Sąžinė

Turinys

I. Įvadas 2

II. Žodžių, vartotų apibrėžti sąžinei, etomologija 3

III. Etika 3

IV. Dorovinis apriori 4

V. Taikymas 5

VI. Sąžinės autonomija 5

VII. Sąžinė iki ir po poelgio 5

VIII. Ar visų žmonių sąžinė vienoda? 6

IX. Išvada 7I. Įvadas

Kas yra filosofija ir ko verta – ginčijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abėjingai atmetama kaip mastymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastagas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba mmanoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams.

Visi mes esame kada nors filosofavę. Nuostabaus įgimto žmogaus polinkio filosofuoti ženklas yra vaikų pateikiami klausimai. Neretai iš vaikų lūpų išgirstame tai, kas savo prasme panardina mus į filosofavimo gelmę. Argi nežinomi šie klausymai, kuriuos kiekvienas yra kėlęs: Kodėl apskritai yra kažkas? Kokia visumos prasmė? Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? Kas yra po mirties? Ar esu llaisvas ir atsakingas už tai, ką darau, ar mano veikla yra priverstinė? Kas yra teisingumas? Tokie klausymai yra pirmapradė filosofijos versmė.

Filosofija apmasto būties visumą, susijusią su žmogumi kaip žmogumi, o ne kaip apie atskirą objektą, ji mąsto tiesą, kuri nuskaidrėdama pprasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas.

Filosofiniai klausymai tiesiogiai paliečia kiekvieną. Todėl kiekvienas laiko save kompetentingu į juos atsakyti. Mes nesame tik šio klausymų žaidimo žiūrovai, bet patys esame užstatas tame žaidime (G. Marcel). Todėl tokie klausymai žmogui yra neišvengiami. Žinoma, galima užsimerkti ir apsimesti, kad tų klausymų apskritai nėra, tačiau ir tada lieka aišku, kad būtina juos kelti. Nes tik mąstantis žmogus galėjo sukurti mums žinomas civilizacijas ir net pačių civilizacijų svarbiausias uždavinys – išmokyti žmogų mastyti (T. A. Edisonas). Todėl filosofija, dažniausia verčiama kaip „išminties meilė”, pasirodo mums kaip žmogaus likimas. Žmogus nuo pat gimimo yra pasmerktas filosofijai.

Filosofijos vienas iš nagrinėjamų sričių – žmogaus veikla, t.y., žmogaus buvimas pasaulyje. Žmogaus veiklos sampratą sudaro daugelis keliamų klausimų. Vieną iš jjų bandysime aptarti šiame darbe, tai – sąžinė.

Šis klausimas svarbus visiems, bet atsakyti į jį ne taip paprasta.

II. Žodžių, vartotų apibrėžti sąžinei, enimotologija

Kiek tai įmanoma, pažvelgsime į ištakas: kaip sąžinės sąvoka buvo išreiškiama žodžiais. Imkimės nuobodokos, bet reikalingos pažintinės procedūros – etimologinio žodžių nagrinėjimo. Visiems mūsų sąmonės „ingredientams” ir viskam, su kuo susiduriame, bandome rasti žodinę reikšmę. Bet ne visada panašius dalykus apibūdiname tuo pačiu žodžiu. Panašiai nutiko ir su sąžinės sąvoka.

Pirmoji šios sąvokos reikšmė susieta su graikišku žodžiu ssynoida – „su kuo nors žinoti apie ka nors”. Šio veiksmažodžio derinys su vienu graikišku įvardžiu įgijo reikšmę „būti bendrininku, ko nors liudininku”. Sangrąžinis posakis synoida emauto – „žinoti arba suvokti save patį” sujungė viename asmenyje tą, kuris žino, ir tą, kas yra pažinimo objektas. Sokratui ši sąvoka reiškė poelgio, dažniausiai neigiamo, įvertinimą, o ne patį veiksmą. Synoida emauto atsirado graikų kalboje VII a. pr. Kr. ir plačiai paplito graikų klasikinėje literatūroje. Paprastai ši frazė reiškė „suvokti padarius ką nors neigiamo”.

Iš synoida kilo daiktavardžiai syneidesis ir syneidos. I amžiuje pr. Kr. Šie žodžai buvo paplitę tarp graikų, romėnų ir žydų ir reiškė „sąžinę”.III. Etika

Nuo to laiko, kai žmogus ėmė matyti sąžinėje savo paties apspindį, buvo akcentuojami du momentai. Vienas jų – savęs paties, savo esmės pažinimas, kitas – poelgių atspindys, t.y. moralinis sąžinės aspektas. Sąžinė tapo susieta su etika.

Plačiau apie tai yra paminėta vokiečių filosofo Arno Anzenbacherio knygoje „Filosofojos įvadas”: žmogaus buvimas-pasaulyje yra veiklus buvimas. Bent kokia žmogaus veikla, pagal Aristotelį, skirstoma į teorinę (pažinimas), praktinę (elgesys) ir pojetinę (darymas). Etikoje kalbama apie praktinę veiklą. Šia prasme ji yra praktinė filosofija.

Pažinimas (teorija) veikla, vedanti nuo paprasto patyrimo per mokslą prie grynosios teorijos, prie tiesos kontempliacijos.

Elgesys (praktika) yra veikla, vertinga ppati savaime. Jeigu kas nors padeda senelei pereiti gatvę, tai šios veiklos tikslas yra pats poelgis. Jis vertingas savaime.Vadinasi, žmogiškas elgesys pasižymi tam tikru vertibiškumu. Remdamiesi šiuo vertibiškumu, mes kalbame apie moralų arba amoralų, apie dorą arba nedorą elgesį.

Sakydami „moralumas” ir „moralus”, turėsime galvoje, kad elgesys atitinka sąžinę nepriklausomai nuo motyvuojančio turinio. Sakydami „etiškas” ir „doras”, turėsime galvoje turinio, o ne sąžinės aspektą. Tai reiškia štai ką: ar poelgis yra moralus, sprendžia tiktai to, kuris elgiasi, sąžinė. O apie tai, ar yra etiškas ir doras, galima diskutuoti.

Darymas (pojetika) yra vertingas ne pats savaime, bet priklausomai nuo to, kas sukuriama, nuo kūrinio. Pojetinei veiklai priklauso techninis-gamybinis darbas ir meninė kūryba.

Atskyręs teoriją (pažinimą) ir praktiką (elgesys), Aristotelis skiria teorinį ir praktinį protą.

1. Teorinis protas pradeda nuo atskirybės, kintamybės, empirijos (kasdieninis patyrimas – buvimas pasaulyje) , patirties duotybės ir pakyla prie bendrybės, šitaip pasiekdamas mokslinės teorijos visuotinumą. Jo tikslas yra tiesa, kurios jis siekia dėl jos pačios.

2. Praktinis protas pradeda nuo bendrybės, nuo gėrio kaip poelgio tikslo apskritai ir susieja šią bendrybę su konkrečia poelgio situacija. Kaip sąlygą jis visuomet numato ir teorinę įžvalgą. Ją išreiškia klausimas: Ką aš privalau daryti čia ir dabar? Tai , „į ką nukreiptas siekimas, yra pradinis praktinio proto taškas; jjo galutinis taškas yra poelgio pradžia”. Etikos kontekste praktinį protą vadiname sąžine.IV. Dorovinis apriori

Sąžinė klausia: Ką aš privalau daryti? Kas yra gėris čia ir dabar? Sąžinė kaip praktinis protas, būtinai sieja bendrybę su situacija. Dėl to iškyla klausimas: ar egzistuoja visuotinis principas, visuomet ir būtinai siejantis praktinį protą kaip tokį su situacija? Kitaip suformulavus: ar egzistuoja žmonėms bendras dorovinis apriori (pažinimas, kuris kyla ne iš patyrimo, o yra iki patyrimo kaip jo sąlyga).

Pradžiai reikia išskirti du pagrindinius elementus kurie sąžinei turi būti aprioriniai:

1. Privalėjimo ypatybė. Teorinis protas negali paaiškinti privalėjimo. Todėl privalėjimas kaip toks, pareigiškumas, yra praktinio proto bei sąžinės apriori.

2. Gero ir blogo ypatybė. Ji tiesiogiai susijusi su privalėjimu. Čia dar nekalbame apie tai, kas yra gera ir kas yra bloga, kalbame tik apie tai, kad gėris ir blogis yra praktinio proto objektai – apriori.

Remdamasis tokiu svarstymu, Tomas formuluoja vieną bendriausių dorovinio apriori apibrėžimų: daryti tai, kas gera, ir nedaryti to, kas bloga. Šis principas sujungia privalėjimo ypatybę su gero ir blogo ypatybę. Žmogus visuomet susiduria su situacijomis kada reikia spręsti „ką aš privalau daryti” ir atskirti kas gera, o kas bloga.

Tomo apibrėžimas „Daryti tai, kas gera, ir nedaryti to, kas bloga” nors ir nekelia abejonių, tačiau yra toks bendras, kad

praktiškai neturi jokio turinio. Kanto kategorinis imperatyvas yra jau konkretesnis apibrėžimas: „Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principas”. Paprasčiau: Elkis taip, kad galėtum panorėti, jog visi elgtųsi taip, kaip tu dabar! Bet kokioje žinomoje kultūroje rasime bendriausių formuluočių, kurios pateikiamos kaip absoliučiai visuotinai galiojančios. Prisiminkime Biblijos Dešimt Įsakymų.V. Taikymas

Sąžinė taiko dorovinį apriori konkrečiai situacijai. Šitaip ji atlieka praktinį sprendimą. Pagal Aristotelį, situacijų kompleksiškumas reikalauja tokios sprendimo galios, kuri nebūtų nei teorinis žinojimas, nei ttechninis galėjimas. Kad, remdamiesi apriori, teisingai įvertintume situacija, mums reikalinga ypatinga situacijos „nuojauta”. Šią reikalingą taikymui ypatingą sprendimo galią jis vadina protingumu. Tai sugebėjimas „protingai elgtis dalykuose, kurie žmogui yra gėrybės ir blogybės”. Bet ne visų žmonių sugebėjimai ir patyrimas yra vienodi, todėl galime sakyti dar taip: kaip mes taikome dorovinį apriori, priklauso nuo mūsų motyvacijos horizonto. Žmogaus motivacijos horizontas visada yra istoriškas, nes priklauso nuo to, kaip žmogus yra atskleidęs pasaulį. Todėl įsakymų ir draudimų turiniu ne visi žmonės llaiko tuos pačius dalykus.

Iš to išplaukia svarbi išvada: žmogus niekada tiksliai nežino, kokiame motyvacijos horizonte kitas žmogus taiko dorovinį apriori. Parodoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuimti skalpus. Todėl neįmanoma įvertinti kitų žmonių moralumo. MMoralumo požiūriu galioja šv. Rašto žodžiai: „Neteiskite, kad patys nebūtumėte teisiami!”. Bet jie negalioja dorovės ir teisės požiūriu.VI. Sąžinės autonomija

Griežta moraline prasme apie pareigą galima kalbėti tada ir tik tada, kai asmens praktinis protas susieja dorovinį apriorį su elgesiu konkrečioje situacijoje ir šitaip padaro praktinį sprendimą. Tik sąžinė gali moraliai įpareigoti. Sąžinė pati sau teikia įstatymą. Kalbame apie sąžinės autonomiją. Sąžinės autonomiją reiškia dar ir tai, kad niekas mūsų negali morališkai kam nors įpareigoti, jeigu mes nesuvokiame, jog patys esame tam įsipareigoję.

Sąžinės autonomijai iš esmės būdinga tai, kad moralus elgesys yra elgesys, paremtas žinojimi ir sąžine. Aš negaliu moraliai elgtis, negalėdamas būti tikras, jog įstatymas mano sąžinėje buvo duotas remiantis įsitikrinimu. Šitaip aikštėn iškyla pareiga, apriori priklausanti sąžinės esmei: pareiga llavinti sąžinę. Moralės autonomija suponuoja praktinio proto pastangas siekti įsitikrinimo, vadinasi, siekti proto įžvalgos. Šitaip sąžinės autonomija iš esmės verčia imtis normų problemos.VII. Sąžinė iki ir po poelgio

Dorovinį apriori galima taikyti elgesiui situacijoje iki poelgio ir po poelgio. Iki poelgio, praktiškai sprendžiant, reikia nutarti, ką privalu daryti. Po poelgio reikia įvertinti, ar teisingai pasielgiau. Moralinė poelgio vertė priklauso tik nuo ankstesnės už poelgį sąžinės. Poelgis yra moraliai geras arba blogas priklausomai nuo to, kaip aš jį įvertinau prieš jį atlikdamas, &– kaip gerą ar kaip blogą. Vėlesnė sąžinė prikiša man atliktą blogą poelgį, pritaria atliktam geram poelgiui ir reikalauja atsakyti už poelgio padarinius.VIII. Ar visų žmonių sąžinė vienoda?

Taigi kiekvienas žmogus jaučia slaptas sielos aimanas, anksčiau ar vėliau išgyvena kaltės jausmą ir bando jį nuslopinti, nes sąžinės graužatis, jeigu galima taip pasakyti, būna nemažiau skausminga už žvėries įkandimą, o kartais pasireiškia kaip peilio dūris. Kai kas net ima jaustis sielos invalidu – praranda sugebėjimą suprasti naujus faktus. Nematoma našta slegią širdį, kuri tampa sunkesnė už akmenį.

Sielos kančių neįmanoma nusikratyti. Sąžinės priekaištai kyla vėl ir vėl. Kokie žmonės bebūtų – nė vienas, jos graužiamas, neranda ramybės. Atmintis mus laiko atsiminimų nelaisvėje, todėl vidinio sąžinės balso nepavyksta net prislopinti, nes iš sąmonės išstūmus atsiminimus, jie sugrįžta per pasąmonę, pavyzdžiui, sapnuojant. O jei kas, padaręs nusikaltimą, sako, kad jo sąžinė rami, vadinasi, jis jos neturi.

„Rami sąžinė yra ne kas kita kaip velnio išradimas”, – teigia filosofas Albertas Šveiceris savo mintį pagrįsdamas taip: kas tvirtina turįs gerą, rūpesčių nekeliančią sąžinę, neturi jokios. Jo atsakomybės jausmas, švelniai sakant, yra visiškai atbukęs, nes toks žmogus be galo mėgaujasi savimi ir savo teisingumu. Užtat bloga, priekaištaujanti sąžinė nurodo žmogui teisingą kelią. Jos dinaminė jėga verčia veikti, toks žmogus nnegali pamiršti praeities tol kol iki galo neišsiaiškina su sąžine ir neranda abiem priimtino sprendimo.

Taigi, ar bloga sąžinė iš tikrųjų yra gera, o gera – bloga? Štai psichiatras A. Velekas mano, kad nereikia supriešinti dviejų sąžinės pusių – vienos, kuri kritikuoja, kartais perspėdama, kartais smerkdama ir kitos, kuri nurodo teisingą kelią. Savo veikale „Sielos ir sąžinės tariama vienybė” jis rašo: „Geraširdiškumas yra jausmų išraiška, sąžinė – valios, o kartu ir dvasios, proto išraiška. Šios abi aukščiausios savybės ir suteikia žmogaus veklai nuoseklumą ir kryptingumą: geraširdiškumas – jausmams, sąžinė – siekiams ir darbams”. Tad kaip paaiškinti, kad žmogus daro bjaurius nusikaltimus, visiems stengdamasis atrodyti geraširdiškas? Kaip galima paaiškinti tokį dvilypį žmogaus gyvenimą? „Kai širdies postūmiai, sielos reakcijos ir emocijos nuščiūva, – sako psichiatras P. Jančarikas, – žmonės, atsidūrę tam tikrose situacijose, nebejaučia, kas yra teisinga, o kas ne”. Sąžinė tiesiog neraguoja į tam tikras situacijas. Ir kai tai atsitinka, žmonės gali žiauriai, negailestingai elgtis, nors tai iš esmės prieštarauja visam jų ankstesniam gyvenimui.

Be to, reikia pažymėti, jog turėti sąžinę nereiškia ja naudotis. Kartais gali atrodyti, jog kai kurie žmonės elgiasi taip, lyg būtų besąžiniai, tačiau, mano galva, ir jie turi vienokią ar kitokią sąžinę, nors ir giliai užslėptą. Lygiai ttaip pat gali pasirodyti, jog kai kurie žmonės neturi proto, bet tik todėl, kad juo nesinaudoja. Ir protą, ir sąžinę galima palyginti su raumenimis. Kai raumenys nedirba, ilgainiui sunyksta.IX. Išvada

Svarbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net ir savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšingai. Dėl savo įvairiapusiškumo sąžinė yra painus ir sudėtingas fenomenas. Bet akivaizdus ir esminis yra tas dalykas, kad visomis gyvenimo aplimkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo savo veiksmams. Tai tarsi neatskiriama, bet drauge autonomiška mūsų dalis. Tai vidinis balsas, kurį kartais stengiamės nuslopinti arba suprantame klaidingai, bet iš kurio išsivaduoti neįmanoma. Kas gi yra sąžinė?

Filosofijos, psichogijos ir kitų veiklos sferų raidoje žmonija iškeldavo ir bandydavo spręsti daugybę klausymų. Kai kurie jų buvo neesminiai ir liko kaip savotiška duoklė madai, kokio nors laikmečio ypatybė. Apie sąžinės sąvoką to pasakyti negalima. Nepaisant įvairių jos aiškinimo būdų ir supratimo skirtumų, ši sąvoka jau ilgą laiką jaudina ir jaudins ateityje žmonių protus. Ne visi sąžinę pripažysta, bet ji visiems

apie save primina. Praktiškai kiekvieno žmogaus gyvenome būna laikas, kai tenka „aiškintis” su savo sąžine.

X. Literatūros sąrašas

1. Arno Anzenbacher „Filosofojos įvadas”; Vilnius „Katalikų pasaulis” 1992m.

2. Romualdas Barzda „Kiek turite sąžinės?”; žurnalas „Taip & Ne” 1993m.

3. Vladimiras Charlamovas „Sąžinė. Jos samprata ir reikšmė”; žurnalas „Prizmė” 1997m.

4. Filosofijos disciplinos konspektai.