M. Koperniko „Apie pasaulio sferu sukimasi“

Mikalojus Kopernikas gimė Torūnėje stambaus pirklio šeimoje. Anksti mirus tėvui (1483) Koperniko mama su keturiais mažamečiais vaikais persikėlė gyventi į Vloclaveką pas savo brolį kanauninką Luką Vacenrodę (1447 – 1512), vėliau tapusį Varmijos vyskupu. Kopernikui pradėjus mokytis mokykloje, jo mokytojas buvo Mikalojus Vodka, jis ir sudomino jaunąjį Koperniką astronomijos mokslu. Kopernikas šalia astronomijos aktyviai domėjosi ir antikos kultūra. Jo pasaulėžiūra formavosi veikiama tuo metu išpopuliarėjusios neoplatonizmo filosofijos idėjų.

Reikšmingiausias Koperniko mokslinis veikalas yra “Apie dangaus sferų sukimąsi”. Šį veikalą Mikalojus rašė 118 metų. Jis šioje knygoje rašė apie Žemės rutulio judėjimą. Rašydamas šią knygą jis tikėjosi, kad jo nuomonę iš karto apšauks ir pasmerks.

Nors ir žinodamas apie išankstinį pasmerkimą, vis dėlto raginamas savo draugų mokslininkų, nutarė parašyti šią knygą ir be jokių abejonių tęsė savo studijas apie dangaus kūnų judėjimą.

Žemės kaip visatos centro idėja jis suabejojo dėl matematikų nesutarimų šiuo klausimu.

Jis rašo:

“Taigi ilgai mąsčiau apie matematinių tradicijų, nustatant dangaus sferų judėjimus, nepatikimumą, mane pagavo pyktis, kad filosofai kurie uoliai bando išaiškinti nnet ir menkiausius dalykus, palyginti su pasauliu, nesugalvojo jokio tikresnio mechanizmo, kurį geriausias ir sumaniausias kūrėjas sukūrė mūsų labui, judėjimų paaiškinimo. Todėl aš ėmiausi skaityti visas man prieinamas filosofų knygas, kad išsiaiškinčiau, ar kuris nors iš jų manė, jog dangaus ssferos juda kitaip negu moko mokyklose matematikai. Ir štai Cicerono veikaluose suradau, jog Niketas manė, kad Žemė juda. Paskui Plutarcho raštuose suradau, jog ir kai kurie kiti buvo tokios pačios nuomonės. <.>

Taigi taręs, kad egzistuoja tie judėjimai, kuriuos aš, kaip bus parodyta toliau šiame veikale, priskiriu Žemei, po daugelio ilgų stebėjimų aš pagaliau įsitikinau, kad jeigu ir kitų klaidžiojančių šviesulių judėjimus palygintume su Žemės sukimusi ir apskaičiuotume juos kiekvieno šviesulio apsisukim [periodui], tai šitai ne tik atspindėtų jų reiškinius, bet ir paaiškėtų, jog visų šviesulių bei sferų išsidėstymas, dydis ir pats dangus yra tarpusavyje susiję, kad nė vienoje dalyje negalima nieko pakeisti nesukeliant sumaišties kitose dalyse ir visoje visatoje” .

Kopernikas toliau kalba apie Žemės, kaip pasaulio, apvalumą, jo dėstomos mintys llabai paprastos ir manau kaip ir ano taip ir šio meto žmonėms lengvai suprantamos.

Jis rašo:

“Pirmiausia mums reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pasaulis yra apvalus – arba dėl to, kad ši forma yra tobuliausia iš visų, ištisa ir nereikalinga jokio sujungimo; arba dėl to, kad iš visų figūrų ji yra pati talpiausia, labiausiai tinkama tam, jog visa apimtų ir išsaugotų; arba pagaliau dėl to, kad tokią formą, kaip mes matome, turi savarankiškiausios pasaulio dalys – Saulė, Mėnulis ir žvaigždės; aarba dėl to, kad visa siekia būti apribota tokia forma, kaip matyti iš vandens lašų ir kitų skystų kūnų, kai jie nori būti apriboti pačių savęs. Todėl niekas nesuabejos, kad tokia forma būdinga ir dangaus kūnams”.

Toliau Kopernikas nagrinėja kokiu būdu žemė ir vanduo sudaro vientisą rutulį.

Žemę supantis vandenynas užpildo gilesnius jos įdubimus, sudarydamas kai kur jūras. Taigi vandens turi būti mažiau negu žemės, kad, jiem abiem dėl savo svorio veržiantis į tą patį centrą, vanduo neprarytų visos žemės. Žemynas ir žemės rutulys yra ne kas kita kaip sala, didesnė už kitas.

Toliau kalbama apie tai, kad dangaus kūnų judėjimas yra tolygus, amžinas, vykstantis apskritimu arba susidedantis iš apskritiminių judėjimų.

Kopernikas teigia, kad sferos judrumas pasireiškia jos judėjimu apskritimu; pačiu šiuo veiksmu ji atvaizduoja savo formą paprasčiausiu kūnu, kurio negalima rasti nei pradžios, nei galo, nei atskirti vienos dalies nuo kitos, kai ji juda pati savyje, pereidama vis per tą patį. Pats akivaizdžiausias yra apsisukimas per parą. Senieji filosofai mano, kad tokiu būdu juda iš rytų į vakarus visas pasaulis, išskyrus Žemę. Kopernikas per savo astronominius stebėjimus pastebėjo, kad mes matome ir kitokių, tarsi priešingų, judėjimų t. y. iš vakarų į rytus – Saulės, Mėnulio, ir penkių planetų. Saulė mums atmatuoja metus, MMėnulis – mėnesius, o kitos penkios planetos daro kiekviena savo apsisukimus. Tačiau tarp jų yra ir daug skirtumų. Pirmiausia, [minėti šviesuliai], judėdami Zodiako nuolaidumu, sukasi ne apie tuos pačius polius kaip pirmajame judėjime. Toliau, atrodo, kad sukdamiesi jie juda ne tolygiai; Saulė ir Mėnulis, kaip pastebėta, juda čia lėčiau, čia greičiau. Tuo tarpu kitos penkios planetos, kaip matome, kai kada grįžta atgal ir net sustoja. Saulė visada keliauja tiesiai savo keliu, šitos planetos visaip klaidžioja, nukrypdamos čia į šiaurę, čia į pietus – todėl jos ir buvo pavadintos planetomis. Be to Kopernikas priduria, kad kartais jos atsiduria arčiau Žemės ir yra vadinamos pasiekusio perigėjų, o kartais – toliau nuo Žemės, ir tada sakoma, kad jos pasiekė apogėjų.

Kitame skyriuje Kopernikas kalba apie kitų filosofų išvadas, kad Žemė nejuda, tačiau jis iš karto tai paneigia ir tvirtina, kad Žemė ne tik sukasi aplink savo ašį, bet ir aplink saulę. Jo įrodymas: kad Žemės masė yra labai maža, palyginti su dangaus dydžiu, o tai suprasti galima iš to, kad apribojantys apskritimai padalija visa dangaus sferą pusiau; to negalėtų būti, jeigu Žemės dydis, palyginti su dangumi, arba atstumas nuo pasaulio centro būtų didelis. Iš tiesų, apskritimas, dalijantis rutulį pusiau, eina per patį rutulio ccentrą ir yra didžiausias iš apskritimų, kuriuos galima nubrėžti. Šie samprotavimai pakankamai aiškiai rodo, kad dangus, palyginti su Žeme, yra neišmartuojamas ir be galo didelis.

Visi šie Koperniko samprotavimai, šiais laikais atrodo šiek tiek juokingi, bet gerai pagalvojus, to laikmečio žmonės turėjo visai kitokią sampratą apie Žemę. O visos KOperniko mintys to laiko žmonėms atrodė tikra erezija. Todėl inkvizicijos dekretu (1616) M. KOperniko veikalas “Apie dangaus sferų sukimąsi” buvo įtrauktos į “Draudžiamųjų knygų sąrašą”, laisvai šią knyga skaityti tik 1828 m. M. Kopernikas ne pirmas filosofas pagalvojęs apie Žemės apvalumą ir judėjimą, tik visi kiti ne taip pagrįstai išaiškino.

Be viso to M. Kopernikas garsėjo kaip gydytojas humanistas, gydęs ne tik dvasininkus, bet ir baudžiauninkus. Jis mirė Fromborke, palaidotas katedroje.