EUROPOS REGIONINĖS PLĖTROS FONDO PANAUDOJIMO IR KONTROLĖS TEISINIS REGULIAVIMAS
TURINYS
ĮVADAS
3
1. EUROPOS SĄJUNGOS REGIONINĖ POLITIKA IR EUROPOS STRUKTŪRINIAI FONDAI
5
1.1. Regioninės politikos samprata, tikslai ir uždaviniai 5
1.2. Europos Sąjungos regioninė politika ir jos finansavimo šaltiniai 10
2. EUROPOS REGIONŲ PLĖTROS FONDO PANAUDOJIMO TEISINIS REGULIAVIMAS LIETUVOJE 22
2.1. Lietuvos regioninės politikos apžvalga 22
2.2 Plėtros strategija ir prioritetai 32
2.2. Europos Regionų plėtros fondo strateginis valdymas 40
3. EUROPOS REGIONŲ PLĖTROS FONDO KONTROLĖS TEISINIS REGULIAVIMAS LIETUVOJE 51
3.1. Finansų kontrolės ir audito sistemos organizavimas 51
3.2. Priežiūros sistema 57
3.3. Anketinio tyrimo rezultatai 59
4. IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 66
LITERATŪRA 69
SANTRAUKA 73
SUMMARY 74
ŽODYNAS 75
PRIEDAI 77
1 priedas. Darbo rinkos ir užimtumo plėtros Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse narėse sskirtumų įvertinimas 78
2 priedas. Finansavimas Europos Regionų plėtros fondo pagal prioritetus 79
3 priedas. Tarpinėms ir įgyvendinančioms institucijoms priskirtos BDP priemonės 80
4 priedas. Anketa 81
ĮVADAS
Regioninė politika Europos Sąjungos kontekste suprantama kaip bendruomenės gyvenimo socialinio, ekonominio, aplinkosaugos, technologijos, kultūros ir rekreacijos aspektų vystymas. Bendruomenės narių gyvenimo kokybės lygis nepriklausomai nuo žmogaus rasės, tautybės, dislokacijos vietos ar pagaliau jo fizinės galios turi būti tiek pakankamas, kad sistema, kurioje gyvena bendruomenė, funkcionuotų efektyviai. Europos Sąjungos (toliau tekste –ES) regioninės politikos tikslas – nuosekliai mmažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei skatinti tolygią visos ES plėtrą. ES regioninę politiką galima laikyti struktūrinės politikos sudedamąja dalimi, nors šis skirstymas nėra oficialus. Struktūrinė politika įgyvendinama, pasitelkus ES Struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą. Struktūrinės politikos fondai, visų ppirma, siekia padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų.
Dėmesys regionams – būtina Europos Sąjungos valstybių politikos dalis. Europos Sąjungos šalys, siekdamos skatinti plėtrą ir mažinti skirtumus tarp regionų, skiria daug lėšų atsilikusių regionų pakėlimui ir vystymui. Jos parama yra palanki finansinė priemonė regioninės politikos vykdymui. Regioninės politikos vykdymo poreikis sutapo su Lietuvos siekimu integruotis į Europos Sąjungą. Europos Komisija Lietuvą traktuoja kaip vieną 1 tikslo regioną, kuriame rengiamas Bendrasis programavimo dokumentas, būtinas norint gauti ES struktūrinių fondų lėšas. Tai yra vidutinės trukmės, Europos Komisijos patvirtintas planas, kuris pagal nacionalinės politikos formavimo dokumentus, planuoja konkrečios ES skiriamos sumos panaudojimą. Bendrojo programavimo dokumentas rengiamas pagal ES Tarybos reglamentą Nr. 1260/1999.
Regioninės politikos Lietuvos sąlygomis nagrinėjimo tema ir jjos priklausomybė nuo bendrosios ES regioninės politikos buvo pasirinkta neatsitiktinai. Tinkamai parinktas regioninės politikos modelis užtikrina tolygią ir subalansuotą visos šalies ūkio raidą. Lietuva dabar laikoma vienu ES regionu, tai ji pati turės spręsti, kaip sumažinti pagrindinius regionų išsivystymo skirtumus šalies viduje bei kitus svarbius regioninės politikos klausimus. Tolygi ir efektyvi šalies socialinė ir ekonominė raida įmanoma tik tada, kai bet kurio lygio valdžia pakankamai rūpinasi, kaip plėtoti visus regionus. Užimtumo, įmonių veiklos pertvarkymo, kitas aktualias problemas sprendžia apskritys bei ssavivaldybės. Be abejo, joms reikia ir centrinės valdžios dėmesio ir finansinės paramos.
Prieš rašydama šį darbą, išsikėliau hipotezę: Kokį regioninės politikos modelį Lietuva turi pasirinkti – „iš viršaus į apačią“, t. y. tradicinį modelį, atspindintį centralizuotą valdžią ar „iš apačios į viršų“ – naują regioninės politikos modelį, akcentuojantį regioninės ir vietinės valdžios autonomiškumą?
Šiame darbe nagrinėjama regioninė politika tiek teoriniu (samprata, tikslai, uždaviniai bei svarba bendrai šalies ekonomikai), tiek Europos Regionų plėtros fondo panaudojimo ir kontrolės teisinio reguliavimo aspektais.
Gerai žinoma, jog tarp atskirų apskričių Lietuvoje bei jų viduje egzistuoja gana dideli socialiniai bei ekonominiai skirtumai. Regioninė politika — tai priemonė, nukreipta minėtų skirtumų sumažinimui ir taip pat būdas užtikrinti minimalų gyvenimo lygį bei vienodas galimybes visiems šalies piliečiams nepriklausomai nuo to, kuriame regione jie gyvena. Taigi, regioninė politika turi būti nukreipta išsivystymo netolygumų eliminavimui, kurie dažniausiai yra tampriai susiję su gyventojų nedarbo problemomis, nevienoda galimybe naudotis valstybės teikiamomis paslaugomis, socialine apsauga
Darbo tikslas: Išanalizuoti Europos Regionų plėtros fondo panaudojimo, kontrolės teisinio reguliavimo aspektus Lietuvoje ir pasiūlyti, kaip pagerinti jo administravimo funkcijas.
Siekiant užsibrėžto tikslo, iškėliau tokius uždavinius:
• aptarti ES regioninės politikos tikslus ir finansinius instrumentus;
• išanalizuoti teisės aktų reglamentavimą, administruojant ir koordinuojant Europos Regionų plėtros fondą Lietuvoje;
• įvertinti finansų kontrolės ir audito organizavimą, įsisavinant EEuropos Sąjungos finansinę paramą;
• pateikti išvadas ir rekomendacijas, kaip tobulinti institucijose Europos Regionų plėtros fondo naudojimo ir kontrolės administravimą.
Darbo tyrimo objektas – Tauragės apskrities viršininko administracijos, savivaldybės, verslo centro darbuotojų požiūris į Europos Regionų plėtros fondo administravimą, koordinavimą ir kontrolės organizavimą Lietuvoje.
Tyrimo metodas – pirminių ir antrinių šaltinių apžvalga, pirminių duomenų analizė, loginė klasifikacija, sociologinė apklausa, aprašomasis metodas.
Darbas suskirstytas į tris pagrindines dalis. Pirmoje dalyje pristatomi ES regioninės politikos tikslai ir finansavimo šaltiniai. Antroje dalyje pateikiami teisės aktai apie Europos Regionų plėtros fondo administravimą Lietuvoje. Trečia dalis yra skiriama teisės aktų analizei, reglamentuojančių Europos Regionų plėtros fondo naudojimo kontrolei.
1. EUROPOS SĄJUNGOS REGIONINĖ POLITIKA IR EUROPOS SĄJUNGOS FONDAI
1. 1. Regioninės politikos samprata, tikslai ir uždaviniai
Kiekviena valstybė turi aiškiai apibrėžtą teritoriją ir negali funkcionuoti be regioninės strategijos, t. y. aiškaus plano kaip spręsti iškylančius ekonominius, demografinius ir aplinkos klausimus. Ši strategija atspindi makro lygio tikslus, kuriuos iškelia pati valstybė, siekdama užtikrinti efektyvų šalies ekonomikos funkcionavimą, gyvenimo lygio kokybę savo piliečiams ir kt. Be to, minėti tikslai yra susiję su valdančiosios partijos politine ideologija (31, p. 1).
Egzistuoja daug skirtingų požiūrių į regioninę politiką — jos esmę ir praktinius įgyvendinimo būdus. Tai sąlygoja nevienareikšmis pačios regioninės politikos supratimas.
Dažniausiai terminas regioninė politika apima atskiras regionines programas, ccentrinės valdžios funkcijų delegavimą žemesniems valdymo lygiams ir administracines – teritorines restruktūrizacijas (31, p. 2). Regioninė politika gali apimti bet kokią valstybės veiklą, kurios tikslai (ekonominiai, politiniai) yra pagrindinis visos šalies prioritetas, reikalaujantis valstybės įsikišimo. Bet koks valstybinio lygio įsikišimas į socialinį – ekonominį gyvenimą yra susijęs su teritoriniais klausimais (31, p. 2). Ūkio plėtros programos yra kuriamos, atsižvelgiant į regiono ypatumus, todėl jas galima traktuoti kaip regioninės politikos dalį. Regioninė politika egzistuoja tik tuomet, kai atskiri regionai gauna nevienodo lygio valstybės paramą. Jei visiems valstybės regionams yra skiriama vienoda parama, apie regioninę politiką kalbėti jau nebegalime.
Regionine politika valstybė bando išspręsti tokias problemas, kurių nepajėgi eliminuoti rinkos ekonomika. Kita vertus, pati rinka sukuria nemažą dalį regioninių problemų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 902, priimtas 1998 m. liepos 21 d. „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“ pateikia tokį regioninės politikos apibrėžimą: „Regioninė politika – tai valstybės įgyvendinama regionų atžvilgiu diferencijuota veikla, kuria siekiama subalansuoti visų šalies regionų socialinės – ekonominės plėtros sąlygas. Regioninė politika yra neatskiriama sudedamoji ūkio šakose bei socialinėje srityje vykdomos valstybės politikos dalis, ji yra koordinuojamojo pobūdžio.“ (16, p. 2).
Su šiuo apibrėžimu galima sutikti tik iš dalies. Terminas „socialinė – ekonominė politika“ neapima regioninės politikos problemų visumos, nors mokslinėje
literatūroje šis terminas labai dažnai vartojamas kaip regioninės politikos sinonimas. Regioninė politika yra dalis valstybės (nacionalinės) socialinės – ekonominės plėtros strategijos. Ji yra formuojama valdžios struktūrų. Regioninė politika, tam tikra prasme, yra ekonominės, socialinės, demografinės, apgyvendinimo, ekologinės ir mokslinės – techninės politikų visuma. Regioninės politikos objektas – įvairūs tarpregioniniai skirtumai: pragyvenimo lygio ir gyvenimo sąlygų, nedarbo, ekonominės plėtros tempų ir kt. netolygumai. Regioninė politika – tai tam tikra valstybės įsikišimo forma į įvairias regiono veiklos sritis, su tikslu sumažinti egzistuojančius nnetolygumus (54, p. 7-8).
Regioninės plėtros įstatyme, įsigaliojusiame 2000 m. rugpjūčio 4 d., regioninė politika įvardijama kaip regioninė plėtros politika ir apibrėžiama taip: „Nacionalinė regioninė plėtros politika – diferencijuota krašto plėtros politika, siekianti gerinti gyvenimo kokybę, racionaliai panaudoti teritorijos ypatumus bei esamą potencialą, sudaryti palankias sąlygas socialinei ir ekonominei bei ekologinei raidai.“ (2). Šis apibrėžimas yra gerokai platesnis už pateiktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“ ir geriau atspindi regioninės politikos esmę ir svarbą.
Regioninė politika egzistuoja mmikro ir makro lygiuose (54, p. 9). Regioninė politika mikro lygyje – tai valstybės regioninė politika, šalies politinės, ekonominės, socialinės, ekologinės ir kitų sričių valdymo principai valstybės, regionų ir tarpregioniniais aspektais. Regioninė politika makro lygyje yra pasaulinio masto regionų (pvz., EES) minėtų sričių valdymo principai. Viršnacionalinė (makro lygio) regioninė politika (pvz., ES politika) ir valstybės (pvz., ES narės) regioninė politika viena kitai neprieštarauja, jų tikslai ir uždaviniai yra derinami.
Pagrindinis regioninės politikos tikslas – minimizuoti tokius tarpregioninius skirtumus, kurie gali sąlygoti socialinių konfliktų kilimą ir trukdo šalies socialinei – ekonominei plėtrai. Tokį regioninės politikos tikslą iškelia N. I. Larina ir A. A. Kiselnikov (54, p. 12). Minėti autoriai pateikia ir daugiau regioninės politikos tikslų (54, p. 14):
• „teisingumas“, t. y. toks ekonominės veiklos išsidėstymas, kuriam esant, visų regionų gyventojai turi panašias sąlygas gerovei siekti;
• „efektyvumas“, t. y. racionalus kiekvieno regiono produktyvumo išnaudojimas, siekiant užtikrinti visos šalies gerovę.
Abu šie tikslai gali būti ir papildantys vienas kitą, ir konfliktiniai. Paprastai ekonomikos augimo mmetu vadovaujamasi pirmuoju tikslu, o krizių metu – antruoju.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“ apibrėžia tokius svarbiausius regioninės politikos tikslus (16, p. 3):
• remti rinkos ekonomikos plėtrą kiekviename šalies regione, sudaryti reikiamas ilgalaikes plėtros strategijas;
• formuoti socialinius – ekonominius ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą;
• mažinti gyvenimo, ekonominių, kultūros, išsimokslinimo sąlygų skirtumus tarp regionų.
Lietuvos Respublikos Regioninės plėtros įstatymo 2 straipsnyje nurodomi penki pagrindiniai nacionalinės regioninės plėtros politikos tikslai (2):
1. skatinti ūkio pertvarkymą ir modernizavimą regionuose;
2. spartinti ssubalansuotą atskirų regionų plėtrą;
3. mažinti socialinius ir ekonominius Lietuvos regionų skirtumus;
4. mažinti nedarbą;
5. plėtoti kaimiškuosius regionus, pertvarkant ir restruktūrizuojant jų ūkį, reformuojant žemės ūkio gamybą, perdirbamąją pramonę ir rinkodaros struktūras, skatinti naujų verslų bei paslaugų kūrimąsi kaime.
Regioninės plėtros įstatyme iškelti regioninės politikos tikslai yra gerokai išsamesni už tuos, kuriuos apibrėžė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“. Jie apima visas valstybės ūkio sritis regionuose. Akivaizdu, jog 2000 m. (2000 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Regioninės plėtros įstatyme) požiūris į regioninę politiką ir jos svarbą ženkliai pasikeitė, lyginant su 1998 m. (1998 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priimtame nutarime „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“) ir tapo kur kas brandesnis ir platesnis. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymo naujoji redakcija (2002 m. gruodžio 10 d.) apsiriboja vienu tikslu – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje, skatinti visos valstybės teritorijos tolygią ir tvarią plėtrą, o nauju uždaviniu išskyrė – valstybės pagalbos teikimą probleminėms teritorijoms.
Pagrindinė ES regioninės politikos atsiradimo priežastis yra didelis atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių ES valstybių narių ar jų regionų išsivystymo lygio. Turtingiausio ES Vidaus Londono regiono BVP vienam gyventojui 2000 m. sudarė 241,4 proc. ES vidurkio, o sskurdžiausio Ipeiros regiono Graikijoje – tik 47,1 proc. Taip pat 2000 m. BVP vienam gyventojui skirtumas tarp 10 proc. turtingiausių ir skurdžiausių ES 15 valstybių narių regionų sudarė 2,6 karto (42, psl. 8).
ES regioninė politika padeda skirtingo išsivystymo lygio ES valstybėms narėms susitarti dėl tolesnės ir gilesnės integracijos, vykstant ES sprendimų priėmimo procesui (politinis pateisinimas). ES regioninės politikos parama leido kompensuoti mažiau išsivysčiusioms ES valstybėms narėms tariamą ES rinkos integracijos, ypač ES Vieningosios rinkos ir Europos pinigų sąjungos projektų įgyvendinimo, žalą. Ji yra antroji ES politika (po Bendrosios žemės ūkio politikos) pagal lėšų apimtis, jos biudžetas sudaro apie trečdalį viso ES biudžeto. 2000-2006 metais – sudaro 213 mlrd. eurų (42, psl.21).
Apsirūpinimo ištekliais skirtumai erdviniu aspektu, ekonominės plėtros skirtumai, gyvenimo kokybės skirtumai, infrastruktūros būklės skirtumai, ekologinės būklės skirtumai, nacionaliniai ir socialiniai konfliktai regionuose yra būdingi visoms pasaulio valstybėms. Antrajame ES sutarties skyriuje nurodoma, kad Europos Bendrija turi siekti valstybių narių socialinės ir ekonominės sanglaudos. Todėl bendri regioninės politikos tikslai yra šie:
1. Vieningos ekonominės erdvės sukūrimas ir įgyvendinimas, valstybingumo, ekonominių, socialinių, teisinių ir organizacinių pagrindų įtvirtinimas.
2. Regionų tolydžios socialinės — ekonominės plėtros užtikrinimas.
3. Strategiškai svarbių valstybei regionų prioritetinė plėtra.
4. Regionų išteklių ir ypatumų optimalus panaudojimas.
5. Regionų tinkamos ekologinės būklės uužtikrinimas.
Specifiniai ES regioninės politikos tikslai nurodomi ir kituose ES sutarties straipsniuose. Pagal ES sutarties 158 straipsnį Europos Bendrija turi siekti mažinti skirtumus tarp įvairių regionų išsivystymo lygio ir menkiau išsivysčiusių regionų ar salų (tarp jų kaimo vietovių) atsilikimą. Remiantis 160 straipsniu, Europos regioninės plėtros fondas turi remti menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą ir struktūrinius pokyčius bei nuosmukį patiriančių pramonės regionų pertvarką. Kiekvienam iš pateiktų tikslų įgyvendinti yra formuojami tam tikri uždaviniai. Kaip išspręsti regioninių skirtumų problemas, iškeliami uždaviniai. Galimi jų pavyzdžiai:
1. Šalies mastu vykdomų ekonominių reformų adaptavimas kiekvienam regionui, atsižvelgiant į egzistuojančias specifines socialinės, ekonominės, demografinės ir kitų sferų sąlygas.
2. Regioninės politikos koordinavimas valstybiniu, regioniniu ir vietiniu lygiu.
3. Socialinės – ekonominės padėties stabilizacija ir išeičių iš krizės ieškojimas.
4. Regioninių skirtumų gyveninio, darbo ir ūkio plėtros sferose minimizavimas. Regioninės politikos uždaviniai priklauso nuo to, kokios problemos sukelia regionų išsivystymo netolygumus.
ES regioninės politikos tikslams siekti Europos Sąjungos valstybės narės gauna finansinę paramą iš keturių struktūrinių fondų – Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo, Europos žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondo Orientavimo skyriaus, Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento ir atskiro Sanglaudos fondo (žr. 1 lentelė).
Eil.
Nr. ES struktūrinis fondas Intervencijos sritys
1. Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) Gamybos sektorius, infrastruktūra, vietos plėtra ir techninė parama
2. Europos socialinis fondas (ESF) Nacionalinių užimtumo
veiksmų planų įgyvendinimas, tame tarpe aktyvios darbo rinkos politikos priemonės,socialinė integracija, švietimas ir mokymas, kt. Taip pat: teritoriniai užimtumo paktai, informacinės visuomenės priemonės bei lygių galimybių priemonės.
3. Europos žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondo Orientavimo skyrius (E Lydimosios priemonės ir kitos kaimo plėtros priemonės (ūkių pertvarka,mokymas, perdirbimas, ir rinkodara)
4. Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI) Žuvininkystės sektoriaus pertvarkymo priemonės
1 lentelė. ES struktūrinių fondų intervencijos sritys (37, psl. 2)
Be ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo, ES sutarties 158 straipsnyje ir 160 straipsnyje nustatyti tikslai turi būti rremiami taip pat iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EAGGF) Garantijų skyriaus, Europos investicijų banko ir kitų veikiančių finansinių instrumentų (Europos investicijų fondo ir Europos atominės energijos bendrijos). ES fondų parama turi būti suderinta su kitomis ES politikomis, kurios neturi atskirų finansavimo iš ES biudžeto šaltinių. Europos Komisija ir Europos Sąjungos valstybės narės turi užtikrinti, kad ES fondų finansuojama veikla atitiktų kitas ES politikos sritis ir veiklą, ypač užimtumo, vyrų ir moterų lygybės, socialinės politikos ir profesinio mokymo, bbendrosios žemės ūkio politikos, bendrosios žuvininkystės politikos, transporto, energetikos, transeuropinių tinklų ir aplinkos apsaugos sričių. Pagal Amsterdamo sutartį, Sąjungos finansiniai instrumentai kartu turi siekti ekonominio augimo, socialinės sanglaudos ir aplinkos apsaugos; kitaip sakant –tolydžios plėtros (42, psl. 11).
1. 2. EEuropos Sąjungos regioninė politika ir jos finansavimo šaltiniai
Europos Sąjungos šalių regioninė politika yra paremta bendrąja ES regionine bei struktūrine politika. Joje egzistuoja gana dideli ekonominiai ir socialiniai skirtumai. Regioninius skirtumus lemia dideli pajamų skirtumai tarp ES regionų ir nedarbo problemų mastai. Devintojo dešimtmečio pradžioje dešimties turtingiausių ES regionų BVP vienam gyventojui buvo daugiau kaip 3,5 karto didesnis už BVP vienam gyventojui dešimtyje vargingiausių ES regionų (49 p. 80). 1999 m. per Struktūrinius fondus suteikta pagalba, skirta regioninės politikos projektams, sudarė net 35 proc. ES biudžeto, nors dar 1975 m. ši dalis siekė vos 4,8 proc. (49, p. 81).
Dėl regionų išsivystymo skirtumus lemiančių veiksnių ir struktūrinės krizės, rinka nepajėgi išlyginti regionų išsivystymo skirtumų, o laisvoji konkurencija dažnai dar pablogina vargingiausių rregionų pozicijas. Vidinių sienų panaikinimas ir bendroji rinka padidino riziką, kad daugiausia iš to laimės ekonomiškai stipriausi regionai — patraukliausi kapitalui ir žmonių ištekliams pritraukti. Be sanglaudą skatinančių veiksmų regioniniai skirtumai yra linkę dar labiau didėti. O tai nepriimtina dėl šių priežasčių (49, p. 81):
• ekonominių (neišnaudojamas atsiliekančių regionų potencialas),
• socialinių (blogėja gyventojų gyvenimo kokybė),
• demografinių (gyventojai linkę išvažiuoti į didžiuosius miestus, mažesnių miestelių ir gyvenviečių gyventojų vidutinis amžius didėja ir gyvenvietės tuštėja)
• politinių (blogėjant gyvenimo lygiui, gyventojai lengviau pasiduoda kraštutinių politinių jjėgų įtakai).
Atsižvelgdama į tai, kiekviena ES valstybė, norėdama sumažinti skirtumus tarp šalies regionų, vykdo nacionalinę regioninę politiką, ir šiam tikslui jos skiria nemažą dalį savo finansinių išteklių. Dažniausiai šalys imasi tokių priemonių:
• tobulina atsilikusių regionų infrastruktūrą;
• silpnai išsivysčiusiuose regionuose veikiančioms įmonėms teikia finansines subsidijas ir mažina mokesčius;
• pristabdo investicijas išsivysčiusiems regionams;
• teikia paramą per įvairius visuomeninius fondus.
Tačiau dėl problemų masto ir ekonomikų tarpusavio priklausomybės vien nacionalinių vyriausybių bei regionų pastangų nepakanka. Uždavinys, kurį iškėlė Europos Sąjunga, – išplėsti priemones, kurias įgyvendina šalys narės, ir teikti paramą, kad Europos integracija vyktų tolygiai (30, p. 19).
Regioninę ir sanglaudos politiką galima skirstyti į investicinę (įgyvendinama investicinių projektų pagalba) ir neinvesticinę (įgyvendinama, pavyzdžiui, mokesčių nuolaidų pagalba) (49, p. 83). Taip pat regioninė politika gali būti skirstoma į tiesioginę (arba savarankišką, t.y. taikomą tiesiogiai probleminiams regionams) ir netiesioginę (įgyvendinama per šakines politikas) (49, p. 83). Skirtingi autoriai nevienodai apibrėžia Europos Sąjungos regioninės politikos tikslą.
Pagrindinis ES regioninės politikos tikslas – subalansuoti regionų socialinės ir ekonominės plėtros sąlygas (49).
ES regioninės politikos tikslas – nuosekliai mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei skatinti tolygią visos ES raidą (53).
Įgyvendinant Europos Sąjungos regioninės politikos tikslus, turi būti vadovaujamasi šiais principais (53):
1. Koncentravimo principas reiškia, kad ES struktūrinių ffondų parama turi būti naudojama menkiausiai išsivysčiusiuose regionuose. Remiamos iš anksto atrinktos sritys, nurodytos Nacionaliniame plėtros plane (Bendrajame Programavimo Dokumente), į kurį jos įtraukiamos, planuojant ateinančio laikotarpio šalies ūkio ir regionų ūkio plėtrą..
2. Programavimo principas reiškia, kad ES struktūrinių fondų parama skiriama integruotoms, daugiametėms ir ES gaires atitinkančioms plėtros programoms įgyvendinti, kurios rengiamos pagal Europos Komisijos nustatytus bendrus kriterijus. Dabar ES regioninės politikos programinis laikotarpis yra 2000-2006 metai.
3. Partnerystės principas reiškia, kad vykdant ES struktūrinių fondų paramos programavimą, įgyvendinimą, priežiūrą ir vertinimą turi būti konsultuojamasi su regioninės ir vietos valdžios institucijomis, ekonominiais bei socialiniais partneriais, t. y. kuo glaudesnį bendradarbiavimą tarp Komisijos ir šalių narių atitinkamų valdžios institucijų nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygmeniu nuo priemonių rengimo stadijos iki jų įgyvendinimo.
4. Papildomumo principas reiškia, kad ES struktūrinių fondų parama turi papildyti, o ne pakeisti ES valstybių narių viešąsias ir kitas atitinkamas struktūrines išlaidas. Kiekviena ES narė turi nustatyti tokį išlaidų lygį, kad galėtų išlaikyti visą programinį laikotarpį. Tačiau, esant tam tikrai konkrečiai ekonominei padėčiai (privatizacijoms ar itin didelėms praėjusių programinių laikotarpių struktūrinėms išlaidoms), taikomos išimtys. Komisija labiau linkusi papildyti šalių narių įnašus, negu mažinti juos.
Išskiriami trys struktūrinės (regioninės) politikos tikslai (53):
• l tikslas – remti atsiliekančių regionų plėtrą, didžiausią dėmesį skiriant iinvesticijoms į gamybinį sektorių ir tolygų vystymąsi. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo);
• 2 tikslas – remti ekonominę ir socialinę restruktūrizaciją probleminėse srityse. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių;
• 3 tikslas – remti mokymą, kvalifikacijos kėlimą ir perkvalifikavimą. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės finansuojamos iš Europos socialinio fondo.
Europos Sąjungoje yra įvesta bendra teritorijos skirstymo į regionus tvarka. Norint įgyvendinti ES regioninę politiką, būtini tam tikri administraciniai teritoriniai vienetai. Valstybės narės derasi su Europos Komisija dėl tokių regionų plėtros programų, finansuojamų struktūrinių fondų lėšomis. Detaliau lėšas paskirsto pačios valstybės. Nedidelė valstybė gali būti traktuojama tiesiog kaip vienas regionas. Šiuo metu tokios valstybės yra Portugalija, Graikija, Lietuva. Europos valstybių valdymas skiriasi ir yra pritaikytas konkrečios šalies sąlygomis. Kaip pvz., Liuksemburgas, turintis apie 400 tūkst. gyventojų, suskirstytas į tris sritis, kuriuose centrinei valdžiai atstovauja jos skiriami valdytojai. Portugalijoje (9,83 mln. gyventojų) ilgą laiką be nacionalinės valdžios, buvo per 300 savivaldybių (40, psl. 19).
Regionų
finansavimo pagal tikslus vyksta prie atitinkamų sąlygų, pavyzdžiui (53):
• pagal l tikslą remiami NUTS II regionai, kur bendrasis vidaus produktas (toliau tekste – BVP), tenkantis vienam gyventojui, mažesnis negu 75 proc. ES vidurkio. Regionų sąrašą tvirtina Europos Komisija. Šią paramą gali gauti 22 proc. ES gyventojų ir jai yra skiriama 70 proc. visų Struktūrinių fondų lėšų (136 mlrd. EUR). Pagal pirmąjį tikslą skiriamai paramai yra taikomas šešerių arba septynerių metų pereinamasis laikotarpis. Visa Lietuva yra 1 tikslo regionas.
• pagal 2 tikslą remiami vvisi pramonės, kaimo ir miesto regionai, nepatenkantys prie pirmojo tikslo: (1) pramonės ir paslaugų teritorijos 10 proc.; (2) kaimo vietovės 5 proc.; (3) miesto teritorijos 2 proc.; (4) teritorijos, priklausančios nuo žuvininkystės l proc.. paramą gali gauti 18 proc. ES gyventojų; jai skirta 11,5 proc. visų Struktūrinių fondų lėšų (22,5 mlrd. EUR), taikomas šešerių metų pereinamasis laikotarpis. Regionus, finansavimui pagal antrąjį tikslą, siūlo šalys narės, o tvirtina Komisija.
• pagal 3 tikslą remiami regionai, nepatenkantys prie pirmojo tikslo sąlygų. Parama skiriama žmogiškųjų iišteklių plėtrai, jai tenka 12,3 proc. visų Struktūrinių fondų lėšų (24 mlrd. EUR). Pagrindinės paramos sritys – švietimo, mokslo ir užimtumo sistemų adaptavimas ir modernizavimas.
Finansavimas iš ES Struktūrinių fondų yra skiriamas pagal tikslus. Bendras biudžetas 2000-2006 m. sudaro 213 mlrd. EEUR, o didžiausia dalis lėšų yra skiriama finansavimui pagal: 1 tikslą –135,9 mlrd. EUR, 2 tikslą –22,5 mlrd. EUR, 3 tikslą –24 mlrd. EUR, Finansinis instrumentas žuvininkystei reguliuoti – 1,1 mlrd. EUR, Bendrijos iniciatyvos- 10,44 mlrd. EUR.
Europos Sąjunga disponuoja finansiniais instrumentais, kurie vadinami Struktūriniais fondais. Jie padeda spręsti ilgalaikes socialines ir ekonomines problemas. Europos Sąjunga, glaudžiai dirbdama su šalimis narėmis ir regioninėmis valdžios institucijomis, naudoja šiuos fondus, norėdama paskatinti plėtrą ir sumažinti skirtumus tarp regionų bei socialinių grupių. Yra keturi fondai (53):
1. Europos Regioninis plėtros fondas. Fondo tikslas – mažinti regioninius skirtumus, skatinti subalansuotą plėtrą. Šio fondo paramą gali gauti mažiausiai išsivystę regionai, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio. Parama skiriama investicijoms, gamybai ir paslaugoms plėtoti, iinfrastruktūrai, smulkiajam ir vidutiniam verslui plėtoti.
2. Europos Socialinis fondas. Fondo tikslas – žmogiškųjų išteklių plėtra ir užimtumo skatinimas. Paramos sritys: bedarbių (tame tarpe jaunų) integracija į darbo rinką; lygių įsidarbinimo galimybių rėmimas pagal EQUAL Iniciatyvą; moterų užimtumo gerinimas; švietimo ir profesinio mokymo sistemų gerinimas; kvalifikuotos darbo jėgos ugdymas; žmogiškųjų išteklių rėmimas tyrimų ir plėtros srityje; informacinės visuomenės plėtra.
3. Europos Žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Fondo tikslas — parama bendrajai žemės ūkio plėtrai ir žemės ūkio struktūrų tobulinimui. Paramos sritys, ūkių restruktūrizacija; pparama jauniems ūkininkams; parama perdirbimo ir marketingo priemonėms; nauji ūkininkavimo metodai; alternatyvi ekonominė veikla kaimo vietovėse (pvz. kaimo turizmas); miškininkystė ir agro-aplinkosauga.
4. Finansinis instrumentas žuvininkystei reguliuoti. Fondo tikslas — subalansuotas išteklių valdymas ir konkurencingų struktūrų kūrimas. Paramos sritys: pasiūlos ir paklausos subalansavimas; konkurencingumo skatinimas; perdirbimas ir marketingas; teritorijų, priklausomų nuo žuvininkystės, atnaujinimas.
Sanglaudos fondas (dar vadinamas Integralumo fondu) teikia finansinę pagalbą aplinkosaugos ir transeuropinių tinklų transporto infrastruktūros projektams.
Struktūrinių fondų lėšoms gauti rengiamos konkrečios programos. Šios programos yra proceso, kuriame turi dalyvauti visi su plėtra susiję partneriai (t. y. valstybės narės, regionai, savivaldybės, kitos institucijos ir Komisija), rezultatas. Programos gali būti inicijuojamos dviem lygiais: Nacionaliniu lygmeniu inicijuojamos programos (Lietuvos atveju- pagal Nacionalinį plėtros planą (toliau tekste – BPD) ir Bendrijos iniciatyvų programos.
Bendrijos Iniciatyvos yra specialiosios programos, kurios skirtos bendroms ES valstybių narių problemoms spręsti. Europos Komisija yra atsakinga už Bendrijos iniciatyvų rengimą ir įgyvendinimą. Ji parengia gaires ir nurodo kiekvienos Bendrijos iniciatyvos tikslus, mąstą bei tinkamą įgyvendinimo metodą. Remiantis Europos Komisijos gairėmis, ES valstybės narės kartu arba atskirai rengia programas Bendrijos iniciatyvoms įgyvendinti. 2000-2006 metais iš ES struktūrinių fondų yra finansuojamos keturios Bendrijos iniciatyvos (53):
• Interreg III: pasienio zonų, tarpnacionalinis ir tarpregioninis bendradarbiavimas (finansuojama iš ERPF);
• Urban: krizės apimtų miestų bbei teritorijų gaivinimas (finansuojama iš ERPF);
• Leader +: subalansuota kaimo plėtra per vietines strategijas (finansuojama iš EŽŪ-GOF);
• Equal: vienodų galimybių darbo rinkoje užtikrinimas (finansuojama iš ESF).
Interreg ir Urban Iniciatyvoms parama skiriama iš Europos Regioninės plėtros fondo, Egual Iniciatyvai parama skiriama iš Europos Socialinio fondo, o Leader Iniciatyvai – iš Europos- Žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo. Bendrijos iniciatyvoms įgyvendinti skirta 5,35 proc. visų ES struktūrinių fondų 2000-2006 m. lėšų.
Nesvarbu, kokiu lygmeniu – nacionaliniu ar Bendrijos – inicijuotos programos, iš dalies finansuojamos iš Struktūrinių fondų, visada yra pateikiamos atitinkamų šalių narių valdžios institucijų. Kai programas patvirtina Komisija, jas įgyvendina atitinkamos nacionalinės arba regioninės valdžios institucijos. Priemones ir projektus atrenka nacionalinės arba regioninės institucijos. Priemonių ir projektų įgyvendinimą prižiūri programų Priežiūros komitetai.
Europos Sąjungos plėtra turės didelį poveikį regioninei politikai. Išaugus Bendrijai, joje atsiras daugiau krizės apimtų regionų, kurie nesugebės savo jėgomis ar vien tik iš nacionalinių biudžetų įveikti sunkumų ir jiems prireiks ES paramos. Kad prisitaikytų prie naujos padėties Europos Komisija “Darbotvarkė 2000” numatė pertvarkyti struktūrinę politiką ir laipsniškai vis daugiau lėšų skirti šalims kandidatėms, tačiau visos paramai skirtos sumos nekeisti. Siekdamos įstoti į Europos Sąjungą, šalys kandidatės turi sukurti atitinkamus instrumentus, kad galėtų naudotis struktūrinių fondų parama. Pirmiausia būtina išplėtoti regioninę politiką. TTam reikės didinti biudžeto asignavimus, plėtoti finansinius instrumentus, kurti ir stiprinti viešąsias paslaugas teikiančių agentūrų tinklą. Be to, kiekviena šalis kandidatė turės garantuoti, kad bus mobilizuoti pakankami nacionaliniai paramos fondai, atitinkantys struktūrinių fondų paramos dalį, turės pagerinti finansų vadybos metodologiją, plėtojant procedūras bei priežiūros sistemas, analogiškas egzistuojančioms šalyse narėse, taip pat įdiegti numatytus regioninės politikos vykdymo instrumentus. Lietuvos atveju – Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1166 “Dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje” patvirtino lėšų administravimo taisykles, institucijų funkcijas ir atsakomybę. 2004-2006 m. programavimo periodui visos institucijų funkcijos sutelktos centriniame valdžios lygmenyje.
Per 2000-2006 m. šalims kandidatėms per pasirengimo fondus bus paskirstyta apie 3 mlrd. EUR kasmet. Šiuo laikotarpiu ES finansinė parama teikiama per tris pagrindinius instrumentus: PHARE, ISPA ir SAPARD.
PHARE programos tikslas — padėti šalims kandidatėms pasirengti stojimui į Europos Sąjungą. PHARE koncentruojasi ties dviem pagrindiniais prioritetais (53):
• Institucijų kūrimas;
• Su acąuis susijęs investavimas.
PHARE programa savo vėlesnėse stadijose remia ES plėtros idėją. Ji išskirtinai koncentruojasi ties ES plėtros prioritetais, kurie apibrėžti „Įstojimo partnerystėse“, pasirašytose su kiekviena šalimi kandidate. Šios „Įstojimo partnerystės“ susideda iš tikslių įsipareigojimų, kuriuos prisiima šalys kandidatės. Šie įsipareigojimai susiję su demokratijos užtikrinimu, makroekonominiu stabilumu, pramonės restruktūrizacija, branduoliniu saugumu ir acąuis communautaire (Bendrijos
teisės pagrindų) patvirtinimu. Jos taip pat apibrėžia kaip PHARE programa turi remti minėtus su pasirengimu narystei susijusius veiksmus.
Institucijų kūrimas
Institucijų kūrimui yra skiriama 30 proc. PHARE lėšų. Tai reiškia demokratinių institucijų įkūrimą / pertvarkymą ir stiprinimą, viešojo administravimo plėtrą bei kokybės gerinimą, o taip pat plėtrą organizacijų, kurios atsakingos už Bendrijos teisinės sistemos įdiegimą ir palaikymą šalyse kandidatėse.
Su acciuis susijęs investavimas
Su acąuis susijusiam investavimui skiriama 70 proc. PHARE fondo lėšų. Investavimas koncentruojasi ties dviem pagrindinėmis veiklomis:
• Šalių kandidačių investicijų, skirtų infrastruktūros stiprinimui, kkofinansavimas;
• Investicijų, skirtų ekonominei ir socialinei sanglaudai (per Europos Regionų plėtros fondą ir Europos Socialinį fondą), kofinansavimas.
Nuo 1997 m. PHARE programos lėšos pagrinde buvo skiriamos įstatymine -administracine prasme pasirengti priimti Sanglaudos fondo paramą. Europos Sąjunga įkūrė pasirengimo struktūrinį instrumentą – ISPA, kurio tikslas padėti CRE šalims įgyvendinti ES reikalavimus infrastruktūros bei transporto srityse, o taip pat įdiegti ES šalyse taikomus aplinkosaugos standartus.
Europos Komisija, atrinkdama šalis kandidates paramai iš ISPA programos gauti, naudoja tuos pačius kriterijus, kaip ir skirdama paramą iš Sanglaudos ffondo. Pagrindiniai kriterijai yra gyventojų skaičius, BVP, tenkantis vienam šalies gyventojui ir pačios valstybės dydis. Lietuva, 2000 m. iš ISPA programos gavo 50 mln. EUR, t.y. vos 4,5 proc. bendrojo metinio ISPA biudžeto (53).
Pagrindinis SAPARD programos tikslas – remti šalių kkandidačių pastangas pasirengti bendrajai Žemės ūkio politikai (Common Agricultural Policy – C AP) ir vieningai Europos rinkai.
SAPARD turi du pagrindinius, aiškiai apibrėžtus tikslus (53):
• Padėti išspręsti prioritetines ir specifines žemės ūkio bei kaimo plėtros problemas;
• Remti acąuis communautaire įdiegimą, susijusį su CAP ir kitais žemės ūkio prioritetais.
Kasmet Europos Sąjunga SAPARD programai skiria apie 540 mln. EUR. Lietuvai skiriama 30,3 mln. EUR parama.
PHARE 2000 ESS (ekonominė ir socialinė sanglauda) programa pradėta įgyvendinti 2000 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Europos Komisijos delegacijai pasirašius Finansinį memorandumą dėl PHARE 2000 nacionalinės programos Lietuvoje. PHARE 2000 ESS programos įgyvendinimui Lietuvoje buvo skirta 18,6 mln. EUR, iš kurių 4,6 mln. EUR sudarė Lietuvos bendrojo finansavimo lėšos. Kadangi šiuo lėšų kiekiu buvo neįmanoma pasiekti pastebimo ppoveikio visai šaliai, buvo rekomenduotas “regioninio koncentravimo” principas – parama koncentruojama ne į visą šalies teritoriją, bet – atsižvelgiant į BVP (gyventojui ir nedarbo lygio rodiklius), o taip pat į administracinius gebėjimus administruoti ES paramą bei į išankstinius regionų plėtros planus – tik į atskirus regionus tuo siekiant užtikrinti didesnį lėšų panaudojimo efektą. Tokiu būdu, investicinę paramą buvo nutarta koncentruoti trijuose (Klaipėdos – Tauragės, Marijampolės ir Utenos) tiksliniuose regionuose, apimančiuose keturias apskritis.
Pasibaigus programos vykdymo laikotarpiui (2003 m. gruodžio 31 dd.) buvo įgyvendinti 295 projektai pagal 283 sutartis: 10 paslaugų projektų, 16 tiekimų projektų ir 269 subsidijų projektai, o 9 subsidijų projektai dėl įvairių priežasčių buvo sustabdyti (45, psl.7). Komisija PHARE ESS 2000 metų programos įgyvendinimą Lietuvoje su tam tikromis išlygomis vertino gerai. Programa parodė, kad per palyginus trumpą laiką Lietuvos valstybės institucijos bendradarbiaudamos tarpusavyje ir orientuotos į galutinį programos rezultatą pajėgios įgyvendinti kompleksiškus ir didelės apimties paramos projektus. Programos įgyvendinimas taip pat parodė, kad Lietuvos regionai pasirengė rengti ir teikti paraiškas ES paramai gauti. Tai sustiprina viltį, kad ES struktūrinė parama sėkmingai pasinaudos ne tik Lietuvos ekonomikos augimo centrai, bet ir labiau atsilikę regionai.
Struktūrinių fondų teikiami paramai priimti reikės pasirengti.Bendroji Europos Sąjungos ir CRE šalių regioninė politika leido pastebėti visoms šalims būdingus regioninės politikos aspektus. Kadangi regioninėje politikoje yra svarbios įstatyminė bazė ir institucinė struktūra, todėl galima apibendrinti regioninės politikos modelio struktūrą susidedančią iš trijų dalių (žr. 1 pav.):
• Įstatyminės bazės;
• Institucinės struktūros;
• Finansavimo šaltinių
REGIONINĘ POLITIKĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI
Europos Sąjungos regioninė politika
Vidiniai šalies veiksniai
REGIONINĖ POLITIKA
ĮSTATIMINĖ BAZĖ FINANSAVIMO ŠALTINIAI INSTITUCINĖ STRUKTŪRA
CENTRINIS LYGIS
REGIONINIS LYGIS
1 pav. Regioninės politikos struktūrinis modelis
Įstatyminė regioninės politikos bazė turi būti tinkamai parengta ir, reikalui esant, t. y. pasikeitus ekonominėms, socialinėms ar kitoms sąlygoms, peržiūrima. ES šalys nnarės ir šalys, siekiančios narystės Europos Sąjungoje, apibrėždamos pagrindinius savo regioninės politikos principus, vadovaujasi bendrąja ES regionine politika.
Įstatymuose apibrėžiama regioninės politikos samprata, jos tikslai, prioritetai, įgyvendinimo priemonės. Taip pat numatomos už regioninę politiką atsakingos institucijos. Koordinuojančių institucijų vaidmuo yra ženklus, kadangi nuo pastarųjų priklauso regioninės politikos įgyvendinimo kokybė.
Visose išsivysčiusiose šalyse centrinės valdžios institucijos vaidina svarbiausią vaidmenį regioninės politikos srityje. Parlamentas tvirtina visus su regionine politika susijusius įstatymus, t. y. tvirtina (arba atmeta) finansinės paramos priemones, regiono paskirtį bei decentralizacijos lygį, o taip pat kuria ar panaikina nebereikalingas regioninės politikos institucijas.
Kiekvienoje šalyje egzistuoja nuolatinės ar laikinosios parlamentinės komisijos, sprendžiančios regioninės politikos bendruosius klausimus ir specifines atskirų regionų problemas.
Parlamento patvirtintas biudžeto projektas didžia dalimi įtakoja ir regioninę politiką, nes jame būna numatomos ir lėšos regioniniam finansavimui, įvairių projektų rėmimui ir pan.
Daugelyje šalių yra priimta turėti vieną centrinę instituciją (ministeriją), kuriai pavaldžios visos kitos. Pavyzdžiui, Čekija turi net atskirą Regionų plėtros ministeriją, o Estijoje panašų vaidmenį atlieka Ministras be portfelio.
Centrinės valdžios lygio institucijos (daugeliu atvejų – ministerijos) turi didžiulius įgaliojimus, formuojant ir įgyvendinant regioninę politiką. Tačiau centrinės valdžios sprendinius neretai labai įtakoja politinės valdančiųjų partijų programos.
Regioninės institucijos (įskaitant ir regionų plėtros departamentus atskirose ministerijose) yra įtraukiamos į finansinės paramos paskirstymą, kontrolę ir priimtų ssprendimų monitoringą. Taip pat jos savarankiškai priima kai kuriuos sprendimus, pavyzdžiui, tvirtinant nedidelio biudžeto projektus ir pan. Šiuo metu Europos Sąjungos šalyse narėse vyrauja regioninės valdžios institucijų stiprinimo tendencija (31, p. 107), kuri, reikia tikėtis, ras atgarsį ir Lietuvoje. Tačiau minėtoji tendencija labiau tinka federacinėms valstybėms, o Lietuva, kaip jau buvo minėta yra unitarinė valstybė.
Išsivysčiusiose šalyse egzistuoja du pagrindimai instituciniai regioninės politikos modeliai: atskira institucija, įteigta koordinuoti regioninę politiką arba keletas už regioninės plėtros politiką atsakingų ministerijų.
Ateityje tikėtina, kad regioninė politika CRE šalyse (taip pat ir Lietuvoje) bus dviejų lygių : 1. Regioninė politika ES Struktūrinės politikos rėmuose;
2. Vidinė šalies regioninė politika.
Regioninė politika ES Struktūrinės politikos rėmuose reiškia, kad, įstojusios į Europos Sąjungą, CRE šalys turės būti pasirengusios priimti Struktūrinių fondų paramą ir tinkamai ją administruoti. ES šalys narės jau dabar yra sukūrusios Struktūrinių fondų paramos priėmimo ir valdymo mechanizmą. ES fondų valdymą numato daugiausia ES Tarybos ir Europos Komisijos reglamentai. ES reglamentų nuostatos turi būti taikomos tiesiogiai, jų perkelti į nacionalinę teisę nereikia. Tačiau Lietuva turi sukurti pakankamus administracinius gebėjimus, kad būtų tinkamai įgyvendintos reglamentų nuostatos.
Pagrindiniai reglamentai, taikomi 2000- 2006 m. programiniu laikotarpiu yra šie: reglamentas 1260/1999 “Dėl struktūrinių fondų bendrijos nuostatų”; reglamentas 1783/1999
“Dėl Europos regioninės plėtros fondo”; reglamentas 1685/2000 “Dėl išsamių taisyklių, kaip įgyvendinti Tarybos reglamento 1260/1999 nuostatas papildomai struktūrinių fondų finansuojamos veiklos išlaidoms, kad jos atitiktų papildomo finansavimo reikalavimus”; reglamentas 438/2001 “Dėl išsamių taisyklių, kaip įgyvendinti Reglamento 1260/1999 nuostatas, reglamentuojančias struktūrinių fondų paramos valdymo ir kontrolės sistemas”; reglamentas 448/2001 “Dėl išsamių taisyklių, kaip įgyvendinti Reglamento 1260/1999 nuostatas, reglamentuojančias struktūrinių fondų paramos finansinio koregavimo procedūras”; reglamentas 1159/2000 “Dėl valstybių narių vykdytinų priemonių, viešinančių ir informuojančių apie struktūrinių fondų paramą”; reglamentas 2064/1997 “Dėl iišsamių taisyklių, kaip įgyvendinti Tarybos reglamento 4253/88 nuostatas, reglamentuojančias struktūrinėmis lėšomis bendrai finansuojamos finansų kontrolę valstybėse narėse”; reglamentas 643/2000 “Dėl susitarimų, kaip taikyti eurus struktūrinių fondų biudžeto valdymo tikslais”. ES regioninės politikos programinis laikotarpis atitinka ES finansinio plano trukmę. Pirmiau buvo įgyvendinamos 1989-1993 m. (I. Deloro finansinis planas) ir 1994-1999 m. (II Deloro finansinis planas) struktūrinių fondų finansuojamos programos, o dabar – 2000-2006 m. (Darbotvarkė 2000) programos. Naujos valstybės narės, įstojusios 2004 m. į Europos Sąjungą, paramą iš ES fondų ggaus nuo 2004 iki 2006 metų. Naujos kartos programos bus pradėtos įgyvendinti 2007 metais, o kada jos bus baigtos, dar nenustatyta (40, psl.21). ES regioninės politikos įgyvendinimo išlaidos nuolat didėja. 1975 m. regioninės politikos biudžetas sudarė tik 5 proc. viso EES biudžeto, o dabar – jau apie trečdalį.
Pagrindinių ES regioninės politikos tikslų 2000-2006 m. siekiama trimis prioritetiniais tikslais. 1 tikslas – skatinti atsilikusių regionų plėtrą ir struktūrinę pertvarką. Pagal šį tikslą ES struktūrinių fondų paramą gali gauti tie NUTS II regionai, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio. NUTS klasifikacija nusako šalies susiskirstymą į statistinius – administracinius vienetus. Kiekviena šalis save dalija į penkis NUTS lygius. Toks pasidalijimas pagrinde reikalingas statistinių duomenų Europos Sąjungoje palyginamumo sumetimais, tačiau jis taikomas ir įgyvendinant kai kurias ES politikas. Lietuvos susiskirstymas yra toks: NUTS I – Lietuva, NUTS II – Lietuva, NUTS III – apskritys, NUTS IV – savivaldybės, NUTS V – seniūnijos. 1 tikslui yra skiriama 69,7 proc. vvisų ES struktūrinių fondų išmokų. Šį tikslą finansuoja visi ES struktūriniai fondai, kurie finansuoja iki 75 proc.(atskirais atvejais – ki 80 proc.) konkretaus projekto kaštų. 2 tikslas – skatinti struktūrinių sunkumų turinčių NUTS III regionų ekonominę ir socialinę pertvarką, o 3 tikslas yra skirtas švietimo, mokymo ir užimtumo politikos kryptims ir sistemoms pertvarkyti ir modernizuoti. Pagal 1 tikslą gaunanti paramą teritorija neturi teisės jos gauti pagal likusius du tikslus.
Vadovaujantis Reglamento 1260/99 28 straipsniu, struktūrinių fondų lėšos dažniausiai yra naudojamos kkaip negrąžintina tiesioginė parama (subsidija), tačiau gali būti ir kitų formų, kaip: grąžintina parama, palūkanų subsidija, garantija, įnašas bendro kapitalo pakete. Jeigu parama yra grąžinama, ji turi būti pakartotinai skirta tai pačiai paskirčiai.
Vadovaujantis Reglamento 1260/99 29 straipsniu, didžiausia galima struktūrinių fondų parama skaičiuojama, remiantis visomis bendro finansavimo reikalavimus atitinkančiomis išlaidomis. 1 tikslo atveju struktūrinių fondų lėšų dalis negali būti didesnė nei 75 proc. visų nustatytus reikalavimus atitinkančių išlaidų, bet paprastai turi sudaryti ne mažiau nei 50 proc. viešųjų nustatytus reikalavimus atitinkančių išlaidų. Jei valstybės parama skiriama privačioms įmonėms, 1 tikslo atveju struktūrinių fondų lėšų negali būti didesnė nei 35 proc. visų projekto tinkamų kaštų. Kadangi pati valstybė narė bendrai finansuoja valstybės paramos programų įgyvendinimą 25 proc., didžiausia paramos privačioms įmonėms norma gali sudaryti 46,7 proc., o likusi projektų kaštų dalis turi būti finansuojama iš privačių įmonių lėšų.
Struktūrinių fondų reglamentai numato pagrindines paramos normas, tačiau tikrosios paramos normos yra nustatomos derybų tarp Europos Komisijos ir valstybės narės metu, vadovaujantis ne tik minėtomis pagrindinėmis normomis, bet ir tokiais veiksniais:
• Specifinių problemų aštrumu;
• Valstybės narės finansiniu pajėgumu;
• Lygių galimybių bei aplinkosaugos svarba;
• Paramos ypatybėmis, atsižvelgiant į žmonių išteklius bei užimtumo plėtrą;
• Optimaliu finansinių išteklių naudojimu, tame tarpe viešųjų ir privačiųjų išlaidų derinimą.
Europos Komisijos finansiniame pasiūlyme dėl pparamos buvo numatyta, kad Lietuva 2004 – 2006 m. laikotarpiu iš ES fondų gaus 1485,05 mln. eurų , iš jų:
579,52 mln. eurų iš Sanglaudos fondo;
871,67 mln. eurų iš struktūrinių fondų 1 tikslo programai;
22,16 mln. eurų ir 11,70 mln. eurų iš INTERREG ir EQUAL Bendrijos iniciatyvų.
Visa parama sudarys mažiau nei 4 proc. Lietuvos BVP per metus, o parama iš ES Sanglaudos fondo sudarytų apie 39 proc. visos ES struktūrinės paramos Lietuvai. Bendrasis finansavimas iš ES struktūrinių fondų valstybėse narėse, kurios gauna Sanglaudos fondo paramą, sudaro apie du trečdalius bendro finansavimo reikalavimus atitinkančių išlaidų. Tad Lietuva turės skirti apie 731,44 mln. eurų (arba 1/3) bendro finansavimo, kad galėtų įsisavinti numatytus 1485,05 mln. eurų (arba 2/3) bendrojo finansavimo iš ES fondų. Maksimalus planuojamas bendro finansavimo iš Lietuvos šaltinių poreikis litais sudarytų 2525,52 mln. Lt. 2004 – 2006 metais arba 841,84 mln. Lt vidutiniškai per metus (37, psl. 5). Jei Lietuva nespės 2004 – 2006 metais įsisavinti visų jai per šį laikotarpį skirtų lėšų, tai ji galės įsisavinti dar ir 2007 bei 2008 metais, nes konkrečiais metais skirtą ES paramą galima išmokėti per trejus metus.
2004 – 2006 metų programavimo laikotarpis, kurio metu Lietuva gaus paramą iš ES struktūrinių fondų (3 metai), atitinka Lietuvos ttrijų metų daugiamečio biudžeto planavimo trukmę. Nuo 2007 m. biudžeto daugiamečio planavimo laikotarpis turėtų būti ilgesnis nei 3 metai bei turėtų atitikti naujojo ES finansinio laikotarpio trukmę (nuo 2007 m. iki dar nenustatyto laikotarpio, apie 6 – 7 metus).
Nors Lietuvoje naudojamas trijų metų planavimas, tačiau tik pirmųjų metų realiai pagrįstos lėšos yra privalomos įtraukti į programų apimtis. Todėl galima teigti, kad pilnai nėra žinoma trijų metų programų finansavimo apimtis. Nors nepanaudotos pirmųjų metų lėšos gali būti perkeltos į sekančius finansinius metus, tačiau dažnai tai atliekama sekančių metų apimčių sąskaita, todėl sumažėja 3 metams numatyta preliminari lėšų apimtis. Minėti bruožai neatitinka ES struktūrinių fondų bruožų. ES struktūrinių fondų lėšų negalima perkelti į sekančius metus, tačiau numatyta vienerių metų suma gali būti panaudota per 3 metus ir tai leidžia įgyvendinti daugiamečius projektus. ES struktūriniai fondai turi būti valdomi pagal programavimo principą, kuris reiškia, kad ES parama skiriama ne atskiriems projektams, o integruotoms, daugiametėms programoms. Nors Valstybės investicijų programos projektai yra suskirstyti pagal atitinkamus ūkio sektorius, bus reikalinga laipsniškai pereiti prie programų Valstybės investicijų programoje.
Apie Europos Regionų plėtros fondo panaudojimo teisinį reguliavimą Lietuvoje aprašysiu kitame skyriuje.
2. EUROPOS REGIONŲ PLĖTROS FONDO PANAUDOJIMO TEISINIS REGULIAVIMAS
2.1. Lietuvos regioninės politikos apžvalga
Atkūrus šalies Nepriklausomybę atsirado galimybė bei poreikis
kurti savarankišką Lietuvos regioninę politiką. Iki tol vienoda regioninė plėtra buvo užtikrinama komandinės ekonomikos priemonėmis. Tačiau dabar tenka ieškoti kitų būdų, kaip suvienodinti regionų išsivystymo skirtumus. Galimybė naudotis ES fondais ir patirtimi labai palengvintų šios problemos sprendimą. Prisitaikyti prie ES struktūrinės politikos reikalavimų nėra lengva, nes mūsų šalies regioninė politika dar tik kuriama.
Kalbant ekonominiais terminais, regioninei politikai yra svarbūs tiek nacionaliniai, tiek ir regioniniai indikatoriai, kadangi ES paramos programos traktuoja Lietuvą kaip vieną regioną. Į regioninius skirtumus taip pat tturi būti atsižvelgta regioninės politikos ir ES struktūrinių fondų kontekste. ES šalių patirtis parodė, kad dalyvavimas struktūrinėje politikoje dar neužtikrina sėkmingos socialinės ir ekonominės plėtros. Investavimas į turtingus rajonus gali atnešti didesnės ekonominės naudos visai šaliai, tačiau investavimas neturtinguose regionuose gali padėti jiems plėtotis, naudoti vietinius išteklius, kurti naujas darbo vietas. Šis klausimas yra vienas iš labiausiai diskutuotinų, sprendžiant regionų finansavimo problemas. Tačiau, kad ir kokia menka būtų investicijų grąža atsilikusiuose regionuose, politikai niekuomet neleis jų ignoruoti, nes tokia pozicija ggalėtų ženkliai pakenkti jų populiarumui. Geriausių rezultatų pasiekė tos valstybės, kurios turėjo savą plėtros strategiją ir ES paramą naudojo būtent jai įgyvendinti (pvz., Airija, Portugalija). Kai kurie kiti regionai (didžioji Graikijos dalis, pietų Italija) nesugebėjo pasiekti didesnių laimėjimų, nors iš EES gavo ir tebegauna panašią paramą.
Regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo principai yra apibrėžti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame 1998 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 902 “Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų”(16, psl. 66) :
• Koordinavimo principas. Regioninės politikos įgyvendinimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo įvairių suinteresuotų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos koordinavimo – visų pirma planuojant investicijas iš viešųjų šaltinių. Institucinė koordinavimo sistema jau veikė per pirmojo Nacionalinio socialinės-ekonominės plėtros plano rengimo, tačiau ji dar turi būti tobulinama, aiškiau apibrėžiant atskirų institucijų kompetenciją ir paskirstant funkcijas derinimo procese.
• Partnerystės, vietos iniciatyvos principas. Reali ekonominė plėtra vykdoma regionų ir vietos lygmenimis. Privačios iniciatyvos partnerystė bei vietos valdžios iniciatyva yra vienas svarbiausių efektyvios regioninės politikos efektyvaus įgyvendinimo veiksnių.
• Vietinio augimo ir laikinumo principas. Šie ttarpusavyje susiję principai rodo, jog svarbiausias regioninės politikos tikslas – prisidėti prie verslo ugdymo ir plėtros vietose, kad kiekviename regione būtų sukurtas pakankamai stiprus ekonominis potencialas (šis principas neįgyvendinimas, jeigu, pvz., didžioji darbo jėgos dalis rajone / miestelyje yra priklausoma nuo darbo vietų per centrinį biudžetą finansuojamose įstaigose – ligoninėse, mokyklose ir t.t.). Regioninė politika turi būti tik laikina priemonė šiam potencialui sukurti ar paskatinti.
• Koncentravimo principas. Bus remiamos tik iš anksto atrinktos sritys, nurodytos nacionaliniame socialinės-ekonominės plėtros plane, į kkurį jos įtraukiamos, planuojant ateinančio laikotarpio šalies ūkio ir regionų ūkio plėtrą.
Savo struktūrinės paramos administravimui ES kelia konkrečius reikalavimus: tai finansinių srautų kontrolė, atskaitomybė, atitikimas ES aplinkos apsaugos, lyčių lygybės ir kitoms politikoms. Šie reikalavimai turi būti įgyvendinti visoje šalyje. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1783/1999, priimto 1999 m. liepos 12 d. “Dėl Europos regioninės plėtros fondo” 2 straipsnyje numatyta, kad “Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) taip pat padeda skatinti tvarią plėtrą ir kurti nuolatines darbo vietas”. Tačiau politikos prioritetus nustato ir sprendžia pirmiausia pati šalis.
Lietuvos regioninės politikos tikslai (16, psl. 66):
• remti rinkos ekonomikos plėtrą visuose šalies regionuose bei sudaryti reikiama ilgalaikes plėtros sąlygas;
• formuoti infrastruktūrą, atitinkančią socialinius, ekonominius bei aplinkos apsaugos reikalavimus;
• mažinti regionų gyvenimo, ekonominių, kultūros ir išsimokslinimo sąlygų skirtumus.
Iš pateiktų Lietuvos regioninės politikos tikslų matyti, kad regionų plėtra turi būti vykdoma nuosekliai, planingai. Labai svarbu suformuoti lanksčią regionų plėtros politiką, jautriai reaguojančią į ekonominius, socialinius ir politinius pokyčius. Integruotos plėtros politika turi siekti išlaikyti balansą tarp pramonės, žemės ūkio, statybos ir kitų veiklų, paslaugų sferos vystymo, gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir saugojimo bei patvarios socialinės – kultūrinės plėtros. Vienas iš svarbiausių regioninės politikos tikslų yra išlyginti atskirų regionų ekonominį lygį, naudojant visumą priemonių, kuriomis siekiama eefektyviai paskirstyti išteklius ir sudaryti sąlygas, kuo geriau juos panaudoti ekonominei socialinei ir aplinkosauginei regionų plėtrai. Tuo tarpu Lietuvoje yra dideli tiek gamtinių, ekonominių ir socialinių – demografinių veiksnių skirtumai, tiek ir ekonominės – socialinės raidos netolygumai. Todėl labai aktualu parinkti moksliniu pagrindu diferencijuotas plėtros rėmimo priemones, tuo formuojant ir įgyvendinant tikslinę valstybės regioninę politiką.
Lietuvos regioninės politikos uždaviniai:
• skatinti regionų bei vietos bendruomenių iniciatyvą regioninės plėtros srityje;
• rengti bei įgyvendinti regionų plėtros programas;
• bendradarbiauti su kitų šalių regionais;
• visose šalies apskrityse sudaryti palankias sąlygas socialinei ir ekonominei plėtrai;
• remti verslo restruktūrizavimą, mažinti nedarbą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnyje parašyta: “Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė” (1, psl. 30). 1995 m. buvo įsteigtos naujos valdymo institucijos – apskričių viršininkų administracijos, kurios yra tarpinė grandis tarp aukščiausiosios ir vietinės valdžios. Apskričių svarba išaugo, įgyvendinant regioninės plėtros uždavinius. Apskričių veiklos sfera turėtų būti – regioninė socialinė ir ekonominė plėtra ir turėtų būti perduotos tos funkcijos, kurias gali efektyviau įgyvendinti apskrities, o ne valstybės ar savivaldybės valdžia.
Regioniniai skirtumai
Ankstesnis centralizuotas ekonomikos planavimas, nepaisant visų jo trūkumų, užtikrino beveik vienodą visos Lietuvos vystymąsi. Pereinant į rinkos ekonomiką ėmė ryškėti gana dideli regionų skirtumai. Lietuvos respublikos teritoriją sudaro 10 apskričių, turinčių savo administraciją bei 60 savivaldybių. Šiuo metu ssvarstomos apskričių reformos galimybės ir po kelerių metų vietoje minėtų institucijų turėsime gal būt nuo 80 iki 90 savivaldybių.
Regioninės plėtros įstatymas taip pat numato, kad nacionalinei regioninei politikai įgyvendinti, be apskričių, gali būti sudaromi ir kitokio dydžio regionai, kaip pvz.: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 287 yra sudarytas Ignalinos atominės elektrinės regionas iš dalies Utenos apskrities: iš Ignalinos ir Zarasų rajonų bei Visagino savivaldybių.
Pereinamasis į rinkos ekonomiką laikotarpis skirtingus Lietuvos regionus paveikė įvairiai – atsižvelgiant į jų ekonominę struktūrą šio laikotarpio pradžioje ir į geografinę padėtį. Be to, mažėjant valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek investicinių sprendimų prasme), tiesioginės laisvosios rinkos investicijos daugiausia buvo skirtos labiausiai išsivysčiusiems regionams. Investicijos natūraliai ėmė kauptis ten, kur jos davė daugiausia pelno. 2/3 tiesioginių užsienio investicijų tenka Vilniaus ir Klaipėdos apskritims (pirmiausia Vilniaus ir Klaipėdos miestams), pridėjus Kauno apskritį šis rodiklis išauga iki 80 proc., o pvz., Utenos bei Marijampolės apskrityse užsienio investicijos labai mažos. Tiesioginės užsienio investicijos parodo teritorijos patrauklumą investuotojams, t. y. ar jiems teritorija yra tinkama plėtoti ar perkelti verslą. 2004 m. sausio 1 d. tiesioginės užsienio investicijos (toliau tekste-TUI) vienam gyventojui vidutiniškai Lietuvoje sudarė 3976 Lt, Vilniaus apskrityje –8127 Lt, t. y. 2 kartus
didesnės nei vidutiniškai Lietuvoje. Mažiausios TUI/gyv. 2004 m. pradžioje buvo Tauragės apskrityje (170 Lt) (27, psl.3). Tai sukėlė nemažus regioninius užimtumo skirtumus.
Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, 2001 m. užimtumo lygis 15-64 m. amžiaus grupėje buvo žemiausias Alytaus ir Marijampolės apskrityse – 53,5 % ir 54,6 %. Aukščiausias užimtumo lygis šioje amžiaus grupėje – Klaipėdoje (61 %) ir Vilniuje (58,9 %). Daugelyje apskričių (ypač Tauragės ir Marijampolės) daug užregistruotų dirbančių asmenų dirbo žemės ūkyje, jų veikla paprastai buvo žemdirbystė, leidžianti tik iišgyventi. Ūkininkavimas yra daugelio kaimo savivaldybių pagrindinė ekonominė veikla. Kaimo gyvenamosioms vietovėms Lietuvoje kyla daug struktūros problemų (pvz., mažas vidutinio ūkio dydis, investicijoms skirtų išteklių trūkumas, žemas našumas, menka viešųjų paslaugų infrastruktūra, gyventojų mažėjimas ir įvairūs socialiniai sunkumai).
Nedarbo duomenys įvairiose apskrityse skiriasi. Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, aukščiausias nedarbo lygis 2001m. buvo Alytaus (21,9 %) ir Šiaulių (19,1 %) apskrityse, žemiausias – Panevėžio (14,2 %) ir Vilniaus (15,6 %) apskrityse (19, psl. 113).
Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje 2001 m. buvo 117 %, o Europos Sąjungos valstybėse narėse tik 7,6 %, atitinkamai užimtumo lygis Lietuvoje –57,7 %, o Europos Sąjungos valstybėse narėse -64 % (1 priedas).
Vertinant kompleksiškai regionų socialinę ir ekonominę būklę pagal pirmiau išnagrinėtus rodiklius galima teigti, kad:
• Regioniniai socialiniai ir eekonominiai skirtumai didėjo;
• Didėja Vilniaus apskrities atotrūkis nuo kitų apskričių, ypatingai didėja skirtumas tarp – Vilniaus apskrities ir Tauragės, Telšių bei Marijampolės apskričių;
• Arčiausiai pagal minėtus rodiklius – Lietuvos vidurkio, yra Kauno ir Klaipėdos apskritys.
Apskričių viršininkų administracijos nėra atsakingos už ekonomines funkcijas, išskyrus teritorinį planavimą ir apskrities plėtros vizijos sukūrimą. Nepaisant to, apskritys yra aiškiai apibrėžtos administracinės struktūros. Dėl šios priežasties regioninės plėtros kontekste jas buvo imta tapatinti su regionais. Regioninės plėtros įstatymas numato, kad apskričių ir regionų ribos sutampa, nebent Vyriausybė nuspręstų kitaip (2).
Lietuvoje ypač ryškūs vidiniai regionų skirtumai. Regioninių skirtumų pagrindiniai vertinimo kriterijai: BVP, tenkančio vienam gyventojui, nedarbo lygis, socialinio aprūpinimo skirtumai (darbo užmokestis), tiesioginės užsienio investicijos, įmonių skaičius, produkcijos pardavimai, infrastruktūros skirtumai, kaip pvz., Tauragės apskrities BVP 1 gyventojui ttesiekia 60 proc. Lietuvos vidurkio. Vidutinis metinis nedarbo lygis Lietuvoje 2003 metais buvo 10, 3 proc., lyginant su Mažeikių rajono (20,3 proc.) ir Druskininkų (22,2 proc.) savivaldybėse buvo 2 kartus didesnis už Lietuvos vidurkį, o Trakų rajono (4,9 proc.) ir Vilniaus miesto (5,0 proc.) savivaldybėse – 2 kartus mažesnis. Savivaldybių biudžeto potencialios pajamos vienam gyventojui atspindi pajėgumą teikti viešąsias paslaugas. Šio rodiklio vidurkis 2003 m. Lietuvoje sudarė 487 Lt. Lyginant savivaldybes pastebima didelė šio rodiklio diferenciacija –Vilniaus ir Alytaus rajonų ssavivaldybėse biudžetų potencialios pajamos vienam gyventojui 2003 metais buvo daugiau kaip 3 kartus mažesnės už Lietuvos vidurkį, o Neringos miesto savivaldybėje – 5 kartus didesnės (27, psl. 6).
Kai kuriuose Lietuvos regionuose, kaip Tauragės, Marijampolės, Telšių, Utenos patiriami ekonominiai sunkumai turi aiškių socialinių padarinių. Tokios problemos kaip skurdas, socialinė atskirtis, priklausomybė nuo socialinio draudimo sistemos ir bloga gyvenimo kokybė turi labai didelę įtaką tose savivaldybėse, kuriose ekonomikos plėtra vyksta vangiai. Nacionalinei regioninei politikai įgyvendinti svarbūs yra žemesnieji valstybės teritorijos administraciniai vienetai –savivaldybės. Šių teritorinių darinių bendruomenėms yra suteikta vietos savivaldos teisė.
Įvairių regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai negali būti pašalinti vien privataus sektoriaus pastangomis. Verslui tiesiog naudingiau koncentruotis turtingesniuose šalies regionuose, kur išvystyta infrastruktūra ir susitelkusi kvalifikuota darbo jėga. Daugelio pasaulio šalių patirtis rodo, kad atsiliekantiems regionams gali padėti tik nuosekliai valstybės vykdomos priemonės. Todėl ir yra kuriama Lietuvos nacionalinė regioninės plėtros politika. Tai nėra ilgalaikė garantuota parama atsiliekantiems regionams, o veikiau investicinės priemonės, galinčios sutelkti pradinį postūmį ir galimybę tiems regionams patiems konkuruoti rinkos sąlygomis.
Užimtumo, įmonių veiklos pertvarkymo, kitas aktualias problemas sprendžia apskritys bei savivaldybės. Be abejo, joms reikia ir centrinės valdžios dėmesio. Pirmiausia valstybė galėtų kurti palankią finansinę bei institucinę aplinką, skatinančią privatų verslą, kitas iniciatyvas.
Iki šiol ddar nepatvirtintas socialinių –ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvos (planas) 2004-2006 metais, kaip numatyta Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, priimtame 2002 m. gruodžio 10 d. Tai būtų vienas iš strateginio planavimo dokumentų, kuriame nurodomi siūlomų išskirti probleminių teritorijų plėtros strateginiai tikslai, uždaviniai, teiktinos valstybės pagalbos kriterijai ir pasiūlymai dėl regionų, turinčių atskirų ūkio šakų (sektorių) specifinių regioninių ir vietinių problemų, kurios spręstinos per ūkio šakų (sektorių) plėtros programas. Plano formą, jo rengimo, svarstymo ir tvirtinimo tvarką nustato Regioninės plėtros įstatymas: plano formą nustato 9 straipsnio 2 dalis, rengimo, svarstymo ir tvirtinimo tvarką nustato 9-13 straipsniai.
Plano projektą parengė Vidaus reikalų ministerija – institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą. Jis apsvarstytas Nacionalinės regioninės plėtros tarybos posėdyje, kuris įvyko 2004 m. birželio 28 d. Planas yra parengtas, siekiant mažinti regioninius socialinius ir ekonominius netolygumus 2004-2006 metais. Jame yra atlikta socialinės ir ekonominės būklės bei plėtros tendencijų lyginamoji analizė regionuose – apskrityse, naudojant šiuos makroekonominius rodiklius (27, psl. 2):
• bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui (BVP/gyv);
• tiesiogines užsienio investicijas vienam gyventojui (TUI/gyv);
• vidutinį metinį nedarbo lygį (VMNL);
• vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (VMDU).
Vertinant kompleksiškai regionų socialinę ir ekonominę būklę pagal minėtus rodiklius, Lietuvos apskritis būtų galima suskirstyti į tris grupes:
1. Santykinai geros būklės regionai (šiai grupei galima priskirti Vilniaus apskritį);
2. Artimos Lietuvos vvidurkiui būklės regionai (šiai grupei galima priskirti Kauno ir Klaipėdos apskritis);
3. Santykinai blogos būklės regionai (šiai grupei galima priskirti Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės, Telšių ir Utenos apskritis, keturias iš jų galima įvardinti, kaip depresines (Alytaus, Marijampolės, Tauragės ir Telšių apskritys).
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. balandžio 8 d. priėmė nutarimą Nr. 428 “Dėl probleminių teritorijų išskyrimo kriterijų”. Nustatė šiuos probleminių teritorijų išskyrimo kriterijus:
• Pardavimai vienam gyventojui (litais) yra mažesni už šalies vidurkį;
• Tiesioginės užsienio ir materialinės investicijos vienam gyventojui (litais) yra mažesnės už šalies vidurkį;
• Nedarbo lygis (procentais) yra 25 procentais aukštesnis už šalies vidurkį;
• Ekonominio aktyvumo rodiklis – ekonomiškai aktyvių gyventojų ir visų 15-64 metų teritorijos gyventojų skaičiaus santykis (procentais) – yra mažesnis už šalies vidurkį;
• Gyventojų migracija iš probleminės teritorijos (procentais) yra didesnė už šalies vidurkį.
Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepatvirtino probleminių teritorijų sąrašo. Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2004 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 4-346 patvirtino probleminių teritorijų sąrašą. Į probleminių teritorijų sąrašą įtraukė 14 savivaldybių, kaip pvz., Mažeikių, Kelmės, Skuodo, Rokiškio, Švenčionių ir kitas, kuriuose bedarbių procentas yra 75 ir daugiau aukštesnis nuo darbingo amžiaus gyventojų už šalies vidurkį.
Vadinasi, galima teigti, kad nėra aiškumo dėl regionų plėtros politikos diferencijavimo regioniniais lygiais, neparengti veiksmingi regionų plėtros tikslinio finansavimo kriterijai ir mechanizmai.
Nepakankamas kaimo regioninės plėtros integruotumas su bendrąja regiono ir regiono miestų plėtra. Kaimo plėtros regioninės programos rengiamos visiškai nederinant ar mažai jas derinant su bendrosiomis regionų plėtros ar regionų miestų plėtros programomis. Taip pažeidžiamas regiono teritorinio vientisumo ir regiono miestų ir kaimo vietovių ekonominio ir socialinio integralumo principas.
Regioninę politiką Lietuvoje sudaro du komponentai: nacionalinės regioninės politikos formavimas ir įgyvendinimas, kurios pagrindinis tikslas yra išsivystymo skirtumų tarp Lietuvos regionų sumažinimas; bei ES regioninės politikos principų įgyvendinimas. Pastarasis yra glaudžiai susijęs ssu pasirengimu ES Struktūrinių fondų administravimu.
Regioninės politikos formavimas, jos pritaikymas ES teisės aktams ir funkcijų pasiskirstymas vyko etapais (žr. 2 lentelę). Iš pateiktų duomenų 2 lentelėje, Lietuvoje galima išskirti keletą regioninės politikos formavimo etapų: 2 lentelė
Regioninės politikos formavimo etapai
Veiksmų laikotarpis Veiksmų pobūdis Pagrindiniai rezultatai
1997-1998 ES regioninės ir struktūrinės politikos bei reikalavimų analizė struktūrinių fondų kontekste; diskusijos nacionalinės regionų plėtros politikos klausimais; regioninės politikos gairių sukūrimas. Sukurtos darbo grupės; išleistos ir Vyriausybės patvirtintos Regioninės politikos gairės.
1998-2000 Buvo išleistas ir Seimo priimtas Regionų plėtros įstatymas; Vyriausybinė Europos integracijos komisija ppatvirtino pirmąjį Nacionalinį plėtros planą; buvo apsvarstytos integruotos plėtros, investicijų ir biudžeto planavimo koncepcijos. Pradėjo veikti Regionų plėtros įstatymas, EK patvirtino Nacionalinį plėtros planą, EK pastebėjo ryškų progresą Lietuvos regioninės politikos formavime.
2001-2002 Visas dėmesys sutelktas ties finansavimo ir valdymo procedūromis; integruotos pplėtros planavimo mechanizmų kūrimas; Lietuvos derybinės pozicijos parengimas.; naujo Regionų plėtros įstatymo rengimas. Parengta regionų plėtros planų rengimo metodika; rengiami regionų plėtros planai; pradėjo veikti naujos redakcijos Regionų plėtros įstatymas.
2003- Pasirengimas ES struktūrinių fondų administravimui Parengtas BPD projektas; pradėtas ūkio šakų plėtros regioniniu aspektu koordinavimas
1) Iki 1997 m. – regioninė politika suprantama kaip teritorinių – administracinių vienetų funkcijų bei atsakomybės sričių nustatymas. Pirmuoju teisės aktu, iš dalies reguliuojančių ir regioninę politiką, galima laikyti Teritorijų planavimo įstatymą (3). Šis dokumentas numatė teritorinio planavimo būtinybę. Regioninės politikos uždaviniu laikomas šalies regionų išskyrimas, t.y. teritorinis-administracinis suskirstymas. Tačiau netolygioms regionų raidos problemoms spręsti vien teritorijų planavimo nepakanka. Valstybės investicinių programų planavimas ir įgyvendinimas, darantis didžiausią poveikį regioninei plėtrai, priklauso visų pirma regioninės politikos sričiai. Galima teigti, kad iiki 1998 m. Lietuvoje nebuvo nei regionų politikos priemonių, atskirų nuo kitų socialinės ir ekonominės plėtros priemonių, nei už regionų politiką atsakingų institucijų. Apie tai 1997 m. Europos Komisijos dokumente “Agenda 2000” konstatuojama, kad Lietuvoje regioninė politika neegzistuoja ir nevykdoma (tokia, kaip suvokiama ES). Įstatymų ir kitų teisinių dokumentų trūkumas buvo svarbi kliūtis šalies regionų socialinei ir ekonominei plėtrai.
2) 1998-2000 m. – pripažįstamas reikalingumas aktyviai vykdomai regioninei politikai, orientuotai į ekonominių ir socialinių išsivystymo skirtumų mažinimą. Teisės aktas, reguliuojantis regioninę politiką, &– Lietuvos regioninės politikos metmenys – buvo priimtas tik 1998 metais. Regioninė politika suprantama horizontaliu požiūriu, kaip: “valstybės įgyvendinama regionų atžvilgiu diferencijuota veikla, kuria siekiama subalansuoti visų šalies regionų socialinės-ekonominės plėtros sąlygas. Regioninė politika yra neatskiriama ūkio šakose bei socialinėje srityje vykdomos valstybės politikos dalis, ji yra koordinuojamojo pobūdžio” (apibrėžimas pagal 1998 07 21 priimtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 902 “Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų”) .
3) Nuo 2000 m. vidurio – suvokimas regioninės politikos kaip savarankiškos, vertikalaus, intervencinio pobūdžio politikos. Tai atsispindi 2001 m. liepos 20 d. priimtame Lietuvos Respublikos Regioninės plėtros įstatyme.
4) Nuo 2001 m. – naujai peržiūrima regioninės politikos samprata bei tikslai. Iš dalies tai susiję su ES požiūrio į paramą Lietuvos regionams pasikeitimu – nuo 2000 m. pereita prie centralizuoto PHARE 2000 programos valdymo modelio. Lietuva, kaip ES narė, laikoma vienu regionu, gaunančiu paramą pagal 1 Tikslo programą. Šiuo metu derinami vertikalus (regioninė politika kaip savarankiška politika) ir horizontalus (koordinuojamojo pobūdžio regioninė politika) požiūriai. Regioninę politiką siekiama vykdyti per atskirų ūkio šakų strategijas ir programas, į kurias integruotas regioninis matmuo (horizontalusis požiūris); regionines programas specifinėms regioninėms problemos spręsti (vertikalus požiūris); vietines ir regionines plėtros iniciatyvas, finansuojamas iš savivaldybių biudžetų (vertikalus požiūris).
Reikia pažymėti, kad regioninės politikos formavimo procese 1997-1999 mm. dominavo konkretūs veiksmai. Pavyzdžiui, 1997 m. procesas koncentravosi ties regioninės plėtros gairėmis, 1998-1999 m. ties įvairių darbo grupių kūrimu, probleminėmis diskusijomis, konferencijų ir seminarų organizavimu, Regionų plėtros įstatymo rengimu, o antroje 1999 m. pusėje ties pirmojo (preliminaraus) Nacionalinio plėtros plano rengimu. Toks reiškinys lengvai gali būti paaiškintas personalo stoka. Tik 2000 m. veikla tapo įvairiapusiškesnė, tačiau tam įtakos turėjo PHARE techninė pagalba.
Visa Lietuvos regioninė politika buvo sukoncentruota ties pasiruošimu administruoti struktūrinių fondų lėšas – ISPA, SAPARD ir PHARE ekonominės bei socialinės sanglaudos iniciatyvas. Be kita ko, nemenkas dėmesys buvo skiriamas „tikslinių regionų“ išskyrimui.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad bendroji šalies regioninė politika (nacionalinė regioninė politika) buvo pagrįsta PHARE socialinės ir ekonominės sanglaudos iniciatyva. Ši iniciatyva buvo vienintelis realus regioninės politikos finansavimo šaltinis. Teoriškai, jei jau buvo priimtas Regionų plėtros įstatymas, reglamentuojantis Nacionalinio regionų plėtros plano rengimą, finansavimas turėjo būti tik iš nacionalinių šaltinių, tačiau tuo metu netgi sektorinėms programoms trūko lėšų.
Regioninės politikos koncepcija svyravo kartu su PHARE programos svyravimais. Kadangi PHARE 2000 reikalavo regioninės koncentracijos, Regioninės plėtros įstatymas buvo susijęs su šia programa. Tačiau kuomet PHARE 2001 pradėjo atsiriboti nuo regioninio požiūrio, tikslinių regionų svarba sumažėjo, o pagal PHARE 2002 programą parengti du projektai nacionaliniu lygiu – verslo plėtrai iir mokymams, nebeskiriant daugiau dėmesio tiksliniams, remtiniems regionams.
Vis dėlto, remiantis PHARE 2000 iniciatyva, 14 milijonų EUR (plius finansavimas iš nacionalinių šaltinių) buvo paskirstyta tarp trijų tikslinių regionų. 2001-2002 m. nacionalinė regionų plėtros politika buvo sukoncentruota ties trimis tiksliniais regionais, kurie buvo išrinkti pagal PHARE reikalavimus ir Vyriausybės siūlymus. Tai:
• Klaipėda –Tauragė
• Marijampolė
• Utena.
Kaip rašoma 2000-2002 Nacionaliniame plėtros plane, tiksliniai regionai buvo parinkti, remiantis dviem rodikliais – pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui ir nedarbo lygį. Lietuvai iškyla būtinybė regioninę politiką reglamentuojančius teisės aktus suderinti su ES normomis.Ypatingai šis procesas suaktyvėjo – ruošiantis administruoti struktūrinių fondų paramą:
• Priimtas Regioninės plėtros įstatymo pakeitimo įstatymas;
• Parengta Regionų plėtros programa;
• Parengta Regioninių plėtros planų rengimo metodika.
• Išskirtos problemines teritorijos.
• Sudaryta Nacionalinės regionų plėtros taryba.
• Funkcionuoja Regionų plėtros tarybos.
• Parengtas Bendrojo programavimo dokumentas.
• Patvirtintos ES Struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje taisyklės ir institucinė atsakomybė.
• Sukurtos atitinkamos struktūrinių fondų lėšų administravimo institucijos.
Regioninės politikos Lietuvoje ateities perspektyvos gali būti apibrėžtos, kaip įstatyminio pagrindo bei institucijų plėtra. Šiuo metu yra iš dalies jau parengta įstatyminė bazė ir baigiamos kurti atitinkamos institucijos. Regioninės plėtros įstatymo nuostatoms įgyvendinti apskrityse veikia Regiono plėtros tarybos, sudaryta Nacionalinė regioninės plėtros taryba, patvirtinti juos nuostatai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003m. balandžio 14 d. nutarimu Nr.465). ES Struktūrinių fondų paramai administruoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11
d. nutarimu Nr.1166 “Dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje” patvirtintos Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje taisyklės (21). Šios Taisyklės nustato ES struktūrinių fondų lėšas administruojančių institucijų (vadovaujančiosios, mokėjimo, tarpinės, įgyvendinančiosios institucijų, Priežiūros komiteto) funkcijas ir atsakomybę.
2.2. Plėtros strategija ir prioritetai
Lietuva iki 2015 metų pagal pagrindinius socialinius ir ekonominius rodiklius bus pasivijusi turtingesnes ES valstybes nares. Apskričių skirtumai bus sumažinti arba (geriausiu atveju) pašalinti. Taip pat Lietuvai teks svarbus ir savitas vaidmuo Europos Sąjungoje ir Baltijos bbei Vidurio ir Rytų Europos regione.
Kadangi ES struktūrinių fondų požiūriu Lietuva yra vienas regionas, 2004-2006 metais Lietuva visų keturių ES struktūrinių fondų paramą gaus vienos, taip vadinamo, I-ojo paramos tikslo programos pagrindu. Ši programa pagal Lietuvos 21-os derybinės pozicijos įsipareigojimus dėl Regioninės politikos ir struktūrinių priemonių bus įtvirtinta Bendruoju programavimo dokumentu (toliau tekste – BPD).
Bendrasis programavimo dokumentas – tai bendrasis dokumentas, kurį patvirtino Komisija ir kuriame pateikta ta pati informacija, kuri yra Bendrijos paramos dokumente bei veiksmų programoje. Jei pparama iš ES struktūrinių fondų programinio laikotarpio metu yra didesnė nei 1 mlrd. eurų arba nedaug viršija šią sumą, taikoma paprastesnė procedūra – ES valstybė narė gali pateikti Bendrojo programavimo dokumento projektą bei parengtą Bendrojo programavimo dokumento priedą. (žr.2 pav). <
Sudėtingesnė procedūra Paprastesnė procedūra
Plėtros planas
Bendrijos paramos
Dokumentas
Veiksmų programa Bendrasis programavimo dokumentas
Programos priedas Programos priedas
2 pav. Pagrindinės ES struktūrinių fondų programavimo procedūros (42, psl. 27)
Programų priedas – tai dokumentas, įgyvendinantis paramos strategiją ir prioritetus, kuriame yra pateikta išsami informacija apie priemones. Jis siunčiamas Komisijai susipažinti. Kadangi parama Lietuvai iš ES fondų 2004 – 2006 metais sudarys apie 800 mln. eurų, Lietuva Europos Komisijai pateikė Bendrojo programavimo dokumentą.
Bendrasis programavimo dokumentas (BPD) 2004 –2006 metais tai svarbus indėlis prie regioninės plėtros. Bendrasis programavimo dokumentas (BPD) buvo parengtas atsižvelgiant į Lietuvos viziją ilgalaikėje perspektyvoje per artimiausius 10-15 metų.
Šiai vizijai paremti Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje ir dviejuose kituose dokumentuose – Nacionaliniame susitarime siekiant ekonominės ir socialinės pažangos ir Valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje &– yra pateikta bendra struktūra. 1 užduoties BPD vizija atitinka šią struktūrą ir siekiant platesnių tikslų akcentuoja šio dokumento reikšmingumą.
ES valstybės narės ar jų regionai yra atsakingi už programavimo dokumentų rengimą. Programavimo dokumentus turi parengti ir Europos Komisijai pateikti ES valstybės narės paskirta atsakinga nacionalinio, regioninio arba kito lygio institucija. Kiekviena ES narė turi paskirti už programavimą atsakingą instituciją Pavyzdžiui, už pirmojo uždavinio programos programavimo dokumentų rengimą Airijoje atsako Finansų departamentas, Portugalijoje – Planavimo ministerija, Lietuvoje – Finansų ministerija. KKoordinuojanti institucija turi organizuoti programavimo procesą. Programavimo dokumentų rengimui koordinuoti įkuriamos darbo grupės, kuriuose dirba įvairių institucijų atstovai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 188 buvo sudaryta Bendrojo programavimo dokumento (BPD) rengimo Priežiūros komisija, kuri atliko BPD rengimo priežiūrą ir Bendrojo programavimo dokumento rengimo darbo grupė, kuri rengė BPD. BPD darbo grupės sekretoriato funkcijas atliko Finansų ministerijos Finansinės paramos departamento Pasiruošimo ES struktūrinių fondų valdymui skyrius. BPD darbo grupės sudėtyje buvo Finansų ministerijos, kitų ministerijų atstovai, taip pat buvo sudaryti BPD darbo grupės pogrupiai (pramonė ir verslas, žemės ūkis, turizmas, moksliniai tyrimai, švietimas, mokymas ir užimtumas, informacinė visuomenė, transportas, aplinkosauga, energetika, ryšiai, sveikatos apsauga,vietos infrastruktūra).
Priežiūros komisija 2002 m. kovo 4 d. posėdžio sprendimu Nr.1 patvirtino BPD rengimo tvarkaraštį. BPD projektui 2003 m. sausio 24 d. iš esmės pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas, o 2003 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos 2004-2006 metų Bendrojo programavimo dokumento”, kuriuo pritarė BPD projektui. Šis nutarimas taip pat įpareigojo Finansų ministeriją pateikti BPD projektą Europos Komisijai.
Kad Bendrasis programavimo dokumentas būtų priimtinas Europos Komisijai, jis turi tenkinti minimalius Europos Komisijos reikalavimus, jie apima šią informaciją: kiekybinis esamos situacijos aprašymas, tinkamos strategijos aprašymas bei prioritetai, atsižvelgimas įį Europos Komisijos rekomendacijas, integruotas ex-ante įvertinimas, tinkami rodikliai, atitikimas kitas Bendrijos politikas (aplinkos apsauga, viešieji pirkimai ir t. t.), finansinė lentelė, papildomumo lentelė, valdymo ir kontrolės sandaros aprašymas, konsultavimosi su partneriais veiksmai, priežiūros ir vertinimo sandaros aprašymas, viešumo veiksmai.
Pagrindinės Bendrojo programavimo dokumento dalys yra šios: esamos padėties aprašymas, strategija ir prioritetai bei finansinės lentelės (3 pav.).
Esama būklė Kur mes esame?
Vizija ir uždaviniai Kur mes norime nueiti?
Prioritetai ir priemonės Kaip mes ten pateksime?
Finansinės lentelės Kiek mes turime lėšų?
3 pav. Bendrojo programavimo dokumento pagrindinės dalys (42, psl. 33)
Bendrasis programavimo dokumentas yra strateginis, jame pateikiamas tik trumpas siūlomų priemonių aprašymas. Išsamesnė informacija apie priemones turi būti pateikta programos priede, kuris laikomas operacinio pobūdžio dokumentu.
Patvirtinus Bendrąjį programavimo dokumentą paramai gauti pagal I tikslą, kuriame numatytas finansinis planas suskirstytas pagal kiekvienų metų plėtros prioritetus, Europos Komisija įsipareigoja valstybei narei sumokėti finansiniame plane numatytą pinigų sumą. ES struktūrinių lėšų finansų valdyme yra vartojamos dvi sąvokos: įsipareigojimas ir mokėjimas. Pagal Reglamento 1260/99 31 ir 32 straipsnius mokėjimai gali būti avansiniai, tarpiniai ir galutiniai. Realiai mokėjimo institucijoms iš pradžių pervedama tik 7 proc. avansu struktūrinių fondų lėšų pagal Bendrąjį programavimo dokumentą skirtai paramai. Jei per 18 mėnesių nuo Bendrojo programavimo dokumento patvirtinimo Europos Komisija negauna mokėjimų paraiškos, ppateisinančios šio avanso panaudojimą, avansas turi būti grąžinamas Komisijai.
Europos Regionų plėtros fondo lėšos, kaip ir kitų ES struktūrinių fondų lėšos, kartu su Nacionalinėmis ir kitomis lėšomis yra naudojamos atskiriems projektams įgyvendinti, o išlaidas patvirtinančios sąskaitos yra siunčiamos mokėjimo institucijai kaip reikalavimas pervesti kitą įpareigotos sumos dalį, kuri lygi pateiktų sąskaitų vertei. Tarpinis mokėjimas yra skirtas padengti jau padarytas ir mokėjimo institucijos patvirtintas struktūrinių fondų išlaidas, remiantis programos priede pateiktu finansiniu planu. Jei tarpinio mokėjimo paraiška yra priimtina, Europos Komisija pavedimą turi atlikti per du mėnesius. Mokėjimo paraiškos teikiamos organizuotai, t. y. tris kartus per metus, paskutinį kartą – ne vėliau kaip spalio 31 d. Visi tarpiniai mokėjimai kartu su avansu negali sudaryti daugiau kaip 95 proc. pagal konkretų Bendrąjį programavimo dokumentą įpareigotos struktūrinių fondų lėšų sumos. Likusios lėšos pervedamos galutinio mokėjimo metu. Tarpinių mokėjimo paraiškos yra priimtinos, jei:
• yra pateiktas 18 straipsnio 3 dalies reikalavimus atitinkantis programos priedas;
• pateikta paskutinė metinė įgyvendinimo ataskaita;
• vertinimo vidutinės trukmės laikotarpiu išvados buvo laiku nusiųstos Europos Komisijai;
• mokėjimo paraiškoje nurodytos sumos atitinka finansiniame plane nustatytiems atskiriems prioritetams skirtas lėšas;
• valstybė narė atsižvelgė arba pateikė atitinkamus paaiškinimus į pateiktas rekomendacijas pagal Reglamento 1260/99 34 straipsnio 2 dalies nuostatas (ištaisyti nustatytus trūkumus) arba pagal Reglamento 1260/99 38 straipsnio 4 dalį,
pateiktus reikalavimus imtis priemonių padėčiai ištaisyti;
• mokėjimai nėra sustabdyti Reglamento 1260/99 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir Europos Komisija nėra inicijavusi tyrimo pagal EB steigimo sutarties 226 straipsnį.
Jei bent viena šių prielaidų nėra įvykdyta, mokėjimo paraiška yra nepriimama, o mokėjimas yra laikinai sustabdomas, kol valstybė narė įvykdys aukščiau išvardintas sąlygas arba pateiks motyvuotą ir Europos Komisiją tenkinantį paaiškinimą, kodėl jos nebuvo įvykdytos. Komisija gali sustabdyti tarpinį mokėjimą Reglamento 1260/99 32, 38 ir 39 straipsniuose numatytais atvejais, kai nustatomi dideli struktūrinių ffondų lėšų valdymo trūkumai, kuriuos reikia nedelsiant taisyti. Galutinio mokėjimo paraiška yra priimtina, jei:
• per šešis mėnesius nuo paskutinės apmokėjimo tinkamumo dienos Europos Komisijai pateikiamas sertifikuotas visų programos metu padarytų išlaidų patvirtinimas;
• Europos Komisija gavo galutinę įgyvendinimo ataskaitą ir jai pritarė;
• Europos Komisija gavo nepriklausomo auditoriaus pareiškimą, kuriame apibendrintos ir įvertintos įgyvendinant taikytos kontrolės procedūros, padarytų išlaidų teisėtumas ir teisingumas.
Galutinės pervedimo sumos taisyti negalima, nebent per 9 mėnesius nuo galutinio mokėjimo dienos mokėjimo institucija pateikė atitinkamą papildomą paraišką.
Sudėtinės mokėjimų sistemos dalys yra mokėjimo pparaiškų prognozės ir automatinio įsipareigojimo panaikinimo galimybė. Vadovaujantis Reglamento 1260/99 32 straipsniu, iki kiekvienų metų balandžio 30 d. valstybė narė turi pateikti Komisijai atnaujintas einamųjų metų ir naujas kitų metų prognozes dėl mokėjimo paraiškų teikimo. Tokia tvarka Komisijai padeda planuoti mmokėjimų srautus. Galimybė automatiškai panaikinti įsipareigojimą reiškia, jog vadovaujantis Reglamento 1260/99 31 ir 52 straipsniais, Europos Komisija automatiškai panaikins bet kokių įsipareigojimų dalį, kuri nebuvo pervesta avansu arba kuriai nebuvo gauta priimtina mokėjimo paraiška. Procedūra netaikoma toms sumoms, kurios yra teisinės (ginčų sprendimo) procedūros tarp Komisijos ir valstybės narės objektas. Visais atvejais Europos Komisija įsipareigojo iš anksto įspėti apie atsirandančią grėsmę automatiškai panaikinti įsipareigojimą.
Regioninius klausimus Lietuvos BPD tiesiogiai ir netiesiogiai nagrinėja įvairiais būdais: ji teikia dideles investicijas transporto sričiai (tarptautinių koridorių ir vietinio tinklo plėtrai), energetikai (jungtys su Vakarų energetikos sistema), taip pat aplinkos apsaugos, turizmo infrastruktūrai ir t. t. Ne mažiau svarbios yra investicijos į tokias sritis kaip švietimas ir mokymas, sveikatos apsauga ir informacinė visuomenė, nes kaip ttik šios investicijos leis įgyvendinti kitus šio plano tikslus, t.y. plėtoti žmogiškuosius išteklius ir verslo konkurencingumą. Taigi planuojama, kad šios investicijos ne tik sudarys pagrindą tolesnei Lietuvos ūkio tarptautinio konkurencingumo plėtrai, bet ir padės spręsti platesnius socialinius ir ekonominius uždavinius. BPD strategija neišskiria kurios nors prioritetinės krypties ar priemonės, orientuotos į konkrečią valstybės teritoriją, bet pati BPD strategija turės stiprų regioninį aspektą.
Sparčiau vykstant visos valstybės ekonominei plėtrai, bus atsižvelgiama į mažiau išsivysčiusių ir skurdesnių rajonų poreikius, siekiama pašalinti tvariosios ekonominės plėtros kliūtis. Keliamas tikslas – nustatyti tinkamą investicijų pusiausvyrą tarp regionų, kurių spartaus augimo potencialas yra didžiausias, ir mažiau išsivysčiusių regionų. Sunkiai pasiekiama ši pusiausvyra (jeigu apskritai šitai įmanoma) yra pagrindinis prioritetinių krypčių ir priemonių įgyvendinimo tikslas. Antai, investuojant į transporto sektoriaus fizinę infrastruktūrą, BPD strategija brėžia aiškią liniją tarp Europos, nacionalinio ir regioninio (vietinio) lygmenų, numatydama skirtingus poreikius ir atitinkamai nevienodus intervencijų tipus (sprendžiant transporto grūsties problemas mieste; investuojant į gudronuotų plentų tiesimą kaimo vietovėse, kad pagerėtų susisiekimas). Panašiai ir BPD strategijos žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetinė kryptis pabrėžia būtinybę užtikrinti mokymo pajėgumų paskirstymo pusiausvyrą įvairiose šalies vietose, kad būtų pašalintos profesinio švietimo bei mokymo ir profesinio orientavimo/ konsultavimo spragos, kad visoje šalyje būtų užtikrintos vienodos mokymo, perkvalifikavimo ir įgūdžių įgijimo galimybės. Laikomasi bendros pozicijos – įgyvendinant konkrečias BPD priemones (ir BPD priede iš anksto nustatant įgyvendinimo sąlygas), bus įvertinamas kiekvienos didelės intervencijos ar remiamos iniciatyvos regioninis poveikis, o skiriant finansavimą pirmenybė bus teikiama atsilikusiuose ar nuskriaustuose regionuose ir (arba) savivaldybėse plėtojamai veiklai.
Siekiant efektyviai ir produktyviai įgyvendinti strategiją bei pagrindinius plėtros tikslus, Europos Regionų plėtros fondo investicijos per 2004 –2006 metus bus skiriamos:
1. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtrai;
3. Gamybos sektoriaus plėtrai;
5. Techninei paramai ((2 priedas).
Vienas iš pagrindinių plėtros plano prioritetų yra investicijos į fizinę infrastruktūrą siekiant skatinti socialinę ir ekonominę plėtrą. Tinkamai išplėtota infrastruktūra sudarytų prielaidas plėtoti nacionalinį ūkį ir padėtų tinkamai panaudoti šiame plane minimų potencialių investicijų galimybes. Siekiant įgyvendinti svarbiausiąjį BPD tikslą – sukurti šiuolaikinę, dinamišką ir žiniomis pagrįstą ekonomiką, socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtros prioritetinis uždavinys – užtikrinti tvarią ir ekonomiškai efektyvią energetikos, transporto ir sveikatos apsaugos infrastruktūros plėtrą, suformuoti švietimo įstaigų tinklą remiantis racionalaus energijos naudojimo ir aplinkos apsaugos principais. Ši veikla padės įgyvendinti Direktyvą 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje ir užtikrinti atitiktį šios srities Bendrijos acquis.
Programa apima Bendrojo programavimo dokumento projekte numatytų 1 prioriteto 2 priemonės „Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir efektyvumo didinimo užtikrinimas“, 3 prioriteto 1 priemonės „Tiesioginė parama verslui“, 2 priemonės „Verslo aplinkos gerinimas“ ir 4 priemonės „Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos“ projektų bendrą finansavimą kartu su Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.
Įgyvendinant programą, numatoma remti verslo, energetikos ir turizmo plėtros projektus bendrai finansuojant kartu su Europos regioninės plėtros fondo lėšomis ir tuo pačiu skatinti:
• Lietuvos ūkio konkurencingumo didinimą, inovacijų bei modernizavimo procesų plėtrą Lietuvos ūkyje;
• verslumą, naujų darbo vietų kūrimą Lietuvoje;
• Lietuvos ūkio subjektų internacionalizaciją, priėjimą prie pasaulinių rrinkų;
• efektyvų atsinaujinančios ir atliekinės energijos išteklių vartojimą, energijos išteklių bei energijos taupymą, užtikrinti energijos tiekimo stabilumą ir prieinamumą;
• vietinį ir atvykstamąjį turizmą, sudarant palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui ir turizmo paslaugų plėtrai.
Numatomas programos vykdymo rezultatas:
1. Suteikta Europos regioninės plėtros fondo parama verslo, energetikos ir turizmo plėtrai ir tokiu būdu pasiekti Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento projekte numatyti paramos lėšų skyrimo verslo, energetikos ir turizmo plėtrai tikslai.
2. 40 – 50 tūkst. smulkaus ir vidutinio verslo subjektų bus suteiktos konsultavimo ir informavimo paslaugos.
3. Sudarytos sąlygos diegti efektyviai energiją vartojančias technologijas, modernizuoti pastatų energetikos ūkį, daugiau naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius energijai gaminti, užtikrinti energijos tiekimo stabilumą ir prieinamumą. Tokiu būdu mažės importuojamų energijos išteklių kiekis ir gaminamos produkcijos savikaina, bus kuriamos naujos darbo vietos, gerinama aplinkosaugos būklė.
4. Turistų skaičiaus didėjimas kasmet (4 proc./m), sukurta arba atnaujinta 15-20 turizmo traukos objektų, įgyvendinta 15-20 turizmo skatinimo (rinkodaros ir informavimo) priemonių.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo veiklos programoje vienu iš svarbiausių ekonominės politikos uždavinių numato smulkaus ir vidutinio verslo plėtros skatinimą.
Pagrindinis smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo programos tikslas – plėtoti smulkių ir vidutinių įmonių steigimąsi, maksimaliai panaudojant vietinius materialinius, žmonių resursus bei pažangias technologijas, siekti spartesnių visos šalies ir atskirų šalies regionų ekonominės plėtros tempų,
sudaryti palankias sąlygas gyventojų užimtumui didinti. Ši programa yra tiesiogiai susijusi su vienu iš pagrindinių Ūkio ministerijos strateginių tikslų – verslo ir eksporto plėtra (2-asis strateginis tikslas).
Skatinant naujų įmonių steigimą ir jų plėtrą, didelis dėmesys skiriamas paslaugų verslui infrastruktūros plėtojimui ir jos kokybei, steigiant ir stiprinant verslo inkubatorius ir verslo informacijos centrus, finansinės paramos SVV sistemos stiprinimui, taip pat regioninėms mokymo, konsultavimo ir kitoms priemonėms, skirtoms regionų ekonominėms ir socialinėms problemoms spręsti.
Numatoma, kad iki 2006 metų SVV subjektų, kuriems suteikta ttechninė pagalba įgyvendinant projektus, skaičius padidės apie 70 proc., finansinę paramą gavusių SVV subjektų skaičius padidės daugiau negu du kartus. Taip pat planuojama, jog per 2004-2006 metus sukurtų naujų darbo vietų skaičius padvigubės, o SVV subjektams suteiktų informacinių, konsultacinių, mokymo paslaugų valandų skaičius padidės daugiau negu dvigubai. Vykdant šią programą bus sudarytos palankios sąlygos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai šalyje, tuo pačiu bus įsijungta į Europos Sąjungos ir tarptautines programas, rezultate padidės sektoriaus įmonių konkurencingumas, bus skatinamas įmonių bendradarbiavimas.
Reglamente NNr.1260/1999 reikalaujama, kad BPD įgyvendinimas būtų tinkamai prižiūrimas ir įvertinamas, nes parama iš Struktūrinių fondų bus teikiama tik esant tinkamai Struktūrinių fondų finansinei kontrolei ir viešumui. Pagal techninės paramos prioritetą parama teikiama šių reikalavimų įvykdymui. Parama pagal 5 prioritetą gali bbūti skiriama visų sektorių, kurie yra numatyti BPD, ir visų institucijų, susijusių su programos valdymu ir administravimu, poreikiams.
Pagal reglamentus Struktūrinių fondų išteklių dalis gali būti panaudota BPD įgyvendinimui, valdymui ir vertinimui. Techninės paramos priemonių išlaidos bus bendrai finansuojamos pagal Europos Komisijos reglamento Nr. 1145/2003 11.2 ir 11.3 taisykles.
Techninė parama – ištekliai, užtikrinantys veiksmingą BPD įgyvendinimą. Prioriteto tikslas – pagerinti, išplėsti, skatinti ir iki maksimumo padidinti BPD poveikį Lietuvoje. Šio, t.y. BPD 5, prioriteto investicijos bus skirtos teikti paramą ir užtikrinti tinkamus administracinius gebėjimus administruojant ir valdant Struktūrinius fondus, teikti informaciją apie paramą iš Struktūrinių fondų, organizuoti visuomenės informavimo kampanijas ir užtikrinti Lietuvos bei ES veiklos skaidrumą, sukurti aiškų paramos visose valstybėse narėse vaizdą.
Bendras priemonės ttikslas – užtikrinti visos Struktūrinių fondų paramos parengimo, vertinimo ir priežiūros veiksmų kokybę ir veiksmingumą visais administravimo lygmenimis. Tarpusavyje susijusių minėtų veiksmų plėtotė taip pat palengvins partnerystės, skirtos atitinkamų strategijų kūrimui bei įgyvendinimui, plėtrą. Priemonės uždaviniai:
1. Užtikrinti tinkamą priskirtų valdymo funkcijų finansavimą.
2. Užtikrinti tinkamą programos audito atlikimą.
3. Užtikrinti tinkamą programos parengimą ir veiksmingą įgyvendinimą.
4. Užtikrinti kompiuterizuotos valdymo, stebėsenos ir vertinimo informacinės sistemos funkcionavimą.
Parama pagal šią priemonę bus teikiama siekiant bendrai finansuoti valdančiosios institucijos iir tų institucijų, kurioms priskirtos valdymo funkcijos, valdymo veiksmus. Ši priemonė taip pat yra skirta bendrai finansuoti priežiūros komitetų ir pakomitečių, susijusių su paramos įgyvendinimu, posėdžių išlaidas. Šios išlaidos, be to, gali apimti ekspertų ir kitų šių komitetų narių (įskaitant trečiųjų šalių dalyvius, kai minėtųjų komitetų pirmininkas nusprendžia, kad jų dalyvavimas yra svarbus paramos įgyvendinimui) išlaidas. Ši priemonė bendrai finansuos ir valstybės tarnautojų, perkeltų į programos valdymą ar dirbančių jame pusę etato, bei kitų darbuotojų, pasamdytų programos ar projektų parengimo, valdymo, vertinimo ar kontrolės tikslais, išlaidas.
Potenciali remiama veikla apima Europos Komisijos reglamento Nr.1145/2003 11.2 taisyklėje dėl išlaidų tinkamumo išdėstytas išlaidų kategorijas. Šios išlaidos gali apimti išlaidas, susijusias su BPD parengimu, atranka, vertinimu ir priežiūra, įskaitant šias išlaidas, jeigu atitinkamos funkcijos priskirtos kitoms institucijoms. Lygiai taip pat šios išlaidos apima išlaidas, susijusias su veiklos auditu ir patikromis vietoje.
Finansavimui per 2004-2006 metus iš Europos Regionų plėtros fondo numatyta 347058803 EUR pagal socialinės ir ekonominės infrastruktūros, gamybos sektoriaus plėtros ir techninės paramos prioritetus (2 priedas).
2.3. Europos Regionų plėtros fondo strateginis valdymas
Regioninė politika Lietuvoje formuojama Europos Sąjungos Regioninės ir Struktūrinės politikos pagrindu. Taip pat adaptuojama Vakarų Europos ir Centrinės Rytų Europos šalių patirtis, kuriant regioninės politikos koncepcijas, įstatyminę bazę bei institucijas.
Regioninė ppolitika Lietuvoje reiškia tris pagrindinius dalykus:
• Tai nacionalinė regionų plėtros politika, kurios tikslas parengti priemones, kuriomis bus stengiamasi sumažinti tarpregioninius skirtumus;
• Pasirengimas administruoti Europos Sąjungos Struktūrinius fondus;
• Pasirengimas naudotis Bendrijų Iniciatyvų teikiama parama bei PHARE, ISPA ir SAPARD fondų paramos administravimas.
Pilnai parengta regioninės politikos įstatyminė bazė yra labai svarbus veiksnys, siekiant pažangos regionų plėtros srityje, tačiau kur kas didesnis vaidmuo tenka regioninės politikos koordinavimui, t.y. institucijoms (tiek centriniu, tiek ir regioniniu lygiu), kuruojančioms regioninės politikos bei regionų plėtros klausimus. Numatyta trijų lygmenų Struktūrinių fondų valdymo ir
administravimo struktūra, kurią sudaro vadovaujančioji institucija, tarpinės institucijos ir įgyvendinančiosios institucijos.
Bendra Struktūrinių fondų administravimo struktūra nustatyta Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 649 „Dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje“. Šiame nutarime išdėstyti uždaviniai, kuriuos vadovaujančioji institucija skirs tarpinėms ir įgyvendinančioms institucijoms, nustatyta administracinė struktūrinių fondų programavimo, įgyvendinimo, priežiūros ir kontrolės struktūra ir reglamentuojami kiekvienos institucijos, dalyvaujančios programuojant ir įgyvendinant BPD Lietuvoje, uždaviniai, pareigos ir teisės.
Pagal ES Reglamento 1260/99 9-34 straipsnius, vienam BPD turi būti paskirta viena vadovaujančioji institucija. Vadovaujančioji institucija – institucija, atliekanti visas Pagrindinio reglamento priskirtas vadovaujančiosios institucijos funkcijas ir atsakinga už BPD rengimą bei įgyvendinimo priežiūrą. Vadovaujančios institucijos funkcijas vykdys Finansų ministerijos Finansinės paramos departamentas. Remiantis minėtu nutarimu, vadovaujančioji institucija turės „„programos lygio“ atsakomybę, todėl ji turi (21, psl 5) :
• koordinuoti ir vadovauti Struktūrinių fondų programavimo veiklai Lietuvoje, teikdama rekomendacijas ir patarimus kitoms institucijoms, susijusioms su programavimu;
• užtikrinti Struktūrinių fondų valdymo ir įgyvendinimo veiksmingumą ir teisingumą;
• koordinuoti Struktūrinių fondų administravimo institucinės sistemos plėtrą, įskaitant Struktūrinių fondų vadovų parengimą, ir prižiūrėti šios sistemos funkcionavimą;
• koordinuoti ir prižiūrėti BPD 1 tikslo įgyvendinimą kartu su tarpinėmis institucijomis ir Priežiūros komitetu;
• sukurti ir prižiūrėti kompiuterinę Struktūrinių fondų lėšų valdymo ir priežiūros informacinę sistemą, skirtą informacijai apie BPD ir BPD priedo įgyvendinimo pažangą;
• rinkti ir teikti ataskaitas Europos Komisijai. Ši sistema apims informaciją apie įgyvendinimo rodiklius, reikalaujamą pagal Reglamento (EB) Nr.1260/1999 36 straipsnį, ir informaciją, kurios reikia vertinimui, kaip nurodyta minėto Reglamento 42 ir 43 straipsniuose. Sistema taip pat suteiks galimybę tiesiogiai keistis informacija su Komisija, kaip nurodyta minėto Reglamento 18 straipsnyje;
• rengti metinę BPD įgyvendinimo ataskaitą ir pritarus Priežiūros komitetui teikti ją Europos Komisijai;
• organizuoti ir valdyti struktūrinės intervencijos vertinimą,
• bendradarbiauti su Komisija po to, kai bus atliktas išankstinis vertinimas, kaip nurodyta minėto Reglamento 43 straipsnyje, ir koordinuoti būtiną veiklą;
• užtikrinti, kad institucijos, dalyvaujančios BPD 1 tikslo administravime ir įgyvendinime, naudotų atskirą apskaitos sistemą ar tinkamą apskaitos kodą visiems sandoriams, susijusiems su BPD įgyvendinimu;
• įgyvendinti vidaus kontrolę kartu su mokėjimo institucija ir kitomis institucijomis,
dalyvaujančiomis įgyvendinant paramą, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi pagrįsto finansų valdymo principo, ir atsakyti į visas pastabas, korekcinių priemonių prašymus dėl patikslinimo ar rekomendacijas, kaip nurodyta minėto Reglamento 38 straipsnio 4 punkto 1 dalyje;
• užtikrinti įsipareigojimų dėl informacijos ir viešumo vykdymą, kaip nurodyta minėto Reglamento 46 straipsnyje;
• peržiūrėti pagrindinius ankstesnių įgyvendinimo metų rezultatus kartu su Komisija, atsižvelgiant į metinę įgyvendinimo ataskaitą ir informuoti Komisiją, kokių veiksmų buvo imtasi pagal Komisijos pateiktas pastabas;
• siūlyti būtinus BPD priedo pakeitimus savo iniciatyva arba Priežiūros komiteto iiniciatyva ir Priežiūros komitetui pritarus informuoti Komisiją apie padarytus pakeitimus. Tačiau pakeitimai negali būti tokie, kad pakeistų finansinių lėšų sumas, paskirtas pagal prioritetus, arba pakeistų kiekvieno prioriteto tikslus;
• valdyti ir administruoti priemones pagal techninės paramos prioritetą, koordinuoti ir valdyti gebėjimų administruoti Struktūrinių fondų paramą stiprinimo ir įsisavinimo pajėgumų plėtros procesą.
Jeigu to reikalauja minėtieji klausimai, vadovaujančioji institucija turi teisę duoti privalomus nurodymus institucijoms, administruojančioms fondus. Be to, ji prižiūrės ir patars institucijoms klausimais, susijusiais su BPD įgyvendinimu ir Struktūrinių Fondų ((SF) lėšų valdymu.
Vadovaujančioji institucija turės galimybę susipažinti su visais fondų administravimo dokumentais. Be to, ji atliks patikrinimus, siekdama įsitikinti, kad lėšos naudojamos pagal ES
reikalavimus ir pagal pagrįstą finansų valdymo principą; šiam tikslui ji turės savo kontrolės pajėgumų. Taip pat jai bus teikiamos 5 % atrankinių patikrinimų, kuriuos atliks tarpinės institucijos, ataskaitos.
Vadovaujančioji institucija, tvirtindama atrankos kriterijus, orientuodama vertinimo procesą, tvirtindama atrankos komitetų sudėtį ir dalyvaudama atrankos komitetuose, užtikrina atrankos proceso skaidrumą ir objektyvumą.
Finansų ministerija, kaip vadovaujančioji institucija, ne tik užtikrina Struktūrinių fondų valdymo ir įgyvendinimo veiksmingumą ir teisingumą, bet ir atlieka tarpinių ir įgyvendinančių institucijų patikrinimus, susijusius su ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų panaudojimu (2003-09-11 nutarimo Nr. 1166 8. 3 punktas). Iš dalies galima teigti kad, planavimo, koordinavimo ir kontrolės funkcijos yra sutelktos vienos institucijos rankose-Finansų ministerijos.
Tikslinga (kurti atskirą instituciją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės — Regionų plėtros komitetą, kuris kuruotų visus su regionine plėtra ir jos politika susijusius klausimus. Minėtas komitetas būtų virš ministeriniame lygmenyje ir turėtų didesnius įįgaliojimus, lyginant su ministerijomis. Ministerijos formuotų sektorių plėtros politikas bei rengtų Nacionalinį plėtros planą (BPD), o Finansų ministerija – administruotų Struktūrinius fondus;
Esant vienai vadovaujančiai institucijai, ji viena nepajėgi atlikti visų jai reglamentais priskirtų ar dabartinėse valstybėse narėse nusistovėjusių funkcijų (tokių kaip, remtinų projektų atranka, jiems skirtų mokėjimų autorizavimas, administraciniai patikrinimai įgyvendinimo vietose ir kt.), kurių nemažą dalį teks perduoti kitoms institucijoms. Finansų ministerija, kaip vadovaujanti institucija, formaliai bus atsakinga už kai kurias funkcijas, kurias kasdien vykdys kitos institucijos (šakinės ministerijos), ttodėl tampa svarbu griežtai apibrėžti deleguojamąsias funkcijas ir numatyti galimybes, įsitikinimui ir patikrinimui, ar tos funkcijos yra tinkamai vykdomos.
Tarpinė institucija – institucija, atsakinga už jai priskirtų BPD priemonių ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų planavimą, priemonių įgyvendinimą ir priežiūrą (21, psl.5). Tarpinės institucijos (TI) – institucijos, už kurių veiklą atsakinga vadovaujančioji institucija, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 438/2001 2 straipsnio 2 papunktyje. Ministerijos, atsakingos už atitinkamą BPD ūkio sektorių, yra paskirtos įgyvendinančiosiomis institucijomis, turinčiomis „priemonės lygio“ atsakomybę. Europos Regionų plėtros fondo lėšos ir šalies bendrojo finansavimo ištekliai konkrečioms priemonėms numatomi tarpinių institucijų biudžetuose, ir jos turi teisę priimti galutinį sprendimą dėl projektų, kuriems bus teikiama parama.
Tarpinės institucijos, administruojančios Europos Regionų plėtros fondo lėšas yra šios:
• Ūkio ministerija – energijos efektyvumo gerinimas (1.2), parama verslo plėtrai (3.1), verslo aplinkos gerinimas (3.2), viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos (3.4);
• Sveikatos apsaugos ministerija – sveikatos priežiūros įstaigų plėtra ir modernizavimas (1.4), švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų infrastruktūros plėtra (1.5), darbo rinkos ir socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra, informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra (3.3).
Tarpinės institucijos bus atsakingos už BPD priemonių programavimą, įgyvendinimą, stebėseną, ataskaitų rengimą ir auditą savo sektoriuose; konkrečiau tariant, jos bus atsakingos už (21, psl 8):
1. Europos Regionų pplėtros fondo ir Europos finansinės paramos veiklos savo sektoriuose programavimą.
2. Europos Regionų plėtros fondo ir Europos finansinės paramos veiklos savo sektoriuose įgyvendinimą, t.y. jos turės:
• sukurti projektų pateikimo, vertinimo, atrankos ir priežiūros taisykles ir procedūras pagal SF nutarimą ir Struktūrinių fondų vadovus;
• nustatyti priežiūros rodiklius ir projektų atrankos kriterijus pagal konkrečią priemonę, parengti rekomendacijas pareiškėjams ir kitą pasiūlymų teikimo dokumentaciją;
• teikti įgyvendinančiosioms institucijoms rekomendacijas, kaip įgyvendinti veiklą pagal atitinkamą priemonę ir prižiūrėti jos įgyvendinimą;
• sudaryti projektų atrankos komitetus, pirmininkauti jiems ir organizuoti šių komitetų darbą;
• patvirtinti galutinį sprendimą dėl finansuotino projekto atsižvelgiant į įgyvendinančiosios institucijos pateiktą vertinimo ataskaitą ir projektų atrankos komiteto rekomendaciją.
3. Atitinkamos priemonės įgyvendinimo priežiūrą ir ataskaitų rengimą, t.y. jos turės:
• stebėti priemonės įgyvendinimą;
• analizuoti priemonės eigą pagal stebėsenos informaciją, įskaitant rezultatų rodiklius;
• parengti atitinkamas metinių ataskaitų dalis ir galutinę ataskaitą;
• spręsti klausimus, susijusius su priemonės įgyvendinimu ir administravimu;
• inicijuoti priemonių, už kurias jos atsakingos, pakeitimus (prireikus).
4. Reikiamų viešumo veiksmų, susijusių su kiekvienos priemonės, už kurias jos atsakingos, įgyvendinimu, atlikimą.
5. Patvirtintos veiklos atrankinių patikrinimų atlikimą (tai apims ne mažiau kaip 5 % visų kompensavimui tinkamų išlaidų) pagal jų sektorius ir sistemos auditą, būtinų veiksmų inicijavimą, remiantis padarytomis išvadomis, taip pat atrankinių patikrinimų rezultatų ataskaitų bei neteisingai išmokėtų ir grąžintinų lėšų ketvirčių ataskaitų rengimą.
Verslo paramos ir Centrinei projektų valdymo agentūros (įgyvendinančios institucijos) pateiks visas tinkamų finansuoti projektų paraiškas kartu su vertinimo ataskaitomis ir rekomendacijomis tarpinėms institucijoms (Ūkio ir sveikatos apsaugos ministerijos). Tarpinės institucijos jas pateiks savo įkurtiems ir vadovaujamiems projektų atrankos komitetams atrankai. Atrankos komitetas, sudaromas tam, kad palengvintų visos struktūrinės politikos koordinavimą bei jos vykdymą, laikantis ES nustatytų reikalavimų. Tarpinės institucijos ir įgyvendinančiosios institucijos savo projektų atrankos komitetams rengs reikiamus dokumentus ir kartu su projektų paraiškų suvestinėmis (nustatytos formos, įtvirtintos atitinkamame darbo procedūrų vadove) pateiks juos komiteto nariams prieš kiekvieną posėdį. Paprastai kiekvienai priemonei bus steigiama po atskirą atrankos komitetą, tačiau tam tikrais atvejais, kai to reikės atsižvelgiant į kai kurių prioritetų specifiką kelioms priemonėms galės būti steigiamas vienas atrankos komitetas. Atrankos komitetai bus formuojami iš įvairių su įgyvendinama priemone susijusią veiklą vykdančių ministerijų, nacionalinių ir regioninių partnerių atstovų (jeigu nebus interesų konflikto). Atrankos komiteto sudėtis bus derinama su vadovaujančiąja institucija. Projektų patvirtinimas atrankos komitete yra būtinas, siekiant padaryti procesą kuo galima skaidresniu, užtikrinti vertikalaus (šakinio) ir horizontalaus (regioninio ir kt.) principų suderinamumą bei garantuoti tinkamo sprendimo priėmimą tuo atvejų, kai projektai gali būti finansuojami iš kelių struktūrinių fondų.
Atrankos komiteto rekomendacijos bus privalomos atitinkamai tarpinei institucijai, kuri negalės finansuoti projekto be atrankos komiteto
patvirtinimo. Tarpinė institucija galės motyvuotai nesutikti su atrankos komiteto rekomendacijomis ir prašyti iš naujo įvertinti atitinkamą projektą.
Pagal Reglamento 1260/99 9 straipsnį, įgyvendinančios institucijos yra institucijos ir privačios ar viešosios įmonės, kurios skirsto paramą.
Įgyvendinančioji institucija – institucija, atsakinga už priskirtų BPD priemonių projektų administravimą ir įgyvendinimo priežiūrą. Įgyvendinančių institucijų parinkimo kriterijai:
• įdirbis savo srityje, patirtis administruojant nacionalines ir ES programas,
• nusistovėję ryšiai su partneriais,
• pareiškėjams (klientams) draugiška struktūra (regioniniai ir vietiniai įstaigų padaliniai)
Lietuvoje yra dvi įgyvendinančiosios institucijos (įgyvendinančiosios agentūros), atsakingos už Europos RRegionų plėtros fondo kasdieninį valdymą ir atitinkamą šalies bendrąjį finansavimą 2004-2006 m. laikotarpiu:
• Centrinė projektų valdymo agentūra;
• Lietuvos verslo paramos agentūra.
Įgyvendinančiosioms institucijoms teks „projekto lygmens“ atsakomybė. Pagrindinės įgyvendinančiųjų institucijų funkcijos bus padėti tarpinėms institucijoms įgyvendinti priemonėse numatytą veiklą atliekant kasdieninį remiamų projektų administravimą ir priežiūrą (21, psl. 10):
• organizuoti kvietimus teikti projektų paraiškas pagal atitinkamos tarpinės institucijos pateiktas gaires;
• atlikti projekto paraiškų vertinimą siekiant įsitikinti, kad projektai parengti pagal tarpinės institucijos parengtas gaires ir yra tinkami pagal BPD ir BPD priedą, rengti ataskaitas ir rekomendacijas vertinimo pagrindu ir pateikti jas kartu su projekto paraiškomis atitinkamos tarpinės institucijos atrankai;
• informuoti pareiškėjus apie projektų atrankos rezultatus;
• atlikti kasdieninę projektų įgyvendinimo priežiūrą ir inicijuoti reikiamus veiksmus, jeigu numatoma kokių nors problemų;
• patikrinti išlaidų, deklaruotų mokėjimo prašymuose, tinkamumą pagal Struktūrinių fondų vadovus ir tarpinės institucijos nurodymus ir parengti mokėjimo prašymą tarpinei institucijai;
• atlikti projektų įgyvendinimo patikrinimą vietoje ir jų atitikimą reglamentų ir sutarties dėl paramos teikimo sąlygas, imtis būtinų veiksmų siekiant išvengti galimų neatitikimų, juos pašalinti ir pateikti tarpinėms institucijoms įgyvendinimo ataskaitas;
• įvesti į SF stebėsenos sistemą projekto duomenis (remiantis paraiškos forma), administracinę bei stebėjimo informaciją ir sprendimą;
• rengti veiklos, už kurią jos yra atsakingos, įgyvendinimo ataskaitas, kurios bus naudojamos rengiant metines ataskaitas, galutinę ataskaitą ir tam tikriems kitiems tikslams;
• įgyvendinti būtinas viešumo priemones, teikti rekomendacijas ir informaciją projekto rėmėjams ir potencialiems pareiškėjams.
Vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 438/2001 5 straipsniu, Lietuva pateiks išsamią informaciją Komisijai apie vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos, tarpinių institucijų ir įgyvendinančiųjų institucijų/galutinių naudos gavėjų darbo organizavimą, jų valdymo ir kontrolės sistemas pper 3 mėnesius po BPD patvirtinimo.
Projektų paraiškas išsamiai vertins įgyvendinančiosios institucijos, kurios atliks atitikties administraciniams reikalavimams patikrinimus, atitikties BPD ir ES bei nacionalinei politikai patikrinimus, išlaidų atitikties nustatytiems kriterijams patikrinimus, įgyvendinamumo ir tvarumo vertinimus ir kitus patikrinimus. Vertinimas bus atliekamas pagal atitinkamos tarpinės įstaigos nustatytus ir vadovaujančiosios institucijos patvirtintus kriterijus ir taisykles. Atlikusi vertinimą, įgyvendinančioji institucija parengs ataskaitą ir rekomendacijas ir kartu su paraiškomis pateiks jas atitinkamai tarpinei institucijai, atsakingai už atitinkamos priemonės įgyvendinimą.
Bendra taisyklė yra ta, kad įgyvendinančiosioms iinstitucijoms nepriklausys projektai ir (ar) jos neįgyvendins BPD remiamų projektų, nes jos veiks kaip padedančios institucijos,
atliekančios daug techninių užduočių tarpinės institucijos (ministerijos) vardu, taigi padės galutiniams naudos gavėjams įgyvendinti jų projektus. Tačiau tam tikrais retais atvejais įgyvendinančiosios institucijos pačios pateks į galutinių naudos gavėjų kategoriją, nes jos bus atsakingos už valstybės paramos teikimą paramos gavėjams. Šie atvejai apima Lietuvos verslo paramos agentūros tiesioginės paramos teikimą verslui, Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondo teikiamą paramą mokymo, įdarbinimo ir kitoms aktyvioms darbo rinkos priemonėms.
Mokėjimo institucija – institucija, atliekanti visas Pagrindinio reglamento priskirtas visų ES struktūrinių fondų mokėjimo institucijos funkcijas. Mokėjimo institucijos funkcijas atlieka Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamentas. Mokėjimo institucija bus atsakinga už funkcijas, nurodytas Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 32 straipsnyje.
Funkcijos gali būti suskirstytos į šias grupes( 21, psl. 8):
• lėšų gavimas iš Europos Komisijos: Europos Komisija išmokės pinigus pagal kiekvieną mokėjimo prašymą, pateikta mokėjimo institucijai;
• lėšų pervedimas: mokėjimo institucija perves lėšas Finansų ministerijai, kurioje bus atliekami tiesioginiai mokėjimai projektams (galutiniams gavėjams). Mokėjimo institucija užtikrins, kad lėšos galutiniams gavėjams būtų išmokėtos kuo greičiau ir veiksmingiau be jokių atidėjimų, išskaičiavimų ar papildomų išlaidų;
• mokėjimo prašymų parengimas, patvirtinimas ir pateikimas Europos Komisijai minėto Reglamento 32 straipsnyje nustatyta tvarka.
• mokėjimo prognozių parengimas ir pateikimas Komisijai;
• sumų, kurios turi būti grąžintos iš jau suteiktų Bendrijos paramos mokėjimų, apskaita ir užtikrinimas, kad šios sumos būtų grąžintos be nepagrįsto delsimo;
• sistemos, skirtos neteisingai išmokėtoms ir grąžintinoms lėšoms susigrąžinti kartu su palūkanomis, gautomis už vėlesnį mokėjimą. Komisijai teikiamos išlaidų ataskaitos ir mokėjimo prašymo, sukūrimas (arba jeigu to nepakanka, pinigų grąžinimas Komisijai).
Mokėjimo institucija turės galimybę susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su Europos Regionų plėtros fondo lėšų skyrimu. Be to, įvertinusi riziką, susijusią su proceso įgyvendinimu, ji gali atlikti patikrinimus, kad įsitikintų, ar fondas naudojamas pagal ES reikalavimus ir laikantis pagrįsto finansų valdymo principo. Šiam tikslui ji turės savo kontrolės pajėgumus. Be to, jai bus teikiamos 5 % atrankinių patikrinimų, kuriuos atliks tarpinės institucijos, ataskaitos. Minėto Reglamento 32 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas tarpinių ir galutinių išlaidų ataskaitų pažymas rengia asmuo ar departamentas mokėjimo institucijoje, kuri funkciniu požiūriu yra visiškai nepriklausoma nuo tarnybų, tvirtinančių prašymus.
Prašymus Komisijai rengia ir tvirtina atskira Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamento finansų kontrolės grupė, tada juos patvirtina mokėjimo institucijai vadovaujantis Finansų ministerijos sekretorius. Atskira Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamento apskaitos grupė savo ruožtu rengia visų sandorių sąskaitas.
Apibendrinant nagrinėtą Europos Regionų plėtros fondo administravimo sistemą, galima pasakyti, kad ji remiasi dabartinės Lietuvos viešojo administravimo sistemos išnaudojimu, jją tinkamai modernizuojant naujomis funkcijomis. Tai yra, ES fondų administravimo sistema turi harmoningai derėti ir būti integruota su dabartine valstybės valdymo sistema.
Šis aiškus pagrindinių institucinės įgyvendinimo sistemos gairių nustatymas, atitinkantis visus pagrindinius ES struktūrinių fondų reglamentų reikalavimus, padeda toliau veiksmingai plėtoti įgyvendinimo sistemą. Tą pripažino ir Europos Bendrijų Komisija iš esmės pritardama institucinės atsakomybės pasidalijimui. Įvardintos tarpinės ir įgyvendinančios institucijos nėra vienintelės naudosiančios Europos Regionų plėtros fondo lėšas: pastarosios institucijos bus atsakingos už tam tikrų administravimo funkcijų atlikimą, tuo tarpu ES lėšas gausiančių ir savo projektams įgyvendinti naudosiančių institucijų (tiek ministerijų, departamentų, agentūrų, valstybės įmonių ir pan.) ratas bus žymiai platesnis.
Nustačius struktūrinių fondų valdymo sistemą, reikalingi sprendimai dėl funkcijų ir atsakomybių tarp institucijų nustatymo. Nors dalį šių bendrų klausimų reglamentuoja ES reglamentai, tačiau detalus atsakomybių įvardinimas, padalinimas reikalingas dėl aiškumo. Detalių atsakomybių priskyrimas sietinas su administracinių gebėjimų plėtros planu. Tolimesnis funkcijų nustatymas remiasi šiais pagrindiniais principais:
1. Atsakomybės koncentravimą atitinkantis kompetencijos sutelkimas. Administruojant Lietuvai teksiančią struktūrinių fondų paramą, Vadovaujančios ir Mokėjimo institucijos dalį savo funkcijų deleguoja kitoms institucijoms. Šis principas reiškia, kad maksimaliai turi būti išnaudotos, tos struktūros, kurios turi įdirbį tiek valdydamos nacionalines programas, tiek stojimo paramos programas.
2. Sprendimų priėmimo procedūrų supaprastinimas. Principas reiškia, kad funkcijos tarp institucijų
paskirstytos taip, kad būtų užtikrintas spartus paramos atskiriems projektams suteikimas ir jos išmokėjimas.
Remiantis šiais principais nustatyti kad:
1. Visus pagrindinius sprendimus, jų tvirtinimo funkciją (pvz., dėl paramos suteikimo, dėl jos išmokėjimo) palikti ministerijų lygmeniui, taip sutelkiant atsakomybę, o kartu ir kompetentingus žmogiškuosius išteklius, bei palengvinant tinkamo funkcijų įgyvendinimo kontrolę;
2. Ministerijose įsteigti padalinius, administruojančius Europos Regionų plėtros fondo ir ES paramą, užtikrinant kad lėšos būtų kuo greičiau įsisavinamos, ypač svarbu sukaupti reikalingą patirtį institucijose, kurios administruos ES fondų paramą;
3. Tarpinių iinstitucijų lygyje palikti sprendimų priėmimo ir tvirtinimo funkcijas, visą administracinį darbą turėtų atlikti įgyvendinančios institucijos. Kuo didesnę techninio pobūdžio administravimo funkcijų dalį deleguoti ministerijų pavaldume esančioms įgyvendinimo institucijoms;
4. Kompensuojant atitinkamų gebėjimų trūkumą valstybiniame sektoriuje, panaudoti techninei pagalbai galimas skirti ES struktūrinių fondų lėšas, dalį funkcijų (pvz., finansų kontrolės ir audito srityje) pirkti iš privataus sektoriaus;
5. Pavesti Vidaus reikalų ministerijai pateikti pasiūlymus dėl projektų generavimo ir techninės paramos potencialiems projektų teikėjams sistemos sukūrimo savivaldybėse, ypatingą dėmesį skiriant jų socialinės-ekonominės infrastruktūros projektams. <
Ministerijų, apskričių administracijų bei savivaldybių vaidmuo yra įstatymiškai apibrėžtas ir tam tikra prasme apribotas. Tokiu būdu, tik išvengiama funkcijų sudubliavimo, o taip pat užtikrinama, kad neliks sričių, už kurias niekas neprisiims atsakomybės. Todėl apskričių viršininkai negali savo regionuose taikyti priemonių, kkurios yra ministerijų atsakomybėje. Tas pats pasakytina ir apie ministerijų bei savivaldybių santykį. Iš to natūraliai seka išvada, kad pagal parengtą Bendrojo Programavimo Dokumentą ir regioninius plėtros planus, ministerijos ir apskričių viršininkai galės kreiptis dėl finansinių lėšų, kurios numatytos planų prioritetuose bei lėšų, kurių reikia vietinės reikšmės projektams įgyvendinti. Savivaldybės galės pačios iš savo lėšų finansuoti įvairius projektus.
Regionų plėtros planai negali būti apriboti (susiaurinti) pagal apskričių ar savivaldybių poreikius. Tokiu būdu, jie prarastų savo visapusiškumą. Tos regioninių planų dalys, kurios yra ministerijų ar centrinės valdžios įtakoje, gali būti įgyvendintos tik tokiu laipsniu, koks numatytas BPD.
Metodologija, kaip regioninių planų prioritetai ir priemonės bus įvertinamos nacionaliniu lygmeniu gali suformuoti nacionalinės regioninės politikos pagrindus, bet praktiškai dar valstybės diferencijuotas poveikis, atskirų regionų ssocialinei- ekonominei plėtrai, netaikomas.
Būtina suderinti visų už regionų plėtrą atsakingų institucijų darbą, o taip pat siekti, kuo aktyviau naudotis tarptautine patirtimi ir parama, įgyvendinant regioninę politiką. Efektyviam valstybės valdymui bei įvairių veiklų harmonizavimui reikalinga didelių apimčių daugiasluoksnė informacija. Tačiau iki šiol nesuformuotos valdymui reikalingos bendrųjų ir sektorinių rodiklių sistemos, nepagrįsti informacijos šaltiniai ir surinkimo būdai, naudojant pažangias informacines technologijas, nesukurti moksliškai pagrįsti informacijos srautų valdymo ir jos pateikimo būdai. Moksliškai nepagrįstas esamos statistinės informacijos ir kitų šaltinių informacijos, būtinos nacionaliniam iir regioniniam planavimui, patikimumas ir prieinamumas. Nesukurtas duomenų bazių tarpžinybinis tinklas.
Žvelgiant iš institucinės pusės, šiek tiek abejotina yra tai, kad administraciniai gebėjimai nestiprinami regionuose. Įgyvendinimo institucijos kuriamos tik Vilniuje, išskyrus tik Nacionalinę Mokėjimo Agentūrą, kuri turi savo skyrius regionuose-apskrityse. Kita vertus, ateityje regioninės politikos planavime ir įgyvendinime turėtų dalyvauti ne keletas vienodus įgaliojimus ir atsakomybę turinčios ministerijos, bet viena, visus regioninius klausimus kuruojanti, institucija. Nė viena iš dabar su regionine politika susijusių centrinės valdžios institucijų nėra tinkamos šioms funkcijos. Manau, kad tikslinga įkurti atskirą – Regionų plėtros – instituciją (pvz. Regionų plėtros komitetą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės), kuri kuruotų visus su regionine plėtra ir jos politika susijusius klausimus. Šiuo metu šia institucinę “spragą” bandoma užpildyti epizodinio veikimo tarybomis: Visuomenine regioninės politikos taryba prie Respublikos Prezidento, Nacionalinės regionų plėtros taryba.
Iš Čekijos galima perimti, mano manymu, teigiamą patirtį – atskiros ministerijos, kuruojančios regioninius klausimus, sukūrimą. Galimas ir Estijos variantas, kuomet už regioninę plėtrą ir politiką yra tiesiogiai atsakingas vienas žmogus – Ministras be portfelio.
Akivaizdu yra tai, kad regioninė politika CRE šalyse, taip pat ir Lietuvoje, yra daugiau politinis, o ne ekonominis klausimas ir didžia dalimi priklauso nuo valdančiosios daugumos interesų. Nacionaliniai šalies vystymo sprendimai neatitinka atskirų regionų specifikos, nėra šalies vystymo pprioritetų nei regioniniu, nei nacionaliniu požiūriu. Šiame procese susiduriama su daugeliu problemų.
Regionų atskirų ekonominės veiklos sektorių plėtra mažai derinama tarpusavyje. Tiek nacionaliniame, tiek regioniniame lygmenyse labai ryškus žinybiškumas, planuojant atskirų ekonominės veiklos sektorių plėtrą. Dėl bendrosios regionų ekonomikos plėtros koncepcijos nebuvimo sektorinėse plėtros programose daug disproporcijų ir prieštaravimų. Tai pripažįsta tiek mokslininkai, tiek ir praktikai. Nesukurti regioninių žinybų viešosios informacijos operatyvaus prieinamumo platiems gyventojų sluoksniams ir netgi ūkio subjektams, taip pat kitoms įstaigoms ir organizacijoms instrumentai pagal pažangias informacines technologijas.
Naivu būtų tikėtis, kad ateityje regioninė plėtra įgaus daugiau savarankiškumo ir taps mažiau priklausoma nuo politinių partijų interesų ir tikslų. Idealu būtų, jei keičiantis valdžioms, regioninė politika nesikeistų iš esmės. Tokiu atveju, vietoje progreso sulauksime visiško chaoso.
Kita vertus, kuo mažiau institucijų yra atsakingos už regioninius klausimus, tuo didesnė tikimybė, kad šioje srityje bus pasiekta ženklios pažangos. Mano manymu, regioninė politika šalyje turi būti vykdoma decentralizuotai pagal naują regioninės politikos modelį, t. y. “iš apačios į viršų”, akcentuojantį regioninės ir vietinės valdžios autonomiškumą, bet ją turi koordinuoti viena institucija.
3. EUROPOS REGIONŲ PLĖTROS FONDO KONTROLĖS TEISINIS REGULIAVIMAS LIETUVOJE
3.1. Finansų kontrolės ir audito sistemos organizavimas
Nemažai naujovių organizuojant viešųjų finansų kontrolės nacionalines sistemas, jų atskirų grandžių statuso ir funkcionavimo klausimais buvo pasiekta IINTOSAI XVII-jame Kongreso, vykusio 2001 m. spalio 23-27 dienomis Seule (Korėja). Jame buvo nagrinėjama tema – “Aukščiausiųjų audito institucijų vaidmuo audituojant administracines ir valdymo reformas”. Kongrese priimtame dokumente pažymima, kad beveik visos pasaulio šalių vyriausybės išgyvena krizę, jų finansinė laisvė siaurėja, o visuomenė kelia vis didesnius reikalavimus valdymui ir viešajam administravimui. Šią tendenciją atspindi biudžeto mažėjimas, pernelyg didelis deficitas ir vis mažėjanti valstybinio sektoriaus dalis (39, psl. 90 ).
Aukščiausioji audito institucija Lietuvoje – Valstybės kontrolė. Konstitucijoje, pagrindiniame valstybės įstatyme, 134 straipsnyje yra numatyta, kad: “Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas”(1, psl. 32). Iškyla tikslingumo ir konstitucinio pagrindimo Valstybės kontrolei atlikti veiklos auditą klausimas. Konstitucija yra palyginti stabilus teisės aktas – keisti ir papildyti ją yra nustatyta ypatinga tvarka. Be to, Konstitucijos 133 straipsnyje yra numatyta, kad Valstybės kontrolės įgaliojimus nustato įstatymas (1, psl.32). Dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad Valstybės kontrolė – institucija, atliekanti valstybinį auditą (6, psl. 21). Pagal savo funkcijas ji atitinka išorės kontrolės funkcijas vykdančią instituciją. Jos kompetencijoje numatyta, kad audituoja atitinkamas lėšų valdymo institucijas ir paramos gavėjus, kaip naudojamos Lietuvos Respublikoje gautos Europos Sąjungos lėšos ir kaip vykdomos programos, kuriose dalyvauja Lietuva
(6, psl. 22).
Nuolat besikeičianti ekonomika, techninė ir socialinė aplinka yra dar vienas faktorius, kuris papildomai skatina administracines reformas įvairiose šalyse. Šios tendencijos neaplenkė ir Lietuvos, kurioje intensyviai vyksta administracinės reformos.
Dauguma šiandieniniuose Lietuvos teisės aktuose suformuluotos nuostatos buvo parengtos, atsiradus poreikiui patobulinti jau esamus arba sukurti naujus valstybinio sektoriaus pajamų ir išlaidų, o taip pat turto bei įsipareigojimų „kontroliavimo“ metodus. Lietuvai, integruojantis į ES, reikėjo suderinti nacionalinę kontrolės sistemą su tarptautinių standartų reikalavimais, paspartino bei atitinkamų naujų teisės aktų atsiradimo bbangą nulėmė derybos valdžios institucijų ir ES generalinio biudžeto direktorato. Ir derybos, ir pažangos priežiūra buvo vykdoma pagal 28 derybų dėl narystės straipsnį „Finansų kontrolė“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė derybinę poziciją “Finansų kontrolė” patvirtino 2000 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1487, kuriame buvo numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama Europos Sąjungos finansų kontrolės principus, užtikrins teisinės bazės funkcionavimą finansų kontrolės srityje. Šiame nutarime pažymėta, kad: “. teisinė bazė finansų kontrolės srityje sudaro sąlygas efektyviai įgyvendinti valdymo, vidaus ir išorės, išankstinę ir vvėlesnę kontrolę, (ex-post) ES finansinės paramos kontrolės principus” (13, psl. 108).
Pokyčiai įstatyminėje srityje vyko nuo 1996 metų, o esmingai pasistūmėta – 2000, 2001 ir 2002 metais, kai buvo priimtas didžiausias skaičius valstybės finansų kontrolę reglamentuojančių teisės aktų: Lietuvos Respublikos biudžeto ssandaros įstatymas, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymas, Viešojo sektoriaus audito koncepcija, Vidaus audito standartai ir kiti teisės aktai.
Valstybės kontrolės įstatymo 9 straipsnio papildymo įstatymu (2003 m. liepos 1 d. redakcija Nr. IX-1666) nustatyta išskirtinė Valstybės kontrolės kompetencija, t. y. Valstybės kontrolei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir susitarimų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pavesta atlikti Lietuvos Respublikoje gautos Europos Sąjungos finansinės paramos auditus ir teikti atitinkamoms institucijoms šių auditų dokumentus: ISPA programos projektų auditų ataskaitas ir išvadas; SAPARD programos metinių auditų ataskaitas ir išvadas; Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų dalies metinių auditų ataskaitas ir išvadas; Sanglaudos ffondo projektų auditų ataskaitas ir išvadas; Europos Sąjungos struktūrinių fondų programų auditų ataskaitas ir išvadas (41, psl. 13).
Vadovaudamasis Valstybės kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, Seimas 2003 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą Nr. IX-1667 „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei atlikti Europos Sąjungos finansinės paramos auditus“.
Valstybės kontrolei kartu su šia nauja funkcija teks ir didžiulė atsakomybė – valstybiniu auditu užtikrinti, kad finansinė parama Lietuvoje būtų valdoma pagal galiojančias Europos Bendrijos taisykles ir kad EB žinioje esantys fondai būtų naudojami, vvadovaujantis skaidraus finansų valdymo principais.
Lietuvai, kaip ES narei, Europos Regionų plėtros fondo parama, kaip ir kitų struktūrinių fondų, Sanglaudos fondo ir kitokia ES finansinė parama turi būti naudojama pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatas, pagal šią sutartį priimtus teisės aktus ir kitų ES politikos krypčių reikalavimus. Europos Sąjungos teisė nenustato tiesioginių valstybinio audito reikalavimų. Europos Bendrijos steigimo sutarties 280 straipsnyje rašoma, kad „valstybės narės prieš Bendrijos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą imasi tų pačių priemonių, kurių jos imasi prieš savo pačių finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą”.
Tarptautinėse sutartyse ir Europos Sąjungos reglamentuose nustatytas privalomų baigiamųjų Europos Sąjungos finansinės paramos panaudojimo auditų vienas iš rezultatų – išvados parengimas, kurioje turi būti auditoriaus nuomonė apie programos/projekto finansinių ataskaitų tikrumą ir teisingumą. Plačiau išanalizuosiu Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 ir kontroliuojančių institucijų pagrindines nuostatas, baigus teikti paramą pagal Bendrąjį programavimo dokumentą (BPD).
Valstybės kontrolės įstatymas, priimtas 2001 m. gruodžio 13 d., pirmą kartą nacionalinėje teisėje Valstybės kontrolę įvardijo kaip aukščiausiąją valstybinio audito instituciją ir iškėlė jai uždavinį – užtikrinti, kad valstybinis auditas atitiktų Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos INTOSAI priimtus tarptautinius standartus ir įtvirtintų teigiamą valstybinio audito poveikį valstybei ir visuomenei.
Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 38 straipsnio 1 dalies f punktu, baigus teikti paramą pagal BPD, turi būti parengta deklaracija institucijos ar asmens, kurio funkcijos nepriklauso nuo paskirtos vadovaujančiosios institucijos. BPD įgyvendinimo užbaigimo vertinimą atliks Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, kuri yra nepriklausoma nuo visų Struktūrinius fondus administruojančių institucijų. Tai – Finansinio audito 7-ojo departamento funkcija. Deklaracijoje pateikiamos išvados dėl valdymo ir kontrolės sistemos veikimo, apibendrintos ankstesniais metais atliktų patikrinimų išvados ir (jeigu būtina) reikiamų atlikti atrankinių patikrinimų. Deklaraciją rengianti institucija turi atlikti visas būtinas užklausas, kad įsitikintų, ar išlaidų sertifikavimo pareiškimai yra teisingi, ar finansinės operacijos yra teisėtos ir laiku įvykdytos. Prie deklaracijos turi būti pridedama deklaracijos pagrindimo ataskaita, kuri apima taip pat visų šalies bei Komisijos atliktų patikrinimų rezultatus.
Nuomonei pareikšti Valstybės kontrolė turi audituoti įvairius Europos Sąjungos finansinės paramos administravimo lygius – nuo Europos Sąjungos paramą valdančiosios institucijos iki galutinių paramos gavėjų.
Valstybės kontrolės atliekamas Europos Sąjungos finansinės paramos auditas bus tik viena iš privalomų Europos Sąjungos reglamentuose nustatytų kontrolės grandžių. Pirmoji ir žemiausia kontrolės grandis numatoma programas/projektus įgyvendinančiose institucijose (atliekami projektų fiziniai/administraciniai tikrinimai), antroji grandis – vidaus audito padaliniai tarpinėse institucijose (ministerijose) atlieka 5 proc. išlaidų ir sistemų auditus visuose programų/projektų valdymo lygiuose, trečioji grandis – Valstybės kontrolė atlieka programų/projektų išorės auditą ir teikia atitinkamus audito dokumentus Europos Komisijai (per Finansų ministeriją). Ketvirtoji Europos Sąjungos finansinės pparamos kontrolės lygiui galima priskirti Europos Komisijos padalinių vidaus auditorius ir Europos Audito Rūmų auditorius (žr. 5 pav.).
5 pav. Europos Sąjungos paramos lėšų audito schema (41, psl. 15).
Vadovaujančioji institucija yra atsakinga už tinkamą įgyvendinimo, patikimo finansų valdymo ir kontrolės sistemos sukūrimą, tinkamo orientavimo pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 438/2001 2 straipsnio nuostatas ir pakankamos audito sekos pagal minėto Reglamento 7 straipsnio nuostatas užtikrinimą. Lietuvoje valdančiosios institucijos funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos finansinės paramos departamentas. Tam tikslui ji organizuoja
Struktūrinių fondų vadovų rengimą, kuriuose pateikiami nurodymai dėl finansų ir administracinės kontrolės sistemos funkcionavimo tarpinėse institucijose ir įgyvendinančiose institucijose, dėl projektų patikrinimų vietoje ir mokėjimo paraiškų patikrinimų atlikimo, bei užtikrina, kad tarpinių institucijų vidaus audito tarnybos, taikydamos visuotinai priimtus standartus, atliktų nepriklausomus atrankinius patikrinimus ir sistemų auditą, kaip reikalauja Reglamento (EB) Nr. 438/2001 10 straipsnis.
Prieš pateikiant Komisijai išlaidų deklaracijas, turi būti patikrinta ir patvirtinta visų išlaidų, kurios bus deklaruojamos Komisijai, atitiktis nustatytiesiems kriterijams. Remiantis
Reglamento (EB) Nr. 438/2001 3 ir 9 straipsnių nuostatomis, už šį patikrinimą ir patvirtinimą yra atsakinga mokėjimo institucija. Šias funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamentas.
Finansų ministerijos Vidaus audito tarnyba atlieka vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos ir Iždo departamento (kuris atlieka visus mokėjimus galutiniams naudos
gavėjams) sistemų auditą.
Finansų ministerijos Vidaus audito tarnyba atliks vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos ir Valstybės iždo veiksmų, susijusių su BPD įgyvendinimu, sistemos
auditą. Finansų kontrolės metodologijos departamentas bus atsakingas už tarpinių institucijų atrankinių patikrinimų ir sistemos audito veiksmų koordinavimą, įskaitant bendros metodikos nustatymą ir jos suderinamumą su Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo nuostatomis.
Tarpinės institucijos, administruojančios Europos Regionų plėtros fondo lėšas yra Ūkio ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija.
Tarpinės institucijos atlieka atrankinius projektų patikrinimus (kurie turi apimti ne mažiau kaip 5 % visų tinkamų išlaidų ir remtis atrankine patvirtintų veiklos rūšių visuma) ir
sistemų auditą, kaip to reikalauja Reglamento (EB) Nr. 438/2001 10 straipsnis. Šiuos patikrinimus gali atlikti tarpinių institucijų vidaus audito tarnybos ar pasamdyti išorės
auditoriai. Konkretūs patikrinimų tikslai:
• patikrinti esamų valdymo ir kontrolės sistemų efektyvumą;
• atrankiniu būdu, remiantis rizikos analize, patikrinti išlaidų deklaracijas, parengtos tam tikrais lygiais.
Auditai turi būti paskirstyti tolygiai per 2004-2008 m. laikotarpį. Ministerijų vidaus audito tarnybos yra nepriklausomos nuo kitų ministerijos departamentų. Jos yra atskaitingos tiesiogiai ministrams.
Įgyvendinančios institucijos, aadministruojant Europos Regionų plėtros fondo lėšas yra –Verslo paramos agentūra ir Centrinė projektų valdymo agentūra.
Remiantis Reglamento (EB) Nr. 438/2001 4 straipsniu, įgyvendinančiosios institucijos atlieka patikrinimus vietoje. Atliekant patikrinimus vietoje, tikrinama:
• bendrai finansuojamų produktų pristatymas ir paslaugų suteikimas;
• prašomų kompensuoti išlaidų tikrumas;
• paramos ggavimo reikalavimų ir sąlygų laikymasis.
Atliekant patikrinimus vietoje, tikrinami atskirų operacijų dokumentai, o patikrinimo eiga fiksuojama taip, kad būtų galima matyti:
• kas buvo padaryta;
• kokie patikrinimo rezultatai;
• kokių priemonių imtasi pažeidimams pašalinti.
Teisę atlikti patikrinimus vietoje turi tiek vadovaujančioji, tiek mokėjimo institucijos, kai nori įvertinti projektų pažangą ir įsitikinti, kaip administruojami ir valdomi Struktūriniai fondai.
Atlikus teisės aktų įvertinimą, galima teigti, kad kontrolės sistema pakankamai reglamentuota teisės aktais, tik nuo visų minėtų kontrolės grandžių veikimo priklausys Europos Sąjungos finansinės paramos panaudojimo teisėtumas ir efektyvumas.
Lietuvos Respublikos teisinė bazė turi užtikrinti, kad valstybės finansų išorės auditą atliekantys subjektai gebėtų efektyviai taikyti ES Acquis principus ir nuostatas finansų kontrolės srityje. Pagal šiuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus išorės auditoriai, atlikdami viešojo sektoriaus subjektų auditą, vadovaujasi skirtingais sstandartais: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė – INTOSAI (Tarptautinės Aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos) standartais bei Valstybinio audito reikalavimais, savivaldybių kontrolieriai – savivaldybių tarybų nustatyta tvarka ir vidaus auditoriams taikomais Vidaus audito reikalavimais, audito įmonės (atestuoti auditoriai) – Nacionaliniais ir(ar) Tarptautiniais audito standartais. Tai rodo, jog viešojo sektoriaus subjektų išorės audito sistemoje dar ne visiškai įgyvendintas uždavinys apibrėžti ir įdiegti tarptautiniu mastu pripažintą audito seką.
Viešojo sektoriaus subjektų išorės auditą atliekančių institucijų veiklos kokybės užtikrinimo principai ir procedūros turėtų būti išsamiau reglamentuoti, turėtų ppradėti veikti nustatytų standartų laikymąsi prižiūrinti sistema.
Viešojo sektoriaus subjektų auditas išskiriamas į išorės auditą ir vidaus auditą. Viešojo sektoriaus subjektų išorės ir vidaus auditas turėtų būti detaliau reglamentuotas teisės aktais.
Aukščiausioji audito institucija vadovaujasi rekomendacinio pobūdžio dokumentais: Limos deklaracija dėl audito gairių, INTOSAI audito standartais ir INTOSAI audito standartų įgyvendinimo gairėmis.
Įgyvendinant tarptautinius audito standartus yra svarbus Valstybės kontrolės norminis administracinis aktas – Valstybinio audito reikalavimai, kuris parengtas vadovaujantis Valstybės kontrolės įstatymu, Vietos savivaldos įstatymu, Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos INTOSAI standartais bei Auditorių rūmų parengtais Nacionalinio audito standartais Nuo 2004 metų, patvirtinus naująją Valstybinio audito reikalavimų redakciją, šiuo teisės aktu vadovausis išorės auditą atliekančios institucijos – Valstybės kontrolė ir savivaldybės kontrolierius (kontrolieriaus tarnyba). Tai sudaro teisines prielaidas formuoti bendrą audito politiką ir vienodai suprasti audito standartus bei taikyti juos valstybinio sektoriaus ir vietos savivaldos srityse.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 273 buvo sudaryta Nuolatinė tarpžinybinė komisija vidaus audito sistemos kūrimui valstybiniame sektoriuje koordinuoti bei patvirtinti jos nuostatai. Juose numatyta, kad komisijos pagrindinis uždavinys – prižiūrėti ir koordinuoti vidaus audito sistemos kūrimą valstybiniame sektoriuje. Šios komisijos sprendimai dėl vidaus audito sistemos kūrimo yra rekomendacinio pobūdžio (15, psl.17).
Pažymėtina, kad Europos Bendrijoje ir kituose Vakarų valstybėse palankiai žiūrima į hhorizontalią galią turinčių aktų ar sprendimų poveikį. Teigiama, kad esant tokiai sprendimų galiai institucijos nėra tik įpareigotos vykdyti aukštesnės institucijos nurodymus, tačiau, gavus tam tikrų pastabų, pačiai institucijai suteikiama galimybė peržiūrėti ir galbūt pakeisti savo veiksmus ar priemones (50).
3.2. Priežiūros sistema
Siekiant sekti Lietuvos 2004-2006 m. Bendrojo programavimo dokumento (BPD) įgyvendinimo pažangą ir rezultatus, 2004 metais buvo įkurtos visapusės priežiūros sistemos, kurios skirtos BPD įgyvendinimui prižiūrėti ir pateikti apibendrintus duomenims prioriteto bei priemonės lygiu. To reikalauja Reglamentas (EB) Nr. 1260/1999. Priežiūros sistema kuriama:
• atsižvelgiant į specifinius kiekvieno fondo priežiūros ir atskaitingumo reikalavimus;
• rengia įgyvendinimo suvestines prioriteto ir priemonės lygiu (renka duomenis projekto lygiu, po to juos apibendrina);
• rengia kitą informaciją, kaip numatyta programavimo dokumentuose (BPD ir BPD
priede);
• garantuoja nenutrūkstamą duomenų rinkimo grandinę nuo žemiausio iki aukščiausio lygmens. Tam būtina aiškiai nurodyti, kokių duomenų reikia duomenų rinkimo procesui organizuoti, įskaitant jų kokybės patikrinimus ir saugumo kontrolę, ir aiškiai apibrėžti kiekvieno dalyvio funkcijas (vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos, tarpinių institucijų, įgyvendinančiųjų institucijų);
• atitinka nacionalinių įstaigų ir Komisijos atskaitingumo reikalavimus, padeda nacionalinėms audito tarnyboms ir Komisijos tarnyboms atlikti auditą ir kontrolę;
• užtikrina tinkamą bendrojo finansavimo srautų priežiūrą, finansų valdymą ir kontrolę;
• teikia vertinimui atlikti reikiamą informaciją ( 19, psl. 266).
Vadovaujančioji institucija užtikrina, kad priežiūrai naudojami rodikliai būtų apibrėžti ir interpretuojami nuosekliai iir vienodai. Tam ji parengia reikiamas rekomendacijas. BPD taikomų rodiklių struktūra atitinka Europos Komisijos parengto Darbo dokumento Nr. 3 dėl priežiūros ir vertinimo rodiklių nuostatas.
Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 35 straipsniu, Priežiūros komitetas turi būti įsteigtas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo BPD patvirtinimo. Vadovaujančioji institucija, pasikonsultavusi su partneriais, inicijuoja Priežiūros komiteto steigimą (nurodyto Reglamento 35 straipsnio 1 dalis) ir remia jo veiklą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. rugpjūčio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 950 dėl priežiūros komiteto sudarymo. Komiteto pirmininkas – Finansų ministerijos valstybės sekretorius arba sekretorius. Remiantis sukaupta BPD rengimo patirtimi, į Priežiūros komiteto sudėtį bus įtraukta apie 10 atstovų iš socialinių ekonominių ir regioninių ar vietos partnerių, kurie dalyvavo rengiant BPD. Be to, tvirtinant Priežiūros komiteto sudėtį, turi būti laikomasi proporcingumo principo, t.y. turi būti vienodas vyrų ir moterų skaičius. Kiti Priežiūros komiteto nariai yra mokėjimo institucijos, tarpinių institucijų ir įgyvendinančiųjų institucijų atstovai. Komisijos ir Europos investicijų banko atstovai Priežiūros komiteto darbe dalyvauja patarėjų teisėmis.
Priežiūros komitetas rengia ir tvirtina savo darbo tvarkos taisykles, susirinkimai rengiami 2 kartus per metus arba, jeigu reikia, dažniau. Remiantis nurodyto Reglamento 35 straipsniu, Priežiūros komitetas atlieka šias funkcijas:
• tvirtina arba taiso BPD priedą;
• per 6 mėnesius po BPD patvirtinimo apsvarsto ir
patvirtina kriterijus, kuriais vadovaujantis parenkama veikla, finansuojama pagal kiekvieną priemonę;
• reguliariai tikrina, kokia pažanga padaryta, siekiant konkrečių pagalbos tikslų;
• tikrina įgyvendinimo rezultatus, visų pirma siekiant tikslų, kurie nustatyti skirtingoms priemonėms;
• svarsto ir tvirtina metinę ir galutinę įgyvendinimo ataskaitas prieš siųsdamas jas Europos Komisijai;
• svarsto ir tvirtina kiekvieną pasiūlymą iš dalies pakeisti Komisijos sprendimo dėl fondų finansavimo turinį. Bet kuriuo atveju gali siūlyti vadovaujančiajai institucijai pataisyti ar peržiūrėti paramą, kad būtų pasiekti Struktūrinių fondų tikslai arba pagerėtų paramos valdymas, įskaitant ir finansų valdymą (tačiau kkiekvienas paramos pakeitimas daromas minėto Reglamento 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka);
• reguliariai atlieka pažangos tikrinimą. Reguliarus pažangos tikrinimas turėtų būti atliekamas kartą per metus, rengiant metinę įgyvendinimo ataskaitą. Kai Priežiūros komitetas mano esant būtina ar pageidautina, reguliarūs pažangos tikrinimai gali būti atliekami ir dažniau;
• remdamasis tarpinių institucijų pateiktais pasiūlymais, priima sprendimą, kam tais metais skirti finansavimą ( 19, psl. 267).
Vadovaujančioji institucija atlieka Priežiūros komiteto sekretoriato funkcijas. Ji rengia priežiūrai reikiamus dokumentus, ataskaitas, darbotvarkes ir susirinkimų protokolų santraukas. Prireikus įgyvendinimo metu vadovaujančioji iinstitucija į sekretoriato darbą gali įtraukti kitas institucijas.
Įgyvendindama Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrojo programavimo dokumento ir 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento ( EB ) Nr. 1260/1999 nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų 35 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 mm. spalio 25 d. priėmė nutarimą Nr. 1245 “Dėl priežiūros komiteto 2004-2006 metų Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrojo programavimo dokumento įgyvendinimo priežiūrai atlikti institucinės sudėties patvirtinimo”. Šiam Priežiūros komitetui pirmininkauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija .
3.3. Anketinio tyrimo rezultatai
Pagrindinis tyrimo tikslas – išanalizuoti ar Lietuvos institucijos gali tinkamai administruoti ir kontroliuoti Europos Regionų plėtros fondo lėšas.
Tyrimo metu buvo apklausti 23 respondentai, gyvenantys Tauragės apskrityje (4 priedas). PHARE 2000 metų Ekonominės ir socialinės sanglaudos programa buvo pirmoji tokio tipo programa, įgyvendinta Lietuvoje trijuose tiksliniuose regionuose: Klaipėdos-Tauragės, Marijampolės ir Utenos. Decentralizuotą institucinį ES Struktūrinių fondų valdymo modulį įteisino 2000 m. liepos mėn. priimtas Regioninės plėtros įstatymas. Pagal jį ES Struktūriniai fondai turėjo būti programuojami, remiantis dešimtyje Lietuvos apskričių parengtais regioninės plėtros pplanais.
2001 m. pasirengimo ES Struktūrinių fondų koncepcija ir institucinė infrastruktūra radikaliai pasikeitė. Pirmiausia pasikeitė Europos Komisijos požiūris: ilgą laiką skatinusi decentralizuotą modelį, ji pakeitė savo požiūrį ir pradėjo aktyviai spausti Lietuvos Vyriausybę rinktis centralizuotą modelį. 2001 m. vasario mėn. Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas patvirtino Nacionalinio plėtros plano koncepciją, kurioje koordinatoriaus vaidmuo buvo perduotas Finansų ministerijai, o pats procesas centralizuotas ir susietas su investicijų ir biudžeto planavimu. Iš esmės 2001 – 2002 metais buvo baigta kurti centralizuota ES struktūrinių fondų ppanaudojimo sistema. 2003 metais vyko derybos dėl Lietuvos Bendrojo programavimo dokumento (BPD), o 2004 m. vasario 5 d. BPD buvo patvirtintas priežiūros komitete.
Dalis apklaustųjų respondentų anksčiau dalyvavo, įgyvendinant PHARE 2000 metų Ekonominės ir socialinės sanglaudos programą Klaipėdos-Tauragės regione. Čia į pateiktus klausimus atsakė iš jų 12 asmenų (52,2 proc. visų apklaustųjų). Atsakymai buvo gauti iš apskrities, savivaldybės, verslo informacinio centro darbuotojų, kurie tiesiogiai dirba su klientais – konsultuoja, teikia informacija įvairiais ES struktūrinių fondų paramos gavimo ir verslo valdymo klausimais. Tik 2 tyrime sutikę dalyvauti respondentai dirba vadovaujantį darbą, jie taip pat teikia informaciją minėtais klausimais. Tiesioginis regioninės politikos administravimo ir koordinavimo klausimais dirbančių respondentų dalyvavimas tyrime leidžia gauti patikimesnius duomenis apie regionų plėtros planus, pasiruošimą administruoti ES paramą.
Svarbus demografinis rodiklis, kuris išaiškėjo suvedus tyrimo rezultatus – respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes. Šiam rodikliui išsiaiškinti anketoje buvo pateiktas klausimas apie apklausos dalyvių amžių (3 lentelė).
3lentelė
Respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes ir darbo stažą
Amžius Apklaustųjų skaičius Darbo stažas Apklaustųjų skaičius
Iki 30 metų 2 Iki 10 metų 2
31 – 40 metų 7 11 – 20 metų 13
41 – 50 metų 9 21 – 30 metų 3
Virš 50 metų 5 virš 30 metų 5
Daugumą tyrimo metu apklaustų respondentų sudaro 41 – 50 metų amžiaus asmenys, turintys didelę darbo patirtį, tačiau ne maža dalis (7 respondentai) priklauso 331 – 40 metų amžiaus grupei. Tai gana geras demografinis rodiklis, kuris parodo jaunų žmonių domėjimąsi regioninės plėtros ir ES struktūrinių fondų paramos klausimais.
Pasišnekėjus su tyrime dalyvavusiais respondentais, kurie tiesiogiai administruoja ir konsultuoja regioninės politikos plėtros klausimais, išaiškėjo, jog šiuo metu didėja verslininkų domėjimasis paraiškų teikimu subsidijoms gauti, naujų verslo įmonių kūrimo ir verslumo skatinimo bei mokymo klausimais.
Duomenys apie respondentų turimą bendrą darbo stažą atitinka pasiskirstymą pagal amžių, t.y. respondentai yra patyrę darbuotojai, turintys 11 – 20 metų darbo patirtį.
83 %
6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą %.
Kaip matyti iš paveiksle pavaizduotų duomenų, net 83 proc. iš apklaustų respondentų turi aukštąjį išsilavinimą. Šis rodiklis, kartu su prieš tai aptartu respondentų amžiaus rodikliu, parodo, kad respondentai turi pakankamai aukštą išsilavinimą, nei vienas iš jų neatsakė, kad turi tik vidurinį išsilavinimą. Kiti respondentai yra įgiję aukštesnįjį išsilavinimą, ar yra baigę specialius paruošiamuosius kursus.
Kiti anketoje pateikti 9 klausimai – apie regioninės politikos teisės aktų reglamentavimo, koordinavimo ir administracinių gebėjimų stiprinimą regione. Respondentams buvo leidžiama pasirinkti keletą galimų atsakymo variantų, įvertinti balais, arba nurodyti kitus atsakymo variantus.
7 pav. Socialinių ekonominių skirtumų sumažinimo galimybė regionuose %.
Kaip matyti iš paveiksle pavaizduotų duomenų, net 52,2 proc. iš apklaustų respondentų mano, kad Lietuvos vykdoma rregioninė politika nesumažins socialinius ekonominius skirtumus tarp regionų, tik 13,1 proc. – sumažins. Jų nuomone pagrindinės priežastys yra šios:
• nacionaliniai šalies vystymo sprendimai neatitinka atskirų regionų specifikos;
• nėra šalies vystymo prioritetų regioniniu požiūriu;
• rengiamos regioninės ir kaimo plėtros programos pasižymi paviršutiniškumu, joms trūksta gilaus regiono vidinių išteklių ir jų pasitelkimo regiono plėtrai galimybių įvertinimo, išorinių plėtros veiksnių analizės, ilgalaikių prognozių, visapusiško plėtros strateginių krypčių ir instrumentarijaus pagrindimo ir suderinimo;
• nėra aiškumo dėl regionų plėtros politikos diferencijavimo regioniniais lygiais;
• neparengti veiksmingi regionų plėtros tikslinio finansavimo kriterijai ir mechanizmai;
• regioninė plėtros politika pernelyg centralizuota, pažeidžiamas vienas iš pagrindinių regioninėje plėtroje – subsidarumo principas;
• nepakankamas kaimo regioninės plėtros integruotumas su bendrąja regiono ir regiono miestų plėtra. Kaimo plėtros regioninės programos rengiamos visiškai nederinant ar mažai jas derinant su bendrosiomis regionų plėtros ar regionų miestų plėtros programomis, tuo pažeidžiamas regiono teritorinio vientisumo ir regiono miestų ir kaimo vietovių ekonominio ir socialinio integralumo principas.
8 pav. Regioninės politikos modelio parinkimas %
Dauguma respondentų (83 proc.) mano, kad pasirinktų regioninės politikos modelį “iš apačios į viršų”, nes tai užtikrintų tolygią ir subalansuotą visos šalies ūkio raidą, akcentuotų regioninės ir vietinės valdžios autonomiškumą.
Šiuo metu jų nuomone, regionų atskirų ekonominės veiklos sektorių plėtra mažai derinama tarpusavyje; tiek nacionaliniame, tiek regioniniame lygmenyse labai
ryškus žinybiškumas, planuojant atskirų ekonominės veiklos sektorių plėtrą. Dėl bendrosios regionų ekonomikos plėtros koncepcijos nebuvimo sektorinėse plėtros programose daug disproporcijų ir prieštaravimų. Būtina suderinti visų už regionų plėtrą atsakingų institucijų darbą, o taip pat siekti, kuo aktyviau naudotis tarptautine patirtimi ir parama, įgyvendinant regioninę politiką.
9 pav. Valdymo funkcijų išplėtimas apskrityse, savivaldybėse %.
Net 65,2 proc. respondentų teigiamai pasisakė už administravimo funkcijų išplėtimą apskrityse bei savivaldybėse. Išplėsti regioninės ekonominės plėtros valdymo funkcijas (planavimo, įgyvendinimo, koordinavimo ir kontroles) regionuose.
10 pav.Administracinių gebėjimų stiprinamas regionuose %%.
Dauguma respondentų atsakė, kad administraciniai gebėjimai regionuose nepakankamai stiprinami, Nacionalinės plėtros įgyvendinimo procesas centralizuotas, valdančiosios institucijos funkcijas atlieka Finansų ministerija. Tačiau Regioninės plėtros departamentas, verslo centro darbuotojai organizavo mokymus, seminarus, rengė diskusijas regioninės plėtros politikos įgyvendinimo klausimais.
11 pav. Viešosios informacijos prieinamumas %.
Kaip matyti iš paveiksle pavaizduotų duomenų, net 55,2 proc. iš apklaustų respondentų mano, nepakanka informacijos apie regioninę plėtrą ir Europos Sąjungos paramą platiems gyventojų sluoksniams. Trūksta informacijos apie projektų atranką,nesukurtas duomenų bazių tarpžinybinis tinklas.
12 pav. Kontrolės sistema %%.
Dauguma apklaustų respondentų (89 %) teigia, kad esama kontrolės sistema užtikrins skaidrų Europos Regionų plėtros fondo lėšų naudojimą. Tik 7 % atsakė neigiamai, 4 % – neturėjo nuomonės.
Europos Regionų plėtros fondo lėšų ir Europos Sąjungos finansinės paramos panaudojimo teisėtumą ir eefektyvumą kontroliuoja keturi įvairių institucijų kontrolės lygiai, pradedant pirmąja ir žemiausia kontrolės grandimi programų/projektų įgyvendinančiose institucijose tikrinimu ir baigiant ketvirtuoju ir aukščiausiu – Europos Komisijos padalinių vidaus auditorius ir Europos Audito Rūmų auditorius.
13 pav. Kontrolės procedūrų pakankamumas %.
Kaip matyti iš paveiksle pavaizduotų duomenų, net 91 proc. iš apklaustų respondentų mano, kad pakankamai reglamentuota teisės aktais kontrolės procedūros, audituojant Europos Regionų plėtros fondo lėšas. Tik 9 proc. respondentų teigė, jog šiuo klausimu neturi nuomonės.
Net 38 proc. respondentų teigia, kad viešojo sektoriaus subjektų išorės ir vidaus auditas turėtų būti detaliau reglamentuotas teisės aktais.
Respondentai įvardijo (56 proc.), kad labiausiai pasitiki Valstybės kontrolės institucija, kurios veikla grindžiama nepriklausomumo, teisėtumo, viešumo, neutralumo ir profesionalumo principais. Taip pat jie įvertino kontrolės pareigūnų asmenines savybes, išdėstant šia sseka pagal svarbą:
• sąžiningumas;
• profesionalumas;
• atsakomybė;
• nepriklausomumas;
• komunikabilumas;
• mokėjimas spręsti;
• kritiškas mąstymas.
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS
Atlikus teorinį tyrimą, empirinę praktinę analizę, sociologinę apklausą, padariau šias išvadas:
1. Regioninė politika – tai valstybės institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria daromas diferencijuotas poveikis atskirų regionų socialinei ir ekonominei plėtrai, siekiant mažinti socialinius-ekonominius skirtumus tarp regionų ir tarpsektorines disproporcijas regionų viduje, skatinti tolygią ir subalansuotą plėtrą visoje valstybės teritorijoje. Jos tikslas – nuosekliai mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei skatinti tolygią visos ES raidą.
Regioninė politika Lietuvoje formuojama Europos SSąjungos Regioninės ir Struktūrinės politikos pagrindu. Lietuvai iškyla būtinybė regioninę politiką reglamentuojančius teisės aktus suderinti su ES normomis.Ypatingai šis procesas suaktyvėjo – ruošiantis administruoti struktūrinių fondų paramą: priimtas Regioninės plėtros įstatymo pakeitimo įstatymas; parengta Regionų plėtros programa; parengta Regioninių plėtros planų rengimo metodika; išskirtos problemines teritorijos; sudaryta Nacionalinės regionų plėtros taryba; funkcionuoja Regionų plėtros tarybos; parengtas Bendrojo programavimo dokumentas; patvirtintos ES Struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje taisyklės ir institucinė atsakomybė; sukurtos atitinkamos struktūrinių fondų lėšų administravimo institucijos.
Regioninės politikos Lietuvoje ateities perspektyvos gali būti apibrėžtos, kaip įstatyminio pagrindo bei institucijų plėtra. Regioninės politikos struktūrinis modelis sudarytas iš trijų pagrindinių dalių: įstatyminės bazės, institucinės struktūros (tiek centriniu, tiek ir regioniniu lygiu) ir finansavimo šaltinių. Ateityje tikėtina, kad regioninė politika Lietuvoje ir kitose CRE šalyse bus dviejų lygių:
(1) Regioninė politika ES Struktūrinės politikos rėmuose;
(2) Vidinė šalies regioninė politika.
2. Išanalizavus teisės ir kitus norminius dokumentus bei atlikus sociologinės apklausos tyrimą, galima teigti, kad Lietuvos vykdoma regioninės plėtros politika nesumažins socialinius ekonominius skirtumus tarp regionų 2004-2006 metais:
• nėra šalies vystymo prioritetų nei regioniniu, nei nacionaliniu požiūriu;
• nacionaliniai šalies vystymo sprendimai neatitinka atskirų regionų specifikos;
• nėra aiškumo dėl regionų plėtros politikos diferencijavimo regioniniais lygiais;
• neparengti veiksmingi regionų plėtros tikslinio finansavimo kriterijai ir mechanizmai;
• regioninė plėtros politika vis dar pernelyg ccentralizuota, pažeidžiamas vienas iš pagrindinių regioninėje plėtroje – subsidiarumo principas;
• nepakankamas kaimo regioninės plėtros integruotumas su bendrąja regiono ir regiono miestų plėtra;
• kaimo plėtros regioninės programos rengiamos visiškai nederinant ar mažai jas derinant su bendrosiomis regionų plėtros ar regionų miestų plėtros programomis. Taip pažeidžiamas regiono teritorinio vientisumo ir regiono miestų ir kaimo vietovių ekonominio ir socialinio integralumo principas;
• nesukurti regioninių žinybų viešosios informacijos operatyvaus prieinamumo platiems gyventojų sluoksniams ir netgi ūkio subjektams, taip pat kitoms įstaigoms ir organizacijoms instrumentai pagal pažangias informacines technologijas;
• regionų atskirų ekonominės veiklos sektorių plėtra mažai derinama tarpusavyje;
• tiek nacionaliniame, tiek regioniniame lygmenyse labai ryškus žinybiškumas, planuojant atskirų ekonominės veiklos sektorių plėtrą. Dėl bendrosios regionų ekonomikos plėtros koncepcijos nebuvimo sektorinėse plėtros programose daug disproporcijų ir prieštaravimų;
• nesukurtas duomenų bazių tarpžinybinis tinklas.
3. Sistemiškai analizuojant Lietuvos kontroliuojančių institucijų funkcijas, kurios audituoja ES struktūrinių fondų lėšas ir kitą finansinę paramą, gaunamą iš EB žinioje esančių fondų bei atlikus sociologinės apklausos tyrimą, galima teigti, kad:
• Kontrolės sistema pakankamai reglamentuota teisės aktais. Esminiai pokyčiai įstatyminėje srityje vyko 2000-2002 metais, priimti šie teisės aktai: Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymas, Viešojo sektoriaus audito koncepcija, Vidaus audito standartai iir kiti teisės aktai.
• Bendrojo programavimo dokumento įgyvendinimo užbaigimo vertinimą atliks Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė. Ji turi užtikrinti, kad finansinė parama Lietuvoje būtų valdoma pagal galiojančias Europos Bendrijos taisykles ir kad EB žinioje esantys fondai būtų naudojami, vadovaujantis skaidraus finansų valdymo principais;
• Tarpinės institucijos, kontroliuojančios Europos Regionų plėtros fondo naudojimą- Ūkio ir Sveikatos apsaugos ministerijos bei Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – atlieka atrankinius projektų patikrinimus, tikrinant esamų valdymo ir kontrolės sistemų efektyvumą bei, atrankiniu būdu, gali patikrinti išlaidų deklaracijas, parengtas tam tikrais lygiais;
• Įgyvendinančios institucijos, kontroliuojančios Europos Regionų plėtros fondo naudojimą – VĮ “Lietuvos verslo paramos agentūra”, VĮ “Centrinė projektų valdymo agentūra”- atlieka patikrinimus vietoje, tikrinant prašomų kompensuoti išlaidų tikrumą, paramos gavimo reikalavimų ir sąlygų laikymąsi;
• Pagal šiuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus išorės auditoriai, atlikdami viešojo sektoriaus subjektų auditą, vadovaujasi skirtingais standartais: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė – INTOSAI standartais bei Valstybinio audito reikalavimais, savivaldybių kontrolieriai – savivaldybių tarybų nustatyta tvarka ir vidaus auditoriams taikomais Vidaus audito reikalavimais, audito įmonės – Nacionaliniais ir(ar) Tarptautiniais audito standartais. Tai rodo, jog viešojo sektoriaus subjektų išorės audito sistemoje dar ne visiškai įgyvendintas uždavinys apibrėžti ir įdiegti tarptautiniu mastu pripažintą audito seką;
• Efektyviausia kontrolės sistema yra Valstybės kontrolė, kurios veikla grindžiama
nepriklausomumo, teisėtumo, viešumo, neutralumo ir profesionalumo principais.
Magistro darbo pradžioje iškelta hipotezė: kokį regioninės politikos modelį Lietuva turi pasirinkti –“iš viršaus į apačią” ar “iš apačios į viršų”, tikslinga pasirinkti pastarąjį modelį, akcentuojantį regioninės ir vietinės valdžios autonomiškumą. Siūlau tokias regioninės politikos modelio Lietuvos sąlygomis gaires:
1. Tikslinga (kurti atskirą instituciją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės — Regionų plėtros komitetą, kuris kuruotų visus su regionine plėtra ir jos politika susijusius klausimus. Minėtas komitetas būtų virš ministeriniame lygmenyje ir turėtų didesnius įgaliojimus, lyginant ssu ministerijomis. Ministerijos formuotų sektorių plėtros politikas bei rengtų Nacionalinį plėtros planą (BPD), o Finansų ministerija – administruotų Struktūrinius fondus;
3. Taikyti koncentruotą valstybės paramą probleminėms teritorijoms.
4. Inkorporuoti vietinių ir regioninių problemų sprendimą į atskirų ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijas ir programas, siekiant, kad ūkio šakos būtų plėtojamos subalansuotai kiekviename iš atskirai paimtų regionų (t.y. vidinių disproporcijų mažinimas regionų viduje) ir ūkio šakų plėtra lyginant regionus tarpusavyje butų kaip galima tolygesnė;
5. Išplėsti regioninės ekonominės plėtros valdymo funkcijas (planavimo, įgyvendinimo, koordinavimo iir kontroles) regionuose (apskrityse ir savivaldybėse).
6. Naudojant pažangias informacines technologijas, sukurti moksliškai pagrįstus informacijos srautų valdymo ir jos pateikimo būdus. Sukurti duomenų bazių tarpžinybinį tinklą.
7. Nuo 2007 m. biudžeto daugiamečio planavimo laikotarpis turėtų būti ilgesnis nei 3 metai bei turėtų aatitikti naujojo ES finansinio laikotarpio trukmę.
LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V., Mūsų saulužė, 2003.
2. Lietuvos Respublikos Regioninės plėtros įstatymas. 2000 m. liepos 20 d. Nr. VIII – 1889. Vilnius, 2000.
3. Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymas. 1995 m. gruodžio 12 d. Nr. I – 1120. Vilnius, 1995.
4. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. I-964. // Valstybės žinios, 1995, Nr. 55- 1364//.
5. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. IX-1667. //Valstybės žinios, 2003, Nr. 70-371//.
6. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės įstatymas. //Valstybės žinios, 2001, Nr. 112-4070//.
7. Europos Komisijos 2001 m. kovo 2 d. reglamentas 438/2001. [ žiūrėta 2004-09-24] Prieiga per internetą .
8. Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. liepos 12 d. reglamentas 1783/1999 [ žiūrėta 2004-09-24] Prieiga per internetą .
9. Europos Tarybos 1999 m. birželio 21 d. reglamentas Nr. 1260/1999 [ žžiūrėta 2004-09-24] Prieiga per internetą .
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. balandžio 21 d. nutarimas Nr. 427 “Dėl Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL administravimo Lietuvoje”. //Valstybės žinios, 2003, Nr. 35-1482/.
11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 649 “Dėl atsakomybės už Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos įgyvendinimą Lietuvoje pasiskirstymo tarp valstybės institucijų”. //Valstybės žinios, 2001, Nr. 48-1676//.
12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 569 “Dėl Europos nacionalinių sąskaitų sistemos diegimo”. [žiūrėta 2004-10-12] Prieiga per internetą .
13. Lietuvos Respublikos VVyriausybės 2000m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 1487 “Lietuvos Respublikos derybinė pozicija “Finansų kontrolė” (28 derybinis skyrius)”. //Valstybės žinios, 2000, Nr. 111-3593/.
14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 323 “Dėl valstybės institucijų ir įstaigų administracinių gebėjimų administruoti ES struktūrinės paramos lėšas stiprinimo”. [žiūrėta 2004-10-22] Prieiga per internetą .
15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 273. //Valstybės žinios, 2001, Nr. 22-735/.
16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 1998 m. liepos 21 d. Nr. 902 “Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų”. Vilnius, 1998.
17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 661 //Valstybės žinios, 2004, Nr. 88-3222//.
18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-01-27 nutarimu Nr. 70 patvirtintas Finansų ministerijos 2004-2006 sutrumpintas strateginis veiklos planas.
19. Lietuvos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas Nr. 935 “Dėl Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento patvirtinimo”. //Valstybės žinios, 2004, Nr. 123-4486/.
20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 11 d. nutarimas Nr. 950 “Dėl priežiūros komiteto Lietuvos 2004-2006 metų Bendrojo programavimo dokumento įgyvendinimo priežiūrai atlikti sudarymo”.
21. Lietuvos Respublikos 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimas Nr. 1166 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 649 “Dėl atsakomybės už Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos įgyvendinimą Lietuvoje pasiskirstymo tarp valstybės institucijų” pakeitimo”. //Valstybės žinios, 2001, Nr. 48-1676//.
22. LLietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 1245 “Dėl priežiūros komiteto 2004-2006 metų Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrojo programavimo dokumento įgyvendinimo priežiūrai atlikti institucinės sudėties patvirtinimo”.
23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 188 “Dėl priežiūros komisijos ir darbo grupės Lietuvos 2004-2006 metų Bendrojo programavimo dokumento projektui parengti sudarymo”. [žiūrėta 2004-10-12] Prieiga per internetą .
24. Finansų ministerijos 2004-2006 metų sutrumpintas strateginis veiklos planas. [ žiūrėta 2004-09-21] Prieiga per internetą .
25. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 metų gegužės 31 d. įsakymas Nr. 1K-204. Lietuvos 2004-2006 m. Bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklės. //Valstybės žinios, 2004, Nr. 19-599; Nr. 93-3421/.
26. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 metų birželio 17 d. įsakymas Nr. 1K-233 Informavimo apie Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą pagal Lietuvos 2004-2006 m. bendrąjį programavimo dokumentą ir suteiktos paramos viešinimo taisyklės. //Valstybės žinios, 2004, Nr. 98-3650/.
27. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos. Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvos (planas) 2004-2006. V., 2004 /projektas/.
28. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 22 d.įsakymas Nr. 4-346 “Dėl probleminių teritorijų”.
29. Agenda 2000: For a Stronger and Wider Union. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities, 1997.
30. Archibugi F. European RRegionai Policy. Warsaw, 2000.
31. Artobolevskiy S. Regionai Policy in Europe. Athenaeum Press, 1997.
32. Bagdzevičienė R. Regioninė politika- vidinis poreikis ar Europos Sąjungos sąlyga? //Ekonomika ir vadyba, 2000//.
33. Bagdzevičienė R. Regioninės politikos vykdymo prielaidos.//Ekonomika ir vadyba, 2000//
34. Belazarienė G. Ekonominės plėtros metodologiniai principai. //Ekonomika ir vadyba, 2000//.
35. Europos Sąjunga: politika, institucijos, Regionų komitetas. Vilnius. Pradai, 1999.
36. Europos Sąjunga: struktūriniai fondai ir regioninė politika. Vilnius. Pradai, 1998.
37. Galimybių absorbuoti ES struktūrinių fondų ir sanglaudos fondo paramą tyrimas. Galutinė ataskaita. [žiūrėta 2004-10-11] Prieiga per internetą .
38. Juozaitienė L. Regionų ekonominio potencialo lyginamoji analizė. //Ekonomika ir vadyba, 2000//.
39. Katkus A. Naujieji valstybės kontrolės statuso bruožai Eurointegracijos dokumentų kontekste. Tiltai, priedas, 2002, Nr. 10.
40. Kirstukas J. Integruotos regionų plėtros rėmimo diferencijavimo kriterijai. Ekonomika ir vadyba-2000.
41. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2003 metų veiklos ataskaita. [žiūrėta 2004-11-02] Prieiga per internetą .
42. Nakrošis Vitalis. Europos Sąjungos regioninė politika ir struktūrinių fondų valdymas. V., Eugrimas, 2003.
43. Nevedomskis M. ir Žygelytė J. Europos lėšos ir patirtis-šansas kiekvienam regionui. Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2000.
44. Petkevičius A. Regionai Policy in Lithuania on the Eve of EU Structural Funds. AB „Spauda“, 2001.
45. PHARE ESS 2000 programos rezultatų įvertinimas ir sklaida. Galutinė ataskaita. [žiūrėta 2004-10-17] Prieiga per internetą .
46. Regioninė plėtros politika
Lietuvoje. [žiūrėta 2004-10-09] Prieiga per internetą .
47. Regioninė politika ir apskričių valdymas: Lietuvos modelio paieška. Konferencijos, įvykusios 2000 m. gegužės 26 d. medžiaga. Vilnius, 2000.
48. Richards S. Politics. New Statesman & Society, 1996.
49. Šidlauskienė I. Europos Sąjunga iš arčiau. Suomijos viešojo administravimo institutas (HAUS), 2000.
50. The European Courr of Auditors. Auditing the Finances of European Union. External Relations Department of the European Courr of Auditors. http://www. Eca.eu.int/EN/citizen.htm.
51.Vadapalienė R. Audito Aukščiausiajai valstybinio institucijai – nauji teisiniai įgaliojimai. [žiūrėta 2004-10-24] Prieiga per iinternetą .
52. Vitkus G. Europos Sąjunga: Enciklopedinis žinynas. Eugrimas, 1999.
53. Webber D. European Structural Funds and Regionai Policy. Seminaro, įvykusio 2002 m. balandžio 10 d. Medžiaga. Kaunas, 2002.
54. Larina N. L, Kiselnikov A. A. Regionalnaja politika v stranach pynocnoj ekonomiki. Maskva: Ekonomika, 1998.
SANTRAUKA
Tema: Europos regioninės plėtros fondo panaudojimo ir kontrolės teisinis reguliavimas. Magistro baigiamojo darbo vadovė dr. R. Vasarienė; Mykolo Romerio universitetas, teisės fakultetas, mokesčių administravimas.- Vilnius, 2004 m. Magistro baigiamasis darbas 73 puslapių, 14 paveikslų, 3 lentelės, 47 literatūros ššaltiniai, 4 priedai, lietuvių kalba.
Tyrimo objektas – Tauragės apskrities viršininko administracijos, savivaldybės, verslo centro darbuotojų požiūris į jo administravimą bei koordinavimą.
Darbo tikslas: Pateikti pagrindinius Lietuvos regioninės plėtros fondo panaudojimo ir kontrolės teisinio reguliavimo aspektus.
Prieš rašydama šį darbą ,, išskyriau hipotezę: ”Lietuvos regioninės plėtros vykdoma politika nesumažins socialinius ekonominius skirtumus tarp regionų”.
Siekiant užsibrėžto tikslo, iškėliau tokius uždavinius:
•aprašyti Lietuvos regioninės politikos formavimosi teisinius pagrindus, finansavimo šaltinius;
•aptarti Europos Regionų plėtros fondo panaudojimo Lietuvoje ir kontrolės teisės aktus;
•pateikti regioninės politikos ateities perspektyvas;
•pateikti išvadas ir rekomendacijas, kaip tobulinti institucijose Europos Regionų plėtros fondo panaudojimo ir kontrolės administravimą.
Tyrimo metodas – pirminių ir antrinių šaltinių apžvalga, pirminių duomenų analizė, loginė klasifikacija, sociologinė apklausa, aprašomasis metodas.
Išanalizavus teisės ir kitus norminius dokumentus bei atlikus sociologinės apklausos tyrimą, galima teigti, kad Lietuvos Vyriausybės vykdoma regioninės plėtros politika nesumažins socialinius ekonominius skirtumus tarp regionų 2004-2006 metais.
Magistro darbo pradžioje iškelta hipotezė, kad :”Lietuvos regioninės plėtros vykdoma politika nesumažins socialinius ekonominius skirtumus ttarp regionų”, pasitvirtino.
SUMMARY
European regional developmental fund employment and inspection of law regulation. The manager of master final job is lecturer R. Vasarienė. Mykolo Romerio university, law faculty, taxing administration.- Vilnius, 2004 year. The final job of master consist of 73 sheets, 14 pictures, 3 tables, 47 literature sources, 4 accessories, lithuanian language.
The subject of research – Tauragės regional director administration, municipality, by business centre employes attitude of its administration and coordination.
Purpose of job: propose the main Lithuanian regional ddevelopmental fund employment and inspection of law regulation aspects.
My hypothesis is:“ Lithuanian regional developmental policy not reduces social and economic differences between regions.
Follow my aim, there are these tasks:
• describe Lithuanian regional policy formative law basics, financial resources;
• Europan regional developmental fund employment and inspection law acts;
• propose regional politics future perspectives and the model suitable of Lithuanian conditions;
• propose output and recommendations how improve in institutes the regional developmental fund employment and inspection administration.
The method of job are original and secondary resources review – : historical, descriptive, comparative analysis, the analysis of documents and statistical sources, sociological interview, the analysis of limits in programming.
Follow by analysed law acts and looked of the done sociological interviews, we can say, that theLithuanian government regional developmental policy does not reduce social and economic differences between regions in 2004-2006 years.
In the beginning of the final job elevated hypothesis, that :” Lithuanian regional developmental policy does not reduce social and economic differences between regions ”, was proved.
ŽODYNAS
1. Priemonė – užsibrėžto uždavinio įgyvendinimo būdas (sprendinys), kuriam naudojami žmogiškieji, finansiniai ir materialiniai ištekliai.
2. Priemonės indikatorius – materialinis ar intelektinis produktas ir/ar paslaugos, kurie atsiranda tikslingai naudojant uždaviniui įgyvendinti skirtus išteklius.
3. Prioritetai –– svarbiausios plėtros kryptys, kurios nustatomos vadovaujantis strateginio planavimo dokumentą rengiančio regiono plėtros vizija, socialinių-ekonominių faktorių analize bei atsižvelgiant į valstybės strateginės plėtros prioritetus.
4. Regiono plėtros planas (toliau – planas) – strateginis dokumentas, numatantis regiono plėtros tikslus, veiksmus ir priemones šiems tikslams įgyvendinti.
5. Regiono plėtros vizija – trumpas pageidaujamos regiono situacijos ilguoju laikotarpiu (daugiau kaip 10 m.) aprašymas. Plane numatyti prioritetai, tikslai, uždaviniai ir priemonės šiai vizijai siekti.
6. Rezultatas – tai veiklos produktas (gaminiai ar paslaugos), kurį galima išreikšti skaitine išraiška ir kurio siekiama per planavimo periodą.
7. Strateginis planavimas – formali sistema, užtikrinanti viso strateginio valdymo proceso, kurio metu nustatomos veiklos kryptys ir būdai, kaip efektyviausiai panaudoti turimus ir planuojamus gauti finansinius, materialinius ir darbo išteklius numatytiems tikslams pasiekti, realizavimą, taip pat plano įgyvendinimo priežiūrą ir vertinimą ir atsiskaitymą už rezultatus.
8. Tikslas – siektinas veiklos poveikis, susijęs su atitinkamais poreikiais, sąlygomis ir galimybėmis.
9. Tikslo poveikis – nauda (arba žala), kurią, įgyvendinant atitinkamą tikslą, patiria ir tiesioginiai programos naudos gavėjai, ir kitos grupės.
10. Uždavinys – per nustatytą laikotarpį pasiekiamas ir įvertinamas atitinkamo tikslo įgyvendinimo rezultatas.
11. Uždavinio įgyvendinimo rezultatas – tai veiklos produktas (atlikti darbai, sukurti gaminiai ar paslaugos), kurį galima išreikšti skaitine išraiška ir kurio siekiama per planavimo periodą.
12. Vertinimo kriterijus –– rodiklis, suteikiantis informaciją apie strateginio veiklos plano ar ūkio šakos (sektoriaus) strategijos įgyvendinimą.
13. NUTS – Europos Sąjungoje galiojanti unifikuota teritorijos skirstymo į regionus sistema. Pagal ją skiriami penkių lygių teritoriniai dariniai:
• NUTS I: dažniausiai tai visa šalis, kai kuriais atvejais tai gali būti ir smulkesni teritoriniai dariniai;
• NUTS II: santykinai dideli regionai;
• NUTS III: paprastai tai tarpinis lygmuo tarp regiono ir savivaldos;
• NUTS IV: savivaldos vienetai;
• NUTS V: už savivaldos darinius smulkesni teritoriniai vienetai (analogiški mūsų seniūnijoms).
14. Nacionalinis socialinės ir ekonominės plėtros planas – dokumentas, kuriame pateikiamas išsamus Lietuvos ekonominės ir socialinės būklės aprašymas bei analizė.
15. Nacionalinis regionų plėtros komitetas – iš centrinės valdžios institucijų (susijusių su regionine plėtra) atstovų sudaryta institucija, sprendžianti strateginius regioninės politikos klausimus.
16. Nacionalinė regionų plėtros politika – visa Lietuvos vyriausybės įgyvendinamų kryptingų priemonių, kuriomis siekiama mažinti socialinio ir ekonominio išsivystymo skirtumus tarp Lietuvos regionų ir taip prisidėti prie subalansuotos viso šalies plėtros.
17. Nacionalinis institucijų plėtros planas – dokumentas, kurio paskirtis – pašalinti esamus ilgalaikio planavimo trūkumus ir apibrėžti esminius administracinius gebėjimus, reikalingus įgyvendinant acguis.
PRIEDAI
1 priedas
Darbo rinkos ir užimtumo plėtros Lietuvoje ir ES
valstybėse narėse skirtumų įvertinimas 2001 m., %
+—————————-+———-+———-+————+
| Rodiklis |Lietuva |ES |Skirtumo |
| | |vidurkis |įvertinimas |
+—————————-+———-+———-+————+
|Nedarbo lygis | 17 |
7,6 | didelis |
+—————————-+———-+———-+————+
|Jaunimo nedarbas | 30,2 | 14 | didelis |
+—————————-+———-+———-+————+
|Ilgalaikių bedarbių dalis | 59 | 44 | didelis |
+—————————-+———-+———-+————+
|Moterų nedarbas | 14,2 | 8,9 | didelis |
+—————————-+———-+———-+————+
|Vyrų nedarbas | 19,7 | 8,7 | didelis |
+—————————-+———-+———-+————+
|Užimtumo lygis | 57,7 | 64 | vidutinis |
+—————————-+———-+———-+————+
|Moterų užimtumas | 56,4 | 46 | |
+—————————-+———-+———-+————+
| 25-54 metų moterys | 74,9 | 66,8 | |
+—————————-+———-+———-+————+
|Vyrų užimtumas | 59 | 71,3 | |
+—————————-+———-+———-+————+
| 25-54 metų vyrai | 73,3 | 87,3 | |
+—————————-+———-+———-+————+
|Užimtumas pagal sektorius | | | |
+—————————-+———-+———-+————+
|Žemės ūkis, medžioklė, | 16,3 | 4,2 | didelis |
|žuvininkystė, miškininkystė | | | |
+—————————-+———-+———-+————+
|Pramonė ir statyba | 27,6 | 26,4 | mažas |
+—————————-+———-+———-+————+
|Paslaugos | 56,1 | 69,4 | didelis |
Šaltinis: Bendrasis programavimo dokumentas (19, psl. 113).
2 PRIEDAS
FINANSAVIMAS IŠ EUROPOS REGIONŲ PLĖTROS FONDO(ERPF)PAGAL PRIORITETUS
(eurais)
—————+———+—————————————————
| Metai Iš viso Valstybės finansavimas
——+——————————————– –
Bendrijos parama bendrojo
———+———+—-+—+———– finsavimo
iš viso |ERPF |ESF |EŽŪŽOFI | OGF lėšos vimo lėšos
+—-+———————————————————————–
1 PRIORITETAS Socialinės ir ekonominės infrastruktūros
—+———+———+———+—-+—+—-+———-+——+—–+—–
|2004-2006 |459109457|459109457|347058803|347058803| 0 | 00 |0 112050654 +—————+———+———+———+———+—-+
|2004
+—————+———+———+———+———+—-+—+—-+——
|ERPF |119368459|119368459|90235289 |90235289 | 0 | 0 |0 |29133170 |—————+———+———+———+———+—-+—+—-+——
|2005
+—————+———+———+———+———+—-+—+—-+——
|ERPF |165279405|165279405|124941169|124941169| 0 |0 | 0 | 40338236 |+————+———-+—————————————————2006
+————-+———+———-+———+———+———+———+-
|ERPF |174461593 |174461593 |131882345|131882345 | 0 |0 |0 |42579248 |+————+———-+———-+———+———+———+———+
| 3 PRIORITETAS Gamybos sektoriaus plėtra
————–+———+——–+———+———+———+———+–|2004-2006 |300662206 ||300662206 |222429209|222429209 | 0 |0 | 0 |78232997 +————+———-+———-+———+———+———+———+-
|2004
+————+———-+———-+———+———+———+———+-
|ERPF | 63139063 | 63139063 |46710134 |46710134 | 0 |0 | 0 |16428929 |+————+———-+———-+———+———+———+———+
|2005 | | | | | | | —+———-+———-+———+———+———+———+———–|ERPF |102225150 |102225150 |75625931 |75625931 | 0 |0 | 0 |26599219 ———+———-+———-+———+———+———+———+—–
|2006 | | | | | | | +————+———-+———-+———+———+———+———+-
|ERPF |135297993 |135297993 |100093144|100093144| 0 0 | 0 |35204849
+————+———-+———-+———+———+———+———+-5 PRIORITETAS Techninė parama
+————+———-+———-+———+———+———+———+-
|2004-2006 | 35806906 | 35806906 |26855180 |14451727 |12403453 |0|0|8951726
+————+———-+———-+———+———+———+———
|2004
+————+———-+———-+———+———+———+———+ERPF | 6016900 | 6016900 | 4512675 | 4512675 | 0 | 0 |0 | 1504225
+————+———-+———-+———+———+———+———+-
|2005
+————+———-+———-+———+———+———+———+-
|ERPF | 6303460 | 6303460 | 4727595 | 4727595 | 0 | 0 | 0 | 1575865
+————+———-+———-+———+———+———+———+-
|2006
+————+———-+———-+———+———+———+———+-
ERPF | 6948609 | 6948609 | 5211457 | 5211457 | 0 | 0 | 00 1737152
+————+———-+———-+———+———+———+———+—-
Šaltinis: Bendrojo programavimo dokumentas
3 priedas
I. TARPINĖMS IR ĮGYVENDINANČIOSIOMS INSTITUCIJOMS PRISKIRTOS
BPD PRIEMONĖS
+—-+——————-+——————–+——————-+
Eil. BDP priemonės Atskaitinga tarpinė Atskaitinga
Nr. pavadinimas |institucija | įgyvendinančioji |
| | | institucija| |
+—-+——————-+——————–+——————-+
|1. |Energijos tiekimo |Ūkio ministerija |viešoji įstaiga |
| |stabilumo ir | |Lietuvos verslo |
| |prieinamumo | |paramos agentūra |
| |užtikrinimas | | |
+—-+——————-+——————–+——————-+
|2. |Energijos naudojimo|Ūkio ministerija |viešoji įstaiga |
| |efektyvumo plėtra | |Lietuvos verslo |
| | | |paramos agentūra |
+—-+——————-+——————–+——————-+
|3. |Sveikatos |Sveikatos apsaugos |viešoji įstaiga |
| |priežiūros įstaigų ||ministerija |Centrinė projektų |
| |plėtra ir | |valdymo agentūra |
| |modernizavimas | | |
+—-+——————-+——————–+——————-+
|4. |Pramonės ir verslo |Ūkio ministerija |viešoji įstaiga |
| |plėtros skatinimas | |Lietuvos verslo |
| | | |paramos agentūra |
+—-+——————-+——————–+——————-+
|5. |Pramonės ir verslo |Ūkio ministerija |viešoji įstaiga |
| |aplinkos gerinimas | |Lietuvos verslo |
| | | |paramos agentūra |
+—-+——————-+——————–+——————-+
|6. |Informacinių |Informacinės |viešoji įstaiga |
| |paslaugų plėtra |visuomenės plėtros |Centrinė projektų |
| | |komitetas prie |valdymo agentūra |
| | |Lietuvos Respublikos |
| | |Vyriausybės | |
+—-+——————-+——————–+——————-+
|7. |Turizmo |Ūkio ministerija |viešoji įstaiga |
| |infrastruktūros | |Lietuvos verslo |
| |plėtojimas | |paramos agentūra |
+—-+——————-+——————–+—————-+–+
Šaltinis:prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-11 Nr. 1166 patvirtintas priedas
4 PRIEDAS
ANKETA
Gerb. Respondente,
Lietuvos Respublikos Teisės universiteto valstybinio valdymo fakulteto magistrantė Birutė Dambrauskienė atlieka tyrimą tema “Europos regioninės plėtros fondo panaudojimo ir kontrolės teisinis reguliavimas”. Greta teorinių studijų reikalingi konkrečių sociologinių tyrimų duomenys. Todėl labai prašome atsakyti į anketoje pateiktus klausimus.
Į anketos klausimus atsakyti neturėtų būti sunku: apveskite ratuku vieną ar kelis Jums tinkančius atsakymo variantus. Jei anketoje atsakymo variantai Jūsų netenkina, parašykite savo nuomonę.
Nuoširdūs Jūsų atsakymai padės atlikti išsamų tyrimą.
Iš anksto dėkoju Jums už atvirus atsakymus.
Jūsų lytis: 1. Vyras 2. Moteris
Jūsų amžius ( nurodykite) ……………………….
Jūsų išsilavinimas: 1. Vidurinis
2. Aukštesnysis
3. Aukštasis
4. Kita ( nurodykite) ………………….
Jūsų darbo stažas (nurodykite) ……………………..
1. LLietuvos regioninės plėtros politikos įgyvendinimas
1.1. Jūsų nuomone, ar Lietuvos atsakingų institucijų vykdoma regioninės plėtros politika sumažins socialinius ekonominius skirtumus tarp regionų?
a) Taip
b) Dalinai
c) Ne
d) Neturiu nuomonės.
1.2. Kokį Regioninės politikos modelį pasirinktumėte?
a) “iš viršaus į apačią”
b) “iš apačios į viršų”
c) Neturiu nuomonės
1.3. Ar reikalinga išplėsti valdymo funkcijas apskrityse, savivaldybėse?
a) Taip.
b) Ne
c) Neturiu nuomonės
Jei taip, nurodykite kokias ( konkrečiai)……………………
…………………………
1.4. Ar administraciniai gebėjimai yra stiprinami regionuose?
a) Taip
b) Dalinai
d) Ne
c) kita (nurodykite)………………………..
…………………………
1.5.Jūsį nuomone, ar pakanka informacijos apie regioninę plėtrą ir Europos Sąjungos paramą?
a) Taip
b) Ne
c) Neturiu nuomonės
2. Europos Regionų plėtros fondo ir Europos Sąjungos paramos kontrolė
2.1. Ar esama kontrolės sistema užtikrins Europos Regionų plėtros fondo ir Europos Sąjungos paramos skaidrų lėšų naudojimą?
a) Taip.
b) Ne.
c) Neturiu nuomonės
2.2.Ar pakankamai teisės aktais reglamentuotos kontrolės procedūros?
a) Taip
b) Ne
c) Neturiu nuomonės
2.3.Kuria kontrolės institucija labiausiai pasitikite ir kurios veikla yra efektyviausia?
a) Valstybės kontrolė
b) Audito įmonė
c) Kontrolės padaliniai įgyvendinančiose institucijose
d) Ministerijų vidaus audito padaliniai
e) Nurodykite…………………………
2.4. Kokie asmeniniai reikalavimai yra svarbiausi kontrolės pareigūnams (įvertinkite penkių balų sistemoje: svarbiausi – 5 balai, nesvarbūs – 1 ) ?
a) Atsakomybė …
b) Kritiškas mąstymas …
c) Sąžiningumas …
d) Komunikabilumas …
e)Profesionalumas …
f) Mokėjimas spręsti …
g) Nepriklausomumas …
h) Kiti (nurodykite)…………………………
…………………………
