I. Kanto dorovinės teorijos analizė

Kontrolinis darbas

I. Kanto dorovės teorijos analizė

Įvadas

Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žymaus XVIII-tojo

amžiaus mąstytojo Imanuelio Kanto sukurta dorovės teorija. Pagrindinis šio

darbo tikslas: išnagrinėti I. Kanto sukurtą dorovės teoriją, aptarti

vertybių vaidmenį joje. Pagrindiniai šio darbo uždaviniai:

1. Susipažinti su „vertybės“ sąvoka. Žinoti, kas tai yra „

dorovinės vertybės“, kokia jų reikšmė žmogui.

2. Trumpai aptarti, kuo I. Kanto etika skyrėsi nuo ikikantinės

etikos.

3. Išnagrinėti kategorinį imperatyvą, kuriuo ir rėmėsi I.

Kantas, kurdamas šią dorovės teoriją.

4. Rasti ppagrindines vertybes, kurias privalėjo turėti žmogus,

norėdamas būti doras.

Taip pat rašydama šį darbą, stengsiuosi atsakyti į man iškilusius

klausimus, nagrinėjant šią temą pvz.:

• Ar I. Kantas buvo teisus etiką nukreipdamas į

privalėjimą?

• Ar I. Kantas buvo teisus sakydamas šiuos žodžiais:

“Kad žmogus elgtųsi moraliai, būtų garbingas ir doras,

jam nereikia išeiti mokslų ir sugebėti filosofuoti-

pakanka paklusti kategoriniam imperatyvui“.[ I.

Kantas, 1987 p.13]

• Ar šiais laikais „pareigos“ sąvokos supratimas labai

skiriasi nuo I. Kanto supratimo?

• Ar II. Kantas neprieštarauja savo posakiui, kad žmonės

bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą

visiškai tokius, kokie jie yra, savo teorijoje?

ir į daugelį kitų klausimų.

Rašydama šį kontrolinį darbą rėmiausi įvairia literatūra. Teko

perskaityti ir I. Kanto „ Praktinio proto kritika“, „Dorovės metafizikos

pagrindai“. Šių knygų turinys nebuvo lengvas, tad rėmiausi ir kita

literatūra tam, kad būtų aiškiau suprasti I. Kantą ir jo sukurtą dorovės

teoriją.

1. Kas tai yra dorovinės vertybės?

Kalbant apie tai, kas yra dorovinės vertybės, kokia jų specifika,

reikia bent trumpai paliesti vertybių sampratą. Etikos etiudų knygoje

„Dorovinės vertybės“ [ 1982 p. 60] yra labai aiškiai ir suprantamai

paaiškinama, kad vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrą gamtos ir

kultūros faktų reikšmingumą, atsirandantį visuomeninės praktinės žmonių

veiklos pagrindu. Kai kurie daiktai, kultūros reiškiniai, žmogaus poelgiai

dėl savo vietos ir vaidmens praktiniuose žmonių santykiuose pasidaro tam

tikra prasme, teigiamu ar neigiamu požiūriu visuomeniškai reikšmingi.

Vertybėmis paprastai laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai. Juose

„kristalizuojasi“ visuomeniniai interesai, dėl to jie atlieka dvejopas

funkcijas- patenkina pavienių žmonių ar ištisų jų grupių poreikius, taip

pat bendros jjų veiklos interesus, o kartu pastaruosius iš dalies skatina,

palaiko ir formuoja, tikslingai kreipia žmonių veiklą, normina jų

santykius.

Šios knygos pradžioje [ 1982, p. 6] yra apibrėžta ir kas tai yra

dorovinės vertybės –tai specifiška dvasinių vertybių sritis. Paprastai

skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Pirmosios-

tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmogiškumo, teisingumo ir

kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis

vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės

vertybės yra darbštumas, drausmingumas, kuklumas ir daugelis kitų teigiamų

charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio

pobūdis. Pagaliau patys žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiai

taip pat turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja

save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina

esamus visuomeninius santykius, padeda arba kliudo dorovinei pažangai.

Toje pačioje knygoje, antrame jos skyriuje, rašoma, kad vertybės

nėra „įskiepijamos“ į individo sąmonę. Individas, kaip dorovės subjektas,

bręsta kaip automatiška, aktyvi ir atsakinga asmenybė, kuri dorovines

vertybes įsisąmonina savarankiškai, laisvai, suderindama su savo gyvenimo

patirtimi. Įsisąmonindamas dorovines vertybes, individas ugdo savo sąžinę,

privalėjimą, pareigos pajautimą, kurie yra individualūs asmenybiški

fenomenai. Dorovinės vertybės yra tik ta įpareigojanti visuomeninė aplinka,

kurioje formuojasi individuali dorovinė sąmonė [ Etikos etiudai, 1982, p.

71]. Sutinku su šiais žodžiais. Aiškiai ir suprantamai paaiškinta, kas tai

yra tos dorovinės vertybės. Manau, kad nėra tokio asmens, kuris būtų

visiškai nedoras, tiesiog, dažnai aplinkiniai susidaro tokią nuomonę apie

vieną ar kitą asmenį. Manau, kad taip būna todėl, kad ne visi žmonės žino

ar supranta , kas tai yra toji dora, kas tai yra tos dorovinės vertybės. I.

Kantas teigė, kad žmogui nebūtina išeiti mokslų, kad būtų doras, tačiau aš

manau priešingai, žmogus turi mokytis, turi šviestis, bent dėl minimalaus

savo išprusimo.

Apžvelgėme, kas tai yra dorovinės vertybės. Manau, kad visiems

yra suprantama tai, kad skirtingose praktinės žmonių veiklos srityse

istoriškai susiformuoja skirtingos ir savitos vertybės, skirtingi jų

vertinimai. Taigi, ssekančioje šio kontrolinio darbo dalyje, kalbėsiu, apie

garsųjį Imanuelį Kantą, apie tai, kokios gi jam tuo metu atrodė

svarbiausios vertybės, koks tuomet turėjo būti moralus, dorovingas žmogus,

kuom jis rėmėsi visą tai įrodinėdamas.

2. Imanuelio Kanto teorija, svarbiausių vertybių vaidmuo joje

A. MacIntyre‘o žodžiais tariant, etikos istorijoje Kantas yra

viena didžiausių išskirtinių figūrų. Nes greičiausiai dauguma vėlesnių

filosofų, taip pat ir daugelis tų, kurie buvo sąmoningai nusiteikę prieš

Kantą, etiką, kaip dalyką, apibrėžė Kanto terminais. Daugeliui tų, kurie

niekada negirdėjo apie filosofiją, jau nekalbant apie Kantą, dorovė yra

daugmaž tai, ką apie ją sakė Kantas. Kodėl taip yra, galima būtų paaiškinti

tuo, kad kai Kantas apie tai kalbėjo, jį išgirdo ir suprato [A. MacIntyre,

2000, p. 174]. Norėčiau bent trumpai aptarti, kuom I. Kantas skyrėsi nuo

kitų filosofų. J. Baranovos manymu, I. Kanto klausimas „Ką aš privalau

daryti?“ radikaliai skiriasi nuo antikos etikos klausimo „Kaip žmogui

geriausia gyventi?“. I. Kantas savo etiką grindė kasdiene moralia sąmone.

Jis veikiau ne tiek tęsė ankstesnę moralės filosofijos tradiciją, kiek

kritikavo ją. Visų pirma jis paneigė eudemonistinę etikos tradiciją.

Aristotelio manymu, žmogaus gyvenimo siekiamybė yra laimė ( eudaimonia,

palaima, gerovė), I. Kanto požiūriu– pareiga. Etiką jis laikė mokslu,

nurodančiu žmogui, ne kaip tapti laimingam, o kaip tapti vertam laimės.

Kita vertus, ankstesnės etikos kūrėjai, I. Kanto manymu, labai klydo

manydami, kad moralės fenomeną galima kkildinti iš svetimų jai dalykų. Jie

grindė etiką heteronominiais empiriniais principais. I. Kantas pirmasis

pabandė atskleisti moralės fenomeno autonomiškumą. I. Kantas savo etiką

grindė ne jausmu, o praktiniu protu. Praktinio proto sugebėjimas vadovautis

tik mąstymu, atsisakius visko, kas susiję su jausmais, kas empiriška, ir

yra , pasak jo, moralės dėsnio galimybės sąlyga. I. Kanto etika pagrįsta

ikipatyriminiais ( aprioriniais), protu suvokiamais moralės principais. [

J. Baranova, 2002, p. 197-198]. Sutinku su I. Kantu. Tik man norėtųsi

pastaruosius du klausimus sujungti ir iškelti tokį klausimą „ Ką žmogus

privalėtų daryti, kad jam būtų gera gyventi?“. Filosofas buvo visiškai

teisus sakydamas, kad žmogus pirmiausia turi „užsitarnauti“ laimę, nes juk

žmogus turi būti jos vertas. Kiekviena asmenybė nori būti laiminga ir mes

to jokiu būdu negalime paneigti, bet užsitarnauti jos, tikrai ne kiekvienas

stengiasi. Pats I. Kantas teigė, kad užsitikrinti sau laimę- pareiga, nes

nepasitenkinimas savo padėtimi tarp daugybės rūpesčių ir nepatenkintų

poreikių galėtų lengvai virsti didžiule pagunda nesilaikyti pareigos.

Tačiau, ir nekreipdami dėmesio į pareigą, visi žmonės jau savaime turi

didžiulį vidinį norą būti laimingais, nes kaip tik šioje idėjoje ir

susijungia visi polinkiai [ I. Kantas, 1980, p. 23]. Manau, kad galime

sutikti su šiais I. Kanto pasakytais žodžiais. Kai žmogus yra nelaimingas,

jis darosi pasyvus ir sau, ir kitiems žmonėms. Tačiau dauguma žmonių, kurie

mano, kad jie turi būti laimingi, kad

jiems turi sektis viskas, ko jie

besiimtų, niekuomet nepagalvoja apie tai, kodėl gi jie turi būti laimingi

ir kodėl gi jiems turi viskas sektis? Aš esu įsitikinusi, kad jei nori, kad

tau sektųsi, pirmiausia, turi norėti, kad sektųsi ir kitiems. Jeigu tave ,

pavyzdžiui, „supančioja“ pavydo jausmas matant kitų džiaugsmą- yra labai

negerai. Aš manau, kad mes turime ir kitiems padėti įvairiose gyvenimo

situacijose, jei tik sugebame, turime būti neabejingi kitų skausmui,

nelaimei. Ir į kiekvieno žmogaus gyvenimą pasibels panaši situacija, kuomet

jam reikės kitų pagalbos ir jjei jis buvo kažkada neabejingas kito prašymui,

jam bus suteikta ta pagalba ir jis bus laimingas vienu ar kitu atžvilgiu.

Tačiau tokiomis, ar panašiomis situacijomis mes vadovaujamės jausmais, o I.

Kantas siūlė jausmų visiškai atsisakyti ir jais nesivadovauti. Tačiau I.

Kantas nesakė, kad mes turime būti abejingi kitiems žmonėms laimės

atžvilgiu. Pasak jo, žmonija galėtų išlikti, jei niekas niekuo prie kito

laimės neprisidėtų, bet nieko iš jo tyčia ir neatimtų; tačiau kai

kiekvienas žmogus nesistengia tiek, kiek jis gali, padėti įgyvendinti ir

kitų tikslus, turime tik negatyvų, o nne pozityvų atitikimą su žmogumi kaip

tikslu pačiu savaime [ I. Kantas, 1980, p. 64]. Sutinku su filosofu.

Kiekvienas žmogus turi siekti savo laimės ir tikslų, bet turi ir kitiems

padėti šių dalykų siekti.

Taigi, eudemonizmą etikoje I. Kantas pakeičia deontologija (

etikos kryptis, teigianti, kad pareiga yra moralaus elgesio griežtas

kriterijus). Jis griežtai atskiria moralę nuo sėkmės ir laimės.

„Praktinio proto kritikoje“ rašoma, kad nuo antikos laikų buvo

įsigalėjusi eudemonistinė dorovės samprata, kuri laimę laikė didžiausia

vertybe ir moralumo kriterijumi. Šią sampratą perėmė ir religinės etikos

teorijos, aukščiausiu gėriu taip pat laikiusios laimę. Su eudemonizmu I.

Kantas nesutiko. Pasak jo, ji visada individuali, kiekvienam žmogui

skirtinga, taigi neturi objektyvaus ir visuotinio pobūdžio,- vis dėlto jis

teisingai nurodė, jog laimė negali būti moralumo kriterijus, jog ji pati

reikalinga pagrindimo. Etikos objektas esą ne laimė, ne tai, kaip žmonės

turi pasidaryti laimingi. Etika- mokslas apie tai, kaip žmonės turi tapti

verti laimės. O jei laimė tapatinama su malonumų patyrimu, su gyvenimo

malonumo įsisąmoninimu ( hedonizmas), tai tokios laimės pavertimas dorovės

determinantu būtų ne kas kita kaip savimeilės pprincipas. Kantas manė, kad

dorovės teoriją reikia kurti ne suinteresuotumo atpildu už dorą elgesį

šiame ar aname pasaulyje pagrindu. Priešingai, tą pagrindą turi sudaryti

moralinės nuostatos grynumas, tai, kas besąlygiškai gera. Besąlygiškai gera

negali būti materialios vertybės ar vidinės žmogaus savybės, nes jos gali

nukreipti ir į blogį. I. Kantas įsitikinęs, kad protui absoliučiai,

besąlygiškai vertinga tik viena – gera valia. Gera valia- tai toji kuri

skatina atlikti pareigą. I. Kantas daro skirtumą tarp elgimosi iš įgimto

polinkio ir elgimosi iš pareigos. Sakysime, žmogus nepažeidžia gyvenimo

normų dėl savisaugos iinstinkto, žinodamas, kad jo negeri darbai gali būti

atskleisti ir jis nukentės. Žiūrint iš šalies jis gyvena lyg ir dorai.

Betgi tokia nuostata terodo legalų elgesį, o legalumas dar nesąs moralumas.

Elgesys gali būti laikomas moraliu tik tuo atveju, kai elgiamasi iš

pareigos dorovės dėsniui, t. y. kai žmogus paiso ne savisaugos ar kitų

instinktų ir ne jais remdamasis vertina galimus savo elgesio, kuriam jį

skatina jo juslinė prigimtis, padarinius, bet kai jis elgiasi iš pareigos,

sukuriančios būtiną moralinę prievartą, kuriai jis besąlygiškai paklūsta.

Pačią pareigą I. Kantas suprato kaip paklusimą dorovės dėsniui, kaip

poelgį, atliekamą besąlygiškai laikantis dėsnio. Kad poelgiai būtų

vertinami kaip moraliai geri, nepakanka, kad jie atitiktų dorovės dėsnį;

reikia, kad būtų pasielgta vadovaujantis dėsniu, kaip besąlygiška norma,

sukuriančia privalėjimą [ I. Kantas, 1987, p. 6-8]. Tačiau, ar tai būtų

teisinga žmogaus atžvilgiu? Ar tai nėra panašu į tai, ką mes šiandieną

vadiname žmogaus prievartavimu psichologine prasme? Šiuo atveju drįstu

paprieštarauti I. Kantui. Jeigu visi žmonės elgtųsi tik pagal dorovės dėsnį

vien iš pareigos, vien dėl to, kad jie privalo taip elgtis pagal dorovės

dėsnį, visiškai nepaisydami savo nuomonės, ilgainiui žmogų tai privestų iki

visiškos beprotystės. Juk kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė,

kiekvienas jų mąsto savaip? Ar gi įmanoma visus žmones priversti elgtis

įvairiose gyvenimo situacijose pagal kokį tai vieną stereotipą? Nemanau.

Tačiau I. Kantas mąstė kitaip. Jis kkalba tik apie tai, kad dažnas elgimasis

pagal dorovės dėsnį sukelia pasitenkinimo savimi jausmą[ I. Kantas, 1987,

p. 8]. Taigi, pasidaro aišku, ką I. Kantas laikė labai svarbiomis žmogaus

savybėmis. Pirmiausia, gera valia, nes tik ji verčia žmogų atlikti pareigą,

kas filosofui buvo be galo svarbu. Antra, kad žmogus būtų doras, jis turi

elgtis taip, kad visiems būtų gerai, jis turi elgtis pagal pagrindinį

dorovės dėsnį t. y. pagal kategorinį imperatyvą.

Kas tai yra imperatyvas? Pareigos paliepiamo elgesio forma

I.Kantas vadina imperatyvu ir skiria du imperatyvumo tipus:

• Hipotetinis (sąlygiškas) imperatyvas reikalauja elgtis

atsižvelgiant į tikslą:

privalote daryti tai ir tai ,jei norite pasiekti tą ar kitą

tikslą.

• Kategorinis imperatyvas-visuotinis dorovės dėsnis nurodantis

elgesį ,būtiną patį savaime ,nepriklausomai nuo tikslo-

būtent tai ir formuluoja šis imperatyvas. Kategorinis

imperatyvas paliepia: elkis taip ,kad tavo valios maksima

visada galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas.

Kitaip tariant, šis imperatyvas paliepia: elkis taip, kad

tavo elgesio taisyklę galėtų tapti visų elgesio taisykle.

Tai ir esąs pagrindinis dorovės dėsnis.

Taigi, I. Kantas žmoguje išskyrė tokias vertybes kaip, gera valia,

pareigos atlikimas, elgimasis pagal pagrindinį dorovės dėsnį- kategorinį

imperatyvą. Visa tai reikalinga žmogui tam, kad jis būtų doras, moralus.

Manau, kad pati svarbiausia I. Kantui žmogaus vertybė tai dorovė.

Šiame kontroliniame darbe daugiau nagrinėjamas kategorinis

imperatyvas, kkadangi I. Kantui, kaip jau minėjau, jis ir buvo pagrindinis

dorovės dėsnis. I. Kantas rašė, kad reikia pripažinti ir tai, kad dorovės

dėsnis turi tokią plačią reikšmę, jog jis yra būtinas ne tik žmonėms, bet

ir visoms protingoms būtybėms apskritai, ir ne tik atsitiktinėmis

aplinkybėmis ar išimtinais atvejais, bet besąlygiškai [ I. Kantas 1980, p.

34]. Tačiau su tuo galime nesutikti. I. Kantas manė, kad kiekviena protinga

asmenybė elgiasi pagal tą dorovės dėsnį. Tačiau tikriausiai jis laikė visus

tuos žmones, kurie taip nesielgė- kvailiais, ne žmonėmis. Jis juk teigė,

kad kategorinis privalėjimas yra bendražmogiškas, tai reiškia, kad visi

protingi žmonės privalo laikytis kategorinio imperatyvo. Manau, kad I.

Kantas buvo per daug kategoriškas. Jis manė, kad toks elgimasis suteikia

tik pasitenkinimo jausmą ir nieko kito. Jis nesistengė suprasti to, kad

galbūt kiekvienam žmogui toks elgesys gali sukelti ir kitus jausmus pvz.:

laimės, polinkio, įpročio ir pan. Bet toks elgimasis gali suteikti ir

neigiamų pasekmių, kurių I. Kantas net neminėjo pvz.: žmogus elgdamasis

pagal kategorinį imperatyvą, nepaisydamas savo jausmų, gali suteikti

kitiems žmonėms skausmo, įžeisti juos, taip pat gali pats prieštarauti savo

įsitikinimams ir taip ilgainiui išsiugdyti nepasitikėjimo, nepasitenkinimo

savimi jausmą.

Tačiau I. Kantas manė kitaip. Prieš nuosprendį, kaip pasielgti

vienu ar kitu atveju, filosofas siūlė žmonėms kelti klausimą: kas būtų, jei

visi taip elgtųsi? Kitaip tariant, norint įsitikinti, ar elgesio taisyklė

morali, reikia

ją lyginti su pagrindiniu dorovės dėsniu, ar ji gali tapti

visuotine elgesio taisykle. I. Kantas aiškina šį klausimą duodamas pavyzdį

apie pažado netesėjimą, kurį pabandysiu savaip interpretuoti. Žmogus

atsidūręs sunkioje situacijoje pasižada daryti tai, ko jis tikrai

nepadarys. Jis davė pažadą priklausantį tik nuo aplinkybių, tačiau savyje

jis puikiai žino ir tai, kad jis tikrai taip nepasielgs. Taigi, pabandykime

įsivaizduoti, kas būtų, jeigu kiekvienas iš mūsų taip elgtųsi? Jei ši

elgesio maksima taptų visuotiniu dėsniu? Mes negalėtume vienas kitu

pasitikėti, manytume, kad visi žmonės visada meluoja ir pan. Tai būtų

nepriimtina. Šis I.Kanto pasiūlytas pavyzdys man patiko, todėl, kad jį

interpretuojant, labiau į jį įsigilinant, matau, kad I. Kanto vaizduojamas

žmogus yra lyg tarp dviejų ugnių. Viena jo pusė norėtų pasielgti taip, kad

būtų jam geriau ,šiuo atveju, sumeluoti iš savimeilės, kas I. Kantui yra

nepateisinamas dalykas, kita žmogaus pusė lyg ir norėtų elgtis taip, kaip

kad norėtų, kad su juo būtų taip elgiamasi t. y. sakyti tiesą- elgtis iš

pareigos dorovės dėsniui, būti doru bei moraliu piliečiu. Manau, kad

pamąsčius, kiekvienas galėtume rasti ir savo pavyzdį, kurį galėtume

palyginti ir su I. Kanto duotuoju. Pirmasis pavyzdys, kuris man „šovė į

galvą“ būtų štai toks: kiekvienas vaikas nuo mažumės yra mokomas tėvelių,

auklėtojų, o vėliau ir mokytojų, kad visuomet reikia gerbti vyresniuosius

ir ypač senus žmones, ir tarkime, jeigu važiuojant aautobusu, pamatote šalia

jūsų stovintį seną žmogų reikia užleisti jam sėdimą vietą. Galiu drąsiai

teigti, kad tai yra kiekvieno žmogaus pareiga. Tačiau juk ne visi atliekame

šią pareigą. Bet šiuo atveju, pagalvojus, jeigu kiekvienas asmuo užleistų

visada savo vietą senesniajam, būtų labai gražu ir pagirtina. Juk

kiekvienas pasensime ir manau, kad būsime kitų gerbiami tiek, kiek gerbėme

patys kitus. Šiuo atveju, aš norėčiau sutikti su I. Kantu, nes taip būtų

teisinga. Tačiau ne paslaptis, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna ir tokių

situacijų, kuomet pasakius tiesą, būtų tik neigiamos pasekmės. Vis dėlto

pagrindinio dorovės dėsnio mūsų visuomenė negalėtų priimti. Ir tai tikrai

nereikštų, kad mes visi esame neprotingi, ne žmonės, ne dori ir panašiai.

I. Kantas svarbia žmogaus vertybe laikė ir orumą. Anot I. Kanto,

tik moralė ir žmogus, kiek jis pajėgus būti moraliu, gali turėti orumą

(.) , nors pareigos sąvoką suprantame kaip savo priklausomybę nuo dėsnio,

vis dėlto asmenyje, kuris atlieka visas savo pareigas, matome ir tam tikrą

didingumą bei orumą. Juk tai, kad žmogus paklūsta moraliniam dėsniui,

žinoma, visai nėra nieko didinga, bet didingumą sudaro tai, kad žmogus yra

to dėsnio kūrėjas ir tik todėl jam paklūsta [I. Kantas, 1980, p. 77].

Sutinku su I. Kantu tik tuo atžvilgiu, kad orumas yra viena iš dorovinių

žmogaus vertybių. Tačiau nepriimtinas man I. Kanto požiūris, kad didingumą

bei orumą ssudaro tai, kad žmogus yra dėsnio kūrėjas ir jam paklūsta. Mano

manymu, kad žmogus būtų didingas bei orus, nepakanka paklusti tik sau,

reikia vykdyti ir kitų asmenų „dėsnius“. Žmonės, kurie paklūsta tik savo

„dėsniams“ yra savanaudžiai, nepaisantys aplinkinių nuomonės. Taigi, šiuo

atveju, dar kartelį įsitikinu, kad iš tikrųjų I. Kantui buvo svetimi

jausmai, jis jais nesivadovavo ir draudė kitiems taip elgtis. Galbūt daug

tiksliau būtų, jeigu išreikščiau šią savo mintį kitaip. I. Kantas ,

paprasčiausiai, taip sukūrė šią dorovės teoriją, taip ją apibrėžė, kad

žmogus norėdamas tapti doru privalėjo elgtis tik taip, kaip liepė I. Kantas

savo dorovės teorija. Ir visą tai filosofas laikė pareiga, manė, kad tai

būtų teisinga visiems ir bet kokioje socialinėje aplinkoje.

Galbūt I. Kantas šia savo teorija ir joje iškeltomis vertybėmis,

siekė sulyginti visus žmones luomų atžvilgiu? Juk jeigu visi žmonės elgtųsi

pagal I. Kantą, jie visi būtų lygūs. Nebūtų skirstymo į luomus:

turtinguosius, pasiturinčiuosius, vargšus ir taip toliau, jeigu jų elgesio

maksimos taptų visuotiniais dėsniais.

Manau, kad I. Kanto tuometinis „vertybės“ sąvokos supratimas buvo

tikrai ribotas ir, sakyčiau, neteisingas. Lyginant anuos laikus su

dabartinėmis dienomis, daugeliu atveju, tosios, filosofo iškeltos vertybės,

virstų ne vertybėmis, o antivertybėmis. Tarkime, pareigą, aš suprantu, kaip

vertybe, kuomet žmogus ją atlieka norėdamas, niekieno neverčiamas bei

niekam nekenkdamas. Jeigu žmogus to nenori, jis neprivalo taip ar kitaip

elgtis, juk vertybės yyra laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai o ne tai,

kad vienaip ar kitaip būtų elgiamasi per prievartą.

IŠVADOS

Manau, kad pakankamai aiškiai ir išsamiai išanalizavau I. Kanto

sukurtą dorovės teoriją ir vertybių vaidmenį joje. Šiam filosofui pati

svarbiausia vertybė, kurią gali turėti žmogus- dorovė. Bet, kad žmogus būtų

moralus, dorovingas jis taip pat turi turėti gerą valią, kurios dėka žmogus

tampa pareigingu. Žmogus privalo elgtis taip, kaip liepia kategorinis

imperatyvas, kurį I. Kantas pavadino pagrindiniu dorovės dėsniu.

Sutinku su I. Kanto iškeltu klausimu „ Kaip žmogui tapti vertam

laimės?“, tačiau nemanau, kad filosofas buvo teisus etiką nukreipdamas

privalėjimo linkme. Buvo nesigilinama į žmogaus esybę, į jo vidinį pasaulį,

jo jausmus, iš žmogaus buvo tik reikalaujama. Nebuvo atsižvelgiama į

aplinkybes bei pasekmes. Buvo siūloma atsisakyti visko kas susiję su

jausmais, naudotis tik ikipatyriminiais moralės principais.

Manau, kad I. Kanto pasakyta mintis: žmonės bėgtų vienas nuo kito,

jei nuolat matytų vienas kitą visiškai tokius, kokie jie yra, turi gilią

prasmę ir kiekvienas ją suprantų savaip. Juk mes niekada nepažinsime kitų

taip gerai, kai kad pažįstame save patį.

Filosofas manė, kad žmogui nereikalingas mokslas tam, kad jis būtų

doras. Tačiau, iš kur gi žmogui įgyti žinių apie dorovingumą, moralumą?

Galbūt tais laikais taip buvo priimtina, tačiau lyginant tuos laikus su

šiandiena, mokslas yra labai reikalingas, vertybių samprata gerokai

skiriasi. Aš sutinku, kad II. Kanto vertybės labai svarbios ir šiuolaikiniam

žmogui. Tačiau mūsų visuomenė yra humaniškesnė, į žmogų yra žiūrima, kaip į

individualią asmenybę. Žmogus tik pats gali nuspręsti, kas jam yra svarbu

ir priimtina, bei kaip visa tai pasiekti.

PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Anzenbacher A. Etikos įvadas.- Aidai, 1995.

2. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika.- V., 2002.

3. Etikos etiudai- 6. Dorovinės vertybės.- V., 1982

4. Kantas. I. Praktinio proto kritika.- V., 1987.

5. Kantas. I. Dorovės metafizikos pagrindai.- V., 1980.

6. MacIntyre A. Trumpa etikos istorija.- V., 2000.