Žmogaus laisv?s problema

TURINYS

I. Įvadas 3 psl.

II. Laisvės sąvokos kilmė 3

III. Laisvės samprata 4

IV. Laisvės vykdymas:

IV.1 Žmogaus laisvė gamtoje 5

IV.2. Žmogaus laisvė tarp kitų žmonių 6

V.Laisvė ir atsakomybė 8

VI. Išvados 9

Naudotos literatūros sąrašas 10

ĮVADAS

Žmogaus laisvės problema – viena iš praktinės filosofijos sričių. Ji apima laisvės sampratą, jos vykdymo galimybes. Klausimai: “kas yra laisvė”, “kada žmogus yra laisvas”, “kokią turime poelgių alternatyvą ir kaip ją vertinti “ bei daugelis kitų seniai yra filosofijos dėmesio objektas.

Laisvė suteikia žmogui individualumą. Tik laisvės dėka žmogus ttampa tuo, kuo jis nori būti, tai yra savimi.Taigi, laisvės buvimas neatskiriamas nuo žmogaus kaip asmenybės sampratos.

Laisvės problema neatsiejamai susijusi su etikos problema.Dorovė neegzistuoja be laisvės.Todėl laisvės nagrinėjimus randame ne tik specialiai laisvei skirtuose filosofų darbuose, bet ir etikos problemas nagrinėjančiuose darbuose, kaip pavyzdžiui I. Kanto teorijose.

Šiame darbe kaip tik ir apžvelgiama pati laisvė, žmogaus ir laisvės ryšys, bei kelių žmonių laisvių egzistavimas kartu.

LAISVĖS SĄVOKOS KILMĖ

Laisvės idėja labai sena.Ją galima rasti sanskrito raštuose, senovės Graikijos filosofų darbuose. Tačiau teorinė laisvės kkaip tokios samprata atsiranda gerokai vėliau – viduramžiais.Laisvės samprata viduramžiais susijusi su žmogaus kaip Dievo atvaizdo samprata.

Kad galėtų paaiškinti žmogaus netobulumą, motyvuoti jo daromas nuodėmes ir nusižengimus, filosofija šalia proto “priskiria” žmogui ir kitą dieviškąją savybę – laisvą valią. Laisva vvalia – tai galimybė rinktis tarp gėrio ir blogio bei atsakomybė už savo pasirinkimą.Laisvos valios buvimas leido viduramžių filosofijai atsakyti į daugybę klausimų.Susiformavusi teorinė laisvės samprata tapo pagrindu vėlesnių epochų filosofų darbams apie žmogaus laisvę.

Laisvės problemas savo darbuose nagrinėjo tokie filosofai, kaip G.W.F. Hėgelis, I. Kantas, J.P. Sartrea’s, A. Maceina.

LAISVĖS SAMPRATA

Vienas žymiausių viduramžių filosofų šventas Tomas Akvinietis laisvu laikė žmogų, kuris “yra pats savęs priežastis”. Tai žmogus, visiškai atsakingas už savo gyvenimą ir pasirinkimą.

Kas yra laisvė? – Antanas Maceina teigia, kad būdama esmiškai susijusi su asmeniu, laisvė yra sunkiai nusakoma, kadangi ir pats asmuo nesiduoda apibrėžiamas logine prasme (kitaip jis jau nebūtų vienintelis).Taigi ir laisvės apibrėžimai tegali būti vien aprašomieji, nusakantys sąlygas laisvei vykdyti (Prievartos nebuvimas, galimybė rinktis.), bet ne ppačią jos esmę.Visgi artimiausiu tiesai apibrėžimu A. Maceina laiko K. Rahnerio, katalikų teologo ir jėzuito žodžius, rastus jo studijoje “Laisvės altiniai” , būtent: “Laisvės esmę sudaro absoliučiai sava asmens galia apspręsti patį save.”

Laisvė yra paties žmogaus valia, kurią jis pats ir vykdo kaip savąją: savo vardu ir savo atsakingumu, pats i savęs ir pats savimi. Asmens veiksmas yra tiek laisvas, kiek jis yra jam savas, tai yra neprigimtas, nepriverstas, neįsakytas.

Kiekvienas laisvas veiksmas yra pati pradžia: už jo nestovi niekas, kkas būtų jo altinis ar pagrindas. Laisvas veiksmas yra paties savęs priežastis ir kaip tik todėl visados pradinis. Motyvas, taip dažnai siejamas su laisvu veikimu, yra ne laisvės altinis, o tik jos reiškimosi pateisinimas proto akivaizdoje. Motyvas laisvę ne įgalina ,o tik pateisina ar nepateisina. Tačiau ir nepateisinamas veiksmas yra laisvas; pateisinamas ar nepateisinamas kaip tik todėl, kad laisvas. Savo esmėje laisvas veiksmas yra nemotyvuotas. Laisvė yra nepriklausomybė nuo “kodėl”. Klausti laisvės atveju kodėl, reiškia laisvę paneigti.

Kiekvienas veiksmas turi subjektą, kuris veiksmą vykdo, ir objektą, kurį šis veiksmas liečia. Laisvės subjektas ir laisvės objektas yra tas pats, būtent žmogaus asmuo. Kas įvyksta su žmogumi, kai laisvas jo veiksmas atsigrįžta į jį patį?

Galia turėti patį save savo žinioje yra ne kas kita, kaip laisvė savos neaprėžtybės atžvilgiu.Vykdydamas šią galią, asmuo vykdo ją tuo būdu, kad teikia pats sau, G. Marcelio žodžiais kalbant, veidą. Būdamas neaprėžtybė, jis neturi šio veido kaip duomens iš anksto: jis jam nėra duotas, o tuo labiau nėra rastas nebūtyje. Nes jei “veidas” būtų duotas, jam beliktų tik savo pastangomis jį išvystyti, kaip, sakysime, išvysto iš anksto prigimties duotus dalykus: proto gabumus, kūrybinius polinkius, kūno pajėgas ir t.t. Tokiu betgi atveju būtų nesusipratimas kalbėti apie laisvę kaip aabsoliučiai savą galią, imančią patį žmogų savo žinion. Tokiu atveju laisvė tik įsijungtų į aibę prigimties galių, kurios veikia tik skatinamuoju, o ne apsprendžiamuoju būdu. Žmogus negali apspręsti savęs būti muziku ar dailininku, ar poetu, ar sportininku neturėdamas atitinkamų duomenų. Šis iš laisvės kilęs “veidas” ir yra žmogaus esmė, daranti jį pačiu savimi, vieninteliu ir nepakartojamu.

LAISVĖS VYKDYMAS

Laisvė, kaip galima apspręsti patį save, veda mus į ją kaip į veiksmą, vadinasi, į aktyvųjį žmogiškojo būvio pradą: laisvė buvoja tik vykdoma. Vykdymas yra daugiau nei tik praktinė arba techninė laisvės problemos pusė. Vykdymas priklauso laisvei tokia pat prasme, kokia mąstymas priklauso protui: tai ontologinio pagrindo egzistencinė regimybė. Štai kodėl nėra nevykdomos laisvės, kaip nėra nemąstančio proto, nes atsisakyti laisvę vykdyti galima tik laisvu veiksmu, vadinasi, jos vykdymu.

Žmogaus laisvė gamtoje

Aplinka,kurioje įgyvendiname savo laisvę, pirmiausia yra pasaulis – mus supanti gamta.Gali pasirodyti, kad būti pasaulyje ir būti laisvam yra priešingybės. Juk būtinas įvykis yra sąlygojamas išorinių priežasčių arba priežasčių, kurios ir būdamos vidinės, yra nuo mūsų nepriklausomos (pavyzdžiui, negalime sulaikyti savo senėjimo). Rusų filosofas G. Plechanovas yra pavadinęs pasaulį “tamsia fizinės būtinybės karalyste” ir tuo išreiškęs tikrąjį pasaulio buvimo būdą: pasaulis būna pagal aklos būtinybės principą. Būtinybė valdo visus gamtos veiksmus, visus jos įvykius, vvisą jos išsivystymą. Net ir pats žmogus, kiek jis yra gamtos padaras, yra palenktas būtinybei ir buvoja anoje “tamsos karalystėje”. Būtinybė yra laisvės priešingybė: kas veikia būtinai, tas savaime veikia nelaisvai.

Sąlygos, kuriomis įgyvendiname savąją laisvę, pirmiausia yra būtinumo sąlygos.

Vieną mums žinomesnį laisvės ir būtinumo priešpriešos įveikimo būdą pasiūlė Hėgelis. Jis tarė, kad laisvė tėra pažintas būtinumas. Esminė hėgelinės laisvės sampratos ypatybė – paklusęs tam, kas savyje yra idealu ir teisinga, tampi laisvu, o pasipriešinęs idealui, tampi priklausomu.

Savo laisvę įgyvendinantis žmogus negali veikti gamtos dėsnių – jų atšaukti ar sukelti. Žmogui to ir nereikia. Įgyvendinti laisvę reiškia, sukėlus tam tikrą reiškinį ar procesą, pasiekti savo tikslą gamtoje.Procesai, reiškiniai, įvykiai priklauso nuo daugelio sąlygų. Vienas gamtinis būtinumas jokio įvykio nesąlygoja. Būtinumas nėra priešingas laisvei. Jis net yra pagrindas laisvę įgyvendinti. Savo valia ir savo tikslais naudodamas gamtos dėsningumus, asmuo jų atžvilgiu tampa laisvas. Dar daugiau, būtinumas gamtoje kaip tik sudaro sąlygas laisvę pasaulyje įgyvendinti. Jei gamtos daiktai elgtųsi laisvai, negalėtume numatyti savo veiklos pasekmių ir tuo pačiu įgyvendinti savo laisvės, nes laisvas pasirinkimas, nežinant, ką juo galime iššaukti, netenka savo kaip tokio prasmės.Laisvė įgyvendinama tik tada, kai galime iš anksto žinoti veiklos rezultatus. O numatyti iš anksto galime tik tada, kai

įvykio eigą lemia būtinumas. Iš tikrųjų būtinumas gamtoje negali sąlygoti, kur link pasaulyje bus įgyvendinama žmogaus laisvė. Tačiau tai nereiškia, kad būtinumo nereikia paisyti. Pavyzdžiui, konstruktoriaus pastangos sukurti amžinąjį variklį bus nesėkmingos, nes tokio variklio idėja prieštarauja energijos tvermės dėsniui. Būtinumas riboja tikslų įgyvendinimo galimybes, kai kurias jų drausdamas, tačiau paties tikslo nepanaikina.

Žmogaus laisvė tarp kitų žmonių

Kai mes į savo apmąstymus įtraukiame kito egzistenciją, šiame naujame lygmenyje mūsų laisvę riboja taip pat ir kito laisvė. Taigi laisvę, kad ir iiš kurio taško į ją žiūrėtume, apriboti gali vienintelis dalykas, būtent pati laisvė.

(J.P.Sartrea’s)

Laisvė yra vienos iš galimybių pasirinkimas, jos realizacija per veiksmą ir atsakomybę, kuri pasireiškia veikloje. Laisvės ribas nubrėžia kitų žmonių egzistavimas. Žmogus gyvena ir veikia tarp kitų asmenų, laisvų kaip ir jis. Būti drauge reiškia ir laisvę įgyvendinti drauge. Tačiau laisvė tam ir yra laisvė, kad asmuo pats sprendžia ir todėl gali spręsti kitaip, nei kiti kartu būnantys asmenys. Kaip pastebi A. Maceina, “jei sambūvio ertmėje vykdoma mmano laisvė susikerta su kito laisve, tai viena katra turi likti daugiau ar mažiau neįvykdyta. Pralaimėjęs gi sankirtį su kito laisve, aš pralaimiu tuo pačiu ir savo būseną, prisiimdamas svetimą, ir todėl nustodamas buvoti kaip aš pats”.

Knygoje “Dievas ir laisvė” AA. Maceina aptaria tris galimas laisvės įgyvendinimo kartu išeitis. Pirmoji: jei keli žmonės negali būti laisvi būdami kartu, jie turi galimybę išsiskirti ir atskirai bandyti įgyvendinti kiekvienas savo laisvę.

Asmuo atskiria savo laisvę nuo kito asmens laisvės, su tuo asmeniu išsiskirdamas. Įprastas tokio išsiskyrimo pavyzdys – skyrybos šeimoje, radikaliausias – atsiskyrimas nuo visuomenės.

Šeimoje žmonės yra labiausiai subendrinę savo laisvės įgyvendinimą. Abu tėvai gyvena vienas kitu ir savo pasiaukojimu sukuria vaikui ypatingą laisvės aplinką, kurioje vaikas gali ugdyti save. Šeima yra didžioji meilės ir atsakomybės mokykla. Savo sugebėjimu kelti bendrus tikslus bei juos įgyvendinti ji yra pavyzdys kiekvienai bendruomenei. Ne visada yra lengva tiek gyventi kitam ir kitu, kaip to reikalauja šeima. Skyrybos šeimoje kartais būna vienintelė, nors ji ir nėra ggera, išeitis išvengti grėsmės, kurią kelia nesugebėjimas kartu įgyvendinti laisvę.

Išsiskyrimas, kaip laisvės įgyvendinimo būdas, pasitaiko ne vien šeimose. Yra daugybė išsiskyrimo atvejų. Nuo atsiskyrimo su draugu, išėjimo iš darbo ar atsiskyrimo nuo kolektyvo iki radikalaus išsiskyrimo – kai žmogus iš viso atsisako gyventi visuomenėje ir pasitraukia į atokią vietą. Kartais, ieškant vienatvės visai nebūtina bėgti į tyrus. Galima, užsisklendus savyje, vienišumą išgyventi ir žmonių apsuptyje.

Nesunku suprasti, kad išsiskyrimas nėra tikroji išeitis iš grėsmės, kurią kelia laisvės įgyvendinimas drauge; grėsmės, kad mmano laisvė nebus įgyvendinta ir aš negalėsiu savęs nulemti. Atsisakęs su kitais dalytis savo laisve, asmuo praranda tam tikrą aplinką, kurioje jis galėtų kurti savo asmenybę. Išsiskyrimas visada palieka ne tik palengvėjimo, bet ir tuštumos jausmą. Žmogus ne tik dalija, dalydamas jis ir gauna.

Antra išeitis išvengti grėsmės, kad mano laisvė liks neįgyvendinta, yra priversti kartu su manimi būnantį asmenį įgyvendinti tik mano laisvę, atsisakant savosios. Asmuo, kuris siekia įgyvendinti tik savo laisvę, vadinamas antžmogiu. Jis stengiasi kitus žmones valdyti taip, kaip valdo gamtinę būtinybę. Antžmogis į kitus asmenis žiūri kaip į objektus, priemones savo tikslams įgyvendinti. Jis tampa kitų žmonių gyvenimų vagimi, jėga pasiimdamas jų laisvės ertmę kaip savąją.

“<.> nėra didesnės nelaimės kaip ta, kai žmogus pasijunta atiduotas kitos savo rūšies būtybės valiai, kai ta būtybė gali jį priversti pasiduoti jos savivalei, t.y. daryti tai, ką ji nori”(I. Kantas)

Laisvės sąlygas, kuriomis, įgyvendindamas laisvę, jis save nulemia, antžmogis paverčia būtinumo sąlygomis. Tuo būdu jis tampa panašus į vienišių, nes tarpusavio santykiai jam lieka nepažinti. Todėl antžmogis visada yra skurdesnė asmenybė už paprastą žmogų.

Vienintelė priimtina išeitis įgyvendinti laisvę drauge pasak A. Maceinos yra savo laisvės apribojimas kito laisvės dėlei. Jei dvi laisvės neišsitenka drauge, jas abi reikia apriboti, leidžiant pirmajam įgyvendinti savo laisvę antrojo laisvės įgyvendinimo sąlygomis, o antrasis savo ruožtu turi apriboti save, kad pirmasis jo laisvės sąlygomis įgyvendintų savąją laisvę. Laisvė yra pati asmens būtis, ir kiekvienas asmuo privalo turėti galimybę laisvę įgyvendinti. Tą privalėjimą nulemia tai, kad kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo intelektinių ar fizinių galių, yra didžiausia vertybė. Susidūręs su tokia pat kito laisve, asmuo turi apriboti save, kad, pripažindamas laisvės teisę kitam, pats liktų laisvas.

Asmens vertingumą tobulai atskleidė Kristus. Jis, tikras Dievas ir tikras žmogus, parodo, kad vienas žmogus gali būti pasaulio gelbėtojas ir atpirkėjas. Vienas tiek pat vertingas kaip ir visi. Visuma gauna išganymą iš asmens, paskyrusio save kitiems. Buvime kitiems slypi žmogaus buvimo prasmė. Dalytis tuo, kas iš tikro brangu – savo laisvės įgyvendinimo sąlygomis ir priimti tokią dovaną iš kito, gali tik mylintis savo artimą.

Užleisti savo laisvės įgyvendinimo sąlygas kitam gali tik laisvas, iš kitur ar iš anksto nesąlygojamas asmuo. Laisvės apribojimas – laisvo asmens laisvas veiksmas. Žmogus žvelgia į kitą asmenį ne kaip į objektą, kurį valdytų savo galia, bet kaip į sau lygų subjektą, kurį priima į savo veiklą, kad šis joje įgyvendintų savo laisvę.

Tačiau visuomenėje ne visada užtenka žmogaus savanoriško savo laisvės apribojimo kitų labui. Kažkas tturi atlikti normavimo funkciją, suvienodinti visų visuomenės narių laisves ir pareigas. Dažniausiai tai atlieka valstybė, reglamentuodama laisvės ribas, susiedama laisvę su atsakomybe.

LAISVĖ IR ATSAKOMYBĖ

Valios laisvė yra būtina žmogaus moralumo sąlyga. Tik pripažindami žmogų laisvu, mes galime jį laikyti atsakingu už savo poelgius. Nebūdamas laisvas, tai yra, vykdydamas kito jam primestą valią, žmogus negali būti atsakingas už savo veiksmus. Kaip pavyzdį šiuolaikinėje visuomenėje galima paimti įstatymą, pagal kurį už vaikų nusikaltimus baudžiami jų tėvai. Vaikai nėra nepriklausomi nuo savo tėvų, todėl už savo poelgius jie atsakingi prieš tėvus, o prieš valstybę lieka atsakingais tėvai.

Laisvai apspręsdamas savo veiksmus asmuo prieš veikdamas pagalvoja apie galimas pasekmes ir veikia dažniausiai tik tuo atveju, jei tos pasekmės nebus jam žalingos. Šis pasirinkimas vyksta taip pat laisva valia, tai yra žmogaus niekas neverčia taip elgtis.

Atsakomybė už veiksmus laisvės nepanaikina, o tik suvienodina galimybes visų visuomenės narių laisvėms būti kartu, atmesdama išnaudojimo ir prievartos galimybes.

IŠVADOS

Žmogaus laisvė – tai galimybė valdyti savo mintis ir veiksmus, nuo nieko nepriklausant. Kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo galių ir savybių, turi lygiai tokią pat teisę būti laisvas, kiek ir visi kiti.

Įgyvendindamas savo laisvę gamtoje, žmogus valdo nelaisvus (būtinus) gamtos reiškinius ir procesus, tuo pasiekdamas savo tikslą. Gamta formuoja tam tikrus rėmus, žmogaus

galimybių ribas, bet tikslo paprastai nepanaikina.

Įgyvendindamas savo laisvę visuomenėje, asmuo susiduria su kitomis, tokiomis kaip ir jo paties laisvėmis. Kelios laisvės gali neišsitekti kartu. Tokiu atveju vienintelė priimtina išeitis – kiekvieno asmens savosios laisvės apribojimas iki tokios ribos, kai visų laisvės gali nesikirsdamos egzistuoti kartu. Savo laisvės apribojimas vardan kitų asmenų laisvės turi būti laisvas niekieno nesąlygotas veiksmas. Tada nė viena nelieka nuskriaustas.

Laisvė neatsiejamai susijusi su etika. Tik galėdamas visiškai apspręsti savo veiksmus, žmogus gali ir privalo būti atsakingas uuž tų veiksmų pasekmes.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

A. Maceina. Raštai, t. 7

A. Plėšnys. Filosofijos įvadas

M. Fiurst, J. Trinksas. Filosofija