KAIP BŪTĮ SUVOKIA EGZISTENCIALISTAI

TURINYS

ĮVADAS 3

1. EGZISTENCIJOS FILOSOFIJA, ŽMOGIŠKOJI EGZISTENCIJA 4

2. KAIP BŪTĮ SUVOKIA ATSKIRI EGZISTENCIALISTAI 4

2.1 Siorenas Kierkegoras (Kierkegaard) 4

2.2 Martinas Heidegeris (Haidegger) 5

2.3 Žanas Polis Sartras (Jeanas Paulis Sartre ) 7

2.4 Karlas Jaspersas (Jaspers) 8

2.5 Alberas Kamiu (Camus) 9

IŠVADOS 10

NAUDOTA LITERATŪRA 11ĮVADAS

Egzistencija (lot. Existere – kilti, prasidėti, rastis, tapti) – tai esatis buvimas, tikrovė. Viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių – egzistencijos filosofija. Ji pradėjo formuotis maždaug tuo pačiu metu kaip ir marksizmas, pozytivizmas, pragmatizmas, gyvenimo filosofija ir t.t. Egzistencializmas atsirado kaip atsakas į didėjantį žmonių susvetimėjimą („sudaiktėjimą“) t.y. į situaciją, kurioje susvetimėjusi žmogaus dvasia įvairiais kultūros pavidalais (mašinos, gginklai, pinigai) atsigręžė prieš patį šiuos dalykus sukūrusį žmogų ir ėmė diktuoti „savo“ valią pačiam kultūros kūrėjui. Egzistencialistai išeities ieškojo paties žmogaus nepakartojamoje individualybėje. Egzistencialistinio filosofavimo dalykas yra individualaus, autentiško, ir kitų žmogumi nepakeičiamo žmogaus būtis, tos būties esmė ir prasmė. Štai kaip egzistencializmo esmę glaustai formuluoja A. Maceina: „egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstymo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas mano buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia savęs eesąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių“(Maceina A. Raštai, III t. V.,1990, p. 40)– (Dapkus RR.Filosofija. – Kaunas, 2001 p. 46).

Žymiausi XX a. egzistencijos filosofijos atstovai – tai Karlas Jaspersas(Jaspers,1883 – 1969), Martinas Haidegeris( Haidegger,1889 – 1976), Žanas Polis Sartras(Sartre,1905 -1980), Žakas Maritenas(Maritain,1882 -1973), Nikolajus Berdiajevas(1874 – 1948), Alberas Kamiu(Camus,1913 – 1960) ir kt. Savo pirmtakais egziztencialistai laiko B. Paskalį, F. Dostojevskį, Sioreną, Kierkegorą tačiau ypač išskiriamas I. Kantas. Jis pasaulį aiškino kaip „nuomenus“ – daiktus savyje, ir „fenomenus“ – daiktus mums. Pirmieji mums nepažinus, o antrieji yra žmogaus psichikos padarinys. Egzistencialistams šis požiūris lemiantis, nes mąstyti apie pasaulį, suteikti jam prasmę gali tik žmogus.1. EGZISTENCIJOS FILOSOFIJA, ŽMOGIŠKOJI EGZISTENCIJA

Egzistencijos filosofija – labai skirtingų asmenybių grupės kuryba . Bendras visų egzistencialistų bruožas yra žmogaus būties paieška, egzistencinis mąstymas. Tai mąstymas, kuriam rūpi individo egzistencija, kuris nnorėtų kad ir tas individas ja susirūpintų, mąstymas atsisakęs vien teorinio požiūrio į pasaulį. Ši filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Naujųjų laikų filosofijos orientacija pasireiškė daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu tašku tapo subjektas. Bet šį subjektą objektas domino daugiau negu jis pats , subjektas. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu – jie jį išgyvena.

Žmogiškoji eegzistencija – šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniniame gyvenime nuasmeninto žmogaus pasauliu. Žmogiškoji egzistencija skiriama į du žmogaus egzistavimo būdus: netikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis, neautentiškas egzistencijos būdas – reiškia žmogaus nuskendimą daiktų pasaulyje, kai kitus žmones ir patį save žmogus iš esmės traktuoja daiktiškai, vertindamas žmones kaip priemones savo praktiniams, pavyzdžiui, materialiems daiktams pasiekti. Toks egzistavimo būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, suvidutinėjimą, savojo „Aš“ praradimą ištirpimą susiklosčiusiose visuomenės struktūrose, savęs sulyginimą su empirinio pasaulio daiktais. Tikroji, autentiška egzistencija – tai orientaciją į transcendentinę būtį, esančią už kasdienybės sferos ribų. Žmogus atsiveria būčiai, patirdamas baimę, virpūlį, siaubą skausmą, kančią, neviltį atsidūręs mirties akivaizdoje.

Neautentišką būtį, nuskendimą daiktų pasaulyje beveik visi egzistencijos filosofai traktuoja panašiai. Kiek labiau skiriasi jų autentiškos egzistencijos samprata. Nereliginės egzistencijos šalininkai šią sampratą suvokia kaip žmogiškąją laisvę priešinama sudaiktintam pasauliui, kuriame viešpatauja būtinumas. Laisvas žmogus privalo pripažinti ir kitų žmonių laisvę.

(Nekrašas E. Filosofijos įvadas. – Vilnius, 1993 p.55,56).

2. KAIP BŪTĮ SUVOKIA ATSKIRI EGZISTENCIALISTAI:

Filosofai, kurie iškelia naują egzistencijos matmenį filosofijoje, vadinami egzistencialistais. Pirmasis iš jų ir buvo S. Kierkegoras(Kierkeggard). Jo filosofija sukasi apie subjektą, nors jis pats yra nepažįstamas, nes jis nėra pažinimo objektas. S. Kierkegoro filosofines diskusijos objektas yra būtent eegzistencija. Tai tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties. S. Kierkegoras Deskarteso teiginį „mąstau, vadinasi esu“, skaito iš kito galo ir teigia, kad egzistavimas yra pirmesnis dalykas: jis yra mąstymo sąlyga „aš privalau egzistuoti, kad galėčiau mąstyti ir privalau mąstyti, kad egzistuočiau“.

Jeigu atskiras egzistuojantis žmogus nėra idėja, tai jo egzistencija turi būti kažkas daugiau, negu tiktai mintinė jo idėjos egzistencija. Nors egzistavimas (t.y. būvimas šiuo atsikru žmogumi) ir nėra toks tobulas bruožas palyginti su amžinuoju idėjos gyvenimu, vis dėlto visiško nebūvimo atžvilgiu t.y. tobulybė. Tokia tarpinė būsena, be abejones yra egzistavimas. Egzistencija S. Kierkegorui – tai integralus žmogaus būvis: mąstymo, valios, jausmų, o svarbiausia ir veikimo vienovė. Kiek vieną akimirką ta vienovė turi būti vis iš naujo kuriama, todėl egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyjem nuolatinis santykis su savimi pačiu, su pasauliu ir Dievu. S. Kierkegoras žmogų apibūdina kaip begalybės ir baigtinumo, kaip laikinumo ir amžinumo, kaip laisvės ir būtinumo sintezę. Žmogus savo egzistenciją išsaugo kasdien veikdamas praktiškai. Pagal S. Kierkegorą asmens pagrindas yra Dieve. Tikėdamas žmogus pripažįsta tą Dievo nuostatą, arba gali neigti savo ryšį su Dievu – tuomet jis praranda savo egzistenciją. Be ryšio su Dievu egzistavimas ankščiau ar vėliau tampa beprasmis. (Fiurst M., Trinksas J. Filosofija. – VVilnius, 1995 p. 166). Pagal tai kaip žmogus t.raktuoja savo santykį su savimi pačiu, su kitais žmonėmis ir su Dievu , S. Kierkegoras išskiria tris egzistencijos stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Pirmoji, estetinė stadija yra grinai juslinė egzistencija. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis, estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumą patenkindami savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios stadijos. Kiti atsisako to kas yra jusliška, renkasi etinę egzistenciją. Tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti aiškaus apsisprendimo: arba – arba! Etikos srityje negali būti jokių kompromisų. Etiškai gyvena tie, kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarka ir kad tos tvarkos ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogų kilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Kuo daugiau žmogus gilinasi į save patį, tuo sąmoningiau išgyvena savojo „Aš“ baigtinumą ir ribotumą. Iš baigtinumo ir begalybės pačiame žmoguje dialektikos atsiranda trečioji – religinės egzistencijos stadija, kurios šaknys Dieve. Šioje egzistencijos stadijoje žmogaus „Aš“, kiek santykiauja su savimi pačiu, santykiauja su kitu, būtent su Dievu. Religiškai gyvena tie, kurie yra pajutę ir supratę, kad visa žmogiškoji ir gamtiškoji tvarka yra ne amžinos, kad žmogus būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkas daugiau negu jos abi. Žmogui būdingas veržimasis į

begalinumą, į amžinybę, žmogui pasiekiamas deja tik kaip tolima žvaigždžių šviesa.

Martinas Heidegeris(Haidegger) – žymiausias egzistencializmo atstovas Vokietijoje. Jo filosofija yra klausinėjimo filosofija, todel ji ir vadinama ne atsakymų, o klausimų filosofija. Klausimas, kurį anot M. Heidegerio iš tikrųjų aptaria filosofija, yra klausimas apie „būties esmę“, ir šio klausimo nereikia painioti su klausimu apie „esaties esmę“ (Aster E. Filosofijos istorija – Vilnius,1995 p.284). Heidegeris ieškodamas „būties tiesos“, teigia kad siekdamas įveikti netikrąjį egzistavimo būdą, žmogus turi grįžti prie istorijoje nerealizuotų ggalimybių, prie ikisoratinės Graikijos kultūros. (Nekrašas E. Filosofijos įvadas – Vilnius, 1993 p.56). Kaip minėta svarbiausias klausimas yra ontologijos, t.y. būties klausimas. Apkaltinęs filosofus „būties užmarštimi“M. Heidegeris mėgina rasti ontologinį skirtumą tarp būtybės ir būties. Skirtumai tarp būtybių yra ontiniai, o tarp būties ir būtybės – ontologiniai. Ontinis skirtumas atskleidžia daikto esmę, t. y. suvokiame kas yra būtybė, o ontologinis skirtumas konstatuoja,kad būtis nuo būtybės skiriasi tuo, kad ji , t. y. būtis, „yra“, ir ne daugiau. Vadinasi, būtis kaip bbūtybė nebūna, o būtybė nėra pati būtis (Dapkus R.. Filosofija – Kaunas, 2001 p.47). M. Heidegerio egzistencinėje filosofijoje svarbiausios žmogaus būties apibrėžtys yra egzistencialijos (tarp kitų – buvimas, supratimas, kalbėjimas; pagrindinė egzistencialija – rūpestis. Kita pasaulio esamybė yra pažymėta kaip pparankumo ir pirmumo būtis; šitos esamybės būties apibrėžtys – kategorijos. Vėliau M. Heidegeris žmogaus būvimą aiškino kaip „egzistenciją“ (gr. ek – iš) – išsikišimą į būties atvirumą ir ekstazinį būvimą jo tiesoje (Halder A. Filosofijos žodynas. – Vilnius, 2002 p.55). Žmogus visų pirma yra, egzistuoja, ir tik dėka to jaučia , mąsto, veikia. Žmogus turi du pradus: kūną ir dvasią. Siekimas būti vienove žmogaus buvimą, arba egzistavimą, jo sąmonėje skaido į savęs, kaip buvimo pasaulyje, jautimą, savęs kaip siekiamojo savęs, jautimą ir savęs, kaip buvimo su pasaulio esme, jautimą. Dėl to žmogaus buvimas jo paties suvokiamas kaip rūpestis. Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje – tai išgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne pats žmogus, o kažkas kitas tvarkytų jjo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaip siekiamojo savęs, – tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinį nesavarankiškumą. Rūpestis dėl savęs, kaip sąmbūvio su pasaulio esme, – tai bandymas įžvelgti save, neprarasti savęs tuose pavidaluose, kurie gimė gyvenimo tėkmėje. Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį., dabartį ir ateitį. Nuo to, kas rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikra arba tikra. Netikra ji yra tuo atveju, jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkos daiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam hhorizontą, o susitapatinimas su kuo nors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo, vidutinybe. Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra – silpnas, baigtinis, bet esantis, ne egzistuojantis, būnantis. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaip istoriškumą, savo nerimą – kaip laisvę, savo abejones – kaip mąstymą, kaip amžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampa prieinamas žmogaus jėgoms (Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. – Vilnius, 1998 p. 148, 149). Heidegeris klausia : kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai – niekas. Jis suprato, kad praktiškas žodis „būtis“ buvo dviprasmis. Ši dviprasmybė neišvengiamai nukreipė filosofus nuo autentiško „būties mąstymo“ ir „mąstymo apie būtį“. M. Heidegerio nuomone: jei sakoma, kad „būtis“ yra pati bendriausia sąvoka, tai nereikia suprasti jog ji aiškiausia sąvoka. Jos neįmanoma paaiškinti dėl bendrumo. Tik žmogui būdingas santykis su pačiu savimi; jis vienas gali mąstyti apie save ir savo padėtį pasaulyje. M. Heidegerio manymu, čia – būtis būtis supranta pati save per savo egzistenciją, per savo galimybę būti ar nebūti pačia savimi. Žmogaus būtis yra baigtinė, ji juda laiku baigties link, žmogus žino savo būties baigtumą, žino kad jis yra tarp nuoblokšto ir mirties. Pasinėręs įį kasdienybės rūpesčius žmogus pamiršta šį faktą, tik baimės valandą, priartėja prie šių dviejų dalykų (Bikulčius J. Pamatiniai filosofijos klausimai – Kaunas , 1999 p. 65, 66).Kasdieninė žmogaus būtis yra visa, prie ko žmogus prisiliečia, vadinama gyvenimu arba pasauliu. Būtis banaliai tapatinama su pasauliu, dodėl visa kas nesti, su kuo nesusiduriama, kas nepatenka į patirties lauką vadinama nebūtimi.

Žanas Polis Sartras(Jeanas Paulis Sartreas) prancūzų egzistencialistas rašytojas ir filosofas, jis yra labai paveiktas M. Heidegerio, todėl jo egzistencializmas formavosi jo įtakoje.Ž. P. Sartras, kaip ir Heideggeris pradeda nuo būties sąvokos, kuri suskyla į būtį „savaime“ ir „sau“, ir išsamiai analizuojamas jos santykis Nieko atžvilgiu. Susirūpinimas ir baimė ir Ž. P. Sartrui yra pagrindiniai sielos išgyvenimai. Tačiau analizuodamas baimę, Ž. P. Sartras pasuka kitokiais keliais negu Heidegeris: pirmiausia – t.y. nemirties baimė, Nieko, esančio už mūsų baimė, tai – Nieko, glūdinčio mumyse baimė, mūsų laisvės baimė. Ž. P. Sartras kalba ne tik apie baimę, bet papie žmogaus pasibjaurėjimą savimi pačiu ir patį šį pasibjaurėjimą laiko vienu iš pagrindinių išgyvenimu. Ž. P. Sartras pabrėžia, kad egzistencializmas yra „humanizmas“, filosofija, kelianti žmogų į pasaulio centrą. (Aster E. Filosofijos istorija. – Vilnius, 1995 p. 287 ). Svarbiausia Ž. P. Sartro filosofijos tema – laisvės samprata ir žžmogaus egzistencija. Egzistencialisto supratimu, žmogus pradžioje yra neapibrėžtas, jis yra niekas. Jis tampa kažkuo tik paskui ir bus tokiu, kokiu jis save padarys. Žmogus yra netoks, kokiu jis save supranta, bet toks, kokiu jis save suprasti norėtu, kokiu jis save suvokia po egzistavimo; žmogus yra tik tuo, kuo jis pats save padaro. Žmogus Ž. P. Sartrui yr ir lieka savo prasmę teigianti būtybė, galinti lemti pati save: „Žmogui būdinga tai, kad jis peržiangia konkrečią situaciją tuo ką jam pasiseka iš savęs sukurti, arba kuo jis yra save padaręs“ (Ž.P.Sartre, 1960). Ž. P. Sartro filosofijos pradinis taškas visuomet yra žmogiškoji praktika: „Kadangi visuomet remiames individualia praktika, privalome rūpestingai laikytis visų Ariadnės siūlų. Nuo praktikos jie nuves mus prie įvairių ir skirtingų žmogiškojo ansamblio formų“. Egzistavimas grupėje reiškia, kad atskiri jos nariai vienaip ar kitaip tarpusavy santykiauja, supranta vieni kitus. Mąstymo ir būties tapatumą – svarbiausia filosofinę .nuostatą dar nuo antikos laikų – Ž. P. Sartras mato suvokiančiojo ir suvoktojo tapatume. Bet jis pradeda ne nuo dvasios ar proto, onuo praktikos. Veikdamas žmogus atitrūksta nuo konkrečios duotybės, nes ją keičia. Neigdamas esamybe, jis bando laimėti visumą. (Fiurst M., Trinksas J. Filosofija – Vilnius, 1995 p.175, 176). Kaip buvo minėta Ž. P. Sartras

nurodo tris būties tipus:

Ų „būtį savyje“ – įnertišką, homogenišką (vienalytę) visumą, kuriai priklauso viskas, išskyrus žmogaus sąmonę;

Ų „būtį sau“ – tai žmogaus sąmonę – aktyvų, kūrybišką, prasmės teikiantį pradą;

Ų „formą“ arba „pavidalą“, į kurį sąmonė nukreipia savo mąstymą, t.y. į asmenines iliuzijas, individualizuotus objektus, „išimtus“ iš pasaulio tvarkos, iš „būties savyje“.

Kadangi Ž. P. Sartrui Dievo nėra – tai nėra ir nemirtingos sielos, todėl, filosofo teigimu, kartu su kiekvienu žmogaus gimimu į pasaulį ateina „niekas“, nes žmogus atsiranda be savo esmės. Taigi žmogaus egzistencija kkyla iš nieko, o po mirties vėl nueina į „nieką“. Tarp dviejų „niekų“ gali būti tik niekas, todėl žmogaus egzistencija yra . niekas. Žmogaus trapumas ir laikinumas, t.y. nuolatinis būvimas nebūties akivaizdoje, gali ir privalo kelti įpatingą kūrybinę iniciatyvą, įvairiapusį aktyvumą. Žmogus kuria save laisvai, tačiau laisvė žmogui ypatinga užduotis, kuri vis dėlto yra ir sunki našta. Pasak Ž. P. Sartro, laisvei žmogus yra tiesiog pasmerktas, nes tuo pačiu metu gyvena tarp kitų žmonių ir yra atsakingas. Aiškinimas, kad žmogus kkiekvieną akimirką gali virsti nieku, yra pamatinė egzistencinio filosofavimo idėja. Tačiau virsti nieku žmogus nenori, ir dėl to jis bijo. Baimė tampa pagrindiniu „egzistencialu“, kuriame ryškiausiai atsiskleidžia egzistencijos būdas: „nieko“ ir „egzistencijos“ santykis paaiškina egzistencijos prasmę (Dapkus R. Filosofija – KKaunas, 2001 p.46).

Ypatingą vietą egzistencijos filosofijoje užima vokiečių filosofas Karlas Jaspersas (Jaspers). Kaip ir Ž. P. Sartras, taip ir K. Jaspersas kalba apie trejopą būties sklaidą – pasaulis – egzistencija – transcendencija. Pasaulio jis nevadina objektu, nes jo neįmanoma mąstyti kaip visumos. Žmogui atsidūrus prieš pasaulį ivyksta tariamas skilimas į subjektą ir objektą. Pasak filosofo, nėra jokio pasaulio vaizdo, nes yra tik mokslo sistematika. Atskiri mokslai pateikia tik pasaulio „iškarpas“, todėl pasaulis žmogui tiesiog negali tapti vientisu vaizdu, o būtis mums atsiveria kaip žmogaus teikiamų reikšmių visuma. Taigi pasaulis yra toks, kokį jį suprantame. Jis yra būvimo sąlyga, veiklos erdvė, tačiau egzistencijai prasmės neturi. K. Jaspersui objektai yra „fenomenai“, o mūsų sąmonėje atsivėrusi būtis nėra „pati“ būtis. Sukrėstas tokio suvokimo, žžmogus pamato, kad „pasaulio tikrovė yra nykstanti būtis tarp Dievo ir egzistencijos“. Prasminga tai, kad pasaulis tampa žmogui ne galutine instancija, nes būtis (egzistencija) pasaulyje tėra laikinas dalykas. Nykstančios būties tarpsnyje žmogus nespėja pažinti nei egzistencijos, nei Dievo, todėl, pasak K. Jasperso, lieka vadovautis tikėjimu, t.y. viltimi apie transcendentinio pasaulio būvima, kuris kiekvienam mąstančiam individui yra skirtingas. Kadangi mokslas negali paaiškinti nei egzistencijos, nei transcendencijos , tai žmogus „prablaivėja“ ir praregi „ribinėse situacijose“ – būsenose, kuriuose jis kada nors prieš ffizinę, socialinę ar dvasinę žūtį. Šios būsenos – tai sielvartas, neviltis, kančia ir pan., už kurių jau yra pati mirtis. (Dapkus R. Filosofija – Kaunas, 2001 p.46, 47).

Pasak K. Jasperso egzistencija – tai nekiekvienam esančiajam priklausntis būvimas, o atskiro žmogaus, kaip individo, egzistencija tiek, kiek jis, būdamas laisvas, realizuoja save peržengdamas iprastynes savo pasaulio sąlygas. Žmogų apibrėžia keturios dimensijos: „esamybė“, „sąmonė apskritai“, „dvasia“ ir „egzistencija“. Kaip esamybę žmogų valdo biologiniai dėsniai, jis pasineria į kas dienius rūpesčius, planuoja ir dirba; kaip sąmonė apskritai jis daro logines išvadas. Dvasios lygmeniu jis formuojas.i visų pripažįstamas idėjas, teikiančias prasmę ir orientaciją esamybei ir sąmonės srautui, okaip egzistencijajis išsiveržia virš to, kas pasauliška, pereina į transcendenciją, kuri vadinama būtimi. Būtis, pasak jo, „niekuomet netampa pasauliu, bet būdama jame kažką jam kalba“. Be transcendencijos egzistencija išvis būtų neįmanoma ir nereikalinga. Transcendencija atsiveria tik tuomet, „kai pasauliui nebepakanka savęs paties, kai jis neturi savyje pagrindo, tuomet jis nurodo į kažką virš savęs“ (K. Jaspersas, 1948). Žmogus priartėja prie egzistencijos, tik tuomet, kai peržiangia visus praktinius, naudingus, mokslinius ar visuomeninius tikslus. Virš visko kas būdinga pasauliui pasak K. Jasperso ivyksta kaip jau buvo minėta vadinamosiose ribinėse situacijose: kančios, kaltės, kovos ir mirties išgyvenimuose. Ribinėse situacijose atsiveria ppatirtis, netelpanti į jokią kasdienišką rutiną. Pati kraštutiniausia ribinė situacija – mirtis. Žmogus ir skiriasi nuo gyvulio tuo, kad suvokia savo mirtingumą. (Fiurst M., Trinksas J. Filosofija – Vilnius, 1995 p. 182, 183).

Panašiai kaip M. Heideggeris tik šiek tiek dramatiškiau žmogaus būvimą supranta prancūzų egzistencinės filosofijos kūrėjas Alberas Kamiu (Camus). Jo apmąstymo atsparos taškas – bendras visiems egzistencijos mąstytojams supratimas, kad žmogus pats sau atrodo gautas prieš savo valią: niekas jo neklausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito būvimo ar ne. Ir aplinka, su kuria jis susiduria sąmonei bundant, anaiptol ne draugiška. Žmogus nuo mažumės derinasi prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsauginio elgesio, su vienodėdamas su kitais. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus, bet netgi tiems kartais ateina toks metas, ypač tada, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas gyvenimas pasirodo kybąs virš svetimumo bedugnių. Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Jis yra baisus, nes gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Dar baisiau yra tai kad kiekvieną akimirką jis turi rinktis kaip privalo pasielgti, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu į beprasmišką būvimą. Laisvė yra ne laimė o prakeikimas. Niekas žmogui negali įsakyti, kaip ggyventi, netgi grasindamas mirtimi. Netgi mirtis žmogui yra paskutinis būdas gyventi, sukurti gyvenimą, kokio iš jo niekas ir nesitikėjo. Žmogus gali įveikti savo baigtinumą, susijungdamas su tuo, kas amžina – bent iki tol, kol apskritai egzistuoja žmonija.IŠVADOS

1. Egzistencijos filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Žmogiškoji egzistencija skirstoma į du egzistencijos būdus – tikrąjį ir netikrąjį

2. Kierkegaardo filosofijoje asmens pagrindas yra Dieve. Yra išskiriamos trys egzistencijos (žmogaus santykiu su savimi pačiu, žmogaus santykis su kitais žmonėmis ir santykio su Dievu) stadijos: estetinė, etinė ir religinė egzistencijos.

3. Heideggerio filosofija yra klausinėjimo filosofija, joje nagrinėjamas ontologinis t.y. būties klausimas. Žmogus turi du pradus: kūną ir dvasią ir siekia būti vienove, bet žmogaus egzistavimas yra išskaidomas.

4. Sartro filosofijoje būtis suskyla į būtį „savaime“ ir būtį „sau“, nagrinėjamas jos santykis būties atžvilgiu. Žmogaus egzistencija kyla iš nieko ir po mirties nueina į nieką.

5. Jasperso filosofijoje žmogus apibrėžiamas keturiomis dimensijomis: „esamybe“, „sąmone apskritai“, „dvasia“ ir „egzistencija“. Suvokti egzistenciją, savo santykiu su pačiu savimi ir su transcendencija žmogus gali tik ribinėse situacijose (kančioje, kovoje, kaltėje, mirtyje).

6. Bendras egzistencijos filosofijos bruožas – žmogaus būties prasmės paieška. Kas išties vertinga ir egzistencialistų pastebėta – tai pagarba savo potyriams, jausmams, mintims – iš jų susideda atskiro konkretaus žmogaus pasaulis, ir koks jis bus,

priklauso tik nuo mūsų pačių, kiekvieno atskirai, asmeniškai.NAUDOTA LITERATŪRA

1. Bikulčius J. Pamatiniai filosofijos klausimai.- Kaunas, 1999

2. Dapkus R. Filosofija. – Kaunas , 2001

3. Aster E. Filosofijos istorija. – Vilnius,1995

4. Filosofijos atlasas. – Vilnius, 1998

5. Fiurst M., Trinksas J. Filosofija. – Vilnius, 1995

6. Halder A. Filosofijos žodynas. – Vilnius, 2002

7. Nekrašas E. Filosofijos įvadas. – Vilnius, 1993

8. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. – Vilnius, 1998