“Platonas apie sielų persikūnijimus”

“Asmenybė, kurioje įsikūnijimo kiekvienas mūsų, yra nepaprastai sena, užgrūdinta daugelio gyvenimo laužų žaizdruose”

H. R. Haggard

Visa žmonijos istorija yra amžina kova su mirtimi. Kiekvieną kartą, kai žmogus ryžtasi aukai, ar žygdarbiui, jis įrodo, kad gyvena ne mirčiai, bet nemirtingumui. Ateitis priklauso ne tiems, kurie laiko save būties nuomininkais, o tiems, kurie tiki esą būties šeimininkai. Tie, kurie mąsto ir jaučia sielos kuždesį, žino ir sako: artėjame prie naujo supratimo, prie naujos mąstysenos. Reinkarnacija- sielų persikūnijimą iir atgimimą naujam gyvenimui – IV amžiuje prieš mūsų erą pripažino dar Platonas, juo domėjosi ir savo tikėjimą grindė budistai ir indusai, jį pripažino ankstyvoji krikščionybė, įvairių Graikijos ir Romos filosofijos mokyklų atstovai bei dabarties filosofai, bet Naujajame Testamente apie ją neužsimenama nė žodžiu. Bet ar gali ja tikėti krikščionis? Daugelis katalikų kategoriškai atmeta bet kokią mintį apie sielos persikėlimą į kitą kūną.Tvirtindami, jog tai prieštarautų Kristaus ir Bažnyčios mokymui. Tačiau paradoksas: skelbiamos tiesos anaiptol nėra naujos, o senos kaip ppasaulis.

Taigi reinkarnaciją tikėjo Antikos graikai, Platonas rėmėsi šia teorija savo sielos nemirtingumo koncepcijoje.

“Kas žino

aš gyvenimas nėra mirtis

o mirtis – gyvenimas?”

Platonas “Georgijus”.

Platonas – idealistinės filosofijos Europoje pradininkas. Giliamintėje jo sistemoje graikų filosofiniai apmąstymai pasiekė, ko gero, nepraaugtas aukštumas. Jis sukūrė visą aapimančią būties sistemą “mokymą apie idėjas”. Atskyręs du pasaulius – idėjų ir realų daiktų pasaulį, ir atskleisdamas idėjų pasaulį žmogaus sąmonėje, teigia, kad aukštesniojoje Dieviškoje sąmonėje glūdi visos būties idėjos. Pasaulis – tai Dieviškojo proto amžinų idėjų harmonija. Žmogus, kaip aukščiausia gyvybės forma, sujungia savyje protą ir idėjas su kūniškaisiais reiškiniais ir kartu su pasauliu nuolat kinta, pereidami iš vienos būties formos į kitą.

Taigi kūnas miršta, o siela nemirtinga. Ji vėl grįžta į žemę. Kaip, kokiu būdu ji tai daro? Atsakydami į šį klausimą, Rytų tikėjimai, teigia, kad siela kitą kartą ne būtinai įsikūnija žmoguje, kad ji gali atgimti kaip augalas ar gyvulys. Vakarų pasaulio renikarnatoriai šią problemą siauriau aiškina: žmogus yra žmogus, jis niekada nepavirs gyvuliu. reinkarnacijos sąvoka ssutinkama beveik visose religijose ir pačiose nesuprantamiausiose, ir labiausiai filosofiškai pagrįstose. Tai buvo kertinis akmuo. Pitagoriečių mokyme pasak jo žmogaus siela esanti savarankiška būtis, kuri dėl kažkokio nusikaltimo buvusi uždaryta kūno kalėjime. Pitagoriečiai sakė, kad dalis nusikaltusių sielų turinčios atlikti bausmę Tartuose – požemio pasaulio Hado gelmėse, o dalis pereiti apsivalymo išbandymus žmonių kūnuose. Toks sielų keliavimas ir esanti reinkarnacija. Platoniškoji kosmologinė teologija glaudžiai siejasi su aiškia sielos nemirtingumo idėja, ji neatskiriama nuo apvalančiojo sielos persikūnijimo. Apie tai Platonas, dažniausiai ssavo mokytojo Sokrato lūpomis, kalba visuose pagrindiniuose savo dialoguose. Tikrąją žmogaus esmę sudaranti siela yra pirminė kūno atžvilgiu. Pirminėje savo būsenoje ji sudaro dalį Pasaulinės Sielos ir klajoja amžinų ir nekintančių idėjų pasaulyje. Ji suteikia kūnui, anot Platono, sielos kalėjimui gyvybę; kūnui mirus, siela nuo jo atsiskirianti: “sielos nuėjusios ten, pabūva ir paskui grįžta čionai, ir vėl gimsta” (Fedonas). Reinkarnacijos doktrina skelbia: gyvename ir mirštame ne vieną kartą, o daug kartų, gimimų ir mirimų grandinė panaši į dienos ir nakties kaitą. Tai be galo ilgas procesas, kurio pagrindu ir vyksta tikras vidinis žmogaus tapsmas: jis auga ir bręsta, sąmonėje iki visiško atsiskleidimo, iki kosminės Dieviškosios Sąmonės. Tik išsivystę iki Dieviškosios Sąmonės, patenkame “Dievo Karalystėn”. Šia prasme ir suprantame, kad Dievas yra visame kame, ir mumyse, nes be šios Energijos nieko ir nebūtų tuo proceso metu dvasia mokosi vis efektyviau reikštis per materiją ir ją valdyti. Tai ir yra dvasios evoliucija. Ne pati dvasia tobulėja, bet jos sugebėjimas pasireikšti per materiją, nes dvasia būdama “Dievo” savaime yra tobula. Tai tas grynasis pradas mumyse, tas tikrasis Aš, kurį visi – vieni dažniau, kiti rečiau – jaučiame.

Nepasitenkindamas savo, kaip ribotos būtybės padėtimi žmogus siekia savąsias galias išplėsti iki begalybės, o tai rodo, kkad šiame pasaulyje jis jaučiasi lyg ir “ne savo kailyje”, nes yra sukurtas amžinybei, kurią jau dabar nujaučia ir kurios ilgisi. Nemirtingumas ir tyrumas – tai amžinos Būties ir Gėrio ženklai, kuriuos žmogaus paveiksle Kūrėjas įspaudė visiems laikams ir kurių jau niekada neužpustys nebūties smiltys, neužklos blogio voratinkliai. Nemirtinga yra pati nemirtingumo viltis. Vos pabandome prisiliesti prie nemirtingumo paslapties, tuoj pat iškyla santykio tarp laikiškumo ir antlaikiškumo problema. Ji be galo paini, praktiškai neišsprendžiama tol, kol savaime “panardinti į laiko jūrą ir negalime iš jos išplaukti”. Nemirtingumas paprastai suvokiamas kaip begalinė būtis laike. Aišku viena: tik šiapus laikas yra visagalis, o ten, pas Dievą, jis praranda savo visagalybę ir tampa išvestiniu dydžiu to, apie ką dabar galime tik spėlioti. O kad esame ribojami žmogiškųjų kategorijų, bet koks bandymas įsivaizduoti nemirtingumą kitaip, nei begalinę būtį laike, neišvengiamai gimdo gausybę prieštaravimų. Taigi, nė viena filosofinė sistema vienaip ar kitaip eksploatuoja begalybės sąvoką, nes begalybės problema neatsiejama nuo substancialumo problemos: amžina. Taigi Platonas, pirmasis santykiniame pasaulyje perkėlęs nemirtingumo klausimą į filosofiją, pateikia keturis sielos nemirtingumo įrodymus. Pirmasis išplaukia iš pasaulinio vienos į kitą pereinančių priešybių dėsnio: “gyvieji gimsta iš mirusiųjų, ne kitaip, kaip mirusieji iš gyvųjų”. Antrasis – iš prisiminimo kaip žinojimo pagrindo. TTrečiasis – iš sielos paprastumo ir nesunaikinamumo, ir ketvirtasis – iš sielos suvokimo kaip priešingos kūnui esmės ir kaip gyvenimo idėjos nešiotojas. Visi šie įrodymai turi vertę kaip susiję ir papildantys vienas kitą. Sielos nemirtingumą ir persikūnijimą Platonas stengiasi pagrįsti mitų, alegorijų, padavimų simbolika. Be to, intuicinę (proto) pažinimo pakopą, jis laiko ankstesne už diskursyvų – loginį mąstymą. Taigi gyvų būtybių kilmę Žemėje Platonas sieja su persikūnijimu.

Norint geriau suprasti evoliucijos kelią, pastebime mokyklos analogą, fazę, kad kiekvienas gyvenimas – tai sudėtinga mokyklos klasė, o “mirties” laikotarpis – atostogos. Sugrįžę mokyklon – gyveniman, mokslą tęsiame toliau. Skirtumas tik tas, kad gyvenimo mokyklos kiekvienoje klasėje būname tol, kol iki galo įsisaviname šios klasės programą, nes šios mokyklos mokytojas nepermaldaujamas ir neapgaunamas: jį vadiname Karma. Karmos principas tobulėti. Tai geriau suprasime, žinodami ir priimdami reinkarnacijos problemą, nes žmogaus veiksmų pasekmės ne visada pasireiškia tuoj pat, t.y. šiame gyvenime, bet dažnai “suranda” jį jau kitą kartą užgimusį ir smogia kaip bausmė ar “apdovanoja” kaip atlyginimas už padarytą gerą.

Kalbėdamas apie sielų puolimą ir kitimą “ Fedre ” , Platonas naudoja sparnų, kuriais siela skraidanti tyros būties pasaulyje įvaizdį. Tačiau nuo jausminio prieraišumo sparnai netenka plunksnų, ir siela krentanti žemyn, sutikusi ką nors tvirto

t.y. kūną tampa mirtinguoju – žmogumi. Ir tik dorovingas gyvenimas, veržimasis į idėjų pasaulį užauginsiąs naujas plunksnas sparnuose, įgalinčiose skristi po mirties į tikrąjį palaimingą nemirtingumą. Taip Platonas perkelia apsivalymą iš apeiginės – mistinės sferos į dorovinę – religinę. Gėrio idėja kaip aukščiausia visoje Platono sąvokų piramidėje, būdama būties priežastimi, kartu yra ir aukščiausias bei galutinis pasaulio tikslas, o dorovė – sielos sveikata. Žmogų dažnai apninka klausimai, kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės, kodėl vieni visą gyvenimą turi vargti, kai kiti, ddaug mažiau gerbtini, gyvena be problemų. Kodėl gyvenimas apskritai palieka mums aitrų skonį sykiais būna panašus į absurdą ? Karmos ir reinkarnacijos dėsniai duoda atsakymą į daugybę klausimų imi suvokti, kad kentėti tenka visai be pagrindo ir turi išmokti, kad daugiau blogai nedarytum. Platonas, regis, tvirtai įsitikinęs, kad sielos po mirties eina į teismą, kur kiekviena gauna, ką užsitarnavusi – tamsybių požemius arba kurią nors dangaus sferą. Tokia pomirtinė būsena trunkanti ilgus metus ir, priklausomai nuo praeito gyvenimo kokybės, nevienodą llaiką: tikrų filosofų sielos persikūnija triskart greičiau nei paprastų mirtingųjų. Aiški Platono pozicija, kad tik šiame gyvenime formuojami pomirtiniai potyriai ir ateities gyvenimo kūnas.

Tie, kas mano, jog jo siela jau patyrė ir dar patirs ne vieną gyvenimą, nesupranta, kodėl neįmanoma nnieko, nė trupinėlio iš kitų gyvenimų išsaugoti atmintyje. Tačiau juk neįmanoma išsaugoti atmintyje serija viena po kitos ėjusių reinkarnacijų, kitaip mūsų atmintį užgrius lavina niekam nenaudingų dalykų. Pagal Platoną, atėjus laikui, sielos gaunančios galimybę pačios pasirinkti naujo gyvenimo formą – “Dievas čia nesikiša”. “Įgimtų ir įgytų sielos savybių dėka, žmogus, atsižvelgdamas į sielos prigimtį, gali pasirinkti”. Tada, po ilgų klajonių, pasiekusios Letą – užmaršties upę mirusiųjų karalystėje – ir atsigėrusios vandens nusinešančio visus prisiminimus, sielos išeinančios į žemę įsikūnyti. Naujuose kūnuose sielos ne visai užmiršta savo praeitį. Visų protinės ir dorinės veiklos pobūdžių jos tarsi tęsia praeitą gyvenimą, atsinešdamos idėjas ir bendrą supratimą. Nemirtingai sielai kūnas pakeičia pamirštas idėjas ir siela įeina į tokį kūną, kurio jausminė kokybė tarsi proporcinga uužmirštoms idėjoms. Tokiu būdu persikūnijimas tampa pereinamąja būsena, neišvengiama skaidrinančia priemone, grįžimui į pomirtinę palaimingą būtį: palaipsniui valydamasi siela pasiekia tikrąjį nemirtingumą. Ir nepaprasta bausmė už nuodėmes pagal teisingumo ir atlygio idėją svarbu Platonui, o gili dorinė apsivalymo prasmė. Jis mano, jog vien persikūnijimo sielos išgelbėjimui nepakanka, todėl tvirtina: “vadinasi, reikia pasiekti vieną iš dviejų – pažinti tiesą per kitą žmogų ar atrasti ją pačiam, arba jeigu tai negalima, bent pasirinkti iš visų žmonių mokymų patį geriausią ir patikimiausią” (Fedonas). <

Paklauskime ar tai tiesa, ir ar galima įrodyti, kad žmogus gyvena ne vieną kartą? Visada buvo, yra ir bus žmonių, kurie intensyviai šias tiesas jaučia. Tai “senos” sielos daug kartų gyvenimas, sukaupusios didelę patirtį ir todėl sugebančios kai ką atsiminti kaip “tvirtą vidinį žinojimą”. Faktas: pirmą kartą sutikęs nepažystamą žmogų vienam greit pajunti didelę draugystę, tarytum jis būtų buvęs tavo senas bičiulis, o kitam be jokios priežasties iš kart užsiliepsnoja neapykanta. Bet ne kiekvienas turi tokią gerą atmintį, kaip amžiuje prieš Kristaus gyvenimą gyvenęs graikų filosofas Empedoklas, kuris save prisiminė anksčiau buvęs mergina, vaikinu, paukščiu ir žuvimi. Kita vertus, ir tokių oratorių besiklausanti minia nebe tokia patikli, laimei yra daug svaresnių įrodymų tenkinančių mokslininkus. Jie sako, kad paprastai prisimena, tie žmonės, kurie žūsta nuo smurto arba gerokai per anksti, tapę nelaimingų atsitikimų aukomis. Netikėtos mirties atveju visa esybė taip sukrečiama, kad staigiai perėjus į “anapus” patirtas šokas neleidžia užmiršti mirties aplinkybę, jos atsimenamos net vėl užgimus ir tuomet, lyg patraukus “už siūlo galo” išplaukia kiti buvusio gyvenimo vaizdai. Tokios sielos inkarnuojasi labai greitai – tą skatina palankios karminės aplinkybės, kurios nebuvo “išsemtos”. Sielos nemirtingumu ir persikūnijimu remiasi ir platoniškoji gnoseologija, filosofas teigia, kad žinojimas yra ne kas kita, kaip prisiminimas tt.y. tobulas idėjų pasaulio pažinimas įmanomas tik sielai atsiskyrus nuo kūno, o gyvenant būtina stengtis kuo mažiau užsikrėsti kūno prigimtimi, stengtis nuo jo apsivalyti. Taigi savo sielos pažinimas yra ir aukštesnės dvasinės prigimties pažinimas. Empirinį pasaulį laikydamas menkaverčiu Platonas pažinimą perkelia į transcendentinę sferą, siūlydamas filosofui, sudarius vidinę rimtį, sekti protą ir į visą žiūrėti dvasios akimis. Matant tokį artimą Platono filosofijos ryšį su persikūnijimo samprata, kažin ar galima tvirtinti, kad tai neesminga ir kad pats Platonas to nevertino ir žiūrėjo tik kaip į mitus. Ir kaip rašoma “Fedone” : “kad mūsų sieloms jai tikime jas esant nemirtingas – paruoštas maždaug toks likimas ir tokios buveinės, tai, man rodos, teigti reikia, dargi drąsiai”. Taigi svarbu ne forma ne raida, o slypinti už jos idėja. O savąją “Valstybę” Platonas taip baigia: “Tvirtai tikėdamas, kad siela nemirtinga, gali pakelti bet kokį gėrį ir blogį, mes visuomet eisime keliu vedančiu į aukštybes ir visokiais būdais laikysimės teisingumo ir išminties”.

Po Kristaus atėjimo mirtis prarado savo galią. Nuo šiol ji skirta tik tiems, kurie netrokšta nemirtingumo.Mirties baimę išstūmė amžinybės viltis, ir kiekvienas kuris ilgisi nemirtingumo, yra to vertas. Amžinybė atiteks nemirtingai dvasiai. Nėra abejonių, kad šitaip ir bus,nes nemirtingumo viltis nemirtinga.

Naudotos literatūros sąrašas:

1. “Platonas aapie sielų persikūnijimą”, Andrius Beinorius, 10 – 11 psl.

2. “Nemirtinga nemirtingumo viltis” , Naglis Kardelis, 18 – 26 psl.

3. “Reinkarnacija: gyvenimas – mirtis – atgimimas”, Č. Rimeika, 42-44 psl.

4. “Reinkarnacija, kas tai?”, Lilija Talmantienė, 32 – 34 psl.

5. “Devyni gyvenimai”, Alė Toleikytė, 32 – 33 psl.

6. “Taip ir Ne” 95 m. Nr. 10