Filosofijos savokos

2.Filosofijos probleminių krypčių samprata.

Epistemiologija- kai kurių šalių filosofijos literatūroje vartojamas pažinimo teorijos pavadinimas. Termino autoriumi laikomas Dž. F.Feryras. Epistemiologija- pažinimo filosofija, kuri nagrinėja, ką žmogus gali žinoti. Kuraičio nusistatymu, pažinimo filosofija reikia vadinti gnoseologija , o ne epistemiologija, nes šis pavadinimas yra per siauras, kadangi reikia turėti aumenyje ne tik atskirus mokslo pažinimo faktus, bet ir kasdieninio gyvenimo, nemokslinio pažinomo faktus. Taigi tuo skiriasi epistemiologija nuo gnoseologijos, kuri yra filosofijos dalis, kurioje svarstomi pagrindiniai klausimai apie žmogaus pažinimo vertę tiesos aatžvilgiu. Gnoseologija turi reikalą su pažinomo faktais (mokslų duodamos žinios). Gnoseologijos dalykas , yra garantuoti filosofijai tikro kritiškumo charakterį, mat gnoseologijoj sprendžiami klausimai apie santykį tarp teorinio ir praktinio pažinimo.

Metafizika- filosofijos dalis, tirianti vadinamuosius antjutiminius būties ir pažinimo pradus; dialektikai priešingas tyrimo metodas , daiktus laikantis pastoviais ir matantis tarp jų tik mechaninius ir kiekybinius ryšius. Metafizinė filosofija atsirado dėl 1)pasaulio sudvejinimo į gamtinį ir antgamtinį, į jutiminį ir antjutimini 2)būtinumo atskirti grynai filos. požiūrį į pasaulį nuo spec. mmokslinio požiūrio. Metafizikos terminas įgijo neigiamą atspalvį: juo imta vadinti tuščius svarstymus apie pirmines pasaulio priežastis ir pradus.

Pasak Hėgelio metafizika tai mąstysena, kuri pačioje gamtoje ieško galutinių pradų, tiriamus objektus laiko sau tapačiais ir nekintamais, ignoruoja vidinį jų pprieštaringumą ir savaiminį vystymąsi, operuoja vienašališkomis sąvokomis ir apibrėžimais. Tačiau Hėgelis metafizinio mąstymo kritiką grindė spekuliatyvine idealistine teorija ,taigi restauravo senąją metafizikos reikšmę, kuria vartojama ir šiuolaikinėje idealistinėje filosofijoje.

Ontologija – filosofinė būties teorija. Ontol. pripažįstama tų filos. srovių, kurios laiko būtį savaime suprantama esme ir kelia sau uždavinį atskleisti jos pagrindus. Marksist. Filosofijos objekto samprata grindžiama materializmu. Ja remiantis, pripažįstama, kad būtį galima pažinti tik mokslu. Marks. filos. Aiškina būtį ne tiesiogiai, o per tą turinį, kurį būtyje atskleidžia mokslas. Taip ji tampa metodologinės prigimties ir paskirties mokslu. Naujųjų amžių filosofija, pažymėdama specifinį būties problemų statusą, traktavo ontologiją, kaip metafizikos pamatą.

3. Filosofinės sąvokos.

RACIONALIZMAS [lot. rationalis – protingas], gnoseologijos kryptis, laikanti, kad protas turi autonomišką, nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės ppažinimo galią. Šia samprata racionalizmas yra priešingas empirizmui. Pripažindamas, kad protas ir jo kriterijai yra iš dalies savarankiški, racionalizmas stengėsi visų pirma pagrįsti matematikos ir teorinės gamtotyros specifiką, bet pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino. Racionalizmo, kaip ir empirizmo, trūkumus lemia jiems abiem bendra gnoseologinė pozicija: žmogus pažindamas tikrovę su ja santykiauja kaip stebėtojas. Tokia pažinimo prigimties samprata neleidžia paaiškinti proto išvadų. Žymiausias naujųjų laikų racionalizmo teoretikas buvo R.Dekartas; jis iškėlė prielaidą, kad idėjos įgimtos ir intuityviai akivaizdžios. Racionalizmą plėtojo B.Spinoza, GG.V.Leibnicas, klasikinis vok. idealizmas.

EMPIRIZMAS [gr. empeiria – patyrimas], gnoseologinė koncepcija, pagal kurią jutiminis patyrimas yra vienintelis žinių šaltinis. Priešingai racionalizmui, visuotiną ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš proto, o tik iš patyrimo. Emp. perdeda jutiminio patyrimo vaidmenį ir menkina loginės analizės bei apibendrinimų reikšmę, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir jo savarankiškumą. Skiriamas materialistinis empirizmas (F.Bekonas, T.Hobsas, Dž.Lokas ir kt.), jutiminio patyrimo pagrindu laikantis objektyviai egzistuojantį pasaulį, ir idealistinis empirizmas (Dž.Berklis, E.Machas), patyrimą laikantis tik jutimų visuma.

IDEALIZMAS [pranc. idealisme