Tragikomedija

Aristotelis iš Stagiros – žymiausias graikų filosofas. Dvidešimt metų jis buvo Platono mokinys, vėliau trejus metus auklėjo būsimąjį Aleksandrą Makedonietį, Makedonijos karaliaus Pilypo sūnų. Apie 335 m. p. m. e. Aristolis įsteigė Atėnuose savo mokyklą – “Likėjų”, filosofų ir mokslininkų bendraminčių draugiją. Šiuo metu, kaip manoma, jis sukūrė įvairių mokslo sričių sisteminius traktatus, tarp jų ir “Poetiką”. Šių traktatų nei pats autorius, nei jo mokiniai nebuvo literatūriškai apdoroję ir išleidę. Tik apie 100 m. p. m. e. buvo atrastas pilnas AAristotelio traktatų rinkinio egzempliorius. Jis pateko į Romą ir čia buvo paskelbtas.

Naujiesiems laikams “Poetiką” išsaugojo Bizantija. Vakarų Europa su jos graikiškuoju originalu pirmąsyk susipažino 1508 m. Lotyniškasis vertimas pirmąsyk išspausdintas 1498 m.

Tragedija yra toks meno kūrinys, kuris imituoja užbaigtą ir kilnų tam tikros apimties veiksmą, aprašytą dailia kalba, skirtingą kiekvienoje kūrinio dalyje; tai kūrinys, kurį veikėjai vaidina, o ne pasakoja, ir kuris, sužadindamas gailestį ir baimę, apvalo tuos pačius jausmus.

Kadangi čia imituojama vaidinant veikėjams, tai pirmiausia būtina ir sscenos dekoracijas laikyti tam tikra tragedijos dalimi, kaip ir giesmę bei kalbą, nes tragedijoje imituojama visomis šiomis priemonėmis. “Kalba” vadinu tik eiliuotą tekstą, o “giesmė” ir be paaiškinimo turi visiškai aiškią prasmę.

Kadangi tragedija imituoja tam tikrą veiksmą, o tą veiksmą kkuria tam tikri veikėjai, kurie neišvengiamai turi vienokį ar kitokį charakterį ir nevienodai mąsto, tai iš čia išplaukia dvi veiksmų priežastys: mąstymas ir charakteris. Tai dėl to veikėjams sekasi arba nesiseka.

Paties veiksmo imitacija yra fabula: ja aš vadinu įvykių jungtį; charakteriais – visa tai, pagal ką veikiančius asmenis laikome vienokiais ar kitokiais; pagaliau mąstymu laikau visas tas logines priemones, kuriomis veikėjai pasinaudoja, įrodinėdami kokią nors tiesą arba išreikšdami savo nuomonę.

Taigi kiekvienoje tragedijoje turi būti šešios sudedamosios dalys, ir nuo jų priklauso jos kokybė. Tos dalys tai – fabula, charakteriai, mąstymas, scenos reikmenys, kalba ir muzikinė kompozicija. Iš jų imitacijos priemonėms priskiriamos dvi dalys, imitacijos būdui viena ir imitacijos objektui trys.

Svarbiausia iš šių dalių – įvykių jungtis, nes tragedija yra nne žmonių, o jų veiklos ir gyvenimo, laimės ir nelaimės imitacija. Laimė ir nelaimė yra susijusios su veikla, ir gyvenimo tikslas yra tam tikras veiklos būdas, o ne tam tikra kokybė: savo charakteriais žmonės yra vienoki ar kitoki, tačiau tik savo veiksmais jie yra laimingi ar nelaimingi. Todėl ir tragedijos veikėjai ne tam veikia, kad imituotų tam tikrus charakterius, o, atvirkščiai, charakterius panaudoja tam, kad atskleistų veiksmą. Taigi veiksmai, tai yra fabula, pasidaro tragedijos tikslas, o tikslas – visų svarbiausias ddalykas. Be to, šį teiginį patvirtina faktas, kad be veiksmo negali būti tragedijos, o be individualių charakterių – gali.

Prie šių įrodymų pridėkime dar tai, kad tragedijoje svarbiausias malonumo šaltinis žiūrovo dvasiai slypi fabulos dalyse, būtent peripetijose ir atpažinimuose.

Taigi fabula yra tragedijos pagrindas ir tartum siela; charakteriai lieka antroje vietoje. Šiuo atžvilgiu ji kiek panaši į tapybą: jei kas pritepliotų gražių spalvų be jokios tvarkos, tas mažiau suteiktų malonumo žiūrovams, negu menininkas, apmetęs paveikslo eskizą. Taigi ir tragedija yra tam tikro veiksmo imitacija ir visų pirma veiksmo priemonėmis imituoja veikiančius žmones.

Tragedija – tai užbaigto ir viso veiksmo, turinčio tam tikrą apimtį, imitacija: mat, gali būti visas, bet neturėti apimties. Visas daiktas yra tas, kuris turi pradžią, vidurį ir galą. Kaip tik dėl to gerai parašytos fabulos neturi nei prasidėti kaip pakliuvo, nei baigtis kur pakliuvo. Toliau, gražaus reiškinio,- ar tai būtų gyva būtybė, ar koks daiktas, susidedantis iš tam tikrų dalių,- atskiros dalys turi būti ne tik tinkamu būdu sutvarkytos, bet dar ir turėti neatsitiktinį dydį, nes grožis slypi dydyje ir tvarkoje. Todėl negali būti nei visiškai maža būtybė, nes jos, pasiekusios beveik nepagaunamą akimis ribą, mes nematome, nei nepaprastai didelė, nes tokiu atveju mūsų regėjimas neaprėptų jos visos, iir tada žiūrovų akyse ji nebūtų viena ir vientisa. Taigi kaip daiktai ir gyvos būtybės, – kad jos būtų laikomos gražiomis,- privalo turėti tam tikrą dydį, tačiau tokį, kad jį lengvai aprėptume savo žvilgsniu, taip ir fabuloms reikalingas tam tikras dydis, ir būtent toks, kad jis būtų lengvai įsimenamas. Išvesdami bendrą taisyklę, galime pasakyti, kad pakanka tokios fabulos apimties, kurios rėmuose, nenutrūkstamai sekant įvykiams, pagal tikimybę ar būtinybę, gali įvykti pasikeitimas į laimę iš nelaimės arba iš laimės į nelaimę.

Tragedija – tai imitacija ne vien užbaigto veiksmo, bet ir tokio, kuris sukelia baimę bei gailestį, o šios aistros sukyla ypač tada, kai įvykiai pasireiškia netikėtai, besirutuliodami vienas iš kito. Iš tikrųjų netikėti įvykiai kur kas nuostabesni už tuos, kurie įvyksta gryno atsitiktinumo ir likimo dėka, ir iš likimo siųstų įvykių daug nuostabesni atrodo įvykę tarsi tyčia.

Atsižvelgiant į kiekybę, tragediją sudaro šios dalys: prologas, epizodas, eksodas, choro giesmė; pastaroji dalis dar skirstoma į parodą ir į stasismą. Šios dalys yra bendros visoms dramoms, o aktorių giesmės ir raudos – “komai” būdingos tik tragedijai.

Prologas – tobulai išvystyta tragedijos dalis prieš choro įėjimą; epizodas – tobulai išvystyta tragedijos dalis tarp choro giesmių; eksodai – tobulai išvystyta tragedijos dalis. Po kurios būna choro giesmės. IIš choro giesmių parodas – pirmoji tobulai išvystyta choro partija, o stasimas yra choro giesmė, neturinti nei anapestinių, nei trochejinių eilučių; “komas” – raudų giesmė, kurią vienu metu atlieka ir choras, ir aktoriai.

Baimė ir gailestis gali būti sukeliamas sceninėmis priemonėmis, taip pat pačiu įvykių išdėstymu; pastarasis dalykas yra geresnio poeto privalumas. Tikrai fabula turi būti sukurta taip, kad žmogus ir nematydamas įvykių scenoje, o tik girdėdamas pasakojant apie juos, pajustų šiurpulį ir gailestį.

Svarstydami charakterius, mes turime atsižvelgti į keturias jų ypatybes. Pirmas ir svarbiausias reikalavimas – siekti taurumo. Charakterį turės veikėjas tada, kai jo žodžiai ir veiksmai, kaip jau minėta, atskleis tam tikrą elgseną; taigi taurus bus charakteris, jei bus tauri jo elgsena. Charakterį turi kiekviena veikėjas: ir moters charakteris gali būti taurus, taip pat ir vergo, nors moteris menkas padaras, tiesą sakant, o vergas visiškai niekingas.

Antroji charakterio ypatybė – atitikimas. Galima, pavyzdžiui, suvaidinti vyrišką charakterį, bet moteriai netinka vyriškas drąsumas ir rūstumas.

Trečioji ypatybė – panašumas į tradicinį asmenį. Tai kitas dalykas, negu sukurti charakterį taurų ir atitinkantį ką tik minėtus reikalavimus.

Ketvirtoji ypatybė – nuoseklumas; net ir tokiu atveju, kai imituojamas asmuo pats nenuoseklus ir tokį charakterį poetas norėtų sukurti, jį turi kurti nuosekliai nenuoseklų.

Kadangi tragedija yra geresnių negu mes

žmonių imitacija, tai, kuriant charakterius, reikia pasekti gerais portretais: o jie, siekdami perteikti būdingą piešiamiems asmenims formą ir kurdami portretus, panašius į juos pačius, vis dėlto nupiešia gražesnius. Taip turi elgtis ir poetas, kai jam reikia imituoti pikčiurnas, lengvabūdžius bei kitus asmenis su panašiais charakterio bruožais.

Klausimai, liečią mąstymą, turėtų būti nagrinėjami retorikos veikaluose, nes jie labiau pritinka šiai tyrinėjimo sričiai. Mąstymui priklauso tai, turi būti išreikšta žodžiu, o jo atskiri uždaviniai – įrodyti, atmesti kitokią nuomonę, sukelti aistras, pavyzdžiui, gailestį, bbaimę, pyktį ir t.t.; be to, išpūsti ar suprastinti įrodinėjamuosius dalykus. Visiškai aišku, kad ir dramos įvykiuose reikia panaudoti šias mąstymo formas. Skirtumas tarp retorikos ir dramos tik toks, kad dramoje minėtosios mąstymo formos turi išryškėti be žodžių. O retorikoje visa tai turi pasiekti kalbantysis asmuo.

Iš to, kas priklauso kalbos sričiai, vieną tyrinėjimo dalį sudaro kalbos figūros, bet ir jos priklauso daugiau iškalbos menui ir pažinti jas turi asmuo, įsisavinęs šio meno teoriją, pavyzdžiui, jam reikia žinoti, kas tai yyra įsakymas, prašymas, pasakojimas, grasinimas, klausimas, atsakymas ir panašios sakinių formos. Poezijos mene dėl minėtų dalykų žinojimo ar nežinojimo nedarysime kokio nors rimtesnio priekaišto. Geros poetinės kalbos privalumas yra aiškumas ir kilnumas.

Taigi tiek apie tragediją, tai yra apie meno rūšį, kkurioje imitacija atliekama pasinaudojant veiksmu.

Naudota literatūra:

1. Poetika ir literatūros estetika Vilnius “Vaga” 1978 m.