būtis ir butybė

2. BŪTIS IR BŪTYBĖ

Dvidešimto amžiaus pabaiga daug kam kelia nerimą, išgąstį. Žmonija įbauginta hipotezių, pranašysčių, ekonominių nuosmukių, politinių sprendimų, gamtos stichijų ir t.t., visai užmiršo žodžius: meilė, tikėjimas, viltis, gyvenimas. Amžinas sukimasis buities rate žmones pavertė voveraitėmis, nežinančiomis kur skuba. Beprotiška konkurencinė kova atpratino juos nuo ramybės ir noro suvokti, kas jie yra dėl ko yra. Mano publikacijų ciklas skirtas tiems, kurie nori pajusti save ir pasaulį būties begalybėje, kuriems didžiausia vertybė – mąstymas.

Žodis būtis yra iš tiesų llabai abstraktus. Paprastai galėtume apibūdinti, kad tai pasaulis, kurį mes suvokiame pirmiausia per jusles, po to protu ir galiausiai intuicija. Būtis neturi ribų, todėl būtybei sunku atrasti save nerealioje erdvėje. Filosofija, keldama būties problemą, klausia: kas egzistuoja būtyje ir kaip egzistuoja. Būtis traktuojama labai įvairiai, bet iš esmės ji tapatinama su erdve ir laiku. Būtis yra tai, kas neatsiranda, ir tai kas neišnyksta. Senosios filosofijos atstovai žvelgė į pasaulį, o gal ir į būtį, kaip į kažką, kurio prigimtį reikėtų iišsiaiškinti. Šiuolaikiniai filosofai apie būtį kalba kaip apie nepriklausomai nuo žmogaus ir nuo jo mąstymo egzistuojantį pasaulį. Taigi būtis suvokiama savaip ir vis kitaip. Bet viena aišku – būtyje reikia būti. Prieš keldami sunkiai suvokiamą problemą, turime išsiaiškinti, ko siekiame. BBūtis neturi jokios gelmės, jokios struktūros, jokios substancijos. Ontologija (filosofinė būties teorija) mėgina ištirti būties buvimo būdus ir pakopas. Kiekvienas būties sluoksnis turi savo ypatingas kategorijas, bet kiekvienas aukštesniosios pakopas pagrindas yra žemesnioji; organizmai kartu yra materialūs kūnai, ir sąmonės turėtojai, sielą turintys individai. Kuo aukštesnė pakopa, tuo didesnis laisvės laipsnis ir galimybė realizuoti aukštesnes vertybes. Tačiau būtis nepažintina ne tik atskiram žmogui, ji nepažintina visai žmonijai. Atsakyti negali ir filosofija. Visa tai yra dėl to, kad būtis neturi jokių sąlyčio taškų. Būdamas mirtinga ir ribota būtybė, žmogus niekada ir niekaip negali turėti reikalo su visiška nebūtimi ar absoliučia būtimi. Mirtingasis sako, kad būtis yra, nes joje būna būtybė. Atsiranda problema kaip būti ten, kur visiškas neaiškumas. Tuomet einama kur aarčiausia, prie žmonių, turinčių jausmus, išgyvenimus, sąmonę. Taigi mirtingiesiems atsiveria buvimas tarp žmonių ir daiktų, kitaip tariant, kelias į būtį eina per egzistencijos analizę. Kuo daugiau pasaulio, tuo daugiau esmės. Apskritai filosofija nagrinėja ne faktus, o principus, ne tik tikrovę, o galimybę. Juk niekada nebuvo ir nebus žmogaus būties grynu pavidalu. Išliks tik ontologinės orientacijos, nesvarbu, kokiame laike ir kokioje erdvėje bebūtumėm.