SENOVĖS GRAIKŲ RELIGIJA

Nuo senų senovės žmonės tikėjo aukštesnėmis galiomis, kurios juos ir baugino, ir teikė vilties. Šlovindami ir aukodami dievams, žmonės tarsi užpildydavo prarają tarp juos skiriančios nežinios. Visa tai tapo giliomis tradicijomis, įaugo lyg šaknys žmonijos istorijoje. Netgi šiandien mes su didele pagarba žvelgiame į musų protėvius ir sekame jų pavyzdžiu. Ir žinoma, nedrįstame ginčytis su teiginiu, kad “šviesa sklinda iš rytų”, iš tų senųjų mitų ir stebuklų civilizacijų.

Apie senovės graikų religiją prirašyta begalė darbų. Religijos kilmė ir raida nnagrinėta tiek istoriniu, tiek istoriniu literatūriniu požiūriu. Tačiau kad ir kiek darbų beskaitytumėme, kiek seminarų ar paskaitų išklausytumėme, manau, visada iškyla noras ir pačiam giliau panagrinėti tokią temą. Juk religija yra amžinas dalykas. Tai mane ir paskatino imtis referato pavadinimu “Senovės graikų religija”.

Savo darbe norėčiau dar kartą trumpai paliesti ir prisiminti istorinius faktus apie pirmuosius graikus ir jų ankstyvojo laikotarpio gyvenimo ypatumus. Tai pat sąlygas, nulėmusias būtent tokį tikėjimą ir religiją. Be abejo, reikia paminėti ir šaltinius, kurie mums aatskleidžia informacijos šiais klausimais.

Svarbiausi graikų religijoje yra dievai ir didvyriai, todėl panagrinėsiu kiekvieną jų atskirai, pačių graikų požiūrį į dievus, jų garbinimo, kulto aukos klausimus. Aptarsiu ir tariamą dievų požiūrį į žmogų, taip pat pomirtinį gyvenimą ir laidojimo ypatumus senovės GGraikijoje.

Graikų religija yra neatsiejama nuo mitologijos. Trumpai apžvelgsiu ir ją.

Na, o pabaigą vainikuos įdomi informacija apie graikų šventes ir papročius jas bešvenčiant.

1. TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA

Kadaise greta indų ir iraniečių pirmtakų gyvenę graikų protėviai, tikriausiai, išėję iš Pietų Rusijos stepių, maždaug II tūkstm. Pr. Kr. pradžioje įžengė į Balkanų pusiasalį. Sakoma, kad pirmieji atvykėliai buvo jonėnų gentys, vėliau, maždaug II tūkstm. pr. Kr. viduryje, pasirodė achajai, o XII a. pr. Kr. pradžioje – dorėnai. Tačiau ano meto etninę situaciją sunku atkurti, ir nieko keista, jog kartais teigiama, kad į šias genčių grupes graikai susiskirstė jau Graikijoje.

Atsikraustę graikai susidūrė su stipriais, nuo seno gyvuojančiais vietinės civilizacijos centrais, vadinamąja Egėjo kultūra; joje skiriama Mino, arba Kretos, kultūra, gyvavusi apie 2600 – 11200 m. pr. Kr., Heladės, arba pačioje Graikijoje gyvavusi vietinė kultūra, kurios centrai – Tirintas, Pilas ir Mikėnai, bei Kikladžių kultūra Egėjo jūros salose.

Autochtonų religijos pobūdis padarė nemažą įtaką pačių atvykėlių religijai, kaip, beje, ir Šiaurės Balkanų bei Vidurio Europos religinė tradicija, su kuria graikai susidūrė keliaudami į būsimąją tėvynę. Šiuo metu manoma, kad graikai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, išpažino klajokliams būdingą dangiškąją, arba “uraniškąją”, religiją, o vietinių religijų centras buvo chtoniškieji kultai, kuriuose svarbų vaidmenį vaidino ir moteriškos dievybės. GGraikų religija – šių dviejų principų sinkretizacija, taip glaudžiai sujungusi abi religines sistemas, kad mums dažnai sunku įžvelgti, kurie kultai bei religiniai pavidalai priklauso senosioms autochtonų religijoms, kurie – atvykėlams. Taip pat reikia pažymėti, kad pati graikų religija specifinių indoeuropietiškų bruožų turi nedaug. Gal dėl tokios prigimties graikų religijai, kultūrai ir vėliau pavykdavo sujungti labai prieštaringas ar tolimas religijas bei kultūras.

Gyvenimas Graikijoje sukosi apie kurį nors vieną polį; įsivyraujant tai vieniems, tai kitiems miestams ar jų sąjungoms bei sritims, vieningos valstybės sukurti nepavyko. Tai padarė Aleksandras Makedonietis 323 m. pr. Kr., kurio žygių dėka graikų kultūrinė ir religinė įtaka pasiekė atkampiausias to meto oikumenės sritis. Tačiau ir pati graikų kultūra įėmė daugybę orientalinių elementų, sukurdama eklektišką helenistinę civilizaciją.

Dėl tokių istorinių aplinkybių kalbėti apie “graikų religiją “ daug sunkiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Akivaizdu, kad helenistines religijas ar graikiškuosius religinius inkliuzus Romos imperijoje reikia skirti nuo “graikų religijos”, tačiau nelengva apibūdinti ir klasikinio laikotarpio Graikijos religijas, nes šiuo atveju keblumų kelia šaltinių pobūdis.

1. 1. ŠALTINIAI

Gausūs Antikos archeologijos radiniai padeda įsivaizduoti seniausiųjų epochų religinius įvaizdžius, vėlesnieji – atkurti religinius “vaizdus”. Tačiau archeologija nedaug gali pasakyti, nors, pavyzdžiui, jos dėka sužinome, kad senosiose autochtonų religijose tam tikrą vaidmenį vaidino moterys ((žynės, deivės), kultinė reikšmė skiriama oloms, statomos šventyklos.

Rašytiniai šaltiniai – Homero ir Hesiodo kūriniai – tai ankstyviausi ir pilniausi mus pasiekę senovės Graikijos religiją bei pasaulėžiūrą atspindintys tekstai. Tačiau jais visiškai pasitikėti negalima, nes pirmaiusia tai literatūros veikalai. Bet net patys graikai teigė, kad šie du poetai sukūrė jiems religiją.

2. DIEVAI IR DIDVYRIAI

Graikų dievai buvo “antropomorfiški”, žmogiški: aistringi, goslūs, nevengiantys nei sukčiauti, nei apgaudinėti, nei išduoti. Tačiau jie pranoksta žmones – yra amžini ir didūs.

Tradiciškai apie graikų dievus kalbėti pradedame nuo dvylikos Olimpo dievų ir jų vyriausiojo – Dzeuso. Dzeusas, visų dievų valdovas, buvo dangaus ir atmosferos, žaibų ir griaustinio dievas, aukso ir karalių globėjas. Jis gyveno Olimpo kalne, esančiame Tesalijoje, ir valdė Graikiją, atlikdamas kartu ir vaisingumo globėjo funkcijas, nes buvo vedęs Herą, moterų ir santuokos deivę, kadaise simbolizavusią žemę. Apskritai Dzeusas pasižymėjo daugybe meilės nuotykių ir turėjo gausų palikuonių būrį.

Atėnė, Atėnų valdovė, buvo karo, amatų ir išminties deivė, ginkluota ietimi ir skydu, skaisti deivė. Ji gimusi iš Dzeuso galvos, globojo mergeles, audimą, gerą iškalbą, teikdavo gerus patarimus, pagelbėdavo mūšyje. Jos paukštis buvo pelėda.

Apolonas, Dzeuso sūnus, buvo Saulės, šviesos, pranašysčių dievas, menų, muzikantų, gydytojų viešpats. Taip pat jis buvo avių bei galvijų, šaudymo iš lanko dievas. SSvarbiausioji jo šventykla stovėjo Delfuose. Manyta, kad dalį metų Apolonas praleidžia Šiaurėje, hiperborėjų krašte, iš kur grįžta, kad užmuštų slibiną Pitoną. Tai vienas populiariausių graikų dievų.

Jo sesuo – Artemidė, skaisti medžioklės deivė; ją nuolat supa nimfos. Ji globojo ir naminius galvijus, vaisingumą, gimdymus, mergeles. Kita vertus, ji ir Mėnulio deivė, susijusi su tamsiuoju paros metu.

Ir Dzeusas, ir Atėnė, ir Apolonas su Artemide, manoma, kad yra ikigraikiškos kilmės, o Poseidonas – jūrų ir upių valdovas, jau graikiškos kilmės dievas, kurio kulto centras buvo Istmo žaidynės.

Arėjas buvo karo, mūšio ir prievartos dievas – greit įsikarščiuojantis, smarkus ir vaidingas, pats dalyvaudavo susirėmimuose, kur jam padėdavo jo vaikai – Baimė (Phobos), Siaubas (Deimos), ir Ginčas (Eris).

Hefaistas – tai dievas kalvis, ugnies, ypač vulkanų ir metalurgijos dievas, kalantis ginklus dievams ir didvyriams. Jo garbei Atėnuose buvo švenčiama speciali kalvių šventė Chalkėjos. Hefaisto bruožas – šlubumas, sutuoktinė – Afroditė.

Afroditė – meilės, vaisingumo ir grožio deivė, žydinčios gamtos globėja, siejama su jūra (nes, pasak legendos, gimė iš “jūros putų”). Kipro pakrantėse buvo jos kulto centras, tačiau ją garbino ir kitose šventvietėse.

Nors visada minima paskutinioji iš Olimpo dievų, Demetra turėjo nepalyginamai didesnę reikšmę. Tai deivė motina, vaisingumo, žemės ir derliaus, javų ir pasėlių globėja,

tačiau labai paslaptinga. Ji pagrindžia ypač svarbias Eleusino misterijas, turėjusias didžiulę rekšmę ne vien Graikijai, bet ir visam Antikos pasauliui.

Hadas – mirusiųjų pasaulio valdovas. Valdydamas požemius ir mirusiųjų šešėlius jis nepateko į olompiečių gretas. Jis buvo nepermaldaujamas, todėl neturėjo kulto. Dažnai tapatinamas su Plutonu, požemių lobių ir žemiškojo turto globėju.

Hestija – namų židinio deivė, garbinta kiekvienuose namuose.

Hermis – dar vienas paslaptingas ir ambivalentiškas graikų dievas, nuolat figūruojantis olimpiečių dvyliktuke, tačiau jam teskiriamas dievų pasiuntinio vaidmuo. Tai liudija iir sparnuoti sandalai, su kuriais jis paprastai vaizduojamas. Hermis lydi į Hada keliaujančias mirusiųjų vėles, todėl vadinamas psychopompos. Be pasiuntinio funkcijų jis yra vagių, sukčių, apgavikų dievas, globojantis pirklius, iškalbos meną, keliones, galvijų bandas. Globoja Arkadiją – čia, ant Kilėnės kalno, stovėjo svarbiausioji jo šventykla.

Dionisas – vyno, vynuogenojų, aistringo, orginio šėlsmo, ekstazinių šokių dievas. Graikijon jo kultas patenka iš Trakijos maždaug VI a. pr. Kr.., atkeliaves iš tolimesnių kraštų – Frygijos, Lydijos. Paties Dioniso , kartais dar vadinamo Bakchu, palydą ssudarė satyrai, silenai, nimfos – pusiau žmogiškos, pusiau demoniškos būtybės. Kultuose paprastai dalyvaudavo moterys – mainadės, bakchantės.

Be dvylikos olimpiečių ir kelių “dvarui artimų” dievybių, graikai turėjo daugybę dievų, pusdievių, didvyrių (herojų).

Populiari dievybė buvo Panas – raguota, barzdota būtybė su uuodega ir ožio kojomis, Hermio ir nimfos sūnus, gyvenęs Arkadijoje, “klasikiniame” piemenų krašte, beje, globojamame paties paslaptingojo Hermio.

Helijas – viską matamtis (kaip ir Mitra) Saulės dievas, kuriam priklauso Rodo sala. Savo vežėčiomis jis kasdien kelaiuja dangaus skliautu.

Eos, arba ryto aušra – titano Hiperijono ir titanidės Tėjos dukra. Rytuose ji keliasi iš savo guolio, sėda į vežėčias ir skuba į Olimpą, kur praneša, jog artėja jos brolis, Helijas. Tapusi Hemera (Diena), ji lydi Heliją jo kelionės metu, galaiusiai, virtusi Hespera (Vakaru), praneša, jog Helijas ir ji pati sėkmingai atvyko prie vakarinių Okeano krantų.

Be kitų dievų, žinoma ir ištisa didvyrių plejada – tai pusdieviai arba žmonės, nusipelnę ypatingos dievų malonės ir po mirties padedantys žmonėms. Garsiausias herojus – Heraklis, savo šlovę ppradėjęs pelnytis dar lopšyje ir atlikęs dvylika nepaprastų žygių. Didvyriui Tesėjui pavyko užmušti baisųjį Kretos Minotaurą, Orfėjas išgarsėjo dėl savo poetinio ir muzikinio talento, ir t. t.

Tačiau ir dievai, ir didvyriai nėra visiškai laisvi – virš jų poelgių iškyla lemtis, kurios pažeisti ar nuo kurios išsisukti negali pats Dzeusas. Taigi ir žmogaus veiklą pančioja, kreipia moira, arba aisa: žmogui vos tik gimus skiriamas likimas, nuo kurio jis negali pabėgti. Moiros yra trys – Lachesė, Kloto ir Atropė, jos verpia žžmonių gyvenimo siūlą: Lachesė mesdama burtą išmatuoja jo ilgį, Kloto verpia, o Atropė – nukerpa.

3. MITOLOGIJA

Graikai turėjo daug mitų – pasakojimų apie dievus. Tačiau didžioji tų pasakojimų dalis nėra mitai tikrąja to žodžio prasme – tai literatūros kūriniai, paskalos anekdotai. Kita vertus, jie veikė graikų pasaulėvaizdį, bent jau kaip bendro išsilavinimo dalis. Mitai kupini aistrų ir žiaurumo. Viename jų pasakojama, kad dievas Kronas (Laikas) savo tėvą sukapojęs į gabalus, o vaikus tiesiog prarydavęs. Kitas mitas – apie Tifoną, siaubingą šimtagalvę pabaisą su slibino sparnais, baubiančią, staugiančią ir kaukiančią visu šimtu balsų. Dzeusas įveikęs Tifoną užmesdamas jam ant galvų Sicilijos salą; ten jis ir teberiogso, kartkartėmis vis susipurtydamas ir pabandydamas išsivaduoti.

Daugelis šių pasakojimų – tai pastangos paaiškinti tuos dalykus, kuriems pagrįsti nepakako mokslo žinių. Pavyzdžiui, Tifono istorija padėjo senovės graikams paaiškinti Etnos ugnikalnio išsiveržimus.

Kokia žmogaus kilmė? Mitai pasakoja, kad dievas Prometėjas nulipdęs žmogų iš molio. Iš kur atsirado ugnis? Prometėjas pavogęs ugnį iš Dzeuso ir atidavęs žmonėms. Mitas sako, jog už bausmę Dzeusas liepęs prikalti Prometėją prie uolos. Kasdien atskrisdavęs erelis ir lesdavęs jo kepenis, o jos per naktį vėl ataugdavusios.

Graikai tikėjo, kad jų dievai labai galingi, bet kartu žiaurūs, pavydūs ir kerštingi. Jie siunčia kančias, ligas ir kitas negandas. PPasakojama, kad kai dievai paskyrę Atėnei Atėnų miestą, Poseidonas baisiai įniršęs ir užtvindęs visą kraštą, norėdamas jį paskandinti.

Istorikai mano, jog šie pasakojimai – tai tautos atminty išlikę tikrų įvykių atspindžiai. Geologai patvirtino, kad apie 1500 m. pr. Kr. Viduržemio jūros Santorino saloje didžiulis ugnikalnio išsiveržimas sukėlė galingą potvynio bangą.

4. KULTAS

Autochtoninės Egėjo jūros kultūros turėjo šventyklas. Pirmosios jų galėjo būti įrengtos olose. Tačiau dievų stabų ar apskritai atvaizdų, regis, nebūta. Be akmenų, kultinę reikšmę turėdavo akmeniniai stulpai, kolonos.

Vėliau, matyt, dėl vietinių religijų bei Artimųjų Rytų religijų įtakos, imta statyti gana sudėtingas šventyklas su altoriais, dievų stovyklomis, kur gyveno dievai, o į patalpas galėjo įeiti tik žyniai. Pačios kulto apeigos, kurias taip pat atlikdavo žyniai, paprastai vykdavo priešais šventyklą arba atskiruose namuose, šeimose.

Graikai garbino daug dievų. Jie tikėjo, kad nors dievai žmonėms tolimi, jų palankumas ar rūstybė gali nulemti sėkmę arba atnešti nelaimę. Todėl žmonės buvo labai prietaringi. Jei priešais perbėgdavo katė, jie neženkdavo nė iš vietos nenumetę skersai kelio trijų akmenukų. Išgirdę ūkaujant pelėdą, būtinai sušukdavo: “Atėnė karalienė!”.

Geriausias būdas įgyti dievų malonę – paaukoti auką, paprastai avį arba paršiuką. Iš pradžių gyvulėlį apibarstydavo miežiais, paskui papjaudavo ir sudegindavo kulšis, o likusią mėsą išsikepdavo ir suvalgydavo patys.

Tokios apeigos vykdavo vvisose graikų šeimose. Neturtėliai keliese susimesdavo pinigų, kad galėtų nusipirkti gyvulėlį aukai. Apeigose dalyvaudavo visi – padėdavo rankas ant aukojamo gyvulio, o šeimos galva melsdavosi dievams, prašydamas sveikatos ir gerovės. Maldas kalbėdavo stovėdamas, iškėlęs rankas. Štai kokia buvo Sokrato malda: “Brangieji šios vietos dievai, suteikite man dvasios grožio”.

4. 1. ORAKULAI

Iš viso Graikijoje yra apie 250 orakulų. Iš jų seniausias Graikijos orakulas buvo Dodonės Dzeuso orakulas Šiaurės Vakarų Graikijoje, pačių graikų požiūriu – pusiau barbariškame krašte. Jis kadaise priklausė deivei Dionei, kurią vėlaiu pakeitė Dzeuso sutuoktinė Hera.

Svarbiausias ir garsiausias buvo Delfų orakulas. Jis buvo Fokidėje, pačiame žemyninių graikų centre, tad buvo gana lengvai pasiekiamas. Iš pradžių orakulas priklausė Gajai, Motinai Žemei, vėlaiu jį “užgrobė” Apolonas. Ryždamiesi pavojingam žygiui ar kokiam kitam rizikingam poelgiui, žmonės vyksta į Delfus pasiklausti dievo patarimo. Jie atlieka apsivalymo pareigas, paaukoja gyvulį, o paskui eina į šventyklą. Jos šventavietė vadinasi aditas. Apačioje yra kiaurymė, iš kurios vinguriuoja sieros dūmų srovelė. Pranašė, vardu Pitija, kvėpuoja tais dūmais ir kramto lauro lapus, kol ją ištinka beprotybės priepuolis. Manoma, kad jos šauksmai ir kliedesys – tai ir esanti Apolono siunčiama žinia. Pitijos klausosi žynys. Iš tų padrikų žodžių jis sudėsto pranašystę, kurią ir pasako prašytojui, dažnai gana miglotai,

kaip mįslę.

Garsi buvo ir herojaus Trofonijo šventykla Bojotijoje, Lebadėjos gyvenvietėje. Šis orakulas egzistavo iki pat krikščionybės laikų, ji dar III a. po. Kr. mini Tertulionas.

Herojaus Amfiarajo orakulas stovėjo Bojotijoje, Oropo mieste. Jis buvo laikomas vieno iš argonautų, kartais – paties Apolono sūnumi.

Orakulai daugiausia turėdavo duoti paprastus nurodymus religiniais klausimais. Žmonės tikėjo, kad per orakulą galima pasitarti su dievais, todėl iš visų orakulų įvairiais būdais buvo gaunamos ištarmės – pranašystės: aukojimais, spėjimais, per paukščius, sapno metu ir pan.

5. ŽŽMOGUS DIEVŲ AKIVAIZDOJE

Apie senąsias religijos formas galime spėti tik iš šykščių archeologinių duomenų, vėlesnes – iš Homero ir Hesiodo, kitų filosofų darbų. Tačiau tam tikros bendrybės vis dėlto tradiciškai pastebimos.

Nors ir labai “žmogiški”, graikų dievai vis dėlto lieka dievais, nemirtingomis, savo aukštybėse reziduojančiomis būtybėmis. Dievai turi galią (daimon) keisti savo išvaizdą, dydį ir savybes, įgyti ne tik žmogaus, o ir bet kurį kitą pavidalą. Tuo tarpu žmogus jiems nėra artimas, netgi pusdieviai ar didvyriai privalo paklusti dievams. Žmogui grėsminga dievų ggalia kelia baimę, siaubą, gėdą arba pagarbą. Toji galia skatina žmogų melstis, maldauti, garbinti, atnašauti deginamąją auką arba aukoti vyną. Didžiausia žmogaus pražanga – puikybė, noras prilygti dievams ar nepaisyti jų interesų. Dievus galima įžeisti ir neteisingais sprendimais, laidotuvių apeigų aatsisakymu ar nepaisymu, brutualiu elgesiu šeimininko namuose ar svečio nužudymu. Žmogus negali įveikti savo ribotumo. Jo gyvenimas bėga žemėje, visa, ką jis gali pasiekti – tai žemiškieji laimėjimai. Dangus jam užvertas, o po mirties jo laukia niūri tamsiojo Hado lemtis. Žmogus gali pasiekti pomirtinę šlovę, kaip, pavyzdžiui, Homero didvyriai, ir toliau gyventi palikuonių atmintyje. Graikų pasaulėvaizdis nebuvo optimistinis, geriausiu atveju jame galėtumėme įžvelgti tam tikrą tragiškumo estetiką.

6. POMIRTINIO GYVENIMO VAIZDINYS

Graikai tikėjo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi, kad žmogus ir toliau givenąs, tik kitaip – požemių pasaulyje, drėgmėje ir tamsoje pas Hadą. Labai svarbu palaidoti mirusiuosius. Mirusiojo aukos nepaaukojimas arba nepalaidojimas buvo sunkaiusia bausmė velioniui, nes tada, graikų įsitikinimu, vėlė nerasdavo aname pasaulyje ramybės ir likdavo pasmerkta amžinai klaidžioti. Mirusieji rreikalauja tos paskutinės pagarbos, kad netaptų dievų prakeiksmu gyviesiems.

Žmonės buvo laidojami molinėse statinėse – pituose, arba moliniuose sarkofaguose – larnakose. Tarp neretai gan gausių įkapių (maisto, ginklų, papuošalų) būdavo ir aliejinė lempelė, turinti nušviesti mirusiajam kelią tamsiuose požemiuose.

Dar gerokai iki Homero mirusieji buvo deginami, ir Homeras kitokio laidojimo būdo nemini. Sudeginti palaikai palaidojami, apraudant mirusįjį. Ant kapo supilamas kauburys ir pastatomas akmuo, kur nurodytas mirusiojo užsiėmimas.

Vėlaiu imta laidoti dviem būdais, taip pat ir nesudegintus mirusiuosius. Kapinės būdavo įrengiamos ššalia gyvenviečių, mirusiųjų vėlėms būdavo aukojama per specialias metines šventes.

7. SVARBIAUSIOS GRAIKIJOS RELIGINĖS ŠVENTĖS

Religija buvo viešas dalykas. Nuo dievų priklausė metų laikai ir sezonai, žmonių gyvenimas, kultūra ir net ekonominiai pagrindai.

Visi Atėnų gyventojai švęsdavo šventes, kurių svarbiausios Graikijoje buvo devynios. Beje, kai kurios yra suskirstytos į dar smulkesnes. Graikai tikėjo, kad dievai stebi šias šventes. Jiems palinksminti renkdavo atletų rungtynes ir bėgimo lenktynes, per kurias bėgikai nešdavo liepsnojančius deglus. Be to, vykdavo aktorių, retorių bei chorų varžybos.

I. Dionisijos

1. D i d ž i o s i o s D i o n i s i j o s. Nuos VI a. pr. Kr. – tai oficiali valstybinė šventė, antra pagal reikšmę po Pnatenajų. Nuo 488 m. pr. Kr. švenčiama kasmet šešias dienas kovo-balandžio mėn. Pirmą dieną Dionisui būdavo aukojamas ožys, chorai šio dievo garbei giedodavo ditirambus. Paskui procesija seną medinę Dioniso statulą pernešdavo iš Akropolio šventyklos į herojaus Akademo giraitę; čia jam vėl aukodavo bei giedodavo. Saulei nusileidus, statulą grąžindavo atgal. Antrą dieną vykdavo vyrų bei jaunuolių varžybos, trečią – budavo vaidinamos komedijos, kitas tris dienas – tragedijos. Paskutinę šventės dieną skelbiami konkursų laureatai, apdovanojami geriausi autoriai, aktoriai bei trupės. Per Dionisijas pradėjo megstis graikų teatro uužuomazgos.

2. M a ž o s i o s (k a i m o) D i o n i s i j o s. Jas švęsdavo kasmet gruodžio-sausio mėn., kada atidarydavo statines su šviežiu vynu. Dalyvaudavo ir aktoriai, tačiau daugiausiai linksminosi patys šventės dalyviai. Ypač mėgtas “sūpynių kabinimo” žaidimas, prisimenant mitą apie Ikariją, pirmąjį pavaišinusį vynu piemenis.

3. A n t e s t e r i j o s – gėlių ir mirusiųjų šventė, trukdavusi tris dienas. Pirmą dieną atidarydavovyno statines, vyrai gerdavo visiškoje tyloje, o paskui imdavo šaukti: “Išnykite, mirusiųjų dvasios!”. Antrą – archonto žmona Atėnuose simboliškai būdavo išleidžiama už vyro Dioniso, trečią – stalus apstatydavo puodais ir “kviesdavo į svečius” mirusius giminaičius.

4. L e n a j o s. Per šią šventę spaudė vyną, o jį ragaujantys žmonių būriai linksmi vaikščiodavo po gatves. Nuo V a. pr. Kr. vaidinamos komedijosa bei tragedijos. Švenčiama sausio-vasario mėn.

5. O k s f o r i j o s. Švenčiamops baigus nuimti vynuogių derlių. Vykdavo jaunuolių varžybos (ilgų nuotolių bėdimas).

II. Eleusino misterijos. Ši šventė buvo švenčiama vėlyvą vasarą ir trukdavo 21 dieną. Šventė skirta žemdirbystės ir derliaus deivės Demetros bei jos dukters – požemio vėlių pasaulio valdovės – Persefonės garbei. Švenčiant ttartum užsimegzdavo ryšys su paslaptingu mirusiųjų pasauliu. Dalyvaudavo tik pašvęstieji – mistai (jais galėjo būti bet kas). Apsiplovę jūroje prie Atėnų, mistai apiplaudavo ir paršiuką, kurį kitą dieną paaukodavo Demetrai Eleusine stovėjusioje jos šventykloje. Šventės pabaigoje pasninkaujanti procesija iš Atėnų eidavo į Eleusiną. Eisena traukdavo 23 km. Aikštėje prieš šventyklą atlikdavo pašventinimo į mistus apeigas, o kitą dieną grįždavo į Atėnus.

III. Istmijos – valstybinė šventė dievo Poseidono garbei. Švenčiama liepos mėn. kartą per dvejus metus pušų giraitėje Istmo sąsmaukoje. Šią šventę organizuodavo Korintas, vykdavo gimnastikos, važnyčiotojų varžybos bei muzikiniai konkursai.

IV. Kronijos švenčiamos liepos-rugpjūčio mėn. daugelio Olimpo dievų tėvo Krono garbei. Žaisdavo įvairius žaidimus, keldavo puotas, per kurias vergus aptarnaudavo jų šeimininkai.

V. Munichijos švenčiamos pavasarį Artemidės (mėnulio deivės) garbei. Jai aukodavo pusmėnulio formos paplotėlius, šonuose prismaigstytus mažų žvakučių.

VI. Nemėjos šventė švenčiama visoje Graikijoje Dzeusui pagerbti. Ją švęsdavo kas antri metai vasarą ir kas ketvirti žiemą. Programa būdavo tokia pati kaip ir Olimpiadose. Vykdavo netoli Nemėjos.

VII. Olimpiados – visų graikų šventė Dzeusui pagerbti. Švenčiama kartą per ketverius metus liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje nuo 776 m. pr. Kr. iki 393m. Elidės srities Olimpijos mieste. Šventė trukdavo penkias dienas. Vykdavo atletų, važnyčiotojų varžybos, šiomis dienomis būdavo nutraukiami visi karo veiksmai.

VIII. Panatenajos.

1. D i d

ž i o s i o s P a n a t e n a j o s (graikiškas žodis pan reiškia “visa”) – šventė deivės Atėnės gimimo garbei. Ją švęsdavo šešias dienas liepos-rugpjūčio mėn. kartą per penkerius metus. Svarbiausia šventės dalis – iškilminga procesija nuo miesto vartų į Akropolyje stovėjusią Atėnės Paladės šventyklą. “Atėne, mūsų globėja, krašto valdove. Galingoji karo deive, nuženk pas mus su pergale”, – giedodavo žmonės žygiuodami per miestą. Ten deivei dovanodavo puošnų pelpą, atvežtą ant ššvento laivo stiebo (laivas turėjo pritaisytus ratus). Jauni vyrai vedė aukojimui skirtus gyvulius (šimtą jaučių – hekatombę), seniai nešė alyvmedžių šakas, merginos ant galvų – krepšius su brangiais kulto indais, jaunos mergaitės – peplą. Procesija baigdavosi bendromis vaišėmis. Per šventę varžydavosi muzikantai ir sportininkai, vykdavo skaitovų konkursai, šokdavo karinius šokius. Šeštąją dieną garbindavo graikų pergalės prieš persus didvyrį Temistoklį – tada Peirajo uoste lenktyniaudavo trieros. Konkursų nugalėtojai gaudavo Panatenajų amforą su aliejumi ir vainiką iš Akropolyje augusio švento alyvmedžio lapų. <

2. M a ž o s i o s P a n a t e n a j o s buvo švenčiamos kasmet ir ne taip iškilmingai.

IX. Pitiados – dievo Apolono pagerbimo šventė, švenčiama netoli Delfų kartą per ketverius metus rrugpjūčio viduryje. Svarbiausia šventės dalis – muzikiniai konkursai, nors vykdavo ir gimnastikos bei žirgų varžybos.

Buvo ir daugiau (ne tokių garsių ) švenčių. Dauguma jų buvo susijusios su žemdirbystės apeigomis. Per targėlijas, pirmųjų vaisių šventę, berniukai puošdavo šakelėmis savo namų duris. Kartą per penkerius metus švenčiamos šventės Asklepijui pagerbti; Apolono garbei – Delfinarijos, per kurias pavasarį pradedamas navigacijos sezonas; mažos mergaitės švęsdavo Brauronijas – deivei Artemidei ir Areforijas – deivei Afroditei pagerbti ir kitas.

IŠVADOS

Apžvelgiant referatą, norėčiau trumpai priminti jau žinomus faktus ir pateikti išvadas apie senovės graikų religiją.

Taigi, graikų protėviai buvo jonėnų, achajų ir dorėnų gentys. Atsikraustę į Balkanų pusiasalį, graikai susidūrė su jau esančia Egėjo kultūra. Šiuo metu manoma, kad graikai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, išpažino klajokliams būdingą ddangiškąją, arba “uraniškąją”, religiją, o vietinių religijų centras buvo chtoniškieji kultai, kuriuose svarbų vaidmenį vaidino ir moteriškos dievybės. Graikų religija – šių dviejų principų sinkretizacija, taip glaudžiai sujungusi abi religines sistemas, kad mums dažnai sunku įžvelgti, kurie kultai bei religiniai pavidalai priklauso senosioms autochtonų religijoms, kurie – atvykėlams.

Apie seniausiųjų graikų religinius įvaizdžius sužinome iš archeologijos radinių bei rašytinių šaltinių, ypač Homero ir Hesiodo kūrinių. Tačiau jais visiškai pasitikėti negalima, nes pirmaiusia tai literatūros veikalai. Bet net patys graikai teigė, kad ššie du poetai sukūrė jiems religiją.

Graikų dievai buvo “antropomorfiški”, žmogiški: aistringi, goslūs, nevengiantys nei sukčiauti, nei apgaudinėti, nei išduoti. Tačiau jie pranoksta žmones – yra amžini ir didūs.

Tradiciškai apie graikų dievus kalbėti pradedame nuo dvylikos Olimpo dievų. Jų yra 12. Vyriausias jų – Dzeusas. Hadas – mirusiųjų pasaulio valdovas. Jis nepateko į olompiečių gretas. Hermis – dar vienas paslaptingas ir ambivalentiškas graikų dievas, nuolat figūruojantis olimpiečių dvyliktuke, tačiau jam teskiriamas dievų pasiuntinio vaidmuo.

Be dvylikos olimpiečių ir kelių “dvarui artimų” dievybių, graikai turėjo daugybę dievų, pusdievių, didvyrių (herojų). Populiarios dievybės buvo Panas, Helijas, Eos. Žinoma ir ištisa didvyrių plejada – tai pusdieviai arba žmonės, nusipelnę ypatingos dievų malonės ir po mirties padedantys žmonėms. Garsiausias herojus – Heraklis.

Graikai turėjo daug mitų – pasakojimų apie dievus. Daugelis jų – tai pastangos paaiškinti tuos dalykus, kuriems pagrįsti nepakako mokslo žinių. Graikai tikėjo, kad jų dievai labai galingi, bet kartu žiaurūs, pavydūs ir kerštingi. Jie siunčia kančias, ligas ir kitas negandas.

Graikai garbino daug dievų. Geriausias būdas įgyti jų malonę – paaukoti auką. Tai atlikdavo orakuluose. Iš viso Graikijoje yra apie 250 orakulų. Iš jų seniausias buvo Dodonės Dzeuso orakulas, svarbiausias ir garsiausias – Delfų orakulas. Garsi buvo ir herojaus Trofonijo šventykla. Orakulai ddaugiausia turėdavo duoti paprastus nurodymus religiniais klausimais.

Nors ir labai “žmogiški”, graikų dievai vis dėlto lieka dievais, nemirtingomis, savo aukštybėse reziduojančiomis būtybėmis. Tuo tarpu žmogus jiems nėra artimas, netgi pusdieviai ar didvyriai privalo paklusti dievams. Žmogus negali įveikti savo ribotumo. Dangus jam užvertas, o po mirties jo laukia niūri tamsiojo Hado lemtis. Graikai tikėjo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi, kad žmogus ir toliau givenąs, tik kitaip – požemių pasaulyje, drėgmėje ir tamsoje pas Hadą, todėl labai svarbu palaidoti mirusiuosius. Žmonės buvo laidojami molinėse statinėse, deginami. Kapinės būdavo įrengiamos šalia gyvenviečių, mirusiųjų vėlėms būdavo aukojama per specialias metines šventes.

Religija buvo viešas dalykas. Visi Atėnų gyventojai švęsdavo šventes, kurių svarbiausios Graikijoje buvo devynios: Dionisijod, Eleusino Misterijos, Istmijos, Kronijos, Munichijos, Nemėjos, Olimpijados, Panatenajos, Pitiados. Buvo ir daugiau (ne tokių garsių ) švenčių. Dauguma jų buvo susijusios su žemdirbystės apeigomis.

LITERATŪRA

1. Beresnevičius G. Religijų istorijos metmenys. “Aidai”, 1997

2. Pasaulio religijos. Populiarus žinynas. V., 1997

3. Mitologijos enciklopedija. T. 1., V., 1997

4. Kleras Dž. D. Senovės Graikija. K., 1995

5. Veličkienė A. Antikos mitologijos žinynas. K., 1996

6. Trenčeni-Valdapfelis I. Mitologija. V., 1972

7. Šarkadis J. Kelionė į senovės Atėnus. V., 1986