Mirties problema filosofijoje
Turinys
Įvadas…………………………2
“Mirties istorija”……………………..2
“Prijaukinta mirtis”………………….2
“Mirties supratimas ir vaizdavimas Viduramžiais”……….3
“Žmogus mirties akivaizdoje Naujaisias amžiais”……….7
Problema………………………..9
Tantologija………………………11
Mirties schemos…………………..11
Išvados…………………………13
Literatūros sąrašas…………………….15 Įvadas
“Gyvenime nieko nėra tikra, išskyrus mirtį.
Visa kita atsitiktina – tai gali atsitikti,
gali neatsitikti – tik mirtis nėra atsitiktini įvykis.”
Ošo
Daugelis senųjų filosofų praeityje, taip pat ir daugelis religijų
laiko žmogų būtybe turinčia dvasinį ir kūnišką pradą. Kūniškasis pradas –
laikinas, dvasinis – amžinas. Šie pradai susijungę sudaro žmogų kaip
vientisą asmenybę. Tačiau šis vientisumas išsilaiko tik žemiškame gyvenime.
Beveik visos pasaulio religijos vienokiu ar kitokiu būdu pripažįsta
amžinąjį gyvenimą, įį kurį patenka nemarioji žmogaus dalis – dvasia. Taigi
žmogaus gyvenimas kartą prasidėjęs nebenutrūksta, mirtis yra laikoma tarsi
perėja, tarsi durys į kitą tikrą, amžiną, geresnį gyvenimą. Mirtis yra
tarsi išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienas jį įveikia savaip.
Sukūręs žmogų, Dievas nepaliko jo be atsako į esmingiausius
žmogiškosios egzistencijos klausimus. Žmogus turi savo rankose ir mirties
raktą. Jis labai paprastas: gyventi būtina taip, kad mirtis būtų, jei ne
geidžiama, tai bent nebaisi. O tam būtina suformuoti teisingą pasaulėžiūrą
ir pasaulėjautą, teisingą vertybių sistemą, būtinos kasdieninės
nenuilstamos intelektualinės, moralinės, ffizinės pastangos.
Mirtis kelia savo reikalavimus gyvenimui. Tik suvokę save didingos,
niekada nesibaigiančios kūrimo giesmės tesiniu ir tikslu, kiekvieną savo
mintį, žodį, veiksmą matuodami aukščiausiu – amžinybės matu, galėsime,
atėjus lemtingai valandai, su palengvėjimo ir vilties atodūsiu tarti: ”Jau
laikas? Aš pasiruošes.”. “Mirties istorija”
“Prijaukinta mirtis”
Maždaug iki XIIa. mirtį galima pavadinti „prijaukinta“. Apie žmogaus
ir mirties santykį daug pasako herojinės poemos ir seniausių viduramžių
romanai. Šių kūrinių herojai būdavo iš anksto įspėjami. Mirdavo jau iš
anksto suvokę, kad reikės mirti. Tai būdavo arba sunki mirtis, tokia kaip
maras, arba staigi mirtis į kurią derėjo žiūrėti kaip į išskirtinę arba
apie ją nekalbėti. Taigi paprastai žmogus būdavo įspėjamas.
Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo natūralūs ženklai arba dar
dažniau vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi
reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, tai, kas perduodama per amžius
ir ką mes teberandame dabartyje kaip realiktą.
Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi.
Ir viskas atsitikdavo labai paprastai, mirtis buvo labai paprastas dalykas.
Kai Lanselotas, sužeistas ir paklaikęs, atsipeikėja nykioje girioje, kur
„jo kūną jėgos apleido“, jis suvokia, kad netrukus mirs. Jis daro ką
reikalauja papročiai, tam tikrą ritualą. Padeda į šalį ginklus, palengva
atsigula ant žemės (nors turėtų gulėti lovoje), sudeda ant krūtinės rankas,
išsitiesia taip, kad galva būtų atsukta į rytus, į Jeruzalę. Taip
pasiruošęs mirštantysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas.
Pirmasis veiksmas – gyvenimo apraudojimas, prisimenami mylimi asmenys bei
daiktai, trumpai keliais vaizdais peržvelgiamas gyvenimas.
Po gyvenimo apraudojimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiai
susirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas. Tuo metu įsiterpdavo
vienintelis bažnytinis aktas – nuodėmių atleidimas. Nuodėmes atleisdavo
kunigas, skaitydamas psalmes ir Libera (Gelbėk mane, Viešpatie),
mirštantįjį pasmilkydavo smilkalais ir pašlakstydavo švęstu vandeniu. Kiek
vėliau mirštantiesiems duodamas Kristaus kūnas. Paskutinis patepimas buvo
skiriamas kulto tarnams, jį iškilmingai bažnyčioje gaudavo vienuoliai. Po
paskutinės maldos nebelieka nieko daugiau, kaip laukti mirties. Mirtis –
tai vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo,
kuris jai vadovauja ir žino jos eigą. Mirštančiojo kambarys tapdavo vieša
vieta, ten buvo galima laisvai įeiti. Buvo svarbu, kad dalyvautų giminės,
bičiuliai, kaimynai. Lankytojai atsivesdavo vaikus. O šiandien rūpinamasi
kad, vaikai būtų atitolinti nuo dalykų susijusių su mirtimi.
Mirtis paprasta, todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai,
tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Žmonės pasitikdavo mirtį
romiai, jie neatidėliodavo turto padalijimo akimirkos, tačiau iš anksto
labai ramiai jai ruošdavosi, nurodydavo kam kas turi tekti “ir užgesdavo su
savotišku palengvėjimu, sakytum paprasčiausiai persikraustydavo į kitą
trobą”. Taip buvo mirštama ištisus šimtmečius ir tūkstantmečius. Senovinis
elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi,
labai skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama
ištarti jos vardo. Todėl šio laikotarpio mirtis vadinama “prijaukinta”.
Mirties supratimas ir vaizdavimas
viduramžiais
Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų
kaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalyje. Jie gerbė kapus, tačiau vienas iš
kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą
gyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskirtas nuo mirusiųjų pasaulio.
Štai kodėl Romos Dvylikos lentelių įstatymas draudė laidoti miesto
teritorijoje. Tačiau bėgant laikui mirusieji, t. y. kapinės vėl sugrįžo į
miestus, kas šimtmečius buvo draudžiama. Garbinamos kankinių laidojimo
vietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo artimuosius. Buvo
tikima, kad kankiniai saugoja gyvus ir globoja mirusius, todėl buvo norima
pasil.aidoti šalia šventųjų arba šventų vietų, todėl pradėta laidoti šalia
bažnyčios ir vienuolynų. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios ir
kapinių. Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčios
pastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę, taigi ir kapines.
Žmonės buvo laidojami ir didelėse bendrose duobėse, vadinamose
“vargšų duobėmis”, į kurias buvo leidžiami lavonai be karstų, užsiūti
drobulėse. Kai duobė prisipildydavo, ji buvo užkasama ir atkasama senesnė,
iš kurios išdžiūvę kaulai išnešami į galerijas. Tas pats nutikdavo ir
turtingų žmonių palaikams, kurie būdavo palaidoti bažnyčioje po grindų
plokštėmis, nors to niekas nesužinodavo. Kaulai buvo naudojami puošybai :
iš mažų kaulelių daromi sietynai ir ornamentai. Tiksli laidojimo vieta
nebuvo svarbi. Palaikai buvo patikimi bažnyčiai, o kaip ši su jais pasielgs
buvo nesvarbu, kad tik išsaugotų juos savo šventoje erdvėje.
Tuo laiku gyviesiems nedarė įspūdžio nei mirusieji, nei jų pačių
mintys apie savo mirtį. Mirusieji jiems buvo įprastas reiškinys kaip ir jų
pačių mirtis.
Krikščionys tiki mirusiųjų prisikėlimu. Pirmame tūkstantmetyje po
Kristaus ant dvasininkų kapų buvo dažnai vaizduojamas apokalipsinis
mirusiųjų prisikėlimas. Pasaulio pabaigoje Jėzus Kristus aateina antrą kartą
ir teisia žmones, atskiria geruosius nuo blogųjų. Laikomasi nuostatos, kad
mirusieji, priklausantys bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, bus prikelti
amžinam džiaugsmui. Piktavaliai po mirties nebeatgis, nebeprisikels ir bus
pasmerkti nebūčiai. Tokia nuostata vyravo maždaug iki XII amžiaus. Nuo XIII
amžiaus Kristus vaizduojamas sėdintis teisėjo soste, apsuptas apaštalų.
Sielų atranką į geras ir blogas vis labiau lemia Švenčiausios Mergelės ir
švento Jono užtarimas. Apie XVI amžių vaizduojamos freskose mirusių žmonių
sielos nešasi ant kaklo savo gyvenimo knygą, tarsi gerų ir blogų darbų
suvestinę, kuri užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę žmonijos dieną
pasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai atsisakoma tapatinti žmogaus baigtį su
fiziniu suirimu. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, tačiau
jis turėjo trukti nuo mirties iki pasaulio pabaigos.
Apie XV – XVI amžių bandoma panaikinti eschatologinį laiką tarp
mirties akimirkos ir pasaulio pabaigos. Mirusiųjų teismas ikonografijoje
šiais amžiais vaizduojamas kambaryje, šalia mirštančiojo lovos. Jis guli
apsuptas savo giminaičių, draugų ir atlieka jau minėtas apeigas. Tačiau
kažkas sutrikdo jų nuoširdumą. Susirinkusieji nieko nemato, reginys skirtas
tik mirštančiajam. Prie jo galvūgalio atsiranda Švenčiausioji Trejybė,
Mergelė Marija ir visa dangaus palyda, o taip pat Šėtonas ir baisių demonų
armija. Laikomasi naujos nuostatos, kad paskutinė gyvenimo valanda gali
lemti amžinąjį gyvenimą. Visa antgamtinių būtybių armija susirenka tik tam,
kad pamatytų, kaip mirštantysis įveiks išbandymą t. y. paskutinį Šėtono
gundymą neviltimi dėl savo gyvenime
padarytų klaidų, arba aistringa meile
daiktams ir žmonėms, arba tuščia savo gerų darbų garbe. Jo elgesys šią
akimirką nutrins viso gyvenimo nuodėmes, jei nepasiduos pagundai, arba,
priešingai, nubrauks visus gerus darbus, jeigu jai neatsispirs.Tradicinis
mirties lovoje vaizdavimas susiejamas su asmeniniu kiekvieno žmogaus
gyvenimo teismu. Mirtis lovoje buvo rami apeiga, ji teikė iškilmingumo
neišvengiamam perėjimui iš šio pasaulio į aną ir naikino skirtumus tarp
individų. Tai sustiprino paties mirštančiojo vaidmenį mirties ceremonijoje.
Mirštantysis yra veiksmo centre, kaip ir kadaise jam vadovauja, be to, jį
kreipia pagal savo valią. Tai pasikeitė tik XVII – XVIII amžiuje.
Reformacijos veikiami, religinių veikalų autoriai pradėjo kovoti prieš
liaudies tikėjimą, esą nebūtina nertis iš kailio stengiantis gy.venti dorai
visą gyvenimą, nes gera mirtis atpirks visas kaltes. Vis dėlto buvo
pripažįstama moralės svarba mirštančiojo elgesiui bei jo mirties
aplinkybėms.
XIV – XVI amžiuje mirties vaizdavimas mene bei literatūroje
tampa kiek įžūlokas. Mirtis rankraščiuose, liturginių apeigų bei maldų prie
mirštančiojo iliustracijose, sieninėje bažnyčių bei kapinių puošyboje
vaizduojama mumijos arba apirusio lavono pavidalu. Daug rečiau ji taip
vaizduojama antkapių mene, tik vienur kitur gulinčią figūrą pakeičia nuogo
lavono skulptūra. Vėliau, XVII amžiuje vaizduojamas jau nebe įrantis
lavonas, o skeletas arba kaulai. Šie elementai paplito labai plačiai,
įsiskverbė net į namų interjerą, atsirado ant židinių ir baldų. Tačiau jie
jau reiškė ką kitą nei sudūlėję palaikai. Istorikai čia įžvelgia mirties
baimę, “pilnakraujo gyvenimo” meilę ir krikščioniškos schemos sujaukimo
ženklus. Žymus Nyderlandų istorikas Huizinga Johanas (1872 -1945) tai
vadina Viduramžių rudens moraline krize. Šie meno bruožai atskleidžia naują
to meto suvokimą, kad irimas – tai žmogaus pralaimėjimo ženklas. Kad jį
gerai suprastume reikia remtis šiuolaikine pralaimėjimo sąvoka. Suaugęs
žmogus anksčiau ar vėliau suvokia, jog sulaukė jau brandaus amžiaus, bet
nepateisino jaunystės lūkesčių. Pralaimėjimo jausmas sukelia prislėgtą
psichinę būseną, būdingą ypač turtingesniesiems. Vis dėlto šis viduramžių
pralaimėjimo jausmas labai skiriasi nuo mūsiškio. Savo esminio pralaimėjimo
mes nesiejame su mūsų žmogiškuoju mirtingumu. Tuo tarpu viduramžių pabaigos
žmogus buvo aiškiai įsisąmoninęs, kad jis būsimasis numirėlis, kad jo
laikas trumpas, kad mirtis visuomet tūno jo viduje, – šis žinojimas
pakirsdavo jo troškimus, apnuodydavo malonumus. Šiandien mums tai sunkiai
suprantama, galbūt todėl, kad mūsų gyvenimas tapo ilgesnis.
Apie žmonių mirties supratimą daug pasako kapai. Krikščioniškosios
epochos pradžioje randama labai daug kapų, pažymėtų įrašais. Jie reiškia
troškimą išsaugoti kapą ir atminimą apie mirusįjį. Apie V amžių vis rečiau
pasitaiko įrašų ant antkapių, nes laidojimo vieta laikoma nesvarbia, o nuo
XII amžiaus vėl ima rastis antkapinių įrašų. Pirmiausia jų atsiranda
laikomų šventais asmenų antkapiuose. Bėgant laikui jų vis daugėja. Drauge
su įrašais pasirodo ir gana tikroviški mirusiųjų atvaizdai. Apie XIV amžių
bandoma atkurti pomirtinę velionio kaukę. Šie dalykai byloja apie norą
individualizuoti laidojimo vietą ir amžiną velionio atminimą. XVIII
pagausėja lentelių su paprastais įrašais, vidurinioji to meto klasė
stengėsi taip pat nelikti anonimais ir išsaugoti po mirties savo
identiškumą. Taigi žmonės atranda anksčiau nežinotą ryšį, susiejantį
kiekvieno asmens mirtį su jo individualybės suvokimu.
Nuo XVIII amžiaus mirčiai suteikiama nauja prasmė. Ji aukštinama,
dramatizuojama, trokštama jos – jaudinančios, grobuoniškos. Tačiau žmogus
jau mažiau rūpinasi savo mirtimi, jam labiau rūpi romantiška, retoriška
kito mirtis – kito gedėjimas ir prisiminimas įkvepia XIX – XX amžiaus naują
kapų ir kapinių kultą.
XVI amžiuje mirties tema literatūroje ir mene įgauna erotinės prasmės.
Seniausiuose mirties šokiuose mirtis palydėdavo gyvąjį, jį išsirinkdama ir
įspėdama. Naujoje XVI amžiaus ikonografijoje mirtis jį prievartauja.
Daugybė scenų ir siužetų literatūroje ir mene susiejo mirtį su meile.
Žavimasi mirties, kančių ir skausmų reginiais, nesąmoningai sugretinamas
agonijos ir meilės transas. Į mirtį, kaip į lytinį aktą, vis dažniau
žiūrima tarsi į perėjimą kiton būsenon, išplėšiantį žmogų iš kasdieninio
gyvenimo, atitraukiantį nuo monotoniško darbo, suteikiantį jam aukščiausią
jausmų pakilimą ir tada nusviedžiantį į iracionalų, šiurkštų ir žiaurų
pasaulį. M.intis, kad mirtis – tai įprastos tvarkos suardymas, visai nauja.
Anksčiau mirtis ir mirusieji buvo laikomi įprastu kasdieniniu dalyku.
Iki XVIII amžiaus mirtis buvo tik vieno mirštančiojo reikalas.
Nuo XIII iki XVIII amžiaus testamentas buvo priemonė kiekvienam išreikšti,
dažnai labai individualiai, savo gilius apmastymus, savo religinį tikėjimą,
prisirišimą prie mėgstamų daiktų, mylimų būtybių ir Dievo, taip pat
pasirūpinti, kad siela bbūtų išganyta, o kūnas ilsėtųsi ramybėje. Testamentų
tikslas buvo įpareigoti jo vykdytojus – parapijos tarybą ir kleboną ar
vienuolyno vienuolius ir priversti juos gerbti paskutinę velionio valią.
Toks testamentas bylojo apie nepasitikėjimą ar bent jau abejingumą
paveldėtojams, artimiems giminaičiams, parapijos tarybai ir dvasininkijai.
Todėl testatorius liepdavo bažnyčioje išraižyti metale arba iškalti
akmenyje testamento ištraukas, kur kalbama apie jo finansuojamas religines
paslaugas ir testamentu paliktą turtą. Nuo XVIII amžiaus testamentas buvo
visiškai supasaulietintas. Jis tapo tik legaliu turto padalinimo dokumentu.
Tas supasaulietinimas buvo vienas iš visuomenės dechristianizacijos ženklų.
XVIII amžiuje smarkiai keičiasi šeimos santykiai. Nuo tol “ gulintis
lovoje, ligonis” reiškia artimiesiems pasitikėjimą, kurio iki XVII amžiaus
pabaigos jis paprastai nepripažindavo. Pasitikėdamas artimaisiais,
mirštantysis patikėdavo jiems dalį pareigų, kurias iki tol pavydžiai
atlikdavo pats. Romantinis žavėjimasis mirtimi suteikia mirštančiojo
žodžiams patoso. Labai pakinta susirinkusiųjų prie mirštančiojo elgesys.
Jie nebėra kaip kitados pasyvūs, paskendę maldose statistai, nerodantys
skausmo. Maždaug nuo XII amžiaus gedulas pasidaro ritualinis. Jis
prasidėdavo tik konstatavus mirties faktą ir trukdavo papročių nustatytą
laiką. Gedinčiajam buvo privalu kitaip elgtis ir vilkėti. Nuo viduramžių
pabaigos iki XVIII amžiaus gedulas priversdavo velionio šeimą bent jau tam
tikrą laiką reikšti sielvartą, kurį ji ne visada jautė, o nuoširdžiai
sielvartaujantį gedintįjį saugojo nuo per didelio skausmo. Jam buvo
privalomas tam tikras visuomeninis gyvenimas, giminaičių, kaimynų, bičiulių
vizitai, kurių metu jis galėjo, neperžengdamas nustatytų elgesio taisyklių
ribos, išlieti savo sielvartą. XXIX amžiuje šios ribos jau nebuvo laikomasi,
gedulas pabrėžtinai puikavosi, nepaisydamas papročių. Šio amžiaus gedulą
šiandieniniai psichologai vadina isterišku, jis kartais ribojasi su
pamišimu. Marko Twaino apsakyme “Kalifornijos pasakojimas” vienas vyriškis
niekaip nesusitaiko su mintimi, kad jo žmona mirė. Jau devyniolika metų
mirties metinių dieną jis vis laukia jos sugrįžtant, užjaučiančių bei šią
iliuziją palaikančių draugų būryje. Toks perdėtas gedulas rodo, kad gyvieji
sunkiau negu anksčiau susitaikydavo su kito žmogaus mirtimi. Imta bijoti ne
savo mirties, o kito mirties, tavo mirties. Šis prisirišimas prie mylimų
žmonių suformavo šiuolaikinį kapinių ir kapų kultą. Šiais laikais nors
žmogus netiki pomirtiniu gyvenimu ir nevaikšto į bažnyčią, jis kapuose
lankosi gana dažnai. Jis mano, kad tai padės išlikti gyvam atmintyje mylimo
žmogaus atminimui.
Žmogus mirties akivaizdoje
naujaisiais amžiais
Per ilgą laikotarpį iki XIX amžiaus vidurio, žmogaus laikysena
mirties akivaizdoje pasikeitė, tačiau tai vyko labai lėtai ir amžininkai to
nepastebėjo. Mirtis, kadaise buvusi tokia akivaizdi ir įprasta, paskendo
užmaršty ir pranyko, tapo gėdingu bei uždraustu dalyku. Jau XIX amžiaus
antroje pusėje susiduriame su tokiu jausmu: aplinkiniai linkę gailėtis ir
nuo mirštančiojo slėpti jo sunkią būklę, vis dėlto pripažįstama, kad
pernelyg ilgai slėpti nevalia, mirštantysis turi vieną gražią dieną . viską
sužinoti, tačiau artimiesiems pritrūksta žiaurumo ir negailestingos drąsos
pasakyti tiesą. Pirmoji šio melo dingstis buvo troškimas tausoti ligonį,
palengvinti jo negalią. Tačiau šis jausmas buvo užgožtas
kito, būdingo
dabarčiai jausmo: vengti nerimo ir pernelyg stipraus, nemalonaus
susijaudinimo, kurį sukelia bjauri agonija ir tiesiog pati mirtis
pilnakraujame, laimingame gyvenime, turi nebe mirštantysis, o visuomenė,
kadangi nuo šiol pripažįstama, kad gyvenimas visada laimingas arba privalo
visada toks atrodyti. 1930 – 1950 metais šis reiškinys dar labiau
išryškėja, nes pasikeičia mirties vieta. Daugiau nebemirštama namuose, tarp
savųjų, mirštama ligoninėje, vienatvėje. Ligoninė tapo vieta, kur slaugoma
taip kaip neįmanoma slaugyti namuose. Anksčiau ligoninė buvo vargdienių,
keliaujančių maldininkų prieglauda, o dabar medicinos centras, kur gydoma
ir kovojama su mirtimi. Mirtis ligoninėje nebeduoda progos ritualinei
ceremonijai, kuriai vadovaudavo mirštantysis, apsuptas giminaičių ir
draugų. Mirštama, nes gydytojams nepavyko išgydyti. Mirtis tampa techniniu
reiškiniu, atsirandančiu nutraukus gydymą, tai yra daugmaž pripažintu būdu,
gydytojo bei ligoninės personalo sprendimu. Be to, daugeliu atvejų ligonis
yra praradęs sąmonę. Taigi mirtis jau suskaidoma į smulkius etapus ir liko
nežinoma, kuris iš jų yra tikroji mirtis: tada kai prarandama sąmonė, ar
kai nutrūksta kvėpavimas. Visos šios kasdieniškos tylios mirtys pakeitė
ir sunaikino didįjį dramatišką mirties veiksmą ir niekas daugiau nebeturi
jėgų nei kantrybės ištisas savaites laukti akimirkos, kuri neteko dalies
savo prasmės.
Nuo XVIII amžiaus pabaigos, pasidavęs jausmingumui, mirštantysis
perduoda iniciatyvą savo šeimai, kurią jis nuo šiol visiškai pasitiki.
Šiandien iniciatyvą iš šeimos, tokios pat paklaikusios kaip ir
mirštantysis, perima gydytojas bei ligoninės personalas. Jie tampa mirties,
mirties akimirkos, taip pat ir jjos aplinkybių šeimininkais. Jie stengiasi
išgauti iš savo ligonio “deramą laikyseną mirties akivaizdoje”. Derama
mirtis yra tokia mirtis, kuri būtų priimtina gyviesiems ir jų toleruojama.
Jos priešingybė – “negraži mirtis”, kuri apsunkina gyvuosius, sukeldama
pernelyg stiprias emocijas, o emocijų reikėtų vengti ne tik ligoninėje, bet
ir visuomenėje. Jaudintis galima tik asmeniškai, slaptai. Laidotuvių
apeigos taip pat pasikeitė. Iki minimumo stengiamasi sumažinti
neišvengiamas procedūras, skirtas pašalinti palaikams. Svarbu, kad
visuomenė, kaimynai, bičiuliai, kolegos, vaikai kuo mažiau pastebėtų, jog
mirė žmogus. Jei laikomas kai kurių formalumų ir jei apeigos dar paryškina
atsisveikinimą su šiuo pasauliu, tai visa turi būti daroma diskretiškai ir
neduoti dingsties jokioms emocijoms: todėl dabar užbaigus laidojimo
apeigas, šeimai nebereiškiama užuojautos. Akivaizdi gedulo demonstracija
pasmerkta ir nyksta, tamsūs drabužiai nebedėvimi, išvaizda niekuo
nebesiskiria nuo kasdieninės. Pernelyg krintantis į akis sielvartas sukelia
ne gailestį, o ppasibjaurėjimą: tai proto sutrikimo arba blogo išsiauklėjimo
ženklas. Šeimos ratelyje irgi nesiryžtama duoti sau valią, bijant
sujaudinti vaikus. Verkti galima tik tada kai niekas nemato ir negirdi.
Šalyse, kur mirties revoliucija radikali, pavyzdžiui Anglijoje, kremacija
tampa pagrindiniu laidojimo būdu. Į ją žiūrima, kaip į kraštutinę priemonę
sunaikinti ir užmiršti visa, kas gali likti iš kūno, jį anuliuoti. Mirusįjį
pašalinus, nebeiškyla jo kapo lankymo klausimas. Tačiau šis noras pabėgti
nuo mirties tikrai nėra abejingumas mirusiems. Priešingai, ankstesnėje
visuomenėje gedulo spindesys menkai tepaslėpdavo greitą susitaikymą su
likimu: našliai vėl vesdavo, vos praslinkus keliems mėnesiams po žmonos
.
mirties. Šiandien, kai gedulas uždraustas, teigiama, kad našlių mirtingumas
daug didesnis negu to paties amžiaus porų. Taigi sielvarto slopinimas,
draudimas jį viešai rodyti, priverstinė vieniša kančia pasunkina traumą dėl
brangaus asmens netekties.
Mirtis tapo tabu ir nustūmusi seksą, XX amžiuje virto svarbiausiu
draudžiamu dalyku. Anksčiau vaikams buvo sakoma, kad jie gimė kopūstuose,
tačiau jie dalyvaudavo atsisveikinimo scenose prie mirštančiojo lovos.
Šiandien jie nuo mažumės supažindinami su meilės fiziologija, tačiau kai
nebemato savo senelio ir tuo stebisi, jiems sakoma, kad jis ilsis gražiame
sode tarp gėlių. Kuo labiau visuomenėje silpnėjo seksualiniai varžymai, tuo
labiau buvo stumiama į šalį visa, kas susiję su mirtimi. O įsigalėjus
mirties pornografijos draudimui, tuo pat metu prasideda jo pažeidinėjimai:
literatūroje vėl pasirodo erotikos ir mirties mišinys, kurio siekta XVI –
XVIII amžiuje.
Noro pakeisti požiūrį į mirtį priežastys yra laimės siekimas,
moralinė pareiga ir socialinė priedermė kurti kolektyvinę laimę, vengiant
visko, kas kelia liūdesį ar rūpestį, visada dedantis laimingu, net jei
slegia didelis sielvartas. Parodant kokį nors liūdesio ženklą nusidedama
laimei, ja suabejojama, o tada visuomenė rizikuoja prarasti savo
egzistencijos pagrindą. Šitoks požiūris ypač būdingas amerikiečiams. Kai
kurie žmonės laikosi optimistiškos nuomonės, kad mirtis “tai lyg savotiška
svajonė, kad mirtis tarp laimingų šypsenų, baltų it angelo sparnai drabužių
yra tikras malonumas, akimirka be pasekmių”. Mirtį labai norima pakeisti,
ją nugrimuoti, padaryti didingą, tačiau nnenorima kad ji išnyktų. Tai daro
specialios įstaigos, vadinamos laidojimo biurais. Budynės ir laidotuvių
vizitai išliko ir lankytojai ateina nesidrovėdami ir nesibjaurėdami: jie
kreipiasi ne į mirusįjį, kaip derėtų pagal tradiciją, o beveik į gyvąjį,
kuris balzamavimo dėka yra tarsi dalyvis. Galutinis išsiskyrimas
sušvelnintas . Liūdesys ir gedulas iš šio susibūrimo pašalintas. Laidotuvių
nesigėdijama, jos neslepiamos. Kapinių lankymas ir tam tikra pagarba kapui
taip pat išlieka. Problema
Mirtis atsirado kartu su gyvenimu. Kiek egzistuoja žmonija, tiek
bando ji iminti mirties mįslę. Skirtingi žmonės mirties problemą suvokia
labai nevienodai. Vieni gyvena taip, tarsi mirtis ir su ja susieti
klausimai visai jų neliestų, kitus gi mirties baimė persekioja nuo
vaikystės, nykiu, niūriu leitmotyvu lydėdama visus jų poelgius ir mintis.
Mirties problemos sprendimas iš esmės priklauso nuo to, kaip
suvokiamas ir aiškinamas gyvenimas. Jei gyvenimas suvokiamas tik kaip
biologinis procesas, mirtis – neišvengiama to proceso pabaiga. Žmogus gali
tą pabaigą sutikti liūdnai, gali optimistiškai, bet pasipriešinti
natūraliai ir dėsningai įvykių eigai negali.
Mirtis mums žinoma tiesiog kaip baigtis. Tai yra paskutinis taškas,
kuris dažnai padedamas dar prieš sakinio pabaigą, po kurio lieka tik
prisiminimas arba vėlesnis poveikis kitiems. O ištiktąjam “visas smėlis iš
laikrodžio jau išbirėjes, riedantis akmuo sustojes” (Karl Jung). Pamačius
tokią mirtį, gyvenimas mums visada atrodo, lyg prisukto laikrodžio ėjimas,
tai savaime suprantame, jog jis pagaliau sustos. “Niekada mes nebūname
labiau įsitikinę gyvenimo ““vyksmu”, kaip tada, kai mūsų akyse pasibaigia
žmogaus gyvenimas, ir niekada gyvenimo prasmės ir vertės klausimas nebūna
primygtinesnis, negu tada, kai mūsų akyse ką tik dar gyvą kūną apleidžia
paskutinis atodūsis” (Karl Jung).
Kaip skirtingai mums atrodo gyvenimo prasmė, kai matome jauną žmogų,
siekiantį tikslų ir kuriantį ateitį, ir kai nepagydomas ligonis ar senelis
nenoromis ir bejėgiškai keliauja į dausas! Jaunystė – taip mums atrodytų –
turi tikslą, ateitį, prasmę ir vertę, o baigtis yra tik beprasmiškas buvimo
nutraukimas
Kodėl pasaulyje viešpatauja mirtis? Tai painus klausimas.
Trafaretinis požiūris – mirtis, kaip absoliutus blogis. Įdomu, kad
filosofijoje egzistuoja tokios kryptys, kurios kviečia žvelgti į mirtį
teigiamai, kaip į mobilizuojantį veiksnį. Aš manau, kad mirtis yra savaip
vertinga ir prasminga. Gerai, kad žmogus gyvena suvokdamas, jog šis
gyvenimas turi ribą, jog jis yra baigtinis. Mirtis gali būti kaip didelio
proceso – nes gyvenimas yra didelis – nuostabi kulminacija, vienas didelis
įvykis. Mirtis ne kaip suirimas, ne nutraukimas, kaip paprastai manoma, bet
mirtis kaip ta akimirka, kai viskas, kas buvo anksčiau, surenkama ir kitaip
įprasminama. Mes atidarome duris ir įžengiame į kitą būtį. Tokiu būdu
mirtis gali būti dedelis įvykis, didi akimirka.
Kodėl egzistuoja mirties baimė? Įdomi estų gydytojo Ančio Lyvio
straipsnio mintis, kad kartu su medicinos vystymusi auga ir žmogiška
mirties baimė. Šiandien mirtis yra supriešinama su žmogaus gyvenimo
procesu, nors logiškai ji
yra šio proceso sudėtinė dalis. Kartu mirtis
formuluojama kaip medicinos nesekmė, neteisingas vystymasis arba kaip
vaistų trūkumo padarinys, ir tai mirtį mūsų sąmonėje paverčia kažkokia
liga. Tokia mirties formuluotė žmogų iš tiesų gasdina. Taip atsitinka
todėl, kad mes prarandame filosofinį mirties kontekstą. Mes galime
sumažinti savo baimę tik tada, jei ištikrųjų suprantame, jog mirtis yra šio
gyvenimo sudėtinė dalis. Mirtis savo pavidalu atsiskleidžia tik kartu su
gyvenimo kontekstu. Jei mes žiūrime šitaip, tai matome, kad mirtis irgi
turi savo logiką, savo prasmę ir savo kalbą, kuria ji šnekasi su mumis.
Žmogus bijo to, ko nepažįsta. Suprantama, mirtis yra vienkartinis
išgyvenimas, niekas nepajegia panaudoti anksčaiu tos patirties, kurią jis
įgyja tik mirties akimirksniu, pats eidamas pro šiuos vartus. Didžiąjai
žmonijos daliai mirtis yra nemaloni, net nepadori pokalbio tema. Daugelis
laiko tai storžieviškumu ir prievarta, jei kokiu nors būdu jiems tenka apie
tai pagalvoti. Žodžiu mirtis žmonėse sukelia pani.ką. Nuo viso to mes didele
dalimi galėtume išsilaisvinti, jei tik šiam klausimui skirtume pakankamai
dėmesio.
Montenis teigia, kad tai yra vienintelis saugumas, kurį žmogus gali
sau garantuoti rytojui. Ji visą laiką realiai dalyvauja mūsų gyvenime.
Tačiau mes apie tai negalvojame, šiandieniniam žmogui ši tema yra kažkur
šimtas septyniasdešimtoje vietoje. Priešingai Antikos žmogui, kuris daug
galvojo apie mirtį. Tačiau tai nereiškia, kad jis vaikščiojo rūpesčių
paženklintu veidu. Jis, susiedamas tai su gyvenimu, meditavo. Jei
šiandienos žmogus nnenori apmąstyti mirties, paskutinių klausimų, tai jis
nenori galvoti ir apiesavo dabartinius klausimus, apskritai apie gyvenimo
prasmę.
Mokslas apie mirtį
Tantologija – tai palyginti senas mokslas apie seną kaip pats žmogus
reiškinį – apie mirtį. Norėčiau pateikti keletą išvadinių schemų ir jas
trumpai paaiškinti. Shemos paimtos iš knygų: R. Williams “To Live or to Dy”
(New York, 1972), T. B. Hagglund “Dying. A Psychoanalitical Study”
(Helsinki, 1976).
Mirties scemos
Gal schemos pavadintos ir šiek tiek per stambiai. Manau jis iš vis
netikslus. Mirties juk nėra. Mirtis – žmogaus mąstymo sukurta abstrakcija.
Šis žodis susišaukia su sąvoka “dabartis”. Daug lengviau yra suvokti
praeitį ir ateitį, bet kur yra tas momentas, kada ateitis virsta praeitimi?
Manau labiau tiktų pavadinimas “mirimo schemos”. Būtent mirimo procesą,
kuris yra ištisa dvasinių, psichoemocinių ir fizinių reiškinių grandinė, –
galima stebėti. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šis procesas
prasideda daug anksčiau, nei žmogus atsigula į mirties patalą. Išvados
Apibendrintai galima pasakyti, kad pirmaisiais mūsų eros
šimtmečiais mirtis žmonių buvo priimama be baimės ir nevilties, su pasyviu
nuolankumu ir mistiniu pasitikėjimu. Mirties akimirką dar labiau negu
kitomis sunkiomis egzistencijos valandėlėmis išryškėja Lemtis ir
mirštantysis ją pasitinka per viešą apeigą, kurios ritualas įtvirtintas
papročių. Mirties ceremonija yra bent jau tiek pat svarbi kaip laidotuvės
ir gedulas. Mirtis – tai savo lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia,
kad jo aasmenybė yra nesunaikinta, bet užmigusi. Ši sąvoka perša būsimos
egzistencijos prielaidą, tačiau prislopintos, nebe tokios ryškios
egzistencijos – tai pagonybės šešėlių egzistencija, o senosios
krikščionybės – vėlių gyvenimas. Šis tikėjimas nepriešina buvusio ir būsimo
laiko, dabartinio ir pomirtinio gyvenimo. Liaudies pasakose mirusieji yra
tokie pat veikėjai kaip ir gyvieji, o gyvieji tiek pat mažai
individualizuoti kaip ir mirusieji. Ir vieniems, ir kitiems vienodai
trūksta psichologinio tikroviškumo. Toks požiūris į mirtį išreiškė
susitaikymą su Lemtimi.
Bėgant laikui išsilavinusių, apsišvietusių žmonių aplinkoje,
aukštuomenėje šis požiūris pakito, nors papročių tebebuvo laikomasi. Mirtis
liovėsi būti ypatinga, liovėsi būti nuolankiu, tačiau nesuvokiamu
susitaikymu su baisia lemtimi. Ji tapo vieta, kur kiekvieno gyvenimo,
kiekvienos biografijos savitumai išryškėja aiškioje sąmonės šviesoje, kur
viskas pasverta, apskaičiuota, užrašyta, kur viskas gali būti pakeista,
prarasta arba išgelbėta. Viduriniųjų amžių metu, asmeniškesnis ir
intymesnis mirties jausmas, ”mano” mirties jausmas pasireiškė nepaprastu
prisirišimu prie gyvenimo, be to, karčiu pralaimėjimo ir drauge mirtingumo
suvokimu: aistra būti, nerimu, kad nepakankamai būsi.
Šiuolaikinėje epochoje mirtis, nors apeigos ir liko senovinės, sukėlė
abejonių ir vogčiomis pasišalino iš kasdieniškų daiktų pasaulio.
Vaizduotės pasaulyje ji susiliejo su erotika, sulaužydama įprastinę tvarką.
Religijoje daug stipriau negu viduramžiais ji išreiškė panieką pasauliui ir
nebūtį. Šeimoje, net kai buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, tikru šio
gyvenimo perkėlimu į amžinybę, mylimos būtybės mirtis, kito mirtis, buvo
nepriimtinas išsiskyrimas. Taigi mirtis pamažu įgavo kitą veidą, nors ir
nutolusį, ttačiau dramatiškesnį ir labiau įtemptą.
XIX amžiuje mirtis atrodė visur esanti: laidotuvių procesijos,
gedulingi drabužiai, kapų lankymas, prisiminimų kultas. Tačiau ši
pompastika rodė, kad vienintelis iš tikrųjų įsišaknijęs kasdieniškas
natūralus, jausmas silpsta. Nuo šiol viskas vyksta kitaip: nei tu, nei tie,
kurie man brangūs, nei aš nebesame mirtingi. Techniškai mes suvokiame, kad
galime mirti ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo.
Tačiau iš tikrųjų, širdies gelmėse, jaučiamės esą nemirtingi.
Baigdama norėčiau pastebėti, jog mintys apie mirtį mums yra ypač
naudingos, jei linkstame iš gyvenimo smulkmenų kurti tragedijas ar vardan
menkniekių aukoti sąžinę. Daugelis dalykų, už kuriuos žmonės užmoka
gražiausiais gyvenimo metais bei savo sveikata, tėra tik papuošalai,
blizgučiai, kuriuos prie mirties slenksčio reikės išmesti. “Mintys apie
mirtį, – J. M. Sailer žodžiais tariant, – yra gražiausia mūsų filosofija
ir ištikimiausios mūsų draugės, nes jos visuomet mums pasako pačią
nepriimtiniausią tiesą”..
Ir buvo lašas – jis dalelė jūros liko,
Ir buvo dulkė – ji su smiltžemiu sulygo.
O ar ne toks gimimas ir mirtis?
Muselė kažkokia – čia buvo čia išnyko.
. Omaras Chajamas
Literatūros sąrašas:
1. “Mokslas ir gyvenimas”, 1995 m. Nr. 1;
2. “Sandora”, 1998 m. Nr. 11;
3. Sirutavičius “Metmenys”, 1998m. Nr. 74-75;
4. “Naujasis židinys”, 2000m. nr. 5;
5. “Dialogas”, 1999m. gruod. 3 d.;
6. “Katalikų pasaulis”, 1994 m. Nr. 11;
7. “Naujasis Dienovidis”, 1994 m. NNr. 19;
8. “Naujasis Dienovidis”, 1993 m. Nr. 26;
9. “Kultūros prigimtis” 1993 m.;
———————–
Mirtis
-laikas-
Sužinojimas apie
nepagydomą ligą
Šokas
Neigimas
Pyktis
Depresija
Derėji-
masis
Decathexis
mas
ki-
Suti-
Viltis
Reakcijų intensyvumas
Garsus pagalbos šauksmas
ruošimasis savižudybei
Savo paties tikslų įvertinimas
-laikas-
Savo paties pajėgumo įvertinimas
Nesaugumas
aliarmas
nerimas
kančia
nepajėgumas
baimė
fustracija
nelaimingumas
desperacija
pyktis
panika
prievarta
įniršis
žlugimas
Mirties grėsmė
Mirties grėsmės neigimas
“Pagalbinio aš”
kūrimas
Gyvenimo ir savo kūno
atsisakymas
gedėjimas
regresija
vylimasis
skilimas
Meilė
Gydtojas
Mirties fantazijos
gydytojo įvedimas
Pyktis
Gyvenimas
Pirmoji schema
Šioje shemoje matosi, ką išgyvena, sužinojęs apie nepagydomą ligą,
žmogus ir kaip jo emocijos kinta laiko skalėje. Įdomu pastebėti, jog viltis
lydi žmogų iki pat pabaigos.
Iš šios schemos matosi, kaip žmogus myli gyvenimą. Šio didžiulio noro
išlikti fone savižudybė atrodo tarsi koks nesusipratimas.
Antroji schema
Pavaizduotoje žlugimo schemoje autorius pateikia asmens psichoreakcijas
bei mėgina atspėti savižudybės priežastį.
Pichoanalitikas T. B. Hagglund knygoje “Dying. A psychoanalitical
Study”(Helsinki, 1976) pateikia mirštančo žmogaus psichodinamikos schemą.
Trečioji schema
Žmogus pajutęs mirties grėsmę, kaip matosi iš pirmos schemos, mėgina ją
neigti. Laikui bėgant silpnėjantis žmogus, pajutęs, kad nepajėgs atsispirti
prieš patį faktą, mėgina psichologiškai ruoštis. Iš vienos pusės, nors ir
gailėdamas, ima niekinti gyvenimą ir savo kūną, iš kitos pusės – puoselėja
nemirtingumo viltį. Šiam tikslui jis sukuria “pagalbinį aš”, kuris, kaip
jis tikisi, turėtų gyventi po mirties. Tokio “ego” funkciją gali atlikti
mintis, kad “gyvensiu savo vaikuose”, “savo darbais palikau pasaulyje
neišdildomą pėdsaką”. Religingas žmogus viliasi, kad po mirties gyvens jo
siela, kad bus mirusiųjų prisikėlimas.
Daugeliui mirštančiųjų žmonių, regresuojant
sąmonei, auga pyktis, kurį
jie kartais išlieja ant šalia budinčių artimųjų. Antra vertus, galima
pastebėti, kad mirštantysis mėgina paskutines viltis sudėti į gydytoją.
Regresuojant sąmonei, toliau gydytojo paveikslas dažnai persikelia į
mirties fantayijas, kuriose jis pasirodo tarsi angelas ar pan. Ir kažkur
čia pat būna tas momentas, kai žmogaus gyvybė užgęsta.
