Pazinimo teorijos

XVIII a. filosofija. Vienas iš XVIII a. švietėjiškos ideologijos pradininkų buvo anglų filosofas Džonas Lokas (John Locke, 1632-1704). Didžiausią dėmesį jis skyrė pažinimo teorijai (,,Žmogaus proto apybraiža“, 1690). Lokas atmetė prancūzų racionalisto R.Dekarto įgimtų idėjų koncepciją ir teigė, kad žmogaus sąmonė iš pradžių yra tobula rasa (švari lenta), neturinti pasaulio vaizdo. Pažinimas įgyjamas per patyrimą. Idėjos atsiranda arba išoriniams daiktams veikiant jutimo organus (jutiminis arba išorinis pažinimas), arba stebint save (vidinis pažinimas arba refleksija). Iš šių dviejų pažinimo šaltinių atsiranda vvisos idėjos, kurios padeda suvokti pirmines, arba objektyvias (judėjimą, tįsumą, formą) ir antrines, arba subjektyvias (spalvą, kvapą, skonį) kokybes. Idėjos, įgytos patyrimu, dar nėra žinojimas, jos sudaro pažinimo pagrindą. Idėjų medžiaga turi būti apdorota proto veikla, kuri skiriasi nuo patyrimo ir nuo refleksijos. Nors Lokas teigė, kad mūsų gebėjimas pažinti substancijas yra ribotas, tačiau, jo nuomone, žmogus gali pažinti tai, kas svarbu jo elgesiui ir praktiniam gyvenimui.

Lokas buvo artimas deizmui, t.y. manė, kad sutvertas pasaulis veikia pagal savo dėsnius. Jis ppripažino, kad tikėjimas yra kiekvieno žmogaus reikalas, ir jis gali bendrauti su Dievu, kaip jam nurodo protas. Pripažino jis ir kai kurias krikščionybės dogmas.

Loko pažinimo teorija, besiremianti patyrimu ir pripažįstanti objektyvų pasaulio egzistavimą, darė didelę įtaką prancūzų materialistams (D.Didro, P.A.Holbachui), oo jo subjektyvių kokybių išskyrimas davė pagrindą subjektyvistinei pažinimo teorijai, kurią plėtojo XVIII a. anglų filosofai idealistai Dž. Berklis ir D.Hiumas. Nemaža įtakos XVIII a. minties raidai turėjo vokiečių mokslininko ir filosofo Gotfrydo Vilhelmo Leibnico (Gottfried Wilhelm Leibnitz, 1646-1716) idėjos. Atskirai nuo Niutono jis sukūrė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pagrindus. Materijos esmę Leibnicas aiškino iš objektyviojo idealizmo pozicijų. Teigė, kad visata sudaryta iš nedalių substancijų – monadų, kurios yra ne materialios, o dvasinės, savotiški dvasiniai atomai. Svarbiausia jų ypatybė – judrumas ir veiklumas, dėl to materija gali amžinai ir savaimingai judėti. Monados nepriklausomos viena nuo kitos. Tarp jų nėra fizinės sąveikos, tačiau jos nėra visiškai izoliuotos: kiekvienoje monadoje atsispindi visa pasaulio sandara, visų monadų visuma. Substancijos sudaro hierarchiją, jų veikla yyra harmoninga. Ši visuotinė harmonija esanti Dievo nustatyta ir amžina. Mes gyvename geriausiame iš galimų pasaulių. Pasaulio harmonijos teorija buvo labai populiari XVIII a. Ypač ji buvo paplitusi tarp deistų, pripažįstančių pasaulyje esančių reiškinių tvarką ir tikslingumą, teigiančių Dievo, kaip protingo pasaulio tvarkytojo, reikšmę.

Švietimo epochos filosofija buvo nevieninga, joje reiškėsi ir idealistinės, ir materialistinės tendencijos, ir teistinė, deistinė, ir ateistinė kryptys. Tą lėmė nevienodi teoriniai šaltiniai ir susiklosčiusios istorinės sąlygos bei pačių filosofų pozicija. Anglijoje vyravo idealistinė filosofija, o Prancūzijoje ddidelę reikšmę turėjo materializmas, teigęs, kad gamta yra amžina ir begalinė, jos niekas nesukūrė. Visų gamtos procesų pagrindą sudaro materija ir jai būdingas judėjimas.

Loko mokymas apie tai, kad idėjos įgyjamos patirties būdu, turėjo didelės reikšmės XVIII a. teorijoms apie aplinkos poveikį asmenybės formavimui. Žmogus buvo laikomas aplinkos produktu. Jis negimsta nei tik blogas, nei tik geras. Žmogus tampa toks, kokį jį padaro aplinka. Patirtis formuoja jo moralę. Todėl XVIII a. didelę reikšmę įgijo auklėjimo problema, ji atsispindėjo ir literatūroje (Ž.Ž.Ruso „Emilis, arba Apie auklėjimą“, J.V.Gėtė „Vilhelmas Meisteris“).

Kadangi žmogų formuoja patirtis, tai, švietėjų manymu, reikia jam įdiegti protingą patirtį. Švietėjams protas tapo svarbiausias autoritetas. Jie teigė, jog, norint sukurti protingą visuomenę, reikia apšviesti, perauklėti žmones, sukurti turtingą, apsišvietusią asmenybę. Todėl didelę reikšmę jie skyrė idėjų propagavimui. Pripažindami, kad protas yra progreso variklis, jie kartu tvirtino, kad „idėjos valdo pasaulį“. Švietėjai buvo įsitikinę, kad moksline propaganda ir moraliniais pamokymais galima priartinti proto karalystę. Jų nuomone, istorijos eigą lemia protinis procesas, švietimo ir mokslo pažanga.

Apie XVIII a. vidurį tikėjimas proto galimybėmis ėmė blėsti, pradėjo reikštis reakcija prieš jo kultą. Iškeliamas jausmas kaip svarbiausia žmogaus dvasinė jėga, jo poelgių kriterijus. Literatūros kūriniuose vis daugiau dėmesio skiriama personažų emociniams išgyvenimams, o kūrybos procese pabrėžiamas vaizduotės, ooriginalaus meninio mąstymo vaidmuo.

Džonas Lokas (1632—1704) supranta, kad tai, kuo susirūpinęs R. Dekartas — pažinti materialiąją realybę, sukurti patikimas to pažinimo rezultatų apdorojimo ir įprasminimo procedūras — yra tikrai pats svarbiausias naujųjų laikų filosofo uždavinys. Bet dekartiškasis tų klausimų sprendimo būdas D. Lokui nepatinka: substancijos sąvoka, kaip jau parodė jo tėvynainiai F. Bekonas ir T. Hobsas, yra fiktyvi realybė, reikalinga Dievo idėjai apsaugoti nuo nepatiklaus filosofinio proto, o įgimtos idėjos yra ne kas kita, kaip ta pati Dievo idėja, paslėpta žmoguje ir egzistuojanti žmogišku pavidalu. Jeigu būtų tokios įgimtos idėjos, jeigu jos atstovautų vienam ir tam pačiam objektui—Dievui, mes vienodai suprastume ne tik jį, bet ir jam atstovaujančias idėjas bei principus. Gimusio žmogaus sąmonė yra tuščia kaip švari lenta (tabula rasa), visos idėjos yra paties žmogaus sugyvenamos. Kaip atsiranda idėjos ir sąvokos ir kiek tikras yra jų teikiamas pažinimas — tai jau kitas, rimtas ir įdomus klausimas.

Taigi pasaulį pažįsta konkretus žmogus. Jeigu atmetame galimybę pasaulį pažinti padedant įgimtoms idėjoms, tai lieka vienintelis kelias — juslinis patyrimas. Taip, sako D. Lokas, visas proto turinys tėra iš juslinio patyrimo. Štai kodėl žmonių nevienodas protas, nors visų galimybės yra tos pačios — visų sąmonė pradžioj yra tuščia. Bet kas čia naujo: jjuk iš esmės taip pat galvojo ir T. Hobsas— kūnai paveikia žmogaus kūną, kurio organuose jie virsta organų judesiais ir savitarpio reakcijomis, gimdančiomis judėjimo būsenas, kurias ir apibūdina idėjos. Reikalas tas, kad T. Hobso koncepcijoje viskas tiesiaeigiška ir tiesmukiška, matematiškai — aritmetiškai ir geometriškai— konstruktyvu. D. Lokas tęsia pažinimo ne matematinio, o loginio tikrinimo tradiciją, kur viskas apimtiška, kur idėjos suprantamos ne kaip betūriai simboliai, o kaip tūriški — turinį ir formą turintys — kūriniai, kur idėjos- sąvokos atitinka (arba neatitinka) jų reprezentuojamą dalyką, betgi yra kaip ir kiekvienas pasaulio daiktas, tik — idealus daiktas. Todėl D. Loko koncepcijoje daiktai į sąmonę pereiti gali kur kas sudėtingiau.

Tūriška visų pirma yra žmogaus sąmonė — erdvė, į kurią patenka duomenys apie išorinius daiktus. Jos ribos yra žmogaus kūno ribos, o turinys — kūne esanti ir kūno juslių signalus apie išorybę priimanti ir apdorojanti gyvastis— siela. Todėl reikia skirti du patyrimo aspektus: išorinį patyrimą, kuris remiasi daiktų juslinėmis pagavo mis, ir vidinį patyrimą, kurio pagrindas yra mūsų AŠ būsenos ir veiksmai kaip tikėjimas, abejojimas, mąstymas, kentėjimas ir pan.

Siela pažinimo akto metu gali būti orientuota ir išory- bėn, ir vidujybėn, į save. Kai ji orientuota išorybėn, juslinis pažinimas gamina dviejų rūšių juslinius

duomenis — daiktų atspindį kūne (tai vadinamosios sensacijos) ir kūniškąjį daiktų atspindį sieloje (tai vadinamosios refleksijos). Abiejų rūšių duomenys yra pirminiai mūsų pažinimo elementai, paprastosios, nesudėtingosios idėjos. Iš jų siela savo vidinių būsenų ir veiksmų pagrindu gali kurti sudėtingąsias idėjas arba proto idėjas.

Nors toks pažinimo vyksmas yra jau pakankamai su dėtingas ir problemiškas, sunkumai tuo nesibaigia: mes

dar nežinom, viena, kaip juslių duomenimis arba paprasto siomis idėjomis tampa patys daiktai, antra, kaip į sudė tingąsias ir visuotines proto idėjas ppereina vidinis paty rimas. ‘

Būtent apatiniame lygmenyje — daiktų tapimo pirminėmis idėjomis procese — slypi patys įdomiausi D. Loko atrasti dalykai. Iš tiesų juk jeigu ir į daiktus žiūrėsi kaip į savarankiškas atskirybės, tai turėsi pripažinti, kad daiktai turi būti tokie, kokie yra patys savaime, ir tokie, kokie jie mums atrodo. Tas objektyviąsias ir subjektyviąsias savybes D. Lokas pavadina pirminėmis ir antrinėmis. Pirminės — daikto objektyvumą apibūdinančios savybės— priklauso patiems daiktams — tai didumas, forma, tįsumas, judėjimas. Antrinės daikto oobjektyvumą apibūdina kaip tų daiktų savybes mumyse — tai daiktų spalva, skonis, kvapas, garsas ir pan. Jos reiškia daikto objektyvumą, bet išreiškia ne autentiškai daiktui, o autentiškai mums. Pažinimo procese jos yra tikresnės mūsų sąmonei— tai tarsi sąmonės veiklos pagrindinė mmedžiaga, tačiau pirminės, nors ir papildomos, yra svarbesnės pažinimo rezultatams gaminti — jos tarsi susemia antrines, supilsto į daiktą objektyviai apibūdinančias formas, kurios toliau perdirbinėjamos kuriant sudėtingąsias idėjas. Jų gamyba išryškina visiškai naują pažinimo proceso momentą: pažinimo produktus žmogus kuria pats! D. Lokas dar ne iki galo supranta, ką jis atranda, kurdamas savąjį pažinimo proceso modelį, bet visiškai netrukus Imanuelis Kantas ne tik suvoks, bet ir savąja pažinimo teorija išreikš tai, ką jau ima nutuokti D. Lokas: visos idėjos yra žmogaus sukurti dalykai, pasaulis pažinime netapatus pasauliui, kurį norėta pažinti — pažinimas tėra žmogaus nusipieštas pasaulio vaizdas.

Jungiant paprastąsias idėjas, gaunamos sudėtingosios idėjos. Jos — atitinkamai jungimo būdą — yra trijų rūšių: empirinių substancijų ir jų modusų idėjos, santykių idėjos iir visuotinės, arba bendrųjų sąvokų, idėjos. Empirinių substancijų idėjos apibūdina atskirus, nors dažnai ir labai sudėtingus daiktus, pavyzdžiui, „žmogus“, „pasaulis“ ir pan., o jų modusų idėjos — tai nesavarankiški paprastųjų idėjų rinkiniai, išreiškiantys ne realiai esantį daiktą, o tai, kas su juo vyksta, pavyzdžiui, „elgesys“, „žmogiškumas“ ir pan. Santykių idėjos gimsta iš paprastųjų idėjų sugretinimo į tam tikrus santykius, kurie reikalauja ne juos sujungti, kaip pirmuoju atveju, o tik sugretinti ir palyginti, pavyzdžiui, „priežastis“, „skirtumas“, „tapatumas“ ir pan. Bendrosios idėjos yyra jau sudėtingo loginio apdorojimo rezultatas, nuo empirinės substancijos lygmens kylant į apibendrinimą, kuris tame lygmenyje gali tapti „empirinės substancijos“ atkūrimu. Taip mes galime prieiti aukščiausius apibendrinimus. Tiems lygmenims nustatyti ir palaikyti padeda refleksija, kuriai yra prieinamos pirminės — daiktų objektyvumą išreiškiančios savybės. Refleksija veda pažinimą aukštyn, bet kuo aukščiau jis kyla, tuo mažiau jame lieka paprastosiose idėjose buvusio daikto turinio, į žmogų įėjusio realiai per juslinį patyrimą. Taigi kuo pažinimas yra abstraktesnis, tuo mažiau jis tikras jusliniams daiktų atvaizdams, tuo jis spekuliatyvesnis ir problemiškesnis. Be proto aukštybių negalima matyti pasaulio visumos. Bet ta proto piešiama visuma yra žmogaus laisvai sukurtas, jo sąmonės labai apytikriai sukonstruotas paveikslas, galintis visiškai neatitikti realios pasaulio padėties. Užtat visas žinias apie pasaulį reikia nuolat tikrinti, tikslinti, o pasaulio vaizdą nuolat perpiešti, jį tobulinti. Čia visi anglai yra nuostabiai vieningi!

Kadangi net gamtos pažinime gali būti tiek daug neobjektyvumo, tiek daug žmogaus konvenciškai sukurtų tiesų, tai suprantama, jog pažinimo tikėtinumas, jo tikrumo problemiškumas dar padidėja visuomenės pažinime! — juk žmonių pasaulis (visuomenė) dar nestabilesnis ir sudėtingesnis negu daiktų pasaulis (gamta). Todėl ne tik visa p ką žinome apie visuomenės gyvenimą, apie jai tinkamiausią gyvenimo būdą, turi būti vertinama labai santūriai, bet ir pati visuomenė turi bbūti taip sutvarkyta, kad paklusdama tam tikrai, dabar teisinga laikomai gyvenimo tvarkai, turėtų galimybę tą tvarką keisti, vos tik ji pasirodys trukdanti žmonėms gyventi taip, kad jie galėtų laikyti save sveika visuomene, kad galėtų gerai jaustis — ir atskirai kiekvienas, ir visi kartu.

Ir D. Lokas siūlo tokį žmonių gyvenimo paaiškinimo bei gyvenimo sutvarkymo projektą — visuomenės teoriją. Žmogus yra gamtos dalis, turi gamtiškai sąlygotą būtį. Pirmines žmonių dorovės normas fiksuoja įpročiai ir papročiai, kurie pirmykštėms tautoms yra pagrindinės visuomeninio gyvenimo formos, saugojamos ir vėliau, jau sukūrus valstybę, nes normuoja ir tas gyvenimo sritis, kurių nepasiekia valstybė ir įstatymų sistema. Valstybė atsiranda su nuosavybe, kuriai ginti reikia daugybės žmonių tarpusavio santykių greitos ir veiksmingos galios. Pirmiausia reikia principų ir taisyklių, kurių visi nuosavybės turėtojai galėtų ir privalėtų laikytis, antra, reikia realios galios, kuri tą laikymąsi galėtų kontroliuoti. Principai ir nuostatos priimami bendra valdymui paklūstančių žmonių sutartimi. Todėl visuomeninės sutarties tiesos yra konvenciškos ir gali būti keičiamos. Svarbiausia tokio visuomenės gyvenimo principų tobulinimo sąlyga yra tai, kad įstatymų leidžiamoji ir įstatymų vykdomoji valdžios būtų atskiros. Anglijoje įstatymų leidimas buvo sutelktas parlamente, atstovavusiame ir žemiesiems, ir aukštiesiems visuomenės sluoksniams, o valdymas — karaliaus rankose. Suprantama, karalius darė įtakos ir įstatymų formulavimui, ir ppriėmimui. D. Loko teorija, teoretizavusi buržuazinių laisvių prioritetą, žymiai sustiprino parlamento vaidmenį. Tuo atveju, jeigu įstatymų vykdymo valdžia uzurpuoja kitų teises, tauta gali pašalinti tokią valdžią.

Ne veltui Oliveris Kromvelis sakė: „kai aš teisiu karalių, kiekvienam žmogui darosi aišku, kad jokia netiesa negali likti nenubausta“.

Jeigu T. Hobsas nubrėžė buržuazinės santvarkos teorinius metmenis, tai D. Lokas padėjo buržuazinio demokratizmo pamatus. Džono Loko valstybės teorija padarė poveikio daugumos Europos valstybių vystymuisi. Prancūzo Š. Monteskjė perkurta ji akivaizdžiausiai paveikė Didžiosios prancūzų revoliucijos brandą ir JAV valstybinės sistemos susiformavimą (įstatymus JAV leidžia Kongresas, vykdo prezidentas, jų ginčus sprendžia Aukščiausiasis teismas).