buties teorija

TURINYS

ĮVADAS 2

PLATONAS 3

ARISTOTELIS 5

IŠVADOS 9

LITERATŪRA 10ĮVADAS

„Būtį suprantame kaip visumą dalykų, į kuriuos nukreiptas filosofinis mąstymas, o visa filosofija iš esmės yra būties teorija. Joje reiškiasi kryptys, atmainos, išskiriami dalykai ir t.t. Tačiau filosofai sąvokai „būtis“ suteikia lyg ir siauresnę prasmę, nes dažniausiai jos netapatina su visa tikrove. Tarkime, pažinimo teorija, apsiribojanti pažinimo dalykais, būties teorijai tarsi nebepriklauso, nors ir pažinimas „būna“, „esėja“, „esti“, nes yra tikrovės dalis kaip procesas, kaip dvasinis tikrovės suvokimo būdas, apie kurį juk galima pasakyti „yra“. Be to, „būties teorijos“ sąvokos kkai kurios filosofinės sistemos vengia, nors ir neneigia. Pavyzdžiui, taip yra marksizme, kuriame išskiriama „tikrovė“ ir jos „atspindys“ kaip įvairios sąmonės formos. Todėl atspindys būčiai nebepriskiriamas. Iš to išplaukia, kad „nėra“ nei meno, nei mokslo, nei religijos, nei pačios filosofijos, nes tai tik pačios „būties“, arba „visuomeninės būties“, t.y. materialinio žmonių gyvenimo, atspindys. Atrodytų, jog tai tiesiog nesusipratimas, tačiau dialektinio materializmo logikoje taip teigiama. Beje, yra ir kitas kraštutinumas, kai būčiai priskiriami tik idealūs dalykai, nes jie esą amžini ir nnesunaikinami, o materialaus pasaulio daiktų lyg ir „nėra“, nes jie laikini, jie čia mąstymui.

Kadangi filosofijos istorijoje dar neparašyta visuotinai priimta teorija, visais klausimais krypstanti į būtį, o mokslas dar neatrado eksperimentinio metodo tiems klausimams patikrinti, visos būties teorijos interpretacijos ttebėra išimties pobūdžio.

Pati sąvoka „būties teorija“ yra naujausių laikų filosofavimo rezultatas. Jos pirminė sąvoka yra „metafizika“. Laikantis graikų filosofinės tradicijos, metafizika tampa esmine filosofijos dalimi. Šiais laikais ji dar vadinama ir klasikine filosofija, t.y. tobuliausia, pavyzdine ir visais atžvilgiais sektina filosofija. Tačiau taip manyta ne visais laikais.

Naujaisiais laikais (17-18 a.) būties teorija sąvokos siaurąja prasme atsiduria antroje vietoje po pažinimo teorijos (gnoseologijos, epistemologijos), nes tai laikotarpis, kai žmonių pažintinė, ypač mokslinė, veikla ima sparčiai plėtotis ir diferencijuotis. Būtent tada pasirodo mokslo ir filosofijos skirtybių samprata.

Kintant požiūriui į būties teoriją, filosofinės žinios iš naujo sisteminamos, o būties teorija pirmine jos samprata įvardijama įvairiomis sąvokomis: esmės filosofija, ontofilosofija, universalioji filosofija, ontologija it 1.1. Sisteminant filosofines žinias, ypač daug pasidarbavo vokiečių filosofas Christianas WWolfas (Wolff, 1679-1754). Jis, kaip ir Aristotelis, išskyrė teorinę ir praktinę (veiklos) filosofiją, tačiau metafiziką, kaip esminę filosofijos dalį, suskirstė į bendrąją (general), t.y. ontologiją (gr. on – esantis), ir kelias specialiąsias filosofijas: kosmologiją, psichologiją ir prigimtinę teologiją. Naujausiais laikais (pradedant 19 a. viduriu) pastarosios dvi nuo filosofijos atsiskyrė, nes psichologijos žinias imta tikrinti stebėjimu ir eksperimentu, o pirminė (prigimtinė) teologija tampa daugiau tikėjimo, o ne žinojimo dalyku. Chr. Volfo ontologijoje neliko vietos Absoliuto filosofijai. Šis nesusipratimas išryškėjo vėliau, kai GG. Hėgelis sukūrė tokią filosofinę sistemą, kurioje būties teorija (ontologija) ir pažinimo teorija (gnoseologija) iš esmės sutapatinamos dialektinėje logikos teorijoje: būtis yrą dvasia, kurios turinį sudaro mąstymas. Taigi Absoliuto teorija iš esmės yra vienas būties teorijos variantų.

Naujaisiais laikais filosofinis pažinimas, kaip žinoma, smarkiai plečiasi, daugėja disciplinų, todėl imta abejoti, ar būties teorija kaip bendriausia filosofijos disciplina iš viso yra galima ir priimtina kaip savarankiška filosofavimo kryptis. Mat pagrindinį filosofijos klausimą vienaip ar kitaip sprendžia ir gamtos filosofija, ir teodicėja, ir žmogaus filosofija, ir kitos filosofijos. Taigi filosofijos sisteminimas dėl filosofijos krypčių, atmainų ar disciplinų plėtotės tapo problema, kuri neišspręsta iki šiol. Pvz., lenkų fi.losofas Stanislavas Kaminskis knygoje „Theory of being to anderstund reality“( Lublin, 1980) savo apžvalginiame straipsnyje apie būties teorijos problematiką ir disciplinų sistemą pateikia bent penkis dabarties filosofijos sisteminimo principus ir neabejoja, kad nei praktinė filosofija (estetika, etika, technikos filosofija), nei savimonės filosofija negalima be būties teorijos pagrindinių principų. Net aksiologija (vertybių teorija) nėra išimtis, nes vertybės, jeigu jos realiai egzistuoja, yra būties tipas arba bent būties savybė, ar būties modusas (lotmodus – matas, būdas, rūšis), kurio esmę ir siekia pažinti metafizika. Tą patį galima pasakyti ir apie moralę, kuri yra žmogaus dvasinės struktūros dalis, ir apie Dievą: vvisi šie dalykai yra būtiški. Net L Kantas, kuris metafiziką pripažino kaip grynojo proto logiką (metaphysica ėst logica intellectus), išsaugojo klasikinės būties filosofijos dalį trijose grynojo proto idėjose – pasaulio, sielos ir Dievo, kurių esmė aiškinama tuo pačiu transcendentavimo (metafiziniu) būdu kaip ir pati būtis. Tas būdas dar kitaip vadinamas ontologine, t.y. objektyviąja, refleksija, pripažįstančia dar graikų suformuluotą principą, kad mintis atitinka tikrovę.

Pažinimo teorija atsirado dėl abejonės filosofavimo objektyvumu. Tačiau pažinimo teorijos savarankiškumas tėra santykiškas, nes ji neįmanoma be pačios būties teorijos. Taip yra dėl to, kad pažinimo teorija nagrinėja metafizikos teiginių pagrįstumą ir galimą jų klaidingumą. Hėgelio filosofinėje Absoliuto teorijos sistemoje ontologija nuo gnoseologijos visai neatskiriama, o vienas marksizmo filosofijos pagrindėjų F.Engelsas pažinimo galimumo klausimą vadina antrąja pagrindinio filosofijos klausimo puse. Su tokia pažiūra galima ir sutikti, nes iš esmės pažinimo teorija yra būties teorijos filosofija, t.y. metafilosofija arba metafizika. Tapatumo šiose filosofijos pusėse vis dėlto nėra, šių pusių ryšys įrodo metafizikos primatą kiekvienai kitai filosofijos disciplinai. Įvairios pažinimo teorijos atmainos tampa metaobjektyviu filosofavimu (savimonės arba ontine refleksija), iš esmės analizuojančiu sąmonės turinį ir kalbą kaip mąstymo priemonę.

Kaip būties teorija atrodo realiai, galima suvokti istoriškai apžvelgus bent ryškiausius filosofavimo pavyzdžius nuo seniausių iki naujausių laikų.PLATONAS

Platonas (427-347) yra Sokrato, filosofo, aapie kurį sukurta daug legendų, o jis tesidomėjo etine antropologija, logika ir tiesos paieškų metodu, mokinys. Platonas sukūrė ištisą filosofinę sistemą. Antra vertus, Platonas nebuvo tik Sokrato mokinys. Jo pažiūras lėmė Spartos valstybės politinė santvarka, Pitagoro tikėjimas sielos nemirtingumu, matematikos suabsoliutinimas bei sugebėjimas gretinti mistiką su racionalumu, Parmenido požiūris į būties amžinumą, nekintamumą ir proto viršenybę prieš pojūčius, taip pat Herakleito filosofija apie juslinio pasaulio daiktų laikinumą ir nenutrūkstamą kintamumą Be to, po Sokrato mirties Platonas daug keliauja po Graikijos polius, Egiptą, Finikiją, Persiją, Asiriją ir Babiloną ir tik keturiasdešimtmetis, įgijęs didžiulę patirtį, grįžta į Atėnus ir įsteigia savo mokyklą, kurią pavadina Akademija. Ji veikė nuo 386 m. pr.Kr. iki 529 metų, t.y. daugiau kaip 900 metų. Platonas taip pat yra pirmas graikų filosofas, kurio kūryba beveik visa išliko iki šių dienų.

Visas Platono filosofinis palikimas darė įtaką vėlesniam filosofavimui (pritariant, o kartu ir kritikuojant), tačiau reikšmingiausią ir įspūdingiausią jo filosofijos dalį sudaro būties teorija, kurios branduolį istorikai dažniausiai vadina „idėjų teorija“, be kurios neįmanoma paaiškinti nei Platono pažinimo teorijos, nei politikos filosofijos (kartais sakoma – sociologijos), nei jo etikos, nei estetikos.

Platono filosofinė sistema nepateikta atskirose knygose apie idėjas, pažinimą, politiką ir t.t., bet išdėstyta 34-iuose dialogo forma parašytuose veikaluose bei

„13-je laiškų (vienuolika dialogų ir beveik visi laiškai laikomi abejotinais), kuriuos jis kūrė iki pat mirties. Šiuose veikaluose atskirti mitą, meną, mokslą ir filosofiją beveik neįmanoma, nors filosofijos istorikai tai nuolat bando padaryti.

Aiškinantis „idėjų teoriją“, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis Jios teorijos leitmotyvas, t,y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra toks: materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būti būties „šešėliai“, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama ttik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais – sąvokomis. Dėl šios minties Platonas vadinamas objektyviuoju idealistu, nes šis „tikrosios būties“ nematerialus, t.y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo nieko nepriklausomas (net nuo Dievo) -objektyvus (šiuolaikine terminija).

Buitine, moksline ir filosofine dabarties kalba graikiškas žodis „idea“ yra daugiaprasmis. Daugiaprasmis jis buvo ir Platono laikais. Jis reiškė „išorinį vaizdą“, „regimybę“, „išvaizdą“, „rūšį“, „tipą“, „vaizdą“, „formą“ ir pan. Šiais laikais šis žodis yra tarptautinis ir reiškia „mintį“, „sąvoką“, „sumanymą“, „„teoriją“ ir pan. Platonas savo teorijoje idėjomis vadina ir mintis, ir sąvokas, tačiau pagrindine prasme „idėja“ yra savotiška bekūnė formuotė, provaizdis arba pirmavaizdis, kuris tam tikrame mistiniame, t.y. antgamtiniame, pasaulyje yra kaip tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė. JJi amžina ir nekintanti, neturinti dalių ir nesunaikinama, t.y. nesudeganti ir neužšalanti. Kadangi ji bekūnė, todėl pojūčiams ir neprieinama. Idėjų skaičius ir įvairovė tokia, kiek yra iš esmės panašių daiktų (tarkime, paukščio idėja, gyvulio idėja) ir kitokių būties dalykų (grožio idėja, meilės idėja). Idėjos nelygiavertės ir sudaro savotišką pavaldumo hierarchiją ( tarkime, vištos idėja pavaldi paukščio idėjai, pastaroji – gyvūno idėjai, o ši savo ruožtu – gyvybės idėjai apskritai). Kaip ši tobula idėja, vienintelė ir nepakartojama, materialių daiktų provaizdis, atrodo, galima sužinoti tik po mirties, kai žmogaus (tik išmintingo žmogaus) siela, kuri yra žmogaus kūno idėja, nukeliauja į tą nepaprastai šviesų idėjų pasaulį.

Būties, t.y. idėjų pasaulio, tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos (Platonas niekur nerašo, kaip jjos galėtų „atrodyti“.) yra idėjų pasaulio pavaldumo (hierarchijos) viršūnėje. Jos dalyvauja visuose daiktuose. Šis dalyvavimas ir pavaldumas yra būties ir regimo pasaulio vieningumas. Taigi vieningumas yra kas nors toks, kuris pats nėra būtis (vadinasi, „vieningumo“ idėjos nėra), bet yra dar aukščiau už būtį. Galima tik spėti, kad vieningumas yra tarsi jėga, garantuojanti atskirų idėjų buvimą ir tarpusavio priklausomybę. Kadangi vieningumas yra net anapus būties, todėl jis nepasiekiamas net protui, o apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis „yra“, bet „„nesireiškia“. Ši Platono mintis vėliau buvo pavadinta „transcendenciškumo“ sąvoka.

Kaip atsiranda daiktai, t.y. laikini, išnykstantys padarai, kurie, pasak Platono, „nebūna“, nes laikini dalykai į būtį neįeina? Platonas nelabai aiškiai kalba apie tai įvairiose savo kūrybinio palikimo vietose. Kartais jis sako, kad daiktai idėjas pamėgdžioja, kartais, kad jie prie idėjų „prisideda“, kartais, kad idėjoje „dalyvauja“. Šiaip ar taip, jungdamasi su medžiaga, idėja yra kuriantysis pradas: planas, modelis, pats kūrimo aktas ir net atlikėjas. Idėja yra lyg kūrybos akto „tėvas“, o chaotiška, pasyvi ir net priešiška medžiaga (Platonas „materijos“ sąvokos nevartojo), kurioje lieka iškreiptas idėjos atspaudas, yra kūrybos akto „motina“. Be „motinos“ idėja net iškreiptu pavidalu liktų pojūčiams neprieinama.

Kaip atsirado šis pasaulis?

Pasaulio atsiradimui paaiškinti Platonas sukūrė Demiurgo mitą. Demiurgas, t.y. pasaulio rentėjas (gr. demiurgos – amatininkas), – galingas, tačiau pasaulio nesukūrė iš absoliutaus nieko, nes idėjos (daiktų „tėvas“) ir medžiaga (chaotiška „motina“) amžinos kaip ir pats Demiurgas. Taigi Demiurgas iš gatavų idėjų ir chaotiškos medžiagos ir sukūrė visą Kosmosą. Tiesa, Demiurgas sukūrė tik po vieną kiekvienos būtybės pavyzdį kuris, savaime suprantama, buvo tobuliausias, tačiau koks tų pavyzdžių likimas – neaišku. Mitas apie pasaulio surentimą aprašytas dialoge „Timajas“, kuris ilgą laiką tebuvo žinomas Europoje, tačiau darė didžiulį poveikį visam filosofiniam mąstymui. Nuo šio mmito prasideda loginis Dievo buvimo įrodymas: jeigu yra tvarka (gr. kosmos – tvarka), tai neišvengiamai turi būti ir tvarkdarys, o Kosmosas tvarkos atžvilgiu ~ tobuliausias dalykas. Dialogas „Timajas“ buvo sukurtas Platono gyvenimo pabaigoje ir reziumuoja visą Platono išmintį. Pasak Platono, Visybės konstravimas yra tik tikėtinas mitas.

Kokia Platono „idėjų teorijos“ prasmė šiandien?

Pirma, nuo Platono laikų pasaulis buvo padalytas į materialų, t.y. kūnišką, ir nematerialų, t.y. dvasišką. Ši mintis tebėra nei įrodyta, nei paneigta, tačiau dvasingumą (tai kas negali tapti kūnu) pripažįsta visos, taip pat ir materialistinės, filosofinės sistemos. Pati filosofija yra dvasinis reiškinys, nes žmogaus kūnas filosofijos „vartoti“ negali.

Antra, sunku paneigti, kad dalyko esmę sudaro idėja. Bent žmogaus kūryboje visada pirma eina idėja (minties, plano, projekto, teorijos prasme). Lietuvių filosofas S.Šalkauskis visai pagrįstai kultūra (t.y. viskas, ką sukūrė žmogus) vadina apipavidalintą gamtą pagal aukštesnę idėją Tačiau sunku įrodyti (moksliškai), kad ir gamtos dalykus kas nors sugalvojo. Juk ir pats Platonas Visovės surentimą taip, kaip jis aprašo, telaiko tikėtinu, o ne įrodytu. Dėl to vienos filosofinės sistemos pripažįsta platonizmą, kitos – demokratizmą, t.y. savaimingą materijos (medžiagos) virsmą kosmosu su jo daiktų įvairove. Pirmu atveju tikrovė yra racionali, antru ~ iracionali.

Trečia, kai kuriuos Platono idėjų teorijos momentus nesunku ir sukritikuoti. Tvirtinimas, kkad idėjos neturi dalių, yra sunkiai suprantamas, nes vieno daikto idėja dažniausiai turi daug dalių, o tos dalys irgi turi turėti savo „idėją“. Tarkime, gyvūno šuns idėjoje turi būti dar ir uodegos, kojų. plaukų ir t.t. idėjos. Pats Platonas dialoge „Parmenidas“ abejoja, ar yra net „žmogaus“ idėja, nes jeigu daiktas yra panašus į idėją, tai turėtų be daikto ir jo idėjos egzistuoti ir panašumo į daiktą bei panašumo į idėją. idėja. Taigi be žmogaus idėjos ir paties žmogaus, kaip idėjos ir medžiagos junginio, turėtų būti ir žmogaus panašumo į idėją idėja, kitaip sakant, „trečiasis žmogus“. Aristotelis kaip tik taip ir kritikavo savo mokytoją.ARISTOTELIS

Aristotelis (384-322). Apie Aristotelį daugelis dabarties filosofų mokslininkų kalba taip: palyginti su filosofais, buvusiais iki jo, Aristotelio nuopelnai filosofijai milžiniški, o po Aristotelio mirties jam lygiaverčio filosofo reikėjo laukti visus 2000 metų. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad filosofo sekėjai viską priėmė nekritikuodami. Tai turėjo ir neigiamos įtakos tiek filosofijai, tiek mokslui.

Kuo ilgesnis laiko tarpas skiria dabartį nuo praeities, tuo mįslingesni ir reikšmingesni tie praeities dalykai atrodo. Ypač reikšmingi faktai. Aristotelis nebuvo pirmasis filosofas, tačiau jis buvo pirmasis, mėginęs sukurti enciklopedinę savo pirmtakų žinojimo sistemą. Taigi Aristotelis buvo ir filosofas, ir pirmasis filosofijos mokslininkas -filosofijos istorikas.

Aristotelio kūryba išliko

ne visa. Į išlikusius rankraščius jo paties mokiniai ir perrašinėtojai pridėjo ir savo minčių bei komentarų. Antra vertus, paties Aristotelio kūriniai yra nebaigti, daug neaiškių minčių. Platonas beveik kiekviename savo „dialoge“ aptaria visus jam rūpimus klausimus – būtį, etiką, psichologiją, politiką ir t.t, tuo tarpu Aristotelis rašo pagal atskiras problemas ir disciplinas. Jis pirmasis filosofas, pradėjęs rašyti „sunkia“, proziška kalba, tačiau savo raštus susistemino ne pats, ola. pr.Kr. Aleksandrijos bibliotekininkas ir filosofijos mokslininkas Andronikas.

Kaip tik filosofijos traktatus, kuriuose nagrinėjami būties ddalykai, Andronikas ir pavadino „Metafizika“, kuri nėra nuosekliai išdėstyta teorija, o lyg „pusfabrikatis“ iš daugelio „knygų“ su aibe neaiškumų, prieštaravimų ir pasikartojimų. Taigi Aristotelio sekėjai ir vertintojai turėjo ir tebeturi darbo. Prieštaringoje Aristotelio kūryboje vertingų dalykų rado tiek, tarkime, tomistai (katalikiškoji filosofija), tiek marksistai (materialistai). Viena aišku, kad, sukritikavęs Platono idėjų teoriją, Aristotelis visiškai paneigti idėjų nepajėgė, o B.Raselo požiūriu, tai esąs tas pats platonizmas, tik viskas išdėstyta kitais žodžiais.

Aristotelis paneigia platoniškąją bendrybės sampratą teigdamas, kad bendrybė (daiktų rūšinė „idėja’) nnegalima kaip savarankiška esmė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra ne bendrybė, rūšinė idėja (bendra sąvoka), o atskirybė (atskiras daiktas). Jis mąsto maždaug taip:

a) jeigu idėja gali egzistuoti atskirai nuo daiktų, tai kaip tie daiktai gali tose idėjose „dalyvauti“?

b) visi daiktai yyra sudėtingi dalykai, todėl jie „dalyvauja“ daugelyje idėjų, tačiau Platonas šio klausimo neišsprendė;

c) jeigu daiktas be idėjos negalimas, tai taip pat yra ir su žmogaus sukurtais daiktais. Vadinasi, idėjas kuria ir žmonės, todėl jos neamžinos, vadinasi, nėra jokio realiai

egzistuojančio idėjų pasaulio.

Vadovaudamasis sveiku protu, Aristotelis nusprendžia, kad tikroji būtis – realūs daiktai. Patys realūs daiktai – tai substancijos arba esmės. Substanciją Aristotelis apibūdina taip: „substancija mes vadiname tam tikrą vieną būties rūšį. Substancijoje skiriame, pirma, materiją, kuri pati dar nėra tam tikras konkretus daiktas, antra -formą bei sąvoką, kuri leidžia mums apibrėžti konkretų daiktą ir trečia – tai, kas susideda iš materijos ir formos (patį konkretų daiktą) /./ Substancijomis dažniausiai laikomi kūnai, nes jie yra visų kitų kūnų pradai“ (Aristotelis. Rinktiniai rraštai. V., 1990, p346).

Daikto esmė visada yra pačiame daikte, ir viskas pasaulyje yra realizuota esmė, t.y. įgijusi formą (morphe) materija (hyle). Nuo graikiškų žodžių „hyle“ ir „morphe“ filosofijos istorikai Aristotelio būties teoriją (metafiziką) kartais vadina hilomorfizmu (forma ir materija yra lotyniškos kilmės žodžiai, labiau prigiję filosofijoje).

Kas yra materija? Tai dalykas, kurį Aristotelis supranta dvejopai. Pirmiausia – tai chaotiška, neapibrėžta medžiaga (platoniškoji „motina“), neturinti visiškai jokių savybių, t.y. negalima apibūdinti jokiomis sąvokomis ir lygiareikšmė nebūčiai. Tai ir ne absoliutus niekis, bet bbūtinas daiktams substratas. Šiaip jau Aristotelis nebūt.į ontologine prasme neigia ir pripažįsta tik sąvokinę nebūtį: pvz., ne baltas, niekas, niekur.

Antrąja prasme Aristotelis materija vadina kiekvieną medžiagą, iš kurios gaminami daiktai, pvz., lentos stalui, akmenys skulptūrai.

Keturi elementai – ugnis, oras, vanduo ir žemė yra tarpinė grandis tarp chaotiškos ir juslėms neprieinamos „pirminės materijos“ ir daiktų. Palyginti su Platonu, Aristotelis materijos ir keturių pradų atžvilgiu nieko naujo nepasako.

Daiktas virsta tuo, kas jis yra, t. y. esme, materijai jungiantis su forma, nes pati materija yra absoliuti negalimybė. Vadinasi, daikto būties esmę lemia forma kaip ir platoniškoji idėja. Teigdamas, kad būties esmė ir pats daiktas yra tas pats dalykas, t.y. įgijusi formą materija. Aristotelis, kaip ir Platonas, teigia, kad nei formų, nei materijos niekas nesukūrė. Iš to išplaukia, kad, būdama aktyvi, pati forma gali būti nepriklausoma nuo materijos.

Kaip forma atsiduria materijoje, arba, tiksliau, kaip potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove)?

Taip atsitinka dėl keturių priežasčių:

 materialiosios (materijos buvimo),

 formaliosios (savaime aktyvios formos, kuriančios tikrovės daiktus),

 veikiančiosios arba aktyviosios (to, kas vykdo materijos jungimą su forma – Dievas, žmogus),

 tikslo priežasties.

Kaip sakė Aristotelis, viskas pasaulyje vyksta tikslingai. Tikslo siekiui pajungtos visos kitos priežastys kaip savaiminė varomoji jėga, kurią Aristotelis vadina „entelechija“. DDėl tokio tikrovės aiškinimo Aristotelio metafizika dar vadinama ir „teleologija“ (gr. telos – tikslas).

Aristotelio žodžiais tariant, kiekviena priežastis turi savo priežastį. Mąstant nesunku prieiti ir prie galutinės priežasties, o tai ir yra tikslas, kurio siekia daiktai. Tiek pirmoji priežastis, tiek galutinis tikslas yra Dievas.

Būties raiškoje svarbus yra judėjimas. Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl judėjimo potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove). Judėjimą Aristotelis aiškina prieštaringai.

Jis šešeriopas:

 atsiradimas,

 žuvimas,

 padidėjimas,

 sumažėjimas,

 kitimas,

 vietos keitimas.

Vietos keitimas svarbiausias, nes visos kitos judėjimo rūšys jam pavaldžios. Prieštaravimas reiškiasi teiginiuose, kad judėjimas be daiktų neįmanomas, kad judėjimas yra amžinas, nes visada buvo ir bus – tai viena teiginių pusė. Kita – kad judėjimas pats savaime negalimas, nes tas, kas juda, turi būti ko nors kito judinamas. Iš to padaroma išvada, kad yra „pirmoji judėjimo priežastis“, kuri davė pirmąjį postūmį. Ta priežastis – amžina, pati nejudanti esmė, judinanti mintimis ir noru. Tai Dievas, kuris yra grynoji forma, grynoji mintis, neturinti jokio dydžio, jokių dalių, visiškai nekintanti Būdamas tobulas, jis ir temąsto tobulybę, t.y. savo paties mintis. Vadinasi, Dievas, suteikęs pirmąjį postūmį pasaulėtvarkai, yra amžinai visam pasauliui neutralus. Pirmojo judintojo, pirmosios priežasties idėja vėliau tapo baze loginiam Dievo buvimui įrodyti.

Svarbi būties tteorijos sudedamoji dalis yra Aristotelio kategorijų teorija, kuri išmėtyta „Metafizikos“ knygose ir veikale „Kategorijos“. Kategorijoms (jų dešimt) Aristotelis sutekia dvejopą prasmę: ontologinę, t.y. būties buvimo, ir teiginių apie daiktus.

Pagrindinė kategorija -esmė, žyminti turinčią formą ir materialią būtybę, t.y. substanciją, egzistuojančią savarankiškai. Kitos devynios kategorijos (kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veikimas ir kęsmas) reiškia tai, kas savarankiškai neegzistuoja, bet atskleidžia substancijos esmę.

Substancijos turi pirmines ir antrines esmes. Pirminė esmė (t.y. tai, kas daro daiktą tuo, kas jis yra) reiškiasi kaip tik individualia individo (daikto) būtimi. Antrinės esmės kyla iš pirminių, tačiau individualia būtimi nesireiškia, nes yra daiktų giminės arba rūšies apibrėžtumas (pvz., medis – giminė, lapuočiai – rūšis, ši liepa – substancija). Abiejų lygių esmės reiškiasi trijų rūšių substancijose ir jų giminėse bei rūšyse: suvokiamose juslėmis, bet. neamžinose (augalai ir gyvūnai), suvokiamose juslėmis, bet amžinose (dangaus kūnai – planetos ir žvaigždės), taip pat amžinose ir neprieinamose juslėms (Dievas ir protingos žmogaus sielos, neturinčios savyje materijos).

Žmoguje kūno forma yra siela. Aristotelis kategoriškai atmeta sielų persikūnijimą. Sielas turi visi gyvi organizmai, tačiau jos yra skirtingų lygių. Žemiausią sielos pakopą turi jau augalai. Tokios augalinės sielos funkcija – maitinti ir daugintis. Gyvūnų sielos jau dvipakopės, t.y., be augalinės dalies,turi ir jausminę, aistringą.

Žmoguje reiškiasi dar ir trečioji dalis -protaujančioji. Kadangi Dievo esmė yra protas, tai ir žmogaus protingoji sielos dalis -nemirtinga. Vadinasi, dvi pirmosios žmogaus sielos dalys miršta kartu su kūnu, o trečioji, t.y. protingoji sielos dalis, po mirties nebėra asmenybė.

Taip pačiais bendriausiais bruožais atrodo Aristotelio būties teorija, kurią neotomistai iki šiol tebelaiko aukščiausio rango teorija.

Poaristotelinis senasis pasaulis, kuriam pradžią davė Aleksandro Didžiojo nukariavimai, įžengia į vadinamąją helenistinę epochą (gr. helenissmos – mėgdžiojimas to, kas graikiška). Tai gamtos mokslų ir matematikos raidos, ffilosofijos specifiškumo, jos skirtingų krypčių išsiskyrimo laikotarpis. Nors filosofų, prilygstančių Platonui ir Aristoteliui, neatsirado, tačiau filosofija gyvavo atskirose mokyklose: Platono įsteigtoje Akademijoje, peripatetikų (Aristotelio įsteigtas Likėjus), stojos, epikūrininkų kinikų, skeptikų. Filosofijos istorijoje tai reikšmingas laikotarpis, tačiau būties teorijai mažiau reikšmingas naujovėmis, nes dominuoja etinė antropologija ir gnoseologija. Pirmąją kryptį skatino sunkios bei pavojingos žmogui politinės sąlygos, antrąją – mokslo raida.

Aristotelio metafizika dėl nepalankių socialinių sąlygų kurį laiką buvo pamiršta. Ilgą laiką didžiausiu autoritetu buvo Platono filosofija.IŠVADOS

Apskritai būties teorijos dalyko suvokimas pprasideda nuo filosofinio klausimo. Visi filosofai sutaria, kad būties klausimas ir yra pagrindinis filosofijos klausimas. Taigi jeigu klausiama, kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas pagaliau yra tikrovė, tai šie klausimai yra būties klausimai, nes „dalykai“, apie kuriuos klausiama, iš ttiesų „būna“, „esti“, „yra“.

Būties klausimas artimas žmogaus gyvenimo svarbiausioms problemoms, kai jam reikia spręsti “būti ar nebūti” ir kitus gyvybinius klausimus, mąstant apie pasaulį visumoje ar apie konkretaus žmogaus likimą. Tačiau šie būties aspektai konkrečiame žmonių gyvenime labai dažnai persipina. Taigi, norint suprasti būties problemos prasmę, reikia siekti neatitrūkti nuo žmogaus gyvenimo realijų.

Dabarties filosofų nuomone, filosofiškiausiai būties klausimą suformulavo naujųjų laikų filosofas G.Leibnicas, tardamas: „kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai – niekas?“ Taip suformuluotas klausimas yra labai abstraktus, nes nukreiptas ne į atskirą daiktą ar daiktus, o į visumą, į tos visumos būvimo sąlygas ir priežastis. Bet ar nebūtiški yra klausimai – kas yra menas? kas yra vertybė? kas yra kultūra? kas yra sąmonė? Ir t.t. . jie nneabejotinai yra metafiziniai klausimai, nes klausiama ne apie konkretų meno kūrinį, konkrečią vertybę ir pan.

Visi filosofus dominantys dalykai nėra „daiktai“, o sąvokos-bendrybės (universalijos). Atsakyti į šiuos klausimus logiškai mąstant neperžengus empirinės tikrovės neįmanoma.LITERATŪRA

FILOSOFIJA. K., 2000

ALBINAS PLĖŠNYS. FILOSOFIJOS ĮVADAS. V., 1996.

ARNO ANZENBACHER. FILOSOFIJOS ĮVADAS. V., 1992.