Konfucianizmo filosofijos tapsmas

Konfucianizmo religija užima unikalią vietą tarp pagrindinių pasaulio religijų, išsiskirdama iš jų neįprasta aukščiausios dieviškos esybės samprata, ir svarbiausio mokytojo Konfucijaus asmenybės statusu, ir vaidmeniu kinų kultūros istorijoje.

Pats Konfucijus buvo genialus mąstytojas, formavęs vienos didžiausių pasaulyje civilizacijų vertybių sistemą bei mąstymo stilių, kurio pėdsakų rasime visoje vėlesnėje kinų kultūros istorijoje. Daugeliui senovės Kinijos filosofinių, socialinių, etinių, estetinių, politinių idėjų, elgesio normų, vertybinių nuostatų jis suteikė kokybiškai naują humanistinį turinį.

Konfucijus pirmiausia buvo gyvenimo filosofijos, mokančios teisingai gyventi, mąstyti, elgtis, ttobulėti šalininkas, o ne abstrakčios socialinės, etinės politinės teorijos kūrėjas. Suprasti aplinkybes, pasinaudoti palankiu momentu ir veikti atsižvelgiant į situaciją- tokia buvo Konfucijaus mokymo esmė. Būtent todėl konfucionizmo religijos centre- ne mokymas apie transcendentalią būtį, o praktinė etika, orientuojanti ne į anapusį pasaulį, o į žemiškąjį visuomeninį gyvenimą bei asmeninį tobulėjimą. Savo wen kultūros ir junzi (kilnaus žmogaus) koncepsijomis Konfucijus pirmasis pasaulio filosofijos istorijoje suformavo gyvybingą humaniškos, idealios asmenybės modelį, kuris tapo savotišku etiniu rodikliu vėlesnėms kartoms ir turėjo didžiulę įįtaką dvasinės kinų kultūros raidai. Būtent Konfucijaus laikais buvo teigiama (tiesa, gan dviprasmiškai) žmogaus prigimties gėrybingumas. Kinų sąmonei iš esmės svetima pirminio žmogaus nuodėmingumo samprata.

Kai kurie tyrinėtojai apskritai nelinę konfucionizmo laikyti religija- pirmiausia dėl to, kad jis nėra apibrėžiamas kkaip savarankiška tam tikros dvasinės veiklos sritis su savomis vertybėmis ir tam tikromis apeigomis (kaip gali būti apibrėžiamos kitos didžiosios pasaulio religijos”. Jis neturi savo teologijos, šventraščio (kokį turi krikščionybė, islamas, hinduizmas, budizmas), neturi atskiro dvasininkijos luomo, šventyklų. Pirmiausia taip yra todėl, kad konfucianistų religinės pažiūros buvo neatsiejamos nuo valstybės ir šeimos gyvenimo, t.y. konkrečių etikos, politikos, švietimo klausimų sprendimo. Todėl dvasininkijos vaidmenį čia atliko pats imperatorius, karalysčių bei klanų vadovai ir oficialioji valdininkija. Religinės apeigos jiems buvo viena iš daugelio retsykiais atliekamų pareigų.

Konfucianizmą labiau tiktų vadinti ne tiek religija (kurią nusakantis žodis jiao pirmiausia reiškia ‘mokyti”), kiek ritualizuota etika. Daugelyje didžiųjų pasaulio religijų etika paprastai tampa “išvestine”, papildančia ir praktiškai paaiškinančia pagrindinius religinius postulatus, o konfucianizme, atvirkščiai, religinės iidėjos, šventybės samprata tarnavo tradicinių moralinių bei socialinių normų pagrindimui bei įgyvendinimui. Užuot apeliavusi į religinį tikėjimą, mistinę ir transcendentalią paskirtį, viliojusi palaiminga aukščiausiąja tikrove ar anapusine būtimi, konfucianizmo religija kreipia savo pasekėjų žvilgsnius į žemę, į dabartinį gyvenimą. Aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu ji skelbia ne kūrėjišką Dievo sumanymo realizavimą siekiant kuo greičiau įveikti žemiškąją būtį ir susilieti su aukščiausia dieviška jėga, bet žmogiškųjų vertybių įgyvendinimą, įgimtų teigiamų žmogaus savybių atskleidimą, kviesdama tarnauti ne dievui, o žmonėms. Tad pirmąja gyvenimo bblogybe konzucianizme laikomas jo trumpumas,kai didžiausia laime tampa- ilgas gyvenimas. Būtent dėl šios priežasties kinai vieni kitiems linki turto, ilgo amžiaus ir vaikų (žemiškojo nemirtingumo), kurių neturėjimas buvo laikomas pačiu didžiausiu trūkumu ir nelaime.

Vis dėlto konfucianizmas irgi atliko vieną svarbiausių visoms religijoms priskiriamų “diagnostinių” vaidmenų- parodyti žmonėms, kad mūsų būtis paženklinta tam tikrų trūkumų ir kad šie trūkumai ar ydos trukdo mums pasiekti visišką gyvenimo pilnatvę. Kaip ir kitos religijos, jis irgi turėjo kelių bei būdų šiems trūkumams įveikti. Nors ir neiškeldamas aiškiai įsivaizduojamos tobulos būties vizijos, kurią gimdo tikėjimas tam tikra aukščiausiąja dieviška esybe, viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių konfucionistai laikė meilę, gėrį, tegu ir interpretuodami šias sąvokas kur kas plačiau bei savičiau. Į klausimą, ar konfucianizmas laikytinas religija, gana įžvalgiai atsako rusų sinologas L.Vasiljevas: “Tam tikromis kinų imperijos gyvavimo sąlygomis konfucianizmas vaidino pagrindinės religijos vaidmenį, tapdamas oficialiąja ideologija. Nebūdamas religija tikrąja šio žodžio prasme, konfucianizmas tapo daugiau negu religija. Konfucianizmas- tai ir politika, ir valdymo sistema, ir svarbiausias ekonominių bei socialinių procesų reguliatorius- žodžiu, visos kinų gyvensenos pagrindas, kinų visuomenės struktūrinis principas, kinų civilizacijos kvintesencija”. Tokį konfucianizmo kaip religijos savitumą lėmė kinų pasaulėžiūros, mąstymo, kultūros raidos įpatumai, taip pat konfucianizmo santykis su kitomis dviem kinų religinėmis filosofinėmis tradicijomis- ddaoizmu ir budizmu.

Skirtingai nuo kitų didžiųjų pasaulio religijų, tam tikrame regione užėmusių dominuojančias pozicijas (Europos šalyse- krikščionybė, arabų šalyse- islamas) ir neturėjusių lygiaverčių konkurentų, konfucianizmas Kinijoje tapo tik vienu (nors oficialiai ir svarbiausiu) iš keleto mokymų. Nuo pat atsiradimo jis polemizavo su pagrindiniu savo konkurentu “antrąja puse” daoizmu, su politinės administracinės pakraipos legizmu, o vėliau- iš Indijos atkeliavusiu budizmu. Tačiau jų sambūvis virto ne tiek aršia kova, kiek vaisingu bendradarbiavimu, ilgainiui peraugusiu į nuoseklią filosofiškai pagrįstą ir sistemingą sintezę- vadinamąjį neokonfucianizmą. Tam turėjo įtakos konfucianizmo tolerantiškumas, pakantumas kitoms religijoms, gebėjimas lanksčiai derinti savo idėjas su kitais mokymais, kas leido jam pačiam turtėti, atsinaujinti ir išlikti iki šių dienų visuomenę struktūruojančia bei stabilizuojančia jėga.

Konfucianizmo religijos bei filosofijos raidai įtakos turėjo ir kitas itin svarbus Rytų kultūros bruožas- tradiciškumas. Kinų mąstytojai siekia ne tiek ieškoti naujų idėjų, įtvirtinti originalias įžvalgas vietoj tradicinių, kiek nuolat gaivinti senovės išminčių mokymą, komentuodami ir prie naujų istorinių situacijų taikydami jų mintis. Tad, kalbant apie konfucianizmo religijos raidą, nereikia tikėtis aptikti joje ypatingų lūžių, skilimų, pasikeitimų, šuolių, naujų krypčių. Jai būdingas pirminių idėjų tęstinumas ir turtinimas, vis platesnis filosofinis pagrindimas, skatinantis interpretuoti konfucianizmą kaip religinę filosofiją, kurios esmę sudaro vadinamoji “moralinė metafizika”.

Konfucianizmo pritapimas ir įtaka

Konfucijui ddar gyvam esant jo mokymas plėtojosi glaudžiai sąveikaudamas su įvairiais senovės Kinijoje viešpatavusiais ir tarpusavyje besiveržančiais mokymais. Todėl jau iš pat pradžių Konfucijaus sukurtos įtakingos konfucianistų (ru, tsia), arba mokslininkų intelektualų, mokyklos idėjos formavosi ir turtėjo, besiremdamas gausybe svarbių praeities idėjų. Nors konfucianizmui būdingas tradicionalumas, nuolatinis domėjimasis socialiai reikšmingais visuomenės poreikiais, išliko ir po Konfucijaus mirties.

Ankstyvieji konfucianizmo šalininkai siekė suteikti šiam mokymui nuoseklų ir sistemingą pavidalą, tačiau konfucianizmas niekuomet nebuvo vieningas monolitinis bei stabilus judėjimas. Jau po Mokytojo mirties jo mokykla suskilo į aštuonias svarbiausias kryptis, o vėliau jų vis daugėjo. Žymiausiomis tapo Zi Si-Mengzi ir jai priešinga Xunzi mokyklos. Ankstyvajame konfucinės filosofijos raidos etape aštuonias sektas (mokyklas) plėtojo nušalinti nuo valdžios mokslininkai intelektualai, kuriems rūpėjo įvairūs plačiai suvokiamos kultūros (wen) aspektai, ypač vadinamoji “knyginė kultūra”. Konfucianistai kultregeriška veikla stengėsi išsaugoti ankstyvuosius rašytinius paminklus, juose komentavo slypinčias idėjas, gilinosi į įvairias protomokslines, dažniausiai astronomines, astrologines ar meteorologines studijas.

Konfucianizmo virtimą viešpataujančia valstybės ideologija grindė sparčios permainos visose valdymo bei kultūros institucijose, intensyvi švietimo sistemos, filologinės, meninės kultūros plėtotė ir kuriama griežtai reglamentuota valstybinių egzaminų sistema. Juos privalėjo laikyti kiekvienas norintis užimti kokį reikšmingesnį valstybės valdymo postą. Kandidato į valstybinius postus vertinimo metodika buvo sukurta dar IV a. pr. Kr., tačiau

egzaminų sistema gyvavo tikriausiai III a. Pr. Kr., nors neginčijami, dokumentais pagrįsti liudijimai apie imperatorių rūmuose įvykusius egzaminus raštu datuojami 165 m. Pr. Kr. Anot istorinių Han epochos analų, imperatoriškasis Kinijos universitetas buvo įkurtas 124 m. pr. Kr., spręsti pribrendusį uždavinį- rengti valdininkus valstybinei tarnybai. Šio tikslo siekė ir visos vėlesnės kinų mokyklos- valstybinės bei privačios. Jos padėjo sukurti Kinijoje unikalų išsilavinusios valstybę valdančios konfucinės biurokratijos sluoksnį. Kaip oficiali valstybės remiama ideologija, konfucianizmas kartu tapo privaloma aukštųjų bei vidurinių visuomenės ssluoksnių išsilavinimo dalimi ir darė įtaką įvairioms kinų dvasinės kultūros, socialinio gyvenimo sritims.

Kitas svarbus konfucianizmo ideologijos įsitvirtinimo tarp kinų visuomenės veiksnys- teorijų reikalingumas aukščiausiems valstybės valdymo sluoksniams. Konfucianizmas tarsi užpildė tuštumą, susidariusią Kinijos valdymo struktūrose žlugus senajam ritualinio valstybės valdymo modeliui. Tai garantavo jo šalininkams tvirtas pozicijas naujose griežtai hierarchizuotose politinio valdymo ir socialinės visuomenės organizacijos struktūrose. Han epochoje imperatorių rūmuose įsitvirtinęs konfucianizmas įsigalėjo tarp kinų visuomenės ir tapo neatsiejama kultūros dalimi.

Kinijoje būta daugybės atvejų, kai imperatorius galėjo kkiek tik norėjo įsakinėti, tačiau iš intelektualiausių žmonių sudarytas šalį valdantis biurokratijos sluoksnis (šiandieninių universitetą baigusių žmonių atitikuo), kurie imperatoriui buvo nepakeičiami, to visiškai nepaisė. Teoriškai imperatorius buvo absoliutus Paskliautės imperijos valdovas, tačiau praktiškai jo valdžią ribojo daugybė griežtai nustatytų ttradicijų ir papročių, grindžiamų konfucianistine istorinių tekstų interpretacija. Kinija visuomet buvo “vienpartinė” valstybė, ir šioje šalyje daugiau nei 2000 metų buvo išsilavinusi administruojanti valstybės reikalus valdančioji konfucianistų partija, kuri pagal savo moralines normas galėjo priversti net imperatorių paklusti galiojantiems reikalavimams.

Istoriškai besivystantis konfucianizmas ir atskiri jo elementai kito. Konfucianistų sąjūdyje aktyviai dalyvavo skirtingų pakraipų, mokyklų, mąstytojų, kurie teigė Konfucijaus idėjas interpretuoją ir plėtoją autentiškai. Konfucianizmo šalininkai, remdamiesi principu “išsaugant mokymą keisti jo paskirtį” ir atsižvelgdami į svarbias gyvenamojo laikotarpio idėjas, ne kartą siekė atnaujinti bei keisti Konfucijaus mokymo dvasią.

Tačiau visoms konfucianizmo pakraipos, mokyklos, koncepsijos turi būdingų bruožų, tarp kurių pirmiausia minėtina pagarba tradicijai, ritualams, išsilavinimui, rašytinei knygai, Mokytojo autoritetui, aukštiems etikos ir humanizmo idealams. Šios ypatybės tapo besiformuojančios kinų vvaldymo sistemos subjektų, tai yra plačios valdininkų biurokratijos, siekiamybe ir idealu.

Konfucianistinės ideologijos principus tarp kinų, padėjo įtvirtinti ilgainiui išsirutuliavusi talentingiausių žmonių atrinkimo valstybei valdyti egzaminų sistema. Todėl konfucianizmas imtas sieti su išsilavinusių žmonių, mokslininkų sluoksniu, kuris, turint omenyje viešpatavusią išskirtinę pagarbą žinioms, mokslui, padėjo konfucianizmo ideologijos įtakai stiprėti ir pavertė jį įtakingiausia intelektine tradicija ne tik Kinijoje, bet ir pasaulyje. Jau konfucianizmo laikais, Konfucijaus šalininkai (Mengzi gyv. 372-289 m.pr. Kr) aptaria ekologines problemas. Jis sako, kad ūkinėje veikloe negalima vadovautis ttik šios dienos poreikiais ir negalvoti apie ateitį. Norint išsaugoti ateičiai būtinus ekonominius išteklius, anot Mengzi būtina reguliuoti žuvies ir vėžlių gaudymą, saikingai kirsti miškus.

Pagal kitą Konfucijaus šalininką, Xunzi(gyv. 300-215 m. pr. Kr), išmintingas žmogus, sukaupęs daug žinių, privalo nuolatos mokytis ir kasdien tikrinti save, nagrinėti savo elgesį. Toks savikritiškumas padeda išvengti daugybės klaidų. Xunzi metaforiškai teigia: “Nepakilęs į aukštą kalną nepažinsi dangaus aukščio. Nepažvelgęs į gilias prarajas kalnuose, nepažinsi Žemės elmės.”O esminis skirtumas tarp tobulo ir niekingo žmogaus išryškėja požiūryje į kultūros pasaulį, mokymąsi ir gvildenant mokymosi rezultatus. “Tobulas žmogus mokosi taip: viską, ką suvokia jo klausa, jis deda į širdį, vėliau, tai išlieja žmogaus kūnas- manieros ir elgesys: jis kalba santūriai, elgiasi atsargiai. Visa tai gali būti pavyzdys kitiems. Niekingas žmogus mokosi taip: viskas, ką išgirsta jo ausys, tuoj pat liejasi iš burnos.”Vadinasi, niekingas žmogus tenkinasi tik išorinėmis žiniomis, tobulas siekia įsiskverbti į kultūros vertybių pasaulį, studijuojamų knygų esmę, suvokti jų turinį ir įsisavinti. Taip pat suvokdamas kultūros ir aplinkos svarbą tobulas žmogus kruopščiai renkasi gyvenamąją vietą, draugauja su išsilavinusiais žmonėmis. Taip elgiasi norėdamas atsiriboti nuo neigiamo aplinkos poveikio, melo, niekšiškumo ir suartėti su kultūringais, garbingais, tiesiais žmonėmis. Išmintingas žmogus privalo nuolatos elgtis dorybingai, tuomet tai taps įįpročiu, ir įsitvirtins dorybingumas, išmintis bei tobulumas.

Kinų pasaulėžiūra

Aukščiausios konfucianizmo dievybės samprata neatsiejama nuo senosios tradicinės kinų pasaulėžiūros, kuri tampa svarbiu raktu, padedančiu suvokti ne tik konfucianizmo religines idėjas, bet ir visą kinų kultūrą. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tris jos bruožus, kurie paaiškina vienas kitą:

· Holistiškumas (iš graik. Žodžio holos-visas). Kinai suvokia pasaulį kaip integralią visumą, vientisą gyvą organizmą, kurio kiekviena dalis- mikrokosmas- tapati ir pavaldi save kildinančiai bei save reguliuojančiai visuotinybei- makrokosmui. Jei ši visuma stabili, jos elementai gali ir privalo kisti, atsinaujinti šitaip neleisdami jai sustabarėti ir palaikydami jos dinamiškumą. Svarbus ir kiekvienas atskiras elementas (nes jo veiklos sutrikimas atsilieps visai sistemai), ir visa sistema (be kurios darnaus veikimo negalės funkcionuoti nė viena grandis). Kinai kreipia pagrindinį dėmesį į konkrečius sistemos ir jos dalių sąveikos principus, imanentišką visuotinį ir individualų struktūruojantį principą bei jo konkretų veikimą. Tad, užuot linkę į metafizines spekuliacijas, jie dairosi būdų, kaip susieti žinojimą su realiu gyvenimu, besikeičiančiomis jo situacijomis. Pagrindinėmis vertybėmis Kinijoje tampa ne abstrakčios idėjos (Tiesa, Gėris,Grožis), o reali tvarka, harmonija, prišingų jėgų pusiausvyra- tiek vidinė asmeninė, tiek intersubjektyvi, tiek visuotinė. Štai kodėl jau nuo seniausių konfucionistinių laikų kinams toks svarbus “aukso vidurio” ir pastovumo (zhong yang), elgesio principų ir atitinkamų ritualų (li) llaikymasis. O minėtosios abstrakčios gėrio, meilės idėjos čia virsta konkrečiai reiškiamo gėrybingumo (ren), teisingumo (yi) dorybėmis, padedančiomis įgyvendinti visuotinės tvarkos idealą.

Padalydami pasaulį į tris susijusias dalis- Dangų, Žemę ir Žmogų- bei teigdami jo vientisumą, kinai kartu pripažino žmogaus ir gamtos (t.y. Dangaus ir Žemės) harmoniją. Dangus ir žemė – lygiaverčiai nariai. Ir gamta mums ne tik motina, bet ir tėvas, nes Tao, valdantis ją, pasireiškia kaip jan ir in – vyriškas ir moteriškas pradai, teigiamas ir neigiamas principai, kurie savo dinamiška pusiausvyra palaiko pasaulio tvarką. Tolimųjų Rytų kultūros pagrindas – įžvelgimas to, kad priešingybės yra reliatyvios ir iš esmės sudaro harmoniją. Priešingybių kova visada turi paviršutinišką charakterį.. Taigi mūsų griežtas dalinimas į gamtą ir dvasią, subjektą ir objektą, gėrį ir blogį, menininką ir medžiagą – šiai kultūrai visiškai svetimas. Ir būtent todėl kinai išvengė tokių vakariečiams iškylančių dramatiškų klausimų, kaip žmogaus ir pasaulio susvetimėjimas, kančia, siaubas, nereikalingumas, būties absurdiškumas ir panašiai. Dangus jiems simbolizavo ne anapusinę būtį, o tiesiog viršų, aukščiausią tašką, Žemė- apačią, pagrindą. Žmogus juos sujungė, įsitaisydamas visatos centre ir jausdamasis ne tik tobuliausiai pabaigiąs Dangaus ir Žemės veiklą, bet ir atsakingas už visuotinės harmonijos išsaugojimą. Jis laikomas lygiaverčiu Dangui ir Žemei, savo kūrybine veiktimi atkartojančiu jų

kuriamąją veiklą. Todėl, užuot su siaubu laukęs paskutiniojo teismo ar pasaulio pabaigos, kinas privalo tiesiog realizuoti savo žmogiškąjį pašaukimą arba prigimtį, žinodamas tik vieną pasaulio dėsningumą- permainas, reiškiančias ciklišką visų daiktų bei procesų kaitą, tobulėjimą ir pasikartojimą nauju lygmeniu

Ši holistinė kinų pasaulėčiūra ir praktinė nuostata įkūnyta jau viename ankstyvųjų veikalų “Permainų kanone”(Džou dinastijos laikotarpis XI-III a. pr. Kr), kurio 64 heksagramų ciklas padeda atsakyti į vieną svarbiausių klausimų- kaip žmogui veikti vienoje ar kitoje situacijoje nesuardant kosminių jėgų darnos. Konfucianizme jji perteikiama individo ir šeimos, valstybės, Dangaus paskliautės hierarchiniais ryšiais. Kinų holistiškumo samprata grindžiama dviem metaidėjomis- poliarinių jėgų yin ir yang komplementarumo, harmoningos veikties ir penkių veiksnių ar elementų wu xing, kurie laikomi vienas kitą kildinančiais.

· Praktiškumas. Kinams rūpi ne kas yra žmogus, o kaip jis egzistuoja, kaip gali tinkamiausiai realizuoti save paklusdamas natūraliems gamtos dėsniams. Toji pati “Permainų knyga”, jos heksagramos, aforizmai ir ateities spėjimai, turėjo atsakyti į klausimą “Kaip man veikti?” (o ne “Kas bus?”). suprasti aplinkybes, ppasinaudoti palankiu momentu ir veikti atsižvegliant į situaciją- tokia buvo Konfucijaus mokymo esmė.

Kalbant apie kinų praktiškumą būtina paminėti ir tai ,kad kone kiekviename straipsnyje ar knygoje apie kinų kultūrą primenama, jog kiekvienas kinas yra vienu metu ir konfucianistas, ir ddaoistas, ir budistas. Konfucianistas, kai jam viskas sklandžiai einasi; daoistas, kai nesiseka, o budistas, kai ruošiasi mirti. Kitaip tariant, konfucianizmas padeda spręsti etines ir visuomenines problemas, įsitvirtinti socialinėje struktūroje, įdiegdamas pagrindines dorybes ir suteikdamas gyvenimui ritualizuotą pagrindą.

Dar vienas įdomus faktas yra tas, kad daugiau niekur pasaulyje, tik Kinijoje, neįmanoma pamatyti vienoje šventykloje garbinant ir konfucianizmo išminčių mokytojų, ir daoistų, ir budistų dievybių. Kinai puikiai suvokė ir suvokia, kad tiesa yra viena, bet ne vienpusiška, o įvairialypė. Todėl galima eiti daugybe kelių, tačiau visi jie veda į vieną tikrąjį, teisingąjį kelią- Dao.

· Humaniškumas. Kinų pasaulėžiūroje ne kas kitas, o žmogus yra visatos centre, jis susieja Dangų ir Žemę. Todėl jis atsako ne tik už save, bet ir už visą pasaulį, nnes kiekvienas žmogaus poelgis atsiliepia Dangui ir Žemei, kiekvienas jo prasižengimas gali juos sunaikinti, kartu sunaikindamas ir jį patį. Tad pagrindinė žmogaus pareiga- ne valdyti pasaulį, o palaikyti jo harmoniją, puoselėti abipusę jo ir gamtos santarvę.

Humaniškumas pasireiškė ir tuo, kad Kinijos dievybė Shangdi čia garbinama visų pirma kaip žmogus. Šis kultas, ilgainiui tapęs vienu iš pagrindinių konfucianizmo religinių kultų, asocijavosi kinams ne tiek su mistiniais išgyvenimais, kiek su visuomeninio politinio vieningumo idėja. Su Shangdi buvo bendraujama ne kaip su ddievu, o kaip su žmogumi – ne tiek jam meldžiantis, kiek parodant dėkingumą, prašant patarimo, pagalbos, jį informuojant (ką liudija ankstyvoji mantinė praktika, įrašai ant vėžlio kaulų). Ir šventyklos imtos statyti ne jam (ar kitiems dievams), bet realiems protėviams pagerbiant savo žmogiškąsias šaknis. Šių šventyklų architektūra irgi atspindi žemiškosios ir dieviškosios plotmių jungtį. Vienoj didingų, pagarbą žadinančių, lyg nuo žemės pakylėjančių šventyklų, čia statomi paprastų medinių paviljonių kompleksai, dvelkiantys namų jaukumu ir kasdieniškumu.

Tokia dieviškumo samprata lėmė ir ritualų savitumą. Jie turėjo suartinti žmogų ne tiek su dievu, kiek su kitais žmonėmis. Jų tikslas buvo suvienyti žmones, ugdyti pagrindines dorybes- abipusę meilę, pagarbumą, sūnišką nuolankumą, pareigingumą. Universalumu šie ritualai pranoko religines apeigas, nes reguliavo kiekvieną žingsnį, itin sureikšmindami, sakralizuodami ir formalizuodami žmogaus gyvenimą nuo pat gimimo ligi mirties.

Su humanizmu siejamas ir kitas unikalus konfucianizmo bruožas, padaręs įtaką jo religinių pažiūrų formavimuisi – ankstyvas mitų sakralumo atsisakymas, sekuliarizavimas. Mitologiniai dievai čia buvo paversti istorinėmis asmenybėmis, kultūriniais herojais, t.y. sužmoginti. Antai siekiant įdiegti reikiamą pagarbą kuriai nors dievybei, pirmiausia norima ne tiek parodyti jos antgamtišką prigimtį, kiek artumą žemiškajam gyvenimui. Beje, ilgainiui išryškėjo ir atvirkštinė tendencija – atskirų asmenybių sudievinimas, kaip atsitiko Konfucijui, Laozi ir kitiems išminčiams, – sukurtos stebuklingos jų ggyvenimo istorijos, statomos šventyklos.

Kinų religiniai kultai

Dangaus kultas Kinijoje tapo pagrindiniu valstybiniu kultu. Atnašauti Dangui turėjo teisę tik vienintelis žmogus- imperatorius. Šios apeigos buvo atliekamos per žiemos lygiadienį, naktį, degant žibintams- iš pradžių specialiame komplekse (Ming- tang), vėliau- Dangaus šventykloje (Tiangtang). Ji šiandien yra vienas žymiausių Pekino architektūros paminklų (Šventyklos pagrindiniai statiniai pradėti statyti 1420 metais). Pati auka Dangui buvo atnašaujama ne uždaroje šventykloje, o ant Apvaliosios kalvos altoriaus, nes Dangus yra apvalus ir atviras, neaprėpiamos platybės.

Žymus šiuolaikinis kinų filosofas ir kinų kultūros specialistas Feng Youlanas (Fung Yulan), apibendrinamas visoje kinų kultūros istorijoje susiklosčiusias Dangaus sampratas, suskirsto jas į 5 grupes:

1) Dangus kaip materiali stichija, priešinama Žemei ir gretinama su Žeme (jų pora paprastai reiškia tiesiog “gamtą”) – šis jų santykis akcentuojamas “Yijing” komentaruose, kur jie tampa pirmųjų pagrindinių trigramų (Qian ir Kun) simboliais;

2) Dangus kaip valdovas, antroporfizuoja jėga – toks jis iškyla “Dainų konone” (“Shijing”), atskiruose Konficijaus pasisakymuose, “Istorijos kanone” (“Shujing”);

3) Dangus kaip fatali jėga, paprastai tapatinamas su valia, lemtimi (ming), kuria vėliau tampa “liaudies balsu” – ši Dangaus samprata išryškėja “Shujing” ir išplėtojama Mengzi;

4) Dangus kaip natūrali jėga, simbolizuojanti spontanišką gamtos sklaidą, ciklišką permainingumą, procesų vienovę – toks jis įsivaizduojamas daoizme, “Yijing” , o konfucianizme šią jo sampratą rutulioja Xunzi;

5) Dangus kaip eetinis principas, grindžiantis visuotinę pasaulio tvarką ir lemiantis kiekvieno prigimties dorovingumą – taip jis traktuojamas Konfucijaus, Mengzi mokyme, “Zhong yong” .

Kitas ne mažiau svarbus konfucianizmo religijos kultas- paties Konfucijaus kultas. Kiekvienos religijos pradininkas yra savo religijoje atlikęs unikalią misisją: Kristus tapo žmonijos Išgelbėtoju ir Atpirkėju, Budha- Praregėjusiuoju, Mahometas- Pranašu, Konfucijus- Mokytoju. Konfucijus skleidė savo idėjas, vadovaudamasis ne mistiniu praregėjimu ar dievišku apreiškimu, bet realia gyvenimo patirtimi, įvertindamas to meto gyvenimo aktualijas. Užuot tikėjęs savo idėjų naujumu (kaip daugelis kitų religijų pradininkų), jis nuolat pabrėžė, kad nieko naujo nesukūrė, tik perteikia ir puoselėja senovės valdovų išmintį. Konfucijus tapo ne mistinių įžvalgų skleidėju, o žmogiškosios kultūros, aukščiausios moralės puoselėtoju. Skirtingai nuo daugelio kitų religijų pradininkų, jis buvo ne dievas, bet reali istorinė asmenybė, turinti savo gyvenimo istoriją, savo mokinius, galėjusius paliudyti ne įsivaizduojamą, o iš tiesų patirtąjo dvasios didybę. Gyvas būdamas jis, kaip ir daugelis didžiųjų asmenybių, nesulaukė visuotinio pripažinimo, tačiau ilgainiui jo šlovė augo.

Konfucijus, skeptiškai žvelgęs į dvasias ir įvairius liaudiškus tikėjimus, apie Dangų vengė aiškiai pasisakyti. Vienur jis traktuojamas lyg ir natūralistiškai, kitur – kaip antroporfizuota, visa valdanti dieviška jėga, kurios ryšį Konfucijus jautė pats, dar kitur– kaip teisybės įkūnytojas, etinis principas arba kaip fatali jėga, prieš kurią žmogus

jaučiasi bejėgis. Dėl tokio dangaus sampratos daugiaprasmiškumo Konfucijaus religinių pažiūrų tyrinėtojai daro labai skirtingas išvadas: vieni jį vadina agnostiku, antri – ateistu, treti – fatalistu ir pan. Nenorą spekuliuoti metafizinėmis temomis jis motyvuoja humanistine nuostata – tarnauti ne dvasioms, o žmonėms. Konfucijaus mokimo tikslas – nurodyti žmonėms tas vertybes, kurias įgyvendinę jie galėtų pasiekti “žmogaus būties ribą”, tapdami šviesiausiais išminčiais. Pačiu tinkamiausiu ir garbingiausiu keliu į “žmogiškąjį dieviškumą” Didysi Mokytojas laikė ritualo kelią, padedantį žmogui pirmiausia tapti Žmogumi, t.y. kilniu žžmogumi, įprasminančiu žemiškąją žmogaus didybę. Kunfucianistų ritualas – ne kokio transcendentalaus dievo (ar Dangaus) nustatytos dogmos ar šventi įsakymai, kuriuos reikia nuolankiai ir mechaniškai kartoti. Li– tai žmaogaus sukurtos formalios bendravimo taisyklės, arba apeigos, reikalaujančios kūrybingumo ir tinkamo, teisingo taikymosi prie konkrečių ir kintančių gyvenimo situacijų. Li turėjo padėti žmogui įveikti egocentriškumą ir realizuotis socialiniame kontekste kaip socialiai būtybei išsiugdant pačias svarbiausias junzi savybes: sūnišką paslaugumą (xiao), žmogiškumą (ren), teisingumą (yi), išmintingumą (zhi), kultūringumą (wen). Li iš pradžių atliko religinio rrutualo funkcijas, įprasmindamas žmonių santykį su aukščiausiuosu Dangumi ir mirusiais protėviais. Tačiau Konfucijus pavertė ritualą kasdieninio gyvenimo dalimi, taip sakralizuodamas ir estetizuodamas “žemiškąją” , kasdieninę būtį.

Konfucionizmo filosofijos tapsmas

Konfucijus buvo genialus mąstytojas, formavęs vienos didžiausių pasaulyje civilizacijų vertybių sistemą bei mąstymo sstilių, kurio pėdsakų rasime visose vėlesnėje kinų kultūros istorijoje. Daugeliui senovės Kinijos filosofinių, socialinių, etinių, estetinių, politinių idėjų, elgesio normų, vertybinių nuostatų jis suteikė kokybiškai naują humanistinį turinį. Būdamas gyvas daugelio buvo vadinamas Mokytoju, po mirties gauna Išminčiaus vardą, vėliau imamas vadinti Didžiuoju, dieviškuoju išminčiumi, Kultūriniu karaliumi, apie XIII a. paverčiamas Pačiu švenčiausiu karaliumi. Vėliau vėl paskelbiamas Pirmuoju mokytoju. Šiandien jis vadinamas tiesiog Kong Zikonfucijus tebėra neginčijamas kinų kultūros autoritetas, išsikovojęs pagarbią vietą tarp didžiųjų pasaulio išminčių ir religinių lyderių.

Konfucijaus plėtota religija- konfucianizmas buvo viena reikšmingiausių kinų ideologijos, filosofijos ir religijos krypčių, kurios įtaka kinų kultūros istorijai buvo gyva daugiau nei 2500 metų. Konfucianizmo savitumas ir tam tikra prasme paradoksalumas, pirmiausia atsiskleidė jo santykyje su ankstesne kultūros tradicija, kuria jjis nuolat rėmėsi – ragino sugrįžti į praeities “aukso amžių”. Tačiau, kita vertus, apeliuodamas į tradiciją, jis kartu ir siekė surasti patikimų visuomenės pertvarkymo bei harmonizavimo receptus.

Esminis konfucianistinės ideologijos ir tam tikru požiūriu beveik visos klasikinės kinų filosofijos skirtumas, palyginti su kitų civilizacijų mąstymo tradicijomis, – ryškus jos socialinis, etinis ir politinis angažavimasis, itin glaudus ryšys su valstybės valdymo struktūromis bei politika. Skirtingai nei budizmas, krikščionybė, islamas, daoizmas, savo šaltinius jis rengė ne pasitraukimui iš aktyvaus socialinio gyvenimo, bet priešingai –– aktyviam dalyvavimui jame ir visuomenės pertvarkymui. Konfucijus ir jo sukurta konfucianizmo ideologija turėjo visiškai aiškų ir konkretų socialiai aktualų tikslą – paruošti žmogų, puikiai išmanantį sudėtingus valstybės valdymo, administravimo ir socialinių santykių harmonizavimo mechanizmus.

Konfucianizmas, nepaisant jo orientacijos į tradicines per amžius kurtas kultūros vertybes, nebuvo stabili ideologinių ir filosofinių pažiūrų sistema. Šios gyvos kultūros tradicijos įnašas į kinų civilizacijos istoriją neišmatuojamas. Per savo ilgą istoriją, priklausomai nuo istorinių šalies pokyčių konfucianizmas ženkliai keitėsi, kadangi jo ideologai, siekdami išsaugoti įtaką visuomenei, buvo priversti taikytis prie epochos reikalavimų ir integruoti daugelio kitų, neretai oponuojančių konfucianizmui, ideologinių bei filosofinių mokymo elementus. Todėl įvairiais istoriniais tarpsniais, ypač ankstyvuoju, kuomet, remdamasis klasikinio konfucianizmo klasikų idealais, konfucianizmas buvo gyvybinga, kupina daugybės galimybių kinų kultūros tradicijos jėga, kuri ne tik liudijo apie skirtingų idėjų polemiką šios tradicijos plotmėje, bet ir ženkliai apribojo despotizmo sklaidą kinų civilizacijoje.

Pastaraisiais dešimtmečiais Tolimųjų Rytų regiono šalyse gyvuoja “naujųjų konfucianistų” judėjimas, kurio šalininkai Konfucijaus idėjos siekia pritaikyti dvasiniams naujos epochos reikalavimams. Pasak daugelio mokslininkų, konfucianizmo idėjos, paplitusios Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Taivanyje, Singapūre, Hon Konge, veikia moralinius žmogaus jausmus, nes jos pabrėžia ritualų reikšmė, atsidavimą tikslui, aukština kolektyvinę atsakomybę, hierarchinę socialinę kontrolę; valdantįjį elitą siūlo sadaryti iš sąžiningiausių, gabiausių ir autoritetingiausių žmonių; vertina ppakantumą ir vidinę discipliną, asmeninių interesų aukojimą kolektyviniams darbams ir t.t. Tai lemia neregėtą šių šalių ekonominį dinamiškumą. Japonija, Pietų Korėja, Singapūras, Honkongas, Taivanis, o pastaruoju metu ir Kinija, remdamosi konfucianizmo ideologija, išskirtinį dėmesį rodo išsilavinimo, etinio ir estetinio auklėjimo problemoms.

Literatūros sąrašas

Andrijauskas A. Konfucijus ir konfucianizmas // Konfucijus Pokalbiai ir apmąstymai, Vilnius, 1994, p. 5-55.

Creel H. G. Confucius. The Man and Myth, London, 1951.

Dawson R. Confucius. – Oxford, 1981.