Antikos estetikos bruožai

Įvadas

Nuo XII a. pr. Kr. Viduržemio jūros pakrantėse ėmė formuotis svarbus estetikos ir meno židinys – antikinės Graikijos ir Romos kultūros, vėliau nulėmusios visą Vakarų estetinės minties raidą.

Keletą šimtmečių jauna graikų kultūra plėtojosi stipriai veikiama senųjų Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijų sukurtų vertybių. Egiptas, Babilonas, Finikija, Persija graikams buvo gerai pažįstami kraštai, į kuriuos nuolat krypdavo jų žvilgsniai. Graikijoje pasklinda Rytų šalių mitai, orfizmo religija, Dioniso kultas, daugybė meno ir mokslo laimėjimų. Iš finikiečių graikai perėmė raštą, navigacijos žinias, iš EEgipto ir Babilono – matematikos, astronomijos, medicinos, architektūros ir kt. mokslo bei meno sričių paslaptis.

Senovės graikų menas išaugo iš mitologijos, kuri turėjo nemaža bendrų bruožų su Rytų pasaulio mitų natūralizmu. Mitas – tikras graikų išminties šaltinis. Būdamas ne tik žmogaus pažintinės veiklos, bet ir lakios fantazijos vaisius, mitas ilgainiui nusistovėjo kaip tam tikras simbolių, reikšmių, alegorijų kupinas pasakojimas. Žmogaus gyveninio patyrimas čia apibendrinamas, susisteminamas ir pateikiamas tobula menine forma.

Graikų civilizacijos ir joje gimusios estetikos bei meno savitumui suvokti labai ssvarbi polio sąvoka. Polis – ne tik miestas – valstybė, administracinio ir politinio visuomeninio gyvenimo struktūra, bet pirmiausia civilizacijos židinys, kokybiškai vienijantis gyventojus, suteikiantis jiems tam tikrą socialinių laisvių visumą ir sudarantis priešpriešą už civilizuoto graiko pasaulio ribų esančiam negraikiškam bbarbarų pasauliui. Socialiai polio atsiradimas ženklino reikšmingą graikų civilizacijos raidos lūžį, kokybinį šuolį visuomenės evoliucijoje. Polis su jam būdingais socialinio gyvenimo principais nulėmė antikos estetikos pobūdį. „Antikos estetika gimė ne abstrakčių mąstytojų kabinetuose, o palestrose ir gimnazijose, portikuose, architektūrose ir skulptūrų apsuptyje, greta antikos šventyklų ir visuomeninių pastatų. Jos prielaidos – ne tik mąstymo konstrukcijų aksiomos, kiek konkrečios antikos meno kokybės, išryškėjusios plastikos ir teatro kūriniuose, lengvai prieinamuose ir visuotinai svarstomuose“. (1-p. 447.)

Antikos estetinė mintis rutuliojosi ypač intensyviai pakilimo laikotarpiu, kai per keletą dešimtmečių įvyko eilė esminių lūžių. Graikų estetinės minties užuomazgų atsirado archainės epochos pabaigoje, t.y. po dorėnų genčių įsiveržimo į Graikiją (XII – V a. pr. Kr.) pradėjus formuotis klasinei visuomenei. Mitologijos pagrindu gimusioje epinėje kūryboje jau galima įįžvelgti graikų estetinės minties pradus, tačiau pirmosios estetinės teorijos pradeda rastis Va. pr. Kr. Iš pradžių tai buvo išimtinai graikų estetika, o nuo III a. pr. Kr. ją kūrė ir kitų, į graikų kultūros įtakos sferą pakliuvusių tautų atstovai. Antikos estetikos istoriją galima skirstyti į tris pakopas: 1) archainę, 2) klasikinę, 3) helenistinę.

1. Antikos estetikos ir jos vystymosi bruožai

Daugelis garsių graikų filosofų, mokslininkų, menininkų vyko į Rytų šalis mokytis. Talis buvo gerai susipažinęs su Egipto mokslu, Pitagoras sėmėsi žinių Egipte iir Babilone. Demokritas nuo vaikystės buvo persų išminčių mokinys ir vėliau, daug metų klajodamas po Egiptą, Etiopiją, Babiloną, Persiją, mokėsi vadovaujamas šių šalių išminčių, bendravo su indų filosofais. Platonas, lankydamasis Egipte, tyrinėjo šios šalies mokslininkų ir menininkų kūrinius. Aristotelis Mažojoje Azijoje praleido savo dvasinės brandos metus. Graikų istorikai, filosofai ir menininkai pripažino senųjų Artimųjų Rytų civilizacijų įtaką Graikijos kultūrai.

Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė tyrinėjimų, kuriuose, be gerai žinomos Egipto, Babilono ir Finikijos kultūrų įtakos, kalbama ir apie persų kultūrą, su kuria graikai glaudžiai bendradarbiavo savo civilizacijos brendimo laikotarpiu. Tūkstančiai graikų samdinių dalyvavo persų kariuomenės žygiuose į tolimiausias šalis. Per milžinišką persų imperiją, kuri siekė Indiją, Užkaukazę, Egiptą, į Graikiją sklido daugelis kitų senųjų civilizacijų kultūros ir meno laimėjimų. Į tai atkreipia dėmesį M. Westas, kalbėdamas ne tik apie minėtų senųjų Artimųjų Rytų civilizacijų, tačiau apie persų mitologijos bei išminčių idėjų įtaką. Jis pastebi, kad Heraklito mokymas apie amžinai gyvą ugnį yra labai artimas senovės iraniečių tekstams.Vargu atsitiktinis faktas, kad graikų filosofija ir estetika gimsta ne europinėje Graikijos dalyje – Peloponeso pusiasalyje, o Jonijoje, t.y. graikiškojo pasaulio pakraščiuose – Mažojoje Azijoje ir greta esančiose salose.

Norėdami suprasti Jonijos kultūros savitumą, turime pažvelgti į graikų civilizacijos ištakas. Jau II tūkstantmetyje pr. Kr. Kretos saloje klestėjo MMino kultūra, kurią gerokai apgriovė ir transformavo XVI – XIII a. pr. Kr. iš šiaurės įsibrovę protohelenai.

Susilieję su vietine kultūra, jie suformavo Mikėnų kultūrą, kurią XIV – XII a. nuniokojo iš šiaurės įsiveržusios ir Peloponeso pusiasalį apgyvendinusios dorėnų gentys.

Nugalėtos ir išstumtos gentys, tarp kurių reikšmingiausi jonėnai, apsigyveno Mažosios Azijos pakrantėse ir gretimose salose. Taigi jau archainių graikų kultūros laikotarpiu išryškėja dvi viena kitą papildančios tradicijos, kurių pradininkės ir puoselėtojos buvo dorėnų ir jonėnų gentys.

A.Andrijauskas (1995) teigia, jog Mažosios Azijos pakrantėje iškilusių Jonijos kultūros židinių Efeso, Mileto, Kolofonto dominavimą ankstyvuoju graikų estetikos raidos laikotarpiu galima paaiškinti tuo, kad jie buvo artimai susiję su pagrindiniais Senovės Rytų civilizacijų centrais. Jonijoje gimsta senovės graikų herojinis epas, lyrinė poezija (Archilochas, Mimnermas, Anakreontas ir kt), garsioji Mileto filosofų mokykla (Talis, Anaksimenas, Anaksimandras), reiškiasi Pitagoras, Heraklitas, Demokritas ir daugelis kitų ankstyvosios graikų filosofijos atstovų. Po nuožmių kovų 499 m. pr. Kr. persams užkariavus ir nuniokojus Miletą ir kitus Jonijos miestus, graikų kultūros židiniai pamažu persikelia į Pietų Italiją, Siciliją ir Peloponeso pusiasalį.

Negausiai gyvenamuose graikų miestuose – valstybėse asmenybė neišnyko masėje, o suvokė savo autonomiją ir vertę. Socialinėje plotmėje polio atsiradimas ženklino reikšmingą graikų civilizacijos raidos lūžį, kokybinį šuolį visuomenės evoliucijoje. Šio lūžio esmė – gimininės visuomenės pperaugimas į klasinę, kurioje socialinius santykius reguliuoja etika ir teisingumo principais paremtas Įstatymas.

Klasikinio graikų polio – Atėnų – valdžios vyrai ir eiliniai piliečiai toli gražu ne visuomet buvo demokratai ir kultūros, filosofijos, meno, švietimo globėjai. Ksenofontas sako, kad Atėnų seniūnų tarybos nariai buvo tuščiagarbiai, siaurų interesų, savanaudžiai ir pavydūs, slopino bet kokias laisvamanybės apraiškas, kuriose regėjo pavojų stipriųjų valdžiai. Kaip rašo A.Andrijauskas (1995), galima prisiminti skandalingą Anaksarogo procesą, Protagoro nuteisimą, viešą jo knygų sudeginimą Atėnų aikštėje ir ištrėmimą iš miesto, Sokrato mirties nuosprendį ir skubų šlovės zenitą pasiekusio Aristotelio pabėgimą, kad išvengtų tokios pat lemties.

Graiku estetinės minties užuomazgų atsirado archarinės epochos pabaigoje, kuri dažniausiai kultūrologų apibrėžiama nuo dorėnų genčių įsiveržimo į Graikiją XII a. pr. Kr. iki V a. pr. Kr. Ji skyla į du skirtingus laikotarpius: 1) ankstyvąjį (XII- Vila. pr. Kr.), kai visuomenėje vyrauja pirmykščiai gimininiai santykiai, ir 2) vėlyvoji (VII- Va. pr. Kr.), kai senovės Graikijoje pradeda formuotis klasinė visuomenė. Vėlyvuoju archarinės epochos laikotarpiu iškilus mitologijai ir glaudžiai su ja susijusiai epinei kūrybai, Homero ir Heziodo veikaluose spontaniškai formuojasi graikų estetinės minties užuomazgos, o pirmosios estetinės teorijos atsiranda V a. pr. Kr.

Irstant gimininiams santykiams ir kylant aristokratų valdomam antikiniam poliui, besiformuojanti antikinė estetika V a. pr. Kr.

įžengia į ankstyvosios klasikos laikotarpi, kuriame atsiranda įtakingos kosmologinės Hereklito (apie 544 – 540 m. pr. Kr. ) ir pitagoriečių estetinės teorijos, ženklinusios perėjimą nuo mitologinio pasaulio suvokimo prie sąvokinio mąstymo.

Tolesnis viduriniosios klasikos periodas siejamas su V a. vidurio sofistų (Protagoras, Gorgijas, Prodikas, Hipijus, Antifontas) ir Sokrato vardais. Šių mąstytojų pažiūros pereina nuo ankstyvosios klasikos natūrfilosofinio kosmologizmo prie naujos antropologinės orientacijos estetikos.

Aukštosios klasikos periodas susijęs su objektyviosios idealistinės Platono estetinės koncepcijos iškilimu, o jo mokinys Aristotelis tampa ryškiausiu vėlyvosios klasikos aatstovu, savo estetinėje koncepcijoje apibendrinusiu svarbiausius ankstesnės estetinės minties laimėjimus.

Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų prasideda helenizmo epocha. Reikšmingiausias vėlyvosios helenistinės estetikos reiškinys yra neoplatonizmas. Žymiausi jo atstovai – Plotinas (203/4 – 269/70), Porfirijus 0234 – 301/5), Jamblichas (apie 245 – 330), Proklas(412-485).

Antikinėje estetikoje, priešingai nusistojusiai stereotipinei pažiūrai, grožio sąvoka neatliko išskirtinio vaidmens. Grožio (kolos) sąvoka senovės Graikijoje reiškė visai ką kita nei šiandien. Ji buvo labai plati, ženklino viską, kas patinka, kelia susižavėjimą ar dvasinį pasitenkinimą, suvokiant jutimo organais. Tai ggali būti konkretus gamtos reiškinys, daiktas, tam tikra veiklos rūšis. Tik žymiai vėliau antikinėje sąmonėje išryškėja siauresnė, estetinė grožio sąvoka.

Antikinėje estetikoje įsivyravusi grožio samprata formuojasi stipriai veikiama ankstyvųjų organicistinių kosmologinių koncepcijų. Jos išeities tašku tampa regimas, girdimas ir jusliškai suvokiamas kkosmosas, kuris aiškinamas kaip tobulas, gyvas ir gražus žmogaus kūnas su visais jam būdingais atributais. Ankstyvąsias graikų estetines teorijas sieja tai, kad juose grožis beveik visuomet aiškinamas fiziniu aspektu, mąstant ontologiškai ir priskiriant jam objektyvias ,,skulptūriškas “ savybes.

Ontologizuotų objektyvistinių koncepcijų vyravimas senovės Graikijoje ir išskirtinė regimo bei girdimo grožio reikšmė ankstyvojoje graikų estetikoje sąlygojo dviejų koncepcijų susidūrimą: 1) kosmogoninės organicistinės, kuri, siedama kosmoso grožį su žmogaus kūnu, orientavosi į „plastišką“ grožio sampratą ir vaizduojamosios dailės teikiamas galimybes, bei 2) taipogi kosmogoninės kilmės koncepcijos, kuri orientavosi į muziką (kosminių stichijų muziką) ir skelbė, kad grožio esmę sudaro proporcijos, saikas, skaičius.

Būtis ir visas antikinei pasaulėjautai toks svarbus kosmoso pasaulis antikinėje estetikoje pirmiausia suvokiamas kaip harmonija, kuri laikoma svarbiausiu kosminės pasaulio sandaros principu. IIš čia kyla išskirtinė harmonijos kategorijos svarba antikinėje estetikoje. Harmonija dažniausiai aiškinama kaip tobuliausia grožio forma, kuriai, nepaisant sudėtinių jos komponentų įvairovės, būdingas vientisumas.

Išskirtinį vaidmenį harmonijos sąvoka įgauna ankstyvuoju antikinės estetikos raidos laikotarpiu, kai nuo mitologinių kosmogoninių teorijų pereinama į ankstyvosios klasikos periodą.

Vėlesnėse estetinėse teorijose harmonijos kategorija nors ir nepraranda reikšmės, tačiau tarsi ištirpsta kitų iškilusių estetinių kategorijų kontekste. Sokrato estetikoje ji praranda ankstyvosioms estetinėms kategorijoms būdingą kosmologizmą ir glaudų ryšį su fiziniais daiktų požymiais. Veikiama antropologinės Sokrato estetikos, harmonija pperkeliama į dvasinių vertybių ir abstrakčių minties konstrukcijų plotmę. Sokrato pasiekėjų Platono ir Aristotelio estetinėse teorijose harmonija tarsi pasitraukia į antrąjį planą ir jau susiklosčiusios estetinės tradicijos įtakoje aiškinama kaip „priešybių vienovė“. Taigi harmonijos sąvoka, ilgą laiką buvusi graikų mąstytojų refleksijos centre, tampa vienu svarbiausių pirminių antikinės estetikos, meno ir apskritai pasaulėžiūros komponentų.

Žymiausių antikos estetikų žvilgsniai nuolatos krypsta į kosmosą, kuris panteistiškai traktuojamas kaip tobulas, gyvas meno kūrinys, analogiškas gražiam žmogaus kūnui. „Aukščiausiu ir tobuliausiu meno kūriniu antikoje, kaip rašo A.Losevas, tampa kosmosas. Ir tai, ką mes šiandien vadiname menu, graikui yra antrinis, nereikšmingas, o neretai netgi neįdomus dalykas. Graikų filosofai nuolatos ir visokeriopai šlovina kosmosą, tačiau jiems svetimas susižavėjimas menu apskritai, kurį regime nebent antikinės kultūros saulėlydyje. Kosmosą aukština utilitaristas ir praktikas Sokratas, dialektikas idealistas Platonas, metafizikas Aristotelis, surambėję stoikai ir rafinuoti epikūrininkai, mistikas Plotinas ir mitologas Proklas“. (1-p. 452.)

Antikinės meno sampratos savitumas pirmiausia pasireiškia tuo, kad netgi klasikinės antikos epochos mąstytojai aiškiai neskyrė meno nuo gamtos. Kita vertus, beveik visi jie meną traktuoja kaip gamtos pamėgdžiojimą, priešingai vėlesnių laikų mokymui apie aktyvią, produktyvią menininko kūrybinės fantazijos prigimtį. Kitas specifinis antikinės meno sampratos bruožas susijęs su vyraujančiu utilitariniu požiūriu į meną. Šiuo požiūriu dailieji menai (muzika, poezija, tapyba, skulptūra) aaiškinami kaip beprasmis laiko leidimas, palyginti su daug vertingesniais staliaus, batsiuvio, kalvio ir kitais amatais, įeinančiais į antikinę meno sąvoką.

Skirtingai nei tradicinėse indų ir japonų pažiūrose į estetines meno formas, kuriose nuolatos pabrėžiama jausminė, psichologinė prigimtis, antikinėje meno sampratoje iš karto krinta į akis vyraujantis erdvinis plastinis meno suvokimas. Jam svetimas psichologizavimas, jausminis pradas ir svarbūs intelektualiniai aspektai. Dar vienas specifinis antikinės meno sampratos bruožas, iš esmės skiriantis ją nuo tradicinės Tolimųjų Rytų (Kinija, Japonija) estetikos, pabrėžiančios meno autonomiją tikrovės atžvilgiu, jo sąlygiškumą ir simbolinę prigimti susijęs su realistiškumo ir daiktiškumo nuostata.

Taigi graikų požiūriu, skirtingai nei skulptūros, tapybos, architektūros, kurios laikomos išmokstamais menais, poezijos yra neišmokstama, kadangi ji negimsta be dieviškojo prado – įkvėpimo. Vadinasi, ji teikia aukščiausią būties pažinimą, o „menų“ tikslas – gaminti reikalingus daiktus. Toks požiūris paaiškina, kodėl graikai, neįžvelgdami bendrų bruožų, siejančių poeziją ir vaizduojamuosius menus bei architektūrą, išskyrė juos.

Antikinėje menų hierarchijoje, kaip ir Egipte, ypatingos reikšmės įgijo plastiniai erdviniai menai. Šį plastinių menų iškilimą antikinėje menų hierarchijoje sąlygojo didelės įtakos jai turėjusi Egipto meninė kultūra, kurioje architektūra ir skulptūra atliko išskirtinį vaidmenį. Graikai ne tik perėmė daugelį egiptiečių mene išsikristalizavusių architektūros ir skulptūros kanonų, architektūros elementų (kolonas, kolonadas, portikus), tačiau ir svarbiausią principą – plastinį ttikrovės suvokimą. Skulptūra ne tik iškeliama menų hierarchijoje, „skulptūriškumas“ tampa bendru meninio vaizdinio konstravimo metodu visose graikų dailės, literatūros, filosofijos ir mokslo srityse.

Ilgainiui stiprėjanti klasinė ir darbinė veiklos diferenciacija antikinėje visuomenėje sąlygoja ryškesnį dvasinės ir materialinės veiklos išsiskyrimą. Valdžios atstovų ir kilmingųjų sluoksnyje, iš kurio buvo kilę žymiausi antikos mąstytojai, formuojasi nepalankus požiūris į fizinio darbo reikalaujančias meno rūšis. Todėl vėlyvosios klasikos ir helenistinėje estetikoje ryškėja menų pasaulio išsiskyrimas į vadinamuosius laisvuosius (arėte) ir tarnybinius (arėte technes), t.y. techninio meistriškumo reikalingus menus. Taigi vieni dailieji menai, pavyzdžiui, muzika, buvo priskirti prie „laisvųjų“, o architektūra ir tapyba – prie „tarnybinių“.

A.Andrijauskas ir A.Gaižutis (1999) teigia, jog antikos kultūra, nors atsirado ir reiškėsi Europoje, nebuvo nauja europinė kultūra. Europos kultūroje (ypač vėlesniais laikais) pirmenybė teikiama individui, subjekto valdžiai, žmogui, kuris apibūdinamas kaip spindinti gamtos viršūnė. O antikos žmogus nėra pernelyg sureikšminamas. Čia dominuoja Kosmosas, kuris jusliškai suvokiamas, regimas ir girdimas. Kosmoso tobulumas buvo žmogaus tobulumo pirmavaizdis ir šaltinis. Tvarka, simetrija, ritmas, darna yra bendri Kosmosui ir žmogaus dvasiai. Viską aprėpia Kosmosas – nuostabus gyvas kūnas, amžinas ir savaime egzistuojantis.

Kosmosas antikos filosofų buvo laikomas absoliučia dievybe. O graikų dievai – savotiškos gamtos ir visuomenės gyveninio jėgos, stichiškos ir įvaldytos, žmogaus proto suvoktos ir įvertintos.

Bet tie dievai nėra galingesni už Kosmosą. Jie veikia Kosmoso erdvėse, bet negali jo nei tvarkyti, nei nustelbti. Kosmoso tvarkai paklūsta ir dievai, ir žmogus. Todėl Kosmoso tvarkos motyvas — būdingiausias antikos meno bruožas.

2. Svarbiausi antikos estetinės sampratos formuotojai

2.1. Heraklitas. Pitagoriečiai. Demokritas.

Heraklito (g. apie 544 / 540 pr. Kr.) filosofijoje formuojasi antikinės dialektikos principai. Filosofas teigia, kad „priešingybės susitaiko ir iš skirtybių atsiranda gražiausia harmonija. Mokymas apie harmoniją, gimstančią iš priešybių kovos, sudaro Heraklito estetikos esmę. Kosmogoninė Heraklito filosofija iš pprigimties yra estetiška, kadangi filosofo apmąstymų slinktis paremta estetiniais principais ir galų gale įgauna estetinį turinį. Harmonija Heraklitui yra universali vertybė, grožio fenomeno esmė. Ji gimsta susitaikant priešingoms jėgoms, elementams, garsams, spalvoms.

Grožis Heraklito estetikoje aiškinamas kaip objektyvi pasaulio savybė, besireiškianti priešybių sutapimo arba harmonijos forma. Grožio ir harmonijos savybes jis pirmiausia priskiria kosmosui ir tik vėliau gamtos reiškiniams, daiktams, žmogiškosios kūrybos formoms, vadinasi, ir menui. Heraklitas pirmasis antikinės estetikos istorijoje iškelia grožio reliatyvumo problemą. Teoriškai grįsdamas grožio reliatyvumo idėją, Heraklitas iišryškina visai vėlesnei antikinei estetikai būdingą antropocentrinę nuostatą, iškelia žmogų kaip grožio vertinimo išeities tašką ir pagrindinį kriterijų. Dialektinės Heraklito estetikos idėjos turėjo stiprų poveikį sofistų, Sokrato, Platono, Aristotelio, stoikų ir skeptikų estetinėms teorijoms ir buvo plačiai komentuojamos vėlesnėje estetinės mminties raidoje.

Skirtingai nei Heraklito estetikoje, kurioje vyrauja stichinės dialektikos elementai, kitos įtakingos graikų estetinės tradicijos užuomazgos formuojasi pitagoriečių bendrijoje. Jos įkūrėjas buvo garsus graikų mąstytojas Pitagoras (apie 570 – 500 m. pr. Kr.). Pitagoriečių pažiūros antikinėje tradicijoje dažniausiai perteikiamos nediferencijuotai, kadangi, orientuodamiesi į Rytų ezoterinius mokymus, pitagoriečiai visų mokyklos šalininkų idėjas tapatindavo su Mokytojo vardu.

Pitagoriečių estetinės teorijos esmę sudaro harmonijos, matematiškai pagrįstų proporcijų, taurinančios meno esmės, estetinio auklėjimo, estetinės muzikos teorijos problemos. Visa aprėpiančią kokybinę kosmogeninę Heraklito kosminės harmonijos koncepciją pitagoriečių estetikoje keičia kiekybinė, kurios pamatas yra suabsoliutinta skaičiaus (arithmos) sąvoka. Skaičius ir tikslūs matematiniai santykiai, pitagoriečių nuomone, slypi visų reiškinių, daiktų esmėje ir nulemia jų harmoniją ir grožį. Pitagoriečių mokymas apie magišką skaičiaus reikšmę suauga su mokymu apie matematiniams ssantykiams paklūstančią kosminių sferų harmoniją.

Taigi, kaip rašo A.Andrijauskas, pagrindinė pitagoriečių estetinė kategorija yra harmonija, aiškinama kaip kiekybinė matematinė sistema ar ansamblis, apimantis skirtingų sudėtinių dalių visumą, kuriai būdinga santarvė. (9-p. 301.)

Iš pitagoriečių kosmologijos, mokymo apie „kosminių sferų harmoniją“ bei iš orfiškųjų religinių apeigų, kurių pagrindiniai elementai buvo muzika ir šokis, išsirutuliojo pitagoriečių muzikos teorija. Muziką jie aiškino kaip aukščiausią ne žmogiškos, o dieviškos kilmės meną, atspindintį pačios būties ir gelminių kosminių ritmų harmoniją. Savo muzikos teorijoje pitagoriečiai plačiai pritaikė harmonijos ssąvoką.

Pitagoriečių estetinės pažiūros tvirtai įaugo į antikinės estetikos tradiciją, kurioje grožis dažniausiai aiškinamas kaip simetrijos, tvarkos, sudėtinių dalių harmonijos pasireiškimas. Matematiniai pitagoriečių estetikos principai, nuolatinis idealių, harmoningų santykių ieškojimas darė stiprų poveikį visai vėlesnei antikinei estetikai, kanoniniams vaizduojamosiose dailės, ypač skulptūros principams.

Viena reikšmingiausių tolesnės graikų estetikos figūrų tapo eruditas, atomistų mokyklos šalininkas Demokritas (apie 460 – 371 m. pr. Kr.), Demokritui priskiriama 70 įvairių sričių traktatų ir pirmieji specialūs estetikos veikalai: „Apie ritmus ir harmoniją“, „Apie poeziją“, „Apie Homerą“ ir kt.

Demokritas buvo vienas įtakingiausių atomistų empirikų. Jo filosofija glaudžiai susijusi su analogiška Indijos vaišašikų mokyklos atomistine teorija ir dar iki Trojos karo gyvenusio finikiečio Mocho mokymu, kurį stoikas Poseidonijas ir neoplatonikas Jamblichas skelbia atomistinės teorijos pradžia. Demokritas plėtojo atomistines idėjas, mokymą apie visišką mikro ir makrokosmo paralelizmą, organišką žmogaus susiliejimą su kosminių ritmų pasauliu, pažinimo teoriją apie žemesnį jausminį ir aukštesnį protu besiremiantį pažinimą.

Demokritas pirmasis senąją, iki jo antikinėje estetikoje vyravusią Visatos grožio harmonijos sampratą pritaikė žemiškiems daiktams ir reiškimams. Grožio sferą jis sieja su aukštesniuoju dievišku, dvasios pasauliu, malonumu. Filosofas nesiriboja vien kūniška grožio samprata, o kalba apie aukštesnį, dvasinį grožį. Kūniškasis grožis jam tik žemesnė grožio forma, kuri, nesant dvasinio grožio, praranda estetinę prasmę. Kita vertus, grožis, anot mmąstytojo, bus nepilnavertis, jei jis orientuosis vien į jausmus ar protą ir nepalies dvasios gelmių.

Tačiau Demokrito originalumas labiausiai pasireiškia ne jo grožio, o meno teorijoje, kuri buvo nauja, kupina daugelio reikšmingų idėjų. Meno kilmę Demokritas sieja su dangiškųjų jėgų poveikiu, dievišku įkvėpimu, o aiškina kaip natūralų žmogaus poreikių ir kryptingos kūrybinės veiklos rezultatą. Jis iškelia mintį apie visuomeninį meno sąlygotumą ir, skirtingai nei ankstesni mąstytojai, įtraukia į meno sferą muziką.

Demokritas iškėlė jo mokinio Protagoro ir sofistų plačiai gvildentą įgimto talento ir auklėjimo problemą. Jis visuomet pabrėžė nuoseklaus mokymosi svarbą.

Savo meninės kūrybos koncepcijoje Demokritas pirmasis paneigė iki jo vyravusią mistinę meninės kūrybos teoriją, siejančią menininko kūrybinį įkvėpimą su viršjusliniu dieviškų jėgų, mūzų poveikiu. Meninį įkvėpimą jis skelbia būtina ir labai reikšminga meno kūrinio gimimo prielaida.

2.2. Sokratas

Sokratas (469-399 m. pr. Kr.) buvo viena spalvingiausių antikinės estetikos asmenybių. Jaunystėje jis studijavo muziką, literatūrą, mokėsi skulptūros. Sokratas greit išgarsėjo išmintimi, nenuolankiu charakteriu, ryškiu savigarbos jausmu. Savo intensyvia ir įvairiapuse filosofine veikla jis darė stiprų poveikį Atėnų jaunuomenei.

Sokrato apmąstymuose matyti posūkis nuo kosmologijos, gamtos filosofijos į žmogaus problemų gvildenimą. Filosofą viliojo žmogus, jo sielos, polėkių pasaulis. Mokslas apie žmogų jam vertingas tuo, kad padeda suprasti svarbiausius dalykus: užslėptą poelgių motyvaciją, žmogaus veiklos tikslus, būties perspektyvas, ssuvokti tai, kas gražu, bjauru, bloga.

Harmoniją ir grožį Sokratas aiškina apeliuodamas į tikslingumą, protą, funkcionalumą. Jis pirmasis antikinės estetikos istorijoje pasiekia istorijoje pasiekia tokio filosofinio abstrahavimosi lygmenį kuriame empirinis gražių daiktų pasaulis atribojamas nuo grožio idėjos. Nubrėždamas takoskyrą tarp gausybės gražių daiktų ir grožio idėjos, Sokratas kartu atveria kelią platoniškosioms objektyviosios idealistinės grožio koncepcijos gimimui. Filosofas prabyla apie grožio fenomeno reliatyvumą, sieja jį su konkretaus daikto prigimtimi. Kai daiktas atitinka savo paskirtį, tuomet yra gražus. Nepasitenkindamas formalia pitagorietiška grožio interpretacija, siejama su saiku, simetrija, idealiais matematiniais santykiais, Sokratas prabyla apie aukštesnį – dvasinį grožį.

Per žmogų Sokratas aptaria grožį mene, kuri Demokrito įtakoje aiškina kaip tikrovės pamėgdžiojimą.Tačiau šis pamėgdžiojimas Sokrato meno teorijoje iškyla ne kaip tiesioginis tikrovės imitavimas ar paprastas daiktų kopijavimas, o kaip kūrybingas tikrovės atspindėjimas. Filosofas siekia apibrėžti skirtingų menų specifiką, jų vaidmenį žmonių gyvenime. Jis aiškinasi, kuo skiriasi tapyba ir skulptūra nuo kitų su nauda ir būtiniausiais žmonių poreikiais susijusių menų.

Savo meno teorijoje Sokratas kalba apie tų vidinių žmogaus savybių, dvasios būsenų, kurioms svetimos proporcijos, spalvos, formos, perteikimo svarbą meno kūriniuose. Pagrindinis vaizduojamosios dailės tikslas filosofui atrodo ne išorinio, o būtent vidinio žmogaus grožio ir jautriausių dvasios būsenų perteikimas. Vienu svarbiausiu meno kūrinio estetinės vertės kriterijų jam tampa

aukšti etiniai idealai.

2.3. Platonas

Viena ryškiausių antikinės estetikos figūrų tapo Sokrato mokinys Platonas (427 – 347 m.pr.Kr.). Filosofo kūrybinis palikimas milžiniškas. Jam priskiriami 34 filosofiniai dialogai, „Sokrato apologija“ ir laiškai. Platonas nerašė specialių estetinių traktatų, tačiau estetines problemas, plačiai gvildeno daugelyje kūrinių: „Puota“, „Filebas“, „Įstatymai“ ir kt.

Platono estetikoje daugiausia aptariama grožio prigimties, meno vaidmuo visuomenėje ir estetinio auklėjimo problemos. Grožio sąvoką filosofas aiškino labai plačiai, įtraukdamas į ją ne tik estetines, tačiau ir moralines bei pažintines vertybes. Platoniškoji grožio samprata organiškai jjungia gėrį ir išmintį.

Originalioji Platono grožio koncepcija formuojasi polemikoje su sofistų estetinėmis idėjomis. Jis atmeta juslinę sofistų grožio sampratą, teigdamas, kad grožis yra objektyvi gražių daiktų savybė, o ne subjektyvus jų suvokimas. Kitas jo argumentas, yra mintis, kad ne viskas, kas patinka, tikrovėje yra gražu. Taigi Platonas siekia atskirti tikrąjį grožį nuo iliuzinio. Pripažindamas materialaus juslėmis suvokiamo kūno, daiktų grožį, Platonas laiko tokį grožį hierarchiškai žemesniu, palyginti su dvasiniu grožiu. Tačiau ir dvasinis grožis nėra aukščiausia forma, kadangi į tokio ggrožio vaidmenį gali pretenduoti tik tai, kas gražu visiems ir visada.

Asmenybė, pajėgianti pakilti iki idėjų pasaulio lygmens, filosofo nuomone, pirmiausia išvysta, kad tikrasis absoliutus grožis yra amžinas, jis nei gimsta, nei žūva, kadangi danguje esanti idėja nepavaldi žemiškiems kaitos ir iirimo dėsniams. Absoliutaus grožio idėja yra transcendentali, todėl ji nepasiekiama įprastiniam jusliniam pažinimui.

Platonui, kaip ir daugeliui graikų mąstytojų, tobuliausias meno kūrinys yra kosmosas, kuriame jis regi aukščiausią grožį. Dailusis arba pamėgdžiojamasis menas čia aiškinamas tik kaip silpnas iliuzinis kosminio grožio atspindys arba „šešėlių šešėlis“. Daug pagarbiau negu tapybą, skulptūrą, Platonas vertina muziką – ne tik dėl jos teikiamo malonumo, tačiau ir dėl asmenybę taurinančios auklėjamosios galios.

Platonui svarbiausia yra visuomeninė ir auklėjamoji meno funkcijos, jo sugebėjimas formuoti moralines žmonių savybes ir tobulą valstybinę organizaciją. Platonas plėtojo mokymą apie meną kaip harmoningą kosmoso ir gamtos dėsnių pamėgdžiojimą, ne aiškindamas meno esmę, o atskleisdamas jo galią įtvirtinti filosofijos keliamus socialinius tikslus.

2.4. Aristotelis

Greta Platono kitu reikšmingiausiu antikinės estetikos atstovu tapo jo mokinys Aristotelis (384-322m.pr.Kr.). JJo dvasinė evoliucija tarsi skilo į tris periodus: 1) 20 m. trukusį mokymosi ir dėstymo periodą Platono Akademijoje, 2) klajonių, dvasinių ieškojimų ir savarankiškos koncepcijos formavimosi, 3) kūrybinės brandos etapą.

Platonas teigė, kad grožis ir jo būties formos yra vientisa, kadangi grožis skleidžiasi ne anapus esančioje idėjoje, o konkrečiuose juslėmis suvokiamuose žemiškuose gražiuose daiktuose ir reiškiniuose. Grožio raiškos sfera Aristoteliui aprėpia kosmoso, dievų, gamtos, žmogaus, visuomeninu santykių pasaulį. Aristotelis tobuliausias grožio formas regi ne mene, o kosmose ir „pirmapradėje esybėje“, t.y. ddievuose, kuriems būdingi harmonijos ir saiko principai.

Esminis skirtumas tarp grožio ir gėrio kategorijų Aristoteliui regisi tas, kad gėris siejasi su aukščiausiais tikrovės faktais ir skleidžiasi etiškai kryptinguose veiksmuose, o grožis susijęs su daiktų konstrukcija, kurios esmę sudaro matematinės struktūros, harmoningi sudėtinių dalių santykiai. Gyvojoje gamtoje grožiui būdingas tikslingumas, o visuomeniniame gyvenime jis glaudžiai susijęs su gėriu ir teisingumu.

Aristotelio estetikoje daug svarbesnis meno savitumas, esmė ir vaidmuo visuomenės gyvenime. Aristotelio meno teorija tiesiogiai išsirutulioja iš filosofo mokymų apie būties esmę, formą ir materiją. Jo veikaluose meno sąvoka išsaugo tradicinei antikinei estetikai būdingą sinkretizmą, polinkį suartinti skulptorių, tapytojų, muzikų, poetų kūrybą. Esminis skirtumas tarp meno ir mokslo yra tas, kad mokslas aprėpia būtį, o menas – jos užgimimą. Skiriamuoju meno kaip estetinės veiklos bruožu Aristotelis skelbia tikrovės imitaciją.

Tobuliausiu išraiškos priemonių ir galimybių menu Aristotelis skelbia tragediją. Tragedija filosofui vertinga dėl sugebėjimo daug giliau nei kiti menai paveikti žmonių sąmonę, jų poelgius, dvasinius orientyrus, sukelti dvasinio apsivalymo jausmą.

Labai svarbus Aristotelio estetinės teorijos aspektas yra plačiai jo veikaluose gvildenama estetinio auklėjimo teorija, kuri tiesiogiai susijusi su mokymu apie tris dvasios pakopas: augalinę, gyvūniškąją ir protingąją. Pirmoji siejasi su fiziniu, antroji – su moraliniu, trečioji, aukščiausioji, – su protiniu auklėjimu. Kadangi valstybė turi vieną bendrą ttikslą, anot Aristotelio, ji turi remtis vientisa auklėjimo sistema, kurios pagrindinis tikslas – išplėtoti aukščiausias žmogaus dvasios galias, išugdyti valią ir protą. Šiam tikslui pasiekti Aristotelis svarbų vaidmenį skiria estetiniam auklėjimui, kuris padeda išugdyti harmoningą pilietį. Kalbėdamas apie harmoningos asmenybės lavinimui naudingas disciplinas, Aristotelis pabrėžia, kad reikia mokyti ne visų, o tik būtinų laisviems žmonėms. Į šių disciplinų sąrašą įeina gramatika (skaitymas ir rašymas), gimnastika, muzika, o kartais ir piešimas. Taigi būtinasis lavinimas, apie kurį kalba filosofas, apima reikšmingą estetinį krūvį.

Aristotelio estetinė ir meno teorija vainikuoja klasikinį antikinės estetinės minties raidos etapą. Joje daug naujų idėjų, minčių, formuluočių, kurios išlieka stebėtinai gyvybingos. Šio mąstytojo iškeltos teorijos, ypač mokymas apie meną, turėjo milžinišką poveikį tolesnei estetikos raidai. (2-p. 326.)

Išvados

• Antikos estetikos istoriją galima skirstyti į tris pakopas: archainę, klasikinę, helenistinę.

• Senovės graikų menas išaugo iš mitologijos, kuri turėjo nemaža bendrų bruožų su Rytų pasaulio mitų natūralizmu.Socialiai reikšmingą graikų civilizacijos raidos lūžį, kokybinį šuolį visuomenės evoliucijoje ženklino polio atsiradimas.

• Mažosios Azijos pakrantėje iškilusių Jonijos kultūros židinių Efeso, Mileto, Kolofonto dominavimą ankstyvuoju graikų estetikos raidos laikotarpiu lėmė tai, kad jie buvo artimai susiję su pagrindiniais Senovės Rytų civilizacijų centrais.

• Pirmosios graikų estetinės minties užuomazgos atsirado archainės epochos pabaigoje, po dorėnų genčių įsiveržimo į Graikiją (XII – VV a. pr. Kr.), pradėjus formuotis klasinei visuomenei.

• Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų prasidėjo helenizmo epocha, kurios reikšmingiausias reiškinys buvo neoplatonizmas.

• Antikinėje estetikoje įsivyravusios grožio sampratos išeities tašku tampa kosmosas – regimas, girdimas ir jusliškai suvokiamas. Jis aiškinamas kaip tobulas, gyvas ir gražus žmogaus kūnas su visais jam būdingais atributais.

• Antikinės meno sampratos savitumas pirmiausia pasireiškia tuo, kad antikos, netgi klasikinės epochos mąstytojai aiškiai neskyrė meno nuo gamtos. Beveik visi jie meną traktuoja kaip gamtos pamėgdžiojimą, priešingai vėlesnių laikų mokymui apie aktyvią, produktyvią menininko kūrybinės fantazijos prigimtį.

• Būtis ir visas antikinei pasaulėjautai svarbus kosmoso pasaulis antikinėje estetikoje pirmiausia suvokiamas kaip harmonija, kuri laikoma svarbiausiu kosminės pasaulio sandaros principu. Iš čia kyla išskirtinė harmonijos kategorijos svarba antikinėje estetikoje. Harmonija dažniausiai aiškinama kaip tobuliausia grožio forma, kuriai, nepaisant sudėtinių jos komponentų įvairovės, būdingas vientisumas.

• Kosmoso tvarkos motyvas – būdingiausias antikos meno bruožas.

• Specifinis antikinės meno sampratos bruožas – vyraujantis utilitarinis požiūris į meną.

• Specifinis antikinės meno sampratos bruožas, iš esmės skiriantis ją nuo tradicinės Tolimųjų Rytų estetikos, pabrėžiančios meno autonomiją tikrovės atžvilgiu, jo sąlygiškumą ir simbolinę prigimtį, susijęs su realistiškumo ir daiktiškumo nuostata.

• Mokymas apie harmoniją, gimstančią iš priešybių kovos, sudaro Heraklito estetikos esmę.

• Pagrindinė pitagoriečių estetinė kategorija yra harmonija, aiškinama kaip kiekybinė matematinė sistema ar ansamblis, apimantis skirtingų sudėtinių dalių

visumą, kuriai būdinga santarvė.

• Sokratas pirmasis antikinės estetikos istorijoje pasiekia tokio filosofinio abstrahavimosi lygmenį, kuriame empirinis gražių daiktų pasaulis atribojamas nuo grožio idėjos.

• Platono teigimu, tikrasis absoliutus grožis yra amžinas, jis nei gimsta, nei žūva, kadangi danguje esanti idėja nepavaldi žemiškiems kaitos ir irimo dėsniams.

• Aristotelis manė, jog valstybė turi remtis vientisa auklėjimo sistema, kurios pagrindinis tikslas – išplėtoti aukščiausias žmogaus dvasios galias, išugdyti valią ir protą.

Literatūros sąrašas

1. Andrijauskas A. Estetikos istorija: antologija. – V., 1999.

2. Andrijauskas A. Grožis ir menas: estetikos ir meno ffilosofijos idėjų istorija. – V., 1995.

3. Andriuškevičius A. Menas ir estetinis auklėjimas. – V., 1989.

4. Kobeskaitė H. Menas ir estetinis auklėjimas. – V., 1989