime kažkokie mokslininkai daro bandymus ir siekia apibendrinti ir

suvesti į vieną sistemą, tai filosofija siekia nustatyti, kokius

reikalavimus turi atitikti teiginių sistema, kad ją būtų galima laikyti

moksline teorija. Toks požiūris vadinamas scientizmu.

Kitas požiūris – antiscientizmas – teigia, kad filosofija

autonomiškai egzistuoja šalia specialiųjų mokslų ir jų metodų. Filosofija

yra ne empirinis mokslas apie empiriją. Ji nagrinėdama patyrimo apskritai

galimybės sąlygas, yra pajėgi išlaikyti visumą ir tuo pačiu padėti

nustatyti visų mokslų vietą.

Taigi, jei bandytume filosofiją apibrėžti kaip kažkokį mokslą, mes

pamatytume, kad apie ją galime kalbėti ir kaip apie fundamentinį,

universalųjį, protu besiremiantį, ar netgi kritinį mokslą.

Kalbėdami apie filosofiją kaip apie mokslą apskritai, pastebėsime,

kad mokslas čia reiškia tik tarpusavyje susietų žinių visumą. Būtent žinių

sąryšis daro mokslą visuma, sistema. Iš to seka, kad filosofijai rūpi žinių

arba teiginių sisteminis sąryšis.

Filosofija – tai mokslas apie pagrindus, sąlygas, prielaidas.

Filosofijos išeities taškas yra patyrimas, filosofija prasideda nuo

kasdienio patyrimo. Ji klausia apie empirijos apskritai pagrindus, sąlygas

ir prielaidas, kurios pačios nėra empirinės, tai yra, kaip jau buvo minėta

anksčiau, empirinius dalykus ji aiškina neempiriniais. Ji yra fundamentinis

mokslas nes klausia apie galutinius neempirinius pamatus, t.y. apie

empirijos fundamentą.

Filosofija nagrinėja patirtinę tikrovę ne tam tikru aspektu ir ne tam

tikro metodo požiūriu, bet visuotinai. Ji klausia apie patirtinės tikrovės

kaip visumos galimybės sąlygas, todėl filosofija yra universalusis mokslas.

Filosofija ppretenduoja į tai, kad jos visi teiginiai būtų pagrįsti

protu, tai yra kiekviena protinga būtybė galėtų suprasti, kad šie teiginiai

pretenduoja į griežtumą. Taigi, perėjimas nuo patyrimo prie neempirinių

patyrimo galimybės sąlygų apibrėžia filosofiją kaip protu besiremiantį

mokslą.

Filosofija yra universali kritika, ji kovoja su bet kokiu nekritišku

dogmatizmu ir atlieka visuomenėje švietimo funkciją.

Kad geriau būtų galima suprasti filosofijos ir įvairių mokslų sąryšį, A.

Aizenbacheris savo knygoje “Filosofijos įvadas” pateikia universaliųjų ir

specialiųjų mokslų sąsają schemoje (1 pav.)

Jokiu būdu negalima perdėti mokslo reikšmės. Filosofijai negali

rūpėti tik mmokslas, ji privalo apimti ir meną, religiją, teisę, politiką,

dorovę. Kalbėdama apie mokslą, ji neatsako į žmogui kylančius svarbius jo

egzistencijai klausimus. Filosofijos reikšmė apskritai kur kas pranoksta

jos reikšmę mokslui. Kitaip tariant, filosofijos ir mokslo sąveika, tėra

tik vienas iš filosofijos vaidmens kultūroje elementų.

Filosofija ir socialiniai mokslai

Kai atsiranda filosofijos ir sociologijos santykis, atsiranda ir

santykis tarp socialinės filosofijos ir specialiųjų mokslų, tyrinėjančių

visuomenę.

XX a. W.Dilthey manė, kad jei filosofija vystėsi nuo Kanto iki

Hėgelio, tai ji (filosofija) padarė klaidą nueidama prie Hėgelio. W.Dilthey

ir jo pasekėjai siūlė grįžti prie Kanto. Metodai, kuriuos mes taikome

gamtos moksluose negali būti visur galiojantys, nes socialiniai mokslai yra

visai kas kita. Gamtos mokslai remiasi priežastingumu ir apibendrinimu.

W.Dilthey tvirtina, kad socialiniai mokslai remiasi ne priežastingumu, o

supratimu. Gamtos mokslai siekia apibendrinti, o socialiniai mosklai siekia

individualizacijos. Todėl negali būti jokio bendro dėsnio, pagal kurį mes

galėtume tuos reiškinius apibendrinti.

Kanto kritinė filosofija buvo iš esmės gamtamokslinio proto kritika.

Turime nustatyti ribas, iki kurių protas dar yra protas (neišprotėjęs), ir

ribas, už kurių jis (protas) jau yra nežinia kas (galbūt beprotybė?).

Kantui pagrindine riba buvo pats žmogus su ribota savo galia. Pokantiškoje

filosofijoje atsiranda pretenzijos atidaryti atskirą skyrių, kuris padėtų

pažinti socialinės statikos ir dinamikos dėsnius ir tuomet tas filosofijos

skyrius galėtų būti bendrąja socialinių mokslų metodologija.

Amerikiečių sociologas T.Parsons 1936 mm. išleido knygą “Socialinio

veiksmo struktūra”, kurioje pirmą kartą aiškiai kelia klausimą, kaip galima

socialinė tvarka visuomenėje. Atsako, kad socialinė tvarka (stabilumas) –

tai tam tikras žmonių veiksmų taisyklingumas (procedūriškumas), kurio dėka

socialiniai aktoriai / veikėjai supranta vienas kito veiksmus, gali juos

tam tikra dalimi numatyti. Tačiau toks abipusis supratimas galimas tik tuo

atveju, jei visuomenė ne tik toleruoja, bet ir skatina individualizaciją.

Panašumus gali pastebėti ir suvokti tik tos būtybės, kurios yra iš principo

skirtingos. “Tvarka visuomenėje galima, kai ją sudaro asmenybės ir jų

tarpusavio santykiai. Tuo tarpu, totalitarinėje valstybėje, kuri iš pirmo

žvilgsnio pretenduoja į visuotinę tvarką (per žmonių deindividualizaciją),

iš tikrųjų klesti chaosas ir anarchija” (T.Parsons). Remiamasi prielaida,

kad susitari gali tik kūrybingos būtybės. Pagrindinė istorinio proto

kritikos arba kritinės socialinės teorijos tema yra žmonių veiklos ir tą

veiklą įprasminančių socialinių struktūrų santykis.

T. Parsons ieško tam tikros “konceptualinės shemos” arba bendrų

teiginių sistemos, kurią pasitelkus galėtume aiškinti socialinius

reiškinius neignoruojant nei priežastingumo principo, kuris anksčiau

taikytas tik gamtos mokslams, nei žmogaus laisvės. Priežastingumas ir

laisvė nėra viena kitą neigiančios struktūros.

Kanto tipo istorinio proto kritikos variantus smarkiai ginčijo

pozityvistinė mokslo filosofija, kuri galvojo, kad filosofija apie realybę

nieko negali pasakyti, nes apie tą realybę jau kalba specialūs mokslai.

Todėl pozityvistų požiūriu, kai filosofija kalba apie rrealybę, tai gimdo

pseudometafizinius teiginius, kurių mes negalime nei įrodyti, nei paneigti.

Todėl pozityvistų manymu, filosofija mokslu turėtų domėtis tik

formaliai.Tai procedūros, kuriomis mes kontroliuojame mokslininkų

teiginius. Esmė ta, kad jei kokie nors teiginiai yra procedūriškai

teisingi, tai nereiškia, kad jie egzistenciškai teisingi. Pozityvistinis

formalizmas mus vėl gražina prie idėjos, kad turėtų būti tik vienas

universalus mokslinis metodas. Pozityvistinės kritikos poveikyje gerokai

susilpnėjo T.Parsons tipo istorinio proto kritikos formulavimas. Iš esmės

pozityvistinė kritika apogėjų pasiekė 7 – 8 dešimtmečiuose, kai pasirodė

daugybė darbų, nukreipyų prieš T.Parsons ir kaltinančių jo tipo teorijas

spekuliatyvizmu, abstraktumu.

Prielaidos, bent daviniai, T.Parsons tipo teorijų reabilitacijai

sukūrė pačios pozityvistinės filosofijos krizę. Tam didelę reikšmę turėjo

atsiradę nauji požiūriai į paties mokslo raidą.Pradėta abejoti linijine

mokslo raidos terija. Tačiau atsirado T. Kuhne (“Mokslo revoliucijų

struktūra”) ir G.Bachelard (“Svajonių džiaugsmas”). Mokslo raida –

prieštaringas procesas ir mokslas visuomet grįžta į nulinį tašką. Moksle

nuolat konkuruoja kelios paradigmos, ir jei laimi kuris nors vienas

strateginis variantas, tai dar nereiškia, kad jis yra teisingesnis už

kitus. Metafiziniai teigianiai gali turėti konstruktyvią teigiamą reikšmę.

Mokslo raida – tam tikrų svajonių realizacija. Metafiziką gali ne tik

vesti, bet ir išvesti mokslą iš krizių, į kurias pakliūna mokslas, kai

pervertina linijinį raidos modelį. Todėl 8 – to dešimtmečio pabaigoje

pradedamos svarstyti globalinių visuomenės raidos teorijų temos. Dalinai

reabilituojamas T. Parsons. Teoriniu požiūriu mes galime pasakyti apie

socialinę realybę kažką prasmingo. Tai susiję su tuo, jog dabar jau

remiamasi sociologijos kaip daugiaparadigminio mokslo

samprata.

Pagrindiniai socialinės filosofijos klausimai yra socialinės realybės

ir subjekto sąmonės perspektyvų sugretinimo galimybės, koks tų perspektyvų

tarpusavio santykis. 8 – ajame dešimtmetyje jau nustota abejoti

sociologijos pretenzijų pagrįstumu, o socialinė teorija tampa

tarpdisciplinariniu socialinių mokslų integracijos pagrindu. Tai reiškia

galimybę ne tik plėtoti mokslą, bet ir atskleisti prielaidas to mokslo

išorinei kontrolei, nes esant krizei kokiame nors atskirame socialiniame

moksle iškart suabejojama ir bendrosios sociologijos teiginių pagrįstumu.

Tai reiškia, kad ir socialiniai mokslai priklauso nuo filosofijos ir

filosofija priklauso nuo socialinių mokslų, todėl ji nebėra metafizika

Aristotelio prasme, o yyra “funkcionuojanti metafizika”. Taip yra todėl, kad

metafizikos ir mokslo ribos yra neabsoliučios, o istoriškai kintančios.

IŠVADOS

Filosofija – universalus mokslas, jos lopšyje išsivystė kiti mokslai.

Laikui bėgant jie atsiskyrė nuo filosofijos, tačiau nors ir atsiskyrę nuo

filosofijos, jie visiškai neprarado ryšio su ja. Filosofija ne tik padėjo

sukurti tyrimo metodus, tačiau ir nurodė mokslo tikslus.

Tačiau ne tik filosofija buvo naudinga mokslui. Šis sąryšis naudingas ir

filosofijai. Mokslas teikė filosofijai naujus faktus, kurie sėkmingai buvo

naudojami kuriant filosofines sistemas. Todėl, galima teigti, kad

filosofijos pažanga skatino mokslo pažangą, o mokslo laimėjimai padėjo

plėtoti filosofines idėjas. Tokiu būdu susidarė tarsi uždara sistema,

kurioje filosofija išlieka mažai kintanti. Juk filosofija kelia tuos pačius

klausimus kaip ir antikos laikais, tiesiog atsakymai kokybiškai skiriasi

nuo ankstesniųjų. Tuo tarpu mokslas nuolat vystosi, kaupiami nauji fakta,

nustatomi nauji ddėsniai.

Manau, kad negalima sakyti, jog mokslas arba filosofija yra svarbesnis. Jie

abu yra svarbūs ir neatsiejami.

Literatūros sąrašas

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas.– V, 1992.– 343 p.

2. Lietuvos filosofinė mintis : chrestomatija. – V., 1996. – 434p.

3. Maceina A. Raštai : T.6 – V., 1994. – 480p.

4. Nekrašas E. Filosofijos įvadas.– V., 1993. – 161 p.

5. Paskaitų konspektas. – V., 1998. – 100 p.

———————–

TEOLOGIJA

FILOSOFIJA

FORMALIEJI MOKSLAI

KULTŪROS MOKSLAI

SPECIALIEJI MOKSLAI

UNIVERSALIEJI MOKSLAI

SOCIALINIAI MOKSLAI

DVASIOS MOKSLAI

GAMTOS MOKSLAI

1 pav. Universalieji ir relieji mokslai.