Aristotelio formos ir materijos

Nedaug pasaulyje yra mąstytojų, šlove prilygstančių Aristoteliui (384-322 m.pr.Kr.). Aristotelio mokslinė veikla apėmė visas to meto žinojimo sritis. Kiekvieną nagrinėjamą klauismą jis sugebėjo pagrįsti gausia, kruopščiai parinkta ir sistemingai pateikta faktine medžiaga. Įvertindamas ir panaudodamas savo pirmtakų teorijas, Aristotelis kiekvienoje jų ieškojo pozityvių momentų. Juos derindamas, jis sukūrė filosofinę sistemą, kuri leidžia jį apibūdinti kaip “universaliausią galvą tarp antikos filosofų”.

Aristotelio tyrynėjimų dėka filosofija, tuo metu suprasta plačiausia prasme kaip “tiesos pažinimas”, taip išplėtė savo apimtį, kad pasidarė aktualus jos skirstymo kklausimas. Aristotelis filosofiją dalino į dvi dideles dalis: teorinę ir praktinę. Praktinėje filosofijoje jis skyrė dvi svarbiausias sritis: etiką ir politiką. Tuo tarpu teorinę filosofiją dalino į tris dalis: fiziką, matematiką ir “pirmąją filosofiją”. Pagal abstraktumo laipsnį iš šių trijų mokslų labiausiai išskirtina yra “pirmoji filosofija”, kurios objektas yra pati būtis. Tą patį bendriausią mokslą Aristotelis ir vadino “pirmąja filosofija” arba tiesiog “filosofija”. Vėliau jai prigijo kitas pavadinimas, kuriuo yra vadinamas Aristotelio veikalas – “metafizika”. Metafizika buvo tikrasis Aristotelio filosofijos tturinys.

“Pirmosios filosofijos” paskirtis – tyrinėti savaiminę būtį arba – vartojant vėliau sumanytą lotynišką terminą – “substanciją”. Aristotelio nuomone, toji savaiminė būtis, substancija, yra tik atskiri konkretūs daiktai, o savybės, kiekiai ir santykiai gali būti susiję su daiktais tik kaip jų ““įvykis”, kitaip tariant akcidencija. Toks įsitikinimas, nepripažįstantis kitos savaiminės būties anapus realių daiktų ir tokiu būdu nutraukiantis ryšį su Platono idealizmu, buvo pamatinis Aristotelio principas, pagal kurį “pirmoji filosofija” turinti tyrinėti realius daiktus ir nustatyti bendrąsias jų savybes ir struktūrą. Čia jis įveda tokius terminus, kaip “forma” ir “materija” (arba “medžiaga”).

Gamtoje daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija. Tokius juos suvokiame jutimais. Tačiau loginiai tyrinėjimai vertė Aristotelį išskirti du substancijos dėmenis: materiją ir formą. Pasak mąstytojo, abu tie komponentai pažinimo procese būtini, bet nelygiaverčiai. Jei turime kokią nors individualią substanciją, pavyzdžiui, tam tikrą žmogų, vienos jo savybės įeina į žmogaus sąvoką, į jos apibrėžimą, o kitos, pavyzdžiui, mažas ūgis, į šią sąvoką, į jos apibrėžimą neįeina. Todėl šiuo požiūriu galima ir rreikia kiekviename daikte skirti visuotines daikto savybes, bendras šiam ir kitiem tos rūšies daiktams, ir individualias jo savybes.

Materijos ir formos terminus Aristotelis vartoja nevienareikšmiškai, nors daikte materija ir forma reiškiasi kartu. Iš pradžių materija jam – tai visų pirma medžiaga, iš kurios formuojasi daiktas, tai daikto substratas. O kas yra forma? Tai turėtų būti daikto pavidalas. Marmuro skulptūroje marmuras sudarytų materiją, o skulptūros pavidalas – formą. Vienodos formos daiktai vadinami vienu vardu, pvz: arkliais vadiname arklio formos gyvūnus. Vadinasi, forma pparodo rūšį, giminę, bendrybę. Per ją pažįstame daiktų bendrąsias ir esmines savybes, kurių visuma pateikiama apibrėžimais. Taigi minties sferoje forma ir yra tai, kas įjungiama į apibrėžimą, o materija – tai, kas į apibrėžimą neįeina. Materija, pasak Aristotelio, – tai tik pasyvi būties būklė. Apibrėžtumą jai suteikia forma, per kurią daiktas yra pažįstamas ir atskiriamas nuo kitų. Pagaliau formos panašumai, palyginus su materija, tie payts, kaip ir esmės, lyginant su tuo, kas antraeiliška ir atsitiktina. “Forma – tai esmė” – sako Aristotelis.

Visoje esamybėje Aristotelis įžiūri formų grandinę, kurioje kiekviena žemesnė forma yra materija aukštesnei formai. Leisdamiesi formų laipteliais žemyn, turėtume prieiti prie pirminės materijos – visos esamybės substrato. Čia Aristotelis galvoja, kad pirminį materijos apibrėžtumą visų pirma atskleidžia keturi pagrindiniai elementai: žemė, vanduo, oras, ugnis. Jie sudaro materialiąją daiktų pradžią. Viskas susideda iš jų, bet jie patys jau nesidalija taip, kad iš jų “galima būtų sudaryti naują ( žemesnę ) rūšį”. ( Aristotelio “Metafizika” ).

Ilgainiui Aristotelio formos ir materijos samprata pakito. Jo “forma”prarado pirmonę prasmę ir įgavo perkeltinę prasmę. Priešingai erdvinei formai, Aristotelis sukūrė ypatingą ir istoriškai svarbią sąvokinės formos sampratą.

Panašiai Aristotelis pakeitė ir materijos sampratą. Materija jis vadino tai, kas substancijoje nėra forma: ji yra tai, kas iš prigimties nnesuformuota, neapibrėžta. Tik “pirmoji”, gryna materija neturi savyje jokios formos ir iš tikrųjų yra neapibrėžiama. Taip atsirado ypatinga ir istoriškai svarbi materijos kaip neapibrėžto daiktų pamato samprata.

Taigi Aristotelis sukūrė naują formos ir materijos sampratą, tačiau ne iki galo atsikratė ir senojo supratimo: kaip materijos pavyzdžius jis dažnai pateikdavo bronzą ir marmurą, o kaip formavimo pavyzdį – skulptoriaus darbą. Substancijos sąvokos esmę Aristotelis tapatino su forma, kurią substancija įgijo vystydamasi. Taip jis darė todėl, kad forma ir sąvoka yra vienodai daiktyų vienovės pamatas: daiktai visada turi vieną formą ir vieną sąvoką. Tačiau savo neapibrėžtai materijai jis priskyrė labai apibrėžtas savybes. Būtent kad ji yra reiškinių ir visų jų pasikeitimų pamatas, kad ji yra tai, iš ko yra sudarytos ir kas išlieka substancijoms suirus.

Ankstesni graikų materialistai pripažino tik materialiąją substanciją. Platonas sakė, kad substancija yra idėjos. Tuo tarpu Aristotelis pamėgino abu kraštutinumus sujungti. Aristoteliui nei, viena nei kita nebuvo substancijos: užtat ir viena, ir kita buvo substancijos dėmenys. Aristotelio substancija – formos ir materijos vienovė.

Forma, pasak Aristotelio, – nesunaikinama aktyvi jėga. Mąstytojas ją sutapatina su priežastimi ir vystymosi tikslu. Materija formos atžvilgiu tik galimybė; ji įsikūnija, tapdama apiformintu daiktu. Pirmojoje materijoje potencialiai slypi visa pasaulio įvairovė. Toliau forma pamažu darosi sudėtingesnė, ggalimybių sfera siaurėja. Kiekviena forma realizuojasi ne bet kur, o tik tokioje materijoj, kurioje yra galimybė jai realizuotis. Žmogų gimdo tik žmogus. Tuo tarpu iš pieno statūla nedaroma. Aristotelis neatskiria galimybės nuo tikrosios būties. Jį domina ne vien tik esamybė, bet ir tai, ką ji potencialiai savyje slepia ir kas iš jos gali išplaukti.

Objekto realizavimąsi ir to proceso pažinimą Aristotelis aiškino priežastingumo teorija. Išskyrė keturių rūšių priežastis: 1) materiali priežastis, arba medžiaga; 2) materiali priežastis, arba forma; 3) kūrybinė priežastis, arba kūrėjas; 4) galutinė priežastis, arba tikslas. Aiškindamas šią koncepciją, Aristotelis pateikė tokį pavyzdį: norint pastatyti pastatą reikia: 1) statybinės medžiagos ( ji yra materija ); 2) būsimo pastato plano ( jis yra vaizdinys architekto galvoje, arba forma ); 3) to, kas medžiagai suteikia formą ( architektas, kūrėjas ); 4) žinoti, kam bus skirtas pastatas ( tikslas ). Šiame procese priežastis yra forma, o jos realizavimas pasitelkiant materiją – pastatas – padarinys. Tačiau analizuojant šias keturias priežastis pasirodo, kad svarbiausias jam yra forma ir jos priešybė – materija. Priežastį ir tikslą jis sutapatino su forma. Skulptūros atsiradimo priežastis – buvusi skulptoriaus mintis apie ją, mintinis skulptūros projektas, o jo realizacija, konkreti skulptūra – skersmuo. Panašiai yra ir visoje gamtoje. Pasak

Aristotelio, panašūs gimdo į save panašius, tuo pratęsdami formos realizaciją. Žmogų gimdo žmogus, gyvulį – gyvulys ir t.t.

Kadangi formos prigimčiai būdingas veiklumas, Aristotelis ją vadina energija. Toji energija ir išjudino materiją. Judėjimas, vystymasis – tai formos veiklos pasekmė. “Yra” – tai ne “užima erdvę”, o “veikia”. Materija tame procese irgi dalyvauja, tačiau kaip stabdys. Marmuras lengvai nepasiduoda skulptoriaus kaltui; išsilavinusiu žmogus taip pat tampa tik nugalėdamas kliūtis ne bet kaip, o tikslingai. Materija yra potencija, nes potencija yra energijos priešybė iir papildymas. Priešingai veikiančiai jėgai ji yra polinkis. Dėl tokio materijos priešinimosi gamtoje tasiranda neįprasti reiškiniai, išsigimėliai ir visa, kas netobula. Tuo tarpu forma, anot Aristotelio, veikia ir įveikia kliūtis ne bet kaip, o tikslingai. Gamta, anot jo, nieko nedaro veltui. Joje visa, kas vyksta, pajungta tikslui. Pasinaudodamas sąvokų “energija ir potencija” pora bei lygiavertė “formos ir materijos” pora, Aristotelis sprendė įvairiausias problemas, aiškino ir tapsmą, ir užbaigtus jo padarinius, sudarančius tikrovę. Tapsmą jis suprato kaip potencijos aktualizavimą, o tikrovę –– kaip jau aktualizuotą potenciją, kurioje tapsmo procesas pasiekė savo ribą. Pavyzdžiui, augalo augimas yra sėkloje slypinčios potencijos aktualizavimas ( “energija” ), o subrendęs augalas yra jau visiškai aktualizuota potencija arba, kaip vadino Aristotelis, “entelekcija”. Kiekvienos atskirybės tikslas – visiškai įįgyvendinti savyje turimas galimybes, pasiekti tobulą formą, t.y. entelekciją. Tačiau kiekvieną pasiektą rezultatą Aristotelis vėl sieja su naujomis galimybėmis aukštesnei formai įgyti. Kiekvienas būties momentas čia yra išeities taškas naujos formos realizacijai. Kiekviena būtis, anot Aristotelio, slepia savyje tikslą, kuris savo ruožtu subordinuotas aukštesniam. Taip Aristotelio mintis pamažu atveda iki tobuliausios formos, aukščiausio tikslo, kuris materijos jau nebeturi. Tikslingumo suabsoliutinimas privertė Aristotelį prieštarauti pačiam sau. Jis tvirtino, kad kiekviena savarankiška būtis turi materiją ir formą, o galutinis tikslas pasirodė esąs nemateriali forma.

Aristotelio forma daug kuo primena Platono idėją, tačiau idėjų absoliutinis savarankiškumas, išskyrus aukščiausiąją formą, praranda platoniškąsias pozicijas. Būdama imamentinė, Aristotelio forma susijusi su konkrečiais daiktais. Visas jos turtingumas ir aktyvumas atsiskleidžia daikto realizacijoje. Nors forma Aristoteliui yra aukščiau uuž materiją, tačiau jos abi yra vienodai svarbios aiškinant daiktų esmę.

Aristotelis saavo filosofinėje sistemoje sugebėjo aprėpti visą didžiulę senovės graikų filosofijos patirtį. Visos žinojimo sritys jo sistemoje įgijo naują reikšmę. Aristotelis, aiškindamas pasaulį, ieškojo kiekvieno jo objekto ar reiškinio prasmės ir vietos būtyje, pasitelkdamas materijos ir formos sampratą.