Pažinimo problema filosofijoje
Pažinimo problema filosofijoje
Tikslas:
Apibūdinti pažinimo problemą filosofijoje.
Uždaviniai:
➢ Paaiškinti kodėl filosofijoje ir apskritai gyvenime svarbus pažinimo
klausimas
➢ Pagrįsti pagrindines pažinimo teorijas
➢ Įvardyti žmogiškasias pažinimo galias
➢ Apibūdinti pažinimo problemą istorijos raidoje
➢ Nustatyti tiesos santykinumo, absoliutumo ir objektyvumo
priklausomybę
➢ Charakterizuoti klasikines ir neklasikinės tiesos teorijas
Literatūra
Anzenbacher A. Filosofijos įvadas.// Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992., p
134-164
Jasmontas A. Pažinimo filosofijos metmenys .// Vilnius: Versus Aureus, 2003
Dapkus R.Filosofija.// Kaunas: Technologija, 2000., 70-80
Nekrašas E. Filosofijos įvadas.// Vilnius., p 76-93, 126-147
Hartmann NN. Filosofijos įvadas // Vilnius: pradai, 2001
Marija Furst. Filosofija.// Vilnius, 1995.
Filosofijos chrestomatija. KTU, Kaunas, 1997.
Žodynėlis
Apriorizinas – filosofinė pažiūra, skelbianti, kad pažinimas
nepriklauso nuo patyrimo, kad žmogaus prote
jau iki patyrimo egzistuoja tam tikros
pažinimo formos.
Dedukcija – išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir
taisykles.
Empirizmas – filosofinė srovė kuri patyrimą laiko pažinimo pagrindu.
Gnoseologija – pažinimo teorija.
Indukcija – loginis samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių
einama prie apibendrinimų.
Iracionalizmas – filosofijos kryptys, neigiančios proto svarbą pažinimui,
o pažinimo pagrindu laikančios valią,
intuiciją, apreiškimą, vaizduotę, pasąmonę.
Juslė – jutimo organas, jutimo galia.
Kognityvus – pažinus.
Koherentiškumas – sąryšis, susijęs tam tikrais ryšiais.
Konvencionalizmas – filosofijos ir mokslo metodologijos kryptis,
teigianti, kad mokslo sąvokos, dėsniai,
teorijos yra laisvi mokslininkų susitarimai,
pasirinkti patogumo, tikslingumo ir kitais
sumetimais.
Racionalizmas – ffilosofijos srovė, kuri protą laiko pažinimo pagrindu,
teigia, kad jis yra savarankiškas, galintis
pažinti tikrovę nepriklausomai nuo patyrimo.
Sensualizmas – filosofinė pažiūra, visą pažinimą kildinanti iš
jutiminio patyrimo.
Kas yra pažinimas?
Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie
tikrove gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmonių pažintinę veiklą sudaro
įvairūs pažintiniai aktai (stebėjimai, bandymai, eksperimentai, teorine
veikla ir pan.) ir jų rezultatai teiginių, teorijų, kuriose pasakoma kažkas
apie konkretų tikrovės fragmentą, pavidale. Tai vieningas procesas, kuris
prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą ir
baigiasi gautų rezultatų formulavimu.
Žmogui pažinimas yra neišvengiamas dalykas, nes be pažinimo nebūtų
galima jokia veikla, t.y. tikslingas poveikis į žmogų supančią aplinką,
siekiant ją pritaikyti savo reikalams – materialiniams ir dvasiniams. Taigi
pažinimas yra būtina žmogaus veiklos sąlyga, jis yra pati žmogaus eesmė.
Pats pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto (tada pažinimo teorija
skyla į empirizmą ir racionalizmą), pažinimo objekto (gamta, visuomenė,
sąmonės formos, antgamtinis pasaulis) ir pažinimo rūšių (būdų – pvz.,
mokslinis, filosofinis) atžvilgių. Taigi pažinimo žyme paženklinta jau
mitologija, o plėtojantis civilizacijai atsirado tokios sudėtingos
pažintinės veiklos rūšys, kaip mokslas, filosofija, politinė ideologija,
teologija, menas ir pan. Galiausiai pats pažinimas tampa pažinimo dalyku.
Tiriant pažinimą filosofija klausia, kas apskritai yra pažinimas, ką
galima pažinti, kaip jis galimas, t.y. kokie yra pažinimo šaltiniai, kas
yra tikros žinios, t.y. ar pažinti ddalykai yra tiesa, kas yra tiesa, ar
tiesa apskritai pasiekiama ir pan.? Nors pažinimo klausimai iškilo dar
graikams, tačiau pats filosofijos padalinis – pažinimas – konkrečiomis
sąvokomis buvo pavadintas palyginti vėlai. Filosofiją, aptariančią pažinimo
prigimtį, galimybę ir ribas, vadinasi, jos pirmines sąlygas ir priežastis,
vokiečių filosofas Aleksandras Baumgartenas (1714-1762) pavadino
“gnoseologija” (gr. gnosis – pažinimas + logija, t.y. mokslas). Sąvoką
“pažinimo teorija” į filosofiją įvedė škotų filosofas Džeimsas Frederikas
Feryras (1806-1864), taip pat jis pirmas pradėjo vartoti ir sąvoką
“epistemologija” gr. episteme – pažinimas, žinios + logija). Taigi sąvokos
“gnoseologija” ir “epistemologija” yra sinonimai, nors kartais jos
atskiriamos: gnoseologija vadinama pažinimo filosofija apskritai, o
epistemologija tiktai mokslinio pažinimo filosofija.
Pažinimo šaltinio problema filosofijoje
Filosofas, mąstantis ne tik apie būties, bet ir apie pažinimo
prigimtį, privalo išsiaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra
teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš kur, iš ko atsiranda
žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, vadinamas pažinimo šaltinio
problema.
Pažinimo šaltinių problemą galima nagrinėti dviem aspektais:
genetiniu ir metodologiniu. Genetiškai nagrinėdami pažinimo procesą,
keliame klausimą – iš kur atsiranda žinios ir kaip paaiškinti jų
atsiradimą? Metodologinis aspektas susijęs su klausimu apie pažinimo kelio
pasirinkimą, siekiant patikimų žinių. Visos filosofinės kryptys ir mokyklos
kalba apie tris pažinimo šaltinius: patyrimą, protą ir šaltinį,
peržengiantį protinio tyrimo sferą. Ta kryptis, kurios atstovai teigia, kad
pažinimo šaltinis yra patyrimas, vadinama empirizmu (gr. empeiria –
patyrimas). Ta kryptis pažinime, kurios atstovai teigia, kad pažinimo
šaltinis yra protas, vadinama racionalizmu (lot. ratio – protas). Požiūris,
kuris pripažįsta be patyrimo, proto ir kitus pažinimo šaltinius (mistines
būsenas, intuiciją ir pan.), kvestionuoja protinio pažinimo reikšmę
pažinime, vadinamas iracionalizmu (lot. irrationalis – neprotingas). Tai
filosofinė doktrina, apribojanti proto pažintines galimybes, iškelianti
intuiciją, instinktą, tikėjimą kaip ypatingą neracionalaus pažinimo
atmainą.
Suprasdami, kad pažinimas – tai žmogus minties santykis su tikrove,
filosofai ieškojo, kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese.
Jutiminis ir loginis pažinimas
Jau Antikoje kalbant apie žmogiškąjį pažinimą buvo atskirti du galimi
pažinimo šaltiniai:
juslinė patirtis, kuri, aišku, yra būtina žmogaus orientacijai pasaulyje,
be jos būtų neįmanoma gyvybinė žmogaus veikla ir protas. Taigi, žmogaus
pažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis (mąstymas).
Jutiminis pažinimas reiškiasi :
➢ Pojūčio forma
➢ Suvokimo forma
➢ Vaizdinio forma
Žmogus pirmiausia pasaulį suvokia juslėmis: regėjimu, (kuris mums
duoda daugiausia informacijos), lytėjimu, klausa ir kt.
Pojūtis- tai diferencijuotas objektyvios tikrovės atspindys žmogaus
sąmonėje.
Suvokimas – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai
veikiant jutimo organus. Jis susidaro žmogaus sąmonėje ir yra individualus,
jo negalima perduoti kitam žmogui.
Vaizdinys – tai sugebėjimas sąmonėje atkurti daikto vaizdą, kai nėra
tiesioginio ryšio su daiktu. Tai aukščiausia jutiminio suvokimo forma, kuri
yra artimiausia loginiam pažinimui.
Loginis pažinimas reiškiasi:
➢ Sąvokos forma
➢ Sprendimo forma
➢ Išprotavimo fforma
➢ Hipotezių forma
➢ Teorijų forma
Žmogaus mąstymas yra visų pirma sugebėjimas kurti ir vartoti sąvokas.
Šis sugebėjimas skiria žmogų nuo gyvulių, kurie turi tik jutiminius
sugebėjimus. Sąvokos yra abstrakcijos. Jos nėra individualių daiktų
pavadinimai, jos yra atitrauktos (abstrahuotos) nuo konkrečių daiktų.
Kadangi sąvokos reiškiamos kalba, jos nėra atskiro žmogaus psichikos
reiškinys. Sąvokos turinys gali keistis ir jį nulemia nauja patirtis (pvz.
,,atomo“ supratimas antikoje ir šiandien). Ši sąvokų turinio kaita žmogaus
psichikoje vykstantį procesą daro bendražmogišku, visuomeniniu.
Sprendimas- tai sakinys, kuriame kažkas teigiama arba neigiama (pvz. ,,aš
noriu valgyti“). Išprotavimas – loginio mąstymo forma, kai iš kelių
sprendimų gaunamas naujas sprendimas. Hipotezė – tai tam tikra išprotavimo
rūšis, kuria yra kažkas numatoma.
Teorija – tai aukščiausia loginio mąstymo forma. Įrodyta hipoteze yra
teorija.
Pažininio objekto ir subjekto problema
Pažinimo teorijoje svarbią vietą užima klausimas, ką mes pažįstame. Ar
pažinimas teikia žmogui informaciją, apie objektyvią tikrovę, ar tik apie
jo paties psichikos turinį kitaip sakant, kas yra pažinimo objektas.
Jau antikoje Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus tai, kaip
yra tikrovėje, suvokia tik erdvinius matmenis, o skonio, kvapo, spalvos
suvokimas susidaro tik jo psichikoje – tai subjektyvios, antrinės savybės:
XVI-XVII a. vyravo požiūris, kad žmogus suvokia tikrovę tokią, kokia ji yra
iš tikrųjų (vadinasi , skonis, spalva – objektyvus). XIX a. vokiečių
fiziologas D. Mileris įrodė, kad pojūtis
yra subjektyvus, todėl pažinimo
objektu negali būti laikoma tikrove tokia, kokia ji egzistuoja objektyviai,
t.y. nepriklausomai nuo sąmonės. Vadinasi, žmogus nėra pasyvus stebėtojas
pažinimo procese. Iš tos minties kai kurie filosofai (E. Machas, R.
Avenarijus) padarė išvadą, kad žmogaus jutimas teikia informaciją tik apie
vidinę psichikos būklę. Jų nuomone, pažinimo objektas – žmogaus psichikos
turinys.
Prašosi išvada, kad pažinimo objektas yra materiali tikrovė. Bet ne
visa objektyvi tikrovė, o tik ta jos dalis, kuri įtraukta į praktinę
žmogaus veiklą. Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus pažįsta. Mes pažinimo
objekto laisvai negalime pasirinkti. Jis priklauso nuo visuomenės turimų
žinių lygio, (pvz. ,,vėžys“ medikų tyrimų objektu tapo visai neseniai.
Antikoje niekas netyrė radijo, elektromagnetinių bangų).
Pažinimo subjekto problema – tai klausimas, kas pažįsta pasaulį.
Žmogaus sugebėjimus pažinti pasaulį tyrė dauguma filosofų. Vieni teigė, kad
pasaulį pažįsta mąstantis individas, t.y, žmogus, ir tyrė jo pažintinius
sugebėjimus. Nors ir tikėdami proto galia, jie priėjo agnostinių išvadų –
kad žmogus pažinti pasaulio negali. I. Kantas sake, kad subjektyvaus,
žmogiško daiktų vaizdo negalima lyginti su tikrove. G. Hėgelis teigė, kad
žmogaus pažinimus, sugebėjimus galima ištirti tik praktiškai juos
išbandant. O praktinis jų išbandymas nesibaigia su atskira žmogaus mirtimi
-žinios perduodamos kitiems. Pažinimas tęsiasi, pažinimo subjektu tampa
visuomenė, o ne atskiras žmogus. Pačių konkrečių asmenybių pažintiniai
sugebėjimai (kodėl Einšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją, o ne Jonaitis)
yra psichologijos mokslo oobjektas, o ne filosofijos.
Klausimai pamąstymui:
1. Ką vadiname „pažinimo šaltinio problema”?
2. Paaiškinkite filosofines sąvokos: gnoseologija, empirizmas,
racionalizmas.
3. Apie kokius 3 pažinimo šaltinius kalba visos filosofinės kryptys?
4. Kokiu būdu viksta žmogiškasis pažinimas?
5. Kas yra pažinimo objektas, o kas – subjektas?
Pažinimo problema Antikos filosofijoje
Patys pirmieji graikų filosofai pažinimo dalykais nesidomėjo, o jeigu
ir domėjosi, neišliko liudijimų. Tačiau Senovės Graikijos filosofija iš
esmės yra pagrindas beveik visoms filosofijos kryptims, srovėms, atmainoms
ir pan., todėl ir graikų pažinimo filosofiją santykinai galima skirstyti į
trys pagrindinius periodus: Ikisokratikus; Sokrato, Platono ir Aristotelio
filosofiją; Helenizmą.
Ikisokratikai. Pažinimo momentai aptinkami jau elėjiečių
samprotavimuose: pasaulis vieningas, nejudantis ir nekintantis, o kitoks
požiūris atsirandąs iš dvejopo žinių šaltinio – iš pojūčių, kurie teikia
nepatikimas žinias, ir patikimo žinių šaltinio – pproto. Pirmas apie tai ima
kalbėti šios mokyklos steigėjas Ksenofanas (580-547 pr. Kr.). Jis laikomas
pirmu metafiziku atskyrusiu tiesą, kaip racionalios veiklos rezultatą, nuo
nuomonės, atsirandančios iš pojūčių.
Jo mokinys Parmenidas (apie 540-462 pr. Kr.) irgi teigė, kad pojūčiai
teikia tik daiktų regimybę, todėl iš šio pažinimo šaltinio tiesa negalima.
Jis yra ištaręs paradoksą, kad “daiktas ir mintis apie daiktą yra vienas ir
tas pats”, tačiau šis paradoksas tapo principiniu pagrindu klasikiniam
tiesos apibrėžimui: tiesa yra minties atitikimas daiktui. Parmenidas pirmas
aiškiai suformulavo būties ir proto kategorijas. Jis nustatė santykį tarp
proto ir būties – būtis tik protu suvokiama. Pasak jo, pažinimas yra
racionalumo aktas, jutimiškas suvokimas nėra pažinimas, jis prasideda nuo
proto.
Demokritas (460-360 pr. Kr.) skyrė „tamsias“ ir „šviesias“ žinias.
Kadangi juslės leidžia pažinti tik kintančius daiktus, tai juslėmis gautos
žinios nėra nei pastovios, nei amžinos. Jos nėra tikros ir todėl “tamsios“.
Svarbiausia, Demokrito nuomone, atskleisti reiškinių esmę. O daiktų esmę
sudaro atomai, kurių juslėmis patirti neįmanoma. Tik protu žmogus gali
pažinti amžinus, nekintamus, nedalijamus atomus. Protu gautos žinios yra
„šviesios“. Todėl protas yra pažinimo šaltinis.
Empedoklis (490-423 pr. Kr.)pažinimo klausimu į istoriją įėjo
teiginiu, kad pažinimas įmanomas todėl, kad tiek žmogus, tiek ir tai, ką
žmogus pažįsta, yra tos pačios stichijos dalykai, tik jų dalys esančios
nevienodų proporcijų. Taigi tik panašus panašų pažįsta, o nežinojimas
atsiranda iš nepanašumo. Skirtingai nuo elėjiečių, Empedoklis pirmenybę
teikė jusliniam pažinimui.
Jusliniam pažinimui svarbią reikšmę teikia paskutinis ikisokratikas
Anaksagoras (500-428 pr. Kr.), kuris oponavo Empedokliui ir teigė, kad
vienodi dalykai vienas kito neveikia. Teikdamas pirmenybę pojūčiams,
Anaksagoras jų neabsoliutina, nes galutinė tiesa reikalauja proto
korekcijos.
Taigi Senovės Graikijos filosofijos pradininkai sprendė pažinimo
šaltinio problemą, t.y. kėlė klausimą iš ko atsiranda žinios ir kas
garantuoja šių tikrumą, o jų atradimai tapo tolimesnės filosofijos ginčo
pagrindu.
Sofistai. Žymiausi sofistai –Gorbijas (apie 480-380 pr. Kr.),
Protagoras (481-411 pr. Kr.), Hipijas, Prodikas, Kritijas (apie 460-403 pr.
Kr), AAntifontas(V a. pr. Kr.) ir kt. Žymiausias iš jų – Protagoras. Išlikęs
jį išgarsinęs posakis: “Žmogus yra visų daiktų matas, egzistuojančių, kad
jie egzistuoja, neegzistuojančių, kad jie neegzistuoja”. Tai reiškė, kad
žmogus pasaulį supranta taip, kaip jis jam reiškiasi, kad visos žinios yra
subjektyvios ir reikia pasitikėti viskuo, jeigu šitas atitinka savą
subjektyvią nuostatą.
Taigi sofistai kėlė klausimą apie subjekto vaidmenį pažinime. Jie
pirmieji ėmė kritikuoti požiūrį apie patikimo žinojimo galimybę ir iškėlė
idėją, kad žmogiškasis vertinimas ir vaizdiniai yra subjektyvūs, o tiesa,
gėris, grožis egzistuoja tik mums – žmonėms. Galiausiai buvo nuspręsta, kad
nėra jokių objektyvių žinių, o tik nuomonės. Kiekviena nuomonė vienodai
teisinga ir klaidinga:visa, kas kam “šitaip atrodo”, taip jam ir yra.
Tiesos kriterijus esąs daugumos nuomonė, tačiau ir nuomonės nelygiavertės.
Pasak, Protagoro, “teisingos” yra tos nuomonės, kurios naudingesnės
žmonėms.
Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofija. Sokratą (apie 470-399 pr.
Kr.) pažinimas domina kaip doro elgesio priemonė. Pažinimo dalykuose jis
pasisakė prieš individualizmą, subjektyvizmą ir reliatyvizmą, nes, pasak
Sokrato, pažinimo tikslas yra įžvelgti atskirų daiktų bendrumą. Jis teigė,
kad visada yra kažkas bendro, kas žmonių požiūrį vienija ir gali būti
išreikšta vieninga sąvoka.
Platonas (428-347 pr. Kr.) pripažino du pasaulius: netobula daiktų
pasaulį ir tobulą idėjų – daiktų pirmavaizdžių – pasaulį. Taigi idėjos
tobulos, amžinos ir nekintamos, jos yra materialių daiktų provaizdžiai,
vadinasi, esminė daiktų atsiradimo priežastis ir sąlyga. Žmogaus jutimai
turi reikalą tik su idėjų šešėliais, o ne pačių daiktų esmėmis, kurios
slypi idėjoje. Tačiau žmonės turi protą, t.y. vidinį gebėjimą pažinti,
taigi idėjos, t.y. daiktų esmės, pažįstamos ne jutimais, o protu, daikto
esmė ne juntama, o mąstoma, proto surastos tiesos yra amžinos ir tobulos,
kaip pačios idėjos. Platonas griežtai atskiria netobulą juslinį pažinimą
nuo tobulo racionalaus pažinimo. Jusliškumas pateikia tik nuomones, kurios,
būdamos miglotos, vis dėlto yra daugiau negu visiškas nežinojimas. Nuomonė
yra lyg ir vidurys tarp nežinojimo ir žinojimo.
Aristotelis (384-322 pr. Kr.) teigia, kad pažinimas yra prigimtinė
žmogaus savybė. Pasaulis yra pažinus, nes žmogus ir gamta (kosmosas) yra
visoves dalys, būties ir mąstymo formos yra analogiškos. Skirtingai nuo
Platono, pažinimo koncepcijoje Aristotelis pirmenybę teikia materialaus
pasaulio dalykams – substancijoms, o ne tariamam idėjų pasauliui. Jam
idėjos yra tik apibendrintos daiktų esmės. Tačiau teisingas žinojimas
sunkiai pasiekiamas, nes daiktų esmė yra paslėpta. Jis, kaip ir Platonas,
pripažino kad tikrasis žinojimas pasiekiamas sąvokomis, protu, nors
pirmasis žinojimo lygmuo gaunamas pojūčiais. Antroji pažinimo pakopa yra
“empeiria”, t.y. patyrimas. Patirtis galima dėl juslių nuolatos
pasikartojimo ir atminties. Dar kita pažinimo pakopa yra “techne” (menas).
“Techne” Aristoteliui yra dar ne dailusis menas, bet irgi praktinis
žinojimas, kuriame jau pažįstama bendrybė ir priežastys (atskirybė juntama,
o bendrybė mąstoma). Aukščiausias žinojimas yra teorinis žinojimas
(episteme), kurio tobuliausia pakopa yra filosofija. Taigi pažinimas yra
sudėtingas procesas nuo
jutimų iki abstrakcijų: pojūtis-vaizdinis-patirtis-
atmintis-menas (techne)-mokslas (episteme).
Helenizmas. Epikūrui (341-270 pr. Kr.) siela – materialus kūnas, kuris
kartu su tikruoju kūnu miršta. Kaip materialistas, jis pripažįsta pojūčių
primatą visuose žmogaus reikaluose. Jam pojūtis yra atsiskyręs nuo daikto
atspindys, kuris, patekęs į jutimo organus, veikia sielą. Taigi tiesos
kriterijus yra pojūčiai, kurių negali paneigti net protas, kuris pats
priklauso nuo pojūčių duomenų.
Stoikai pirmieji pradėjo naudoti logikos terminą, bet suprato jį
kitaip negu Platonas ir Aristotelis. Stoikam logika tapo pagrindine
filosofijos dalimi, nes ji moko apsieiti su sąvokomis, sudarinėti
sprendinius iir išvadas. Jie logiką skirstė į retoriką, t.y. gebėjimą gerai
kalbėti, ir dialektiką, t.y. gebėjimą teisingai kelti klausimus ir
teisingai į juos atsakyti. Pažinimo teorijoje stoikai yra sensualistai
(lot. sensualis – jutiminis), reiškė pojūčiams jie pripažįsta lemiamą
reikšmę: “Nieko nėra prote, kas prieš tai nebuvo jutimuose”.
Skepticizmas – tai gnoseologinė pozicija, sėjanti abejonę, ir
nepasitikėjimą kiekvienu požiūriu į tikrovę, neigianti tiesos ir jos
kriterijaus galimybę, kuri Graikijoje pasireiškė kaip savarankiška
filosofijos srovė. Jo esmę sudaro pažinimo galimybės neigimas. Pasak
Pirono, tiesa arba melas neturi jokios prasmės, nes judantys ir kintantys
daiktai suvokimui neprieinami. Skeptikai neigė visų filosofijos mokyklų
dogmas, bet patys nieko nesprendė ir nesiūlė. Iš čia ir pagrindinė skeptikų
tezė – reikia susilaikyti nuo kiekvieno sprendimo.
Gnostikai ir apologetai atsirado kaip krikščionybės kovos su pagonybe
ir antikos išmintimi rezultatas. Vienu atveju aantikos filosofija ir mokslas
visiškai neigiamas ir išeitis randama tik dieviškajame Apreiškime, kitu,
antikos filosofija priimama kaip Dievo pažinimo priemonė (gnostikai). Visos
gnosticizmo atmainos pasaulį aiškina dualistiškai: Dievo ir žemiškasis
pasauliai yra antipodai. Gnostikai sako, kad yra du dievai: Dievas –
Atpirkėjas, gėrio ir šviesos pagrindas, ir Dievas Kūrėjas (demiurgas),
kuris yra pavaldus pirmajam Dievui. Nuodėmingumas nėra žmogaus kaltė, nes
siela yra tik kovos laukas, kuriame vyksta kova tarp gėrio ir blogio
principų. Šiuos dalykus žmogus stebi ir gali pažinti. Tačiau gnosticizme
daug mistikos, nes Dievo virsmas žmogumi ir su juo susijungimas –
nesuvokiama paslaptis, todėl Dievo pažinimas ne racionalus, o antgamtinis.
Iš apologetų (gr. apologia –gynimas, užtarimas), žymiausias yra
Tertulianas, jo principas: “Tikiu todėl, kad tai absurdiška”. “Ir numirė
Dievo sūnus, nes visiškai tikėtina, kad tai absurdas. Ir palaidotas
prisikėlė – tai tikėtina ttodėl, kad neįmanoma”. Tai reiškia, kad tikėjimo
tiesa yra visai kitokia negu proto. Filosofijai jis priešpastatė religiją,
pagoniškam mokslui – krikščionišką tikėjimą, prieš protą – dieviškąjį
Apreiškimą. Mokslas nereikalingas, nes vienintelis Dievo pažinimo šaltinis
yra Evangelija.
Klausimai pamąstymui:
1. Kodėl antikos filosofijoje vyravo racionalizmas?
2. Kokiam filosofijos klausimui sofistai teikė pirmenybė?
3. Koks požiūris į pažinimą Sokrato, Platono ir Aristotelio?
4. Pakomentuokite Platono mintį: “Daiktus galima matyti, bet negalima jų
mąstyti, o idėjos galima mąstyti, bet negalima jų matyti”.
Pažinimo problema viduramžiais
Viduramžiais viešpatauja kkovojanti bažnyčia. Iš čia ir filosofijos
pobūdis. Krikščionybei žinojimo šaltinis yra dieviškasis Apreiškimas ir Šv.
Raštas. Tikėjimas paskelbiamas aukščiau už žinojimą, tačiau loginis
mąstymas buvo ir toliau plėtojamas. Protas išaukštinamas, nes tai yra
angeliška savybė, teikianti žinias apie pasaulio paslaptis, o juslinis
žinojimas – paklydimų ir klaidų šaltinis. Taigi viduramžiais didžiausias
dėmesys skiriamas metafizikai, logikai bei prigimtinei teologijai. Kitaip
sakant, buvo rutuliojama dialektika, kuri apskritai tais laikais įgijo
dvejopą prasmę. Ji buvo suprantama ir kaip logika, t.y. mokslas apie
taisyklingą mąstymą, ir kaip mokslas apie bendriausius būties principus.
Tačiau kai kurie filosofai rutuliojo ir gnoseologiją. Dažniausiai nurodoma,
kad pažinomo filosofijoje labiausiai pasižymėjo Aurelijus Augustinas (354-
430), Tomas Akvinietis (1225-1274) ir Viljamas Okamas (1281-1349).
Augustino teigimu, žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė, kuriai pasiekti
reikia žinių. Šias žinias galima pasiekti pažįstant Dievą ir savo sielą,
kurioje gyvena tiesa. Tačiau tiesą žino tik Dievas, o žmogus galbūt patirs
tiesą tik po mirties, kai siela paliks šį niūrų kalėjimą (žemiškąjį
pasaulį). Sielos pagrindinės funkcijos – mintis, atmintis ir valia. Savo
pažinimo teorijoje Augustinas skiria mokslą (scientia) ir išminti
(sapientia). Mokslinis žinojimas – tai protingas objektyvaus pasaulio
pažinimas, kurio funkcija yra išmokyti naudotis daiktais. Išmintis – amžinų
dieviškų reikalų ir dvasinių dalykų apskritai pažinimas. Mokslinis
žinojimas negali būti savitikslis, nes be Dievo pagalbos nieko gero
neišeis: mokslas tūri paklusti išminčiai, nes tik taip bus išgelbėta siela,
o jos iišgelbėjimas ir yra žmogaus gyvenimo žemėje prasmė. Iš to seka, kad
pažinimo sąlyga yra dvasinis tyrimas, pamaldus ir dorovinis gyvenimas.
Įdomu tai, ka Augustinui visos žinios abejotinos, išskyrus žinojimą, kad
“aš esu” ir “aš mąstau”, tik naujaisiais laikais R. Dekartas tai vėl
atrado.
Scholastika. Anglų filosofas Bertranas Raselas scholastikos (gr.
scholastikos -mokyklinis), kaip filosofijos mokyklos (atmainos),
svarbiausius bruožus nurodo šiuos:
1. Mąstymas apsiriboja tik tuo, kuo nedraudžia religinė ortodoksija (gr.
ortodoxia –paklusimas doktrinai);
2. Ortodoksijos aukščiausiu autoritetu tampa Aristotelis, o Platonas
autoritetą praranda;
3. Labai gerbiama dialektika, t.y. ginčas, ir silogistinis svarstymo
metodas (gr. sylogistikos –išvedanti samprotavimą, t.y. dedukcija,
operuojanti subjekto-predikato išsireiškimais).
Tačiau prie šių bruožų reikia pridėti dar vieną – šimtmečius
užsitęsusi ginčą dėl bendrųjų sąvokų, t.y. universalijų (lot. universalis
-bendras ), realumo. Pagal šios problemos sprendimo būdą scholastikoje
atsirado dvi šios gnoseologijos atmainos – nominalizmas ir realizmas.
Nominalizmas. Sprendžiant universalijų problemą, ieškoma atsakymo į
klausimus: kaip egzistuoja idealumas, kaip galimas racionalus pažinimas,
kaip yra susijęs mąstymas su tikrove, koks atskirumo ir bendrumo santykis?
Universaliją Okamas apibūdina taip: “Universalija yra sielos intencija,
kuri pagal prigimtį tokia, kad pasisako apie daugelį daiktų”. Vadinasi,
sąvoka egzistuoja tik žmogaus prote. Universalija – ženklas, pakeičiantis
ne kiekvieną daiktą, o tik tuos daiktus, kurie tarpusavyje savaime panašūs.
Okamas skiria dvi žinojimo rūšis: intuityvią ir abstrakčią. Intuityvumą jis
supranta kaip akivaizdumą, kuris savyje apima ir juslumą, ir vidini
išgyvenimą. Abstrahuotas žinojimas yra atitrauktas nuo daiktų buvimo arba
jų nebuvimo ir aiškina terminų santykį.
Realizmas ( lot. realis –daiktiškas, tikras). Ši filosofavimo atmaina
priešinga nominalizmui, nes pripažįstama reali idealių objektų būtis. Taigi
viduramžių realizmas teigė, kad universalijos egzistuoja realiai ir
nepriklauso nuo sąmonės. Yra du realizmo porūšiai: 1. Kraštutinis
realizmas, pripažįstantis universalijų realumą, nepriklausantį nuo daiktų;
2. Nuosaikusis realizmas, tvirtinantis, kad universalijos realios, bet
egzistuoja atskiruose daiktuose.
Klausimai pamąstymui:
1. “Noriu pažinti Dievą ir sielą. Ir daugiau nieko? Daugiau nieko?-
Augustino priesakas galiojo šimtmečius. Kaip galvojote, ar šiandien
šis priesakas galiojo? Kodėl?
2. Kuris iš viduramžių filosofų teigė, kad nėra kito pažinimo subjekto,
išskyrus Dievą, nes niekas be Dievo neegzistuoja?
3. Kurio viduramžių mąstytojo mintis: “Mokykis visko, paskui pamatysi,
jog neišmanai nieko nereikalingo”?
Naujųjų laikų pažinimo filosofija
Naujųjų laikų pradžia traktuojama įvairiai. Filosofijoje jų pradžia
sutampa su audringa mokslo raida, scholastikos krize, kuri prasidėjo dar
Renesanso, t.y. pereinamojoje iš viduramžių į naujuosius laikus, epochoje.
Kaip tik mokslo raida buvo šaltinis filosofijos lūžiui, kurio turinį sudaro
gnoseologizmas, t.y. pažinimo prizmę. Pirmaisiais šios epochos filosofais
laikomi anglų filosofas Frensis Bekonas ir Nyderlandų filosofas – Renė
Dekartas. Pirmasis pažinimo filosofijoje pradeda naujųjų laikų empirizmą
(sensualizmą), antrasis – racionalizmą. Šių pažinimo filosofijos atmainų
ginčas iš esmės ir sudaro naujųjų laikų pažinimo filosofijos turinį.
Pagrindiniai klasikinio empirizmo atstovai buvo Th. Hobbes (1588 –
1679), J. Locke (1632 – 1704), G. Berkeley (1685 – 1753) ir D. Hume (1711 –
1776).
Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai – R. Descartes (1596 –
1650), B. Spinoza (1632 – 1677), G.W. Leibniz (1646 – 1716) ir
Ch.Wolff(1679 – 1754).
Empirinių ir racionalistinių požiūrių būta visose filosofijos
istorijos epochose, tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų
filosofijoje iki I.Kanto, t.y. XVII ir XVIII a. Naujųjų laikų filosofijai
būdingas posūkis į subjektą. Jis galėjo įvykti dviem būdais:
1. posūkis į subjektą, kaip juslią būtybę
Empirizmo posūkis į subjektą yra posūkis į juslinį patyrimą. Kartu
mėginama protą redukuoti į juslumą ir juslinį pažinimą traktuoti kaip
vienintelį galimą pažinimą. Empirizmas žavisi naujųjų laikų gamtos mokslų
pažanga, bet jo žavėjimasis pirmiausia nukreiptas į jų eksperimentinį,
empirinį, sintetinį aspektus. Tipišką empiristinę poziciją galime
pailiustruoti kai kuriomis A.Hume mintimis. Jis tvirtai laikos nuostatos,
kad bet koks sąmonės turinys galiausiai susideda iš juslinių suvokimų,
kurių yra dvi rūšys – įspūdžiai ir idėjos:
➢ įspūdžiai- tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime kai girdime,
matome, jaučiame ir t.t.
➢ paprastos idėjos – kyla iš refleksijos apie įspūdžius, todėl jos yra
silpnesnės įspūdžių kopijos; sudėtinės – kyla iš paprastų idėjų
jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, remiantis
panašumu, laiko ir erdvės lygiagretumu, taip pat priežasties ir
pasekmės ryšiu.
Žymiausi šios pažiūros reiškėjai yra anglas F.Bakonas : jam tikra tėra
ta filosofija, kuri yra surašyta tarsi pasauliui diktuojant, nieko iš savęs
nepridedant. Jo tautietis Dž.Lokas, žinomas savuoju žmogiškojo proto kaip
“tobula rasa” (lot.švari lenta) charakterizavimu, pagaliau prancūzas
A.Kontas – jis savąją filosofiją pavadinęs pozityviąja filosofija ir tuo
būdu empirizmui davęs naują pozityvizmo vardą; jis žinomas žmonijos vyksmo
skirstymu į tris tarpsnius: religinį, metafizinį ir pozityvinį, kuris
atsisakęs pasaulio kilmės ir paskirties klausimų kėlimo, tenkinasi tiktai
patyrimo teikiamais pozityviais faktais.
Pozityvumo pradininkas A.Kontas teigė, kad visas pozityvias žinias
teikia tikslieji, gamtos, apskritai empiriniai, patyrimu paremti mokslai. O
žinių apie būties pradus ar galutinę daiktų esmę pateikti negali niekas, –
tokių dalykų nagrinėjimas neturi jokios vertės.
Dž. Lokas atmetė įgimtumo idėjas. Protas pagal jį “tobula rasa”, kurią
rašmenimis užpildo patyrimas. Sąmonės turinys atsiranda iš patyrimo.
Patyrimas vienintelis šaltinis turėti turinį sąmonėje. Pažinimo pagrindas
yra pojūčiai. Žmogus apdoroja ir apibendrina pojūčius, taip atsiranda
suvokimas. Suvokimas abstraktus, o pojūčiai turi konkretumą. Jis rėmėsi
kokybės kategorija. Skyrė daiktų pirmines ir antrines kokybes. Pirminės –
t.y daiktų ir empirinio pasaulio savybės, pačio pasaulio savybės. Antrinės
– t.y ne pasaulio vertybės, o mūsų suvokimo būdai. Pirminės kokybės –
antrinių kokybių šaltinis. Pažinimo tikslas atrasti pirmines kokybes ir jas
atskirti nuo antrinių. Pažinimas t.y pašalinti iliuzijas iš žmogaus
sąmones. Loko empirizmas yra objektyvus.
2. posūkis į subjektą, kaip protingą būtybę.
Racionalizmas posūkį į subjektą supranta kaip posūkį į protą ir kartu
kaip juslumo nuvertinimą. Pamatinės pažinimo sąlygos, nuo kurių priklauso
visas pažinimas, yra idėjos arba proto principai. Šis aiškus ir ryškus
pirmųjų pažinimo principų suvokimas neturi nieko bendro su juslumu ir
vyksta grynai racionaliai. Kaip matematikoje teiginiai logiškai išvedami iš
pirmųjų teiginių, taip filosofija pradedama nuo pirmųjų idėjų bei principų
ir visa kita logiškai iš jų išvedama. Šios aiškiai ir ryškiai suvoktos
idėjos bei principai protui yra įgimti. Klasikiniam racionalizmui buvo
aišku, kad protas savo įgimtas idėjas bei teises gavęs iš Dievo. Demokritas
ir Platonas buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šaltinis yra
intelektas, protas. Protu mes galime įžvelgti tai ko nemato mūsų akys,
įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Antikos filosofijoje vyravo
racionalizmas, nes vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų
pradų, pirmųjų priežasčių.
Pažinimo teorijoje mokymas, kad visuotinumas ir būtinumas – loginiai
tikrojo žinojimo požymiai – negali būti išvesti iš patyrimo ir jo
apibendrinimų; jie gali būti paimti tik iš paties proto arba iš protui
įgimtų sąvokų, arba iš sąvokų, egzistuojančių tik įgimtų gabumų pavidalu.
Patyrimas jų atsiradimui darąs tam tikrą skatinamąjį poveikį. Racionalizmas
atsirado mėginant paaiškinti matematikos ir matematinės gamtotyros tiesų
logines ypatybes. Racionalizmas daugiapusiškai pasireiškia įvairiose
žinojimo srityse:
➢ psichologijoje į pirmą vietą kelia intelektines psichines funkcijas,
laikydamas pvz., valią protu.
➢ etikoje – racionalinius moralinės veiklos motyvus ir principus.
➢ estetikoje – racionalinį (intelektualinį) kūrybos pobūdį.
Visais šiais atvejais racionalizmas reiškia tikėjimą protu, proto
įžvelgimo akivaizdumu, įrodymo galia.
Racionalistų atstovas R.Dekartas – laikomas naujųjų laikų filosofijos
Tėvu. Jis pradėjo didžiuoju suabejojimu.R.Dekartas laikosi tos nuomonės,
kad žmogaus protas yra pagrindinis pažinimo įrankis ir šaltinis, nes protas
turi įgimtų idėjų ir jėgų. Norint pažinti, žmogus turi vadovautis proto
prigimtine šviesa: jis akivaizdžiai parodo ir atskiria, kas yra teisinga, o
kas ne. Įgimta idėja neturi sąryšio su fiziologine prasme, tai dvasinė
ištaka, kurioje tūno pažintinė galia. Pagal R.Dekartą, filosofijoje,
“norint surasti tiesą, reikia bent vieną kartą gyvenime suabejoti viskuo,
kuo tik įmanoma!” R.Dekartas priėjo prie išvados, kad mes egzistuojame
todėl, kad mąstome. Svarbiausia sielos savybė – mąstymas, jis apimą
suvokimą, norą, įsivaizdavimą, jutimą. Filosofas, tyrinėjantis pasaulį,
turi pradėti nuo sielos, kurią reikia griežtai skirti nuo kūno. R.Dekartas
teigė, kad egzistuoja 3 substancijos: 1-oji – nesukurta, mąstanti ir
visiškai nepriklausanti – Dievas; kitos dvi yra sukurtos ir egzistuoja tik
dievo valia – tai siela ir kūnas. Svarbiausia sielos savybė – mąstymas,
kūno – tįsumas. R.Dekartas pabrėžia, kad siela yra susijusi su kūnu.
Racionalizmo šalininkai B.Spinoza, G.Leibnicas, G.Hegelis buvo
įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir
privalo ją perprasti. Gindami požiūrį, kad pažinimo šaltinis yra protas,
jie daugiausia rėmėsi mmetafizinio ir matematinio pažinimo būdo analize.
Tiek metafizikas, atskleisdamas būties pagrindus, tiek matematikas,
įrodinėdamas teoremas, neatlieka kokių nors specialių stebėjimų. Jiems
pakanka proto pažintinių galių. Racionalistai patys įnešė indėlį į jos
plėtotę, traktavo ją daugiau kaip matematinio mastymo taikymo gamtai
pažinti produktą. Todėl, jų manymu, pagrindiniai gamtotyros principai
atskleidžiami proto, o ne juslinės patirties dėka. Taigi gamtos aprašymui
pakanka geometrijos ir mechanikos sąvokų bei dėsnių, o šios disciplinos yra
grynojo proto produktas.
B.Spinoza teigė, kad tai, ką suvokiame tiksliai ir aiškiai, yra tiesa.
Mes turime sugebėjimą nesutikti su tuo, kas neaišku ir abejotina, arba su
tuo kas neišvesta iš pačių patikimiausių pagrindų, kaip kiekvienas pastebi
savyje. Taigi, mes visuomet galime apsisaugoti, kad neįklimptume į klaidas
ir niekada neapsigautume, jeigu tik tvirtai pasiryšime neteigti nieko, ko
nesuvokiame aiškiai ir tiksliai arba kas nėra išvesta iš aiškių ir tvirtų
pagrindų.
G.Leibnicas bandė paaiškinti, kuri idėja yra teisinga, o kuri –
klaidinga. Teisinga ta idėja, kurios sąvoka yra galima, klaidinga ta,
kurios sąvoka apima prieštaravimą. Jo požiūriu, protinga pasaulio tvarka
negali būti kitokia nei loginė tvarka, nes racionalus, protingas mąstymas –
loginis mąstymas. Todėl turi egzistuoti ir pačių proto tiesų loginė tvarka
– visos jos logiškai susijusios.
Bendra tarp empiristų ir racionalistų yra tai, kad abiejų teorijų
atstovai teigė, jog pažinimas pasiekiamas protu. Tik empiristų nuomone
protas įgauna galią per juslinį pasaulį. Racionalistų idėja slypi
pačiame
prote.
Imanuelio Kanto(1724 – 1804) pažinimo teorija: Kantas skiria iš
esmės skirtingas pažinimo rūšis: apriorinį ir aposteriorinį pažinimą.
Apriorinis pažinimas yra kilęs iš anksto, nepažinus faktų; iki patyrimo ir
nepriklausomai nuo jo. Aposteriorinis – iš patyrimo.
Jis kritikuoja empirizmą ir racionalizmą. Jeigu pažinimo ištakos yra
patyrime, nereiškia, kad jis yra betarpiškai kilęs iš patyrimo, kaip kad
teigia empirizmas. Vien patyrimo pagrindu pažinimas negalimas, nes
pagrindinės pažinimo prielaidos (tokios kaip sąvokos ir sprendimai) yra
intelekto elementai, kilę iš proto ir visiškai nesusiję su patyrimu. Kartu
Kantas nukreipia savo mmokymą ir prieš racionalizmą – nes be empirinių
duomenų negalimas joks tikrovės pažinimas. Jeigu protas peržengia savo
paties pažinimo galimybių ribas, kurdamas sąvokas ir idėjas, neparemdamas
jokia patirtimi, tokiu atveju tai yra nors ir galimos mintys, tačiau ne
pažinimas. Reikia aiškiai skirti mąstymą nuo pažinimo.
Jis manė, kad neaktualus kausimas ar idėjos atitinka pasaulį.
Kantas iškėlė klausimą: kaip mūsų idėjos konstruoja pasaulį, gamtą? Pasaulį
konstruoja pats žmogus. bet ne kaip dievas. Pažinti – tai iš klausimo
ištraukti atsakymą. Pažinimu pagrindas yra mūsų klausimai, nuo jų ir
prasideda pažinimas. Klausimas turi savyje pažinimo objektą. Mūsų
pažinimas, mokslas priklauso nuo mūsų principų. Faktai priklauso nuo
žmogaus principų, o ne mes priklausome nuo faktų. Gamtos dėsnių, reiškinių
pažinimas priklauso nuo mūsų samprotavimo taisyklių. Suformuoti teiginį
padeda mūsų sąmonė, o protas tik reguliuoja. Žmogus turi ne tik teorinį,
bet ir praktinį protą. Praktinis protas suvokia daiktą savyje, bet nesugeba
nei mąstyti, nei pažinti. Praktinio proto formos yra menas, dorovė.
religija – be jų žmogus negali gyventi. Praktinis protas suteikia žmogui
įsitikinimą, o ne žinojimą. Praktinis protas papildo teorinį. Mes nežinome,
ar yra Dievas, bet turime gyventi taip, tarytum jis yra. Teorinio proto
pagrindas -sąmonė, o praktinio proto – sąžinė. Sąžinė ir yra dievas mūsų
sieloje.
Racionalizmas
Kai kurie filosofai menkino juslių ir proto pažintinius sugebėjimus.
Jie teigė, kad yra dar kiti pažinimo šaltiniai: ypatingi žmogaus vidiniai
išgyvenimai, mistinės būsenos, įsijautimas, intuicija, praregėjimai,
instinktai, antgamtinės jėgos. Kadangi tokios krypties atstovai buvo ypač
nusistatę prieš racionalizmą, tai visa ši srovė vadinama iracionalizmu.
Vienas iš iracionalizmo atstovų yra neoplatonizmo kūrėjas Plotinas.
Jis sutinka, kad Platono idėjos yra prieinamos žmogaus protui. Tačiau, jo
nuomone, virš idėjų yra aukštesnė būtis – Absoliutas, iš kurio plaukia
(emanuoja) viskas, kas egzistuoja – idėjos, pasaulio dvasia, materija.
Absoliuto negalima pažinti racionaliai, apimti jį mintimi. Žinių apie ji
gauti galima tik iracionaliu būdu -mistinėje ekstazėje, kurios metu,
susitikus su aukščiausia būtimi, žmogaus dvasiai padaromas didžiulis
įspūdis. Tokios ekstazes žmogų aplanko retai ir pati Plotinį jos yra
aplankiusios tik keletą kartų. Įgytos žinios, jo nuomone, yra labai
subjektyvios, kurių negalima nei išreikšti ir perduoti kitiems, nei
patikrinti.
Iracionalizmas pasireiškia ir Aurelijaus Augustino koncepcijoje. Jo
nuomone, visų tyrimų -metafizinių, etinių, pažintinių – objektas yra
Dievas. Jo prote yra amžinosios tiesos, idėjos, kurių pažinimas yra žmogaus
tikslas. Nei juslės, nei protas negali pažinti dieviškųjų idėjų. Tiesą
galima bus pažinti tik tada, kai Dievas parems mūsų proto sugebėjimus, juos
apšvies. Tik įsikišus Dievui, intuiciškai galėsime pamatyti pačias idėjas.
Tai reiškia, kad Augustinas suabejojo proto galimybėmis, nes pažinimas
tampa mistiniu aktu, dalyvaujant antgamtiniam faktoriui.
Visos iracionalios būsenos ir išgyvenimai yra visiškai hermetiški,
prieinami tik juos patiriantiems. Pažintinius efektus, gautus iracionaliais
būdais, sunku adekvačiai aprašyti ir pakankamai aiškiai pateikti kitiems.
Vadinasi, kai pažinimo duomenų negalime preciziškai formuluoti ir suprasti,
patikrinti ir papildyti, faktiškai atsisakome mokslinių tyrimų ir
pasineriame į subjektyvias vizijas.
Klausimai pamąstymui:
1. Ką bendro turi empiristai ir racionalistai?
2. Kaip manote, kodėl pažinimas tapatinamas su mokslu?
3. Kuris naujųjų laikų filosofas laikosi tos nuomonės, kad žmogaus protas
yra pagrindinis pažinimo įrankis ir šaltinis, nes protas turi įgimtų
idėjų ir jėgų?
4. Kuo pagrista Kanto empirizmo ir racionalizmo kritika?
TIESOS PROBLEMA FILOSOFIJOJE
Klasikinė tiesos samprata ir Tiesos akivaizdumo teorija
Filosofijos raidos procese išsikristalizavus atskiroms filosofijos
dalims, tiesos samprata buvo nagrinėjama gnoseologijoje (pažinimo
teorijoje). Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims,
teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jeigu mintis ar teorija yra teisinga,
ji yra vadinama tiesa. Tačiau kokią mintį ar teoriją reikėtų laikyti
teisinga? Tokią, kuri atitinka tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę.
Teisinga yyra mintis, kuri atitinka mastomus daiktus. Šia paprasta tiesos
samprata rėmėsi antikos mąstytojai (Platonas, Aristotelis), todėl galime ją
vadinti klasikine.
Viduramžių mąstytojai tiesą apibrėždavo taip: „tiesa yra daikto ir
minties atitikimas“. Taigi tiesa – tikrovę atitinkanti mintis. Tačiau ką
reiškia teiginio ir tikrovės atitikimas? Juk jeigu žmogus mano, kad jo
teiginys yra teisingas, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų.
Vadinasi, teisaus žmogaus teiginys gali būti klaidingas, o melagio –
teisingas. Tiesą reikia priešinti ne melui, o netiesai.
Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį atitikimą. Tačiau
nepagrįsta kalbėti apie minčių panašumą į daiktus, tikrovę. Kitas būdas
paaiškinti atitikimą yra toks: teiginys atitinka tikrovę, jei jo struktūra
tokia pat kaip tikrovės struktūra. Tačiau šis būdas nepriimtinas, nes
negalima teiginį sudarančių terminų loginių ryšių laikyti daiktų fizinių
ryšių atitikmenimis.
Sunkumų kyla ne tik bandant paaiškinti ar mokslo dėsniai yra teisingi,
bet ir bandant perprasti, kokia prasme kalbame apie pačių paprasčiausių,
kasdien formuluojamų teiginių teisingumą. Tai lemia žmogiškasis pasaulio
suvokimo būdas. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantis
teiginys. Kokiu būdu nustatysime ar teiginys atitinka tikrovę? Tam mums
reikia tikro tiesos kriterijaus, aiškiai suformuluotos taisyklės. Bet šio
kriterijaus teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumo
– dar kitas ir t.t. Tokiu argumentu jau rėmėsi antikos laikų skeptikai.
Teisingumo reikšmę galima priskirti tik esamosios nuosakos sakiniams.
Taisyklė yra liepiamosios nuosakos sakiniai, todėl joms teisingumo reikšmės
priskirti nnedera. Kadangi tiesos kriterijus yra taisyklė, nurodanti ką
reikia daryti siekiant nustatyti teiginio teisingumą, tai klausimą apie
taisyklės teisingumo kriterijų galime pripažinti nepagrįstu. Todėl skeptikų
argumentus prieš klasikinę tiesos sampratą reikėtų vertinti kritiškai. Daug
naujųjų laikų filosofų pripažino, kad reikia atsisakyto požiūrio į tiesą su
aiškiai apibrėžtu jos kriterijumi. Naujosios tiesos teorijos neklasikinės.
Ieškant alternatyvos klasiniam požiūriui į tiesą, buvo pabandyta
suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtų visiškai
neminimi. Jeigu didelių keblumų kelia bandymas palyginti žinias su tuo, kuo
jos nėra, su tikrove, tai gal verta būtų pabandyti tirti pačių žinių
savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis žiniomis. Kyla mintis, kad
tiesos reikia ieškoti vien žinių sferoje. Kita vertus, iš klasikinės tiesos
sampratos kritikos galima padaryti išvadą, kad nusakant kas yra tiesa,
reikia iš karto nurodyti aiškų ir „galutinį“ tiesos kriterijų, nes
priešingai tiesos samprata lieka nepakankamai apibrėžta. Kriterijus turi
būti galutinis, jo pagrįsti nereikia, jai jis įtraukiamas į pačią tiesos
sampratą. Taigi, naujųjų laikų filosofų tiesa yra pačių žinių savybė, o
klasikinės teorijos atstovų tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu,
t.y. nereikalaujančiu pagrindimo, tiesos kriterijumi. Naujaisiais laikais
tiesą bandoma tapatinti su žinių akivaizdumu, o klasikiniu periodu – su
žinių neprieštaringumu, loginiu darnumu.
Žymiausias požiūrio į tiesą kaip akivaizdžias žinias šalininkas Renė
Dekartas. Jo poziciją galima išdėstyti taip: teisingos yra žinios, kurios
yra arba tiek elementarios, aiškios ryškios,
kad yra akivaizdžios, arba
žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių
elementarių, akivaizdžių tiesų pozicijos. Privalumas yra tai, kad
teisingais laikant akivaizdžius teiginius ir jų logines išvadas, išvengiama
beveik visų klasikinei sampratai kylančių problemų. Akivaizdūs yra daugelio
juslinio patyrimo dalykų. Be to, yra dar dvi sritys, kuriose akivaizdžiais,
nereikalaujančiais įrodymo gali būti laikomi tam tikri teiginiai. Tai
religija ir matematika. Dekartas, aiškindamas, iš kur mes žinome, jog tokie
teiginiai teisingi, sako kad jie yra apšviesti „natūralios proto šviesos“,
todėl yra intuityviai aiškūs, akivaizdūs. Visgi ši ppaprasta tiesos samprata
kelia rimtų abejonių. Ginčytinas yra šios sampratos universalumas, juk
daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį toli gražu neakivaizdūs. Akivaizdu
yra tai, kas intuityviai aišku. Bet kas yra intuicija ir ką galima, o ko
negalima suvokti intuityviai? Taigi akivaizdumo sąvokos prasmė toli gražu
nėra akivaizdi. Loginiu požiūriu akivaizdus yra tik logikos dėsniai.
Neklasikinės tiesos teorijos
Akivaizdumo teorija. Žymiausias jos šalininkas buvo R. Dekartas. Jis
manė, kad teisingos yra žinios, kurios yra tiek elementarios ir aiškios,
kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu
išvestos iš tokių elementarių žinių. Šioje teorijoje teigiama tai, kad ji
paprasta, kad joje nereikia teiginių lyginti su tikrove. Tačiau ginčytinas
šios teorijos visuotinumas ir universalumas (kas akivaizdu vienam žmogui,
kitam, turinčiam kitą patirtį gali būti neaišku).
Loginės darnos teorija sieja žinių teisingumą su jų prieštaringumu.
Čia svarbiausia – žinių loginis neprieštaringumas, vidinė loginė darna, jos
koherentiškumas (koherentia- vidinis ryšys). Jos šalininkas buvo Leibnicas.
Jo požiūriu, protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia, nei loginė
tvarka, nes protingas mąstymas yra loginis mąstymas. Jis manė, kad proto
tiesas galima išvesti iš tapatybės dėsnio A=A (4+4=8). Tai lengvai
pritaikoma matematikai. Jo nuomone, teisingais reikia laikyti teiginius,
kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tai suabsoliutina
formalų loginį kriterijų. Tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka, todėl ši
teorija taip pat yra abejotina, XX a. šią teoriją vystė M. Šlikas, R.
Karnapas.
Pragmatinės tiesos samprata teisingumą sieja su teiginio naudingumu
žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Pragmatizmo
pradininku galima vadinti F.Bekoną, suformulavusį principą ,,žinojimas –
jėga“. Jis žinias pradeda traktuoti ne kaip tikslą dėl tikslo, o kaip
techninių tikslų siekimo būdą. Empiristų požiūriu, tteoriniai samprotavimai,
iš kurių negalima padaryti jokių išvadų apie faktus, negali pretenduoti į
tiesą. D.Hjumas tokius samprotavimus iš viso paskelbė beprasmiškais.
Pozityvizmo pradininkas O. Kontas mano, kad vertingos yra tik pozityvios –
tikslios, realius objektus apibudinančios ir faktais pagrįstos žinios,
turinčios praktinį naudingumą.
Klausimai pamąstymui:
1. Ką vadiname tiesa, kokia teisingumo reikšmė?
2. Kodėl tiesa yra santykinė (reliatyvi)?
3. Kodėl naujos tiesos neišstumia pradinės tiesos samprata, o tik papildo
ją, konkretizuoja?
4. Kaip pakomentuotumėte teiginius: “Tiesa yra daikto ir minties
atitikimas“ ir “Tiesa egzistuoja prote, bet jjuk ne visos jame esančios
idėjos yra tiesos”?
5. Ar galima priešinti sąvoką “tiesa” sąvokai “melas”?
6. Kaip Jums atrodo, ar pažinimas – tai kelias, turintis pabaigą, ar jis
yra be pabaigos?
Santrauka
➢ Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie
tikrove gavimo procesas ir jo rezultatas.
➢ Pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto (tada pažinimo teorija
skyla į empirizmą ir racionalizmą), pažinimo objekto (gamta,
visuomenė, sąmonės formos, antgamtinis pasaulis) ir pažinimo rūšių
(būdų – pvz., mokslinis, filosofinis) atžvilgių.
➢ Filosofinė kryptis, kurios atstovai teigia, kad pažinimo šaltinis yra
patyrimas, vadinama empirizmu.
➢ Filosofinė kryptis pažinime, kurios atstovai teigia, kad pažinimo
šaltinis yra protas, vadinama racionalizmu.
➢ Požiūris, kuris pripažįsta be patyrimo, proto ir kitus pažinimo
šaltinius (mistines būsenas, intuiciją ir pan.), kvestionuoja protinio
pažinimo reikšmę pažinime, vadinamas iracionalizmu.
➢ Žmogaus pažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis
(mąstymas).Jutiminis pažinimas reiškiasi : pojūčio forma, suvokimo
forma, vaizdinio forma. Loginis pažinimas reiškiasi: sąvokos forma,
sprendimo forma, išprotavimo forma, hipotezių forma, teorijų forma.
➢ Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus pažįsta.
➢ Pažinimo subjekto problema – tai klausimas, kas pažįsta pasaulį.
➢ Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas todėl, kad tuo metu
filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų
pradų, pirmųjų priežasčių. Patyrimo vaidmenį pažinime pripažįstančių
filosofų Antikoje buvo palyginti nedaug.
➢ Viduramžiais Dievo egzistavimo įrodinėjimas, pažinimo ir tikėjimo
santykio aiškinimas, ginčas dėl universalijų ir t.t. buvo galimas tik
proto pagalba, o ne juslėmis. Viduramžių filosofijos problemos buvo
labai abstrakčios, teorinės, spekuliatyvios, kurias galima buvo
mąstyti, o nejausti. Vadinasi, Viduramžiais viešpatavo racionalizmas.
➢ Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tik
Renesanso epochoje. Renesanso filosofai pamažu suko empirinių gamtos
filosofijų ir kasdieninio žmogaus gyvenimo problemų link.
➢ Pirmaisiais naujųjų laikų filosofais laikomi anglų filosofas Frensis
Bekonas ir Nyderlandų filosofas – Renė Dekartas. Pirmasis pažinimo
filosofijoje pradeda naujųjų laikų empirizmą (sensualizmą), antrasis –
racionalizmą. Šių pažinimo filosofijos atmainų ginčas iš esmės ir
sudaro naujųjų laikų pažinimo filosofijos turinį.
➢ Empirinių ir racionalistinių požiūrių būta visose filosofijos
istorijos epochose, tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų
laikų filosofijoje iki I.Kanto, t.y. XVII ir XVIII a. Naujųjų laikų
filosofijai būdingas posūkis į subjektą. Jis galėjo įvykti dviem
būdais: posūkis į subjektą, kaip juslią būtybę (empirizmas) ir posūkis
į subjektą, kaip protingą būtybę (racionalizmas).
➢ Racionalistų atstovas R.Dekartas – laikomas naujųjų laikų filosofijos
Tėvu. Jis laikosi tos nuomonės, kad žmogaus protas yra pagrindinis
pažinimo įrankis ir šaltinis, nes protas turi įgimtų idėjų ir jėgų.
R.Dekartas priėjo prie išvados, kad mes egzistuojame todėl, kad
mąstome.
➢ Dž. Lokas teigia, kad žmogaus protas yra tobula rasa, kurią
rašmenimis užpildo patyrimas. Ši koncepcija yra empiristinės pažinimo
teorijos pagrindas.
➢ Kantas skiria iš esmės skirtingas pažinimo rūšis: apriorinį ir
aposteriorinį pažinimą. Jis kritikuoja ir empirizmą ir racionalizmą.
Pasak jo, pažinti – tai iš klausimo ištraukti atsakymą.
➢ Klasikinė tiesos teorija – tiesa yra daikto ir minties atitikimas.
➢ Akivaizdumo tiesos teorija – teisingomis vadinamos žinios, kurios yra
tiek elementarios ir aiškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios,
kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių
žinių.
➢ Loginės darnos tiesos teorija – žinių teisingumas siejamas su jų
neprieštaringumu, logine darna.
➢ Pragmatinės tiesos teorija – vertingomis laikomos tik pozityvios –
tikslios, realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios,
turinčios praktinį naudingumą.
