Socialinių reiškinių determinacijos problema

Tiriant kauzalizmo ir finalizmo ginčą, turime skirti priežastis ir tikslus.Žmonių elgesį veikia ne tik biologiniai instinktai, materialiniai interesai, gyvenamoji aplinka, visa tai galime pavadinti elgesio priežastimis, bet ir įsitikinimai, vertybės, idealai,siekiai, kurie priklauso prie tikslų. Priežastimis laikome materialius – fizinius, biologinius, ekonominius veiksnius.Šie veiksniai daro įtaką nagrinėjantiems reiškiniams. Tikslai skirtingai nuo priežasčių yra ne materialūs, o idealūs, jie yra mūsų sąmonėje ir turi dvasinę prigimtį.

Kauzalinio determinizmo principą sunkiau taikyti visuomenei,negu gamtai. Pačią priežasties sąvoką mokslininkai dabar vartoja daug rečiau nei pprieš 100 ar 200 metų. Teoriškai išsivystęs mokslas naudojasi matematinį pavidalą turinčiomis funkcinėmis priklausomybėmis, siejančius įvairius reiškinius. Fiziko pateiktą reiškinių aiškinimą galima vadinti kauzaliniu, nes jis analizuoja įvairių materialinių objektų ryšį.

Kai kam atrodė ir atrodo, kad visuomenės gyvenimą galima aiškinti remiantis kauzalizmo doktrina. Niekas neabejoja, kad žmonės siekia tam tikrų tikslų. Taigi, atrodytų, kad žmonių veiklos tikslingumo pripažinimas turėtų remtis finalizmo principu, nes tik gamtos sferai taikomas kauzalizmo principas. Jeigu visuomenės gyvenime galime aptikti dėsningą tvarką, tai jos pagrindas ir tturėtų būti tas tikslas, kurio siekia visuomenė. Todėl pirmieji bandymai sukurti visuomenės raidos teoriją rėmėsi finalizmu. Istorijos vyksmas, finalistiniu požiūriu nukreiptas į antempirinį tikslą: aukščiausią gėrį, Dievą, Absoliutą.Šį istorijos traktavimą, kurį priėmė šv. Augustinas, Hegelis atmetė tyrinėtojai, kurie mokslinio visuomenės iir jos istorijos tyrimų metodų ieškojo gamtotyroje. Tyrinėtojai nepritarė šv. Augustino ir Hegelio istorijos filosofijai, kuri mažai ką turėjo bendro su realiu istorijos vyksmu.Atmetė Hegelio tezę apie tai, kad jei teorija neatitinka faktų, tai tuo blogiau faktams. Istorijos finalistinio metodo priešininkai kūrė kauzalinę istorinio proceso teoriją, kurios tikslas buvo atskleisti natūralias istorinių įvykių priežastis, nesiaiškinant į galutinius istorijos tikslus. Tokia teorija leistų neanalizuoti žmonių veiklos tikslų.

Šarlis Monteskjė iškėlė mintį, jog istorinį procesą galima paaiškinti materialiniais veiksniais – klimatu, dirvožiemiu,kurie lemia tautos dvasią. Taip pat socialinių ir ekonominių veiksnių svarba visuomenės gyvenimui. Daugiausia prie materialinio, kauzalinio istorijos aiškinimo prisidėjo Karlas Marksas. Jis priėmė ekonominio determinizmo nuostatą, pagal kurią visuomenės raidą lėmė tik materialūs ekonominiai veiksniai.Dabar gerai suvokiame, kad ne tik materialūs eekonominiai veiksniai lemia visuomenės vystymąsi.

Ekonominis determinizmas kaip konkreti forma, kuria kauzalizmo principas buvo taikomas socialiniams procesams paaiškinti, yra nepriimtina.Analizuojant socialinių reiškinių determinacijos problemą, reikia skirti du lygmenis- mikrosocialinį (individo ar mažos grupės veiksmų aiškinimą) ir makrosocialinį ( visą visuomenę apimančių reiškinių aiškinimą). Tyrinėjant mikrosocialinius reiškinius, neįmanoma išsiversti be finalizmo. Jei norime atskleisti individo elgesį, būtina ieškoti tikslų ir motyvų. Makrosocialiniu lygmeniu apie individus nekalbama, todėl lengviau ginti kauzalizmo pozicijas, tačiau mes nagalime išvengti finalistinių klausimų pvz. Kokios valstybės funkcijos?

Socialiniuose ir hhumanitariniuose moksluose dar ir šiandien tęsiasi finalizmo ir kauzalizmo ginčas.