Erazmas Roterdamietis

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ SITEMŲ VADYBOS KATEDRA

REFERATAS

ERAZMAS ROTERDAMIETIS

Atliko : IF 5/8 gr. Studentas

Rimvydas Paškevičius

KAUNAS

TURINYS

2. .Įžanga

2. . Trumpa gyvenimo istorija

7. Erazmo pedagoginiai darbai

7. Apie būtinumą jau nuo gimimo pradėti mokinti berniukus dorovės ir mokslo

10. Mokymo metodas

12. Šeimyniniai pašnekesiai

13. Kiti kūriniai

13. Erazmas kaip reformatorius

14. Pabaiga

ERAZMAS ROTARDAMIETIS

Įžanga

Erazmas Rotardamietis yra žymiausias vokiečių humanizmo atstovas, išplėtęs visuomeninį ir politinį Europos humanizmo sąjūdį. Šių metų Liepos mėn.12 d. sueina 471 metų ,kai Bazelyje mirė Erazmas Roterdamietis, 70 savo amžiaus metus bebaigdamas. Jo veikla paliko pėdsakus ir pedagogikos moksle, jam rūpėję ir etikiniai, moraliniai, bei religiniai dalykai, o vvisų pirma krikščioniškas humanizmas.

Trumpa gyvenimo apžvalga

Erazmo atėjimą į pasaulį lydėjo tokie įvykiai , kokių paprastai randame romanuose. Štai kaip jis pats aprašo savo kilmę:

Kažkoks jaunas vyriškis iš Guodos, vardu Geert’as ,suviliojęs jauną mergaitę Margaretą Rogers’aitę, gydytojo dukterį iš Sevenbergen’o, žadėdamas ją vesti. Kai savo pažadą Geertas norėjęs įvykdyti, jam griežtai pasipriešinę tėvai. Po labai audringo pasikalbėjimo su gimdytojais, Gertas kitą dieną palikęs savo namus. Jis nuvykęs į Romą, ir ten pragyveno kopijuodamas rankraščius.

Netrukus jis gavęs žinią, kas jo sužadėtinė mirusi,tuo ppatikėkęs ir iš sielvarto išejęs į kunigus. Bet iš tikrųjų jo sužadėtinė nebuvo mirusi, bet tapo motina, susilaukdama sūnaus. Jis jai gimęs 1446.m. saplio 28 dieną. Buvęs pakrikštytas tėvo vardu :Geert, t.y. Geerto Gertas. Vėliau, pagal humanistų įpročius jis savo iir savo tėvo varda sulotynino bei sugraikino ir dėl to save vadino Desiderius Erazmus, t.y.”geidžiamasis”,”laukiamasis”,”mylimasis”.

Erazmas augo su motina. Fiziniu atžvilgiu jis buvo silpnas, bet dvasiniu – labai guvus berniukas. Sulaukus 9 metų, motina jį atidave į kapitulos mokyklą ad S. Lebuinum Deventer’y, korioje jis prasimokė šešerius metus. Šioje mokykloje mokytojavęs garsus pedagogas humanistas Aleksanras Hegius (1443-1498) ,pažadino jauno Erazmo susidomėjimą humanizmu ir nukreipė šia linkme jo dvasines jėgas. Jau čia pasireiškė jo proto galimybės, nepaprasta atmintis bei sugebėjimas greitai atsiminti.

Trylikos metų būdamas Erazmas neteko motinos, netrukus mirė ir tėvas.Taigi būdamas visiškas našlaitis jis pateko į gobšių globėjų rankas. Jie pasiuntė Erazmą dviems metams į jeronimijonų vienuolių mokyklą. Pats Erazmas šiuos metus laikė praleistus be jokios naudos. Kurį laiką prasibastęs be ttikslo, 1486 m. globėjų buvo priverstas stoti į augustinijonų vienuolyną Hertogenbosch’e. Neturėdamas nė mažiausio pašaukimo vienuoliškam gyvenimui, 1488 m.buvo priverstas duoti vienuoliškus įžadus ir apsivilkti vienuolio abitu. Vėliau Erazmas šį aktą vadindavo didžiausia savo gyvenimo nelaime. Neigiamas šio įvykio padarinys buvo tas, kad jis iš čia išsinešė neapykantą vienuoliams, kuri kartais virsdavo fanatismu. Tad visų jo charakterių silpnumo šaknų reikai ieškoti jo, be džiagsmo praėjusioje, vaikystėj ir tuose metuose, kuriuos praleido priverstinai įvarytas į vienuolyną.

Tačiau ne vien tik neigiama vienuolyno įįtaka veikė Erazmą. Čia jam buvo duota laisvė mokytis. Tad jis ir atsidėjo daugiausia senovės klasikų studijavimui, kuriais jis aistringai žavėjosi. Religijos dalykuose jo mokytojais buvo šv. Jeromimas ir italų humanistas Lorencas Valla (1406-1457), naujosios istorinės kritikos pirmasis atstovas.

1491 m. laimingas atsitiktinumas išlaisvino Erazmą iš vienuolyno gyvenimo. Vienuolyno vyskupas Henri Berghes pastebėjo Erazmo lingvistinį talentą ir pasirinko jį savo sekretoriumi ir palydovu kelionei po Italiją. Todėl tais metais gavęs dispensą Erazmas vienuolyną paliko. Bet vyskupo sekretorius turėjo būti kunigas, tad 1492 m. balandžio 25 d.vyskupas išventė Erazmą į kunigus.

Kelione į Italiją nepavyko, bet Erazmas pasiliko vyskupo tarnyboje ir 1495 m. vyskupas pasiuntė jį į Paryžių studijų pagilinimui. Vyskupo rekomenduojamas jis gavo darbą prie Montaigu kolegijos, kuri tuo metu buvo vyriausia skolastikinės filosofijos įstaiga. Gyvenimas čia Ersmui nepatiko,jam buvo prieštaringas skolastikinis dėstymo metodas ir jau po dviejų metų jis ėmė nekęst visos skolastikinės filosofijos apskritai.

Po šių mokymosi metų Erazmas pradėjo savo tikrai “čigonišką” gyvenimą. Pabuvojęs įvairiausiose vietovėse, savo kelionėmis jis nebuvo patenkintas. 1496 m. jį randame Kolonijoje (Cologne), 1497 m. vėl Paryžiuje, pabuvojo ir Orleane,kur rinko medžiagą savo patarlių rinkiniui.Sužvejojęs pinigų, 1498 ar 1499 m. nuvyko į Angliją, kurioje išbuvo apie pusantrų metų. Oksforde jis susipažino su ano meto garsiais humanistais- ddvasininkais ir pasauliečiais :Colet’u, Tomu Moru, Fisher’iu, Latimer’u ir kitais. Šv. Pauliaus bažnyčios dekanas Colet’as pamokęs Erazmą kaip suderinti senąjį tikėjimą su humanizmu atsisakant skolastikinio metodo ir pačiam visiškai atsidedant studijuoti Šv. Raštą.

Tad grįžęs į Paryžių Erazmas karštai ėmėsi studijuoti graikų kalbą. Šiuo laiku išėjo pirmieji jo raštai.1500 m. Paryžiuje išėjo pirmasis leidinys Adagiorum collectanea (trumpai vadinamas Adagia). 1503 m. pradžioje išleidžia “Krikkščoniško kareivio vadovą” (Enchiridion militis christiani).

1505 m. Erazmas vėl sugrįžo į Angliją. Pabuvęs Anglijoje apie pusantrų metų, draugų remiamas, jis pagaliau 1506 m. galėjo įvykdyti seną savo troškimą – leistis į kelionę po Italiją.

Keliavo per Toriną, Boloniją, Veneciją, Paduvą ir Sijeną į Romą ir tolyn į pietų Italiją. Bolonijoje, Paduvoje ir Venecijoje – Aukštutinės Italijos akademiniuose centruose – visos to meto mokslo įžymybės Erazmą priimdavo su entuziastinga pagarba.

Tuo tarpu Anglijos valdovo postą užėmė Henrikas VIII , su kuriuoErazmas buvo susitikęs ir susidraugavęs jau 1499 m. Dėl to palikęs Italiją jis 1509 m. vėl išvyko į Angliją. Ar kelionės metu, ar atvykęs į Angliją ir gyvendamas Tomo Moraus namuose Londone, jis parašė jo labiausiai visų žinomą ir daugybę kartų vis naujai išleistą veikalą “Kvailybės pagyrimas” (Moriae encomnium, arba Laus stultitiae ).

Kai į draugystę su Enriku VIII sudėtos viltys nnuėjo niekais, jis Angliją paliko ir atvyko į Brabantą. Čia jis buvo priimtas į arkiduko Karolio, vėliau buvusio imperatoriumi Karoliu V, rūmų patarėjo pareigas.Šiam savo globėjui Erazmas dedikavo veikalą apie krikščioniško valdovo auklėjimą (Institutio principis christiani). Erazmas dauguma laiko praleisdavo įvairiose kelionėse, dažnai vykdavo į Bazelį, kur susipažino su daugeliu vokiečių humanistų, toliau vertė Šv. Raštą ir leido veikalus.

1521 m. prasidėjus neramumams, kylant protestantiškos revoliucijos bangai, Erazmas nusprendžia apsistoti Bazelyje. Čia jis išgyvena tiek laiko, kiek nebuvo išgyvenęs vienoj vietoj nuo pat jaunystės, būtent 8 metus (1521-1529).

Šį laikotarpį jis dažnai sirguliuodavo , bet nepaisant visų bėdų, buvo aktyvus ir veilus; išleisdinėjo arba vertė klasikus ir bažnytinius kūrinius, taip pat pats parašė keletą raštų: 1523 m. išleido šv. Hilarijaus raštus, 1526 – šv. Irenejaus, 1527 – šv. Ambroziejaus, 1528 – šv. Augustino, 1529 – šv. Epifanijaus, 1530 – šv. Chrysostono raštus. Jo veikalai parašyti šiuo laikotarpiu butų tokie: Išpažinties vadovėlis ( Modus confitendi ), Maldos vadovėlis ( Modus orandi Deum ), Krikščioniška našlė ( Vidua cristiana ), ir jaunimui mokyti bei “krikščioniškam” auklėjimui skirti ”Šeimyniški pašnekesiai” ( Familiaria colloquia ), kurie po “Kvailybės pagyrimo”, buvo labiausiai paplitęs Erazmo veikalas.

Tuo metu religinės revoliucijos liepsna, kuriai įpūsti ir Erazmas savo pirmaisiais raštais

buvo prisidėjęs – sąmoningai ar ne , tai jau kitas klausimas – pasiekė ir Erazmo gyvenamąją vietą – Bazelį. Kaip ir visur, taip ir čia reforma buvo įgyvendinta smurtu bei prievarta, naikinant paveikslus, meno kūrinius ir t.t.

Todėl 1529 m. balandžio mėnesį, apsirūpinęs reikiamais apsaugos laiškais, Erazmas perėjo Šveicarijos sieną ir atvyko į netolimą Freiburgą, ieškodamas čia saugios ir ramios katalikiškos aplinkos.

Freiburge gyvendamas Erazmas parašė ir paskutinius savo pedagoginius traktatus: apie būtinumą anksti mokslinti berniukus ( Declamatio de pueris ad vvirtutem ac litteras liberaliter instituendisindque protinus a nativitate ) ir apie vaikų dorovinį lavinimą ( Da civilitate morum purilium libellus ). Paskutiniai Erazmo teologiniai raštai buvo : apie pasirengima mirti ( De preperatione ad mortem 1533), apie bažnytinės taikos atstatymą ( De sarcienda Ecclasiae concordia 1553), egzegetinio pobūdžio Explanatio Symboli (1533) ir homiletinį veikalą Ecclesiastes sive Concionator evangelicus (1535).

1535 metais Erazmo sveikata visiškai pašlijo. Iš prigimties silpnas ir paliegęs ,jis jau seniai kentėjo nuo inkstų akmenų, tad į Bazelį jau bbuvo pargabentas ant neštuvų. Erazmas dar gavo Olandijos regentės kvietimą gyventi Brabante, bet ten jis jau niekada nenuvyko. Staigi dezinterujos ataka buvo jo mirties priežastimi.Mirė 1536 m. liepos mėn. iš 11 į 12-ąją savo draugų rankose. Mirė ramiai su Dievo vvardu lūpose. Jo paskutiniai žodžiai buvę: Jesu misericordia. Domine libera me, Domine misererecxdsewę mei ( Jėzau gailestingas, Viešpatie išlaisvink mane, Viešpatie, pasigailėk manęs ). O paskui olandiškai: Lieve God (Mielasis Dieve).- Apie tai pranešė prie jo mirties lovos stovėjęs Beatus Rhenanus jo parašytoje Erazmo biografijoje Vita Erazmi. Erazmas buvo iškilmingai palaidotas Bazelio katedroje, rūsyje ties buvusiu altoriumi.

Tad štai kaip praėjo gyvenimas to žmogaus, kuris pradėjo gyvenimą budamas vargšu našlaičiu – be šeimos, be paramos, be lėšų – tačiau, kuris po kiekvieno savo naujai išleisto veikalo darėsi garsesnis ir garsesnis.Visur, kur tik pasirodydavo, palikdavo gylią žymę. Jis virto visos vakarų Europos įžymybe.

Erazmas tikrai galėjo stebinti savo laiko visuomenę. Beveik visose savo laikmečio žinojimo srityse jis buvo nepaprastai apsišvietęs, nepaprasto talento. JJis buvo įgijęs ivairiausių žinių iš graikų bei romėnų ir iš patristinės literatūros. Jis per savo nepastovų ir ne kartą ligos ar kitų sunkumų kankintą gyvenimą nenuilsdamas vaisingai dirbo įvairiose srityse, jis lengvai sugebėjo reikšti savo jausmams mintis lotynų kalba.

Tačiau, kad jis būtų koks “nepamirštamas genijus”, “pasulio šviesa”, ar kas panašaus, kuo jį padarė jaunesnieji jo amžininkai humanistai, kurių vadu jis tapo – to anaiptol negalima pasakyti. Ir charakterio atžvilgiu Erazmas buvo toli gražu ne iš didžiųjų žmonių. Jau žžinome, kad visas jo gyvenimas buvo tikrąja to žodžio prasme “čigoniškas”. Visokeriopus pasiūlimus stoti į bet kokią tarnybą ar šiap užimti kurią nors su pareigomis suietą pastovią darbo vietą, jis visuomet atmesdavo, nors nors kunigaikščiai ir aukštieji dvasininkai jam siūlę tikrai puikias vietas. Suprantama tai dar nera charakterio “defektas”, tačiau iš karto kyla klausimas , iš ko gi Erazmas tada gyveno ? Jo advokatas profesorius Roesch’as į tai atasko: “ Jis gyveno mokytojo darbą dirbdamas, šiap pamokomis, iš darbų knygynams, iš bažnytinių turtų ir beneficijų pelno ir taip pat iš dovanų, rentų, bei pensijų , kurias jam duodavo dideli ponai ir daugelis karūnuotų galvų”. Tačiau reikia pridurti, kad Erazmas, toli gražu ne kukliam savo gyvenimui nesivaržydavo ir šiap pinigėlių “pasidaryti”, o kai jų negaudavo laisvu būdu, tai nesidrovėdavo jų išspausti rinktiniais pataikavimais, ubagiškais pašnekesiais, nepaprastai išpūsdamas savo nuopelnus ir kitais panašiais būdais. O tuo pat metu jis rėkaudavo, kad išmaldos prašinėjantys vienuoliai elgiasi nepadoriai.

Erazmo pedagoginiai darbai

Dabar apžiūrėsime Erazmo pedagogikos bei didaktikos darbus. Tai traktatas apie būtinumą jau nuo gimimo pradėti mokinti berniukus dorovės ir mokslo ( Declamatio de pueris ad virtutem ac literas liberaliter instituendis idque protinus a nativitate 1529) ir antrasis traktatas apie mokymo metodą ( Der ratione studii 11511 ).

Apie būtinumą jau nuo gimimo pradėti mokinti

berniukus dorovės ir mokslo

Pirmojo traktato jau pats pavadinimas rodo , kad šį veikalą reikia laikyti esant retorišką meno kūrinį, antrasis trakatas gali būti laikomas kaip kokia nors to meto gimnazistinės pedagogikos santrauka ir patarimai ateičiai.

Kaip ir Aristotelis taip ir Erazmas vaiko auklėjimaą jau prieš gimstant vaikui, jis nurodinėjq tėvams jų pareigas vaikui gimstant. Erazmas primygtinai reikalauja, kad vaiką maitintų pati motina, o išimties atveju galima turėti ir žindyves bei aukles, tik jas reikia labai kruopščiai pasirinkti. Būtinai reikia stebėti, kad vaikas teisingai tartų žodžius. Pirmiausia reikia rūpintis fizine vaiko gerove : maitinti jį lengvai virškinamu maistu, neduoti jam stiprių gėrimų ir nesivaikant mados, nerengti jo ankštais drabužėliais.

Ką tik gimęs vaikas jau yra jautrus tam, kas yra svarbu žmogui. Tokia motina, kuri iki septynerių metų pastoviai žaidžia su vaiku ir elgiasi su juo tarsi su lėle, verčiau rodytų savo kvailumą beždžionėms ir kambariniams šuniukams, nes taip elgtis su vaiku – tiesiog žudyti jo sielą.

Kaip Platonas, taip ir Erazmas pataria nelepinti vaikų pasakomis, beprasmėmis mįslėmis, lėkštomis ar net nepadoriomis dainomis, pasakojimais apie vaiduoklius ar bildukus ir kitas nesamones.

Jis net skundžiasi, kad vaikams kartais pakišami tokie posakiai, kokių nelinkima net juodžiausiu vergui, o tuo ttarpu vaikas kai ką nors panašaus pakartoja, už tai netgi paglostomas.

Jei vaikas jau nuo pat gimimo pratinamas prie drausmės, tvarkos ir padorumo, tai jam turėtų ir moksluose gerai sektis. Šitaip bus, jei pirmiausia vaikas mokysis aiškiai ir be klaidų šnekėti, žinoma labai svarbu, kad vaikas būtų auklėjamas tarp teisingai kalbančių žmonių. Sugebėjimą kalbėti vaikai puikiai įgyja dėl įgimtos pamėgdžiojimo įpatybės. Jei vokietukas šuo būdu lengvai išmoksta prancūziškai, tai kodėl, Erazmo manymu, turi būti kitaip su lotynų ir graikų kalbomis ?

Juo ankščiau berniukas bus atiduotas mkytojui, juo bus geresni mokymo rezultatai.Dėl įtempto mokymosi žalos sveikatai, Erazmas atsako, kad juk mes formuojame ne rungtynių lenktyniautojus, bet mokslininkus ir intelektualius žmones. O kad įtampa darbe ir galima žala būtų kuo mažesnė, vaikams reikai pateikti ne viską, kas galima, o tik tai esminius ir malomius dalykus, be to visa tai pateikti patraukliu būdu ir tam tikrų viliojimo priemonių bei sumanių triukų pagalba. Būtinai reikai žiūrėti, kad mokymasis taptu maloniu ir tuomet tarsi savaime atsiras vaiko uolumas ir kruopštumas darbui ir mokslui ir nebus reikalinga jokia prievarta. Todėl Erazmas ir pasisako prieš fizines bausmes. Tokius moknius, kurių negakima priversti mokytis kitaip kaip tik mušimu, be jokios abejonės šalinti – juk būna , kad žmogus gimęs

tik arklui ir malūnui, panašiai kaip jaučiai ir asilai.

Erazmo nuomone taip pat vaiko mokymas turi viešas t.y. jis būtinai turi mokintis bendruomenėje, kur jis būtų stebimas kitų mokinių ir pats imtų pavyzdį iš pavyzdingųjų. Tačiau reikia vengti mokyklų su per didekiu mokinių skaičiumi. Smarkiai nekentęs vienuolių ir vienuolinio gyvenimo, savaime suprantama, kad Erazmas yra vienuolynų mokyklų ir panašių įstaigų priešininkas .

Mokytojų išsimokslinimu turėtų sąžiningai rūpintis ir pasaulinė ir dvasinė vyriausbės, skirdamas šiam reikalui pakankamai lėšų ir priemonių. Bet jei valstybė ttuo nesugeba ar nenori rūpintis, tai tik atskiri turtingesni žmonės galės pasisamdyti savo vaikui mokytoją. O ką daryti tiems, kurie neišgali samdyti mokytojo ? Į šį klausimą Erazmas atsako taip: “Kiekvienas turi tiestis sulig savo antklode. Mes duodame tik geriausią auklėjimo metodą, o reikiamų piniginių priemonių mes negalime duoti”. Tai turtingieji turėtų susirūpinit neturtingųjų talentingais vaikais.

Mokytojas vaikams turi būti pakantus ir draugiškas, tačiau neprarsti savo orumo, nes per didelis familiarumas paprastai perauga į nepagarbą. Pradininių dalykų vaikus turėtų mokyti ne ssilpnuoliai ir atgyvenę seniai, nes vaikai dar tikrąja to žodžio prasme yra vaikai. Mokytojais geriausiai rinktis tokius vyrus, kurie yra pačiame gyvenimo žydėjime, kuriems vaikas nejaučia antipatijos ir kurie gali suvokti savo vaidmenį. Daug yra mokytojų, kurię neatsižvelgia į mokinių jjaunuokišką amžių, kurie matuoja mokinių pajėgumą savo pačių jėgomis, kurie reikalauja iš mokinių pilno darbo ir yra nepatenkinti, jai mokinys ko nors nepadaro. Tokie mokytokai pamiršta, kad ir jie lažkada buvo vaikais.

Vaikiškam pajėgumui ir kalbai lavinti paskak Erazmo yra pasakėčių ir kitų poezijos kūrinių skaitymas, tokių, kurių turinyje galima rasti rimtų gyvenimo dorovės taisyklių. Tokie dalykai vaikui būtų malonūs mokytis jei būtų pateikti malonia forma ir būtinai žodžius lydėtų paveiksliukai. Toks paveiksliukų naudojimas padėtų vaikui geriau susipažinti su gyvūnijos ir augmenijos pasauliais, ypač retesnėmis rūšimis. Parinkdamas mokiniams paveiksliukus, mokytojas būtinai turi atsižvelgti į mokinių amžių.

Po to eina skaitymas ir rašymas. Šių pratybų nuobodumą ir sausumą gali sumažinti mokytojo sumanumas ir kai kurios dirbtinės priemonės. Pvz. abėcėlės raidės išdrožiamos iš dramblio kkaulo ir duodamos vaikui žaisti. Tačiau Erazmas atsisako tokių žaismingų priemonių teigdamas, kad jos jau savaime viršija mokinių recepcines jėgas. Geriausias būdas atsiminti yra tikslus supratimas ir teisingas sistemingas kartojimas.

Ypatingai didelę reikšmę turi savitarpio mokymo metodas, kuris be pagrindo laikytas esąs naujosios pedagogikos išradimas.Mokytojas turi surengti mokinių tarpusavio lenktynes, tačiau taip, kad ne tik nugalėtojas pasiimtų visus laurus, bet ir pralaimėjusieji turėtų vilties pataisyti savo pralaimėjią padidintu dėmesingumu, kartasi mokytojas turi ir mokėti įtikinti vaiką, kad jis nugalėtojas, nors jis iir nugalėtas.

Erazmas taipogi didelę reikšmę skiria ir individualiems dvasiniams pradmenims ir siekia, kad vaikas eitų ta kryptimi, į kurią linksta jo prigimtis. Gyvenimo pavuzdžiais, kurių jis gausiai pateikia, parodo, kokia žalą gali padaryti dvasinių pradmenų skirtumo nepaisymas.

Tuo būdu vaikas per trejus ar ketverius metus, kuriuos daugelis gimdytojų leidžia jam be naudos praišdykauti, įgis lotynų ir graikų kalbos pradmenis, ka ir ne plačius, beto pasisems dar nemenka žodžių atsargą, o taip pat išmoks sakityti ir rašyti. Tai tokios pagrindinės Erazmo mintys pirmajame traktate, kuris netrukus po jo pasirodymo buvo išverstas į prancuzų, italų ir anglų kalbas.

Mokymo metodas

Antrasis traktatas jau kalba apie aukštesnį mokymą. – kaip studijuoti, skaityti ir aiškinti autorius.

Sekdamas Vintilijoną, Erazmas išskiria daiktų ir žodžių pažinimą pareiškia, kad antrasis pažinimas yra svarbesnis, bet pirmasis turi eiti pirmiau.Tai reiškia, kad mokinys pirmiausia turi išmokti tą kalbą, kurią jis rengiasi studijuoti; kadangi Erazmo laikais ir dar ilgai po to visos studijos buvo dėstomos lotynų kalba , tai suprantama, kad pirmiausia reikėjo ją ir išmokti. Prieš pradedant mokintis gramatiką jau reikia bent kiek mokėti tą kalbą. Prie gramatikos nereikia mokinių laikyti per ilgai, nes tikrai išmokti kalbą galima tik bendraujant su taisyklingai kalbančiais, uoliai sakaitant gerus rašytojus ir dažnomis rašybos pratybomis. Rašto pratyboms EErazmas rekomenduoja tas pačias senasias temas, kuros buvo Romos retorių mokyklose. Lotynų kalbai išmokti pasak Erazmo geriausiai tinka Terecijaus raštai. Tuo Erazmas parodo, kad jis vienašališkai vertina formą, nežiūrėdamas į turinį.

Toliau jis rekomenduoja sistemingai studijuoti mitologiją, susipažinti su geografija, sudarinėti kolektanejas ( rašytojų ištraukų rinkinius ), tam tikras rubrikas bei forumus, rašyti rašinius, tam duodamas daug temų.

Šioje Erazmo pedagogikos apžvalgoje mes pasigendame dar poros dalykų, tai ką jis mano apie religijos bei gimtosios kalbos reikšmę auklėjime. Galima pasakyti, kad religijos įtaka pastatyta labai užnugaryje ir pasireiškia tik labai paviršutiniškai. Na o gimtąją kalbą Erazmas iš vis niekino. Jis kiekvieną kalbą atmetė kaip pragaištingą ar kaip prastą daiktą. Keistai skamba jo pasisakymas , kad jis net savo gimtosios olandiškos kalbos pakankamai nemokėjęs. Būtent tokiu motyvu jis nepriėmė jam siūlomos vietos Luovaino universitete, gimtoji kalba, sakė jis, daro tik žalos ir niekam dar nepadarė naudos. Kodėl ? Nagi ji, kaip viso naujosios kalbos , kurių nemokėjimu Erazmas didžiavosi, tiktai gadinanti klasikinės lotynų kalbos stilių, kalbos , kuri tik viena vienintelė nešanti išgelbėjimą iš visų blogybių. Dėl to kalbant lotyniškai padaryti klaidą, mirtina nuodėmė.

Šeimyniniai pašnekesiai

Dirstelėsime dar į vieną Erazmo veikalą , daugiau ar mažiau susijusį su pedagogika. Jaunimui lotynų kalbos išmokti ir ““krikščioniškai” auuklėtis yra skirti ir nelemtieji “Šeimyniniai pašnekesiai” ( Fakiliaria colloquia ). Čia nuostabiai gražiai stilizuotais lanksčiais posakiais sudaryti pašnekesiai. Šiause pašnekesiuose jaunimas rasdavo įžūliausių juokų apie vienuolius ir vienuokyno gyvenimą, pašaipą iš pasninkų ir kitų su religija susijusių dogmų. Čia įdėtas netgi jaunuolio pokalbis su . prostitute. Tuo metu tai jau buvo tikrai daugiau negu neįprasta. Taigi netenka stebėtis, kad Paryžiaus Universiteto Teologijos fakultetas šį veikalą pasmerkė ir uždraudė jau 1526 m.

Ir ne tik katalikams, bet ir protestantams jis negalėjo būti priimtinas. Taigi ar šis Erazmo kūrinys buvo pavojingas jaunuomenei, neaišku..Užtat jo leidėjas nepraleido geros progos veikalo uždraudimą panaudoti reklamai ir išpaltinęs apie 24000 egzempliorių, kurie veikiai buvo parduoti.Taip bent pats Erazmas gyrėsi.

Bet reikia pripažinti, kad čia yra ir tikrai vertingų dalykų. “Pašnekiose” sudėti maldingumo patarimai, vaikų mandagumo ir padorumo pamokymai. Kaip geras berniukas turi parašyti laišką, kaip jis turi sveikinti savo gimdytojus, savo brolius ir seseris, savo mokytojus ir vyresnio amžiaus žmones, kaip jis turi eiti gulti ir miegoti: nei ant nugaros, nei ant pilvo, nei ant kairiojo šono, bet ant dešiniojo šono rankas sudėjęs kryžiumi ant krūtinės. Dauguma pamokymų pateikt dialogo forma. Kuo toliau tuo jų daugiau. Jie tampa rimtesnio ir bendresnio pobūdžio. Erazmas kreipiasi į palačiąją

visuomenę, jis imasi teikti sav o amžininkams moralinį, religinį, politinį, socialinį ir protinį auklėjimą. Visiškai laisvai jis svarstė įvairius ir neįprastus dalykus: karo tarnybą, religinius pašaukimus, naujus mokesčius ir gyvenimo pabrangimą, mergaičių auklėjimą, tualetų padorumą, moterystės pareigas, vyrais besiskundžiančisia žmonomis.

Kiti kūriniai

Paimkime Adagia ( pirmasis leidimas 1500 m. ). Tai yra patarlių,priežodžių, sentencijų ir šiap išgarsėjusių posakių rinkinys, surankiotas iš senovės graikų bei lotynų rašytojų raštų. Jų čia prirankiota apie 4000. Tai tiesa, kad Erazmas įdėjo milžinišką darbą, tiesa, kad čia įįdėta daug sveikos moralės pamokymų komentuojant senųjų rašytojų posakius, tiesa, kad šis rinkinys darė įtaką visos Europos 16 ir 17 šimtmečių rašytojus. Tačiau šiame rinkinyje yra daug pajuokančių pastabų, nutaikytų į bažnyčios papročius, vienuolius, teologus ir regentas. Platinat šiuos rinkinius ( jų buvo išleista apie 300 ) kartu plito ir Erazo paltinamos pajuokos iš visa ko, iš ko nebuvo galima juoktis piktais sarkaizmais.

Kitas iš eilės Erazmo veikalas, jo “Krikščoniško kareivio vadovas” (nchiridion militis christiani, 1503), nukreiptas parodyti, kas yra tikroji rreligija ir tikrasis mandagumas. Bet ir čia gausu smarkių kritikavimų nukreiptų į vienuolius.Tik šį kartą puldinėjami ne tik vienuolis, bet ir bažnyčios dogmos.

Bene pats garsiausias ir įžimiausias Erazmo kūrinys yra “Kvailybės pagyrimas” ( Moriae encomium, arba Laus stultitiae, 1510 ), kkuriame pašiepiami įvairiausių visuomenės sluoksnių žmonės, bet ypač tenka bažnyčiai.Apie šį satyros veikalą kažkas yra pasakęs, kad tai yra prologas į 16 šimtmečio didžią teologijos tragediją. Kaip paskaė J. Sauer “ Tai yra šaltu krauju apgalvotas bandymas diskredituoti bažnyčią; jo satryra giliantieji bažnytinių santykių aiškinimai taikomi ne kaip gydomieji vaisai, bet kaip mirtingi nuodai”.Šioje garsioje satyroje Erazmas parodo Kvailystę, pasakojančią savo istoriją ir sakaičiuojančią savo gerbėjus ir garbintojus.Panaudojęs tokią gudrią fabulą, Erazmas ramiai filosofiškai ironizuoja, norėdamas išnaikinti pasaulyje daug blogio ir pikto.

Erazmas kaip reformatorius

Peržiūrėjus visus Erazmo veikalus, nekyla abejonių, kad savo kūriniais Erazmas skynė kelią protestantizmui. Jau kai jis pirmą kartą 1514 m. Plaukė Reinu į Bazelį, buvo visur sutinkamas kaip kunigaikštis, ir visi reformų šalininkai laikė jų savo vvadu. Taigi Erazmas gali būti laikomas reformacijos intelektualiniu tėvu.

Erazmas, kaip ir jo mokytojas Lorencas Valla, ne tik kad laikė skolastiką esant didžiausiu religinės dvasios iškrypimu, bet ir atmetė daugelį krikščioniško gyvenimo ir bažnyčios santvarkos pagrindinius principus. Jis atmetė popiežiaus primato dievišką kilmę, išpažintį, santuokos neišardomumą, pasninkus, keliones į šventas vietas, šventųjų ir relikvijų garbinimą, dvasininkų celibatą, religinius ordinus.

Pabaiga

Apžvelgus šią trumpą Erazmo Rotardamiečio gyvenimo istoriją,galima padaryti išvadą, kad savo asmenybe ir veikla Erazmas nemažai prisidėjo prie Europos visuomeninio gyvenimo plėtojimo ir hhumanistinių idėjų platinimo. Savo pedagoginės pakraipos veikalais, jis skatino ir ugdė vaikų, o taip pat ir suaugusiųjų gerasias savybes, jų pasaulėžiūrą. Erazmas prisidėjo prie visos pedagogikos mokslo tobulėjimo, jo augimo ir tikriausiai ne vienas būsimas pedagogas rėmėsi jo pateiktomis mintimis ir idėjomis.

Šiuo metu Europoje įgyvendinamas projektas, pavadintas Erazmo teksto projektu ( Erazmus text project ), kuriuo siekiama, kad visa pasaulio visuomenė galėtų prieiti ir naudotis viso pasaulio žymiausių rašytojų ir veikėjų kūriniais, veikalais ir įvairia literatūra. Tuo siekiama skatinti jaunimą susipažinti ir atrasti naujų veikėjų, kūrinių ir praplėsti savo kultūrinį ir socialinį akiratį.

Literatūra :

1. “ Lietuvos mokykla “ 1936 m.

2. “ Lietuvos mokykla “ 1937 m.

3. “ Lietuvos mokykla “ 1938 m.