Individo laisvė T. Hobbes ir J. Locke koncepcijose

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

Individo laisvė pagal T. Hobbes 5

Individo laisvė pagal J. Locke 7

T. Hobbes ir J. Locke individo laisvės palyginimas 9

Išvados 11

Literatūros sąrašas 12Įvadas

Šiame savo darbe aš lyginsiu dviejų mąstytojų, Tomo Hobso ir Dž. Locko požiūrius į individo laisvę. Tad pirmiausia pateikia trumpą autorių biografiją.

Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588 – 1679) – žymus anglų filosofas. Jis gimė 1588 m. balandžio 5d. Malmsberyje, Viltšyro grafystėje. Bendradarbiavo su F. Bekonu, R. Dekartu, G. Galilėjumi, P. Gasendi. Per Anglijos (buržuazinę) revoliucija emigravo. Paryžiuje parašė svarbiausius veikalus: trilogiją lotynų kalba Filosofijos ppagrindai (Apie kūną(1655); Apie žmogų(1658); Apie pilietį (1642)) ir Leviataną (1651). Sukūrė nuoseklią mechanistinio materializmo filosofiją, kurios uždaviniu laikė daiktų priežastinių ryšių tyrimą. Aiškindamas pažinimą jungė empirizmą su racionalizmu: „jutiminis pažinimas nevisiškai informuoja apie faktus, nes nepaaiškina jų priežasties, todėl tai gali tik protas, naudodamasis dedukciniu metodu“. T. Hobbes mechanistiškai aiškino tiek gamtą, tiek žmogaus psichiką, tiek visuomenės gyvenimą. Pasak T. Hobbes, visuomenė yra milžiniškas mechanizmas (Leviatanas), kurio paprasčiausias elementas yra žmogus. Valstybė – žmonių susitarimo rezultatas.

T. Hobbes kritiškai vertino AAristotelio distributyvinio teisingumo teoriją. Aristotelis, kaip ir Platonas laikėsi nuomonės, kad vieni žmonės iš prigimties labiau tinka valdyti, o kiti – tarnauti. T. Hobbes požiūriu ji yra klaidinga, nes prigimtinėje būklėje visi yra lygūs, o nelygybę sukuria valstybė ir jos įįstatymai.

Dž. Lockas (John Locke, 1632-1704) – anglų filosofas bei politinis veikėjas. J. Locke veikalai sukūrė empirizmo svarbiausias prielaidas, bei mąstymo modelius ir atvėrė kelią Švietimo epochai. Locke teigia, kad bet kokio žmogiškojo pažinimo šaltinis – išorinis bei vidinis patyrimas. Jis, priešingai nei racionalizmas, neturi įgimtų vaizdinių („idėjų“). Locke savo etikoje bei pedagogikoje teigia, kad kiekvienas žmogus – unikali būtybė, todėl jam reikia laisvės ir lygiateisiškumo saviraiškai, aišku, nepamirštant proto ir tolerancijos. Jo politinės filosofijos prielaida – žmonės yra iš prigimties lygūs ir todėl niekas neturi teisės valdyti kitą, jei šis nesutinka. Locke idėjos turėjo įtakos ne tik anglų, bet ir visos Europos filosofinei minčiai. Jo požiūris į valstybę atsispindi Amerikos nepriklausomybės deklaracijoje bei Prancūzijos konstitucijoje (1791 m.)

Savo rašto darbą suskirsčiau įį tris skyrius, nes mano manymu taip geriau išnarpliosiu šį klausymą. Pirmojoje dalyje (Individo laisvė pagal T. Hobbes) pasistengsiu pateikti Hobbes požiūrį į individo laisvę, pateikdamas citatų iš pirminio šaltinio „Leviatanas“. Antrojoje dalyje (Individo laisvė pagal J. Locke) aptarsiu Locke mintis apie individo laisvę, čia taip pat pateiksiu citavimų iš jo knygos „ Esė apie pilietinę valdžią“. O trečiojoje dalyje pamėginsiu palyginti šių dviejų autorių požiūrius, pasisakymus apie individų laisves.

Rengdamas šį darbą, pagrinde naudojausi pirminiais šaltiniais, t.y. Locke „Esė apie ppilietinę valdžią“, bei Hobbes „ Leviatanas“. Taip pat rėmiausi pagalbine literatūra. Šiaip literatūros šia tema nėra labai daug, tačiau esminius dalykus rasti nėra sunku, tam labai pasitarnauja jau minėti pirminiai šaltiniai.

Rašto darbo tikslas: palyginti T. Hobbes ir J. Locke koncepcijas apie individo laisvę.

Darbo uždaviniai:

1. Išaiškinti kaip Hobbes supranta individo laisvę.

2. Išaiškinti kaip individo laisvę supranta Locke.

3. Palyginti, kuo panašios mąstytojų mintys apie individo laisvę.

4. Palyginti, kuo skiriasi filosofų požiūriai į individo laisvę.Individo laisvė pagal T. Hobbes

T. Hobbes nepripažino tokio dalyko kaip individo laisvė ir absoliučiai subordinavo jį valstybės suvereno valiai. Jis aiškiai pasako, kad prigimtinis individas tampa tikru žmogumi tik tapdamas „dirbtinio kūno“ (valstybės) nariu ir už tai turi jam atsidėkoti besąlygišku paklusnumu .

Hobbes pateikia tezę, kad egzistuoja vienintelė pamatinė prigimtinė teisė ir toks pat vienintelis pamatinis įstatymas: toji teisė yra kiekvieno žmogaus laisvė savo nuožiūra naudotis savo jėgomis ginant savo būtį, o tame įstatyme sakoma, kad kiekvienas žmogus privalo siekti taikos, jei tik turi vilties ją pasiekti; ir jei negali jos pasiekti. turi teisę griebtis karo veiksmų naudodamasis visomis tam parankiomis priemonėmis. Tas įstatymas išreiškia jų pripažinimą, kad kitokiais motyvais daroma žala negali būti pateisinama . Taigi, kaip matome, anot Hobbes, individas prigimtinėje būklėje turi visišką laisvę apginti save, bet kokiomis priemonėmis.

Hobbes tteigė, kad negalime būti įsitikinę, kada mums gresia realus pavojus ir kada galime pasinaudoti savo savigynos teise, ir kad būtent dėl šio netikrumo – jei nėra viešosios valdžios – mes mėgintume apsidrausti griebdamiesi prevencinio puolimo. Todėl susiklostytų prigimtinė būklė, kuriai esant žmogaus gyvenimas būtų „vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas“. Tačiau tikrumas galėtų būti sukurtas sąmoningomis pastangomis, jei žmonės sutiktų nesinaudoti savo prigimtine teise ir perleistų savigynos teisę tam tikram įgaliotam asmeniui – suverenui, kuris spręstų ginčytinus klausymus. Tačiau suvereno galia yra dviprasmiška: jis turi galią tik tada, kai jam sekasi ginti individus, kurių patikėtinis jis yra, o jei nesusidoroja su šia užduotimi, turėtų grįžti prigimtinė būklė . Tačiau, kaip teigia Hobbes, suverenas turi teisę tik ginti save ir kitus žmones, o neturi teisės imtis kitų veiksmų, kurie nėra susiję su jo tiesiogine apsaugos funkcija. Taigi, žmogus siekdamas saugesnio ir geresnio gyvenimo, perleidžia savo savisaugos teisę suverenui ir taip tarsi praranda dalelę savosios laisvės. Tačiau čia galėtume įžvelgti ir tai, kad „dirbtinis kūnas“ sankcionuoja ir palaiko tik „funkcionalius“, t.y. jam naudingus ir reikalingus, individo laisvės aspektus ir jos apraiškas. Kiti šios laisvės aspektai ir apraiškos tyliai ir nepastebimai nukreipiami nepavojinga vaga arba paverčiami grynai „privačiu“ reikalu .

Šis laisvės suvaržymas puikiai mmatomas visuomenės sutartyje: „Aš įgalioju šį žmogų (ar šį žmonių susirinkimą) ir perduodu jam savo teisę valdyti mane su sąlyga, kad tu irgi perduosi jam savo teisę ir taip pat pritarsi jo veiksmams“ .

Čia ir atsiskleidžia tas perėjimas iš prigimtinės į politinę būklę, iš visiškos laisvės į suvaržytą laisvę. Nors Hobbes teigimu, laisvas žmogus yra tas kuriam niekas netrukdo daryti tai, ką jis nori, nes jis savo jėga ir protu gali tai padaryti . Manyčiau, kad šioje vietoje yra mąstytojo padaryta spraga, nes tokį laisvą žmogų, kaip jis apibūdina, galėtų sutikti tik prigimtinėje būklėje. „Laisvė, <.> senovės graikų ir romėnų istorijos ir filosofijos veikaluose ir raštuose <.>, yra ne atskirų žmonių, o valstybės laisvė, kuri yra tokia pat kaip ir toji, kurią turėtų kiekvienas žmogus, jei visai nebūtų pilietinių įstatymų ir valstybės“ . Šie žodžiai tik patvirtina, kad politinėje būklėje žmogus nėra visiškai laisvas, jis tik yra klaidinamas „viliojančiu pavadinimu“, kurio pagalba „dirbtinis kūnas“ gali žmonėmis naudotis tol, kol sugeba juos apginti nuo priešų.

Hobbes labai stengėsi atskirti dvi nuomones apie laisvę. Viena buvo (klaidinga) klasikinė nuomonė, kad laisvė yra politinės savivaldos reikalas ir tik liaudies respublika gali būti laisva. Jis atkakliai tvirtino, kad, sukūrus valdžią, laisvė tampa „įstatymų tylos“ („<.>

pavaldinio laisvė yra tik tuose dalykuose, kuriuos, reguliuodamas jų veiksmus, suverenas nutylėjo“ ) reikalu ir ją sudaro „atleidimas nuo tarnavimo valstybei“. Ar valdymo forma yra monarchija, aristokratija ar demokratija – visai nesvarbu; kuo dažnia.u mus palieka ramybėje, tau laisvesni mes esame .

Absoliučią prigimtinę teisę pavaldiniai atgauna ne tik tada kai suverenas nebesugeba jų apsaugoti, bet ir tada, kai monarchas atsisako aukščiausios valdžios ir sau, ir savo įpėdiniams .

Taigi individas absoliučią laisvę turi tik prigimtinėje būklėje, tačiau čia jam nuolatos gresia ppavojus. Todėl žmonės siekdami saugumo, susitarimo būdu atiduoda save i suvereno rankas, kad šis juos gintų. O to kaina – laisvė. Žmogus tarsi atsisako savo kai kurių teisių, o tai, kaip rašė Hobbes „atsisakyti žmogaus teisės į ką nors – tai atsisakyti laisvės <.>“. Todėl tai ne tik perėjimas iš prigimtinės į politinę būklę, bet tuo pačiu ir perėjimas iš absoliučios laisvės į suvaržytą laisvę, kuri trunka tol, kol suverenas sugeba apsaugoti žmones, ar kol pats neatsistatydina.Individo laisvė pagal J. LLocke

Pasak Locke, žmonės yra „laisvi iš prigimties“, t.y. jiems nereikalinga politinė visuomenė, kad jie būtų laisvi (Prigimtinė žmogaus laisvė – tai nepriklausymas nuo kokios nors aukštesnės valdžios žemėje, nepavaldumas jokiai žmogaus valiai ar įstatyminei galiai ir vadovavimasis vien tik Prigimties įįstatymu ). Prigimtinėje būklėje jie buvo laisvi, tačiau skatinami išskaičiavimo ir trokšdami saugumo jie „savo noru atsisakė tos padėties, kuri, kad ir kokia laisva, kupina baimės ir nuolatinių pavojų“. Jie susivienijo, kad „visi kartu gintų savo gyvybes, laisves ir nuosavybę“. Šie „laisvi“ žmonės, kurie iki visuomenės sutarties nebuvo organizuotos visuomenės nariai, sukurdami politinę visuomenę pasirašo pradinę sutartį, reikalaujančią, kad jie atsisakytų „prigimtinėje būklėje turėtos teisės“ (Visuomeninė žmogaus laisvė – tai jo nepriklausymas jokiai kitai įstatyminei valdžiai, išskyrus tą, kuri įsteigta visuomenės sutartimi, ir nepavaldumas jokiai valiai ar įstatymų apribojimui, išskyrus tą, kuris tokios valdžios bus nustatytas pagal jos įgaliojimus ). Sutikdami su pilietinės visuomenės saitais, jie įsipareigoja paklusti daugumos valdymui .

Anot Locke, „įstatymo tikslas yra ne laisvės pašalinimas ar aapribojimas, bet jos išsaugojimas ir išplėtojimas. Juk tarp sukurtų būtybių, gebančių vadovautis įstatymais, nėra laisvės ten, kur nėra įstatymo. Būti laisvam reiškia nebūti varžomam ir prievartaujamam kito, bet taip negali būti ten, kur nėra įstatymo; laisvė nėra, kaip mus tikina, „kiekvieno žmogaus laisvė daryti ką jis geidžia“, nes kas galėtų būti laisvas, jeigu jo laisvė priklausytų nuo kiekvieno kito žmogaus nuotaikos? Būti laisvam reiškia savo valia ir netrikdomai disponuoti savo paties asmeniu, tvarkyti savo veiksmus, turtą ir visą savo nuosavybę ppagal galiojančius įstatymus, kad priklausyti ne nuo kito savivalės, o vadovautis savo paties valia.“ Šioje vietoje autorius logiškai išveda laisvės esmę. Iš tiesų, jei žmonės darytų ką tik nori, būti tik paviršutiniška laisvė, bet pažvelgus giliau, tokia laisvė taptu dar didesniu suvaržymu nei įstatymas, nes žmogus turėtų būti pastoviai atidus ir įsitemęs, bijodamas, kad nebūtų užpultas. Bet taip galima tik prigimtinėje būklėje. Prigimtinė būklė – tai tokia „būklė, kai žmonės visiškai laisvai, savo nuožiūra veikia, disponuoja savo nuosavybe ir asmeniu pagal Prigimties įstatymą, neprašydami nieko leidimo ir nepriklausydami nuo kito žmogaus valios“. Tačiau šios laisvės būklės ištakos yra teologinės – iš tikrųjų viduramžiškoji krikščioniška teisingo proto ir krikščioniško apreiškimo tradicija. Maža to, kaip paaiškina Locke, ir pačios laisvės ribos (pavyzdžiui savižudybės ar parsidavimo į vergiją draudimas), ir šios laisvės ištakos kyla iš tam tikros teologinių prielaidų virtinės . Šiuo požiūriu Locke nėra toks modernus, jog nesugebėjo išmesti religijos iš savo pamąstymų.

Bet koks įstatymų leidžiamosios valdžios pasikėsinimas į valdinių gyvybę, laisvę arba nuosavybę priveda prie to, kad pastaroji praranda savo galią. Šiuo atveju valdžia grįžta liaudžiai, kuri turi nauju konstitucinės įstatymų leidybos aktu numatyti naują įstatymų leidžiamąją valdžią.

Ginant laisvę ir nuosavybę, įstatymų leidžiamoji valdžia kontroliuoja vykdomąją, o bendruomenė kontroliuoja valdžią. TTik retais atvejais, kai sunaikinama pati visuomenė – apie tokį atsitikimą Locke niekada rimtai nemąstė, – laisvės gynimas grįžta prie savigalbos. Visuomenė, įstatymų leidžiamoji valdžia ir net karalius – visi buvo traktuojami kaip turintys tam tikrą įstatymo nustatytą teisę, arba nuolatinę galią, atimamą tik dėl kokios nors priežasties, nors individo nuosavybės ir laisvės teisės buvo vienintelės teisės, kurias Locke skelbė esant absoliučiai neatimamas . Čia iškila dilema, jeigu suverenas turi teisę į laisvę ir nuosavybę, tai kaip tada galima jį pakeisti? Mani manymu čia yra minusas tiek Hobbes, tiek ir Locke teorijoje. Juk suverenas gali ginti save, jei į jį yra kėsinamasi, tad tas sutarties sudarymas, yra tarsi savęs atid.avimas likimui, t.y. tai tarsi rizika, koks suverenas bus, ar siek bendros visiems naudos, ar tik sau.

Locke savo darbe „Esė apie pilietinę valdžią“ daugia dėmesio skyrė nuosavybei, nei laisvei apibūdinti, o ir apie laisvę rašė pagrinde prigimtinėje būklėje, todėl mano manymu Locke šiuo klausymu nusileido Hobbes, nors įvardydamas laisvės sampratą, pateikė tikrai originalų apibūdinimą. Kitame skyrelyje ir pasistengsiu paanalizuoti kiek galima išsamiau, kuo šie du autoriai panašus, kuo skiriasi rašydami apie laisvę.T. Hobbes ir J. Locke individo laisvės palyginimas

J. Locke prieštaravo Hobbes argumentui, kad individai gali „taikiai ir laisvai“ sugyventi vieni ssu kitais tik tuo atveju, jeigu būtų valdomi nedalomos valdžios įsakymais.. pateikdamas savo garsiuosius kontrargumentus, jis numatė visą saugomosios demokratijos tradiciją. Apie hobsiškojo tipo argumentus jis rašė: „Tai reiškia manyti, kad žmonės tokie kvaili, stengiasi apsisaugoti nuo šeškų ar lapių daromos jiems žalos, bet būna visai patenkinti, dar daugiau, jaučiasi saugūs, kai juos ryja liūtai“. Kitaip sakant, vargiai tikėtina, kad ne visiškai vieni kitais pasitikintys žmonės patikėtų visagaliui suverenui rūpintis jų interesais.

J. Locke kaip ir T. Hobbes, manė, kad politinė visuomenė kilo iš anksčiau prigimtinėje būklėje gyvenusių ir prigimtines teises turėjusių individų. Kaip ir Hobbes, jam rūpėjo, kokį pavidalą turi įgyti teisėta valdžia ir kokiomis sąlygomis galimi saugumas, taika ir laisvė. Tačiau šiuos dalykus Locke suprato kitaip. Jis pritaria, kad prigimtinė būklė yra laisvės, bet ne palaidumo būklė. Būtent Hobbes palaidumą įtraukia į savo prigimtinę būklę. Pasak Locke, individus saisto pareiga Dievui (ko neaptinkame Hobbes filosofijoje) ir valdo juos prigimtinis įstatymas. Prigimtinis įstatymas apibrėžia pagrindinius moralės principus: individai neturi atimti sau gyvybės, jie turi saugoti vienas kitą ir neturi kėsintis į kito laisvę. Tuo tarpu Hobbes teigia, kad individas prigimtinėje būklėje gali elgtis kaip patinka su kiekvienu, o tai lemia nuolatinę kovą už išlikimą („kiekvieno karą su kiekvienu“): „

Iš prigimties kiekvienas žmogus turi teisę į viską. Kadangi žmogaus padėtis <.> yra kiekvieno karas su kiekvienu padėtis, kai kiekvienas žmogus yra valdomas jo paties proto ir nėra nieko, ko jis negalėtų panaudoti, kas jam padėtų išgelbėti savo gyvybę nuo priešų, tai iš čia išplaukia, kad tokioje padėtyje kiekvienas žmogus turi teisę į kiekvieną dalyką, netgi į kito žmogaus kūną.“

Prigimtinėje būklėje žmonės laisvi ir lygūs, nes protas leidžia jiems elgtis racionaliai, vadovautis prigimtiniu įstatymu, tokiu požiūriu vadovavosi Lockas, bei HHobbes, mąstęs panašiai: „<.> laisvė daryti viską, kas jo paties sprendimu ir supratimu yra tam tinkamiausia“.

Tuo tarpu politinėje būklėje autorių nuomonės apie laisves išsiskiria, ypač kalbant apie įstatymo reikšmę. Nors Hobbes tiesiogiai nepabrėžia, bet galima įžvelgti, kad pereidamas į politinę būklę individas, praranda savo laisvę (jos dalį), nes pastarąją varžo įstatymai. O tuo tarpo Locke koncepcijoje, įstatymas atvirkščiai, kaip jau minėjau ir ankščiau, neapriboja laisvės, o ją išsaugo ir net plėtoja. Tokioms nuomonėms įtakos turi ir tai, kad Hobbes aarčiau širdies autoritarinis valdymas, o Locke – demokratinis.

Politinę veiklą Locke traktuoja instrumentiškai: ji sukuria laisvės rėmus arba sąlygas, kad pilietinės visuomenės individai galėtų siekti savo tikslų. Politinės bendruomenės arba valdžios sukūrimas yra našta, kurią turi prisiimti individai, norintys pasiekti ssavo tikslus. Tad priklausomybė politinei bendruomenei, t.y. pilietybė, užkrauna individui įpareigojimus ir teises, pareigas ir galias, suvaržymus ir laisves. Palyginti su Hobbes idėjomis, tai buvo reikšmingiausias ir radikaliausias požiūris , nes jis padėjo įtvirtinti vieną svarbiausių modernaus europietiškojo liberalizmo principų: valdžia egzistuoja tam, kad apsaugotų piliečių, geriausiai suprantančių savo interesus, teises ir laisves; tad reikia apriboti valdžios apimtį ir ją suvaržyti praktiškai, kad būtų garantuojama didžiausia įmanoma kiekvieno piliečio laisvė. Iš esmės Locke, o ne Hobbes pažiūros padėjo pakloti pagrindą liberalizmo plėtrai ir tiesė kelią liaudies atstovaujamojo valdymo tradicijai. Palyginti su Hobbes, Locke įtaka praktinei politikai buvo didelė.Išvados

1. Taigi, Hobbes absoliučią laivę įvardija tik prigimtinėje būklėje, kur kiekvienas gali daryti ką tik nori. Tačiau, jis neįžvelgia to fakto, kad toks žmonių vvisapusiškas laisvumas, gali varžyti pačių individu laisvę. Ir čia jis tikrai suklydo, tą klaidą vėliau ištaisė Locke. Taip pat Hobbes filosofijoje, kai žmogus pereina į pilietinę būklę, galima įžvelgti jo polinkį link autoritarizmo, nes autorius tarsi nori pasakyti, jog pilietinėje būklėje jo laisvės ribos susiaurėja, nes suverenas pradeda kontroliuoti situaciją, bei gyvenimą, kad neliktų „kiekvieno karo prieš kiekvieną“.

2. Lokas, taip pat, kaip ir Hobbes, individus visiškai laisvais laiko prigimtinėje būklėje, tai lemia individo protas, nes pagal Locke, ką tik gimęs kkūdikėlis, kuris dar neturi proto, nėra laisvas. Taip pat išsiskiria Lockas savo nuostata, kad įstatymas neužgožia žmogaus laisvės, o priešingai, ją apsaugo ir net plėtoja. Tai ganėtinai modernus požiūris ir pamatas moderniajam liberalizmui.

3. Taigi Hobbes ir Locke savo mintimis apie individo laisvę panašūs tuo, kad abu absoliučią individo laisvę įvardija būtent prigimtinėje būklėje, nors jei mąstytume toliau ir gilesniais aspektais, tai čia yra ir skirtumų. Taip pat jie panašūs tuo, kad individams laisvai elgtis, t.y. kaip elgtis diktuoja sveikas protas bei supratimas. Taip pat galima įžvelgti dar viena panašumą, kad prigimtinė laisvė žmonėms atneša daugiau žalos nei naudos, taip manau, todėl, kad individai iš prigimtinės būklės nori pabėgti į pilietinę, kur jų saugumu rūpintųsi suverenas, žinoma pagal vieną autorių daugiau, pagal kitą mažiau. Juk Hobbes pasisako už autoritarizmą, o Locke už demokratiją.

4. Skirtumų, mano manymų, yra daugiau nei panašumų. Pirmiausia skiriasi požiūris į įstatymų vaidmenį tarnaujant vardan laisvės. Hobbes įstatymai riboja, varžo žmogaus laisvę, o tuo tarpu Locke įstatymai, padeda išsaugoti individo laisvę ir net skatina ja plėtoti. Tai yra akivaizdu, kadangi geri įstatymai apsaugo nuo pašalinio žmogaus kėsinimosi į kito laisvę, o Hobbes tai praleido, ir jo laisvę sugriovė neįžvelgtas dalykas, jog absoliuti laisvė negalima, nes tuo atveju vienas individas varžo kkito laisvę ir t.t. Tai ir yra modernaus liberalizmo esmė, kuriam pagrindą paklojo būtent Locke, o ne Hobbes pažiūros.Literatūros sąrašas

Pirminiai šaltiniai:

• Hobbes T., Leviatanas.,Vilnius, 1999

• Lokas Dž., Esė apie pilietinę valdžią., Vilnius, 1992

Papildoma literatūra:

• Held D., Demokratijos modeliai, Vilnius, 2002

• Sabine G. H., Thorson T. L., Politinių teorijų istorija., Vilnius, 1995

• Seligman A. B. Pilietinės visuomenės idėja, Vilnius, 2004