ŠEIMOS IR VISUOMENĖS NARIŲ TEISĖS.

6 SEMINARAS. ŠEIMOS IR VISUOMENĖS NARIŲ TEISĖS.

Hėgelis. “Teisės filosofija”.

Dorovė yra laisvės idėja.

Šeima, kaip tiesioginė dvasios substancija, yra apbūdinama per jausmų vienybę – meilę. Todėl šeimoje asmuo jaučia savo individualumą šioje vienybėje. Asmuo supranta savo esmę, jausdamasis šioje vienybėje ne kaip asmuo pats sau, o kaip šios vienybės dalis.

Meilė yra mano vienybės su kitu suvokimas. Tai žinojimas, kad aš nesu izoliuotas sau, bet įgaunu savo esmę, prasmę tik atisakydamas savęs kaip savęs sau pačiam, ir tik suvokdamas tai, kkad aš esu vieningas su kituo asmeniu, ir kad tas asmuo yra vieningas su manim.

Valstybėje nėra meilės. Joje vienybė yra suvokiama kaip įstatymas, kurio turinys turi būti prasmingas ir aš turiu jį žinoti.

Pirmasis meilės momentas yra tas, kad aš nenoriu būti savarankišku asmeniu pačiam sau, ir jeigu aš būčiau tokiu, aš suvokčiau savo nepakankamumą ir nepilnumą. Antrasis meilės momentas yra tas, kad aš įgauna save kitame asmenyje, kad aš įgaunu per jį savo reikšmę, o šis, savo ruožtu, įįgauna savąją per mane.

Meilė yra kartu prieštaravimo sukūrimas ir išsprendimas. Išsprendus šį prieštaravimą, meilė tai dorovinė jungtis, vienybė,

Šeimos teisės esmė yra ta: kad jos substancionalumas turi turėti grynąją būtį. Todėl tai teisė, nukreipta prieš išorinius dalykus ir prieš iišstojimą iš šios vienybės. Priešingai meilė yra jausmas, kažkas subjektyvaus, į kurį ši vienybė negali pretenduoti. Vadinasi, jei reikalaujama vienybės, tai ta vienybė gali liesti tik tuos daiktus, kurie savo esme yra išoriniai ir nėra sąlygoti jausmų.

Šeimą sudaro šie trys aspektai:

1) santuoka

2) šeimos nuosavybė ir turtas, bei rūpinimasis jais.

3) Vaikų auklėjimas bei šeimos iširimas.

Santuoka.

Santuoką sudaro du momentai:

1) gamtinis gyvybingumas

2) vidinė ir kartu išorinė lyčių vienybė, kuri transformuojasi į dvasinę vienybę, į sąmoningą meilę.

Santuoka iš esmės yra moralinis santykis. Anksčiau į santuoką buvo žvelgiama tik iš fizinės pusės. Ji buvo suvokiama kaip lyčių santykis. Toks pats netikęs yra santuokos supratimas kaip grynai civilinės sutarties (Kantas). Trečias, taip pat kritikuotinas santuokos supratimas, numato tik santuoką iš meilės. Meilė gi, būdama jausmu, leidžia įvairius nnetikėtumus – t.y. yra jos yra tokia prigimtis, kurios dorovė negali turėti. Todėl santuoką būtų tikslingiausią apibūdinti kaip teisinę dorovinę meilę.

Subjektyvus santuokos išeities taškas yra arba ypatingas asmenų, sudarančių santuoką, polinkis vieno kitam atžvilgiu, arba tam tikri tėvų veiksmai. Tačiau objektyvus santuokos išeities taškas yra laisvas asmenų sutikimas: toks sutikimas, kad šie du asmenys nuo šiol sudarys vieną asmenį, tuo pačiu atsisakydami gamtinės ir vienetinės asmenybės. Tokia vienybė yra savęs ribojimas, bet būtent todėl, kad asmenys, sudarantys santuoką, atranda joje ssavo substancinę savimonę, santuoka yra šių asmenų išsilaisvinimas.

Santuokos dorovinė pusė yra šios vienybės, kaip substancinio tikslo suvokimas – t.y. meilė, pasitikėjimas, viso individualaus egzistavimo bendrumas.

Asmenų susitapatinimas, per kurį šeima tampa vienu asmeniu, yra dorovinė dvasia – jis yra santuokos religinis pagrindas. Vėliau eina tolesnė abstrakcija, jeigu dieviškasis, substancinis atsiskiria nuo grynosios būties, o jausmas bei dvasinė vienybė fiksuojami taip, kaip tai klaidingai vadinama platoniška meile.

Santuoka skiriasi nuo gyvenimo kartu tuo, kad pastaruoju atveju pagrindinis tikslas – patenkinti savo gamtinius poreikius, o santuokoje tai perkeliama į antrą planą.

Ištuoką reikėtų laikyti negalima, nes santuokos tikslas yra dorovinio pobūdžio, todėl jis yra tiek aukštas, kad palyginus su juo, viskas yra bejėgis ir jai pavaldus. Santuokai neturi trukdyti aistra, nesi ji yra santuokai pavaldi. Todėl kad santuokoje yra jausmo momentas, santuoka nėra absoliuti, ji yra nepastovi ir todėl galima ištuoka. Tačiau įstatymai turi visais įmanomais būdais drausti pasinaudoti šia galimybę ir taip apsaugoti dorovės teisę nuo atsitiktinio noro.

Santuokoje vyrui tenka valstybės veikėjo, mokslininko vieta, t.y. jo gyvenimas yra skirtas kovai bei darbu. Moteriai atitenka ramios stebėtojos bei jausmų vaidmuo santuokoje. Vyras yra aktyvus, moteris – pasyvus pradas santuokoje.

Santuokas iš esmės yra monogamija, todėl kad į šį santykį įeina bbei jam atsiduoda asmuo, tiesioginis, paneigiantis vienybę. Ir tiesa, ir širdingumas šio santykio atsirado tik dėl to, kad abi santuokos šalys nesąlygiškai atsiduoda jai. Asmuo įgauna savo teisę suvokti save kitame asmeny tik todėl, kad kitas dalyvauja šiame tapatume kaip asmuo, t.y. kaip atominė vienybė.

Santuoka ir monogamija yra vienas iš tų absoliučių principų, kuriai yra grindžiama visuomeninės sąjungos dorovė. Todėl santuokos įsteigimas yra suprantamas kaip vienas iš dievų ar herojų daromo valstybės steigimo momentu.

Santuoka tarp giminių prieštarauja santuokos, kaip dvasinės laisvės padariniu sampratai. Tai, kas jau yra sujungta (kaip giminės), negali būti santuokos sujungta.

Artumas, pažintis, bendros veiklos įprotis neturi egzistuoti iki santuokos. Tai turi būti rasta tik santuokoje.

Santuoka, kaip asmuo, įgauna savo išorinę realybę per nuosavybę, kurioje ji įgauną grynąją būtį.

Šeimos nuosavybė.

Šeima ne tik turi nuosavybę. Šeimai, kaip nuolat egzistuojančiam asmeniui reikia nuolatinio ir aprūpinto turėjimo, nuosavybės bei jos apibrėžimo. Abstrakčioje nuosavybėje atsirandantis egoizmo momentas santuokoje virsta rūpesčių bendru turtu, priemonių jam gauti suradimu ir pan. – t.y. transformuojasi į kažką dorovinio.

Šeimos nuosavybė – tai bendra nuosavybė, ir nė vienas šeimos narys neturi teisės į ypatingą nuosavybę. Tačiau kiekvienas jų turi teisę į bendrą nuosavybę.

Sudarant santuoką, yra konstruojama nauja šeima, kažkas savarankiško palyginus su šeimomis, iš kkurių ji atsirado. Ryšis su jomis yra grindžiamas kraujo ryšiais, o naujoji šeima yra grindžiama dorovine meile.

Santuokos sutartys, kurios numato nuosavybės bendrumo apribojimus, žmonos teisinę apsaugą ir pan., gali būti pateisintos tik tuo, kad jos numato santuokos iširimo galimybę po vieno iš sutuoktinių mirties, skyrybų, t.y. jos yra apsisaugojimo priemonė, kuri leidžia įvykus tokiems įvykiams, šeimos nariams išsaugoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje.

Vaikų auklėjimas bei santuokos iširimas.

Santuokos vienybė nuosavybėje pasireiškia per išorinį daiktą, tai vaikuose vienybė pasireiškia per dorovinę sferą, kurioje tėvai yra mylimi ir kurią jie myli.

Vaikai turi teisę būti maitinami bei auklėjami bendros šeimos nuosavybės sąskaita. Tėvų teisė į vaikų paslaugas kaip į paslaugas, yra grindžiama rūpesčiu dėl šeimos ir yra jos ribojama. Taip pat į tėvų teisė vaikų savivalės atžvilgiu, yra numatoma tikslo, kuris yra vaikų auklėjimas bei disciplinavimas. Bausmės tikslas yra ne teisingumas kaip toks, o subjektyvus bei moralus savo esme. Juo siekiama įbauginti laisvę bei bendro iškėlimas veikų sąmonėje bei valioje. Žmogus instinktyviai neturi viso to, ką jam reikia turėti. Tuo yra grindžiama teisė auklėti vaikus. Todėl paslaugos, kurių tėvai reikalauja iš vaikų, gali turėti tik tikslą vaikus auklėti. Jos negali būti kažkuo dėl savęs, kadangi požiūris į vaikus kaip į vergus –

aplamai pats nedorovingiausias požiūris. Auklėjimo pagrindinis momentas yra disciplina, kurios esmė yra ta, kad ji palaužtų vaiko savivalę, išnaikinti vaike viską, kas yra jusliško bei gamtinio.

Vaikai yra laisvi, todėl jie nepriklauso kaip daiktai nei tėvams, nei kitiems. Vaikų auklėjimas turi juos paversti savarankiškais ir laisvais asmenimis, galinčiais išeiti iš gamtinės šeimos vienybės. Vaiko auklėjimo pirmaisiais metais yra ypač svarbus motinos auklėjimas, nes dorovingumas turi vaikos sieloje įsitvirtinti kaip jausmas. Reikia pastebėti, kad vaikai tėvus myli mažiau, negu tėvai vaikus, nnes vaikai juda link savarankiškumo, stiprėja, vadinasi, palieka tėvus už savęs, savo ruožtu tėvai vaikuose mato savo ryšio objektyvų įdaiktinimą.

Kadangi santuoka yra grindžiama subjektyviu, atsitiktiniu jausmu, ji gali būti nutraukta. Valstybė santuokos nutraukimo neleidžia, kadangi tai yra grindžiama įstatymais. Iš tiesu, santuoka turėtų būti nenutraukiama. Tačiau, kadangi sanuoja yra kažkas dorovingo, ji galima būti nutraukta ne savavališkai, o tik dorovinio autoriteto sprendimo pagrindu (bažnyčios, teismo).

Dorovinis santuokas iširimas pasireiškia tuo, kad vaikai, tapę per auklėjimą laisvai asmenimis, yra pripažįstami ppilnamečiais teisiniais asmenimis, galinčiais turėti savo nepriklausomą nuo savybę.

Natūraliai šeima išyra po tėvų, ypač tėvo, mirties. Tai veda į nuosavybės paveldėjimą. Palikimo teisės principu negali būti tiktai tiesioginis mirusiojo noro, ypač todėl, kad tokia mirusiojo savivalė prieštarauja substancinei šeimos tteises. Šeima, kurios meilė bei pagarba mirusiajam šeimos nariui, tik ir gali privesti ją skaitytis su mirusiojo savavališku sprendimu.

S. Arlauskas. “Cicerono prigimtinės teisės samprata ir Romos valstybės principato politinė sistema”.

Metafiziniu lygmeniu įmanoma teigi, kad žmogus, spręsdamas kasdienės būties problemas, bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje iš esmės yra pajėgus elgtis kaip absoliučiai laisva būtybė.

Žmogaus būtis yra ypatinga tuo, kad jis konkrečioje situacijoje siekdamas išsaugoti gyvybę, privestas pagalvoti ir apie kitus tikslus. Surastasis kasdienio elgesio motyvas gali įpareigoti žmogų pasirinkti “nebūties” alternatyvą, kurie reikalauja kilnesnio, humaniškesnio ne savo, o kito asmens gyvybės išsaugojimo. Taigi po kasdienybės skraiste slepiasi potencinė absoliuti laisvė ir su ja neišvengiamas poreikis kiekvieną žmogaus poelgį universaliai įvertinti, t.y. metafizinėje plotmėje tam tikros universalijos atžvilgiu pateisinti. Tokiomis žžmogaus kasdienės veiklos metafizinio legalizavimo priemonėmis gali būti pačios įvairiausios filosofinės kategorijos: laisvės, visuotinio gėrio, teisingumo ir kt.

Taigi vienu svarbiausiu bet kurios prigimtinės teisės paradigmos konstrukciniu elementu turėtų būti tam tikra idėja, teisinė universalija, kurios paskirtis – teisiškai sunorminti absoliučiai laisvą žmogiškos būties prigimtį.

Teisinė universalija pati savaime yra viso labo tik loginė abstrakcija. Žmogus gyvena konkrečiomis aplinkybėmis ir jam pačiam akimoju dažniausiai gali būti per sunku nespręsti, ar jo elgesys iš universalių aukštumų žvelgiant yra teisėtas. Todėl tiek lloginę, tiek praktine prasme reikalingas tarpininkas, tam tikras autoritetas, kuris patartų, kaip suderinti kasdienius poelgius su teisiniu idealu. Autoritetas gali būti ne vienas.

Suteikiamas prioritetas kuriam nors vienam; valstybės vadovui, bažnyčiai ir t.t. Šis visuotinai pripažintas autoritetas, kuris taip pat istoriškai gali kisti ir su kurio pagalba žmogus išaiškina, ar jo kasdienė veikla neprieštarauja teisinės universalijos reikalavimams. Gali būti laikoma dar vienu prigimtinės teisės paradigmos konstrukciniu elementu.

Pagaliau yra trečias prigimtinės teisės konstrukcinis elementas – adresatas, t.y. žmogus ar žmonių grupė, kurie priima teisinais terminais tariant, akceptuoja konkrečią teisinę universaliją kaip savo elgesio reikšmingiausią orientyrą. Universalija gali būti iš tikro kuriai nors žmonių grupei neadresuota.

Pagrindinius prigimtinės teisės paradigmos konstrukciniai elementai – teisinė universalija, autoritetas ir adresatas.

Teisės pagrindas, teisėtumo įvertinimo universaliąja prasme matas yra teisingumas.

Žmonės, pasak Cicerono, yra lygūs todėl, kad juos bent potencialiai, t.y. priklausomai nuo išsilavinimo, sulygina protas,

Graikiškasis stoicizmas viena iš svarbiausių visuomeninių dorybių laikė teisingumą, kurie reiškia žinojimą ir sugebėjimą visuomeninėje veikloje siekti teisingumo. Savo ruožtu bendruomenėje valstybėje, kuri siekia įgyvendinti teisingumą, žmones vienija prigimtinė teisė. Tuo pat metu graikų stoikai skirsto žmones pagal vertingumo laipsnį. Dievai ir išminčiai – tai aristokratija – pilnateisiai piliečiai, savo dvasinio iškilumo dėka labiausiai nusipelnę būti socialinės piramidės vviršūnėje. Šią aukščiausią teisinę padėtį kiekvienas turi galimybę užimti tik dėl individualaus dvasinio tobulumo.

Protas yra įstatymas, kuro esmė yra ta, kad įpareigoja elgtis teisingai, o daryti nusikaltimus draudžia.

Romėnų teisinėje sąmonėje yra gyvas graikiškas elitarinis teisingumo supratimas. Romėnai tuo tarpu prie pastarojo prijungia dar pasirinkimo priedėlį. Ką gi jis galėtų reikšti? Iš ties graikų stoikai gerokai sumenkina socialinio pasirinkimo laisvę. Gyventi pagal proto įstatymus gali tik išminčius. Tik išminčius yra valdovas ir teisėjas savo karalystėje, nes tik jis gali tapti laisvas. Laisvė kaip masių prerogatyva – negalima. Išminčiais filosofais tampa vienetai. Tuo tarpu Cicerono pozicija aiškiai demokratiškesnė. Regis, romėniškasis pasirinkimo laisvės priedėlis, prijungtas prie graikiškosios teisingumo dalies, reikštų, kad romėnų teisinėje sąmonėje vyravo įsitikinimas, jog kiekvienas pilietis pakyla socialiniais laiptais ir pelno teisių tike, kiek vertas. Ir gali pakilti aukščiau, jei tarnaudamas valstybei dar labiau mobilizuos valią.

Moralinė laisvė galima nepriklausomai nuo socialinės padėties. Juk žmogus moralės normų atžvilgiu nėra verčiamas siekti aukštos padėties valstybinėje organizacijoje.

Pasiaukojanti tarnyba valstybės labui reiškia besąlygišką paskusimą viršesniems reikalavimams, valstybės įstatymas. Žmogus tampa formalių taisyklių prievolių nuorodų vykdytoju. Tai grynai teisinė, o ne moralinė asmens determinacija.

Hėgelis: “Valstybė, kuri susikūrė pati ir buvo grindžiama prievarta ir palaikoma turi būti prievarta, iš tokių pradmenų aatsiranda ne dorovinis laisvas ryšius, o prievartinė subordinacinė būsena. Iš nelaisvo bedvasio ir bežodžio gyvenimo atsirado ir ištobulėjo pozityvioji teisė”.

Analizuodamas Platono kūrinį “Valstybė”, Ciceronas Platono išminčių vaidmenį prilygino Romos senatorių vaidmeniui. Atsidūrę socialinės hierarchijos viršūnėje, senatoriai pasižymi kitų piliečių atžvilgiu tuo, kad ji labiausiai jaučia atsakomybę už valstybės likimą. “Tebūnie šis luomas be ydų ir tetarnauja jis kitiems luomams pavyzdžiu”. Senatoriais nėra gimstama. Jais tampama, t.y. jie yra išauklėjami ir išmokomi. Kalbėdamas apie senatorių dorybes, Ciceronas priešingai nei Platonas, neužsiima idealų kūrimu.

Kai liaudis turi lyderį, tai jos protestas būna švelnesnis, nes lyderis remiasi savo atsakomybę. Vienintelis būdas civilizuoti plebėjų kovą dėl savi interesų – suteikti jiems politines teises, kad paprasti žmonės galėtų jaustis lygūs su kilmingaisiais. Ciceronas siekia teoriškai pagrįsti faktinį plebėjų susirinkimų vaidmenį romėnų valstybės politinėje praktikoje. Viešai, politiniu lygiu suteikus teisę paprastiems žmonėms išsakyti savo pageidavimus, sumažėja anarchinių išpuolių tikimybė.

Ant aukštesnio hierarchijos laiptelio pakilęs socialinis politinis darinys privalo tarnauti ant žemesnio laiptelio stovinčiam socialiniam politiniam dariniui. Tai ne pavergimo sistema. Ta visumai tarnaujanti sistema. O visuminio žmonių bendruomenės intereso gynimas yra pagrindinė demokratijos žymė. Vadinasi, greta aristokratinio principo romėnai savo politinėse orientacijose vadovavosi dar ir demokratiniu principu.

Romėnė valstybės pilietybės instituto esmė kaip tik ir

buvo ta, kad valstybė – polis tarnautų konkrečiai apibrėžtai žmonių grupei, poliso visateisiams gyventojams.

Teisinė universalija – teisingumas; autoritetas – Senatas, adresatas – Romos valstybės piliečiai.

Ne romėnų teisinis mąstymas pagimdė ypatingą nuopelnais tautai paremtą romėnų valstybės politinę sąrangą, bet priešingai – demokratinis ir aristokratinis Romos Respublikos valdymo tipas sąlygojo romėnų teisinio mąstymo specifiką.

Vos tik romėnai ėmė vertinti ir rikiuoti valstybės veikėjus pagal pastarųjų nuopelnus valstybinėje veikloje, bemat jų sąmonėje ėmė formuotis aukščiausio hierarcho, tautos lyderio idėja. Ši idėja –– tai maksimalaus pasiaukojimo valstybei ir tautai etalonas, kuris kiekvieno romėno sąmonėje šmėžavo) kaip galimas ar jau esantis politinis veikėjas – šlovingumo įsikūnijimas. Kartu galima sakyti, kad šis etalonas vainikuoja romėnišką teisingumą, kuris rikiuoja Romos piliečius į tam tikrą hierarchiją pagal nuopelnais grindžiamą teisinę padėtį ir vaidmenį valstybės gyvenime.

Tėvynės gelbėtojas turi būti ne valdovas despotas, bet valdovas tautos tarnas. Ciceronas aiškiai jaučia skirtumą tarp apšviestosios monarchijos idėjos ir klaninės despotijos.

P. Leonas. “Teisės filosofijos istorija”.

Platonas.

Platonas teisingumo sąvoką ppasiekia tyrinėdamas žmogaus sielos jėgų esmę. Kiekviena esybė turi savo veiksmą, kurį tik ji viena gali į vykdyti arba tik ji viena gali geriausiai įvykdyti. Kartu kiekviena esybė turi savąją tobulybę. Kurios padedama ji gali įvykdyti savo veiksmą. Tą patį rreikia pasakyti dėk sielos ir jos jėgų. Sielos ypatingas uždavinys – viešpatauti, valdyti. Kad pasiektų tai, kiekviena sielos jėga turi tam tikrą tobulybę.

Proto tobulybė yra išimtis. Norįs viešpatauti, valdyti, turi žinoti tą tikslą, kuriam tai daroma. Ir tas žinojimas turi būti tvirtas, pagrįstas tikromis priežastimis. Netvirtas žinojimas gali būti kiekvieną momentą pakeistas kilu, klaidingu. Išmintis kaip tik ir duoda tvirtą pažinimą: ji rodo žmogui tikslą, kurio reikia siekti. Ji rodo gėrį. Išmintis apriboja kraštutinumus ir suveda jėgas vidurin. Aukso vidurys – jų tobulumas.

Širdies tobulybė – drąsa. Širdies dalykas – vykdyti proto nutarimus. Kad ji tikrai vykdytų tuos nutarimus, reikia, kad geras auklėjimas giliai sieloje įgyvendintų tikrą gėrio ir blogio supratimą ir padarytų jį antra žmogaus prigimtimi.

Geismo jėgos tobulybė –– tai savivalda. Savivalda veda prie visų jėgų susitalkinimo taip, kad geriausios iš jų (protas ir širdis) valdo, o blogesnioji (geismai) turi klausyti pirmųjų.

Kai kiekviena iš sielos jėgų iš tikro vykdo savo veiksmą, nesikišdama į kitos jėgos sritį, tada pasiekiama aukščiausioji tobulybė, kuri vadinama teisingumu – visos sielos tobulybė, kitaip vadinama tiesa. Teisingumas (tiesa) jungia savyje išmintį, drąsą ir savivaldą, kurios visos sudaro jo turinį. Išmintis turi didžiausią reikšmę. Kitos jėgos yra dėl jos, bet jos visos turi būti ssujungtos. Išminties dorybė yra tam, kad valdytų žmogų, tiktai su ją kitos dorybės esti naudingos, be jos anos esti kenksmingos.

Platono teisingumas yra priešingas visokiai savivalei, negali turėti tikslo kirą skriausti, net už neteisingumą negalima atsilyginti neteisingumu, kitam blogą daryti, nors ir tas kitas būtų blogą tau padaręs.

Teisingumą gyvenime įkūnyti padeda teisė.

Kad teisingumo idėja galėtų būti įvykdyta: esant žmonėms tokiems, kokie jie yra, reikalinga valstybė štai dėl kokių priežasčių:

1. Nė vienas žmogus negimsta su tokia tobula prigimtimi, kad jis pats, be įstatymų nurodymo, tikrai pažintų, kas gera ir kas bloga, ir būtų linkęs nepasiduoti gašlumams, bet vykdyti tobulybę.

2. Kiekvienos tobulybės sėmenys sieloje priklauso nuo prigimto palinkimo ir juo jo tolesnio gero auklėjimo. Tiek geras auklėjimas, tiek geros įstaigos (įstatymai), nuo kurių įtakos priklauso gerų prigimtų savybių saugojimas ir plėtojimas, gali būti tiktai gerai sutvarkytoje valstybėje.

3. kaip asmuo valstybėje kitiems bendradarbiaujant gali geriausiai pareikšti savo tobulybes, taip ir visa valstybė tik savo organizacijoje gali pilniausiai ir aiškiausiai įvykdyti teisingumo idėją. Valstybė ne tiktai yra įrankis teisingumui vykdyti, bet ji pati yra teisingumas. Valstybė turi siekti visų tobulybių, o labiausiai išminties. Visai tobula, teisinga valstybė bus visai šventas, laiminga valstybė.

Tiktai ideali valstybių sudaro atitinkamas sąlygas žmonių santykiams. Tarp tų sąlygų ssvarbiausia yra ta, kad žmonės turi įvairių gabumų ir todėl specializuojasi darbuose. Todėl žmogaus gyvybei būtina sąlygą yra gyvenimas ir veikimas visuomenėje dėl to. Kad žmogus, gyvendamas ir vienui vienas, negali patenkinti visų savo reikalų. Kad visuomenė galėtų vykdyti visas keturias dorybes, ji turi būti organizuota valstybė. Pastaroji, kaip vienetas, yra žmogaus didelio masto.

Ideali valstybė turi būti sudaryta iš dviejų dalių: valdančiosios ir valdomosios. Pirmoji hierarchijos atžvilgiu skiriam į tikruosius valdytojus ir į gynėjus karius. Antroji – tai dirbančioji klasė.

Taip sutvarkyta valstybė turi aukščiausią tikslą – tarnauto visuomenės gerovei. Ne tam steigiame valstybę, kad padarytų laimingą vieną luomą, bet kad padarytume laimingą valstybės visuomenės visumą.

Didžiausias valstybei blogumas yra tas, kuris skirsto jos gyventojus į dalis ir sudaro daug dalių. O didžiausias gerumas – tas, kuris jos gyventojus jungia, vienija.

Kadangi vienybė yra reikalingas valstybės visumos gerovei, tai savaime aišku, kad ji reikalinga asmens naudai pasiekti. Tam tikslui turi būti skirta ir specializacija, ir paaukštinimai visuomenės hierarchijoje pagal gabumus. Kaip viso to rezultatas idealioje valstybėje turi būti įgyvendintas eudaimonizmas – t.y. visiems geras gyvenimas.

Kas naudingas – tai gera ir gražu. Šiuo dėsniu valstybė, kad būtų gerai sutvarkyta, turi būti naudinga, turi teikti gyventojams laimę. Toksai yra galutinis iidealios santvarkos tikslas. Tas tikslas turi būti siekiamas ne dėl vienos kurios klasės. Bet dėl visos visuomenės, taigi ir dėl asmens. Bet asmens laimė turi būti nustatoma ne jo paties nuožiūra ir savivale, bet visumos nustatymu: kiekvienam turi tekti tai, kas jį atitinka. Tada visuma bus graži.

Taigi asmuo Platono idealioje valstybėje nėra aukojamas visumai – valstybei, bet jam tenka atitinkama vieta ir suteikiama tiesi pažiūra į daiktų esmę. Kadangi visa tai suteikiama visiems. Tai įvyksta visuotinė harmonija.

Aristotelis.

Teisingumas – vidurys tarp kraštutinumų; tarp neteisybės padarymo ir jos kentimo. Jis pripažįstamas ir kaip ūpas, padėtis, įpratimas, dėl kurio žmonės yra linkę teisingai elgtis ir geisti teisingumo. Nurodomas dvejopas teisingumas: bendras, platesnės reikšmės ir specialus, siauresnės reikšmės. Kadangi Aristotelis, kaip ir jo pirmtakai, neskiria teisingumo nuo teisės ir mano, kad teisė apima teisingumą, yra jo kriterijus, kad teisingumas yra tas, kuris saugoja įstatymus, tai jo teisingumas bendra, plačiąja prasme yra valstybės įstatymų saugojimas, visų dorybių vykdymas ir darymas gero kitiems – vadinasi, didžiausia dorybė žmonių gyvenime.

Specialus teisingumas – tai atitinkamo lygybės saugojimas, visų dorybių vykdymas ir darymas gero kitiems, – vadinasi, didžiausia dorybė žmonių gyvenime. Specialus teisingumas – tai atitinkamos lygybės saugojimas. Jis savo ruožtu vėl esti dvejopas: vienas teisingumas

yra lyginamasis, kurie veikia apyvartos santykiuose ir reikalauja, kad kiekvienam būtų atitinkamai atlyginta už atimtą gėrybę. Kitas teisingumas – dalinamasis, kuries skirsto tarp žmonių gėrybes pagal jų nuopelnus, duodamas kiekvienam ne vienodą dalį, bet atitinkamą, kokia jam priklauso.

Klysta demokratai, manydami, jog lygybė vienu atžvilgiu sudaro lygybės būtinumą, visais atžvilgiais. Taip pat klysta oligarchai, manydami, jog nelygybė vienu atžvilgiu sudaro nelygybę visais atžvilgiais.

Lyginamasis teisingumas yra vykdomas atskirų asmenų santykiuose, dalinamasis – santykiuose tarp valstybės ir asmens. Dar Aristotelis skiria llegalų teisingumą ir prigimtą teisingumą. Įstatymais teisinga tai, kad iš pradžių gali būti ir šiaip, it taip sutvarkyta, ir vis bus gera, bet kartą sutvarkius negali būti keičiama. O iš prigimties teisingai tai, kas visur turi tą pačią galią ir įgyją ją, nepaisant tų ar kitų palinkimų.

Ypatingas teisingumas – atitinka tam tikro miesto valstybės gyvenimo sąlygas. Bendras teisingumas – pritaikomas įvairioms visuomenėms. Politinis teisingumas – liečia valstybės santykius. Viešpačių teisingumas – santykiuose su tarnais. Tėvo – santykiuose su vaikais. NNamų teisingumas – normuoja susituokusiųjų santykius.

Žmogus yra valstybės asmuo. Be valstybės jis yra arba žvėris, arba Dievas. Valstybė kaip geriausia sąjunga, apimanti visus kitus bendravimus, turi tikslą siekti aukščiausios gerovės. Ta gerovė tiek valstybei, tiek atskiram asmeniui yra laimingumas, kkurio pagrindas – visų piliečių dorybė.

Valstybės uždavinys yra ne tik auklėti piliečių dorybę, bet ir padėti jiems vykdyti dorus veiksmus, labiausiai atitinkančius jų tikslą, būtent padėt patenkinti savo tike medžiaginius, tiek ir dvasios reikalus.

Todėl pati prigimtis verčia žmones jungtis į bendrijas dėl to. Kad vieni be kitų negali būti. Taigi valstybė yra pačios gamtos padaras, ji yra bendro žmonių sugyvenimo vainikas, o šeima ir bendrija – tai netobuli laiptai į ją.

Teisingumas yra žmogaus įterpimo – pagal jo prigimtį – į valstybės vienetas vaisius dėl to, kad valstybinio vieneto norma ir tvarka yra teisingumo dėsnis. Pagaliau Aristotelis taip apibūdina valstybę: valstybė yra tobula kaimų sąjunga, kuri visa kuo save visai patenkina, kuri susidaro dėl gyvenimo reikalų ir kuri tturi tikslą palaikyti gerą gyvenimą.

Ruso.

Įstatymas.

Sakoma, kad kiekvienas teisingumas kyla iš Dievo, bet jei mes tikėtumės jį gauti iš taip aukštai, tai neturėtume reikalo turėti valdžios nei įstatymų. Dievo teisingumas yra visuotinis teisingumas, kyląs vien iš proto. Bet šitas teisingumas, kad turėtų vietos tarp mūsų, turi būti tarpusavis. Žmogui svarstant dalykus, kai nėra prigimties sankcijos, teisingumo įstatymai yra bergždi tarp žmonių. Jie duoda tik piktam gera, o geram jie duota tik bloga, dėk to, kad pastarasis saugoja jį ssantykiuose su žmonėmis, o visi santykyje su juo nesaugoja. Taigi reikia sutarčių ir įstatymų teisėms sujungi su pareigomis ir teisingumui pritaikyti prie to objekto. Gamtos padėty, kur visa yra bendra, aš neprivalau nieko tam, kuriam nepažadėjau, aš nepripažįstu kito naudai to, kas man naudinga. Taip nesti pilietinėje padėty, kur visos teisės įstatymo nustatytos.

Įstatymai gali nustatyti privilegijas, bet jie negali duoti privilegijos atskira asmeniui. Įstatymas gali nustatyti kelias piliečių klasės, kiekvienos klasės kokybes, bet jis negali priskirti to ar kito asmens tai ar kitai klasei. Įstatymą gali nustatyti valdymo formą – monarchiją ar respubliką, bet jis negali nei išrinkti karaliaus, nei įvardyti karališkos giminės. Žodžiu, visa, kas liečia atskirą objektą: nepriklauso nuo įstatymų leidžiamosios valdžios.

Įstatymai yra tik mūsų valių registracija. Įstatymas jungia tik valios visuotinumą su objekto visuotinumu.

Įstatymų leidybos įvairios sistemos.

Jei būtų ieškoma, kur visų didžiausias gėris, kuris turi būti kiekvieno įstatymo leidėjo tikslas, tai būtų rasta: kad tai yra du dalykai: laisvė ir lygybė. Laisvė dėl to, kad kiekvieno atskiro asmens priklausomybė yra iš valstybės kūno atimta laisvė. Lygybė dėl to, kad laisvės negali būti be jos. Lygybės atžvilgiu to žodžio negalima suprasti taip, kad galybės ir turtingumo laipsniai yra visai tie patys. Bet reikia suprasti, jos ggalybės yra aukščiau už kiekvieno savivalę ir esti vykdoma tik įvertinant įstatymus ir padėtį ir jog turtingumas niekados negali būti toks didelis, kad galima būtų nupirkti kitą, ir negali būti toks mažas, kad būtų kas privestas pasiduoti.

Apie valdymą.

Kas gi yra valdymas?jis yra tarpininkaująs kūnas, pastatytas tarp valdinių ir suvereno jų tarpusavio susižinojimui, kuriam skirtas įstatymų vykdymas ir civilinės bei pilietinės laisvės saugojimas. Ruso vadina valdžią (valdymą) arba aukščiausia administraciją vykdomosios valdžios teisėtą pritaikymą, o valdovu arba magistratu (valdininku) – žmogų arba kolektyvą, kuriam pavestas šitas administravimas.

Berman. “Teisė ir revoliucija”.

Santuokos kanonų teisė.

Nuo pat ankstyviausių laikų bažnyčia labai dažnai pasisakydavo apie santuoką ir šeimą. Bažnyčia propagavo monogaminės santuokos, kylančios iš laisvo abiejų sutuoktinių sutikimo, idėją. Vakaruose šiai idėjai teko grumtis su giliai įsišaknijusiais gentiniais, kaimo ir feodaliniais papročiais.

Tik didysis perversmas, įvykdęs 11 a pabaigoje ir 12 a, kurio simbolis buvo Popiežių revoliucija, lėmė tai, kad tapo įmanoma intensyviai įgyvendinti bažnyčios politiką santuokos ir šeimos santykių srityje.

Kol bažnytiniai įstatymai, reguliuojantys santuoką ir šeimą, dažniausiai buvo raginamojo pobūdžio, jiems nereikėjo tikslumo at išsamumo. Tik kai jie tapo taktai saistantys, jiems prireikė ir vieno, ir kito.

Bažnyčiai ilgai liko nuomonės, kad santuokai nereikalingas joks formalumas, abi šalys pačios bbuvo “santuokos sakramento dvasininkai”.

Santuoka laikoma sudaryta nuo to momento, kai apsikeičiama pažadais. Kituose tekstuose buvo nurodoma, kad santuoka nelaikoma sudaryta, kol jos nepatvirtino lytiniai santykiai.

Galiausiai kanonų teisė išskyrė tokius etapus:

1) apikeitimą pažadas susituokti ateityje, kuris yra sužadėtuvių sutartis. Tam tikrais atvejais ši sutartis gali būti nutraukta abipusiu sutikimu.

2) Apsikeitimą pažadais susituokti dabar, kuris yra santuokos sutartis.

3) Sutikimą lytiškai santykiausi susituokus, kuris yra santuokos užbaigimas.

Sutikimo susituokti normos išsivystė į ištisą sutarčių teisės sąvadą. Sutikimas turėjo būti duodamas laisva valia. Klaida, susijusi su kitos šalies tapatumas su kokiu nors esmingu ar ypatingu kitos šalies bruožu. Užkirsdavo kelią sutikimui ir santuoką darydavo negaliojančią. Prievarta irgi darydavo santuoką negaliojančią, kadangi ji prieštaravo sutikimo laisvei. Taip pat buvo nustatyta, kad negali būti teisėta santuoka, sudaryta iš baimės ar dėl apgaulės.

Tai buvo ne tik moderniosios santuokos teisės pagrindai, bet ir tam tikri pamatiniai moderniosios sutarčių teisės elementai, būtent laisvos valios sąvoka ir su ja susijusios klaidos, prievartos ir apgailės sąvokos.

Be to, kanonų teisė nustatė sąlygas, reikalingas tam, kad santuoka galiotų nepriklausomai nuo sutikimo. Buvo reikalavimas, kad šalys galėtų pradėti vaikus ir suprastų savo atliekamo veiksmo prasmę, tačiau impotenciją santuokos metu buvo traktuojama kaip santuokos anuliavimo pagrindas. Be to, buvo pripažįstama negaliojančia santuoka

tarp krikščionies ir pagonio, kadangi krikštas buvo traktuojamas kaip būtina bet kokio sakramento gavimo sąlyga. Kanonų teisė pripažino galiojančia dviejų vergų arba laisvojo ir vergo ar servo santuoką.

Kanonų teisė 12 ir 13 a supaprastino ir susilpnino ankstesnes normas, trukdžiusiais sudaryti santuoką, pagrįstą kraujo ryšiu ir giminyste. Buvo susilpninti ir baudžiamieji trukdymai, tokie kaip svetimavimas ir nuotakos pagrobimas. Tačiau kunigų santuoka, kurios galioseną pripažino ankstesnė kanonų teisė, buvo paskelbta neteisėta.

Jei šalys susituokdavo sąžiningai klysdamos, nežinodamos apie kliūtis, kanonistų buvo nnustatyta, kad vaikai, atsiradę iš tokios santuokos, yra teisėti, o pati santuoka buvo pripažįstama galiojančia iki tos dienos, kai ji buvo paskelbta negaliojančia. Tai buvo vadinama tariamąja santuoka. Santuoka negalėjo būti anuliuojama nepateikus ieškinio, o asmenų, kurie galėdavo pateikti ieškinį, ratas, buvo ribotas.

Be santuokos pripažinimo neteisėta dėl to, kad nebuvo sutikimo ar dėl kliūčių, bažnyčia leido teisines skyrybas. Tokį leidimą duodavo teismas, jei buvo įrodytas sanguliavimas, išdavystė ar didelio žiaurumo atvejai. Tačiau skyrybos moderniąja prasme nebuvo leidžiamos, sakramentiniai saitai, jjei jie buvo teisėti, buvo laikomi nesutraukomais iki pat vieno iš santuokinių mirties. Būta dviejų išimčių:

1) neužbaigta santuoka buvo nutraukiama, jei viena iš šalių įstodavo į religinį ordiną, be to, tokia santuoka bet kuriuo atveju galėjo būti nutraukta popiežiaus

2) tam tikromis aplinkybėmis aatsivertėlis į krikščionybę galėjo išsiskirti su sutuoktiniu, kuris liko pagonis.

Galiausiai kanonų teisė – priešingai liaudies teisei toje visuomenėje, kur ji pirmiausiai atsirado – teikė žymią gynybą ištekėjusiai moteriai. Tai visų pirmą reiškė, kad įsipareigojimai – ypač ištikimybės įsipareigojimas – buvo abipusiai. Nežiūrint to, vyras buvo šeimos galva ir dėl tokios savo padėties galėjo rinktis gyvenamąją vietą, pagrįstai pamokyti savo žmoną ir reikalauti iš jos tokių šeimyninių pareigų, kurios atitinka jos socialinę padėtį. Kad apsaugotų našlę, kanonų teisė reikalavo, jog nebūtų sudaryta jokia santuoka be kraičio, t.y. ji reikalavo, kad būtų sudarytas fondas, kuri negalėtų nuvertėti santuokos metu.

Kadangi šeimos pagrindas buvo santuoka, o ne kraujo ryšys, įsūnyti santuokinių vaikai privalėjo turėti tokias pat teises kaip ir pagimdytieji vaikai. Bet nnesantuokiniai vaikai buvo “neteisėti” ir teisių neturėjo, nors jie galėjo būti įteisinti vėlesnės santuokos.

Paveldėjimo kanonų teisė.

Paskutinės valios pareiškimą kanonistai traktavo kaip religinį aktą, o patį testamentą – kaip religinį dokumentą.

12 a kanonistai sukūrė visumą normų, apibrėžiančių testamentų galioseną ir leidžiančių jos interpretuoti bei vykdyti. Priešingai romėnų teises, palikimo testamentu formalumai buvo minimalizuoti. Apskritai buvo pripažinti kaip galiojantys ne tik “paskutiniai žodžiai” mirties patale pasakyti nuodėmklausiui, bet ir žodiniai testamentai.

Be to, kanonistai įtvirtino likusio gyvo sutuoktinio ir vvaikų apsaugą nuo paveldėjimo teisės atėmimo iš testatoriaus pusės. Pagal romėnų teisės normas, iš paveldėtojo negalėjo būti atimta jo “teisėta dalis”. Iš pradžių šią dalį turėjo sudaryti ketvirtadalis to, ją paveldėtojas būtų gavęs tuo atveju. Vėliau ji buvo padidinta iki trečdalio. Kanonų teisė padidino šią dalį ir šios sąlygos teikiamą apsaugą skyrė žmonai, bet ne mirusiojo anūkams ar tėvams. Jei likdavo mirusiojo žmona ir vaikai, testamentu nebuvo galima atimti iš daugiau negu trečdalio testamentu paliekamos nuosavybės. Jeigu likdavo tik žmona arba tik vaikai, ji arba jie, turėjo teisę gauti pusę nuosavybės.

Taigi testamento nepalikusio asmens turtu disponuodavo bažnyčios teisėjas, t.y. vyskupas ar jo atstovas. Artimiausiems testamento nepalikusio asmens giminaičiams vyskupas galėjo patikėti padaryti tai, ką jie manė esant geriausia jo sielos labui, tačiau jie negalėjo pretenduoti paveldėti ką nors daugiau, išskyrus jų “teisėtą dalį”.

Sabine, Thomas, Thorson. “Politinių teorijų istorija”.

Moro utopija.

Moro samprata, tai, kas yra socialiai teisinga, aiškia remiasi Platono visuomenės analize, pateikiančią bendradarbiaujančių klasių sistema, o galbūt teisingiau – tariamu šios koncepcijos vyravimu viduramžių socialinėje teorijoje. Pasak šio požiūrio, kuris buvo visuotinai paplitęs po šv. Tomo mirties, bendruomenę sudaro klasės. Kiekviena iš jų atlieka tam tikrą užduotį, būtiną bendros gerovės labui, kiekviena atlieka savo funkciją ie gauna dderamą atlyginimą nesikėsindama į lygią kitų teisę.

Moralinis Moro idealizuojamos bendruomenės tikslas buvo sukurti gerus piliečius ir intelektualiai bei moraliai laisvus žmones, išnaikinti tinginystę, patenkinti visų fizinius poreikius be pernelyg sunkaus darbo, išguiti prabangą ir išvaistymą, sušvelninti ir skurdą, ir perteklių, sutramdyti godumą ir plėšikavimą,. Trumpai tariant, pasiketi tobulumą atsidavus “nevaržomam proto laisvumui ir jo puošimui”.

Huker. Nacionalinė bažnyčia.

Yra įvairių teisės tipų: amžinoji teisė (paties Dievo prigimties teisė), prigimtinė teis (Dievo nustatyti įsakymai valdyti daiktams pagal įvairias jų rūšys) proto įstatymas, kurio žmogus kaip protinga būtybė jam įpareigotas vadovautis. Fundamentaliosios proto normos yra visuotinai pripažįstamos, kai tik jos suprantamos, o ne tokios bendros normos gali ūbti dedukuotos iš jų.

Proto įstatymas akivaizdžiai įpareigoja absoliučiai visus žmones, net jeigu neegzistuoja visuomenė ir valdžia. Žmonės yra priversti kurti visuomenes, nes jie iš prigimties yra socialūs ir nesugeba patenkinti savo poreikių gyvendami atskirai, visuomenė negalima be valdžios, o valdžia savo ruožtu, negalima be žmonių, arba pozityviosios, teisės. Nėra kito būdo pašalinti abipusias skriaudas, kurios neišvengiamos, kaip žmonės jungiasi į draugę, kaip tik “stiprinti savo pačių susitarimą ir sutarimą iš anksto paskiriant tam tikrą viešąją valdžia ir nuolaidžiai jai paklūstant”. Kiekviena tobula visuomenė turi būti kartu bažnyčia ir valstybė, turinti ir bažnytinę, ir pasaulietinę ssąrangą. Krikščionybė yra teisinga religija.

Katalikų ir presbiterionų opozicija.

Visos bendruomenės moralinės ir doktrininė disciplina, kuri buvo esminė plano dalis. Reikalavo, kad bažnyčia turėtų valdžios paramą, bet ji taip pat numatė, kad bažnyčia turi būti laisva, spręsti, kas yra teisinga doktrina ir dievobaimingas gyvenimas. Todėl bažnyčios ir valstybės atskyrimas buvo esminis kalvinizmo elementas, bet ne šiuolaikine prasme, kuri valstybę palieka visiškai pasaulietine institucija. Atskyrimas, kurį turėjo galvoje kalvinizmas, paliko bažnyčią autonomišką, bet kartu jos sprendimus padarė privalomus. Taigi presbiterionai, kaip ir anglikonai, rėmėsi svarbia viduramžių krikščioniškosios tradicijos dalimi, bet nuolat buvo verčiami pažeidinėti šios tradicijos raidę ir dvasią. Anglikonai iš viduramžių perėmė bažnyčios valstybės koncepciją, ir tai baigėsi stebinančiu tautiškai suprantamos bažnyčios atnaujinimu. Presbiterionai perėmė dvasinės nepriklausomybės bažnyčioje koncepciją, ir tai baigėsi ne mažiau stebinančiu valstybės atnaujinimu, o ji apskritai nebuvo bažnyčia. 16 a bažnyčios ir valstybės atskyrimas buvo laikomas naujove, kurią skatino puritonai ir jėzuitai.

Tačiau vienu svarbiu atžvilgiu Anglijos presbiterionai radikaliai skyrėsi nuo Prancūzijos ir Škotijos kalvinistų; jie prieštaravo karaliaus viršenybei bažnyčioj, bet niekada nepateisino sukilimo.

Independentai.

Iš visų Anglijos puritonų independentai turėjo didžiausią reikšmę politikai. Jie tikėjo, kad krikščionių grupė, gali sudaryti kongregaciją, kuri ūbti tikra bažnyčia, gali išventinti savo dvasininkus ir nustatyti reformuotą kultą be civilinių

pareigūnų ar bažnyčios valdžios leidimo. Todėl iš principo bažnyčia tapo savanorišku vienminčių tikinčiųjų susivienijimu, ji atsisakė pilietinės valdžios paramos tike reformuodama save, tiek plėsdama savo įtaką tarp kitaip galvojančių žmonių, bažnyčia pasidarė iš esmės tapati kogregacijoms, o pastarosios susivienijo į tam tikrą federaciją konsultaciniais tikslais.

Bažnyčia ir valstybė visiškai aiškiai tapo dviem organizacijomis, ne tik atskiromis, bet ir iš principo nepriklausomomis. Valstybėje buvo sutelkta prievartos galia, kuri apsiribojo pasaulietinės valdžios sferos tikslais.

Sektantai ir erastininkai.

Erastizmo atstovas Seldenas konstitucines priemones llaikė tik susitarimais siekiant tvarkos ir saugumo. Karaliaus valdžia yra tik tai, ką jam leidžia teisė, o galiojanti teisė yra tai, ką gali įtvirtinti teismai. Panašiai bažnyčios nutarimai ir dvasininkijos privilegijos yra tai, kuo jas padaro pilietinė valdžia. Pretenzijas į dieviškąją teisę visose srityse jis laikė mitriomis gudrybėmis ištraukti pinigus ir valdžia iš pasauliečių.

Kunigo pareigos yra tik profesiją, kaip ir teisininko praktika, Seldeno utilitarizmas, sekuliarizmas ir racionalizmas buvo toli gražu netipiški, bet jei vėl pasireiškė jo draugo Hobso veikaluose iir tam tikra prasme jiems priklausė paskutinis žodis revoliucijoje Halifakso teorijoje.

Konstitucinės teorijos: Smit ir Beikon.

Bažnytinių klausimų primygtinumas ir karaliaus kaip pasaulietinio bažnyčios vadovo valdžia kėsinosi pažeisti viduramžišką konstitucinę pusiausvyrą, o ir daugelis kitų priežasčių, susijusių su didėjančių viduriniosios kklasės viršūnės savarankiškumu, skatino įtampą tarp karaliaus ir teismų, ribojusių jo galią. Kai ši įtampa pasiekė lūžio tašką, prasidėjo pilietiniai karai. Reikėjo išsižadėti senosios konstitucinės valdžių harmonijos koncepcijos ir pakeisti ją modernesne valdžios delegavimo iš aukščiausiojo jos šaltinio koncepcija.

Smitas teigė, kad karalius autoritetu buvo grindžiama viskas, ką darė Anglijos valdžia, ir kad parlamentas yra “aukščiausioji ir absoliuti karalystės valdžia”. Jis aiškiai tikėjo, kad yra dalykų, kuriuos gali padaryti karalius be parlamento, ir dalykų kurie turi būti daromi parlamente. Abiem atvejais lėmė šalies papročiai. Sistemą laikė susidedančią daugiausia iš teismų ir patį parlamentą vaizdavo kaip aukščiausią karalystės teismą. Joks kitas teismas nepakeis parlamento sprendimo. Jis aiškiai suprato, jog parlamentas skiriasi nuo kitų teismų tuo, kad parlamentas nekreipia dėmesio į privačių ššalių ginčus, bet vis dėlto, ji laikė jį pagrindiniu teisiniu organu. Aukščiausioji valdžia glūdi karalystėje ir jos teisėje, kuri nustato karaliaus ir jo įvairių teismų galias, ir visur buvo pripažįstami visų valdžių darnus bendradarbiavimas.

Beikono politiko samprata siekė pabrėžti karaliaus valdžią. Beikono politinis idealas buvo stipri ir karinga tauta: ne per daug apkrauta mokesčiais, nesukaupusi didžiulių turtų, neturinti per daug galingos diduomenės, vadovaujama karaliaus, turinčio didelius išteklius karūnos žemėse, stipria išimtinę teisę ir vykdančio energingą nacionalinės ekspansijos politiką.

Kukas.

Jo politinių iidėjų pagrindas buvo jo pagarba bendrajai teisei, kurią jis suprato kaip pamatinį karalystės įstatymą, ir kaip proto įkūnijimą, tačiau proto, kurį suvokia tik teisininkų gildija. Bendroji teisė buvo “paslaptis” ir Kukas aukštino save kaip jos žinovą.

Bendroji teisė nustatė karaliui jo galias, kiekvienam iš karalystės teismų – jo jurisdikciją, kiekvienam anglui – jo visuomeninės padėties teikiamas teises ir privilegijas. Todėl bendroji teisė aprėpė viską, kas dabar būtų laikoma konstituciją, ir pamatinę valdžios struktūrą: ir pamatines valdinių teises. Jis tiktai šiuos pamatinius dalykus suprato kaip iš esmės nekintamus.

Ši teisės koncepcija leido Kukui padaryti garsiąją išvadą apribojant išimtinę teisę – kad padarius savo draudimu ar dekretu negali sukurti jokio nusižengimo, kuris nebūtų buvęs nusižengimu ir anksčiau.

Teisė nustatydavo kiekvienam žmogui, oficialiam ar privačiam, jo teises ir pareigas, jo laisves ir priedermes. Ji fiksavo teisingumo kriterijus, kurių jis buvo verčiamas veikti arba susilaikyti – vienodai karalius ir valdinys. Karaliaus teisės nebuvo tokios pačios kaip valdinio, bet abu turėjo savo teises, nustatytas teises. Todėl nors teisė patvirtino nesuskaičiuojamas galias, ji nieko nežinojo apie aukščiausią valdžią, nes karalius ir parlamentas ir keli bendrosios teisės teismai visi turėjo teisės neatimamai suteiktas savo galias.

Monteskje.

Įstatymai – tai būtini santykiai, kylantys iš daiktų prigimties.

Visuomeninės įstatymas yyra žmogaus elgesio taisyklė arba norma, kurios, matyt, reikėtų laikytis, bet kuri dažnai pažeidžiama.

Visas politines funkcijas būtina turi būti galima suskirstyti į įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias ir teismines. Įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų atsižvelgti į vykdomosios valdžios poreikius, vykdomoji valdžia išsaugoja veto įstatymo leidžiamajai, o įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis, valdžių atskyrimas kirtosi su nesuderinamu principu – didesne įstatymų leidžiamosios valdžios galia – kuris iš esmės valdžių atskyrimą pavertė dogma, papildyta neapibrėžta privilegija daryti išimtis.

Burke. Parlamentinis atstovavimas ir politinės partijos.

Jis įsivaizdavo parlamentinį baldymą vykdomą vadovaujant nedidelei, bet patriotiškai nusiteikusiai mažumai, paskui kurią apskritai nori eiti šalis. Čia parlamentas pirmiausia yra vieta, kur šios mažumos lyderius galėtų kritikuoti ir reikalauti pasiaiškinti jų partijos, bet vadovaudamosi visos šalies interesais. Kartu jo pažiūros leido šiek tiek pagrįstai kritikuoti atstovaujamąją valdžią, kokia ji tada egzistavo.

Partija yra organizacija žmonių, kurie bendromis pastangomis siekia nacionalinio intereso vienijami kokio nors konkretaus principo, dėl kurio jie visi sutarė.

Kiekvienas politikos veikėjas privalo turėti idėjų, ko reikalauja rimta valstybinė politika, ir jeigu jaučia atsakomybę, turi atvirai prisipažinti ketiną s įgyvendinti savo politiką ir ieškoti priemonių tai padaryti. Jis turi veikti su kitais panašių pažiūrų politikais ir neleisti asmeniniams sumetimams sulaužyti arba vadovybės, nesuderinamų su principais, kkurių pagrindu yra sukurta jų partija.