kaip apiplėšia žmoniją klaidingos nuomonės

KOLPINGO KOLEGIJA

TEISĖS SPECIALYBĖ

KAIP APIPLĖŠIA ŽMONIJĄ KLAIDINGOS NUOMONĖS UŽGNIAUŽIMAS?

Filosofijos referatas

Kaunas, 2002

II

DĖSTYMAS

Įvadas

Iš istorijos šaltinių mes žinome, kad vykdavo religijų karai. Dabar,

dar daugiau prisikūrė įvairiausių tikėjimų ir tuo pačiu neigiamų tikėjimų

žmonės traukenčius į blogį pvz. „Šetono biblija“. Suklaidindami žmodaus

nuomonę taip įtraukia į savo tikėjimą. Remdamasi J. S. Millio knyga, savo

referate noriu pasakyti, tai kad, reikia artimiau susipažinti su

priešininko argumentais. Kad mūsų klaidingos nuomonės nesuklaidintu. Turime

žinoti ir kuo skirasi inteliaktualinė kultūra ir inteliaktualinė laisvė.

Kam teiktina ppirmenybė ugdant protą?

Medicinos mokslo įrodyta, kad vaiko smegenų ląstelės yra elastingesnės

ir vaikas greičiau įsisavina žodžius, reiškinius, garsus, greičiau išmoksta

groti muzikiniais instrumentais ir t.t. Bet suaugusių žmonių gyvenime yra

kur kas sudėtingiau. Remiantis filosofijos ir mokslo pasiekimo teiginiais.

Proto ugdymui pirmenybė skiriama tiksliesiams mokslams kaip matematikai,

fizikai tuo pačiu ir filosofijai. Mokydamiesi kokią fizikos formulę ar

eilėraštį mes ją išmokstame, kaip liaudiškai sakoma „atmintinai“, o ją

išmokus mums neduoda ramybės ją išsiaiškinti, taip yra ugdomas protas. J.

S.Millis sako, kad: „besimokantys geometrijos žmonės ne tiesiog įsimena

teoremas, bbet jas supranta ir išmoksta kaip ir jų įrodymus; būtų absurdas

sakyti, kad jie lieka neišmaną geometrijos tiesų pagrindų, jei niekada

nėra girdėję jas neigiant ar mėginant įrodyti jų klaidingumą“. Tokiu būdu

yra gilesnis mąstymas ir tuo pačiu ugdomas protas. Žmogus ugdydamas protą

pirmenybę sskiria savo pažiurų išsiaiškinimui, įvykių, situacijų analizei.

III

Kodėl būtina žinoti priešininko argumentus?

Priešininko argumentus būtina žinoti tam, kad rastume tiesą, galėtume

surasti ir pašalinti kliūtis. Kad geriau suprastume priešininką reikia

gerai žinoti jo argumentus. Nepakanka išgirsti priešininko argumentus iš jo

mokytojų, atstovų, bet norint geriau žinoti priešininko argumentus reikia

išgirsti iš kitų asmenų. Reikia išgirsti iš tų asmenų, kurie priešininku

pasitiki, jį palaiko ir gerai pažįsta. Aš, manau, kad priešininko

argumentus reikia žinoti, tam, kad geriau suprastume ir artimiau pažintume

priešininką, kad įsijaustume jo vaidmenyje, ir tuo, kad galėtume įvertinti

priešininką teisingai. J. S. Millis teigia „Tas kuris žino tik savuosius

argumentus, žino mažai“.

Tai šventi žodžiai kuriems aš pritariu ir noriu pridurti sena liaudies

patarle „Protingas mokosi iš svetimų klaidų, o kvailas išsavų“. Kuo daugiau

išanalizuosime, atidžiai išklausysime priešininką, ttuo geriau jį suprasime,

ir sugebėsime įvertinti save.

Kodėl su priešininko argumentais J. S. Millis pataria susipažinti iš

pirmųjų šaltinių?. Ar galime patikėti priešininko argumentų paneigimą

specialistams?. Kaip šią problemą sprendžia katalikų bažnyčia?.

Kaip ir J. S. Millis pataria susipažinti iš pirmųjų šaltinių su priešininko

argumentais, kad geriau suprastume abiejų pusių argumentus ir įvertintume

teisingai. Priešininkų argumentų paneigimą galime patikėti specialistams,

nes specialistai į iškeltus klausymus gali atsakyti arba jau yra atsakę.

Katalikų Bažnyčia šią problemą sprendžia savitai. Ji aiškiai atskiria tuos,

kuriems galima leisti priimti jos doktrinos remiantis įsitikinimu, nuo tų

kurie privalo jas pripažinti patikėdami. Autorius teigia, kad dvasininkais

galima pasitikėti ir jie visapusiškai susipažįsta su priešininko

argumentais. Bet yra skirtumas tarp dvasininkų ir likusių žmonių, kad

dvasininkas pasilieka teisę priešininko argumentus nutylėti likusiems

žmonėms.

IV

Kuo skiriasi inteliaktualinė laisvė ir inteliaktualinė kultūra? Kas

atsitinka etinėms arba religinėms pažiūroms, kai jos tampa neginčijama

doktrina?

Šitokiu būdu daugiau įgyjama inteliaktualinės kultūros. Įgyjant

inteliaktualinę kultūrą, žmogus įgyja inteliaktualinį pranašumą. Asmenybė

neturėdama inteliaktualinės kultūros niekada nesukurs liberalaus ir plataus

proto. Inteliaktualinę kūrybą (pvz. Katalikų tikėjime ŠV. Raštas) skaito

mokyti ir nemokyti žmonės. Taigi, didelio skirtumo nematome tarp

inteliaktualinės kūrybos ir inteliaktualinės laisvės. Šie inteliaktualai

parodo religinių tikėjimų ir etinių doktrinų patirtis. Tarp etinių ir

religinių pažiūrų, įsivyrauja neginčijama doktrina. Doktrina, išlaiko savo

pozicijas ir toliau ji neplinta. Ji įsitvirtina pripažįstamų pažiūros

atskalų ir segmentų. Tokios doktrinos laikosi tie, kurie yra paveldėję.

Kokiu pavyzdžiu J. S. Millis iliustruoja šią transformaciją?

Stipresnis ir silpnesnis tikėjimas kovoja už savo egzistenciją. Taip

kovodami jie supranta ir žino kuo skiriasi jų tikėjimas nuo kitų doktrinų.

Tikėjimo periode, nemažai žmonių permąsto pamatinius tikėjimo principus.

Taip žmonių charakteris patiria visą poveikį. Kai jis tampa paveldėtu

tikėjimu, jį reikia pripažinti pasyviai, tuomet žmogus neeikvoja energijos

klausimams, kuriuos jam iškelia tikėjimas. Tada žmogus užmiršta šį tikėjimą

arba apatiškai jam pritaria. Taip apibūdina J. S. Millis doktrinos

egzistavimą.

V

Kodėl puolamų religinių sektų ddoktrinos yra gyvybingesnės?

Dauguma tikinčiųjų laikosi krikščionybės doktrinos, bet kitų sektų

doktrinos yra gyvybingesnės. Krikščioniškame tikėjime kaip ir dauguma kitos

sektos vadovaujasi Naujojo Testamento įsakymais. Paimkime pavyzdį

krikščionišką tikėjimą. Krikščionys gerbia savo tikėjimą, bet ištikrųjų jie

remiasi juo. Pavyzdžiui ŠV. Raštas krikščionis moko, kad vargdieniai yra

palaiminti (kenčiančiam dangus). Jame yra aiškinama, kad turi mylėti

kiekvieną artimą, taip kaip save. Tai yra, kad krikščionio pareiga padėti

vargstančiam, priglausti elgetą, lankyti ligonį, ištroškusį pagirdyti ir

t.t. Besivadovaujantį tokiomis nuolankiomis ir geranoriškomis nuostatomis

priešininkui lengviau užsipulti. Tuo tarpu priešininkai pradeda paneigti

žmonių elgesį, kad žmogus turi elgtis kitomis nuostatomis (priešininkų

įstatymais). Priešininkai mano kad tai kvaila padėti vargšui, jų aiškinimu

reikia daugiau rūpintis savimi. Krikščionių, tikėjimas remiasi jausmais, o

priešininkų sklinda bejausmis tikėjimas ir daugiau remiasi dalykais , ir

taip priverčia suvokti protu tuos dalykus. Todėl, noriu išreikšti savo

nuomonę, tai, kad krikščionių tikėjimas yra kilniausias.

Ar tobulėjant žmonijai nuomonių įvairovė mažės?

Tobulėjant žmonijai nuomonių įvairovė didės. Mano manymu visų pirma

mes turime išmokti aiškinti tiesą ir ginti nuo priešininkų. Paprastas

tikintis žmogus turi ne tik žinoti išorinius tikėjimo dalykus, bet

išsiaiškinti jos vidų ir susidaryti savo nuomone, kad nenuklystų į

priešininko pusę. Neturi abejoti savo tikėjimu. O šiuo metu yra žmonių,

kurių tikėjimas yra paveldimas ir jie nesistengia įsigilinti jo esmę. Mano

supratimu yra mūsų mokytojų kaltė. Lietuva „Marijos žemė“ yra dešimt metų

nepriklausoma ir mokytojai mažai skelbia „Dievo žodį“, ko nebuvo galima tai

daryti TSRS laikais. Gal mokytojai bijo taip elgtis. Aš, manau, todėl tiek

daug prisikūrė priešininkų (neigiamų), kurie patraukia į blogąją pusę ir

Lietuvoje savižudžių skaičius didėja. Ir žmonių nuomonių įvairovė didėja.

VI

Kaip veikia protą būtinybė aiškinti tiesą ir ginti ją nuo

priešininkų? Kaip ir kur šis poveikis būdavo panaudojamas pedagogiškai?

Viduramžiais mokykliniais disputais buvo siekiama, kad mokinys

suprastų savo paties požiūrį, kad mokinys galėtų sutvirtinti vieno ir

paneigti kito požiūrio pagrindą. Panašiai aiškino ir Sokrato dialektika.

Sokrato dialektika buvo negatyvi filosofijos ir gyvenimo klausymų

svarstymui. Šie disputai turėjo trūkumų, tai kad šaltinis buvo autoritetas,

o ne protas. Besilavindamas asmuo, kuris žinias gauna iš knygų ar savo

mokytojų, nevisada išklauso abiejų pusių. Taigi, mąstytojai ir tie

nevisada žino abi puses. J. S. Millis: „Ir kol žmonės nebus vėl sistemingai

mokomi, visose mąstymo srityse, išskyrus matematinį ir fizikinį mąstymą,

bus mažai didelių mąstytojų ir žemas bendras intelekto lygis“. Aš prisimenu

TSRS mokytojų mokymo lygį, kad mus vertė mokytis apie komunizmą (kaip

geometrijos teoremą), nors to visai nenorėjome, tokiu lygiu mąstytojais

negalėjome būti. Dabar yra kitas, aukštesnis lygis, kada mes galime mokytis

ir mąstyti.. Visa posovietinė visuomenė yra apiplėšta dvasiškai ir

inteliaktualiai, kada visos kitos nuomonės buvo paskelbtos klaidingomis ir

užgniaužiamos. To rezultatai. Žlugus TSRS ir joje galiojusiai mokslinio

komunizmo, dialektinio

istorinio materializmo primityviąjai ideologijai

žlugo buldozerinis ateizmas, ir atsirado dvasinis vakumas. Noriu pabrėžti

keletą pastebėjimų ir laisvės proveržių:

1. Apmaudu pirmuose bažnyčių suoluose matyti buvusias komunizmo

sistemos aktyvistes, buvusias mokytojas, kurios praeityje gaudė į bažnyčią

einančius vaikus. Mano mama ir tetos visą laiką buvo praktikuojančios

katalikės. Jos tvirtina, kad joms geriausiu atveju tenka atsisėsti per

pamaldas trečioje, ketvirtoje eilėje, nes pimosios būna užimtos buvusių

aktyvisčių, kurioms bažnyčia ir tikintieji buvo pajuokos objektu.

2. Daug buvusių aršių ateistų nuėjo į sektas ar kitas bažnyčias,

Tikėjimo žodžio, Dievo Jahovos aar Rytų. Jiems kažkaip drovu prisipažinti

klydusiems, tai, būdami „netradiciniai“ jie ir toliau gali kritikuoti ar

net niekinti vyraujančią katalikų bažnyčią.

3. Po vienpartinės sistemos jungo žmonės, besidžiaugdami saviraiškos

galimybe, pristeigė aibę partijų. Čia galima pastebėti lyderių norą būti

mažais leninais.

4. Blogiausia, kad ir katalikų bažnyčia nėra stipri. TSRS laikais

buvo ribojamas teologijos studentų skaičius. O ir norėdami įstoti į kunigų

seminariją turėdavo praeiti KGB tiltus, o juos praeidavo ne patys geriausi.

VII

IŠVADOS

Stebint posocialistinį pasaulį ir įvykius Lietuvoje galima

konstatuoti, kad J. S. Millis ššimtą kartų teisus tvirtindamas, kad žmoniją

apiplėšia klaidingos nuomonės užgniaužimas, kada įsivyrauja viena tiesa,

kuri vėliau išsigimsta. Žmonės ją tikėję ir jos netekę atsiduria dvasiniame

vakume, kuris skatina dvasinės atramos, tiesos paieškas. To nerasdami

žmonės girtauja, klesti nusikalstamumas savižudybės, kurią skaičiumi

Lietubvoje pirmauja Europoje. Lietuvai būtinas naujas dvasinio atgimimo

sąjūdis. Jį galėtų paskatinti JAV Prezidento Dž. Bušo vizitas Lietuvoje. Ir

štai kodėl, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip niekur pasaulyje

labiausiai klesti nuomonių, religijų įvairovė. Nepaisant to ši šalis

galingiausia pasaulyje. Ir didžiausios pasaulio galimybės prezidentas,

turintis ir techninį ir ekonominį išsilavinimą atvažiavęs į Vilnių

demonstruoja nuoširdų, beapeliacinį tikėjimą į Dievą. To turėtų pasimokyti

mūsų Valstybės Vadovai, tada gyvenimas taps geresnis, šiltesnis,

šviesesnis.