egzistencija
-2-
TURINYS
Įvadas 3 psl.
Žmogus kaip egzistencija 4 psl.
Estetinė žmogaus gyvenimo plotmė 6
psl.
Laisvės samprata 8 psl.
Žmogaus egzistencijos ribinės situacijos 9
psl
Išvados 10psl
Literatūros sąrašas 11psl
-3-
ĮVADAS
Egzistencijos iškilimas yra susijęs su nauju metofizinio
rūpesčio išbudimu po vadinamosios scientizmo epochos, kurioje tikėta
atrasti atskiruosius mokslus galinčius pakeisti žmogaus filosofinį rūpestį
savimi pačiu. Egzistencializmas savotiškai naujoje filosofijoje turi vietą,
panašią į tą, kurią graikų filosofijoje turėjo Sokratas. Vėliau,
viduramžinėje filosofijoje, filosofinio mąstymo charakteris buvo itin
pabrėžiamas šv. Augustino, šv. Bonaventuro. Tačiau betarpiškai dabarties
egzistencializmui turėjo įtakos ir todėl laikomas egzistencializmo
pradininku danų filosofas Sorenas Kierkegonas (1813-1855). Jis iškėlė
nepalyginamą žmogaus individiškumą. Savo laiku mažai vertintas, Kierkegoras
susilaukė didelio susidomėjimo, kai 19-to ir 20-to amžių sąvartoje kilo
stiprus sąjudis prieš ankstesni perdėtą pasitikėjimą protu, kada iš naujo
dėmesys nukrypo į moralinę tikrovę. Daugelis egzistencinio mąstymo temų
pasirodė vokiečių mąstytojo F. Nyčes filosofijoje. Tarpine grandimi,
sujungusia ankstyvąją ir vėlyvąją, t. y. XX a.,egzistencinės filosofijas,
tapo E. Huserlio fenomenologija. Savo filosofiniu tikslu ir moksline
orientacija E.Huserlis atrodytų, buvo “egzistencinio mąstytojo” antipodas
ir klasikinio racionalizmo tradicijos tesėjas. Tačiau istorijos ironija
lėmė taip, kad fenomenologinis metodas būtų perimtas ir išvystytas
antimoksliškai ir antiracionalistiškai nusitekusių mąsytojų. XX
a.trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje egzistencinė filosofija
susiformuoja savo klasikiniu pavidalu. Dienos šviesą išvysta M.Heidegerio
“Būtis ir laikas”, truputį vėliau 1932 m.-K.Jasperso “Filosofija “. Antrojo
pasaulinio karo metais ggalutinai susiformuoja prancūziškoji egzistencinės
filosofijos mokykla ,kurios žymiausi atstovai G.Marselis,Ž.P.Sartras
,M.Merlo –Ponti, A.Kamiu. Vakarų Europa jautė gilų dvasinio
“apsišvarinimo”poreikį, naujų idėjų bei idealų alkį. Egzistencinė
filosofija pradėjo skverbtis ir į kitas pasaulio šalis, surado nemaža
šalininkų bei entuziastų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lotynų Amerikos
šalyse, Japonijoje, Australijoje ir kitur . Tik septintame dešimtmetyje
susidomėjimas egzistencine filosofija pradėjo žlugti. Ji įžengė į krizės ir
smukimo laikotarpį.
Tokia būtų labai glausta egzistencinės filosofijos istorija. Ši
filosofija apima ištisą epochą ir daugeliu atžvilgiu pasižymi tokiu
prasminiu vieningumu ir probleminiu monolitiškumu, kaip ir racionalinė
filosofija(4:13-14).
-4-
ŽMOGUS KAIP “EGZISTENCIJA”
Ne tik kasdieninėje kalboje, bet ir tradicinėje filosofijų
terminologijoje “egzistencijos “ žodžiu buvo manomas buvimas. Užtat šis
žodis buvo taikomas visam kas yra: Absoliutinei Bučiai ir kūrinių
pasauliui, žmogui ir kitiems padarams. Tuo tarpu šių dienų filosofai, kurie
patys vadinasi ar yra vadinami egzistencialistai, egzistencijos terminą
išskirtinai taiko tik žmogui. Egzistencialistų pažiūra, žmogus yra
savanaudiškas visų pirma ne vienokia ar kitokia prigimtimi, o greičiau kaip
tik tuo, kad jis nera brutaliai apspręstas savo prigimties, bet yra laisvas
būti “savimi pačiu“. Ir būtent laisvės pagrindu žmogus ne tik išsiskiria iš
kitų gamtos padarų, bet ir egzistuoja tokiu būdu, jog jis yra daugiau negu
tik visiems žmonėms bendros prigimties atstovas. Užuot buvęs tik
beasmeniškas savo giminės atstovas, žmogus yra pašauktas būti” savimi
pačiu” , t.y. kitų nepakeičiamu ir kitų neatstovaujamu individu(1:54).
Ypač ryškiai metefizinis individualizmas išplėtotas Jasperso
filosofiniame mąstyme. Iš tiesų, egzistencijos žodžiu Jaspersas turi
mintyje ne ką kitą kaip tą principą, kurio pagrindu žmogus gali būti
“savimi pačiu” (1:55).
Visų pirma atsisakau save tapatinti su logine “sąmone apskritai
“.Greičiau :kol tedalyvauju sąmonėje apskritai ,tol dar nesu aš pats ,nes
visi lygiai dalyvauja tame beasmeniniame subjekte ,kurį vadiname “sąmone
apskritai “.Užtat visa ,ką aš logiškai pažįstu ,ir lieka man abejinga .Kai
noriu gyventi pažinimu ,pamatau ,kad pažinimas yra bejėgis nušviesti man
gyvenimo kelią .Todėl mano vienybė su logine sąmone apskritai ir pasirodo
tik formali vienybė be turinio(1:55).
Bet lygiai negaliu savęs sutapatinti nė su tuo ,kas mane
pripildo biologine būtimi. Nors ir esu kūne, bet aš pats nesu kūnas. Jei
tebūčiau kūnas , būčiau gyvulys Tai gryna negalimybė. Gyvulys yra paprastai
,kas jis faktiškai ir yra . Gi aš netampu gyvuliu nė tada , kai sugyvulėju
prarasdamas savo žmogišką vertybę.(1:55).
Pagaliau negaliu savęs sutapatinti nė su savo dvasiniais
žygiais, nors tik per juos galiu save išreikšti. Pirma:visada aš esu
daugiau negu tai , ką esu atlikęs. Jei negaliu išsiginti savo darbų, tai
lygiai negaliu laikyti save jau išsemtu. Kol turiu prieš akis ateities
galimybes, atsisakau būti sutapatinamas su mano praeitimi. Antra vertus,
mano veikla greičiau atstovauja tai , kas aš esu kitiems , negu tai , kas
aš pats esu. MMano dvasinė veikla yra ir socialinė funkcija . Bet aš pats
visada jaučiuosi esąs daugiau negu tai kuo esu tapęs kitiems(1:55-56).
-5-
Kokia konkreti šitaip aprašytos “egzistencijos” prasmė?Iš vienos
puses egzistencija yra tasai principas ,kuriuo aš pats esu visada daugiau
negu tai ,kuo aš reiškiuosi pasaulyje(“vienybė be tapatybes “).Iš antros
pusės egzistencija yra tasai principas ,kuriuo aš pats renkuosi save patį
,nelygstamai sutapdamas su mano istorine situacija (“tapatybė su manimi
pačiu”).Pagal tai ir aprašo Jaspersas kilimą ir egzistencijos rangą kaip
dvigubą pasaulio palikimo ir į jį grįžimo procesą(1:56).
-6-
ESTETINĖ ŽMOGAUS GYVENIMO PLOTMĖ
Siorenas Kjirkegoras rašė , kad estetinė žmogaus plotmė , tai
toks gyvenimo būdas , kada žmogus vadovaujasi tik savo prigimtimi ir kada
jis visa savo esybe-polinkiais , siekimais , poreikiais bei jų tenkinimu-
yra formuojamas socialinės aplinkos, kurioje gyvena.” Estetikas” ne tiek
gyvena bei kuria, kiek, galima sakyti, funkcionuoja pagal visuomenės
funkcionavimo dėsnius. Nepaisydamas savo gabumų bei talento , estetikos
vadovaujasi įgimtais polinkiais ir malonumo principu-“ reikia naudotis
gyvenimu, gyventi momentu”.Tačiau prigimtinis santykis su gyvenimu ,
malonumo kultas veda žmogų prie melancholijos bei nusivylimo. Estetiškojo
gyvenimo būdo beprasmybės pajutimas padaro jį ironišku(3:102).
Ši ironiško , kaip aukščiausios estetiko egzistavimo fazės
charakteristika nėra grynai psichologinis dalykas . Joje mąstytojas taip
pat užčiuopė tuos žmogaus padietės visuomenėje simptomus, kurie ypač
išryškėja mūsų amžiuje . Žmogaus situacijos tragizmą šiuolaikinėje
visuomenėje ssudaro tai , kad toji visuomenė, užuot sudariusi objektyvias
prielaidas kiekvienam realizuoti savo nepakartojamą individuolybę, formuoja
jį kaip pasyvų “vartotoją” viso to ką pateikia masinė industrija .(3:103).
Ironykas ,kaip gyvenimui keršyjantis lėbautojas , patenka į
savotišką užburtą ratą: iš vienos pusės, beprasmiška ir nužmoginanti
socialinė aplinka , iš kitos –suvoktas “keršytojo” veiklos
beperspektyviškumas. Estetiškas egzistavimo būdas praranda, bet kokį realų
pagrindą, darosi iliuzoriškas. Iliuzija- tai tartum antrasis ironiko
pasaulis , kuriame jis siekia atgauti prarastą žmogiškuosios būties pilnumą
realiame gyvenime . (3:103).
Pagal tai, kaip žmogus traktuoja savo santykį su savimi pačiu,
su kitais žmonėmis ir su Dievu, Kjirkegoras išskiria tris egzistencijos
stadijas.(2:167).
Pirmoji yra estetinė arba grynai juslinė , egzistencija .
Žmogus, nepajėgdamas realizuoti savęs paties, tarsi ištirpsta pasaulyje .
Šiuo atveju “jis gali gerai gyventi, jaustis žmogumi, užsiimti žemiškais
reikalais, tuoktis, gimdyti vaikus, gali būti vertinamas ir gerbiamas- gal
niekas nepastebės, kad jam trūksta savęs tikrąja šio žodžio prasme”.
Pasaulis dėl to triukšmo nekels ,nes būvimas savimi yra vertybė
,kurios pasaulis mažiausiai pasigenda. Pavojingiausia jeigu žmogus pastebės
,kad taip yra .O šiaip savęs praradimas gyvenant pasaulyje ,pasauliui
yra toks įprastas ir nieko
-7-
nereiškentis dalykas .Jokia kita netektis nepraeitų taip ramiai ,tarkim
rankos ,kojos, penkių talerių banknoto ar namų šeimininkės neturėjimas-tai
jau tikrai neliktu nepastebėta (2:167).
Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis. Jis neaktyvus, jo
gyvenimas –tai pasyvus susitaikymas
su viskuo , kas beatsitiktu.
Antroji stadija –tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija
, reikalaujanti iškaus apsisprendimo: arba-arba . Etikos srityje negali
būti kompromisų , bet juo labiau žmogus gilinasi į save patį , tuo
samoningiau išgyvena savojo “ aš” baigtinumą ir ribotumą . Iš baigtinumo ir
begalybės, pačiame žmoguje dialektikos randasi trečioji- religinės
egzistencijos stadija. Pasiekti ją savo jėgomis žmogus negali, nes to
galimumo sąlyga yra šalia jo egzistencijos . Jos šaknys Dieve. Tiktai
tikėjimas tveria amžinybės mąstą.(2:167).
Religinė egzistencija reikalinga sunaikinti save Viešpaties
Dievo akivaizdoje, bet kartu tikintysis atgauna savo žmogiškajį “aš”
(2:168).
-8-
LAISVĖS SAMPRATA
Tai kam filosofas Jaspersas teikia egzistencijos vardą, yra ne
kas kita kaip laisvė. Būti “savęs pačio versme” – tai būti laisvam.(1:57)
Žmogus yra laisvas, tik dėl to, kad jis nėra neatšaukiamai
surištas savo esme, kad jis gali “save iš būties atsiimti į save patį”.Kai
kitoms būtybėms esmė yra duota, paversti savo laisvo apsisprendimo
galimybe. Todėl tik žmogus ir tėra “egzistencija”(1:57).
Nėra tik žodžių ginčas , ar laisvė laikoma esme ,ar
“egzistencija”. Kai laisvė laikoma žmogaus eesme , savaime praleidžiama ,
jog visi žmonės yra laisvi. Jeigu žmogaus esmė yra laisvė ,tai kiekvienas
žmogus yra laisvas.
Kas yra ši laisvė , kurios negalime pažinti , bet kuriai
privalome apsispresti? Jaspersas atsako į šį klausimą distinkcija tarp
“valios kuri nori kokio nnors daikto “,ir valios , kuri nori “savęs pačios”.
Valia ko nors norėti nėra dar tikroji laisvė? Šis klausimas veda į
tikrosios laisvės klausimą. Tiesa , loginei sąmonei šis klausimas atrodo
tik tuščia tautologija noriu, nes noriu , bet užtat logine samonė ir negali
pasiekti tos plotmės , kurioje kyla tikrosios laisvės klausimas. Loginė
sąmonė apsiriboja ta valia , kuri reiškiasi objektyviu rinkimusi iš įvairių
galimybių(1:58).
Laisvės dėka egzistenciją subjektas patiria savo vidumi, ji
tampa jau nebe pasklidusi , iliuzinė ir beprasmė. Taigi laisvė yra
judėjimas ,per kurį egzistencija atsiduria buvusioje savo esmėje, laisvės
padedama egzistencija pažįsta šią esmę ir ją realizuoja (2:181).
-9-
ŽMOGAUS EGZISTENCIJOS RIBINĖS SITUACIJOS
Žmogus priartėja prie egzistencijos tik tuomet , kai peržengia
visus praktinius, naudingus , mokslinius ar visuomeninius tikslus .Jis
įgyja savo paties būtį ne paprastai prisitaikydamas prie pasaulio , o
besąligiškai paklusdamas reikalavimams ir būtinai apsispręsdamas .Tas
šuolis virš visko , kas būdinga pasauliui , pasak Jasperso, įvyksta
vadinamosiose ribinėse situacijose: kančios ,kaltės ,kovos ir mirties
išgyvenimuose. Ribinėse situacijose atsiveria patirtis , netelpanti į jokią
kasdienišką rutiną . Pasaulis išslysta iš po kojų , liaujasi buvęs patvariu
žmogaus gyvenimo pagrindu . Tik tuomet kai nebelieka kuo pasiteisinti
gyvenimo pačiame pasaulyje ar su juo susijusiose dalykuose , žmogus
pasijunta esąs “ties riba “ ir čia stebėtinai patiria nieką. (2:183). Tai
būna visų pirma lyg iir pasaulio praradimas , o kartu lyg egzistencijos
pergalė , nes pasaulis pasirodo esąs daug protingesnis negu buvo iki tol.
Atsikračiusį pasaulio paviršutiniškumo žmogų absoliučioje transcendencijoje
pasitinka pati būtis :iškilęs virš neapibrėžto materialinių daiktų
pasaulio, religingas žmogus taria Dievui “Tu”. Šį įsitikinimą
transcendencijos ir egzistencijos buvimu , kuris pasirodo galimas ribinėse
situacijose ,Jaspersas vadino “filosofiniu tikėjimu”.(2:183).
Pati kraštutiniausia ribinė situacija – mirtis . Žmogus ir
skiriasi nuo gyvulio tuo, kad suvokia savo mirtingumą.
Esamybė be egzistencijos susipainioja arba mirties baimėje
,arba abejingume jai. Abi šios išeitys yra mėginimas išvengti ribinės
situacijos , bet tuomet nebelieka būties (2:183)
Sielvartaudamas dėl artimo mirties aš galiu patirti ir
negrąžinamą mylimo asmens netektį ir giliai egzistencinę reikšmę šio ryšio
,kuris nūnai atitrūkęs nuo buvusių gyvenimo peripetijų , ima ir pasireiškia
visa skausmingo išgyvenimo galia .Netektis siejasi su esamybe, o ne su
pačia būtimi, kuri ,priešingai ,tik per šią netektį pirmasyk buvo teisingai
suvokta(2:184).
Egzistencijos tikrumas niekam neduodamas visam laikui ,
ekstremaliose situacijose jis visuomet įgyjamas vis iš naujo . Niekas jo
neima ir nepadovanoja – jis skausmingai patiriamas kenčiant , kovojant ir
gedint . Todėl gyvenimas negali būti vien ribinės situacijos , negali būti
nuolatos lydimas sąmoningos minties apie mirtį(2:185).
-10-
IŠVADOS
1.Pagrindinis egzistencionalizmo nusistatymas yra nepalyginamas žmogaus
savitumas, išsiskirimas iš visos gamtinės aplinkos .
2.Žmogaus sąmonės kūrybinis aktyvumas ,pasireiškiantis apsisprendimo laisve
.
3.Egzistencinė laisvė – tai ssavęs pačio rinkimas
4.Užuot buvusi iš gimimo duota laisvė yra pašaukimas , kurio vykdymas
perkelia žmogus į egzistencijos rangą.
5.Egzistencija duoda žmogui ,kaip galimybė įgyti save arba netekti savęs.
6.Egzistencija ,kaip vidinis žmogiškosios būties tapimas , realizuojasi per
komunikacijas , istoriškumą ir ypač per ribines situacijas : kaltę , kovą ,
kančią ar mirtį .
7.Ribinėse situacijose ypač akivaizdžiai atskleidžia žmogiškosios būties
trapumas , baigtinumas ,nepatvarumas.
8.Žmogus , kaip “egzistencijos galimybė “ stovi tarp empyrinio daiktinio
pasaulio ir transcendencijos.
-11-
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1.Girnius J.” Raštai “ I – mas tomas
Vilnius : Mintis 1991 m.
2.Marija Furst , Jurgenas Trinksas “Filosofija”
Vilnius : Lumew 1995 m.
3.Kjirkesoras S. “Egzistencializmas” II Filosofijos istorijos
chrestomatija
Vilnius : Mintis 1974
4.Šliogeris A. “Egzistencijos filosofija : istorija ir dabartis”
Vilnius : Mintis 1981 m.
