Laisvė

LAISVĖ IR DETERMINIZMAS

PAŽINIMO PROBLEMA

Laisvė

Laisvė. Kas tai? Kaip mes, žmonės, tai suvokiame? Aišku, kiek žmonių tiek nuomonių.

Man labai patiko, kaip dėstytoja užrašė ant lentos tris raides: L→P→A . Tai puikiai apibūdino laisvę. Pabandysiu pati iššifruoti šias raides: L – laisvė, P – tai pasirinkimas, o paskutinioji raidė – A, kuri reiškia atsakomybę.

Jei mes ką nors laikome doroviškai gera arba bloga, tai remiamės prielaida, kad žmogus pats laisvai pasirenka, kokiam būti. Determinuojanti galia turi būti pripažinta esanti mumyse , nes mes eesame būtybės, kurios vienintelės gali pretenduoti i laisvą apsisprendimą. Determinuojančią instanciją Kantas pažymi, kad žmogus iš dalies yra gamtinė, iš dalies protinė būtybė, taigi peržengiama riba tarp daiktų savaime sferos ir reiškinių pasaulio. Be abejo, mumyse glūdi dvejopas dorovinės sąmonės determinuotumas. Dorovinės sąmonės fenomenas slypi reikalavimų, kuriuos mes laikome protingais, sistemoje. Be patirties faktų taip pat yra proto faktų, apie kuriuos mus informuoja vidinis patyrimas. Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybė, kuri nuo pradžios iki galo yra “savęs” priežastis iir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir ‘neatsitiktinei’ esybei. Žmogus gali siekti laisvės , kad galėtų gyventi be išorinės prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks “laisvos valios’. Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui. Taip ppat negalime pasirinkti to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne. Spinoza teigė, kad pasiekti tikrąją laimę ir harmoniją mums trukdo žmogaus aistros – pavyzdžiui, garbės troškimas ir geismas. Bet jeigu pripažinsime, kad viskas vyksta iš būtinybės, galime pasiekti intuityvų gamtos, kaip visumos pažinimą.

“Ką saulės šviesa teikia juodajai žemei, tikrasis švietimas teikia žemės vaikams.”

F. S. Gruntvigas

Mūsų gebėjime pasirinkti sprendimą, kurį mums teikia protas, mūsų galėjime elgtis pagal dorovinių draudimų įstatymą tikriausiai slypi mus minantys kiti priežastiniai komponentai šalia priežasčių eigos. Jo esmę sudaro tai, jog negalima kalbėti apie laisvę visiškai determinuotame pasaulyje, bet galima mąstyti apie priežastimis determinuotą pasaulį. Tad priežastiniai ryšiai yra taip suformuoti, jog kartą jiems pasireiškus negalima lengvai sugriauti jų priežastinio apibrėžtumo eilės, bbet tai netrukdo pozityviems determinantams ar jų komponentams atsirasti kitur. Vadinasi, įmanoma tai, kad laisvė skleidžiasi iš daiktų savaime sferos. visuomenė atitiko tik vieną laisvės realizavimo sąlygą: individualios žmonių pažiūros čia dar sutapo su visuotinėmis normomis. Vadinasi, tokia sąlyga, kaip laisvų elgesio principų pasirinkimas, suteikiant toms normoms objektyvų turinį, besireiškiantį suverenioje teisėtvarka grindžiamoje valstybėje, liko neįvykdyta. Todėl išeitų, kad meno įtaka žmonijos racionalėjimui yra buvusi ribota. Visuotiniai principai, kurių privaloma laikytis teise pagrįstoje valstybėje, nužymi meno poveikio ribas. Jos išryškėja iir klasikinio meno irimo procese, kuris prasideda tada, kai individualus subjektas ima siekti pasidaryti visiškai nepriklausomas nuo valstybės ir demonstruoti savo pasirinkimo laisvę. Irimo tendencijos pastebimos taip pat ir mene.

Pažinimo problema

Filosofijai rūpi, kaip mes pažįstame ir kiek įstengiame pažinti, t.y. kokia yra pažinimo prigimtis ir kokios mūsų pažinimo ribos. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, vadinamas pažinimo šaltinio problema. Jau antikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas. Juslės teikia informaciją apie pasaulį (daiktų savybes), o bendrybės, tvarką, dėsnius ir ryšius suvokiame protu. Pažinimas yra ne kas nors kita, o sąveika, subjekto santykis su objektu. Sąmonė drauge su objektu atspindi visą pasaulį. Sąmonė, stebinti prieš save esantį objektą iš savosios patirties ir daranti jį pamatiniu pažinimo fenomenu, peržengia savo ribas. Tada pažinimas tampa „transcendentaliniu aktu“. Šia prasme „transcendentinis“ yra giminiškas, jis neprieštarauja transcendere (peržengimas) reikšmei, taip pat gerai tinka objektams, skirtingiems nuo imanentinių objektų. Ne objektai peržengia ribą, o aktai. Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su jokia “pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.

Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” privalo būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. JJame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią sampratą vadiname Platono idėjų teorija.

Transcendentinių aktų yra nesuskaičiuojama daugybė. Jie visuomet yra nukreipti į tai, kas egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo sąmonės, bet su ja yra susiję. Primityviausia sąmonė, ir labiau išsivysčiusių žvėrių sąmonė visada ir visur buvo nukreipta į veiksmus alkiui malšinti, norams tenkinti, gelbėjimuisi bei kliūtims išvengti. Tik dvasinė sąmonė išsilavina iš vitalinių potroškių priespaudos – tuo sėkmingiau jai tai pavyksta, kuo didesnis pažinimas. Vis dėlto išsivysčiusioje sąmonėje kitos transcendentinio akto formos lieka neįveiktos; už jų gausos slypi žmogaus santykiai su jį supančio išorinio pasaulio poveikiui. Pvz.: žmogaus veikla, kuri taip pat yra pažinimui priešingas transcendentinis aktas. Pažinimo objektas lieka nepakitęs. O veikla siekiama jį pakeisti. Taip pat pvz.: noras; negalima norėti ir kartu nepajusti išorinio pasaulio pasipriešinimo, turint būtiną tikslą jame kažką nuveikti. Veikla ir norai būna spontaniški, jie veržiasi į išorinį pasaulį, veikdami patyrimą, išgyvenimus, kančias. Be to, būna ir atvirkščiai, kai vidinį pasaulį kažkas veikia per išorinį pasaulį. Čia kuriuos paminėjau aktus nuo pažinimo akto skiriasi tuo, kad nėra, kaip pastarasis, vien tik registruojantys, bet turi ir emocinį pobūdį. Ne visi sąmonės aktai transcendentiniai. Mylint ar neapkenčiant neįmanoma tikėtis, kad šie jausmai nepaliestų objektų; ttik gryni vaizdiniai yra imanentiniai. Juk galima įsivaizduoti tai ko iš viso nėra. Suvokimas siejasi su objektais, jų esatimi ir yra atviras būties pažinimui. Šiuo aspektu pažinimas smarkiai skiriasi nuo mąstymo aktų, paprastos vaizduotės, lygiai kaip ir nuo bet kokios rūšies fantastinių vaizdinių. Klausimą būtų galima kelti štai taip: kokiu būdu galėtume suvokti daiktą jo sklaidoje, ar būtų įmanoma, kad mūsų daiktų vaizdiniai būtų tikri t.y. sutaptų su daiktais? Platonas, spręsdamas šią problemą, pripažino sieloje jau esančius idėjos pirmavaizdžius. Pagal šiuos vaizdinius formuojasi daiktai. Mat žmogus sugeba iškelti iš sielos gelmių idėjas savo atmintyje. Tad Platonas mums kelia rimtą sąlygą: siekdami pažinti daiktų esmę, turime remtis savo vidumi, o ne jų išore. „Dabar man atrodo, – rašo Platonas „Faidone“, – kad reikėtų sugrįžti atgal į logoi ir čia stebėti daiktų tikrovę“. „Paslėpto buvimo“ pažinimą Platonas laikė įmanomu tik tada, kai mūsų sieloje esančios idėjos yra tos pačios, kaip ir jas atitinkantys daiktai. Čia aporiją atspindi tai, jog mes tarsi nugrimztame atgal į savo vidų, patys nusigręžiame nuo pojūčių, ir tik tokiu būdu sugebame suvokti daiktų esmę.

Nuo senovės laikų buvo manoma: tiesa yra žmogaus vaizdinių atitikimas objektams, kuriuos jis įsivaizduoja. Vaizdinių nukrypimas nuo objektų, priešingai, rodo netiesą. Kitaip sakant, tai rodo

objekto ir objekto vaizdinio atitinką subjekte – manoma, kad kai tie patys požymiai, nusakantys objektą, sugrįžta į subjekto vaizdinius yra pažinimas, o kai jie neatitinka – klaida. Tarp atitikimo ir neatitikimo glūdi kontradikcinės priešpriešos, mat čia galioja logikos dėsnis. Rašydama filosofinėmis sąvokomis, pripažįstu, kad tiesos kriterijaus galimybė – aporija, tad vaizdiniai sutampa arba nesutampa su daiktais. Tai žmogui, jo orientacijai pasaulyje turi milžinišką reikšmę, nes žmogus nėra apsaugotas nuo begalės klaidų. Kartais klaidą jis gali pastebėti pasitelkęs antrinius suvokimo organus iir įsitikinti savo pažinimo tikrumu. Pvz.:Kai jis gali patikrinti į vandenį panardintą lazdą, kuri vandenyje atrodo kreiva, nors ištikrųjų yra tiesi. Taip atsitinka dažnai, kartais vien pirmasis žvilgsnis sukelia abejonių dėl to kyla nemalonių mūsų bendravimo su artimaisiais padarinių. Mat mus dažnai veikia lemtingos klaidos, nuo kurių tik šiek tiek gali apsaugoti didžiulė patirtis.

Patys vaizdiniai ne taip jau smarkai skiriasi vieni nuo kitų, kad juose galėtume pastebėti, kiek kuris yra teisingas, o kuris neteisingas. Mumyse esantys vieno tipo ir to ppaties daikto skirtingi vaizdiniai negali egzistuoti drauge. Vadinasi, būtinas visų vaizdinių atitikimas mumyse, bet tai nėra pakankamai savarankiškas kriterijus. Tai galėtų reikšti, jog visa vaizdinių sąveika mumyse pati savaime yra klaidinga, nes neatitinka objektų. Tai mes nuolatos patiriame gyvenime. Mes ppatys savyje susikuriame neprieštaringus analogijos vaizdus, kurie vis dėlto yra klaidingi.

Kai vaizdiniai sąmonėje sutampa su tiesos kriterijumi, tada jie galėtų būti iš tikrųjų laikomi teisingais. Tad dabar kriterijus yra nutolęs nuo sąmonės lygiai tiek pat, kiek ir objektas. Vadinasi, kriterijus vėl turėtų būti sukurtas sąmonėje, o kai tai pripažįstama, tai iš naujo kyla minėtas keblumas. Ainesidemas padarė tokią išvadą: jei tiesos kriterijus negalimas nei sąmonėje viduje, nei jos išorėje, tai jis apskritai yra negalimas. Taigi tiesa yra negalimas.

Problemos suvokimas. Labai dažnai mums būna sunku suvokti patį objekto pamatą. Ypač artimo žmogaus vidus dažnai lieka nepažintas. Mes tik apytikriai atspėjame, suvokiame tarsi per miglą, o šiai miglai išsklaidyti būtina didesnė patirtis. Tik iki šios ribos įgyjame pažinimo objekto vaizdinį. Už ššios ribos slypi transobjektyvumas. Šią aporiją galima formuluoti kaip: iš kur mes žinome (kad tai, ką žinome, yra akivaizdu), kad mes ne viską suvokime, t.y. kaip galimas problemos suvokimas? Kokiu būdu gali atsirasti nesuvokimo suvokimas? Toje pažinimo dalyje, kurią aprėpia problemos suvokimas, visada iškyla tendencija, peržengianti ligšiolinės objektyvacijos ribas. Toks kryptingas, linkęs į pažangą pažinimas iš tiesų yra akivaizdus. Paties žmogaus raida, prasidedanti vaikyste ir trunkanti ligi brandaus amžiaus, rodo šią vidinio pobūdžio pažangą. Mokslas gana sėkmingai mėgina pažinti vis iišsamiau savo tyrinėjamus objektus, vis labiau susiaurinti neištirtą sritį, vis toliau perkelti objektyvacijos ribas į tansobjektyvumą.

Filosofiniai klausimai turi rūpėti visiems žmonės, nors filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kasdienybė kai kuriuos žmones įtraukia į savo sūkurį ir stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Dauguma žmonių pasaulį suvokia kaip labai įprastą. Ir tik filosofai sudaro garbingą išimtį. Jie niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jiems pasaulis ir toliau lieka nesuprantamas. Pradėjau analizuoti filosofijos pradžią nuo senų mitinių laikų, bet dabar jau 20 amžius ir nuo Renesanso laikų pasaulis pasikeitė lyg po sprogimo. Didžiųjų atradimų laikais europiečiai ėmė keliauti po visą pasaulį. Šiandien vyksta priešingas procesas. Jį galėtume pavadinti priešingu sprogimu. Atrodo, kad visas pasaulis susitrauks į vieną komunikacijos tinklą. Dar ne taip seniai filosofai, norėdami pažinti pasaulį, ar susitikti su kitais mąstytojais, turėdavo daugel dienų keliauti. Šiandien bet kuriame Žemės kampelyje visą žmonių patyrimą galime išvysti kompiuterio ekrane. Tik kyla klausimas: Ar filosofija artėja prie pabaigos, ar priešingai – stovime ant naujos epochos slenksčio. Mes nebesame kokio nors miesto – valstybės piliečiai. Esam pasaulinės civilizacijos dalis. Technika – ypač komunikacija – per pastaruosius 30 – 40 metų pažengė toliau nei per visą istoriją. Ir galbūt tai tėra pradžia.

Suprantama, jog daug kas mums, žžmonėms nesuvokiama. Galbūt dar nepažįstame visų gamtos dėsnių. Praeitame amžiuje magnetizmą ir elektrą daugelis laikė burtais. Manau, kad mano prosenelė tik akis išpūstų, jei papasakočiau jai apie televiziją ar kompiuterius.

P. S. Nors niekada nesame matę baltos varnos, tačiau neturime nustoti jos ieškoję. Vieną dieną net koks skeptikas turės pirpažinti reiškinį, kuriuo anksčiau netikėjo.

Mokslinio pažinimo problema moderniųjų laikų filosofijoje: empirizmo ir racionalizmo ginčas

17 a. situacija pasikeičia. Naujųjų amžių laikotarpis – švietimo epocha. Palaipsniui įsigali mašininė industrija nustelbdama natūrinį ūkį. Mašinų našumas ėmė stelbti žmogaus fizinę jėgą. Gamta tampa nebe tokia svarbi, bet visuotine reikšmę įgyja mokslas.

F.Bekonas: „Mokslas – ne tik žinojimas, bet ir jėga.“

17 a suvokia, kad mokslas yra gamybos variklis.

Mokslas įgijo praktinę reikšmę, kadangi leido žmonėms apvaldyti gamtą. Iškyla klausimas – kokia mokslinio pažinimo prigimtis?

Visi filosofai suskyla į dvi stovyklas: empirikus ir racionalistus.

Empirikai: F.Bekonas, Dz. Lokas, Hjumas

F.Bekonas: visuotinai priimta, kad už mokslinių žinių tikrumą atsako protas. Tačiau protui būdingi paklydimai:

Giminės – proto polinkiai sužmoginti, suobjektinti;

Urvo – polinkis vertinti vienašališkai; Nulemia profesija;

Turgaus – paskleistas gandas gali būti priimtas už tiesą;

Teatro – aklas tikėjimas autoritetais, aklas tikėjimas mokslu – kliudo paties mokslo pažangai. Besimokantieji nekritikuoja mokytojų.

Tai liudija, kad protu pasitikėti negalime. Protas nėra patikimas žinių šaltinis. Pasitikėti galima ppatyrimu.

Empirija – patyrimas

Patyrimas mokslui suteikia daug privalumų:

Žinojimą grindžia eksperimentais, kurie teikia faktus.

Faktams apibendrinti pasitelkiamas indukcijos metodas. Tyrinėtojas nuo konkrečių faktų kyla prie visuotinių ir bendrų išvadų.

Dž. Lokas užima kraštutinio empiriko poziciją. „Žmogaus protas yra menkas lyginant su patyrimu. Prote nėra nieko, ko nebūtų buvę patyrime. Gimsta žmogus su švaria siela, o patyrimas joje įrašo visą informaciją. Protas atlieka tik pagalbinį vaidmenį – gauta informaciją surūšiuoja. Atlieka loginio tvarkdario vaidmenį.

Empirikai daug davė naujųjų amžių kultūrai – pradėjo vystytis gamtos mokslai, fizika, chemija. Be to jie kvietė pereiti nuo knygų – prie gyvenimo, o nuo gyvenimo – prie apibendrintų idėjų.

Empirikams niekaip nesisekė paaiškinti, kaip nuo faktų pereinama prie apibendrintų išvadų.

Šios bėdos tapo pretekstu atsirasti oponentams – racionalistinei filosofijai

R.Dekartas, B.Spinoza, Leibnicas

Dekartas kurdamas racionalistinę filosofiją užsibrėžia dviejų tikslų:

Atsiriboti nuo senos dogmatinės galvosenos;

Pabandyti sukurti naujos, modernios kultūros principus;

Viduramžiuose klestėjo aklas pasitikėjimas dogmomis, autoritetais ir gatavomis tiesomis. Vienintelis vaistas nuo dogmų – abejonės turėjimas. Sveika galvosena abejoja viskuo, autoritetais, moksliniais išvedžiojimais, net savo galvosena. Tačiau abejonė nėra visa ko nuoga kritika, visa ko neigimas. Jeigu viskas kritikuojama ir neigiama, tai atveda prie skepticizmo. Skepticizmas atsiranda tada, kai imama abejoti pačia kritika.

Apie empirikus Dekartas sake: Patyrimas turi spragų:

1.patyrimas turi nemažai spragų

– pvz. žvelgiam i saule, ir ji atrodo maža, nors yra didelė;

2.Induktyvus apibendrinimai. Teiginys: visi metalai yra laidūs elektros energijai. Kas yra visi? Ar visi buvo patikrinti bandymais?

Jei patyrimas nėra patikimas, vadinasi mokslo atramos turime ieškoti kitur – žmogaus prote.

Protas yra absoliucijai patikimas mokslinio žinojimo šaltinis. Mes galime abejoti viskuo, pasaulio buvimu, savim pačiais, tačiau tą abejonės galimybę mums suteikia protas. Nemąstytume – neegzistuotume. Mąstymas ir protas – visa ko pagrindas. Žmogaus protas iš prigimties yra neklaidingas. Ir visos kklaidos įvyksta ne dėl proto veiklos. Klaidas nulemia žmogaus veikla. Valia iškreipia žmogaus proto logiką, dėl to galvosena pasidaro nerišli ir dažnai prieštaringa.

Kad būtų galima moksliniame pažinime atsekti kuri galvosena yra teisinga, reikia įvesti griežtus tiesos kriterijus, kurie skelbia: pažinimas yra tikras, jei pasiektas žinojimo aiškumas, skaidrumas ir akivaizdumas.

Skaidrumas – žmogus masto pagal taisykles, ir gali pagristi savo mastyme daroma žingsni;

Aiškumas – mastymas turi išlaikyti loginį pagrindą. Tikros tiesos neprieštarauja logikai;

Dekarto racionalumas pasitarnavo tiksliuoju mokslu pažangai, įgalino tiksliau ir griežčiau fformuluoti dėsnius;

Literatūros sąrašas:

http://jaunimo.vejas.lt/ref/filosofija.htm

Filosofijos įvadas /Nicolai Hartmann.- Vilnius: Pradai, 2001. – 313 p. – [ Filosofijos klasika:mažoji serija: 4]