Filosofijos kilmės šaltiniai

ĮVADAS

Kas tai yra kilmė? Iš kur ji atsiranda? Ji gimsta savaime kažkokio proceso eigoje ar yra sukuriama specialiai atsiradus kažkam?

Kilmė nusako trunkančią paskatą, kuri paskatinantajame buvoja kaip šiojo pagrindas. Kilmė yra nuolatos dabartinė ir tuo pačiu nepraeinanti. Kilmės galas reikštų ir kildinio galą: užvertus šaltinį upelis liautusi tekėjęs. Už tat kilmė ir yra ne istorinė, o esminė apraiška.

Klausti filosofijos galima dvejopai: galima ieškoti jos laikinės pradžios ir galima žvelgti į jos nuolatinę tėkmę.Pirmuoju atveju norime ppatirti, kada ir kur yra prasidėjusi filosofija kaip istorinė apraiška arba “mąstymo kultūra” (K.Joel). Antruoju atveju tąją paskatą, iš kurios tarsi iš kokio šaltinio teka filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška.

Filosofija neatsiranda, kaip revoliucija, staigus žmogiškosios minties šuolis. Ji nuoseklios žmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įtakojo ir mūsų kultūrą.

Kiekvienam žmogui yra tekę filosofuoti. Dar vaikystėje mums kilo klausimai: Kodėl kažkas yra?, Kas aš esu?, Kas yra po mirties?, Kas yra teisingumas ir tiesa?, Kas yra laisvė?, iir daugelis kitų. Žmogus būdamas gamtos dalis gali keisti aplinką, kurioje gyvena, stebėti savo veikimo padarinius, tačiau dažnai jis negali paaiškinti: Kas?, Kaip?, Iš kur viskas atsiranda ir yra?. Tokie ir panašūs klausimai žmogui kilo jau neolite. Tuo laikotarpiu pradeda fformuotis sąvokos (bandoma atskirti žodį nuo konkretaus daikto), bunda pažinimas, asociacijos vaizduotė. Pažinimui stumiantis į priekį pradedama atsisakyti pirmykščio konkretizmo, o tai dar labiau iškelia problemą: Kodėl viskas vyksta ir viskas taip atsiranda. Nesuvokiami dalykai veda į aplinkos sudvasinimą, padeda pagrindus religijai. Atsiradęs skaičiaus, kaip apstrakčios sąvokos suvokimas ( analogijos tarp pvz. trijų medžių ir trijų žmonių atradimas), sugebėjimas ja operuoti padeda žmogui susiorientuoti laike ir erdvėje. Visa tai pastūmėja į mitinį pasaulio tvarkos aiškinimo atsiradimą, o tai jau pereinamasis koridorius į filosofiją.

FILOSOFIJOS PRIEŠISTORĖ (SANTYKIS SU MITOLOGIJA IR KLAUSIMU)

Prieš filosofijos atsiradimą visuomenėje dominavo mitai ir religija.Galima daryti prielaidą, kad mitas, susijęs su magija, buvo svarbiausia visuomenės sąmonės forma, įgalinanti žmogų pažvelgti į pasaulį ir į gyvenimą visuminiame pavidale.

Mitologija &– mitų rinkinys, specifinė pasaulio pajauta. Šioje pasaulio pajautoje persipina tikejimas. Mitologija žmogui bando atsakyti į klausimus apie pasaulio pradžią, jo vystymąsi Mitologija tarsi tikra sąmprata apjungianti istorijos, meno, politikos pradermes. Mitologija yra universali ir dominuojanti, vieninga ir vienintelė pasaulio samprata. Mitai remiasi analogijos principu. Pirmykščiam žmogui geriausiai buvo pažįstamas jo bendruomenės gyvenimas. Ir tas, arčiausiai žmogaus buvęs pasaulis, gyvenimo būdas perkeliamas į visą pasaulį , moduliuojama pasaulio tvarka. Žmogus sprendė apie pasaulį lygindamas su savimi. Pagal žmogaus formą moduliuojamas ppasaulis – ontropologija. Patartinus gyvenimo pradmenis jis perkelia į patį pasaulį. Mitai pasižymi savitu pasaulio ir bendruomenės mąstymo būdu. Pvz Dzeusas kartu įkūnija perkūną ir žaibą. Žemė yra laikoma visos esaties simboliu. Kiekvienas mitinis vaizdinys yra be galo individualus ir konkretus. Mitai formuojami remiantis emociniu arba jausminiu žmogaus santykiu su pasauliu. Pirmykštis žmogus emociškai reaguoja į viską. Mitas išreiškia tą jutiminį pasaulio suvokimą. Todėl mitai funkcionuoja kaip tam tikri vaizdiniai. Jie paremti vaizdiniais. Todėl mitų pagrindinė paskirtis yra tarsi objektyvuoti žmogaus pergyvenimus, įspūdžius. Mite susilieja tai. kas yra objektyvu ir subjektyvu. Mitinis pasaulis yra vientisas pasaulis. Mitus žmogus kuria tenkindamas savo smalsumą. Tačiau didžiąja dalimi mitus žmogus kuria norėdamas paveikti jį veikiančias jėgas. Mitas tarsi ginklas žmogaus rankose prieš jam priešišką pasaulį. Mitus charakterizuojantis požymius – žmogaus mąstymo neapibrėžta, difuzinė būklė. Mituose žmogaus santykis su pasauliu galėtų būti išreikštas sanlykiu „AŠ ir tu“ Pasaulis laikomas tokia pačia dvasine būtybe. Mituose neskiriami išoriniai ir vidiniai dalykai. Mituose dažnai neskiriamas konkretus daiktas kaip visuma ir jo Ženklas. Pvz.: būtybė ir jo vardas. Mituose yra neskiriamas daiktas kaip visuma ir jo atskira dalis Pvz.: žmogaus Šešėlis laikomas žmogaus dalimi. Mituose gali būti ignoruojami priežastiniai ryšiai. Mituose nėra griežtos ribos tarp žmogaus ir pasaulio, ttarp minties ir jausmo. Juose dar nesuvokiami kokybiniai skirtumai. Mitai atstoja reiškinių analizę, išvadą. Jie davė tam tikrų reiškinių aprašymą. Pirmykščiam žmogui buvo būdingas priežasties ir pasekmės suvokimas. Jie ieško kas tai padaro.Ieško konkrečios būtybės. Mitai buvo daugiau tikėjimo, simbolinio tikrovės supratimo, bet ne mąstymo dalis. Mitai jungia žinias dvasiškai.

Mitas tarsi įkūnija savyje tam tikrą pasaulio suvokimo būdą. Mitai nekėlė žmonėms klausimų, o turėjo konkrečius alsakymus į juos. Tie atsakymai perduodami iš kartos į kartą ir virsta tradicija. Besikaupianti patirtis emocinį žmogaus santykį su pasauliu keičia racionaliu. Mitai nustoja būti dominuojančia pasaulio samprata. Šis besiformuojantis racionalus santykis su pasauliu, protinio mąstymo atsiradimas yra kartu ir filosofijos atsiradimas. Tai, kad mitai nustoja dominuoti, nereiškia, kad jie išnyksta. Kažkokios savybės, reiškinio iškėlimas, suabsoliutinimas yra mitologinio pobūdžio. Filosofija yra savarankiško ir autentiško mąstymo forma. Filosofijos esminės kilmės ieškojo jau Platonas ir kurią jis radęs nuostaboje.

Yra ieškoma šaltinio, iš kurio filosofija nuolat teka; pagrindo, kuris ją laiko bei istorijos eigoje neša; paskatos, kuri žadina mąstantįjį filosofiškai klausti. Filosofijos literatūra dažnai kalba apie tam tikrą “pagrindnį patyrimą” iš kurio išauga tam tikras “kiekvienas tikras filosofavimas” ir kuris šį užveda tarsi laikrodį, kad eitų. Filosofuodamas žmogus dažnai klausia. bet iš vandens. Mitas buvo pakeistas llogu. Filosofija esanti perėjimas nuo mito į logą, vadinasi, nuo vaizdo į atotrauką. Mito pradų esama visose filosofijose. Mitus skatina ne pats žmogaus smalsumas,o noras įsigyti ginklą prieš gamtą, noras susitvarkyti su savo pačio problemomis savo viduje, savo jausmais, kurių jis nepajėgus pats susitvarkyti.

Prieš pradėdami apmąstyti esminę filosofijos kilmę, turime išsiaiškinti filosofijos santykį su dviem dalykais, būtent su mitologija ir su klausimu, kadangi jie abu yra ne kartą taip pat laikomi filosofijos kilmės šaltiniais.

J.Burnet, T.Gomperz, P.Tanneri atstovavo pažiūrai, esą graikų filosofija yra kilusi iš lūžio su mitologija: filosofija gimusi tą akimirką, kai Talis taręs, kad visa kyla ne iš “Okeano” , bet iš vandens. Tą akimirką žmogaus mąstymas išsivilkęs iš vardinės – asmeninės lyties ir prisiėmęs savokinę – bendrinę lytį. Mitas buvo pakeistas logu. W.Nestle pagarsėjusiu savo veikalu “Nuo mito į logą”, kurio jau pats pavadinimas nusako aną pažiūrą: filosofija esanti perėjimas nuo mito į logą, vadinasi, nuo vaizdo į atotrauką, nuo asmeninės skirtybės į sąvokinę bendrybę. “Mitas ir logas ,- sako W.Nestle,- yra du poliai, tarp kurių svyruoja žmogaus dvasios gyvenimas.

K.Džoelis paprieštaravo šiai pažiūrai, regėdamas filosofijoje ne lūžį su mitologija, bet tam tikrą šiosios tęsinį, todėl ir pačią filosofiją kildindamas iš graikiškosios mistikos.

Vis dėlto W.Nestle’s

minimas mito atsigavimas tą ar kitą istorijos metą turi kitą prasmę negu E.Topitscho teigimas, esą filosofija liekanti įglausta į mitą ir semiantis iš jo paskatų. Šiuo teiginiu norima pasakyti, kad filosofija anaiptol nėra mitologijos nutraukimas, o kaip tik savotiškas jos pratęsimas.

Kalbėti tad apie filosofijos kilmę iš mitologijos yra tautologija: pati mitologija yra viena iš filosofavimo lyčių. Filosofija paverčia mitą logu tik todėl, kad logas jau glūdi mite. Štai todėl ir A.Schopenhaueris, ir W.Wundtas tautų mituose regėjo jų filosofijos pradmenis. <

Nuostabos galia sukrėsti žmogaus būtybę bei pažadinti klausimą kaip tik ir paverčia ją “filosofijos gimimu”.

FILOSOFIJOS KILDINIMAS IŠ NUOSTABOS

Aibė mąstytojų: Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, Herderis, Hegelis, Heideggeris, Pieperis, Wustas ir daugybė kitų sutaria, kad nuostaba yra ne laikinė filosofijos pradžia, o esminė jos kilmė žadinančios ir gaivinančios tėkmės prasme.

Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba . Jis teigė mūsų akis mums atveria “ žvaigždžių, saulės ir dangaus vaizdą”. Šitas vaizdas “skatina mus tyrinėti visatą.Iš to išauga filosofija, ddidžiausia gėrybė, dievų duota mirtingųjų padermei”. Ir Aristotelis : “ Juk būtent nuostaba yra tai, kas skatina žmogų filosofuoti : iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesuprantama, po to pamažu eina toliau ir klausia, kaip kinta Mėnulis, Saulė ir žvaigždynai, kkaip atsirado visata”.

“Nuostaba verčia pažinti.Stebėdamasis aš suvokiu savo nežinojimą. Aš siekiu žinoti, tačiau dėl paties žinojimo, o ne dėl “kokios nors naudos”.

Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių.Šis pabudimas reiškiasi neinteresuotu žvilgsniu į daiktus, dangų ir pasaulį ir klausimu, kas ir iš kur visa tai galėtų būti.Tai klausimas, atsakymas į kurį neduoda jokios naudos, bet pats savaime suteikia pasitenkinimą.

Filosofija gema anaiptol ne savaime; ji yra “gimdoma skausmuose”,spaudžiama būtybės priešingybių ir tuo versdama mus klausti bei ieškoti. Sotus neklausiančiosios būklės aiškumas virsta aklavietėje alkio pilnu klausimu:kaip gi čia dabar iš tikrųjų yra? Šitokia nuostabos objekto samprata pateikia mums ne tik Platonas, bet ir Augustinas, susidūręs su žmogiškosios atminties savotiškumu

Kartu Augustinas suvokia, kad atmintis tturinti savą subjektą, kuris ją neša, vadinasi, kuris su atmintimi nesutampa ir atminčiai nepasiduoda, nes niekad nevirsta praeitimi. Vadinasi, “aš neapimu viso savęs, kas esu. Ar tad siela yra per ankšta apglėbti pačią save? – klausia Augustinas. – ir kur yra tai, ir kas yra tai, ko ji neapima? Ar šalia jos, o ne joje pačioje? Ir kokiu būdu ji to neapima? “

Šių klausimų spaudžiamas Augustinas sušunka tokiais žodžiais: “Mane apninka didžiulė nuostaba. Aš apstulbstu “. ir kaip tik ččia Augustinas taria anuos amžiais kartojamus žodžius: “žmonės stebisi kalnų aukštumu, jūros bangavimu, upių platumu, vandenyno apimtimi, žvaigždžių sukimusi, o pamiršta patys save, savimi nesistebėdami”. Iš tikro gi tai žmogus yra pats nuostabiausias padaras, tačiau ne tuo, kad yra, o tuo, kaip yra: “Kas gi aš esu, mano Dieve? Kokios prigimties aš esu?” Nuolatinis kartojimas žodžio “kaip” ir “kokiu būdu” aiškiai rodo, kad Augustinui, kaip ir Platonui, nuostabą kelia ne “kad” , o “kaip”. Kaip yra galimas daikto vaizdas žmogaus sieloje? Kaip buvoja joje anie kalnai, anos jūros, upės, žvaigždės, kurias žmogus regi užu savęs ir jomis stebisi? Kasdieninis atminties suprantamumas dingsta: ją apmąstant, atsiveria kažkokia baimę kelianti gelmė – “scio quid horrendum” (t.p.). ir šios gelmės akivaizdoje daiktai pradeda buvoti kitaip negu anksčiau. Todėl tiek Platonui, tiek Augustinui tinka Aristotelio teiginys: “Filosofija kyla iš stebėjimosi tuo, kad daiktai būna ir veikia”.

Nuostaba kaip pradmuo negali dingti. Ji visados stovi filosofavimo priekyje kaip kildinanti nuotaika, todėl filosofavime nuolatos ir buvojanti: “Nuostaba,- pasak Heideggerio,- valdo kiekvieną filosofijos žingsnį”.

FILOSOFIJOS KILDINIMAS IŠ ABEJONĖS

Iš dalies panašus, bet tuo pačiu ir skirtingas nuo nuostabos jausmas yra abejonė. Abejonė kaip ir nuostaba kildina filosofiją iš pačių savo gelmių, skiriasi tik kildinimo pobūdis.

Abejonėje bbūvis įgyja siaubingą pavidalą. Patekęs į tokią būseną, žmogus griebiasi vieno vienintelio jam likusio tikro dalyko – mąstyti.

Protas yra jam likęs vienintelis įrankis šiai bedugnei pergalėti. Štai kodėl abejojantysis klausia ir filosofuoja. Pergalėti gnoseologinį netikrumą yra svarbiausias uždavinys, kurį žmogus vykdo, apniktas abejonės. Todėl abejonė yra toks pat tikras filosofijos kilmės šaltinis, kaip ir nuostaba. Net būtų galima tvirtinti, kad abejonė siekianti giliau negu nuostaba, nes abejonė suardo ir nuostabą. Abejonės šviesoje nuostaba pasirodo kaip netikrinė mąstančiojo legvatikybė, kaip vaikiškas būtybės svarstymas, kuris nuo klaidos ne tik neapsaugo, bet šiąją dargi palengvina. Nuostaba mus vilioja ir šia savo vilione kaip tik suvilioja; ji stumia mąstantįjį suvokti būtybę kaip žavingą, neįžvelgiant, kad jos gelmėse, kalbant sergančiojo Wusto žodžiais, slypi “analoginis branduolys” arba “visuotinis nuostolis”, vadinasi, netvarka ir nedarna. Užtat abejonė ir suardo šį tariamą būtybės žavingumą, o tuo pačiu ir nekritinį ja stebėjimąsi. Be abejo, būdama savo prigimtimi skirtinga nuo nuostabos, abejonė veda mąstymą visiškai kitokiu keliu ir teikia iš jos kilusiai filosofijai visiškai kitokį pavidalą. Tačiau dėl to ji nė kiek nepraranda filosofiją kildinančios jėgos. Tiek aną graikų filosofijos linkmę, srovenusią jau sofistikoje ir prasiveržusią IV – II amžiaus skepticizme (Pironas, Timonas, Kratas, Arkesilajas ir kiti), tiek ir naujųjų llaikų filosofija, pradedant Dekartu, galima suprasti tik abejonės kaip mąstymo pradmės bei nuolatinės jo palydovės šviesoje.

Jeigu patenkini savo nuostabą pažindamas esinius, tuoj pat atsiranda abejojimas. Nors žinios vis kaupiasi, bet kritiškai jas apmąsčius paaiškėja, kad nėra nieko tikro.Jusliniai suvokiniai, nulemiami mūsų jutimo organų, yra apgaulingi ar bent jau nesutampantys su tuo, kas egzistuoja savaime, šalia manęs, neprikalsusomai nuo suvokimo. Mąstymo formos yra nulemtos mūsų, žmogiškojo intelekto. Jos susiraizgo į neišsprendžiamus prieštaravimus. Vieni teiginiai paneigia kitus. Filosofuodamas aš pasineriu į abejojimą, stengiuosi atsidėti jam iki galo, tačiau tai padaręs arba jaučiu malonumą viskuo abejodamas viską neigti, nieko nepalikti ramybėje, bet kartu nepajėgiu nė žingsnio ženkti į priekį, arba keliu kalusimą: kurgi toks tikrumas, kuriuo nebereikėtų abejoti ir kuris atlaiko pačią sąžiningiausią kritiką.

Garsiojo Dekarto tezė :“Mąstau , taigi esu“ jam buvo neabejotinai tikra, nors jis abejojo visais kitais dalykais.Juk net visiškas manojo pažinimo klaidingumas, kurio galbūt aš nepastebiu, negali manęs suklaidinti dėl to , kad tas, kuris mąstydamas klysta, vis dėlto esu aš pats.

Kaip metodas, abejojimas yra kiekvieno pažinimo kritinio patikrinimo šaltinis, todėl be radikalaus abejojimo negali būti sąžiningo filosofavimo.Tačiau svarbiausia, kaip ir kur pats abejojimas paruošia pagrindą tikrumui.

FILOSOFIJOS KILDINIMAS IŠ KANČIOS

Nuostaba ir abejonė anaiptol

dar neišsemia viso filosofijos kilmės ploto. Šalia šių dviejų šaltinių esama dar ir trečiojo, taip pat turinčio galios sukrėsti neklausančiąją žmogaus būklę, pažadinti klausimą ir tuo būdu pradėti filosofiją. Šį trečiajį šaltinį vadiname kančia.

“Kam gali būti reikšminga, kad aš kenčiu ?” – tai klausimas, kuriuo mėginama nuvertinti kančią, suvedant ją į grynai asmeninį reikalą, tarsi pro jį neprasiveržtų bendrasis viso mūsų būvio pobūdis, kaip tik turįs visuotinę reikšmę ir todėl filosofija iš tikro ne sykį kildinęs ir tebekildinąs.

Stoikas EEpiketas sake: “Filosofijos šaltinis yra savo silpnumo ir bejėgiškumo suvokimas:.Kaip galiu pagelbėti sau, būdamas bejėgis? Jo atsakymas toks: tik į viską, kas pranoksta mano jėgas ir yra neišvengiama, žvelgdamas abejingai, o tai, kas yra mano galioje, t.y. savo vaizdinių tvarką ir turinį, nuskaidrindamas ir išlaisvindamas mąstymu.

O dabar pažvelkime į mūsų žmogiškąjį buvimą. Mes visada esame situacijose. Situacijos keičiasi, atsiranda naujų galimybių. Jeigu jos nebus panaudotos, niekada nesikartos. Žinoma, aš galiu stengtis pakeisti situaciją pats.Tačiau esama tokių situacijų, kurios iš eesmės nekinta, nors keičiasi jų momentinės apraiškos, o jų lemtingumas tarsi pridengtas šydu: aš turiu mirti, turiu kentėti, turiu kovoti, priklausau nuo atsitiktinumo, esu įpainiotas į neišvengiamą kaltę.Šias mūsų būties pamatines situacijas pavadinsime ribinėmis situacijomis.Tai tokios situacijos, kurių mes negalime nnei išvengti, nei pakeisti. Šių situacijų suvokimas, greta nuostabos ir abejonės, yra vienas giliausių filosofijos šaltinių.

Be abejo, nei senovė, nei viduramžiai nefilosofavo kančios įtaigaujami. Senovėje kančia pažadino ne filosofiją, bet tragediją,o viduriniais amžiais – teologiją. Ir vis dėlto filosofavimo persisvėrimas nuo nuostabos į abejonę buvo ženklas, kad kančia kaip filosofijos pradmė ima vis labiau atsiskleisti ir Vakaruose. Juk kas gi yra abejonė, jei ne viena kančios lytis.

Abejonė ir kančia turi tą patį šaltinį, būtent daiktų netiesą. Todėl nors naujoji Vakarų filosofija ir nėra kilusi tiesiog iš kančios, vis dėlto jos sąrangoje ir vyksme glūdinti abejonė ją prie kančios yra tiek priartinusi, jog kai kurie paskutinieji jos pavidalai buvo jau betarpiškai kančios pažadinti ir tebėra jos palaikomi. Tuo buvo ppradėta naujo pavidalo filosofija, kurios augimo bei sklidimo metą dabar ir gyvename.

Maždaug tuo pačiu metu kaip Graikijoje, susiklostė filosofija budizmo pavidalu ir Indijoje. Budizmas – tai suvokta jau senokai – yra savo esmėje ne religija, bet filosofija: religija jis atrodo esąs tik todėl, kadangi ligi pat mūsų dienų yra išsilaikęs kaip filosofinė būsena, o ne tik kaip filosofinė teorija – ir net ryškiau kaip būsena negu kaip teorija.

Budizmas yra pats ryškiausias ir, atrodo, pats seniausias istoriškai paliudytas ppavidalas filosofijos, kilusios iš kančios ir išsivysčiusios į sistemą. Filosofinis šios sistemos pobūdis yra aiškus todėl, kad pažinimas vaidina joje pagrindinį vaidmenį: išvaduotasis žino, kad jis yra išvaduotas; jis žino, kas yra kentėjimai, iš kur jie kyla, kad jie gali būti nugalėti ir kaip jie turi būti nugalėti; jis žino, kad jis žino ir ką jis žino.

Esmė, kilmė, kelias ir tikslas yra pagrindinės – beveik transcendentalinės – kategorijos budistinėje filosofijoje.

Antrasis senovinis filosofijos, atremtos į kančią, pavidalas yra kilęs izraelinės kultūros erdvėje, tačiau likęs grynai literarinis, nepereidamas į gyvenimą ir nesukurdamas jokios sistemos ar būsenos. Jis yra būdingas tik kaip nuoroda, kad kančia iš tikro žadina žmogų klausti, vadinasi, filosofuoti.

FILOSOFIJOS ATSIRADIMO PRIELAIDOS

Be žmogaus sugebėjimo stebėtis, abejoti, kentėti, bijoti mirties, nuolatos turėti viltį pažinime, t.y. be filosofijos ištakų, slypinčių žmogaus sieloje reikėjo ir palankių visuomeninio gyvenimo sąlygų.“Viena iš sąlygų – vergų darbas, kuris leido atsirasti pakankamam skaičiui žmonių, nedirbančių sunkaus fizinio darbo.Fiziškai išsekęs žmogus atbunka ir laisvai mąstyti neįstengia.Taigi neabejotina, kad vergovė buvo būtina socialinė prielaida, tačiau ir jos neužteko. Pvz., vergoviniame Egipte atsirado mokslas, bet neatsirado filosofija.Dabarties patyrimas įrodė, kad filosofavimui būtina pakankama asmeninė laisvė nuo valdžios žmonių.Ten, kur tvyro dvasinė priespauda, filosofija merdi.Taip atsitiko ir naujaisiais llaikais komunistinio režimo šalyse.Antai senovės Egipte asmeninės laisvės nepakako, nes galingas žynių sluoksnis mąstymo laisvę draudė. Dėl to visose rytietiškos despotijos šalyse filosofinis mąstymas nesiformavo. Net Indijoje ir Kinijoje, kuriose,beja, nebuvo ir Graikijai būdingo vergovės tipo, filosofija iki kalsikinės, t.y. pavyzdinės, teorijos formos nepakilo.

Filosofija atsirada 7a. pr.Kr.Graikijoje, kur buvo miestų-valstybių visuma. Net pas vardas šiai “mąstymo kultūrai” yra graikų duotas: filosofija – išminties meilė; kuklus vardas, nes patys išminčiai esą, pasak Platono, tik dievai; žmogus galįs išminties tik siekti ir todėl būti tik jos draugas. Būtent senovės Graikijos žmonės tampa piliečiais ir įgyja teisę dalyvauti valstybės valdyme ir reikalų tvarkyme. Žmonės tampa laisvais ir lygiaverčiais. Formuojasi tam tikros demokratijos užuomazgos. Ši situacija labai iškelia žodžio reikšmę ir vertę. Žodis tampa labai svarbiu žmonių galios įrankiu. Didelė žodžio galia rodo ir vis stiprėjančią mąstymo galią.. Materialinės – ekonominės filosofijos prielaidos: patogi geografinė padėtis leido graikams įgyti tam tikrą ekonominę galią, kuri susukūrė žmogui laisvalaikį. Žmogus galėjo užsieminėti įvairiais dalykais. Senovės Graikijoje be galo suklesti menas. Be galo daug laiko skiriama moksliniams tyrinėjimams. Šitų miestų-valstybių nepriklausomybė, ekonominė galia, demokratija sudarė sąlygas žmogaus mąstymo savarankiškumui, o tai ir buvo filosofijos pradžia. Filosofija yra grynai teorinis, sąvokinis pasaulio pažinimas.

SĄSAJOS SU METAFIZIKA

Filosofijos kkilmė suskaldo pačią filosofiją į įvairių įvairiausius pavidalus, tačiau ta pati filosofijos kilmė labai vieningai nusako ontologinę būtybės sąrangą. Kitaip tariant, filosofijos įvairybė virsta vienybe, kai tik filosofija yra pasiklausiama būtybės reikalu. Filosofijos pavidalas, kilęs iš nuostabos, yra, kaip minėta, visiškai kitoks negu kilęs iš abejonės ar kančios. Platonas nėra Dekartas, ir Dekartas nėra Marxas. Ir vis dėlto visi filosofijos pavidalai vieningai taria, kad jų kilmė – vis tiek kokia ji būtų – atskleidžia būtybėje “kitą matmenį” arba būtybę kaip gelmę, kuri žadina tiek nuostabą, tiek abejonę, tiek kančią.

Būtybės gelmė yra tikroji ir pati giliausioji filosofijos kilmės prdmenų, o tuo pačiu ir pačios šios kilmės priežastis. Jeigu būtybė būtų vienamatė, tuomet neklausiančioji būklė būtų tikroji antropologinė mūsų būsena, ir filosofija būtų iš viso neįmanoma. Tai reiškia : filosofijos kilmė yra metafizinio pobūdžio. Ji glūdi anapus visų antropologinių apraiškų, slypėdama pačioje būtybės sąrangoje. Nes filosofija yra negalima neklausiant; tačiau klausimas yra negalimas nesistebint, neabejojant, nekenčiant; savo ruožtu nuostaba, abejonė ir kančia yra negalimos be būtybės gelmės. Jeigu būtybė gelmės neturėtų, mes niekuo nesistebėtume, niekuo neabejotume ir dėl nieko nekęstume, todėl nė neklaustume ir nefilosofuotume. O kadangi mes klausiame ir filosofuojame, tai tik todėl, kad būtybė nėra tokia kokią ją pergyvename

kasdienybėje, buvodami kaip bevardis subjektas neklausiančioje būklėje. Filosofijos kilmė veda mus į būtybės gelmę ir joje randa galutinį išaiškinimą.

IŠVADOS

Filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška neturi laikinės pradžios, o tik esminę kilmę, kaip jos neturi nei kalba, nei visa eilė kitų kultūrinės kūrybos sričių.M.Heideggeris teigia kad filosofija “kyla tik išmastymo mastyme.”

Filosofija kyla iš mastymo ryšium su būtimi. Tai reiškia: ji yra istorinė tik tokia prasme, kokia istorinis yra pats žmogiškasis būvis. Ji prasideda ne istorijoje, o su istorija

Mitologija ir rreligija buvo natūralios filosofijos atsiradimo prielaidos, tačiau ne vienintelės. Apie filosofijos ištakas įdomiai rašo Karlas Jaspersas. Jis savo veikale “Filosofijos įvadas” rašo:

Filosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio,o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau.

Tačiau pradžia yra istoriška ir palikuonims perduodama vis daugiau gatavų prasmių,kurias kaupia mąstymo vyksmas. Tuo tarpu ištaka visuomet yra šaltinis,teikiantis paskatą filosofuoti.Jis duoda gyvastį filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui.

Tokios ištakos yra įvairios.Iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejimo tuo, kas pažinta, &– kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrinimas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkties suvokimo – klausimas dėl savęs.

Istoriniai faktai rodo, kad filosofijai atsirasti ir plėtotis reikia laisvos, demokratiškos visuomenės, kurioje nedraudžiama kitamintystė.Kaip tik dėl to klasikinės filosofijos tėvynė yra Senovės Graikija ((ypač Atėnų polis), kurioje ir įvyko kultūros raidos šuolis, iki šiol stebinantis žmoniją, kaip tik dėl to sunyko filosofija fanatiškais viduramžiais ir totalitariniuose komunistiniuose režimuose naujaisiais laikais.

LITERATŪRA

1. A.MACEINA : RAŠTAI ( VI t.)

VILNIUS “MINTIS” – 1992

2. FILOSOFIJA. MOKOMOJI KNYGA (KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS)

KAUNAS – TECHNOLOGIJA – 2000