Jobo dramos analizė

Atsakymai

Įvadas.

1.Egzistencializmu šiandien yra vadinama toji filosofijos srovė, kurios problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė, kiek laikinis ir žemiškasis jos buvimas. Ši, dar visai jaunutė dabarties filosofija, stengiasi atskleisti kaipgi būna žmogus, kokia yra jo būtis šioje tikrovėje.

2.Tai reiškia jog žmogus savyje neturi savam buvimui pagrindo ir todėl visados būna nebūties akivaizdoje.Ši buvimo savybė padeda paregėti esminį žmogaus apsisprendimą Dievui, kuris glūdi ontologinėje žmogaus sąrangoje ir yra pirmesnis ir nepriklausomas nuo sąmoningojo žmogaus nusistatymo Dievui.Egzistencija yra klausimas, aatvertas transcendencijos akivaizdoje.

3.Kraštinės situacijos, tai tos, į kurias patekęs žmogus ypatingu būdu pajaučia slenkąs prie savo būties ribos ir pergyvena nebūties grėsmę.Prie tokių situacijų, pasak Jasperso priklauso kančia, kova, kaltė ir mirtis.

4.Todėl, kad Jobo dramoje atsispindi staigus ir viršinis kančios užklupimas, nežinoma jos prasmė ir syliu begalinė jos vertė.Kančioje tarsi kokiame veidrodyje aiškiausiai ir atsispindi mūsojo buvimo savybės.

5.Todėl, kad daugelis veiksnių žmogų stato arba ardo.Dieviškasis pirmavaizdis nuolatos mus kviečia žengti jo linkui, jį vykdyti savame buvime, vykdant ttuo būdu ir mus pačius.Tačiau mūsų laisvė galimus nuvesti nuo jo tolyn, įstatyti mus į kelią nebūtin.

6.Žmogaus nuasmeninimas nėra asmens išnykimas, bet sugriovimas jo turinio, žlugimas

jo savybių, išsiskleidimo ir reiškimosi.

7.Todėl, kad žmogus, atsidūręs ties nebūties riba bbijo išnykti, neegzistuoti.

8.Kadaise gyvenęs Jobas buvo lyg po Dievo akimi, lyg jo globojamas.Jis buvo turtingas, jo gyvenimas buvo laimingas, jis turėjo gausią šeimą, tačiau gyveno kasdienį gyvenimą.Buvo labai pasišventęs Dievui, taigi kartą velnias pasiūlė dievui išbandyti Jobą.Ir netikėtai pastarasis neteko visko: šeimos, turtų.Galiausiai netekęs kūno jis pakviečia Dievą į teismą.Vyksta pokalbis su Dievu ir Jobas vėliau atgauna visko ko neteko dvigubai.

9.Todėl, kad jos pagrinduose glūdi tam tikra problema, tam tikra filosofija, išreikšta vaizdais ir simboliais, bet nemažiau gili ir vertinga.

10.Jobas kovoja pats už save.

11.Jobas yra įsitikinęs, kad jis yra nekaltas ir nors jo draugai teigia, kad Dievo akyse joks žmogus nėra teisus ir nori įrodyti, kad jis vis tiek yra kaltas, bet egzistenciškai jis sau ššio teiginio neprisitaiko, nes kaltės savyje neranda.Iš čia ir kyla visa kovos įtampa, kuri knygai teikia gilaus dramatizmo.

12.Kančios šviesoje Jobas kelia jo paties egzistencijos klausimą ir mėgina į jį atsakyti.Jis stato savo likimo klausimą: kodėl visa tai įvyko, ar tai būtinai turėjo įvykti, kodel butent jam ir pan.

13.Abstraktaus mąstymo atsakymai visados žmogų veda į bendrą esmę, į bendrus principus, kuriuose dingsta klausėjas ir kurie asmeninio likimo neišsprendžia ir tuo būdu žmogaus neužangažuoja. Tuo tarpu egzistencinis mąstymas veda į aasmeninį konkretų buvimą ir į žmogaus elgimąsi konkrečiose šio buvimo situacijose.Buvimas be apsisprendimo yra abstarkcija. Egzistencinio mąstymo problematika iš esmės yra religinė, nes žmogus iš esmės yra religinė būtybė.

`2. Egzistencinis mąstymas

1. Kalba yra žmogiškojo bendravimo įrodymas, ji išveda individą į buvimą su kitais.Žmogus savo esme yra bendruomeninis padaras. Kalba yra esmingai suaustasu žmogaus būtimi, nes ši būtis trokšta būti padalinama su kitu.Šiuo aktu žmogus apreiškia save,objektyvuoja vidinį savo pasaulį ir jį perteikia kitam, įvykdydamas tuo būdu ir pats save.Ji yra tarsi sparnai,kuriais mūsų siela persikelia į kito būtį.

Tyla turi metafizinėe galios.Ji nesudaiktina mūsų būties kaip žodis.Žmogaus noras būti drauge čia įvyksta kuo giliausiai.

2. Jobas buvimo klausimo nekėlė todėl, kad anksčiau jis gyveno kasdienybėje.Jis buvo paskendęs kasdienos rūpesčiuose ir reikaluose.

3. Kasdienybėje mes negyvename tikra prasme savojo gyvenimo.Joje mes gyvename pasaulio gyvenimą, neameninį, nevardinį gyvenimą, bet greičiau paprastai būname.Žmogus pranoksta kitas būtybes kaip tik tuo, kad jis yra nuolatos atsikreipęs į savo buvimą,kad jam jis rūpi, kad jis apie tai mąsto ir supranta.Tuo tarpu kasdienybėje šitas susirūpinimas dingsta.

4. Turtas verčia žmogų jam aukotis.Turėti turto ir jam nesiaukoti yra nesuderinami dalykai. Auka turtui yra auka daiktui.Jis apsunkina žmogų iš vidaus, ištraukdamas jį iš asmeninio buvimo ir priversdamas pereiti įį daiktinį buvimą.Taigi turtas yra viena iš veiksmingiausių priemonių prapulti pasaulyje ir kasdienybėje.

Tuo tarpu kūnas, panorėjęs virsti tikrove, nebe ženklu, virsta daiktu.Tokiu atveju kūnas pasidaro žmogaus egzistencijos apsunkinimas, jos prapuldymas pasaulyje.

5.Sabėjai pagrobė jo jaučius ir asiles, ugnis iš dangaus sunaikino jo avis ir piemenis, chaldėjai nusivarė jo kupranugalius ir t.t. Jobas neteko viso savo turto, kūno.Tačiau tikėjimas Dievu išliko.

6.Išblokštas iš kasdienybės, jis surado savyje naują dalyką, kurio nebuvo anksčiau: reikalą mąstyti.Dabar jis leidžiasi į būties gelmes ir kelia žmogiškosios egzistencijos klausimą.

7. Todėl, kad kančia kaip tik mus ir išbloškia iš šios kasdienybės.Ji sardo šią erdvę ir kviečia žmogų kažkur kitur, parodo, kad prapuolimas pasaulyje nėra pagrindinis žmogaus būties apsisprendimas.

8. Nebūtį apreiškia baimė.Pajautimas, kad mes galime nebūti, kad visa gali nebūti, sudaro baimės esmę ir sykiu yra dvelktelėjimas nebūties šalčio iš anapus.Kraštinėse situacijose mes būname bijodami, nes šių situacijų metu žmogaus būtis priartėja prie savo ribos ir atsistoja akis į akį su nebūtimi.

9. Rūpestis yra žmogaus būsena nebūties akivaizdoje.Jis nepaprastai aiškiai rodo, kad žmogaus būtis nelaiko pati savęs, kad ji nestovi ant savęs kaip ant nedūžtančio pagrindo, kad ją reikia nuolatos statyti ir rūpintis.Tai atsitiktinės būtybės būsena.

10. Mąstymas yra būties šauksmas kilęs iš būties ir įį būtį einąs.Savo esmėje jis yra ne loginis, bet ontologinis egzistencinis.Kasdienybėje egzistenciškai žmogus nemąsto, nes čia jis tikrai ir neegzistuoja.

11.Egzistencinio mąstymo asmeniškumas yra esminė jo žymė.

12. Todėl, kad žmogus negali atsakyti į ontologinį klausimą.Jis gali tik tai pateikti klausimo forma.Žmogus gali duoti tik loginį atsakymą, o tada jis būtų neteisingas, kadangi į ontologinį klausimą galima pateikti tik ontologinį atsakymą.

13.Žmogus gali duoti tik loginį, racionalų, teorinį atsakymą. Taigi žmogus egzistenciją gali reikšti tik klausimo forma, kadangi jis nėra savo būties šeimininkas.

14. Egzistencinis klausimas virsta ontologiniu.Žmogiškoji egzistencija, priėjusi savo ribą, pasidaro atvira ir atsiskleidusi Dievui t.y.atsakymas į tokį klausimą glūdi trascendencijoje.

15.Todėl, kad atpirktasis žmogus labiau suvokia egzistencijos prasmę.Jis supranta kasdienybę.Taigi pabuvojęs ant nebūties slenksčio žmogus gauna moralinio atlygio bei Jobo dramoje dar ir materialaus turto grąžinta dvigubai.Taigi šitas priedas, šitas gavimas dvigubai nėra tik moralinio atlygio idėja, bet gili metafizinė mintis, kuri mums atskleidžia transcendencijos atsakymo pobūdį.

3. Egzistencijos analizė

1.Nesavas rūpestis būna tik žmogaus būtybės paviršiuje, bet nesiekia jo gelmių.Tuo tarpu savas rūpestis yra atsitiktinės būtybės būsena, kuri gali nebūti ir todėl rūpinasi, kad būtų.

2. Skundas atsiranda tik kraštinėse situacijose, tik tada, kai žmogus atsiduria prie ribos.Čia jis atsistoja priešais nebūtį, paregi savo negalią

nebūtį pergalėti ir todėl pradeda skųstis.

3. Egzistencinis mąstymas, išvystytas ligi galo, visados virsta skundu, nes visados atsimuša į nebūtį, kurios pergalėti jis nepajėgia.Skundo klausimas yra ontologinis.

4. Loginis klausimas yra tiktai mąstymo priemonė. Jis nėra kreipiamas į kitą.Logiškai mąstydamas žmogus pats klausia ir pats atsako.

Tuo tarpu egzistencinis klausimas, būdamas mūsų būties pateikimas ir atskleidimas, savaime krypsta į Kitą, nes pats žmogus atsakymo duoti negali.

5. Skųsdamasis žmogus apreiškia savo negalią perskverbti jį ištikusią nebūties tamsą, bet sykiu ir ontologinį ssavo polinkį kreiptis į transcendenciją ir ją prašyti ja padėti.Religinis žmogaus nusiteikimas apsireiškia skundu.Iš skundo kyla dviasmeninis santykis su transcendencija, arba religija.

6. Paguoda yra vienos egzistencijos atsakymas į kitos egzistencijos klausimą. Tam tikra prasme paguoda yra ir turi būti atsakymas.

7. Elifazas mėgina duoti teorinį atsakymą, jis ieško abstrakčios teorinės formulės, kuria galėtų atsakyti į Jobo klausimą. Sofaras guodžia Jobą jau visai kitaip.Jis atsiremia ne į gyvenimo aktų priežastingumą, bet į gyvenimo prieinamumą. Baldadas teigia, kad kančia ateina kaip bbausmė už kaltę, jam svarbu yra paguosti. Visi šie trys paguodos būdai- intelektualinis, rezignacinis ir providencinis- yra pagrindiniai.

8. Ne, psichologiniai ir moraliniai patarimai paguosti negali. Tokia paguoda kartoja tai, ką kenčiantysis gerai žino, o ontologinės būties paliesti ji neįstengia. TTodėl tokia paguoda pasiliek be gilesnio turinio.

9. Skundas-tai egzistencinė žmogaus nuotaika. Jis skundžiasi, kas kažko neteko, kad kažkas jam buvo atimta, kad kažkas jam buvo suardyta. Skundas visados yra apiplėšto žmogaus šauksmas.

10. Egzistencinė filosofija gimimą pergyvena kaip žmogaus nusviedimą į pasaulį. Nusviedimas yra tik neprasminga prievarta ir žmogaus palikimas vieno sau.

11. Todėl,kad objektyviam žygiui žmogų ruošia ir kiti ir jis pats. Tai yra pašaukimo pergyvenimas, kuris suponuoja laisva prisiėmimą, atsakingumą ir reikalą pasiteisinti.

12. Egzistencijos pašaukimas, į kurį mus pastato gimimas gali būti įvykdytas tik veikiant. Egzistencija nėra tiktai grynas buvimas be turinio, bet veikimas, kuriuo žmogus iš vienos pusės, teigia save kaip šio veikimo subjektą ir daiktą kaip veikimo objektą.Mūsų egzistencija nėra kažkas savaiminga, kas mums kkiltų iš pačios prigimties.

13. Gyvuliai tiktai būna.Jie yra nešami gamtinių jėgų, kurios juose individualizuojasi ir išsiskleidžia. Jų buvimas iš tikro yra perėjimas iš galimybės į tikrenybę, bet jis nėra veikimas egzistencine prasme. Tik žmogus žino,kad jis yra, ir šituo žinojimu jis suteikia savam buvimui naujos prasmės ir naujos vertės.

14. Egzistencinė filosofija pripažįsta, kad pasaulis egzistencijai yra būtinas, Kad pats pirmasis egzistencijos pajudėjimas jau yra susidūrimas su pasauliu, tačiau ji teigia, jog pasaulio reikšmė egzistencijai vis dėlto yra negatyvi. TTuo tarpu Antanas Maceina teigia, kad egzistencija, būdama pašaukimas, pergyvena pasaulį kaip jai duotą.

15. Egzistencija yra iracionali. Ji nesiduoda padalijama iš proto be liekanos.Liekana visados atsiranda, reali; visados mus lydinti, kiekviename žingsnyje jaučiama, nors ir nesuvokiama.

4. Egzistencijos prieinamumas

1. Todėl, kad mūsų gyvenimas teka kiekvieną momentą vis tolyn ir mes negalime ir mes negalime du kartus išgyventi to paties akimirksnio.

2. Todėl, kad jis nesulėtina būties tekėjimo.

3. Tai reiškia, kad tai kas įvyksta, neegzistuoja visas kartu.

4.Nenoras praleisti kažką kitą kas neturi praeiti, o tas kažkas vis dėlto praeina, vadinasi jis yra priverstas praeiti.

5.Tai laiko tarpas, kuris nepraeina ir nesibaigia.

6.Kai žmogus tikrai ir savai egzistuoja tik egzistencinį akimirksnį,kaip tik tą momentą.

7. Kultūros kūriniai ir jo vaikai.

8. Jie išgelbsti tarsi įmedžiaginta žmogaus sielą.

9.Savo vaikams mes perteikiame gyvenimo būda, jo struktūrą, charakterio bruožus, gabumus bei kt. Tačiau mes neperteikiame asmeninės savo dvasios.

10. Kad mirtis gyvenimą tik pakeičia, bet jo nesunaikina.

11.Tai jog egzistencijos mes trokštame tik tol, kol ji yra vertybė.

12. Todėl, kad šis klausimas padeda surasti atsakymą buvimui.

13. Todėl, kad ji išliako žmogiškąją egzistenciją jos gyvybėje.

14.Kiekviena egzistencija turi įvykdyti savo paskirtį, uždavinį.

15. Krikščioniškasis žmogus į mirtį žiūri tik kaip eegzistencijos būdo pateikimą, o nereliginis žmogus-kaip visišką išnykimą.

16.Todėl, kad jei žmogus išties visiškai išnyksta, tai dievo egzistencija čia nieko neišsprendžia.

17. Senovės graikai tikėjo, kad žmogus gyvena ir po mirties, tačiau egzistenciją vertino gaug labaiu nei pomirtiną gyvenimą. Tuo atrpu krikščionys pergyvena anapusinį buvimą kaip daug tikresnį ir prasmingesnį nei šį egzistencinį gyvenimą.

18. Mirtis yra egzistencijos pabaigos prasmė.

5. Pabaiga

1.Todėl, kad žmogaus egzistencija laikosi transcendencijoje, ontologinis netikėjimas yra nebūtis.

2. Ne, kadangi žmogui egzistuoti be Dievo yra per sunki, neįmanoma.

3. Todėl, kad tik išsivadavęs iš kasdienybės pinklių, žmogus oajunta tuštumą ir eina ieškoti prarasto Dievo.