TEISINIO SANTYKIO KILMĖ. DAKTINĖS IR PRIEVOLIŲ TEISĖS FILOSOFINIAI PAGRINDAI.

3 SEMINARAS. TEISINIO SANTYKIO KILMĖ. DAKTINĖS IR PRIEVOLIŲ TEISĖS FILOSOFINIAI PAGRINDAI.

Ruso.

Ruso ima žmonių gamtiška padėtį ir tvirtina, kad tai buvo grynumo ir nekaltumo padėtis. Reikalai tuomet buvo apriboti ir patenkinti gamtos dovanomis. Pripratęs prie gamtos žmogus nesiekia pažinti jos paslapčių, tad mokslas ir filosofija yra jam svetimi.

Pirmykštis žmogus pasitenkina pats savimi. Ypatinga tokios padėties žymė – tai laisvė ir lygybė. Kadangi žmonės tuomet neturėjo santykių ir tarpusavio pareigų, tai jie nebuvo nei geri, nei blogi. Tokia puiki padėtis iišnyko, kai žmonių giminė pasidauginimo ir atsirado būtinas reikalas imtis platesnio veikimo. Perversmas įvyko, kai buvo atrasti metalai ir imasi žemę dirbti. Kai tik vienas žmogus pajuto reikalą prie kito, kai tik paaiškėjo, kad vienam reikia turėti produktų dėl dviejų, tai lygybė išnyko, susidarė nuosavybė, darbas tapo būtinas ir dideli protai buvo padalinti į gražius laukus, kuriuos reikėjo laistyti žmogaus prakaitu ir kuriuose greitai, kartu su derliumi, užaugo nelaisvų ir neturtas,

Žmonių daugėjimas reikalavo intensyvaus ūkio, vedė prie nuosavybės, o nnuosavybė buvo pirmas nelygybės šaltinis dėl to, kad nuo to laiko susidarė skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Pirmas, kuris apsitvėrė savo sklypą ir išdrįso pasakyti “tai yra mano” ir rado gana naivių žmonių, kurie patikėjo juo, buvo tokios civilinės visuomenės įįkūrėjas.

Iš nuosavybės gimė pirmoji nelygybė. Atsiradus nuosavybei ir susidarius nelygybei tarp turtingųjų ir beturčių, ginčai tapo neišvengiami, jie sukėlė pirmiausia turtingiems mintį, kad reikia surasti taikingą išeitį iš vaidų, ar ne geriau būtų sudarius sujungtą jėgą, kuri gintų visus nuo kiekvieno? Taip turtingieji kalbino beturčius neva pastarųjų naudai.

Lengva buvo apgauti naivius, kurie visi patys ištiesė rankas prie grandinių, manydami, kad jiems duodama laisvė; turėdami gana išminties, kad suprastų valstybinio susijungimo naudingumą, jie neturėjo pakankamo parytimo, kad numatytu gresiantį pavojų. Žmonės, jau susijungę į visuomenę, organizavo valdžią ir perėjo į valstybinę padėtį.

Valstybinio susijungimo pagrindą sudaro sutartis tarp tautos ir tų, kuriems yra pavesta valdžia, sutartis, kuria abi šalys pasižada saugoti įstatymus, išleistus susitaikymu ir kurie yra susijungimo ryšys. VValstybinės sąjungos išviršinis tikslas atrodo esąs beturčių gynimas nuo turtuolių, ir daug filosofų tą paviršutinumą laiko esant tikrą tiesą. Iš tikrųjų valstybių tarnauja turtuolių interesams, duodama jiems tokią jėgą ir garantiją, kurių be jos neturėtų.

Tokia turėjo būti ir buvo valstybės ir teisės pradžia. Tai galutinai sunaikino prigimtinę laisvę, visiems laikams nustatė nuosavybės ir nelygybės įstatymus.

Pirmiausia valdžia buvo visuomenės pareiga, ir vis vien, ar ji priklausė vienam, ar keliems asmenims, valdantieji asmenys tik rinkimu buvo skiriami.

Bet greit šitie iišrinktieji vadai, naudodamiesi nesutikimais. Įsitvirtino valdžioje, padarę ja savo paveldimąja nuosavybe. Valstybė tapo jų nuosavybe, valdžia tapo savivale, o piliečiai tapo vergais.

Šitoje lipinėje susidarė trečioji nelygybė, ir pastaroji yra paremta skirtumu tarp valdančiųjų ir valdomų vergų.

Valdymo taisyklė: sutaikyti tai, ką leidžia teisė su tuo, ko reikalauja interesas, kad teisingumas ir naudingumas nebūtų atskiri.

Žmogus gimsta laisvas, ir vis dėl to jis yra geležiniuose pančiuose.

Kiek tauta yra priversta klausyti ir klauso – ji gerai daro; bet kai tik ji gali sulaužyti jungą ir sulaužo – ji dar geriau padaro, nes grąžindama ji parodo, kad ji yra tokia, kuri gali susigrąžinti laisvę arba kad iš jos negalima buvo atimti laisvės.

Visuomenės santvarka yra šventa teisų, kuri yra pagrindas visoms teisėms. Bet šita teisė kyla ne iš gamtos; ji paremta sutartimis.

Pirmykštės visuomenės.

Seniausioji visuomenė yra šeima. Tai yra prigimtinė visuomenė. Ir šeima laikosi sutartimi. Bendroji laisvų yra žmogaus prigimties padarinys. Tos prigimties pirmas įstatymas yra šis: saugoti savo gyvybę. Žmogaus pirmieji rūpesčiai – tai dėl savęs; kai jis esti protingo amžiaus, jis vienas būna sprendėjas dėl priemonių save išlaikyti tikrumo, tampa pats sau valdovu. Taigi šeimyna yra pirmutinė politinės šeimynos forma (modelis). Bendrovės galva – tai tėvo pavidalas, o jos nnariai – tai vaikų pavidalas. Ir visi jie, kaip gimę laisvi ir lygūs, kitiems paveda savo laisvę tik savo naudai.

Apie stipresniojo teisę.

Stipriausias niekuomet nesti pakankamai stiprus, kad galėtų visada būti valdovas, jei tik jo jėga netampa teise, o paklusnumas jam netampa pareiga.

Jėga yra fizinė galia, ir Ruso nemato, kokia moralybė gali kilti iš jos veiksmų. Nusileisti jėgai yra būtinumo aktas, ne valios; tai protingumo aktas.

Jei tik jėga daro teisę, tai sekmuo keičiasi kartu su priežastimi: kiekviena jėga anksčiau įvyksta negu pirmutinė teisė, tai kaip tik galima be bausmės neklausyti, vadinasi, galima teisėtai neklausyti; tad reikia stengtis būti stipresniam, nes jis visuomet turi rezoną (tiesą). Kas gi per teisė, kuri nyksta kartu su jėga? Jai reikia klausyti jėgos, tai nereikia klausyti pareigos. Nėra prievartos klausyti – nėra ir pareigos. Tai ji terminas “teisė” nieko neprideda jėgai, – jis nieko nereiškia.

Jėga nedaro teisės, yra pareiga klausytis teisėtos valdžios. Tad pirmutinis klausimas vis pasilieka neišspęstas.

Apie vergovę.

Kadangi nė vienas žmogus neturi prigimtinės viršenybės į save panašių atžvilgiu, ir kadangi jėga negimdo teisės. Tai lieka tik sutartis, kaip bazė kiekvienam autoritetui tarp žmonių.

Sakyti, kad žmogus dovanai atiduota save, yra absurdas ir nesąmonė; toks aktas yra niekšiškas ir neteisėtas dėl tto. Kad tas, kuris daro tokį aktą, beprotiškai elgiasi. Tą patį kalbėti apie visą tautą reiškia sutikti, kad visa tauta yra bepročių tauta; tad beprotystė nekuria teisės.

Atsisakyti nuo savo laisvės reiškia atsisakyti nuo žmogaus savybės, nuo jo teisių ir pareigų. Tokia sąlyga yra niekinga, kuri vienas įgyja visišką valdžią, o kitas apsiima visai priklausyti, vadinasi, be ekvivalento.

Žmonėms gamtiškoje padėty nėra iš prigimties priešai vieni kitiems. Daiktų santykis sudaro karo padėtį, ne žmonių. Gamtiškoje padėty žmogus nėra priešas žmogui dėk to, kad nėra nuolatinės nuosavybės, o socialinėje padėty jie nėra priešai vienas kitam dėl to, kad visa yra įstatymų tvarkoma.

Apie visuomenės sutartį.

Žmonės, priėjus tą tašką, kur kliūtys, kurios prigimtinėje padėty naikina žmonių egzistenciją, savo atsparumu įveikia kiekvieno individo jėgas, kurias jis gali panaudoti šitoje padėtu savisaugos tikslui. Tada šita primityvi padėtis negali išsilaikyti, ir žmonių giminė žūtų. Jeigu ji nepakeistų savo gyvenimo būdo. Tačiau žmonės negali kaip kitaip padidinti savo jėgas, kaip tik sujungę ir sutvarkę tas jėgas, kurių turi. Jėgų suma gali susidaryti tik daugelio jėgas subūrus. O kaip gali atskiro žmogaus jėgos ir laisvė – išsilaikymo svarbiausios priemonės – būti sujungtos su kitų jėgomis ir laisve, nesunaikinus jų ir neužmiršus jo reikalų?

Reikia rasti asociacijos formą, kuri

gina ir skatina visa visuomenės jėga kiekvieno susijungusio asmenį ir turtą ir kuria kiekvienas prisijungęs prie visų, klauso tik savęs ir lieka laisvas kaip buvęs.

Visuomenės sutarties sąlygos yra taip specialiai nustatytos, kad mažiausias jų pakeitimas darytų jas tuščias, be reikšmės; nors jos niekados nebuvo formaliai išreikštos, tačiau jos yra vis tos pačios, žinomos, tad jei sutartis yra pažeista, tai kiekvienas turi grįžti į savo pirmykštę padėtį, pirmykštes teises, ir atgauna savo prigimtinę laisvę, netekdamas netikrosios laisvės, dėl kurios buvo aatsisakęs nuo jos. Šitos sąlygos gali būti suglaustos į vieną: žinoti, kad kiekvieno susijungusio įvyksta visiškas atsidavimas visai bendruomenei su visomis jo teisėmis dėl to, kad kiekvienam visiškai pasiduodami visumai, šitą sąlyga yra lygi visiems; jai esant vienodai visiems, niekas nenori padaryti ją sunkesnę kitiems.

Kadangi atsidavimas yra visiškas, tai ir susijungimas yra visiškas, toks, koks tik gali būti, ir po to joks bendrininkas neturi ką daugiau duoti visumai, nes jie liktų kurių teisių atskiriems asmenims, tai kadangi nebūtų nė vvieno aukštesnio bendrininko, kuris galėtų spręsti prieš juos ir prieš visuomenę, tai kiekvienas, būdamas tam tikru būdu pats sau teisėjas, pretenduotų būti toks visiems. Tuo būdu grįžtų prigimtinė padėtis, ir asociacija būtinai taptų arba tironiška, arba bergždžia.

Kiekvienas mūsų perleidžia vvisumai savo asmenį ir visą savo galią visuotinės valios aukščiausiam valdymui; mes gauname kiekvieną narį, kaip neatskiriama viso dalį.

Tas aktas vietoj atskiro susitariančio asmens staiga sudaro kolektyvų ir moralinį kūną, sudarytą iš tiek narių, kiek susirinkimas turi balsų, kūną, kuris gauna vienumą tuo pat aktu, gauna savo bendrą AŠ, savo gyvybę ir valią.

Apie suvereną. Susijungimo aktas turi savy dvišalį pasiūlymą: visuomenės ir atskiro asmens, ir kad kiekvienas individas, taip sakant, susitardamas su savimi, esti užkalbintas dviem kryptimis: kaip suvereno narys santykyje su atskirais nariais ir kaip valstybės narys, santykyje su suverenu.

Kad visuomenės sutartis nebūtų tuščias formalumas. Ji turi turėti savyje šį reikalavimą: kas atsisakys klausyti visuotinės valios, tas bus priverstas visumos; tai reiškia ne ką kitą, kaip tik ttai, kad jis bus priverstas būti laisvas, nes tokia yra sąlygas, kad jai pilietis atsiduoda tėvynei, tai ji garantuoja, jos jis nepriklausys nuo asmens – sąlyga, kuri sudaro politinės mašinos esmę ir reikšmę, ir kuri viena daro teisėtus civilinius reikalavimus, o be jos tie reikalavimai būtų tironiški, be prasmės ir vestų prie didelių blogybių.

Civilinė padėtis.

Prigimtinės padėties pasikeitimas į politinę (civilinę) sudaro žmoguje labai didelę permainą; jos pasielgimui duodamas kaip vadovėlis teisingumas vietoj instinkto ir jo veiksmams suteikiamas dorovingumas, kkurio pirma jis neturėjo. Todėl pareigos balsas ima fizinio impulso vietą ir teisė ima apetito vietą; žmogus, kuri iki tol matė tik save, pamato esąs priverstas elgtis kitais dėsniais ir pasiklausyti savo proto pirma negu savo palinkimų.

Tai, ko žmogus netenka dėl visuomenės sutarties sudarymo, yra jo prigimtinė laisvė, yra jo neribota teisė į visa tai, ko jis siekia ir ką galia pasiekti, o įgyja jis pilietinę laisvę ir nuosavybę to, ką turi. Prigimtinė laisvė, kuri savo ribas turi žmogaus jėgose, nuo pilietinės laisvės, kuri yra visuotinės valios apribota. Reikia kirti valdymą, kuris yra jėgs padarinys, arba pirmojo užimančio teisė, nuo nuosavybės, kuri gali būti paremta tik pozityvaus titulo. Reikia prie civilinės padėties prijungti dar moralinę laisvę, kuri viena daro žmogų tikru paties savęs valdovu dėl to, kad pasidavimas apetito impulsui yra vergovė, o pasidavimas įstatymui, kurį pats sau esi sudaręs, yra laisvė.

Reali valstybė.

Kiekvienos rinkinės (visuomenės) narys jos susidarymo momento paveda jai savo tokį, koks jis tikrai yra: paveda save ir savo jėgas, kurių dalis yra jo turtas. Tuo aktu valdymas, pakeičiant rankoms, tampa nuosavybe suvereno rankose.

Nors pirmojo užgrobiko teisė yra realesnė už stipresniojo teisę, tačiau ji tampa tikra teise tik susidarius nuosavybės teisei. Kiekvienas žmogus turi teisę įį tai, jo jam reikia, bet pozityvu aktas, darąs jį kurio daikto savininku, atmeta visus kitus asmenis nuo to daikto. Kai atskiro asmens dalis bendruose turtuose yra atskira: jis jau neturi teisės į bendruomenė turtą. Štai kodėl pirmo užėmusiojo teisė yra tokia silpna gamtiškoje padėty, tačiau yra gerbtina kiekvienam pilietinėje padėty. Kad įsitvirtintų, reikia šių sąlygų:

1. kad teritorija nebūtų kito gyvenama

2. kad jis užimtų tiek, kiek jam būtinai reikalinga pragyvenimui

3. kad jis užimtų ją ir darbu ir kultūringumu, o ne vien paprasta jėga, nes tik darbas yra nuosavybės ženklas, kuris nesant kitų juridinių titulų, turi būtų visų gerbiamas.

Visuomenės sutartis, užuot panaikinusi gamtinę lygybę, atvirkščiai, įveda teisinę lygybę ir moralinę lygybę ten, kur gamta galėjo sudaryti žmonių fizinę nelygybę taip, kad žmonės, galėdami būti nelygūs fizinėmis jėgomis ir protu, tampa lygūs sutartimi ir teise.

Suverenumas negali būti pavestas kitam.

Visuotinė valia viena gali tvarkyti valstybės jėgas pagal jos tikslą, kuris yra visuotinė gerovė, nes kaip atskirų interesų susidūrimas iškėlė būtiną reikalą sukurti visuomenę, taip visų interesų suderinimas padarė jį galią. Įvairių visuomenės interesų yra tam tikras bendrumas, kuris duoda socialų ryšį; jeigu jo nebūtų, negalėtų būti ir visuomenės. Suverenumas, būdamas tik visuomenės valios vykdymas, negali būti pavestas kitam.

Atskira valia kartais sutampa su bendra valia, bbet dažnai būna jai priešinga, dėl to, kad atskira valia savo prigimtimi siekia prerogatyvų, o bendra valia siekia lygybės.

Suverenumas nedalijamas.

Suverenumas negali būti pavedamas kitam, jis yra ir nedalijamas, nes valia arba yra visuotinė, arba jos nėra; ji yra arba visos tautos arba jos dalies; pirmuoju atveju pareikštoji valia yra suvereniškas aktas ir sudaro įstatymą, antruoju atveju ji yra atskira valia arba valdymo aktas, ne daugiau, ne mažiau kaip dekretas.

Ar gali klysti visuotinė valia?

Visuotinė valia visuomet yra teisi ir siekia viešosios naudos.

Reikia skirti visų valią nuo visuotinės valios: šitoji siekia visuotinės gerovės ir yra atskirų valių suma.daugybė skirtingų nuomonių sudaro visuotinę valią.

Svarbu turėti išreikštą visuotinę valią, kad valstybėje nebūtų atskirų visuomenių ir kad kiekvienas pilietis reikštų tik savo nuomonę.

Suverenios valdžios ribos.

Valstybė yra moralinis asmuo, kurio gyvybę sudaro narių susijungimas (vienybė), ir jos svarbiausias rūpestis yra jos pačios išsilaikymas.

Kaip gamta suteikia žmogui jėgų valdyti savo kūno narius, taip visuomenės sutartis suteikia politiniam kūnui absoliučią jėgą valdyti visas jo dalis. Šita jėga (valdžia), vedama visuotinės valios, vadinama suverenumu.

Sutartis yra kiekvieno su visais ir visų su kiekvienu.

Suvereni valdžia ta absoliuti, šventa, neįžeidžiama, neperžengiama ir negali peržengti visuotinės sutarties ribų. Kiekvienas pilietis gali valdyti savo turtą ir

laisvę, kaip paliktą jam tų sutarties sąlygų, tuo būdų, kad suverenas neturi teisės apsunkinti vieną daugiau negu kitą dėl to, kad tuomet reikalas jau darosi privatus, nepriklausąs nuo suvereno galios.

Lokas.

Kaip ir Hobsas, Lokas numatė pirmykščią gamtišką padėtį ir piliečių sutartį. Žmogus turi visuomenišką palinkimą (ūpą), kuris yra jam paties Dievo įdiegtas. Tas žmogaus instinktas padeda įkurti visuomenę su visomis jos naudomis žmogui. Gamtiška padėties, būdama lygybės ir laisvės padėtimi, nebūna savivalės ir kovos padėtimi dėk to, kad žmogus, nnors ir gali kaip nori naudotis savo asmeniu ir turtui, tačiau negali nei savęs, nei kito nužudyti, jeigu tik to nereikalauja didesnė naudo negu jo paties. padėties lygybė reiškia kiekvieno žmogaus vienodą teisę nepriklausyti kito asmens valiai arba valdžiai. Laisvė reiškia galėjimą naudotis savimi ir savo gėrybėmis ne kino kito nuožiūra, bet veikiančiais įstatymais. Gamtiška padėtis turi savo teisę, kurui toje padėty yra privaloma vieniems ir kuri, būdama protu, moko visus, kuris nori jos klausyti, kad niekas negali kito skriausti nnei jo sveikatos, nei gyvybės, nei laivės, nei nuosavybės atžvilgiu.

Gamtiška padėtis visgi turi trūkumų. Ji neturi aiškių įstatymų, kurie būtų privalomi ginčams spręsti, o pati prigimtinė teisė, kaip proto teisė, gali būti tūliems nežinoma. Be to, kadangi gamtiškoje padėty kkiekvienas yra teisėjas, tai nėra kam garantuoti bešališkumą, sprendžiant ginčus. Palikus ginčus spręsti patiems piliečiams, silpnas nuskriaustasis lieka neatlygintas, jei skriaudėjas yra galingas. Gamtiškos padėties šitie trūkumai verčia žmones mesti ją susitarus padaryti sąjungą ir politinį vienetą, išrinkus sau valdžią. Pirmykštės sutarties aktas yra susitaikymas, kurio teisė bausti pavedama valdantiems organams ir asmuo pasiduoda įstatymams, nustatomiems visuomenės arba jos atstovų.

Pirmoji susitaikymo dalis turi savy vykdomosios valdžios užuomazgą, įterpiant į ją ir teismo valdžią. Antroji dalis turi savy įstatymų leidėjų valdžios pradžią. Aukščiausioji valdžia yra ta, kuri leidžia įstatymus. Jos klauso bet kur kita valdžią. Jos teisių ribos nustatomos tuo, kurios teisės jai pavestos, darant sutartį.

Žmogus, pavesdamas sutartimi savo valdžią valstybei, galėjo pavesti ją aprėžtose ribose. Asmuo neturėjo reikalo ppavest valstybei daugiau valdžios negu teisėjo jo padėčiai pagerinti.

Pilietiškoje visuomenėje naujieji įstatymai turi būti kuriami pagal prigimtinę teisę, kuri buvo dar nesant visuomenės gyvenimo ir kurios ryšiai neišnyksta ir susidarius visuomenės gyvenimui. Valstybės valdžias negali pavesti savo teisių kam kitam dėl to, kad os yra jai specialiai pavestos. Tik tauta yra valdžios pirmykštis šaltinis, bet ne katalius ir ne kurios nors parlamerno rūmai, ir tik ji gali perduoti įgaliojimus iš vieno rankų kitam.

Piliečiai, kurių teisės yra valdžios įžeistos, tturi teisę sukilti prieš valdžią. Kiekviena valdžia yra sukurta tam tikram tikslui ir yra to tikslo apribota, tat kai tas tikslas yra niekinamas arba valdžia tampa jam neištikima, tada pasitikėjimas valdžia esti suniekintas, ir valdžia grįžta tiems, kurie buvo ją pavedę tam tikslui vykdyti ir kurie vėl turi teisų pavesti ją jam numato geriau bus pavedus kad užtikrintų sau ramybę. Visuomenė amžinai saugoja savo rankose aukščiausią valdžią, kad apgintų save nuo kiekvienos įstaigos, net įstatymų leidėjų pasikėsinimus.

Visuomenė visuomet turi teisės nusikratyti tais, kurie įžeidžia jos gyvybės saugojimo pagrindus, būtent šventą neliečiamą dėsnį, kuris paragino žmones sudaryti visuomenė.

Santrauka:

1) aukščiausia suverenią valdžią pripažino tautai, kuri sudaro valstybę. Jos valdžia ir gali pastarąją keisti

2) pripažino piliečiams neperleistinas teises, pvz. laisvės teisę

3) numatė valstybės valdžių paskirstymą kaip garantiją asmens laisvėms apsaugoti, ypač jei atskirta įstatymų leidžiamoji valdžia.

Kantas.

Kas yra teisė.

Grynai empirinės teisės mokslas – tai graži galva be smegenų.

Teisės sąvoka, kiek ji apima ją atitinkančią pareigą, t.y. jos moralinė sąvoka:

1) liečia tik išorinį ir praktinį vieno asmens santykį su kitu, kiek jų veiksmai, kaip faktai, gali turėti įtakos vienas kitam.

2) Bet ji nereiškia valios santykio su grynu kito reikalu

3) Šiame valių savitarpio santykyje nekreipiama dėmesio į valdžios turinį, t.y. p tikslą, kurį kiekvienas turi mintyje kartu ssu objektu, kurio jis nori.

Teisė yra turinys sąlygų, kuriomis vieno valia gali būti sujungia su kito valia pagal visuotinį laisvės įstatymą.

Visuotinis teisės dėsnis.

Kiekvienas veiksmas yra teisėtas, kuris arba kuro taisyklė (maksima) galia suderinti vieno valios laisvų su kiekvieno kito laisve, remiantis visuotiniu įstatymu.

Visuotinas teisės įstatymas sako: elgis taip, kad laisvas tavo valios naudojimas galėtų būti suderintas, remiantis visuotiniu įstatymu, su kiekvieno laisve. Pareiga nelaukia – dar mažiau ji reikalauja. Kad aš dėl tos pareigos turėčiau pats savo laisvę viešai apriboti sąlygomis, bet tik išmintis sako, kad laisvė savo idėjoje būtų aprėžta ir, kita vertus, tiktai turi būti aprėžta.

Teisė sujungta su įgaliojimu priversti.

Visa, kas yra neteisė, yra laisvės trukdymas, remiantis visuotiniu įstatymu, o prievarta yra trukdymas, arba pasipriešinimas, kuris įvykdyta laisvės naudai. Su teise eina įgaliojimas priversti tą, kuris jai daro žalą.

Griežta teisė gali būti vaizduojama kaip – pagal visuotinį įstatymą – galimybė tarpusavio prievartos, atitinkančios kiekvieno laisvę.

Teisės sąvoką galima tiesiog nustatyti kaip galėjimą sujungti visuotinę tarpusavio prievartą su kiekvieno laisve.

Būtinumo teisė.

Šita netikroji (tariamoji) teisė turi būti įgaliojimas, savo gyvybei esant pavojuje, atimti gyvybę kito, kuris man nieko blogo nedaro. Kreipia dėmesį tai, kad čia kyla priešingybė teisei: čia nekalbama apie uužpuolimą mano gyvybės, kurią aš gelbsčiu atimdama jo gyvybę, kur suderinimo reikalavimas priklauso ne teises, bet etikai, bet kalbama apie leistą jėgos naudojimą prieš tą, kuris nieko prieš mane nėra padaręs.

Teisės būtinumo dėsnis skelbia: būtinumas neturi įsakymo ir negalima jokio būtinumo pateikti, kuris padarytų atitinkantį teisę. Tai, kas neteisėta.

Privatinė teisė.

1. priemonė ką nors išorinio turėti kaip savo.

Teisėtai mano yra tai, su kuo aš esu taip susijęs, kad naudojimas, kurį kitas be mano sutikimo norėtų vykdyti, būtų skriausdamas manęs. Naudojimo galimybės subjektyvi sąlyga dažniausiai yra valdymas. Bet išorinis daiktas bus mano tik tuomet, jei aš galiu tvirtinti, kad aš galio būti nuskriaustas daikto naudojimu, kurį vykdo kitas, o aš nevaldau.

Reikia skirti to pat daikto vienu atveju fizinį – kitu – grynai teisinį valdymą. Gali būti intelektualinis valdymas – tai yra valdymas neturint to daikto.

2. išorinis “mano” ir “tavo” sąvokos išaiškinimas.

Mano valios šoriniai objektai gali būti trejopi:

a. medžiaginiai daiktai, esantys už manęs – aš negaliu vadinti savu daikto erdvėje, medžiaginio daikto, kitokiu atveju, kaip tik tuo, jei aš galiu tvirtinti jį esant mano, nors aš fiziškai nevaldau jo.

b. kito valia padaryti tam tiktą darbą – kito valios patarnavimo aš negaliu vadinti savu, kai galiu tik pasakyti, kad valia pateks

mano valdžios, bet kai aš galiu tvirtinti, kad valdau kito valią.

c. kito padėtis mano atžvilgiu – aš galiu kitą asmenį vadinti savu ne dėl to. Kad jie priklauso prie mano namo arba kad turi savo valioje ir valdžioje, bet dėl to, kad jeigu jie ir nebūtų mano valdžioje ir empiriškai aš jų nevaldyčiau. Visgi aš galėčiau pasakyti: aš juos valdau gryna savo valia, nors jie ir yra kur nors kitur, grynai teisiškai žiūrint.

3. išorinio “mano” ir “tavo” sąvokos apibrėžimas.

Išorinis ““mano” daiktas yra tas: kurio vartojimo trukdymas būtų įžeidimas, nors aš ir neturėčiau jo savo valdžioje. Taigi esti ir intelektualinis valdymas greta empirinio valdymo.

Jei aš esu daikto turėtojas, tai kitas, kuris prieš mano sutikimą ims jį. Įžeis mano vidaus “aš” laisvę ir kartu stos į priešingybę savo maksima su teisės aksioma.

Ką nors išorinio kaip savo turėti galima tiktai teisinėje, pilietinėje padėty, t.y. esant viešai, įstatymus duodančiai valdžiai. Kiekvienas turi pareigą kito nuosavybės atžvilgiu dėl to, kad ta pareiga kkyla iš visuotinės taisyklės išoriniams teisinimas santykiams tvarkyti.

4. priemonė ką nors išorinio įsigyti.

Išorinio įsigijimo yra toks dėsnis:

a. ką aš imu savo valdžion.

b. Kuo aš kaip savo valios objektu galiu vykdyti naudojimą pagal praktinės išminties postulatą

c. Ko aš noriu – tai turi bbūti mano, tai yra mano.

Pirmiausia įsigijimo yra šie momentai:

1. paėmimas daikto, kuris niekam nepriklauso, priešingu atveju, jis priešintųsi kito laisvei pagal visuotinius įstatymus.

2. paskelbimas šito daikto valdymo ir mano valios akto kiekvienam kitam, kad susilaikytų įžeisti mano valdymą.

3. pasisavinimas kaip visuotinai įstatymus duodančios išorinės valios aktas, kuriuo kiekvienas priverstas sutikti su mano valia.

Pirmiausias užgrobimas yra vienašalės valios padarinys. Jei būtų reikalinga dvišalė valia, tai būtų dviejų asmenų sutarties padarinys, o ne užgrobimas.

Daikto teisė.

Daikto teisė – tai yra teisė prieš kiekvieną daikto valdytoją. Vienašališka valia aš negaliu priversti kito susilaikyti nuo daikto su kurio jis neturi sąryšio – taigi aš galiu daryti tai tik visų valiai esant sujungtai bendrame valdyme. Išorinis daiktas, kuris yra kieno nors, yra pagal jo ssubstanciją jo nuosavybė, kurioje yra visos teisės į daiktą, kaip substancijos priklausomybės, kurias savininkas gali tvarkyti savo nuožiūra. Iš to išeina, kad toks daiktas gali būti tik kūniškas daiktas, todėl žmogus yra sau viešpats, bet ne davęs paties savininkas. Jis negali savimi kaip nori disponuoti, o ką jau kalbėti apie kitus.

Sutartyje daiktas įgyjamas ne paėmimu to, kam pasižadėta, bet pasižadėjusiojo atsidavimu. Kadangi pasižadėjimas liečia seikima,tad, jai pasižadėta perleisti daiktą, jis patenka kitam ne kitaip, kaip atidavimu. Tik atidavimu įgyjama ddaikto teisė.

Išorinio valios objekto idealus įgijimas.

Idealiu yra vadinamas toks įgijimas, kuris neturi priežastingumo laiko eigoje ir yra grindžiamas grynosios išminties idėja.

Tokio įgijimo yra trys rūšys:

1) ilgas valdymas – aš valdau kaip savininkas vietoj ankstesnio savininko.

2) Paveldėjimas – tai mirštančio asmens turto perleidimas gyvam, sutinkant abiejų valioms.

3) nemirštamas nuopelnas, geras vardas po mirties – kyla gyvųjų teisę ginti gerą vardą, mirusio nupelnytą.

Nozik. “Šiuolaikinė politinė filosofija”.

Loko įsigijimo teorija.

Loko požiūriu, nuosavybės teisės į niekam nepriklausantį objektą įgyjamos, kada žmogus įdeda į šį objektą savo darbo.

Kodėl žmogus, įdedantis į kokį nors objektą savo darbo, tampa jo savininku? Galbūt todėl. Kad jis yra savo paties darbo savininkas. Anksčiau niekam nepriklausęs daiktas tampa jo nuosavybe todėl, kad į jį įdedama tai, kas yra to paties žmogaus nuosavybė. Nuosavybė išplinta į visa kita. Bet kodėl, įdėdamas tai, kas yra mano nuosavybė, į tai, kas nėra mano nuosavybė, aš ne prarandu tai, ką turiu, ir įgyju tai, ko neturiu?

Triūsiant koks nors dalykas būna patobulinamas ir padaromas vertingesnis, ir kiekvienas turi teisę būti savininku to daikto, kurį jis padarė vertingą,

Kodėl asmens teisės į ką nors turi aprėpti visą objektą, o ne tik pridėtinę vertę, kuri buvo sukurta darbui?

Požiūris, kad pagerinęs objektą, žmogus tampa visišku jjo savininku, nieko neįtikina, jeigu niekieno objektų, kuriuos būtų galima gerinti skaičius yra ribotas, juk kai objektą pasisavina vienas asmuo, keičiasi visų kitų asmenų padėtis. Jeigu anksčiau jie galėjo laisvai naudotis objektu, tai dabar jis nebegali to daryti. Dėl tokio kitų padėties pasikeitimo neturėto pablogėti jų padėtis.

Lemiamas klausimas yra toks: ar dėl objektų, anksčiau neturėjusių savininko, pasisavinimo pablogėja kitų padėtis?

Loko išlyga, jog kitiems bendrai naudotis paliekama pakankamai daug ir gerų dalykų”, turi garantuoti, kad kitų padėtis nepablogės. Atsiranda argumentas pagrįsti išvadą, kad jeigu išlyga nebegalioja, tai ji niekada negalėjo galioti taip, kad suteiktų amžinas ir pavedimas nuosavybės teises.

Žmogus, pasisavindamas objektą, gali nuskriausti kitą žmogų dviem būdais. Pirma, atimti iš jo galimybę pagerinti savo padėtį ką nors konkrečiai pasisavinant arba kieno nors padedamam. Antra, jis toliau nebegali laisvai naudotis (nepasisavinęs) tuo, jo anksčiau naudojosi. Griežtas reikalavimas pasisavinant nenuskriausti kito užkirstų kelią pirmajai skriaudai (jeigu galimybių sumažėjimas nekompensuojamas kaip nors kitaip), taip pat ir antraip. Švelnesnis reikalavimas užkirtų kelią antrajai skriaudai, bet ne pirmajai.

Išlyga.

Procesas, kurio metu paprastai atsiranda nuolatinė ir perduodama palikuonims nuosavybės teisė į anksčiau buvusi niekieno daiktą, sutriks, jeigu pablogės kitų. Nebegalinčių laisvai naudotis tuo daiktu, padėtis. Svarbu patikslinti, koks yra šis konkretus kitų padėties pablogėjimo bbūdas, nes išlyga netaikoma kitiems būdams. Šis būdas nesusijęs su padėties pablogėjimu dėl mažesnių galimybių ką nors pasisavinti (pirmasis anksčiau minėtas būdas, atitinkantis griežtesnę sąlygą), ir jis nesusijęs su tuo, kaip aš “bloginu” pardavėjo padėtį įsigydamas medžiagų, kad gaminčiau tuos pačius dalykus, kuriuos jis pardavinėja, ir tada, pradėčiau su juo konkuruoti. Kitas asmuo, kuris pasisavindamas pažeistų išlyga, vis dėlto gali pasisavinti, jeigu kompensuoja kitiems taip, kad jų padėties nepablogėja. Jeigu jis nekompensuoja kitiems, tai šitoks pasisavinimas pažeis teisingo įsigijimo principo numatomą išlygą ir todėl bus neteisėtas. Pasisavinimo teorija, inkorporuojanti šią Loko išlygą, teisingai traktuos tuos atvejus, kada vienas žmogus pasisavina visas atsargas to, kas būtina, norint išgyventi.

Jeigu pasisavindamas visą tam tikrą dalyką, ar pažeidžiu Loko išlygą, tai aš darau tą patį ir kai pasisavinu jo dalį, o tai, kas liko – nusiperku iš kitų, kurie tai įsigijo.

Kuo daugiau vienas žmogus įsigyja trūkstamo dalyko, kurio nori kiti, tuo didesnė bus šio dalyko likučio kaina ir kuriuo vis sunkiau bus jam įsigyti visą šį dalyką. Bet vis dėlto galima įsivaizduoti įvykstant kažką panašaus: kas nors tuo pačiu metu slapta siūlo kainą pavieniams tam tikro dalyko savininkams, ir šis visi parduoda, tikėdamiesi galį lengvai nusipirkti jo daugiau iš kitų savininkų. Arba

kokia nors gamtos katastrofa sunaikina visas kokio nors dalyko atsargas, ir jų turi tik vienas asmuo, iš pradžių vienas asmuo negalėjo teisėtai pasisavinti visų atsargų. Tai, kad jis vėliau įsigijo viską, neįrodo, jog pradinis pasisavinimas pažeidė išlygą.

Faktas, jos koks nors žmogus yra visų kokio nors dalyko, būtino kitiems išlikti gyviems, atsargų savininkas, nereiškia, kad pasisavindamas ji (ar kitas) nustūmė kai kurios žmones žemiau, negu buvo jų bazinė atskaitos riba.

Tai rodo, kad Loko išlyga nėra “galutinės būklės principas”, ši išlyga ssusijusi su tuo, kaip konkrečiai pasisavinimas paveikia kitus žmones, o ne su tuo, kokia susiklosto situacija.

Viduryje tarp to. Kurie pasiima visas atsargas ir to, kuris sukuria visas atsargas iš lengvai įgyjamų medžiagų, yra tas, kuris pasisavina visas kokio nors dalyko atsargas tokiu būdu, kad neatima jų iš kitų.

Berman. “Teisė ir revoliucija”.

Nuosavybės kanonų teisė.

Bažnyčia turėjo milžinišką turtą, kurį įgijo dovanojimų ir mokesčių dėka, taip pat eksploatuodama jai pačiai priklausiusas žemės ūkio, pramonės ir prekybos įmones. Bažnyčiai priklausė nnuo ¼ iki 1/3 viso Vakarų Europos žemės. Nenuostabu, kad ne tik bažnyčios teisės mokslininkai bet ir bažnytiniai teismai ir įstatymų leidėjai turėjo daug ką pasakyti apie teises ir pareigas, susijusius su tokio turto valdymu, naudojimu ir tvarkymu. Be to, kkanonų teisė turėjo pasakyti ir apie teises ir pareigas, susijusias su pasaulietine nuosavybe.

Niekas ir niekada neteigė, kad nuosavybė – net bažnyčios nuosavybė – turi sakramentinį pobūdį. Materialiniai bažnyčios resursai visada buvo traktuojami kaip jos “žemiškosios” valdžios dalis. Negana to, feodalinės žemvaldystės kontekste, bažnytinės nuosavybės teisės dažnai būdavo glaudžiai susijusios su pasaulietinės nuosavybės teisėmis.

Ano meto kanonistai ne tik pirmą kartą susistemino nuosavybės teisę, jie įvedė tam tikras visai naujas nuosavybės teisės sąvokas ir normas, kurios giliai ir ilgą laiką veikė Vakarų teisės tradiciją.

Didžioji dalis bažnyčios žemių ir pastatų nuo 9 iki 15 a bažnyčiai priklausė pagal valdymo teisę – “savanorišką išmalda”. Paprastai dovanotojas dovanodavo Dievui ir paminėtai bažnytinei korporacijai, jos pareigūnams ir nariams. Jei dovanojimo tikslas buvo pastatyti bbažnyčią, ligoninę ar mokymo įstaigą: dovanojimas galėjo apimti ne tik žemę, bet ir resursus, reikalingus pastatui pastatyti, jam prižiūrėti ir užtikrinti jo funkcionavimui ateityje. Tačiau dovanotojas dažnai išsaugodavo teisę į žemę sau ir savo paveldėtojams. Tokia patronato teisė buvo vertinga nuosavybė. Jos dėka buvo kokiam nors žmogui suteikti pareigas, kurios galėjo būti pelningos. Be to. Dovanotojas sau ir savo paveldėjimas galėjo pasilikti teisę į žemės rentą, feodalines prievoles, karo tarnybą ir kitas teises, priklausiusias tos žemės valdai.

Bažnyčios žemė šitaip iišlaisvinta nuo visų feodalinių įsipareigojimų, visiškai skyrėsi nuo ano meto pasaulietinei žemvaldystei būtingos feodalinės nuosavybės, laba apkrautos įvairiausiomis prievolėmis. Faktiškai didesnė dalis žemės, kurią bažnyčią turėjo, remdamasi savanoriška išmalda, šitaip buvo išlaisvinta nuo feodalinių prievolių.

Bažnytinė nuosavybė ryšiai skyrėsi nuo feodalinės nuosavybės dėl jos korporacijos, o ne pavienio asmens nuosavybė. Negana to, ji visada tarnavo korporacijos tikslams. Kanonų teisė reikalavo ją panaudoti tiems tikslams, dėl kurių ji buvo įgyta. Šiuo požiūriu ji buvo susijusi su patikėtinės nuosavybės institutu. Tos bažnytinės korporacijos, kuri turėjo nuosavybę, pareigūnai buvo patikėtiniai, iš kurių kanonų teisė reikalavo nuosavybę panaudoti tikslingai – tų asmenų, dėl kurių ji buvo įgyta, labui.

Istoriškai angliška patikėtinės nuosavybės sąvoka kilo iš “naudojimo” sąvokos, kuri visoje Europoje buvo žinoma ir vartojama nuo 12 a, o Anglijoje susiformavo 14 ir 15 a kanclerio teisme. Žemė ir kitoks turtas buvo perduodamas tam tikriems asmenims, kad juo “naudotųsi” atskiros bažnyčios, vienuolynai, kitokie bažnytiniai dariniai.

Asmuo, kuriam buvo perduodamas turtas “valdė” jį, bet kanonų teisė – o galiausiai Anglijoje ir kanclerio teismas – reikalavo, kad ji turtą valdytų labui tų, kūrimas naudotis tas turtas buvo duotas.

“Naudojimas” suponavo tris šalis: dovanotoją, apdovanotąjį ir beneficiarijų. Apdovanotasis priimdavo dovanojimą kaip beneficiarijaus patikėtinis. Tačiau parastai turtas, perduotas bažnytinei korporacijai bbuvo valdomas tos korporacijos, ji ir buvo apdovanotasis. Bet kartu ji buvo ir beneficiarijus. Jei jos pareigūnai turėjo įgaliojimus valdyti korporacijos nuosavybę, ja naudotis ir ją tvarkyti, iš jų buvo reikalaujama, kad tokius įgaliojimus jie vykdytų kaip “patikėtiniai”.

Kanonistai sukūrė teisinį mechanizmą, pavadintą “fondui” arba “turto korporacija”, skirtinga nuo “asmenų korporacijos”. Šis institutas – tai personifikavimas t tikslų, kuriems buvo skiriama nuosavybė, pinigai, žemė ir nedaiktiškos teisės. Štai pati bažnytinė beneficija – nuosavybės teisės ir pareigos, susijusios su tam tikra bažnytine pareigybe, šiai pareigybei priklausančios pajamos iš ekonominės veiklos ir visos kitos papildomos pajamos – buvo traktuojama kaip juridinis asmuo, turintis įgaliojimus per savo pareigūnus tvarkyti savo ekonominius ir teisinius reikalus kaip atskiras vienetas.

Kanonistai sukūrė ir moderniąją valdymo teisės apsaugos sampratą. Valdymo teisės apsaugos priemonės buvo reikalingos todėl, kad tuo metu besivaržantys pretendentai labai dažnai užgrobdavo arba atsiimdavo žemę jėgą. Kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti teismo sprendimo atstatyti jo valdymo teises į viską, kas buvo iš jo atimta, įskaitant nedaiktiškąsias teises ir įgaliojimus ir nepriklausomai nuo to, ar visa tai buvo atimta jėga ar apgaule. Be to, teismo sprendimas, kurio atstatomos teisės nukreiptas ne tik prieš tiesioginį skriaudėją, bet ir prieš trečiuosius asmenis.

Sutarčių kanonų teisė.

Išeities tašku kanonistai ppasirinko atgailos disciplinos principą, pagal kuri kiekvienas pažadas yra saistantis nepriklausomai nuo jo formos: pacta sunt servanda.

Tačiau iš to nekilo išvada, kad visi pažadai yra saistantys. Tik susitarimai, pagrįsti tinkama priežastimi – sutarties teisėtumo požiūriu, – buvo traktuojami kaip teisiškai saistantys. Causa egzistuoja, jei pasižadantis asmuo turėjo galvoje apibrėžtą rezultatą, kokį nors apibrėžtą teisinį aktą arba kokį nors labiau visa apimantį dalyką, pvz. taiką. O kad būtų apsaugota moralė, būtina ne tik tai, jos apsižadantis asmuo tirėtų tikslą, bet ir tai, kad šis tikslas būtų protingas ir teisingas.

Ir 12 a kanonistų ir romanistų požiūriu, “protas” ir “teisingumas” sutarčių teisėje reikalavo pasiekti abiejų šalių laimėjimų ir nuostolių pusiausvyrą. Kiekvienoje sutartyje mainomi daiktai ar paslaugos privalėjo turėti vienodą vertę. Tai buvo vadinama “teisingos kainos” principu.

Nukrypimą nuo teisingos kainos romanistai traktavo kaip klaidinimą arba faktinę klaidą, t.y. tarė, kad jeigu pirkėjas užmokėjo daugiau už rinkos kainą, arba pardavėjas paėmė mažiau, taip atsitiko todėl, kad jie nežinojo, kokia buvo rinkos kaina, jis sugalvojo įvairias žalos atlyginimo nuskriaustajam priemones, priklausomai nuo to, sąmoningai ar ne kita šalis jį suklaidino.

Kanonistams rūpėjo ir kitas pardavimo už neteisintą kainą aspektas, būtent, antpelnis, autas vienos iš šalių. Paties pasipelnymo – priešingai daugelio šiuolaikinių autorių tvirtinimams

– 12 a kanonų teisė nesmerkė.

Kanonų teisė smerkė tik “gėdingą” pelną (“purvina naudą), o jis buvo tapatinamas su šykštuoliška verslo praktika. Savo ruožtu tokia praktika iš dalis buvo apibrėžiama tuo, kiek ji nukrypsta nuo normalios verslo praktikos. Taigi kanonistams teisingos kainos doktrina iš esmės tapo ir nesąžiningumo norma, nukreipta prieš netesingus sandorius, ir nesąžiningos konkurencijos norma, nukreipta prieš rinkos taisyklių laužymą,

Šitokios normos analogija buvo kita kanonų tesės doktrina, lupikavimo draudimas. Lupikavimo nuodėmė yra pinigų skolinimas siekiant pasipelnyti. Tačiau kkartu daug įvairių finansavimo ir kreditavimo operacijų, kuriomis buvo siekiama pelno, buvo apibūdinamos kaip nelupikiškos. Jeigu skolininkas buvo priešas, vasalas ar neteisėtas savininkas, buvo leidžiama imti palūkanas. Palūkanas buvo galima imti ir tada, kai jos kompensuodavo nuostolius, patirtus dėl skolinimo. Teisėtu buvo pripažįstamas ir toks susitarimas, pagal kurį skolininkas įsipareigodavo mokėti piniginę baudą už sutartu laiku nesugrąžintą skolą. Be to, skolintojas, turintis užstatą, galėjo išskaičiuoti išlaidas, reikalingas šio užstato saugojimu. Galiausiai 13 a II pusėje įsivyravo nuostata, kad parduodant už ggrynus pinigus, jeigu skolintojas dėl kreditavimo patiria nuostolius arba netenka pelno, kurį būtų galėjęs gauti.

M. Vėbėris. “Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia”.

Kalvinas teigė, kad ne Dievas egzistuoja žmogui, bet žmogus – Dievui. Amžinoji palaima skirta tik mažai žmonių daliia. TTik Dievas yra laisvas, t.y. nepavaldus jokiam įstatymui. Visus padarus nuo Dievo skiria neįveikiama praraja, nes žinome tik tiek., kad dalis žmonių bus palaiminti, o kiti bus prakeikti. Teiginys, kad žmonių nuopelnas arba kaltės ttui ptakos jų likimui – visikškas absurdas.

Dievo sprendimai nekintami, todėl, jei žmogui buvo suteikta dieviškoji malonė, ji niekad nebus atimta.

Žmogui svarbiausia – tai amžinoji palaima. Tačiau nėra jokių priemonių, kurios galėtų nukreioti Dievo malonę į tą, kuruiam Dievas nusprendė jos neskirti.

Žmogus vidujai yra labai vieniškas, todėl puritonai labai neigiamai žiūri į žmogaus emocijas, nes jo nanaudjigos įšganumui. Įtariai žiūri į draugystųę, pasitikėjimą. Pasitikėtiniu turįs būti tik Dievas.

Didžiausias nusižeminimas – mirties ir pomirtinio pasaulio baimė. Kalvinizmas: individas likęs vidujai išsilaisvinti nuo saiktų su ppasauliu. Pasaulis agzistuoja tam, ir tik tam, kad Dievas sabe išaukštintų. Dievas pageidayja, kad krikščiomis būtų socialiai aktyvus, nes Jis nori, jad socialinė gyvenimo sąranga atitktų Jo įsakymus ir Jo iškeltą tikslą. Socialinė veikla – darbas “didesnei Dievo šlovei” – tai profesionalus darbas, kuris vyksta šiame gyvenime ir visuomenės labui. Artimo meilė visų pirma yra išreiškiama, atliekant profesinius uždavinius, nulemtus prigimtinių įstatymų. Išnyksta gyvenimo prasmės klausimas, t.y. paskirybės ir etikos kolizija. Jų etika turėjo utilitarinį pobūdį.

Iš kur žmogus gali ssužinoti, kad jis “išrinktasis”? Iš elegesio nustatyti neįmanoma, išoriškai jis neišsiskiria. Kalvinui išrinktieji – tai namatoma Dievo bažnyčia. Kitiems išrinktumo įrodymas – tikėjimo pastovumas, kurį palaiko malonė.

1) tikinčiajam tiesiog skelbiama, kad jo pareiga laikyti sabe Dievo išrinktuoju.

2) Geriausia priemonė – įgyti pasitikėjimą savo išsrinktumu – tai įsakmiai siūlomas profesinis darbas, todėl puritonimui “šventieji” – tai prikliai.

Dievo bendravimas su tais, kuriems jis suteikė malonę, suprantamas taip, kad Dievas juose veikia, jie tai suvokia ir todėl jų veikla plaukia iš tikėjimo, kurį įrodo devišką kilmę per tą veiklą, kurie jis reiškiasi. Tikėjimas turi įdoryti savi tikruą objektyviais padariniai. Geri darbai nėta proemonė palaimai pasiekti, tačiau jis būtini kaip išrinktumo ženklas. Jie yra techninės priemonės ne palaimai perikti, bet išsivaduoti iš baimės to, kas laukia žmogaus po mirties. Kalvinistas pats susikuria palaimą, tiksliau tikėjimą dėl palamos, bet šis kūrimas nebūtinai nuolatinis nuopelnų kaupimas, o sisteminga savikontrolė.

Kalvinizmo Deivas iš savų reikalauja ne pavienių “gerų darbų”, bet šventumo, tapusio išganingų darbų sistema. Savo tikėhimą būtina patikrtinti pasaulietine profesine veikle.

Kalvinas turtą laikė visai pageidautina priemone dvasininkų autoritetui stiprtinti, tikrao smerktinas dalykas yra ramus renkimasis nuosavybe, mėgavimasis turto ir iš viso to kylantis kūniškų įgeidžių tenkinitimas, tinginiavimas, švento gyvenimo užmiršimas.

Tik dėl to nuosavybė yyra abejotina.

Dievo apvaizda visiems be išimties davė pašaukimą. Konkreti profesija kiekvienam žmogui yra didžiausia gėrybė. Puritonai teigia, kad:

1) žmogus gali suderinti kelias profesikas, kai tai naudinga bendrai ir asmeniniai gerovei.

2) Progesiją gali pakeisti, ieškodamas naudingesnės profesijos.

3) Privataus ūkio pelningumas – Dievas, duodamas žmohui šansą pasipelnyti, turi savų ketinimų.

Žmogus turi dirbti, kad praturtėtų (o ne kūniškiems malonumams tenkinti, o Dievui).

Turtas yra pavojingas tik kaip pagunda pasinaudoti tingiai ramybei ir nuodėmingai mėgautis gyvenimu, o turto siekimas yra pavojingas tik tada, kai jo tikslas yra galimybė vėliau nerūpestingai ir linksmai gyventi. Bet kaip profeseinės pareigos atlikimo išdava: turtas yra ne tik leistinas, bet tiesiog privalomas. Noras būti neturtingam prilygsta norui sirgti.