Determinizmas. Žmogaus laisv?s problema.

ĮVADAS

Žmogaus laisvės problema – viena iš praktinės filosofijos sričių ,

kurią daugelis filosofų labai išmintingai išanalizavo savo raštuose. Ji

apima laisvės sampratą, jos vykdymo galimybes. Klausimai “kas yra laisvė?”,

“kada žmogus yra laisvas?”, “kokią turime poelgių alternatyvą ir kaip ją

vertinti?”, bei daugelis kitų seniai yra filosofijos dėmesio objektas.

Laisvė suteikia žmogui individualumą. Tik laisvės dėka žmogus tampa

tuo , kuo jis nori būti, t.y. savimi. Taigi laisvės būvimas neatskiriamas

nuo žmogaus kaip asmenybės sampratos.

Laisvės problema neatsiejamai susijusi ir su etikos problema. Dorovė

neegzistuoja bbe laisvės.

Filosofiniai žmogaus laisvės tyrimai gali, viena vertus, siekti

teisingai apibrėžti jos sąvoką, nes laisvė, kad ir kaip jos jausmas

įsismelkęs į kiekvieno žmogaus sąmonę, visai nėra toks akivaizdus dalykas,

kuris nereikalautų, jau vien ieškant jam tinkamos žodinės išraiškos,

didesnio nei įprasta mąstymo grynumo ir gilumo; antra vertus, tie tyrimai

gali siekti atskleisti šios sąvokos sąsają su mokslinės pasaulėžiūros

visuma. Bet kadangi sąvokos niekuomet negalima apibrėžti pavieniui, ir

tikrai moksliškai pagrįsta ji pasidaro, kai susiejama su visuma, o tai ypač

svarbu laisvės sąvokai, kuri, jeigu išvis neprasilenkia su tikrove, turi

būti ne kokia nors subordinuota ar šalutinė, o vienas iš valdančių

svarbiausių sistemos elementų. Tiesa, pasak vienos senos, bet anaiptol

nepamirštos legendos, laisvės sąvoka esanti absoliučiai nesuderinama su

sistema, ir kiekviena į vienovę ir vientisumą pretenduojanti filosofija

imanti laisvę neigti. Šie teiginiai ssukelia daug diskusijų ir ginčų.

Šiame darbe kaip tik ir apžvelgiama pati laisvė, determinizmai ir

žmogaus laisvės problema. Šio darbo uždavinys- kuo tiksliausiai aprašyti

tuos fenomenus, kuriuose laisvė pasirodo ir iškelti laisvės esmę ir

prigimtį.

Kai kurie filosofai atkreipė dėmesį į realiame pasaulyje esančius

savotiškus reiškinių ryšius. Pastebėta, kad reiškiniai egzistuoja ne

laisvai vienas greta kito, o yra susiję, sąlygoja vienas kitą, kai vieno

reiškinio poveikis kitam sąlygoja naujo reiškinio atsiradimą. Tokia

reiškinių sąveika yra priežastinė sąveika. Požiūris, kuris reiškia

įsitikinimą, kad viskas turi savo priežastis ir prie tam tikrų sąlygų jos

sukelia pasekmes, vadinamas determinizmu ( lot. determinare – lemti,

sąlygoti).

Priežastinę reiškinių sąveiką žmogus aptiko labai seniai savo

kasdienėje patirtyje. Praktinėje veikloje akivaizdžiai matomas ryšys tarp

veiksmo ir jo rezultato – veiksmas-priežastis duoda rezultatą-pasekmę.

Praktinis patyrimas rodė, kad kartojant tą patį veiksmą, kartojasi ir

rezultatas. Iš šios patirties sekė teorinė išvada : žinant priežastį galima

numatyti pasekmę. Pasikartojantis priežasties ir pasekmės ryšio pobūdis

formavo vaizdinius apie tikrovėje glūdinčią tvarką. Jei pakartotinai

pasirodžius priežasčiai, kartojasi ir pasekmė, vadinasi, reiškiniai

atsiranda ne bet kaip, ne chaotiškai, o tam tikru būdu, tvarkingai.

Priežastingumas buvo pirmoji suvokta tikrovės natūralios tvarkos apraiška,

ir todėl moksliniam pažinimui keliamas uždavinys – pažinti reiškinių

priežastis.

Vadovaujantis visuotinės reiškinių sąveikos principu ir laikant

tiriamą reiškinį vieningos tikrovės dalimi, jis bus suprantamas kaip visos

tikrovės sąlygotas dalykas. Kitaip tariant, kokio nors rreiškinio priežastis

yra ne baigtinis kitų reiškinių skaičius, o begalinė reiškinių visuma arba

visuotinė reiškinių sąveika. Kiekvieną reiškinį formuoja sąlygos, kuriomis

jis egzistuoja. Bandant jį izoliuoti nuo tų sąlygų, reiškinys taps

kokybiškai kitas, nes pateks į kitas sąlygas. Reiškinio izoliuoti nuo visos

tikrovės neįmanoma, nes izoliuojant jį nuo vienų sąlygų, jis automatiškai

atsiranda kitose sąlygose. Be to, kiekvienas reiškinys pat įeina į sąlygų

kompleksą ir daro įtaką kitiems reiškiniam. Vadinasi , reiškinių tarpusavio

sąveika yra grįžtamojo pobūdžio – priežastys tampa pasekmėmis, o pasekmės –

priežastimis.

Kita vertus daiktų ryšys paaiškinamas tikslų ryšiu, nes kiekvienas

tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti. Todėl galima kalbėti apie

kauzalinį ir finalistinį determinizmą. Šia prasme determinizmo sąvoka yra

platesnė už priežastingumo sąvoką. Vadinasi, determinizmo sąvoka apima ir

kauzalizmą , ir finalizmą, nes ir priežastys, ir tikslai gali sąlygoti

reiškinius, t.y. juos determinuoti.

Tačiau daugelis mąstytojų su požiūriu, kad pasaulyje viskas paklūsta

griežtai tvarkai, nesutiko. Jų pagrindinis argumentas prieš determinizmą

buvo žmogaus valios laisvės faktas. Bet kokioje situacijoje žmogus gali

pasirinkti kaip jam elgtis. Dažni atvejai, kai vienodose aplinkybėse žmonės

elgiasi skirtingai. Vidinis laisvės pajautimas yra esminė žmogumi buvimo

sąlyga. Deterministai su tuo nesutiko. Jų nuomone, viskas yra būtina. Todėl

ir žmogaus poelgiai bei sprendimai yra būtini. Valios laisvės šalininkai

įrodinėjo, kad be laisvės žmogus – ne žmogus. Jeigu žmogus neturėtų

pasirinkimo laisvės, tai jis negalėtų būti atsakingas nei moraliai, nei

teisiškai už savo poelgius ir veiksmus. Vokiečių filosofai Kantas ir Fichte

pripažino, kad gamtoje vyrauja būtinumas, tačiau ir pabrėžė, jog žmogus yra

ne tik gamtinė, bet ir dorovinė būtinybė. Kaip gamtinė būtybė žmogus

paklūsta būtinumui, bet kaip dorovinė – turi pasirinkimo laisvę.

Iš to kas anksčiau pasakyta , galima teigti, laisvė, ne gamtos

reiškinys, bet pirmiausia žmogaus psichinio, dvasinio ir visuomeninio

gyvenimo fenomenas, kuris turi žmogui tam tikrą reikšmę, taigi yra

aksiologinis fenomenas, vertinamas arba teigiamai arba neigiamai. Viena

vertus, laisvė reiškia nepriklausomumą nuo ko nors , ir todėl laisvės

prasmė pareis nuo to, koks yra tas dalykas arba aplinkybė,nuo kurio

nepriklauso tas subjektas arba objektas, kuriam priskiriama laisvė. Laisvė

idėja kaip tik pasirodo šita neigiama prasme. Bet antra vertus , šita

nepriklausomybė gali būti nustatoma ir vertinama atsižvelgiant į vieną arba

kitą tikslą, į vieną arba kitą vertybę, kuri per laisvę ir pačioje laisvėje

gali būti įvykdoma. Tatai bus laisvė teigiama prasme. Ir aišku, kad ir

šiuo atveju laisvės prasmė, šios idėjos turinys priklauso nuo to tikslo

arba vertybės, kuri per jį gali būti realizuojama.

Tos sritys kurioms taikoma laisvės idėja ir kuriose ji pasireiškia,

yra labai įvairios; jos apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą – pradedant

nuo aukščiausių jo dvasinio buvimo ir veiklumo laipsnių ir baigiant kūnine

jo prigimties šalimi. Bet visur laisvė yra toks momentas, kuris

charakterizuoja pirmiausią žmogų ir žmogaus santykį su visu tuo , kas šiaip

ar taip sąlygoja jo buvimą.

Gamtoje nėra vietos laisvei, nes gamtinius vyksmus valdo medžiagos

determinizmas. Tam tikra atominių vyksmų neapspręstybė, kuri turima mintyje

fizikos indeterminizmo terminu, neteikia pagrindo laisvę įžiūrėti

gamtoje, nes laisvė iškyla tik su apsisprendimo galimybe, o paprasta

neapspręstybė dar nereiškia apsisprendimo galimybės. Apsisprendimo

galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys yra nebe gamtos , o dvasios

dalykas. Jei ir žmogaus būtį išsemtų kūnas , tai ir žmogus liktų paprasta

gamtine būtybe, palenkta būtinybei. Nors savo kūnu ir priklausydami gamtai,

tačiau patys savyje nesame gamta, nes nesame tik kūnas. Tasai , kuris

įgalina žmogų iš gamtos išsiversti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita

kaip laisvė. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų

gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima šia prasme

teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijos

santykis radikaliai keičiasi einant nuo gamtos į laisvę. Gamtinėse būtybėse

esmė yra tiesiog duota tuo būdu, kad ji yra visada jau realizuota pačiu

faktiniu buvimu. Tai galioja ir mūsų kūninei būčiai. Kitaip yra su laisve,

kuria iš gamtos išsivežiame į dvasinę būtį. Laisvė yra ne duota, o užduota,

būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties

žmogaus laimima. Griežtai

tariant, ne laisvi

gimstame, o privalome laisvi tapti. Kiekvienas lygiai

turi tik principinę laisvės galimybę, bet faktiškai šią galimybę kiekvienas

aktualizuoja tiek , kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme pats save

sukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save

sukurti.

Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir iššaugdami į morališkai

atsakingas asmenybes. Kultūra ( plačiąja šio žodžio prasme) suteikia mums

laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik

atskleisti. Bet kada atskleidžiame gamtos dėsnius, tuo pačiu atskleidžiame

kelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtais simboliais, gamtos

padarus ppaverčiame savo kūriniais ir abejingąja gamtine tikrove perkeičiame

savu pasauliu. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu.

Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno negu esame gavę iš tėvų, ar kitokio

charakterio , negu nulemia paveldėjimo veiksnių sąveika, bet moralinę savo

asmenybę galime laisvai plėtoti.

Išsiveržti į laisvę – tai iš gamtos išsiveržti į moralinę tikrovę.

Gamtinė tikrovė yra iš esmės faktinė tikrovė, kurioje normos ir faktai yra

neišskiriami ir todėl būtinai sutapę. Priešingai, moralinėje tikrovėje

galioja faktų ir normų įtampa. Nieko nėra čia būtina, užtat visa yra

galima, nors nne visa yra lygiai vertinga. Vietoj gamtinės būtinybės laisvė

žmogų pastato prieš moralinio apsiprendimo prievolę. Jei laisvė nepakiltų

aukščiau savivalės, ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, o greičiau iš

kosmo nusmukimas į chaosą. Nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lygiai

yra ir geram, iir blogam. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopolį į

kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs

neabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne

savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas.

Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais :

sąžinės laisvė išpažinti pasirinktą tikėjimą ar jokio tikėjimo neišpažinti,

apskritai minties laisvė atstovauti turimoms pažiūroms moksle, politikoje

ir t.t., spaudos ir žodžio laisvė viešai skelbti savo ir kritiškai vertinti

svetimas pažiūras, organizavimosi laisve ir t.t. Visos šios laisvės yra

tarpusavyje susietos, ir laisvė yra pažeidžiama, jei ji vienoj kurioj srity

paneigiama. Laisvę laiduoti nepakanka nevartoti ir tiesioginės prievartos,

o reikia sukurti ir tokias sąlygas, kuriose atskiri individai iš tiesų

galėtų laisve naudotis. Pirmiausia buvo kovota už politinę laisvę kaip

teisę lemti įstatymų leidybą ir valdžios parinkimą. Tam reikalui buvo

sukurta

perlamentinės demokratijos ssistema su visiems piliečiams suteikta teise

dalyvauti demokratiniuose rinkimuose. Po tam tikrų kovų beveik visuose

kraštuose balsavimo teisė suteikta ir moterims. Šalia politinės

demokratijos vėliau iškilo ir ūkinės demokratijos mintis, iškėlusi

valstybei socialinės globos uždavinius laiduojant asmeniui tam tikrą

socialinę nepriklausomybę, laisvę nuo skurdo ir baimės jame atsidurti.

Laiduoti kultūrinių bendruomenių laisvę nuo etatizmo grėsmės keliama

kultūrinės autonomijos pasiūlymas.

Politinės laisvės samprata irgi išsiskleidžia bendruomenės gyvenimo

srityje, tačiau, skirtingai nuo kitų socialinės laisvės sampratų, ji

grindžiama ne individo priešpriešinimu bendruomenei, o pamatine prielaida,

kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti

laisvas nuo bendruomeninės substancijos. Negana to, politinė savimonė

paremta nors ir siaura, bet teisinga intuicija, kad bendruomenė yra pati

svarbiausia individo laisvės sąlyga. Saugodama , kad ir santykinę individo

neliečiamybę , taigi ir jo transcendentiškumą kitų individų atžvilgiu,

kartu bendruomenė saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo

savivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiant

kitų individų egzistenciją. Politinė laisvė neatskiriama nuo įstatymo,

kuris yra ne kas kita, kaip individo substancialumo išraiška ir jo

transcendentiškumo kitų individų atžvilgiu įtvirtinimas. Politinėje laisvės

sampratoje pirmą kart pasirodo laisvės kaip atvirumo Kitam, kaip kito –

būties pripažinimo ir savivalės autentiško apribojimo užuomazgos. Laisvė

suvokiama kaip savivalės priešingybė, kaip antisavivalė. Politinės laisvės

prielaida – pozityvi individo auto-nomija, individo paklusnumas vidiniam

įstatymui, kuris yra ne kas kita, kaip nepriverstinis individo įsistatymas

į tam tikras ribas arba jo metafizinis įsibuvimas į savąjį baigtumą. Tačiau

politinė laisvė kyla iš metafizinės laisvės, pastarąją pastebimai

susiaurindama, ir kaip tik todėl negali būti laikoma autentiškos laisvės

ekvivalentu.

Psichologinė laisvės samprata kyla iš žmogui tariamai įgimto laisvės

jausmo, kurį iš tikrųjų sukelia kasdienių situacijų įvairovė ir būtinybė

tose situacijose orientuotis. Būtinybė situacijų brūzgyne surasti savo

kelią suvokiama kaip galimybė rinktis arba , platesne prasme, kaip laisvo

pasirinkimo galimybė. Ieškant savojo kelio situacijų įvairovėje ir net

vienai situacijoje būdingoje ar net neišvengiamoje įvairovėje, visada

galimi keli pasirinkimo variantai. Žodžiu , bet kurioje situacijoje galiu

laisvai pasirinkti vieną ar kitą daiktą, atlikti vieną ar kitą veiksmą.

Psichologinė laisvė dažniausiai tapatinama su nemotyvuojamais siekiais bei

nemotyvuojamu elgesiu ir traktuojama kaip galimybė siekti ir elgtis kaip

nori.Šiuo atveju tariama, kad pasirinkimo šaltinis ir galutinė instancija

esu aš pats, o pasirinkimo motyvai , tiek vidiniai, tiek išoriniai, patys

pasirenkami. Aš pats esu motyvų šeiminkas ir jų pirminė priežastis. Šitoks

laisvės jausmas ypač stiprus vaikystėje, kol žmogaus patirties laukas yra

labai nedidelis ir aplinkinis pasaulis žmogui beveik nesipriešina dėl tos

paprastos priežasties, kad su juo realiai nesusiduriama arba susiduriama

tik netiesiogiai. Vėliau šis laisvės jausmas silpnėja, nes žmogus,

kaupdamas patirtį, kuri visada skausminga, vis geriau įsisamonina savo

minčių ir veiksmų reguliarumą, jų neišvengiamybę,- jam vis dažniau tenka

mąstyti ir elgtis prieš savo valią ir paklusti slegiančiam priverstinės

elgsenos ir galvosenos automatizmui. Tačiau apskritai psichologinės laisvės

jausmas visiškai neišnyksta niekada, ypač žmogaus, turinčio infatilišką

samonę, kurios stabilumą labai palaiko globalinė samonė.

Laisvės idėja apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą- pradedant nuo

aukščiausių dvasinio buvimo ir veiklumo laispsnių ir baigiant kūnine jo

prigimties šalimi. Iš viso šito aiškėja laisvės daugiareikšmiškumas. Bet

visų laisvė yra toks momentas, kuris charakterizuoja pirmiausia žmogų ir

žmogaus santykį su visu tuo, kas šiaip ar taip sąlygoja jo buvimą! Antai

laisvės problema atsiranda religijos sferoje ir vaidina ten svarbų

vaidmenį. Kaip žmogus santykiauja su Dievu? Ar Dievas nulemia žmogaus

likimą? ( ypač jo galutinį išganymą arba pasmerkimą), ar tai pereina nuo

žmogaus laisvo apsisprendimo.Laisvę galima rasti tik Dieve, nes jis ir yra

laisvė. Kai kurie filosofai laisvę tapatina su buvimu pačiu savimi . Žmogus

tiek laisvas, kiek jis būna pačiu savimi. Būti savimi šiame pasaulyje

neparastai sudėtinga ir netgi vargu ar įmanoma. Todėl laisvė , kuria žmogus

apdovanojams iš prigimties, yra labai sunki būties našta, skatinanti

maištauti ne tik prieš pasaulį, bet ir prieš patį save. Žmogus –

maištininkas iš esmės yra laisvės žmogus. Maištas – išorinė laisvės

apraiška, atsiradusi dėl žmogaus laisvės apribojimo. Kita vertus, laisvė

yra vienintelis žmogaus santykio su Dievu, t.y. religijos pagrindas. Dievas

sukūrė laisvą žmogų ne tam , kad paskui priverstų Jį tikėti, garbinti ir

mylėti. To neįmanoma padaryti net Dievui, nes taip veikti Jis negali dėl

savo prigimties. Religijos požiūriu žmogus stovi priešais Dievą, kaip asmuo

prieš asmenį. Jeigu laisvė mums duota paties Dievo, nėra jokio pagrindo

manyti, kad Jis šią dovaną kuriuo nors atveju atšauktų, nes tai vienintelė

būtinybė, turinti santykius. Todėl religija iš tikrųjų kyla iš žmogiškosios

laisvės, iš laisvo apsisprendimo turėti santykius su Dievu. Religija ir

laisvė yra neatskiriamos. Prievarta naikina tikėjimą, nes pakerta žmogaus

santykių su Dievu pagrindą.Vadinasi žmogaus – maištininko savojo Aš bei

savo laisvės gynimas yra vienintelio galimo kelio į Dievą gynimas.

Kristus gali veikti

tik laisvame žmoguje , nes tik tokį jis gali

laikyti sau lygiu.

Kas atsitinka , kai laisvė pradedama tapatinti su laisva valia arba

valios laisve? Atsitinka tai, ką galima pavadinti visišku laisvės

įžmoginimu arba jos suidealinimu, kai laisvė suprantama ne kaip asmens

santykis su transcendentine būtimu, o tik kaip tam tikras asmens santykis

su pačiu savimi, tik netiesiogiai susijęs su tuo , kas esti anapus asmens

vidujybės. Laisvės arena perkeliama į uždarą valingojo ego kriauklę. Valia

yra ne kas kita, kaip natūrali asmens jėga, todėl laisvę sutapatinus su

valios laisve arba laisva valia, laisvė irgi susiejama su akla ego jėga.

kelti klausimą, ar žmogus turi laisvą valią, yra tas pats kaip kelti

klausimą, ar žmogus pasižymi tokia “ vidine” jėga, kurios nedeterminuoja,

taigi niekaip nevaržo, jokie veiksniai nei vidiniai, nei išoriniai. Iš

esmės tai reiškia klausti , ar žmogus pasižymi pirmaprade dieviška galia

esant reikalui iš nieko kurti būtį, o prireikus būtį vėl paversti nebūtimi.

Laisvės kaip laisvos valios horizonte nebelieka jokios transcendencijos.

Laisva valia yra būtent jėga, peržengianti bet kokias ribas, sunaikinanti

bet kokias kliūtis, ttrukdančias nevaržomai ego savisklaidai.

Laisvė iš esmės tapatinama su savivale, o savivalė suvokiama kaip ego

nepriklausomybė nuo išorinių kliūčių ir kaip ego nesusisistymas su

transcendentine realybe, buvo ir yra abejojama laisvės galimybe. Susidūrus

su pasaulio “kietumu” ir daiktiškosios tikrovės pasipriešinimu , žmogus

praranda laisvės jjausmą ir pamato esąs priklausomas bei sukaustytas to, kuo

jis neįstengia savavališkai disponuoti. Tada sakoma, kad laisvė yra

iliuzija. Iš tikrųjų , remiantis kasdiene patirtimi galima konstatuoti, kad

laisvė nėra jokia akivaizdi duotis. Pasauliškoji žmogaus egzistencija,

išsiskleidžianti pragmatiniame lauke, neigia laisvę kaip akivaizdų faktą.

Žmogus yra priklausoma būtybė giliausia savo esme.Jo priklausomumas yra ne

sociologinis , bet ontologinis.

Ekonominė laisvės samprata kyla iš poreikio materialiai nepriklausyti

nuo bendruomenės ar bent jau priklausyti minimaliai. Ši laisvė visų pirma

siejama su turtu , vadovaujantis įsitikinimu, kad juo individas

turtingesnis, juo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės, vadinasi, yra juo

laisvesnis. Laisvės apimtis yra tiesiog proporcinga individo vietai,

turtinėje bendruomenės hierarchijoje. Klasikinė šios laisvės sampratos

išraiška yra garsusis laissez faire ( leiskite veikti netrukdomai) –

principas , iškeltas naujaisiais amžiais, yrant tradicinei bendruomenei.

Šiuo principu išsakytas reikalavimas neriboti verslo laisvės, negniuždyti

privačios iniciatyvos, nukreiptos į besaikį turto kaupimą.Gilesnė šio

principo prasmė – individo nepriklausomybė nuo bet kokios valstybinės

reglamentacijos, o kartu ir nuo bendruomenės kišimosi į vadinamąją privačią

sritį, kuri visų pirma yra tapatinama su galimybe netrukdomai kaupti turtą

taip, tarsi tas turtas būtų tik absoliučiai savarankiško, tuštumoje

gyvenančio individo veiklos padarinys. Kaip pastangų įgyvendinti ekonominę

laisvę rezultatas atsiranda vadinamoji laisvoji rinka, individų

konkurencija ir privati iniciatyva. Nesunku suprasti, kad ši laisvė yra

negatyvi, jau nekalbant apie jos prieštaringumą. Negatyvi ji todėl, kad

grindžiama individo nepriklausomybės nuo bendruomenės iliuzija, o

prieštaringa todėl, kad turtas ne tik išlaisvina ( negatyviai) , bet

sukausto, nes individas , kaupdamas vis didesnį turtą, tampa vis labiau

priklausomas nuo medžiaginio egzistavimo sąlygų, o kartu – kadangi turtas

yra ne gamtinė duotis, bet į vieną tašką sukaupta mediaginė bendruomenės

galia – ir nuo bendruomenė, kuri vienintelė gali garantuoti ne tik galimybę

kaupti, bet ir galimybę išsaugoti tai, kas sukaupta. Turtas kaip nuosavybė

yra bendruomeninė institucija, todėl nuosavybės subjektas yra tiek pat

laisvas ir tiek pat sukaustytas institucinių varžtų. Ekonominės laisvės

pamatas ir branduolys irgi yra individo savivalė, kurią bendruomenė

neišvengiamai apriboja uždėdama įvairiausių reglamentacijų grandines.

Laisvė yra individualizacijos aktas, suponuojantis asmens savivoką,

kylančią iš savo baigtinumo ir ribų suvokimo, yra aišku, kad laisvė turi

protingas akis, ir galima tarti, kad žmogus yra laisvas tiek kiek jis yra

protingas, ir protingas tiek, kiek laisvas.

Tačiau kas gi yra protas, jei mes jį siejame ir kiek mes jį siejame

su laisvės fenomenu? Kasdieniškai suprasdami protą, visų pirma jį siejame

su pažinimu plačiąja šio žodžio prasme, tai yra praktinio pažinimo

neskirdami nuo teorinio. Praktinėje kasdienybėje protas tapatinamas su

nuovoka, techniniais įgūdžiais, sugebėjimu orientuotis situacijoje, greitai

ir sėkmingai prisitaikyti prie naujų ar kintančių aplinkybių. Taigi čia

protas traktuojamas kaip praktinės elgsenos instrumentas . Protas – tai

savivalės akis, parodanti jai trumpiausią kelią siekti realiatyvių tikslų.

Būti protingam kasdienybėje reiškia bbūti apdairiam, surasti efektyviausias

priemones įgyvendinti gyvybiškai svarbiems tikslams.

Laisvė ir protas nėra kokie nors skirtingi, iš pradžių atskirai

egzistuojantys ir savarankiškai veikiantys sugebėjimai, tik vėliau

susiliejantys į vienį. Laisvė jau pati savaime yra protinga, o protas pats

savaime laisvas. Laisvė atveria transcendenciją jau įforminto fenomeno

pavidalu, todėl yra protinga laisvė; protas telkia substancinį individą jau

kaip laisvas protas. Transcendencijos fenomenas yra laisvo proto ir

protingos laisvės kristalas. Todėl galime pasakyti, kad laisvė ir protas

yra tas pat; laisvę galėtume pavadinti dinamine, protą – statine

metafizinės patirties puse. Laisvė labiau linkusi į transcendencijos,

protas – į fenomeno pusę; laisvė yra savotiška metafizinės patirties “

materija” arba energija, protas – tos patirties “ forma”.Šiuo požiūriu

laisvė ir protas traktuotini kaip metafizinės patirties simetriniai

elementai. Laisvė atveria transcendenciją kaip galimą juslinį individą,

protas tą galimybę paverčia tikrove – jusliniu substanciniu individu.

Laisvė – proto galimybė, o protas – laisvės tikrovė. Laisvė nukreipta į

transcendencijos juslumą, protas į transcendencijos formą, kaip šita

transcendencijos fenomeną. Transcendencijos fenomenas kaip laisvės

kristalas iškyla tarpininkaujant protui.

Laisvės iliuzija ir reali laisvė yra visai skirtingi dalykai; negana

to laisvės iliuzija yra ypač pavojinga tuo, kad ji gali tapti ir tampa

pačiu patikimiausiu pavergimo instrumentu. Žmogus, žinantis, kad jis

nelaisvas, gali dėti pastangas tapti laisvu nepriklausomai nuo šitų

pastangų sėkmės ar nesėkmės. Bet jei žmogus jaučiasi esąs laisvas, reali

nelaisvė nuo jo ppasislepia, ir užuot siekęs laisvės kaip būties būdo,

žmogus mėgaujasi laisvės jausmu ir vis giliau grimzta laisvės iliuzijon.

Laisvės jausmo arba laisvės tik kaip jausmo vyravimas dabarties žmoguje

nulemtas to savotiško reiškinio, kurį apytikriai galima pavadinti globaline

sąmone. Tai modrenus reiškinys, susijęs su technologiniu pasaulio valdymu

ir totalinių ideologijų viešpatavimu. Šį reiškinį lemia dar vienas

veiksnys, sukeltas pirmojo ,- bendruomeninio gyvenimo suirimas, visuomenės

atomizacija, jos subyrėjimas į tariamai savarankiškus individus, kurių

gyvenimo ir mąstymo nebereguliuoja kadaise labai aiškios ir griežtos

bendruomeninio gyvenimo taisyklės, pasireiškusios per tradiciją, papročius,

moralę, ritualus, priklausomybę nuo gamtos ciklo reguliavimo ir pan.

Kiekvienas individas atomizuotoje visuomenėje jaučiasi esąs “asmenybė” kaip

savyje ir sau pakankamas biologinis ir pcichologinis atomas, minčių ir

veiskmų eiles galintis pradėti iš savęs , vadinasi, iš pradžių. Individas

kaip “asmenybė” jaučiasi esąs savo minčių ir veiksmų šeimininkas. Globalinė

sąmonė atsiranda tada, kai tokio atomizuoto individo “asmenybinis”

nepriklausomybės jausmas susiduria su pasauliu kaip “ vaizdu” , patį

pasaulį tariamai pateikiančių kaip užbaigtą ar net baigtinę visumą. Šį

tariamai užbaigtą ir baigtinį , t.y. būtent globalinį pasaulio vaizdą į

atomizuoto individo sąmonę įspraudžia vadinamosios masinės komunikacijos

priemonės, kurių terpėje įvyksta dviejų iliuzijų susidūrimas, sukeliantis

trečiąją iliuziją – laisvės jausmą.

Socialinė laisvės samprata kyla iš tariamos individo nepriklausomybės

ar bent jau tik dalinės priklausomybės nuo bendruomenės ; platesne prasme –

iš nepriklausomybės nuo kito individo arba anoniminių Kitų, esančių

už

tiesioginės patirties lauko ir niekada į jį nepatenkančių. Būti

nesusaistytam ar minimaliai susaistytam bendruomenės – toks yra socialinės

laisvės sampratos branduolys. Šiuo atveju laisvė suprantama, pavyzdžiui

kaip nevaržoma galimybė pasirinkti profesiją, užsiėmimą, gyvenimo būdą ir

net socialinę padėtį; arba kaip galimybė elgtis nepaisant prietarų,

konvencijų, viešosios nuomonės, moralės ir etiketo reikalavimū; kaip

galimybė nepriklausyti jokiai interesų ar jėgos grupei, neišpažinti jokios

ideologijos ar kolektyvinių pažiūrų į pasaulį ir žmogų. Laisvės sinonimu

tampa individo anarchija. Tai laisvė nuo bendruomenės. Globalinė samonė

ypač palaiko šią laisvės sampratą. Jei automatizuotas individas jaučiasi

esąs asmenybė ir tariasi galįs savo mintis ir veiksmus pradėti pats, tarsi

iš nieko, jame didesniu ar mažesniu mastu, tačiau neišvengiamai glūdi

originalo ir maištininko sindromas. Šio sindromo tvirali išraiška, tapusi

net ritualine formule, yra visiems gerai žinomi žodžiai : kiekvienas žmogus

yra nepakartojamas. Iš šio sindromo globalinė sąmonė išskleidžia savo

galingiausią ir veiksmingiausią ideologiją, kurios epicentras yra

vadinamosios žmogaus teisė. Žmogaus teisių subjektas, tiesa, užmaskuotu ir

ideologiškai iškreiptu pavidalu, yra asmenybė kaip psichologinis ir

somatinis atomas, žodžiu, kaip anarchiškas individas, priešpriešintas

bendruomenei. Galima pridurti, kad ir šioje laisvės sampratoje laisvė

tapatinama su savivale. Asmenybės autonomija iš tikrųjų yra laisvė-nuo arba

negatyvi laisvė, kurią mes ir vadinsime savivale. Būti nepakartojamam ir

turįti savo nuomonę yra dvi populiariausios šio anarchinio sindromo

formulės.

Ir pačioj laisviausioj santvarkoje nėra niekas automatiškai laisvas.

Laisvam galima būti neautomatiškai, o ttik savo paties pastanga . Kiekvienas

automatizmas, kritinės sąmonės išblėsimas, yra laisvės sunaikinimas. Nė

laisviausia santvarka negali priversti lyg kokiam darbui, tų , kurie patys

savo laisvę išblėsina sustingdami paročiuose, nekritiškai suklupdami prieš

autoritetus, atsakomybę pakeisdami paklusnybe, iš dvasinio tingumo savo

pažiūroms laikydami tai, kas tėra kitų ( prenumeruojamų laikraščių,

vadinamosiso” laiko mados” ir pan.) propaguojami dalykai. Nėra laisvės be

mąstymo ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam nors

kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam

sava, tas nėra ir laisva. Būti laisvam – yra lygu būti savimi pačiu

patetine šio žodžio reikšme. Tiek giliai laisvė išplėtojama ,kiek giliai

paties žmogaus dvasiškai išaugama.

Nors žmogus iš prigimties yra laisvas, tačiau jam nepaparastai sunku

išvengti šiame pasaulyje blogio paspestų ( įvairių pagundų pavidalu)

spąstų, į kuriuos ppakliuvus laisvė yra suvaržoma, gali būti net visiškai

sunaikinta. Norint išsaugoti ją, reikia nugalėti pagundų viliones. Žmogus,

nesuvokiantis savo pavergtumo, yra tikras vergas, net jeigu jis ir

laimingas. Laisvės neįmanoma tapatinti su gyvenimo patogumais, nes tokia ji

žmogų užmigdo ir atsibunda vėl sukaustytas vergo retežiais.Laisvė slypi

laisvoje dvasioje. Vadinasi, žmogui lemta amžinai trokšti laisvės, bet taip

niekada jos ir nepasiekti, nes “ kiekviena laisvės pergalė atsigręžia prieš

ją ir kviečia į naujas kautynes : kova dėl laisvės neturi pabaigos “.

Kodėl? Nes tik laisvas žmogus gali siekti tobulybės, o šito labiausiai

tokšta jo siela. Jis yra save peržengianti, transcendencijos link judanti

būtybė, kadangi ten slypi tai , kas labiausiai jį vilioja , – amžinosios

vertybės. Asmenybė neįmanoma be jų. Tikroji vertybių vieta – gyva žmogaus

širdis.

Laisvumo jausmas nesunaikinamas ir fatalizmo. Tegul žmogus įsitikinęs,

kad jo likimas nulemtas ir kad esmingai jis nepajėgia pakeisti būtinos jo

eigos. Vis dėlto jo elgesys aiškiai parodo, kad jis niekuomet nenustoja

įsitikinimo, jog ir likimo ribose jis galįs pasirinkti vieną arba kitą

galimybę. Todėl realiame , praktiniame gyvenime fatalizmas nesutampa su

griežtu ir nuosekliu determinizmu. Determinizmas – tai grynai teorinė

pažiūra. Fatalizmas, priešingai, – tai praktinę reikšmę galįs turėti

tikėjimas į tai, kad kiekvienam žmogui skirtas tam tikras likimas, kurio

jis negali išvengti, ir kad jo likimas pareina nuo tam tikrų aukštesnių

sąmoningų arba nesąmoningų galybių, nuo Dievo arba lemties, prieš kurią net

dievai negali kovoti. Šitą mintį įteigia žmogui ypač cikliškas gamtos

gyvenimas, nuolatinis atsiradimo ir išnykimo, gimimo ir mirimo

kaitaliojimasis, į kurį įtrauktas ir žmogaus gyvenimas.Tokia mintis įsigali

jau ikimoksliniame mąstyme ir plačiau išskleidžiama bei tiksliau

formuluojama filosofinėje refleksijoje. Šiuo atžvilgiu jau anksti žmogaus

sąmonėje atsiranda priešingumas, iš kurio vėliau kyla ginčas tarp

determinizmo ir indeterminizmo. Šie ikimoksliniai duomenys yra visiems

žinomi, nes atsiranda kiekvieno mąstančio žmogaus patyrime; vis dėlto tenka

prie jų kiek ilgiau apsistoti, nes tyrinėjant laisvės problemą mums svarbu

ne ttik susipažinti su filosofinėmis teorijomis, kurios ją nušviečia vienu

ar kitu aspektu, bet visų pirma su tais duomenimis, kurie sudaro jų faktinį

pagrindą.

IŠVADOS

Žinoma, iš to kas aukščiau išdėstyta apie laisvės problemą, toli

gražu dar nėra išsamus jos sprendimas. Išdėstyta koncepsija tik nubrėžia ir

iškelia tam tikrus esminius aspektus. Iš to kas pasakyta , mes matome , kad

laisvė turi teigiamą ir neigiamą reikšmę. Abi reikšmės neatskiriamos viena

nuo kitos. Kaip rodo kūryba, kurti nauja galima tik išeinant iš ribų to,

kas sena, ir šia prasme paneigiant tai, kas paprastai sąlygoja žmogaus

elgesį, t.y. tai, ką jam nurodo praeities patyrimas, jo įgimti arba įgyti

polinkiai, jo įpročiai ir aplinkos įtaka. Norint tiksliai nusakyti laisvės

problemą, reikia vienodai atsižvelgti ir į vieną , ir į antrą momentą, nes

neigiama laisvės reikšmė sąlygoja teigiamą. Teorijos, kurios svarsto

laisvės problemą, dažniausiai klysta tuo, kad iškelia vieną momentą ir

nepaiso antro. Antai tradicinė teorija, kuri buvo suformuluota viduramžių

filosofų, pabrėžia pirmiausia neigiamąjį momentą. Tatai – libero arbitrio

indiferentia teorija. Žmogaus laisvė reiškia tai, kad jis iš dviejų

galimybių ką nors daryti esamoje padėtyje vienodai gali pasirinkti vieną

arba kitą. Iš esmės valiai abi galimybės yra indiferentiškos. Taigi valios

aktas yra nepamatuotas ir nemotyvuotas. Tačiau tuo nusakomas tik vienas

valios aktų aspektas – tai, kad prieš pasirinkdama vieną galimybę valia

yra nedeterminuota. Bet aišku, kkad pasirinkusi valią jau yra determinuota.

Vadinasi, laisvą valią negalima apibūdinti kaip niekuo nedeterminuotą

valią. Priešingai, išeina taip, kad valia kaip tik nėra laisva, nes jai ji

abejinga bet kuriai galimybei, tai ji nereikli ir negali apsipręsti, bet

tada tenka pripažinti, kad valią veikiantys motyvai sąlygoja ją kaip

išorinės jėgos. Tada atsiranda Buridano asilo paradoksas : jei iš kairės ir

dešinės pusės nuo asilo bus padėtos dvi visiškai vienodos gniūžtės šieno,

tai jis pastips iš bado, nes neturės jokių motyvų, kurie leistų teigti

pirmenybę vienai iš jų. Todėl tenka pripažinti, kad ir laisva valia turi

savo ypatingą determinaciją, kurią tada reikia skirti nuo nelaisvos valios

determinacijos. Taip, ypač pradedant nuo I. Kanto laikų, ir sprendžia

klausimą kitos teorijos. Tatai ne priežastinė, o teologinė determinacija,

kur praeitis nenulemia ateities vienareikšmiškai. Šita nauja determinacijos

forma, kaip mes matėme, nešalina priežastinės determinacijos, bet remiasi

ja ; o priežastinė determinacija yra abejinga tos aukštesnės determinacijos

atžvilgiu. Tatai yra teigiama laisvės prasmė : žmogus nėra pajungtas

mechaniniam būtinumui, jis gali pasirinkti vieną arba kitą vertybę. Tačiau

jis gali ir nepasirinkti, nes pačios vertybės jo neverčia, jis pats

apsisprendžia jų atžvilgiu. Šia prasme žmogus yra causa sui, taigi šia

prasme pasiryžimo aktas būtinos priežasties arba motyvo. Bet tatai reiškia,

kad valia turi būti laisva ir neigiama prasme, kad vienos teologinės

determinacijos nepakanka valios apsisprendimui aiškinti. Tikra laisvė yra

asmenybės

laisvė, o asmenybė yra laisva nepriklausydama tiek nuo mechaninio

priežastingumo, tiek nuo vertybių privalomumo. Vadinasi, iš laisvės

prigimties jokiu būdu negali būti pašalintas ir neigiamas momentas (

pasirinkimo laisvė). O kaip tik šitame momente ( causa sui) glūdi tam

tikras iracionalumas, kurio iki šiol nė viena teorija negalėjo pašalinti

arba išaiškinti. Todėl tuo tarpu ir tenka laisvę nusakyti iš jos teigiamos

pusės, būtent iš jos kūrybinio pajėgumo, iš jos padarinių, iš jos vaisių.

Su šituo keblumu susijęs kitas, ne mažiau svarbus . Jei mes remiamės

schema : tteologinis ryšys – sąmonė ( psichika), priežastinis ryšys –

fizinis pasaulis,tenka dar išsiaiškinti , kaip laisvas valios

apsisprendimas gali kištis į įvykių eigą ir ją veikti. Iš tikrųjų ,

kiekvienas valios aktas , apsisprendimas kartu yra veiksmas, kuris vienaip

ar kitaip reiškiasi ir fiziniame pasaulyje visų pirma kaip tam tikras

fiziologinis procesas nervų sistemoje. Fiziologiniai procesai susideda iš

cheminių, elektrinių ir kitų fizinių veiksmų, kurie valdomi priežastingumo.

Vadinasi , ir valios aktas turi pavirsti vienu iš šio proceso komponentų.

Bet koks tai bus komponentas ? Jis turi būti fizinis, nes fizinius

reiškinius gali veikti tik fiziniai reiškiniai ( jie sudaro uždarą sistemą

– tai supozicija, kuria kiek mes žinome, remiasi gamtos mokslai). Kita

vertus, šitas komponentas yra visiškai kitokios rūšies, nes plaukia iš kito

būties sluoksnio ir prisideda prie fizinių aplinkybių kaip kažkas nauja.

Jei sakysime, kad šitas naujas veiksnys nėra koordinuotas su kitais

fiziniais veiksniais, o tik keičia fizinių jėgų kryptį, reguliuoja juos

taip , kad būtų pasiektas numatytas tikslas , tai tokio atsakymo neužteks,

nes pakeisti proceso kryptį, reguliuoti fizinių jėgų sąveiką gali tiktai

jėga, kuri pati yra fizinė. Žodžiu, pasilieka neaišku, kaip valios aktas

pavirsta fiziniu veiksniu. Čia valios laisvės problema atsiremia į kūno ir

psichikos santykio, o kartu ir į organinės gyvybės tikslingumo problemą. Ir

čia galima tik pastebėti, kad organiniai procesai apskritai vyksta

tikslingai, nes reguliuojami organizmo kaip visybės, bet kiekvienas

atskiras procesas vyksta pagal priežastingumo ryšį, taigi yra

vienareikšmiškai sąlygotas. Į šitą problemą mes dabar negalime gilintis (

nes ir paties priežastingumo sąvoka dar nėra visiškai išaiškinta; galbūt ir

neorganinėje gamtoje viešpatauja tam tikri struktūriniai – visybės –

dėsniai).

Pagaliau rreikia įsidėmėti ir tuos fenomenus, kurie rodo, kad kūryba

ne visuomet yra lydima laisvumo jausmo, taigi , kad kūryba ne visuomet

sutampa su asmenybės laisve. Būna atvejų, kai, pavyzdžiui, poetas arba

menininkas išgyvena kūrybinį procesą kaip tokį procesą, kuris nepriklauso

nuo jo sąmoningos valios, kai jam rodosi, kad kažkokia aukštesnė nežinoma

jėga verčia jį kurti ir tvarko bei reguliuoja patį kūrybinio sumanybo

realizavimą. Tatai yra įkvėpimo, inspiracijos fenomenas. Žinoma, tai dar

neįrodo, kad tokia kūryba nėra laisva, nes tikra, reali laisvė toli gražu

nesutampa su laisvumo jausmu, su nnusimanymu apie laisvę. Bet, antra vertus,

šitie faktai nurodo į sąmonės ryšį su pasąmone, į jos pereinamybę nuo

pasąmonės o pasąmonė savo ruožtu sieja individą sąmoningą asmenybę su

socialine aplinka ir su tomis organinėmis potencijomis, kurios yra individo

paveldėtos. Vadinasi, čia iškyla visa krūva svarbių problemų, kurios

esamoje biologijos ir psichologijos stadijoje nesiduoda išsamiai

sprendžiamos. Kiekvienu atveju tie duomenys, kuriais mes dabar

disponuojame, rodo, kad asmenybė ( individuali sąmonė) nėra tokia užbaigta

ir savarankiška sistema, kaip tai mums paprastai atrodo. Todėl ir laisvės

problemoje lieka dar daug neišaiškintų klausimų.

Kaip į laisvės problemą žiūri dialektinis materializmas? Laisvė čia

pripažįstama ta prasme, kad žmogus sugeba pažinti gamtos dėsnius, o pažinęs

gali jais naudotis savo praktinėje veikloje. Kol mes nežinome gamtos dėsnio

jis veikia nepriklausomai nuo mūsų pažinimo , paverčia mus aklo būtinumo

vergais. Bet kai tik mes esame pažinę tą dėsnį, kuris veikia nepriklausomai

nuo mūsų valios ir sąmonės, mes tampame gamtos valdovai. Valios laisvė –

tai žinojimu pagrįstas valios aktas. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save

ir gamtą, pagrįstas gamtos būtinumo pažinimu, tai įsisąmonintas būtinumas.

Nesuvokus būtinumo, negali būti ir tikros laisvės. Ką tai reiškia ? Kad

žmogus, žinodamas gamtos dėsnius gali jais naudotis savo sumanymams

įvykdyti. Vadinasi, teologinis ryšys pagrįstas priežastiniu ryšiu, jo

žinojimu. Šitas žinojimas keičia žmogaus padėtį : iš vergo jis pasidaro

valdovu. Šia prasme ne tik būtis nnulemia sąmonę, bet ir sąmonė – būtį.

Aukštesniosios struktūros remiasi žemesniosiomis, bet turi savo ypatingą

dėsningumą, kuris negali būti išvestas iš žemesnio sluoksnio dėsningumo.

Tam tikras laisvės problemos aspektas – tai laisvė kaip socialinis

reiškinys ; ji turi reikštis , objektintis, kitaip ji nėra tikra , visiška

laisvė.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. V. Sezemanas. Raštai. Filosofijos istorija. Kultūra. V.,1997.

2. A. Šliogeris . Transcendencijos tyla. V.,1996.

3. J. Girnius. Raštai I . V., 1991.

4. F. Scheling. Žmogaus laisvės filosofija. V., 1995.

5. R. Dabkus. Filosofija.K., 2002.