ISTORIJOS FILOSOFIJA IR KAVOLIO FILOSOJA

Vytautas Kavolis 1930 09 08 – 1996 06 24

V.Kavolis – vienas didžiausių nepriklasomų lietuvių, nuosekliai kėlęs

asmens priklausomybės ir bandęs atsakyti į jį dabarties kalba.

Jo požiūris į istoriją ir istoriją atitinka trdicinę šio žodžio prasmę.

Jei politika turi daugiausia santykių su valdžia, galios geismu, tai

Kavolio biografija leidžia įtarti jį tiesiog vengus bet kokios valdžios

sau, ar savo įtakos kitem valdžioje. Jis buvo nepriklausomas asmuo, todėl

domėjosi visų kitų nepriklausomųjų istorijomis. Jis sakė, kad ne taip jau

retai minties nepriklausomumą silpnino politinės aistros. Jam nelengvai

sekėsi rasti praeities veikėjų, pajėgusių atsispirti valdžios ir galios

vilionėm. Tokia laikysena dažnai prasilenkia su patogaus gyvenimo

ideologija, bet yra labai produktyvi. Tyrinėtojo santykis su pasirinktu ar

mėgiamu objektu buvo labai gerbiamas.

Jam sąmoningumo istorijoje esminga ne sistemos be individų, o niuansai

ir aspektai su prie jų prikabintais žmonėmis. Kur vienas filosofas visiškas

minimalistas, jis bent iš dalies realistas: iš chaotiškos ir beprasmiškos

visatos organiškai išsineria mažos salelės, vertos išsaugojimo.

Profesoriaus tyrinėjimo orientyrus daugeliu atvejų nulėmė ne

metodologiniai tyrinėjimai. Veikiau tai istorinės lemties ir asmeninio

apsisprendimo dalykai. Kavolis nuolat rodė neslepiamą susidomėjimą tais

praeities herojais ar elgsenos tipais, kurie leido geriau įžvelti savo

pašaukimo prasmes. Ir iš dabarties ir iš praeities ji rinkosi

bendraminčius. Vienais atvejais jis tai darė atvirai, kitais –

netiesiogiai, tačiau jų neginčijama sąsaja su oopiausiomis Kavolio sąvimonės

aktualijomis.

Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių kultūros istorijai buvo renkami

faktai arba rašomos atskirų sričių apžvalgos. Sovietinės Lietuvos

ketvirtajame dešimtety susirūpinta sintezuojančios, ‘viską apimančios’

kultūros istorijos paruošimu. Jis užsibrėžė lietuvių kultūros istoriją

suvokti ne faktografiškai, kaip įvykių eigą, bet analitiškai, kaip pro

įvykius prasišviečiančius sąmoningumo poslinkius. Anot Kavolio, analitinės

kultūros istorijos tikslas – ne kultūros aparatūros aprašymas, bet vidinio

pergyvenimo, kuris per ją atsiveria, įvairiopų trajektorijų atskleidimas.

Kavolis nesiekė lietuvių istorijos sugrūsti į išankstinę schemą.

Aiškiai apibrėžė ko ieškojo praeityje, bet neuždėjo praeičiai jokių

suvaržymų, neaprėpė ir visko nepaaiškino, o tik tai, kas buvo aktualizuota

jo paties. Kultūros istorija stengiasi ne surašyti praeities “paminklus” –

tai medžiagos kaupimas, taip pat tai ne atskiro teksto intepretavimas – tai

intelektualinės istorijos, literatūros mokslo sritis. Kultūros istorija

rekonstruoja tų paminklų reikšmių struktūrą, jų kaitą visuomenėje. Niekas

kas sukurta žmogaus, nėra už kultūros istorijos ribų. Jam kultūros istorija

aprašo ne viską, ir nuo reikšmių aprašymo tik pradeda ir nagrinėja specialų

požiūrį į bet ką. Tačiau jis taip pat sakė, kad reikia ir žinoti kur

ieškoti paslėptų žinių. Rėmėsi ir kitų autorių sugalvotais elementais, bet

jų galvoseną taikė ne griežtai, o tik tą kas jam atrodė gali duot

rezultatų. Kavolis vengia remtis kitais autoriais. Jis vengia siūlyti visą

aprėpiančią metodinę koncepciją, jis nenori pro ją prasijoti negausius LDK

kultūros faktus. Kavolis tam tikra prasme yra naujų faktų medžiotojas.

Naujų ta prąsme, kad jie kartais gali būti žinomi, bet nepripažinti kaip

faktai. Beto faktai jam yra sąmonės gyvavimo aprašinėjimas. Jis rado ko

ieškojo, bet ir tuomet neįspraudė lietuvos praeties kultūrinio žemėlapio į

metodologijos rėmus, priešingai jis paliko paslapčių kitiems ieškantiems.

Tai istorikai labai vertina.

Naujųjų laikų istorijoje problema tampa ne duomenų stygius, o jų

apdorojimo technika, gebėjimas tuos duomenis interpretuoti, sisteminti, ir

žinoti “kur ir kaip gelmę atverianti detalė priklauso pasuliui”. Suvokiama

kad garsus L.Rankės priesakas aprašyti viską ,kas buvo praeityje,

nublanksta prieš abejonę ar gali pasiūlyti ką nors daugiau nei

interpretacijos būdą ir savo nuomonę. Interpretacijos technikos ir jos

teisingumo paieška, pakeičia viltį sužinoti viską, kaip viskas buvo iš

tikrūjų. Tai buvo modernesnis požiūris. Jis stengėsi moderninti lietuvių

istoriografiją. Kiekvienas tyrinėtojas-istorikas gali pasirinkti ar naudoti

jau išgalastus, kitur naudotus įrankius, ar juos perdirbti ir gal būt

pritaikyti sau.

Dažniausiai remdavosi kultūros klausimais, literatūros kūriniais, net

poezijos. Poezija tai laisvesnis, nesuvaržytas, nenatūralus, pasąmonę

provokuojantis žodis padedantis atidengti faktus kartais pasislepiančius po

reprezentatyviais savo laikmečo ženklais. Anot jo tekstai jam yra įdomūs

tiek, kiek jie parodo sąmoningumo paradigmas, atskleistas esminiuose

tekstuose, istorinę reikšmę. Atsakymo į sąmoningumo istorijos klausimus

Kavolis ieškojo daugiausiai lietuviškuose tekstuose, Kartais jų vertimuose.

Tačiau tokiu atveju aplenkiant lenkų kalbą, buvusią lietuvių visuomenės ir

kartais intelegentijos kalbą, iškyla pavojus nuklysti į kultūros

periferiją. Lietuvių literatūros ir kultūros paminklai, parašyti lenkų

kalba, ir Lietuvos elitinio sluoksnio – bajorijos sąmoningumai buvo susiję.

Kavolis juto, kad sąmoningumo, pilietinės atsakomybės, nepriklausomumo buvo

lietuvių bajorų sluoksnyje. Sąmoningumo modernybei jų mentalitetas buvo

artimesnis nei valstietijos atstovų. Dėl šio sluoksnio priklausymo tai

pačiai susisluoksniavusiai visuomenei,

Kultūros tyrinėtojas negali nedalyvauti kuriant kultūrą. Tyrinėtojas ne

tik veikia kultūrą, bet ir yra veikiamas jos. Kavolis “visuomet kalba kaip

atstovas, kuris ypatingos istorinės lemties intelektualinio sąžiningumo

dėka įgijo “pilno išsilavinimo” patirtį. Iš čia atsiranda ne tik Kavolio

tyrinėjimų kryptys, bet ir jo liberarizmas. Kavolio galvosena formavosi kai

buvo propaguojamas funkcionalizmas. Jis nevisiškai jam pasidavė. Jo

pagrindinė mintis, kad visa, kas visuomenėje išlieka – paprošiai, gyvenimo

būdas ir kt, – išlieka todėl, kad padeda visuomenei išsilaikyti, paliko jos

egzistenciją. O tai kas jai nenaudinga atkrenta be ypatingo individų

rinkimosi. Kavolis bandė vienyti to metodo kritikus ir atstovus. Jis neigė,

kad viskas galų gale kyla iš evoliucijos, socialinių klasių kovos ir

evoliucijos.

Jis bandė išaižyti visuomenę į ją sudarančius elementus ir ieškoti

ryšių tarp visuomenės elementų. Svarstė kaip stabili bendruomenė sukuria

tam tikrą vaizduotės polinkį, o nestabili bendruomenė sukuria kitokius

vaizduotės polinkius, išreškiamus kitomis formomis. Nagrinėja kaip tam

tikras elementas ar detalė veikia tas formas ir polinkius. Taip pat sakė,

kad menas atspindi visuomenę – ne tik jos struktūrą, bet ir kultūrines

orientacijas. Vaizduotė visada gali sakyti “taip” ar “ne” apie tai ką

pastebi iir susiduria. Net neigėją apsprendžia tai ką jis neigia. Kavolis

blogą elgesį laikė tokį, kuris turi destruktyvių ar autodestruktyvių, save

naikinančių padarinių, nekeliant klausimo, ar tas elgesys visuomenės

laikomas teisėtu, ar pripažistamas. Svarbu padariniai: kenkimas žmonių

gyvybei, galimybių plėtimuisi.

Savo ankstyvajame laikotarpy jis darė prielaidą, kad bet kurioje

visuomenėje ir bet kuriuo laikotarpiu tam tikrų priežasčių padariniai bus

panašūs. Bendruomenės iširimo pasekmės bus panašios ir išreikštos

panašiomis formomis, nesvarbu ar jis budistas, ar krikščionys, modernus

vakariečiai ar XII amžiaus žmonės. Vėliau nuo tos universalaus socialinio

mokslo pozicijos atitrūko.

Jis turėjo kitokį požiūrį nei psichoistorija, kuri kai kur buvo

populiari mokykla. Ji taiko psichologinius metodus, specifinę

psichoanalitinę perspektyvą istorijos reiškiniam tirti. Jos analizė remiasi

individais, nukreipia į jų elgesio paaiškinimą, ir jau maždaug žinoma ko

juose ieškoti. Kavolio tyrimas buvo kitoks – jis bandė psichologiškai

interpretuoti ne individus, o bendresnius kultūros reiškinius: tam tikrų

mitologinių pavyzdžių išplitimą, liguistų būsenų atsiradimą visuomenėje.

Kavolis skyrė tris revoliucijos modelius: archaiškajį, kurio pavyzdys

yra bolševikinė revoliucija, kuri rėmėsi koncentruota galia ir perėjo į

totalitarizmą; moderniąjią panašįą į pliuralistinę revoliuciją, bet vis dar

siekiančią politinių tikslų; ir postmoderniąją – studentų ir kitų panašių

judėjimų paveiktą, vaizdavosi kaip jausmų sąmokslą, kuris kiekvienos grupės

gali būt kitoks ir kuris savo prasme yra ne politinis, o simbolinis

procesas. Tos grupės egzistuoja kartu ir tarpusavy dogmatiškai nekovoja.

Šiandieninėje visuomenėje yra pakankamai dvasinės

erdvės įvairioms

revoliucijoms.

Kavolis nagrinėjo ir civilizacijų analizę. Šios teorinės perspektyvos

išeities taškas buvo kultūrinė konfigūracija – tam tikros privalomos ribos,

kuriose realizuojams žmonių elgesys, atsiranda ir pranyksta visuomenės ir

kitos formacijos. Valstybės, imperijos griūva ir atsitato, o išlieka

Vakarų civilizacija, Kinija ar Indija, kurias visada atpažistame. Jos

tęsiasi šimtečius. išlieka kategorijų sistema, jausmų struktūra, apima

milijonus žmonių, ir tampa labai bendrais rėmais, kurių viduje žmonės

funkcionuoja, inerpretuoja ir reguliuoja savo elgesį ir už kurių negali

išeiti – tie rėmai lemia kas esi. Šiai teorinei perspektyvai esminis

dalykas yra nne individas, net ne visuomenė, o reikšmių sietema gaubianti

juos. Individai mano kad gali rinktis, bet visa tai vyksta po bendrų

reikšmių gaubtu. Kavolis teigė, kad civilizacijų kaip visumų lyginimai

dažniausiai būna nevaisingi. Jis nagrinėjo tam tikru siauru požiūriu visas

civilzacijas. Beto pradžios klausimas visada lieka neatsakytas. Gali žinoti

kai prosesas tampa nenugalimas, bet iš kokių šaltinių jis gfauna impulsą,

paprastai lieka nežinoma. Istorijoje kuri nors visuomenė

išgyvena labai intensyvios politinės, ekonominės ar religinės akcijos

laikotarpį: politinę revoliuciją, imperijos konsolidaciją ar žlugimą,

industrializaciją, kuri pareikalauja daug jėgų ir dėmesio. Tokios

intensyvios akcijos metu kūrybiškumo būna mažiau. Po jų atsiranda laisvų

galių mastymui, mastymui. Geriausi veikalai ir meno kūriniai sukuriami po

didžiausios įtampos laikotarpio visuomenėje ir dvasioje, bet dar

nenusiraminta. Studijų objektu ėmė ne individus, o kolektyvinius

reiškinius, ir bandė simbolines formas ir jų patrauklumą. Tuo metu buvo

svarstomos neaiškumo patologijos, kilusios iš studentų, hipių judėjimo.

Kavolis jiems simpatizavo, bet vertino kritiškai.

Civilizacijų procesai lūžių laikotarpiais turi galimybę eiti

skirtingomis kryptimis, į individualizmą arba kolektyvizmą.

Tie galvojimo būdai ir dėsniai kuriais naudojasi vakariečiai savo

socialiniuose moksluose, literatūrologijoje ar filosofijoje, nėra

universalus ir tinkantis įrankis nagrinėti visoms civilizacijoms. Naudodami

juos analizuoti kitokiems žmonėms nei mes, galime išreikšti tik patys save.

Sakralinės ir sekuliarinės moralės sistemų skirtumai pastebimi jau

pirmykštėse gentyse: kai kurie nusižengimai laikomi nusižengimais

visuomenei ir yra jos baudžiami, kiti laikomi nusižengimias visatos tvarkai

ir taip pat yra baudžiami, tik ne žmonių rankomis. Svarstė ar religiniai

modeliai duoda pagrindus šiuolaikinei etinei laikysenai. Svarstė klausimą

mitologinės vaizduotės ir praktinių poreikių plotmėse. Jis priėjo išvados,

kad religiniai modeliai yra nepakankami vadovai sprendžiant praktines

problemas, o sekuliariniai modeliai nėra pakankamai galingi kurti

mitologinius įįvaizdžius, reikalingiems mūsų vaizduotės poreikiams.

Kavolio bendrijos samprata neturi bendrai apibrėžtos apimties. Joje yra

asmeniniai santykiai, pirmiausia draugystė, kultūrinis sąjūdis,

pasaulėžiūros siejama bendrija, išaeivija, tauta, universalus žmogiškumas.

Jis turėjo omeny graikus siekiančią filosofinę šios temos kilmę ir manė,

kad apie draugystę gali daugiausiai gali pasakyti poetai ir filosofai. Jam

būdinga pastanga aiškiai apibrėžti savo tiriamą objektą. Ieškodamas

atsakymų į labai aiškiai suformuluotus klausimus jis darė kas būdinga

istorikams: ėjo tiesiog prie pirminių šaltinių.

Nuo dabartinio Vakarų žmogaus egzistencijos Kavolio dėmesys krypo link

jos istorinėds gelmės. Nagrinėjo žmonių orientaciją gamtos, istorinės

bendrijos, savo pačių ir transcendencijos atžvilgiu, sąmoningumo

struktūros, ypač jų kaita.

Mažiausio socialinio kultūrinio vieneto – asmens – tapatybė gretinama

ne tik su plačiausiu aprėpiamu kultūriniu kontekstu – civilizacija – bet ir

su įvairių civilizacijų duomenimis. Kavolis specialiai nagrinėjo

intensyvaus išgyvenimo paieškose išryškėjantį asmenybės suirimą. Tačiau

savo pozicijos iterpimas tarp kitų, kitokių yra veiksmingas savirefleksijos

žingsnis: sąvosios mąstymo prielaido suvokiamos kaip priklausančios tam

tikrai vietai ir laikui. Šalia atsiranda galimybė svarstyti juos

dirbtiniame – kultūros ir civilizacijų palyginimo sukurtame kontekste šalia

kitų egzistencijos pavidalų.

Tremtis kaip ir žemė yra aiškinama ne tik kaip istorijos faktas –

priverstinė emigracija – ir ne tik kaip istorinė sociologinė tam tikros

bendrijos – emigrantų – apibūdinimas, bet ir simbolinė reikšmė: tai žmogaus

istorijoje, o ypač industrinės epochos žmogaus likinmo simbolis. Šioje

situacijoje ypatyngai išryškėja pamatinė dabartinės civilizcijos žmogaus

patirtis ir jausena. Istorija tartum suteikia nužemintiesiems progą: čia

tampa regima egzistencijos struktūra, kurios šiaip nesimato. Tremtis

atskleidžia ne tik kai kuriem žmonėm būdingus, bet ir universalius

dbartinės mūsų egzistencijos bruožus. Pati dabartinė egzistencija yra

tremtiniška, taigi atsiranda ypatynga proga suvokti tai kas yra.

Kalbėdamas apie tremtį iš istorijos Kavolis pastebi, kad ji gilėja

žmogaus sąmoningume. Tai yra vyksmas. Ir juo labiau tremtis gilėja, juo

labiau žmogus pajunta savo benamiškumą pačioje egzistencijoje. Kavolis net

sako, kad tremtiniai yra visi, kurie saves neapgaudinėja.

Vėliau Kavolis gerokai išplečia iistorinį nusižeminimo analizės metmenį

ir kalba jau apie visam XX amžiui būdingą žmogaus egzistencijos pagrindų

prarasties jausmą. Lietuvių mąstymo istorijoje šio jausmo šaltinius

ižvelgia tiesioginiuose, visus pirmą kartą po priverstinio Lietuvos krikšto

sukrėtusiuose išgyvenimuose: Lietuvos okupacijose, drastiškuose

dominuojančios idealogojos pasikeitimuose. Kultūros krizės idėja, kuri

Vakaruose iškilo dėl Prmojo pasaulinio karo sukrėtimų, Lietuvą pasiekė

Antrojo pasaulinio karo metu.

Antra vertus ši skausminga patirtis turi ir pozityvią prasmę: XX

amžiaus vidury iš prarasties prasideda kelias į žmogų. Praradus savaiminį

egzistencijos pagrindą, lieka tuštuma, kuri turi būti užpildoma

sąmoningumo pastangomis. Suvokus tiesioginės sąsajos su sąvaja žeme ir

istorija praradimą, lieka dvi skirtingos esminės galimybės: jos ilgėtis

arba atlikti išliekančiają žmogaus pareigą: kurti egzistencijos ir išsakymo

formas tokiem kaip jis. Pasak Kavolio, neįmanoma gyventi be įsitvirtinimo

praeityje ir dabartinių uždavinių sąmonės. Jiem užuot atėję nešini

neišsemiamų istorijos tradicijų turtu, turi savo istoriją susikurti,

įleisdami šaknis įaugti istorijon.

Kavolis apibendrina esminius Vakarų žmogaus biogrfijos taškus ir

judesius: vakarietis gimsta, kad būtų ištremtas iš savo namų. Jo kilmės

bendrumas nustoja egzistavęs jam bręstant. Jei jam trūksta jo gimtų namų,

jis turi juos rekonstruoti; jam reikia iš naujo atrsti savo kilmės

bendrumą. Atplėštas nuo žemės žmogus dar labiau prisirša prie saves, nes

tik jis pats tėra likęs jo vienintele nuosavybe. Tai yra konkretusis

žmogiškumas, toks, koks jis šiandieniniame pasaulyje ir mūsiškėje

kasdienybėje. Vienintelė tikrovė – žmogus. Žmogiškoji tikrovė tarsi

atsiduria patrities ccentre.

Kartais Kavolis istoriją apibūdindavo, kaip mislingą substantišką ir

indivudui priešišką galią: Tai žmogui svetimas, neribotos galios

mechanizmas, kuris paneigia ir sunaikina kiekvieną impulsą, priešingą

nežinomai jo judėjimo krypčiai. Istorija – ištisinis pasityčiojimas iš

žmogaus ir visų jo tiesų subjektyvumo. Nėra jokių žmogui naudingų

revoliucijų istorijos slinktyje. Nei jos dėsniai, nei jos atsitiktinumai

nepasako, kodėl žmogus kenčia, kuo jis gyvena, kokie jo tikslai. Kaip ir

istorija, amžinybė, kuri vieną dieną ją sunaikins, patvirtina žmogaus

nužeminimą. Pasak Kavolio galutinė laisvės prasmė vertintina ne istoriškai

jos vaisių išlikimu, bet moraliai. Tuo jis paneigia Girniaus optimistinę

mintį, kad kultūros vaisiai išliks ir po kultūros žūties. Tačiau Kavolis

teigia: žmogus pačia savo kūryinės pastangos rimtimi paliudijo ir įrodė

save; ir tame kad jis kūrė ir turėjo aistros kurti, nors žinojo, kad mirs,

– glūdi jo laisvės prasmė, o ne tame kad jo kūriniai išliks vieną ar kelis

šimtemiučius. Norint pražvelgti pro istorijos neprasmingumams ir

idealogines iliuzijas, reikia būt kuo labiau nusižeminusiam. Istorija ypač

tobulai triuškina silpnuosius. Bet ir mažieji gali įgyt nesutriuškinamą

reikšmę, jei, radikaliai nebijodami apnuoginti savo silpnybių ir

sentimentų, kovoja su likimu ir bręsta. Vienas pozityviausų Kavoliaus

žmogaus tikslo formulavimas yra branda lemties akivaizdoje, subrendimas

kovojant su lemtimi. Kavolio niekas nepavadino istoriku, nors jis nuolat

susidurdavo su praeities tyrinėjimais, gilindavosi į istoriją. Kavolis

lietuvių istoriografijoje įvedė naują herojų – sąmoningą ir nepriklausomą

žmogų. Kartais nedidelio kūrybino

pajėgumo autoriai atskleidžia kultūrinę

ar politinę pasamonę, neįšdirbtą istorijos žaliavą.

Kavolio knygos:

Žmogaus genezė. Psichologinė Vinco Kudirkos studija

Meninė išraiška: Sociologinė analizė

Istorija meno pusėje

Redagavo rinkinį apie “Lyginamasias pespektyvas”

Revoliucinės metforos ir dviprsmiškos asmenybės

Literatūros kūrinių interpretacijos

Redaguoja žurnalą “Comparative Civilizations Rewiew

Epochų sgnatūros

Nužemintujų generacija – paskaitų, straipsnių rinkinys

Redagavo “Metmenis”

Kultūros dirbtuvė

Literatūra:

Rita Kavolienė, Darius Kuolys “V.Kavolis: asmuo ir įdėjos”